–

CAJASUR Banco SA, atstovaujamo V. Rodríguez de Vera Casado,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Pérez-Zurita Gutiérrez, J. Ruiz Sánchez ir J. Rodríguez de la Rúa Puig,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Baquero Cruz ir N. Ruiz García,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant CAJASUR Banco SA ginčą su JO ir IM dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų vykstant pastarųjų inicijuotam teismo procesui, kuriuo siekiama, kad hipoteka užtikrintos paskolos sutarties bendrųjų sąlygų nuostata būtų pripažinta negaliojančia, be kita ko, dėl to, kad yra nesąžininga.

3

Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, [kad sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis] nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

4

Šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.“

5

Código Civil (Civilinis kodeksas) 1303 straipsnyje numatyta:

„Pripažinus sutartyje nustatytą prievolę negaliojančia, sutarties šalys privalo viena kitai grąžinti turtą, dėl kurio buvo sudaryta ši sutartis, iš jo gautą naudą ir už jį sumokėtą kainą su palūkanomis, išskyrus paskesniuose straipsniuose numatytus atvejus.“

6

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2000 m. sausio 7 d.Ley 1/2000, de Enjuiciamiento Civil (Įstatymas Nr. 1/2000 dėl Civilinio proceso kodekso) (BOE, Nr. 7, 2000 m. sausio 8 d., p. 575, toliau – LEC) 395 straipsnyje, kuriame numatytas bylinėjimosi išlaidų priteisimas pripažinus ieškinį, nustatyta:

„1.   Jeigu atsakovas pripažįsta ieškinį prieš pateikdamas atsiliepimą į jį, bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, išskyrus atvejus, kai teismas nustato atsakovo nesąžiningumą ir tai tinkamai pagrindžia.

Bet kuriuo atveju nesąžiningumas pripažįstamas, jei prieš pareiškiant ieškinį atsakovui buvo pateiktas įtikinamas ir tinkamai pagrįstas reikalavimas sumokėti arba buvo pradėta mediacijos procedūra, arba dėl atsakovo pateiktas prašymas vykdyti taikinimo procedūrą.“

7

Šalys pagrindinėje byloje sudarė hipoteka užtikrintą paskolos sutartį. 2018 m. JO ir IM pareiškė ieškinį Juzgado de Primera Instancia no 18bis de Málaga (Malagos pirmosios instancijos teismas Nr. 18a, Ispanija), prašydami panaikinti šios sutarties bendrųjų sąlygų nuostatą dėl hipotekos mokesčių ir grąžinti pagal šią sąlygą sumokėtą sumą, nes ta sąlyga nesąžininga. Jau pareiškus šį ieškinį, CAJASUR Banco pripažino šią sąlygą nesąžininga, tačiau, manydamas, kad šiuo pagrindu reikalaujama suma yra pernelyg didelė, sutiko grąžinti tik dalį jos.

8

2020 m. kovo 2 d. sprendimu Juzgado de Primera Instancia no 18 bis de Málaga (Malagos pirmosios instancijos teismas Nr. 18a) pripažino šią sąlygą negaliojančia dėl nesąžiningumo ir įpareigojo CAJASUR Banco grąžinti JO ir IM dalį reikalaujamos sumos ir padengti bylinėjimosi išlaidas.

9

CAJASUR Banco pateikė apeliacinį skundą Audiencia Provincial de Málaga (Malagos provincijos teismas, Ispanija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, dėl sprendimo dalies, susijusios su bylinėjimosi išlaidų priteisimu. Jis tvirtina, jog dėl to, kad pripažino ieškinį prieš pateikdamas atsiliepimą į jį, minėtas bylinėjimosi išlaidų priteisimas prieštarauja LEC 395 straipsniui, nes šiame straipsnyje numatyta, kad toks priteisimas galimas tik nustačius atsakovo nesąžiningumą. Šiuo klausimu jis primena, kad pagal minėtą straipsnį nesąžiningumas pripažįstamas tik tuomet, jei prieš pareiškiant ieškinį atsakovui buvo pateiktas įtikinamas ir tinkamai pagrįstas reikalavimas sumokėti arba buvo pradėta mediacijos procedūra, arba dėl atsakovo pateiktas prašymas vykdyti taikinimo procedūrą.

10

Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ši pozicija atitinka Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) suformuotą jurisprudenciją, susijusią su to paties straipsnio taikymu.

11

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad JO ir IM nesiėmė ikiteisminių veiksmų CAJASUR Banco atžvilgiu.

12

Šiomis aplinkybėmis Audiencia Provincial de Málaga (Malagos provincijos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

13

Ispanijos vyriausybė teigia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia pripažinti nepriimtinu, nes jį pateikęs teismas neteisingai nurodė pagrindinės bylos teisines ir faktines aplinkybes. Jis nepateikė Teisingumo Teismui informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos naudingai atsakyti į pateiktus klausimus, kurie yra hipotetiniai, nes pagal nacionalinę teisę šis teismas galėtų išspręsti pagrindinę bylą, nesikreipdamas į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

14

Primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui, pagrįstam aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo jurisdikcijos atskyrimu, pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių konstatavimas bei vertinimas ir nacionalinės teisės aiškinimas bei taikymas priklauso tik nacionalinio teismo jurisdikcijai. Taip pat tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikalingumą ir svarbą. Vadinasi, iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Banco Español de Crédito, C‑618/10, EU:C:2012:349, 76 punktas ir 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Servicios Prescriptor y medios de pagos EFC, C‑215/21, EU:C:2022:723, 26 punktas).

15

Taigi Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą, tik kai akivaizdu, kad prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Banco Español de Crédito, C‑618/10, EU:C:2012:349, 77 punktas ir 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Servicios Prescriptor y medios de pagos EFC, C‑215/21, EU:C:2022:723, 27 punktas).

16

Taip nėra nagrinėjamu atveju.

17

Konstatuotina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas, be kita ko, dėl Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimo, ir juo siekiama nustatyti, ar pagal šią nuostatą draudžiama tokia nacionalinės teisės norma, kaip LEC 395 straipsnis, kurioje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas vartotojų inicijuotuose teismo procesuose, siekiant pasinaudoti pagal šią direktyvą jiems suteiktomis teisėmis.

18

Be to, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagal LEC 395 straipsnį, kaip jis aiškinamas nacionalinėje jurisprudencijoje, iš vartotojo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 93/13, gali būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su jo pareikštu ieškiniu dėl su pardavėju ar tiekėju sudarytos sutarties sąlygų, nepaisant jurisdikciją turinčio teismo konstatavimo, kad viena iš šių sąlygų yra nesąžininga.

19

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

20

Nors pirmajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi, be kita ko, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, kad šiam teismui iš esmės kyla klausimas dėl Direktyvos 93/13 6 straipsnio išaiškinimo, atsižvelgiant į antrajame klausime nurodyto veiksmingumo principo taikymo sritį.

21

Taigi reikia manyti, kad savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis, siejama su veiksmingumo principu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias tuo atveju, kai vartotojas nesiėmė ikiteisminių veiksmų verslininko, su kuriuo sudarė sutartį, kurioje yra nesąžininga sąlyga, atžvilgiu, šis vartotojas turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su teismo procesu, kurį jis pradėjo prieš šį verslininką, siekdamas apginti jam pagal Direktyvą 93/13 suteiktas teises, kai šis verslininkas pripažino šio vartotojo ieškinį prieš pateikdamas atsiliepimą į jį, net jei ši sąlyga buvo pripažinta nesąžininga.

22

Pirmiausia primintina, kad, atsižvelgiant į viešojo intereso, prie kurio priskiriama silpnesnėje padėtyje nei verslininkai esančių vartotojų apsauga, pobūdį ir svarbą, pagal Direktyvą 93/13 valstybės narės įpareigojamos, kaip matyti iš jos 7 straipsnio 1 dalies, siejamos su jos 24 konstatuojamąja dalimi, numatyti pakankamas ir veiksmingas priemones, „užkertančias kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] sudaromose su vartotojais“ (2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C‑26/13, EU:C:2014:282, 78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23

Remiantis suformuota jurisprudencija, nesant specialių Sąjungos teisės normų atitinkamoje srityje, Direktyvoje 93/13 numatyta vartotojų apsaugos įgyvendinimo tvarka, vadovaujantis valstybių narių procesinės autonomijos principu, turi būti nustatyta jų nacionalinės teisės sistemoje. Vis dėlto ši tvarka turi būti ne mažiau palanki nei panašias vidaus situacijas reglamentuojančios taisyklės (lygiavertiškumo principas) ir ji neturi būti tokia, kad dėl jos būtų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga įgyvendinti Sąjungos teisės suteiktas teises (veiksmingumo principas) (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

24

Šiuo aspektu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nacionaliniuose teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas priklauso valstybių narių procesinei autonomijai, su sąlyga, kad laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria, C‑224/19 ir C‑259/19, EU:C:2020:578, 95 punktas).

25

Dėl veiksmingumo principo, kuris vienintelis iš šių principų nurodytas prašyme priimti prejudicinį sprendimą, pažymėtina, kad kiekvienas atvejis, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės procesinės taisyklės yra neįmanoma arba pernelyg sudėtinga taikyti Sąjungos teisę, turi būti vertinamas atsižvelgiant į šios nuostatos vietą visame įvairiose nacionalinėse institucijose vykstančiame procese, pačią proceso eigą ir jo ypatumus. Turint tai omenyje, prireikus reikia atsižvelgti į pagrindinius nacionalinės teismų sistemos principus, kaip antai teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą (žr., be kita ko, 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

26

Direktyva 93/13 suteikia vartotojui teisę kreiptis į teismą tam, kad būtų konstatuotas sutarties, kurią vartotojas sudarė su verslininku, sąlygos nesąžiningumas ir ji nebūtų taikoma. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jeigu per tokį procesą patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas priklausytų tik nuo nepagrįstai sumokėtų sumų, kurias nurodyta sugrąžinti, vartotojai būtų atgrasyti naudotis šia teise, atsižvelgiant į išlaidas, kurias lemtų bylos iškėlimas (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria, C‑224/19 ir C‑259/19, EU:C:2020:578, 98 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

27

Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 1 dalis ir veiksmingumo principas turi būti aiškinami taip, kad jiems prieštarauja sistema, pagal kurią dalis bylinėjimosi išlaidų gali tekti vartotojui, atsižvelgiant į nepagrįstai sumokėtų sumų, kurios jam grąžintos konstatavus, kad sutarties sąlyga yra niekinė dėl nesąžiningumo, dydį, nes tokia sistema sukuria esminę kliūtį, galinčią atgrasyti vartotojus naudotis pagal Direktyvą 93/13 suteikiama teise į veiksmingą teisminę sutarties sąlygų galimo nesąžiningumo kontrolę (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria, C‑224/19 ir C‑259/19, EU:C:2020:578, 99 punktas).

28

Taip pat reikia pažymėti, kad nors dėl poreikio laikytis veiksmingumo principo negalima reikalauti, kad būtų kompensuotas visiškas atitinkamo vartotojo pasyvumas, vis dėlto reikia išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo nacionalinio proceso ypatumus, yra didelė rizika, kad vartotojas bus atgrasytas nuo naudojimosi jam pagal Direktyvą 93/13 suteiktomis teisėmis (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Vicente (Procedūra dėl advokato honoraro sumokėjimo), C‑335/21, EU:C:2022:720, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad LEC 395 straipsnyje, kaip jį aiškina Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), numatyta, kad iš atsakovo per teismo procesą patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos tik tuo atveju, jeigu nustatyta, kad jis buvo nesąžiningas, o nesąžiningumas pripažįstamas, jei prieš pareiškiant ieškinį ieškovas atsakovui pateikė įtikinamą ir tinkamai pagrįstą reikalavimą sumokėti, kurio atsakovas neįvykdė, arba pradėjo mediacijos procedūrą, arba dėl atsakovo pateikė prašymą vykdyti taikinimo procedūrą.

30

Šiuo aspektu pažymėtina, kad per tipinius procesus, pradėtus pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį, „vartotojas“, kaip jis suprantamas pagal šią direktyvą, dažniausiai yra ieškovas, o „pardavėjas ar tiekėjas“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, dažniausiai yra atsakovas, o tai reiškia, kad pagal LEC 395 straipsnį, kaip jį aiškina Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), iš tiesų reikalaujama, kad prieš pareikšdamas ieškinį teisme vartotojas pateiktų atitinkamam verslininkui įtikinamą ir tinkamai pagrįstą reikalavimą sumokėti, pradėtų mediacijos procedūrą arba dėl šio verslininko pateiktų prašymą vykdyti taikinimo procedūrą. Priešingu atveju, jeigu minėtas verslininkas pripažįsta ieškinį prieš pateikdamas atsiliepimą į jį, jis laikomas sąžiningu ir iš jo negali būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, net jei per teismo procesą paaiškėja, kad atitinkamoje sutartyje esanti sąlyga yra nesąžininga.

31

Nors, kaip nurodė Ispanijos vyriausybė, šiuo 395 straipsniu siekiami tikslai, t. y. sumažinti nacionalinės teismų sistemos darbo krūvį ir tinkamai vykdyti teisingumą, turi būti laikomi teisėtais, o kaip išvados 48 punkte pažymėjo generalinis advokatas, vieno iš šiame straipsnyje nurodytų ikiteisminių veiksmų atlikimas yra pagrįstas atitinkamam vartotojui keliamas procesinis reikalavimas, pareiga atlikti tokį ikiteisminį veiksmą galiausiai tenka tik šiam vartotojui.

32

Vis dėlto nesąžiningų sąlygų verslininkų su vartotojais sudarytose sutartyse srityje, kurioje suformuota gausi nacionalinė jurisprudencija, tokia pareiga turi būti vienodai taikoma abiem sutarties šalims. Jeigu tam tikrų tipinių sutarties sąlygų nesąžiningumas buvo konstatuotas suformuotoje nacionalinėje jurisprudencijoje, taip pat galima tikėtis, kad bankai imsis iniciatyvos susisiekti su savo klientais, kurių sutartyse yra tokių sąlygų, prieš šiems pareiškiant ieškinius teisme, kad būtų panaikinti šių sąlygų padariniai.

33

Be to, net jei negalima atmesti galimybės, kad bendrasis tinkamo teisingumo vykdymo interesas gali būti svarbesnis už vartotojų individualius interesus, dėl procesinių teisės normų, kuriomis siekiama įgyvendinti šį bendrąjį interesą, negali tapti neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti iš Direktyvos 93/13 kylančiomis vartotojų teisėmis (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 12 d. Sprendimo Baczó ir Vizsnyiczai, C‑567/13, EU:C:2015:88, 51 ir 52 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

34

Taip pat pasakytina, kad tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip LEC 395 straipsnis, pagal kurias visa atsakomybė imtis ikiteisminių veiksmų tenka atitinkamam vartotojui, neskatina verslininkų savanoriškai ir spontaniškai atsižvelgti į visas su nesąžiningomis sutarčių sąlygomis susijusios jurisprudencijos pasekmes ir taip sudaro galimybę toliau išlikti šių sąlygų padariniams. Galiausiai dėl tokių teisės nuostatų, pagal kurias šiam vartotojui kyla papildoma finansinė rizika, gali atsirasti kliūtis, galinti atgrasyti vartotoją pasinaudoti teise į veiksmingą jo ir verslininko sudarytoje sutartyje esančių sąlygų galimo nesąžiningumo teisminę kontrolę.

35

Galiausiai negalima kaltinti vartotojo, sudariusio sutartį, kurioje yra nesąžininga sąlyga, dėl to, kad jis kreipėsi į jurisdikciją turintį nacionalinį teismą, norėdamas įgyvendinti jam pagal Direktyvą 93/13 garantuojamas teises, jeigu atitinkamas verslininkas nieko nesiėmė, nepaisydamas to, kad analogiškos sąlygos nacionalinių teismų suformuotoje jurisprudencijoje buvo pripažintos nesąžiningomis ir tai turėjo jį paskatinti savo iniciatyva susisiekti su vartotoju ir kuo greičiau pašalinti šios nesąžiningos sąlygos padarinius.

36

Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, egzistuoja Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) suformuota jurisprudencija, kurioje nustatytas tokios pačios rūšies sutarties sąlygos, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, nesąžiningumas. Šiuo aspektu jis nurodo, kad bankai, užuot informavę vartotojus apie nacionalinių teismų jurisprudencijos dėl nesąžiningų sutarčių sąlygų pasekmes, yra linkę laukti, arba kol jiems bus pateiktas ikiteisminis reikalavimas, ir jį patenkina, arba kol bus pradėtas teismo procesas – tokiu atveju jie iškart pripažįsta ieškinį prieš pateikdami atsiliepimą į jį, kad išvengtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

37

Kaip nurodė generalinis advokatas išvados 50 punkte, atsižvelgiant į tai, kad bankai turi šiuos dalykus žinoti, ir į mažiau palankią vartotojų padėtį, palyginti su bankais, šio sprendimo 36 punkte nurodyti veiksmai gali būti svarūs bankų nesąžiningumo įrodymai. Taigi svarbu, kad jurisdikciją turintis teismas galėtų atlikti šiuo aspektu reikalingus patikrinimus ir prireikus padaryti atitinkamas išvadas.

38

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis, siejama su veiksmingumo principu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias tuo atveju, kai vartotojas nesiėmė ikiteisminių veiksmų verslininko, su kuriuo sudarė sutartį, kurioje yra nesąžininga sąlyga, atžvilgiu, šis vartotojas turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su teismo procesu, kurį jis pradėjo prieš šį verslininką, siekdamas apginti jam pagal Direktyvą 93/13 suteiktas teises, kai šis verslininkas pripažino šio vartotojo ieškinį prieš pateikdamas atsiliepimą į jį, net jei ši sąlyga buvo pripažinta nesąžininga, su sąlyga, kad jurisdikciją turintis nacionalinis teismas gali atsižvelgti į suformuotą nacionalinę jurisprudenciją, kurioje panašios sutarčių sąlygos pripažintos nesąžiningomis, ir į verslininko elgesį, kad nuspręstų, kad jis elgėsi nesąžiningai, ir prireikus priteistų iš jo bylinėjimosi išlaidas.

39

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis, siejama su veiksmingumo principu,

turi būti aiškinama taip:

pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias tuo atveju, kai vartotojas nesiėmė ikiteisminių veiksmų verslininko, su kuriuo sudarė sutartį, kurioje yra nesąžininga sąlyga, atžvilgiu, šis vartotojas turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su teismo procesu, kurį jis pradėjo prieš šį verslininką, siekdamas apginti jam pagal Direktyvą 93/13 suteiktas teises, kai šis verslininkas pripažino šio vartotojo ieškinį prieš pateikdamas atsiliepimą į jį, net jei ši sąlyga buvo pripažinta nesąžininga, su sąlyga, kad jurisdikciją turintis nacionalinis teismas gali atsižvelgti į suformuotą nacionalinę jurisprudenciją, kurioje panašios sutarčių sąlygos pripažintos nesąžiningomis, ir į verslininko elgesį, kad nuspręstų, kad jis elgėsi nesąžiningai, ir prireikus priteistų iš jo bylinėjimosi išlaidas.