1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 19 sk., 6 t., p. 272), iš dalies pakeistos 2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/51/ES (OL L 132, 2011, p. 1) (toliau – Direktyva 2003/109), 9 straipsnio 4 dalies antros pastraipos, 14 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 4 dalies antros pastraipos ir 19 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant du ginčus: Ganos piliečių TE ir RU ginčą su Stadt Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino miestas, Vokietija) dėl jo atsisakymo pratęsti TE leidimą gyventi šalyje ir išduoti leidimą gyventi šalyje RU (byla C‑829/21) ir Pakistano piliečio EF ir Stadt Offenbach am Main (Ofenbacho prie Maino miestas, Vokietija) ginčą dėl jo atsisakymo pratęsti EF leidimą gyventi šalyje (byla C‑129/22), nes šiose abiejose bylose TE ir EF prarado teisę į Italijos Respublikos suteiktą ilgalaikio gyventojo statusą, kurį patvirtino neriboto galiojimo ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi ES, kadangi jie Italijos teritorijoje nebuvo ilgiau nei šešerius metus.

3

Direktyvos 2003/109 4, 6, 10, 11, 17, 21 ir 22 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje „Reguliavimo dalykas“ nurodyta:

„Ši direktyva nustato:

<…>“

5

Minėtos direktyvos 2 straipsnio „Sąvokos“ b–d ir g punktai suformuluoti taip:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>

6

Tos pačios direktyvos II skyriuje, kurį sudaro 4–13 straipsniai, įtvirtintos visos su ilgalaikio gyventojo statusu valstybėje narėje susijusios taisyklės, visų pirma susijusios su šio statuso suteikimu ir praradimu.

7

Direktyvos 2003/109 8 straipsnio „Ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi [ES]“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Ilgalaikio gyventojo statusas yra nuolatinis, atsižvelgiant į 9 straipsnį.

2.   Valstybės narės ilgalaikiams gyventojams išduoda ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi [ES]. Leidimas galioja ne mažiau nei penkerius metus; pasibaigus galiojimo laikui, jis, jei to reikalaujama, pateikus pareiškimą [prašymą], automatiškai pratęsiamas.“

8

Šios direktyvos 9 straipsnyje „Statuso panaikinimas arba praradimas“ numatyta:

„1.   Ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai:

<…>

<…>

4.   Ilgalaikis gyventojas, kuris gyveno kitoje valstybėje narėje pagal III skyrių, daugiau nebegali išlaikyti pirmojoje valstybėje narėje įgyto ilgalaikio gyventojo statuso, kai toks statusas jam suteikiamas kitoje valstybėje narėje pagal 23 straipsnį.

Bet kuriuo atveju, išbuvus šešerius metus išvykus iš ilgalaikio gyventojo statusą suteikusios valstybės narės teritorijos, atitinkamas asmuo praranda teisę išlaikyti savo ilgalaikio gyventojo statusą toje valstybėje narėje.

Nukrypstant nuo antrosios pastraipos nuostatų, atitinkama valstybė narė gali nustatyti, kad prabuvęs išvykoje ilgiau nei šešerius metus, ilgalaikis gyventojas dėl ypatingų priežasčių išlaiko šį statusą toje valstybėje narėje.

5.   Šio straipsnio 1 dalies c punkte ir straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais statusą suteikusi valstybė narė taiko palengvintą ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarką.

Minima tvarka ypač [visų pirma] taikoma asmenims, gyvenusiems antrojoje valstybėje narėje studijų tikslu.

Ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo sąlygas ir tvarką nustato nacionalinė teisė.

6.   Pasibaigęs ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi EB jokiais atvejais negali būti pagrindu panaikinti ilgalaikio gyventojo statusą arba jį prarasti.

<…>“

9

Direktyvos 2003/109 III skyriuje „Gyvenimas kitose valstybėse narėse“ yra 14–23 straipsniai.

10

Šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ilgalaikis gyventojas įgyja teisę gyventi kitos, nei ilgalaikio gyventojo statusą jam suteikusios valstybės narės, teritorijoje, ilgiau kaip tris mėnesius, jei yra tenkinamos šiame skyriuje nustatytos sąlygos.“

11

Tos pačios direktyvos 15 straipsnyje „Gyvenimo antrojoje valstybėje narėje sąlygos“:

„1.   Atvykęs į antros valstybės narės teritoriją, ilgalaikis gyventojas kaip galima greičiau, ne vėliau kaip praėjus trims mėnesiams po atvykimo, kreipiasi į tos valstybės narės kompetentingas institucijas, prašydamas išduoti leidimą gyventi.

<…>

2.   Valstybės narės gali pareikalauti, kad suinteresuoti asmenys pateiktų dokumentus, įrodančius, kad jie turi:

<…>

4.   Prie pareiškimo [prašymo] pridedami nacionaliniuose įstatymuose nurodyti dokumentiniai įrodymai, įrodantys, kad suinteresuoti asmenys tenkina atitinkamas sąlygas, taip pat ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi [šalyje] ir galiojantis kelionės dokumentas, arba jų patvirtintos kopijos.

Tarp pirmojoje pastraipoje minimų įrodymų taip pat gali būti dokumentai, susiję su deramu [tinkamu] būstu.

<…>“

12

Minėtos direktyvos 19 straipsnio „Pareiškimų [Prašymų] nagrinėjimas ir leidimų gyventi išdavimas“ 2 dalyje numatyta:

„Jei įvykdytos 14, 15 ir 16 straipsniuose nurodytos sąlygos, antroji valstybė narė, atsižvelgdama į 17 ir 18 straipsnių nuostatas, susijusias su viešąja tvarka, visuomenės saugumu ir visuomenės sveikata, ilgalaikiam gyventojui išduoda pratęsiamą leidimą gyventi. Pasibaigus šio leidimo gyventi galiojimo laikui, jis gali būti pratęstas, pateikus, jei to reikalaujama, pareiškimą [prašymą]. Antroji valstybė praneša apie savo sprendimą pirmajai valstybei narei.“

13

Tos pačios direktyvos 20 straipsnyje „Procedūrinės garantijos“ nustatyta:

„1.   Atmetus prašymą dėl leidimo gyventi [šalyje], turi būti nurodomos tokio sprendimo priežastys. Apie tai pranešama suinteresuotam trečiosios šalies piliečiui, laikantis atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose nustatytos pranešimų pateikimo tvarkos. Pranešime detaliai nurodoma, kokia yra galiojanti pažeistų teisių gynimo tvarka ir terminai, kurių laikantis galima imtis atitinkamų veiksmų.

<…>

2.   Jei yra atmetamas prašymas dėl leidimo gyventi [šalyje], arba toks leidimas nepratęsiamas arba panaikinamas, suinteresuotas asmuo turi teisę atitinkamoje valstybėje narėje ginčyti tokį sprendimą teismo keliu.“

14

Direktyvos 2003/109 22 straipsnio „Leidimo gyventi [šalyje] panaikinimas ir pareiga priimti asmenį atgal“ 1 dalyje numatyta:

„Kol trečiosios šalies piliečiui nesuteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, antroji valstybė narė gali nuspręsti nepratęsti leidimo gyventi [šalyje] arba jį panaikinti, ir nurodyti atitinkamam asmeniui ir jo šeimos nariams nacionalinės teisės aktuose nustatyta tvarka, įskaitant ir išsiuntimo tvarką, palikti jos teritoriją šiais atvejais:

<…>

<…>“

15

Pagrindinių bylų aplinkybėms taikomos redakcijos 2004 m. liepos 30 d.Gesetz über den Aufenthalt, die Erwerbstätigkeit und die Integration von Ausländern im Bundesgebiet (Užsieniečių gyvenimo, darbo ir integracijos federalinėje teritorijoje įstatymas) (BGBl. 2004 I, p. 1950) (toliau – AufenthG) 2 straipsnio „Apibrėžtys“ 4 dalyje nustatyta:

„Reikalavimas dėl tinkamo būsto neturi viršyti to, ko pakanka būsto prašytojui valstybės subsidijuojamame socialiniame nuomojamame būste apgyvendinti. <…>“

16

AufenthG 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad paprastai leidimo gyventi šalyje išdavimas suponuoja, kad pragyvenimo lėšos yra užtikrintos.

17

Pagal to paties įstatymo 9a straipsnio 2 dalies 6 punktą ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi ES suteikiamas, jei atitinkamas užsienietis turi tinkamą būstą sau ir kartu su juo gyvenantiems šeimos nariams.

18

AufenthG 38a straipsnio „Leidimas gyventi šalyje kitų Europos Sąjungos valstybių narių ilgalaikiams gyventojams“ 1 dalyje nurodyta:

„Užsieniečiui, kuris turi ilgalaikio gyventojo statusą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, išduodamas leidimas gyventi šalyje, jeigu jis ketina būti federalinėje teritorijoje ilgiau nei 90 dienų. <…>“

19

Šio įstatymo 51 straipsnio 9 dalies pirmo sakinio 4 punkte nustatyta, kad Vokietijos institucijų išduotas ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi ES nustoja galioti tik tada, jei užsienietis šešerius metus negyvena Vokietijos teritorijoje.

20

Minėto įstatymo 52 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad pagal to paties įstatymo 38a straipsnį išduotas leidimas gyventi šalyje turi būti panaikintas, jei užsienietis netenka ilgalaikio gyventojo statuso kitoje Sąjungos valstybėje narėje.

21

Ganos pilietė TE 2013 m. rugsėjo 3 d. atvyko į Vokietijos teritoriją iš Italijos.

22

Ji turi Italijoje išduotą ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES su prierašais „illimitata“ ([neriboto galiojimo]) ir „Soggiornante di Lungo Periodo – [UE]“ (ilgalaikis gyventojas – [ES]).

23

Vadovaudamasi AufenthG 38a straipsniu, tuo metu kompetentinga Ausländerbehörde der Stadt Offenbach (Ofenbacho miesto užsieniečių reikalų tarnyba, Vokietija) 2013 m. gruodžio 5 d. išdavė jai vienus metus galiojantį leidimą gyventi šalyje.

24

2014 m. rugpjūčio 5 d. TE pagimdė RU. Ji turėjo labai sunkią širdies ydą, dėl kurios reikėjo atlikti operacijas ir tolesnius tyrimus; TE buvo priversta nutraukti savo profesinę veiklą. Susiklosčius tokiai padėčiai TE teko kreiptis dėl socialinių išmokų, kad galėtų patenkinti savo šeimos poreikius.

25

2015 m. sausio 30 d. Ofenbacho miesto užsieniečių reikalų tarnybos sprendimais 2014 m. lapkričio 12 d. pateikti TE ir RU prašymai atitinkamai dėl leidimo gyventi šalyje pratęsimo ir išdavimo buvo atmesti motyvuojant tuo, kad, priešingai nei reikalaujama pagal AufenthG 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nebuvo užtikrintos jų pragyvenimo lėšos. Joms buvo nurodyta išvykti iš Vokietijos teritorijos; taip pat TE grėsė būti išsiųstai į Italijos Respubliką, o RU – į Ganos Respubliką.

26

Dėl šių sprendimų pateikti skundai buvo atmesti 2015 m. lapkričio 20 d.Verwaltungsgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino administracinis teismas, Vokietija) sprendimu.

27

TE ir RU apskundė šį sprendimą apeliacine tvarka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Hessischer Verwaltungsgerichtshof (Heseno vyriausiasis administracinis teismas, Vokietija).

28

2016 m. kovo 11 d. sprendimu šis teismas priėmė apeliacinį skundą, nes jam kilo rimtų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo, atsižvelgiant į RU reikalingos medicininės priežiūros mastą, o ši aplinkybė, šio teismo teigimu, gali būti AufenthG 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos bendrosios taisyklės išimtis.

29

Nuo 2017 m. lapkričio 1 d. bylos nagrinėjimas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme buvo sustabdytas.

30

2020 m. rugsėjo 7 d. Frankfurto prie Maino miestas, kuris per tą laiką tapo atsakovu šioje byloje, inicijavo šios bylos atnaujinimą ir nurodė, kad išduoti TE leidimą gyventi šalyje pagal AufenthG 38a straipsnį nebegalima. Iš tiesų TE Italijoje nebegyveno ilgiau kaip šešerius metus, todėl ji nebegalėjo naudotis ilgalaikio ES gyventojo statusu. Leidimas gyventi šalyje taip pat negalėtų būti išduotas TE pagal AufenthG 9a straipsnį, nes TE ir RU gyvena socialinių tarnybų finansuojamame bute, o tai nėra „tinkamas būstas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

31

Šiomis aplinkybėmis Hessischer Verwaltungsgerichtshof (Heseno vyriausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

32

Pakistano pilietis EF 2014 m. balandžio 1 d. atvyko į Vokietijos teritoriją iš Italijos.

33

Jis turi Italijoje išduotą ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES su prierašais „illimitata“ ([neriboto galiojimo]) ir „Soggiornante di Lungo Periodo – [UE]“ (ilgalaikis gyventojas – [ES]).

34

Vadovaudamasi AufenthG 38a straipsniu, tuo metu kompetentinga Ausländerbehörde der Stadt Offenbach (Ofenbacho miesto užsieniečių reikalų tarnyba, Vokietija) 2014 m. liepos 10 d. išdavė jam vienus metus galiojantį leidimą gyventi šalyje.

35

Vėliau nuo šiol kompetentingas Ofenbacho prie Maino miestas šį leidimą gyventi šalyje nuolat pratęsdavo, paskutinį kartą 2019 m. gegužės 28 d. – iki 2021 m. liepos 13 d.

36

Vis dėlto 2021 m. kovo 17 d. EF pateiktas prašymas pratęsti leidimą gyventi šalyje pagal AufenthG 38a straipsnį buvo atmestas 2021 m. balandžio 27 d. šio miesto sprendimu, iš esmės motyvuojant tuo, kad jis prarado teisę į ilgalaikio gyventojo statusą Italijoje, nes šios šalies teritorijoje nebegyveno ilgiau nei šešerius metus.

37

2021 m. gegužės 6 d. EF apskundė tokį sprendimą Verwaltungsgericht Darmstadt (Darmštato administracinis teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, siekdamas, kad, be kita ko, Ofenbacho prie Maino miestas būtų įpareigotas pratęsti jo leidimą gyventi šalyje pagal AufenthG 38a straipsnį.

38

Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgericht Darmstadt (Darmštato administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

Jei į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai:

Jei į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai:

Jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

39

2022 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑829/21 ir C‑129/22 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

40

Pirmaisiais trimis klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai bylose C‑829/21 ir C‑129/22 iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2003/109 turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė gali atsisakyti pratęsti leidimą gyventi šalyje, kurį ji išdavė trečiosios šalies piliečiui pagal šios direktyvos III skyriaus nuostatas, remdamasi 9 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje nurodytu pagrindu, kad šis pilietis nebuvo valstybės narės, kuri jam suteikė ilgalaikio gyventojo statusą, teritorijoje šešerius metus nuo išvykimo iš šios šalies teritorijos dienos, todėl jis prarado teisę į šį statusą šioje valstybėje narėje, ir, jei taip, kokios sąlygos turi būti įvykdytos, kad būtų galima priimti tokį sprendimą atsisakyti pratęsti leidimą.

41

Šiuo klausimu, pirma, iš Direktyvos 2003/109 14 straipsnio 1 dalies matyti, kad turima teisė į ilgalaikio gyventojo statusą „pirmojoje valstybėje narėje“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą, yra sąlyga, kurią turi įvykdyti trečiosios šalies pilietis, norintis gyventi „antrosios valstybės narės“ teritorijoje, kaip tai suprantama pagal tos pačios direktyvos 2 straipsnio d punktą, turėdamas leidimą gyventi šalyje, išduotą pagal jos III skyriaus nuostatas. Tos pačios direktyvos 19 straipsnio 2 dalis patvirtina tokios sąlygos egzistavimą.

42

Be to, iš Direktyvos 2003/109 22 straipsnio matyti, kad ši sąlyga taip pat turi būti įvykdyta tam, kad suinteresuotasis asmuo galėtų prašyti pratęsti tokį leidimą gyventi antrojoje valstybėje narėje, nes pagal šio 22 straipsnio 1 dalies b punktą ši valstybė gali nuspręsti atsisakyti pratęsti minėtą leidimą, jei nebetenkinamos šios direktyvos 14–16 straipsniuose numatytos sąlygos.

43

Beje, iš Direktyvos 2003/109 15 straipsnio išplaukia, kad, priešingai nei kitų šiame 15 straipsnyje numatytų sąlygų atveju, valstybės narės negali nukrypti nuo šio sprendimo 41 punkte nurodytos sąlygos.

44

Privalomą šios sąlygos pobūdį lemia tai, kad, kaip pažymėjo ir generalinis advokatas išvados 41 punkte, teisė gyventi antrojoje valstybėje narėje yra išvestinė iš teisės į ilgalaikio gyventojo statusą pirmojoje valstybėje narėje.

45

Tuo remiantis darytina išvada, kad jei antroji valstybė narė, nagrinėdama prašymą pratęsti leidimą gyventi šalyje pagal Direktyvos 2003/109 III skyriaus nuostatas, konstatuoja, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis prarado teisę į ilgalaikio gyventojo statusą pirmojoje valstybėje narėje, be kita ko, dėl to, kad, kaip numatyta Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje, jis nebuvo pirmosios valstybės narės teritorijoje ilgiau nei šešerius metus, tai yra kliūtis tokiam pratęsimui.

46

Antra, kaip patvirtinta Direktyvos 2003/109 21 konstatuojamojoje dalyje, pagal šia direktyva nustatytą sistemą antroji valstybė narė, kurioje trečiosios šalies pilietis nori gyventi remdamasis teise į ilgalaikio gyventojo statusą, kurią jis turi pirmojoje valstybėje narėje, turi patikrinti, ar šis pilietis atitinka leidimo gyventi šalyje išdavimo arba jo pratęsimo sąlygas, tarp kurių yra minėtos direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga, kad jis iš tikrųjų turi šią teisę pirmojoje valstybėje narėje.

47

Taigi atliekant tokį patikrinimą antrajai valstybei narei gali prireikti išnagrinėti, ar atitinkamas trečiosios šalies pilietis neprarado teisės į minėtą statusą dėl, be kita ko, Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje nurodyto pagrindo.

48

Nors atlikusi tokį patikrinimą antroji valstybė narė gali konstatuoti, kad prarasta teisė į ilgalaikio gyventojo statusą, ir todėl remdamasi Direktyvos 2003/109 22 straipsnio 1 dalies b punktu atsisakyti atitinkamam trečiosios šalies piliečiui pratęsti jo leidimą gyventi šalyje pagal minėtos direktyvos III skyriaus nuostatas, tik pirmoji valstybė narė gali panaikinti minėtą statusą ir ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES arba prireikus gali taikyti supaprastintą ilgalaikio gyventojo statuso atkūrimo tvarką; šią tvarką valstybės narės turi nustatyti pagal minėtos direktyvos 9 straipsnio 5 dalį.

49

Trečia, kalbant apie datą, reikšmingą antrajai valstybei narei vertinant, ar įvykdyta Direktyvos 2003/109 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta leidimo gyventi šalyje pratęsimo pagal šios direktyvos III skyriaus nuostatas sąlyga, prima facie gali būti atsižvelgiama į tris datas.

50

Kaip iš esmės pažymėjo generalinis advokatas išvados 46 punkte, reikšminga data galėtų būti prašymo pratęsti leidimą gyventi šalyje pateikimo data arba vėlesnė data prieš priimant administracinį sprendimą dėl šio prašymo, arba dar vėlesnė data, t. y. nuo skundo dėl administracinio sprendimo atmesti minėtą prašymą pateikimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, pavyzdžiui, kaip siūlo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas byloje C‑829/21, paskutinio posėdžio data.

51

Vis dėlto vienintelė reikšminga data vertinant Direktyvos 2003/109 14 straipsnio 1 dalyje nustatytą sąlygą yra atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymo pratęsti leidimą gyventi šalyje pateikimo pagal šios direktyvos III skyriaus nuostatas data.

52

Iš tiesų, jeigu būtų pripažinta, kad siekdamos atlikti tokį vertinimą valstybės narės gali pasirinkti vėlesnę datą, t. y. datą administracinės procedūros ar teismo proceso laikotarpiu, tai prieštarautų vienodo požiūrio ir teisinio saugumo principams, nes tokio prašymo pratęsti leidimą gyventi šalyje tenkinimas priklausytų ne nuo aplinkybių, susijusių su pačiu pareiškėju, o iš esmės nuo nacionalinės administracijos ar teismų, pavyzdžiui, kaip operatyviai yra išnagrinėjamas prašymas ar priimamas sprendimas dėl skundo, pateikto dėl sprendimo atmesti tokį prašymą (pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge(Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas), C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577, 42 punktą).

53

Šiomis aplinkybėmis reikia pabrėžti, kad, kaip matyti ir iš Direktyvos 2003/109 10 konstatuojamosios dalies, priimdamas procedūrines taisykles, kuriomis reglamentuojamas prašymo suteikti ilgalaikio gyventojo statusą nagrinėjimas, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė atitinkamiems trečiųjų šalių piliečiams užtikrinti adekvatų teisinio saugumo lygį.

54

Todėl, kaip iš esmės nurodė generalinis advokatas išvados 55 ir 56 punktuose, jei antroji valstybė narė mano, kad prarasta teisė į ilgalaikio gyventojo statusą pirmojoje valstybėje narėje, pavyzdžiui, dėl to, kad Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje numatytas šešerių metų terminas baigėsi vykstant administracinei procedūrai ar teismo procesui dėl minėto prašymo pratęsti leidimą gyventi šalyje, niekas jai nekliudo šiuo pagrindu priimti naują sprendimą atsisakyti pratęsti šį leidimą gyventi šalyje arba jį panaikinti pagal minėtos direktyvos 22 straipsnį.

55

Ketvirta, dėl įrodinėjimo pareigos, kad patikrintas šio sprendimo 41 punkte nurodytos sąlygos įvykdymas siekiant išduoti ar pratęsti leidimą gyventi šalyje pagal Direktyvos 2003/109 III skyriaus nuostatas, t. y. kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis turi teisę į ilgalaikio gyventojo statusą pirmojoje valstybėje narėje, pažymėtina, kad tai iš esmės turi įrodyti šis trečiosios šalies pilietis.

56

Vis dėlto iš Direktyvos 2003/109 15 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos, siejamos su jos 11 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad siekiant nustatyti, ar ši sąlyga įvykdyta, iš principo pakanka, kad minėtas pilietis pateiktų antrajai valstybei narei ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES, kurį pagal šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalį išdavė pirmoji valstybė narė, nes toks leidimas, jei jis galioja, leidžia tam pačiam piliečiui lengvai ir nedelsiant įrodyti savo teisę į ilgalaikio gyventojo statusą ir šios teisės tęstinumą. Todėl toks galiojantis leidimas leidžia preziumuoti, kad šis pilietis vis dar turi teisę į minėtą statusą.

57

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad iš kartu aiškinamų Direktyvos 2003/109 2 straipsnio b punkto ir 14 straipsnio 1 dalies matyti, jog ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi ES iš esmės suteikia jo turėtojui teisę gyventi kitos nei ilgalaikio gyventojo statusą jam suteikusios valstybės narės teritorijoje ilgiau kaip tris mėnesius (2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Tahir, C‑469/13, EU:C:2014:2094, 42 punktas).

58

Be to, Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, atvirkščiai, ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi ES galiojimo pasibaigimas jokiu būdu nelemia ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimo ar praradimo, o tai rodo, kad toks leidimas gyventi šalyje yra deklaratyvaus pobūdžio.

59

Šiuo atveju neginčijama, kad TE ir EF pirmojoje valstybėje narėje, t. y. Italijos Respublikoje, turi neriboto galiojimo ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES, todėl galiojantį, vadinasi, turi būti preziumuojama, kad jie vis dar turi teisę į ilgalaikio gyventojo statusą šioje valstybėje narėje.

60

Tokia prezumpcija, kiek ji privaloma antrajai valstybei narei nagrinėjant prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje arba jį pratęsiant, atitinka valstybių narių savitarpio pasitikėjimo principą, kurį, kaip nurodyta Direktyvos 2003/109 17 konstatuojamojoje dalyje, skatina šios direktyvos siekis – suderinti ilgalaikio gyventojo statuso įgijimo sąlygas.

61

Penkta, reikia patikslinti, kad vis dėlto ši prezumpcija nėra nenuginčijama.

62

Iš tiesų atsižvelgiant į tai, kad ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi ES yra deklaratyvaus pobūdžio, kaip jau nurodyta šio sprendimo 58 punkte, net jeigu atitinkamas trečiosios šalies pilietis gali pateikti antrajai valstybei narei tokį galiojantį leidimą, šiai valstybei narei, be kita ko, nagrinėjant prašymą pratęsti pagal Direktyvos 2003/109 III skyriaus nuostatas išduotą leidimą gyventi šalyje, gali prireikti įvertinti, ar teisės į ilgalaikio gyventojo statusą tęstinumas neturi būti kvestionuojamas atsižvelgiant į vieną iš šios direktyvos 9 straipsnyje nurodytų minėto ilgalaikio gyventojo statuso praradimo pagrindų.

63

Vis dėlto tokios abejonės iškėlimas priklauso nuo to, ar antroji valstybė narė konstatavo, kad yra pakankamai konkrečių ir nuoseklių įrodymų, kad vienas iš šių pagrindų gali būti taikomas jos nagrinėjamu atveju.

64

Konkrečiai kalbant apie Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje nurodytą pagrindą, pažymėtina, kad tokio statuso praradimo požymis, galintis pateisinti antrosios valstybės narės teisės į minėtą statusą tęstinumo patikrinimą, yra tai, kad prašymo pateikimo dieną nuo suinteresuotojo asmens atvykimo į šios valstybės narės teritoriją arba pirmojo leidimo gyventi toje pačioje valstybėje narėje gavimo pagal šios direktyvos III skyriaus nuostatas praėjo daugiau nei šešeri metai.

65

Šešta, esant tokiems požymiams, antroji valstybė narė turi atlikti dviejų rūšių papildomus patikrinimus, konkrečiai susijusius su Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje numatytu teisės į ilgalaikio gyventojo statusą praradimo pagrindu.

66

Pirma, siekdama nustatyti, ar ši nuostata taikytina, antroji valstybė narė turi atsižvelgti į tai, kad bet koks suinteresuotojo asmens buvimas pirmosios valstybės narės teritorijoje per šešerių metų laikotarpį, net jei per šį laikotarpį jis iš viso neviršija vos kelių dienų, yra pakankamas, kad nebūtų prarasta jo teisė į ilgalaikio gyventojo statusą (pagal analogiją dėl Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies c punkto žr. 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Landeshauptmann von Wien (Ilgalaikio gyventojo statuso praradimas), C‑432/20, EU:C:2022:39, 47 punktą).

67

Toks Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 4 dalies antros pastraipos aiškinimas grindžiamas, be kita ko, šio sprendimo 53 punkte jau pabrėžta būtinybe užtikrinti atitinkamiems trečiųjų šalių piliečiams tinkamą teisinio saugumo lygį, kiek tai susiję su procedūrinėmis taisyklėmis, reglamentuojančiomis prašymo suteikti ilgalaikio gyventojo statusą nagrinėjimą (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Landeshauptmann von Wien (Ilgalaikio gyventojo statuso praradimas), C‑432/20, EU:C:2022:39, 38–40 punktus).

68

Todėl net ir labai trumpas atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas pirmosios valstybės narės teritorijoje per šioje nuostatoje nurodytą šešerių metų laikotarpį lemia, kad šioje nuostatoje nustatytas terminas nutraukiamas ir naujas šešerių metų terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią baigiasi kiekvienas šio piliečio buvimas pirmosios valstybės narės teritorijoje.

69

Taigi antroji valstybė narė, nagrinėdama prašymą pratęsti leidimą gyventi šalyje pagal Direktyvos 2003/109 III skyriaus nuostatas, turi pati išnagrinėti, ar yra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šios direktyvos 9 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje nurodytas šešerių metų laikotarpis baigėsi suinteresuotojo asmens prašymo pateikimo dieną, ir jei taip, pranešti jam apie šią aplinkybę ir informuoti, kad šis terminas galėjo būti nutrauktas ir kad galėjo būti pradėtas skaičiuoti naujas šešerių metų terminas, jei jis per tą laiką vėl buvo pirmosios valstybės narės teritorijoje.

70

Šiomis aplinkybėmis antroji valstybė narė turi paprašyti atitinkamo trečiosios šalies piliečio, jeigu jis teigia, kad toks nutraukimas buvo, pateikti įrodymų, patvirtinančių jo buvimą pirmosios valstybės narės teritorijoje per minėtą šešerių metų laikotarpį, net jei toks buvimas truko tik kelias dienas.

71

Antra, jei iš antrosios valstybės narės atliktų patikrinimų matyti, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis pirmosios valstybės narės teritorijoje nebuvo ilgesnį nei šešerių metų laikotarpį, antroji valstybė narė pagal Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą taip pat turi patikrinti, ar pirmoji valstybė narė savo teisės aktuose pasinaudojo šioje nuostatoje įtvirtinta galimybe – nukrypstant nuo šios direktyvos 9 straipsnio 4 dalies antros pastraipos, numatyti, kad „dėl ypatingų priežasčių“„prabuvęs išvykoje ilgiau nei šešerius metus“ ilgalaikis gyventojas išlaiko savo statusą minėtoje valstybėje narėje, ir, jeigu ji tai numatė, ar nagrinėjamu atveju tokia ypatinga priežastis yra.

72

Kalbant apie šių dviejų rūšių patikrinimus, pažymėtina, kad antroji valstybė narė turi kreiptis į pirmąją valstybę narę, kad paprašytų pagalbos, nes atliekant šiuos patikrinimus reikia remtis informacija, kurią gali turėti tik ta pirmoji valstybė narė.

73

Šiuo klausimu reikia priminti, kad valstybių narių tarpusavio santykiuose reikia atsižvelgti į ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą, pagal kurį valstybės narės apskritai, taigi, be kita ko, ir Direktyvoje 2003/109 reglamentuojamose situacijose įpareigojamos gerbti viena kitą ir padėti viena kitai vykdant iš Sutarčių kylančias užduotis.

74

Galiausiai tik atlikusi šiuos patikrinimus ir įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes antroji valstybė narė, tik siekdama išnagrinėti prašymą pratęsti leidimą gyventi šalyje pagal Direktyvos 2003/109 III skyriaus nuostatas, prireikus gali padaryti išvadą, kad šio prašymo pateikimo dieną pagal šios direktyvos 9 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą atitinkamas trečiosios šalies pilietis nebeturėjo teisės į ilgalaikio gyventojo statusą pirmojoje valstybėje narėje, ir šiuo pagrindu gali atsisakyti pratęsti šį leidimą gyventi šalyje pagal šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalies b punktą.

75

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmuosius tris klausimus bylose C‑829/21 ir C‑129/22 reikia atsakyti, kad Direktyva 2003/109, būtent jos 22 straipsnio 1 dalies b punktas, turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė gali atsisakyti pratęsti leidimą gyventi šalyje, kurį ji išdavė trečiosios šalies piliečiui pagal šios direktyvos III skyriaus nuostatas, remdamasi 9 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje nurodytu pagrindu, t. y. kad šis pilietis nebuvo valstybės narės, kuri jam suteikė ilgalaikio gyventojo statusą, teritorijoje šešerius metus nuo išvykimo iš šios šalies teritorijos dienos, o ši ilgalaikio gyventojo statusą suteikusi valstybė narė nepasinaudojo tos pačios direktyvos 9 straipsnio 4 dalies trečioje pastraipoje numatyta galimybe, tad šis pilietis prarado teisę į šį statusą toje pačioje valstybėje narėje, su sąlyga, kad šešerių metų terminas buvo suėjęs ne vėliau kaip iki prašymo pratęsti minėtą leidimą gyventi šalyje pateikimo dienos, ir jei prieš tai šio piliečio buvo paprašyta pateikti įrodymų, kad jis per šį laikotarpį galbūt buvo minėtos šalies teritorijoje.

76

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas byloje C‑129/22 iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 4 dalies antra pastraipa ir 22 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinami taip, kad antroji valstybė narė, kuri įgyvendina šias nuostatas dviem atskiromis nuostatomis, tinkamai perkelia šias nuostatas į nacionalinę teisę, kai pirmojoje nuostatoje įtvirtina šios direktyvos 9 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje nurodytos teisės į ilgalaikio gyventojo statusą praradimo pagrindą, o antroje nuostatoje numato, kad leidimas gyventi šalyje pagal minėtos direktyvos III skyriaus nuostatas panaikinamas, jei atitinkamas trečiosios šalies pilietis prarado teisę į ilgalaikio gyventojo statusą jį išdavusioje valstybėje narėje, nors šioje nuostatoje nėra jokios konkrečios nuorodos į vieną iš tos pačios direktyvos 9 straipsnyje numatytų minėtos teisės praradimo pagrindų.

77

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog tam, kad būtų tenkinamas teisinio saugumo reikalavimas, Sąjungos teisės nuostatos, kaip antai Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 4 dalies antra pastraipa ir 22 straipsnio 1 dalies b punktas, į nacionalinę teisę turi būti perkeltos nuostatomis, kurios jas įgyvendina konkrečiai, tiksliai ir aiškiai (pagal analogiją žr. 2012 m. balandžio 24 d. Sprendimo Kamberaj, C‑571/10, EU:C:2012:233, 87 punktą ir 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Barcelona (Ilgalaikiai gyventojai), C‑503/19 ir C‑592/19, EU:C:2020:629, 36 ir 37 punktus).

78

Konkrečiai kalbant apie Direktyvos 2003/109 22 straipsnio 1 dalies b punktą, pažymėtina, kad iš šios jurisprudencijos taip pat matyti, kad paaiškėjus, jog taip nėra, atitinkama valstybė narė negalėtų remtis šia nuostata, siekdama atmesti trečiosios šalies piliečio prašymą pratęsti leidimą gyventi šalyje pagal Direktyvos 2003/109 III skyriaus nuostatas.

79

Į nacionalinę teisę 22 straipsnio 1 dalies b punktas perkeliamas laikantis konkretumo, tikslumo ir aiškumo reikalavimų, nurodytų 77 punkte primintoje jurisprudencijoje, kai nacionalinės teisės nuostatoje, kaip antai AufenthG 52 straipsnio 6 dalyje, numatyta, kad leidimas gyventi šalyje pagal šios direktyvos III skyriaus nuostatas panaikinamas, jei atitinkamas trečiosios šalies pilietis praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą kitoje valstybėje narėje, net jei šioje nacionalinės teisės nuostatoje aiškiai nenurodyti Direktyvos 2003/109 9 straipsnyje numatyti teisės į minėtą statusą praradimo pagrindai.

80

Iš tiesų, pirma, iš tokios nacionalinės teisės nuostatos vienareikšmiškai matyti, kad tokį leidimą gyventi šalyje antroji valstybė narė panaikina, jei suinteresuotasis asmuo prarado teisę į ilgalaikio gyventojo statusą šią teisę suteikusioje valstybėje narėje.

81

Antra, šioje nacionalinės teisės nuostatoje įtvirtinta aplinkybė, leidžianti antrajai valstybei narei pagrįsti tokį panaikinimą, t. y. tai, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis prarado teisę į ilgalaikio gyventojo statusą pirmojoje valstybėje narėje, gali būti suprantama kaip nuoroda į įvairius teisės į minėtą statusą praradimo pagrindus, numatytus Direktyvos 2003/109 9 straipsnyje, nes šią teisę suteikusi valstybė narė gali ją panaikinti tik dėl vieno iš minėtų pagrindų.

82

Be to, Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 4 dalies antra pastraipa į nacionalinę teisę perkelta atsižvelgiant į konkretumo, tikslumo ir aiškumo reikalavimus, nurodytus 77 punkte primintoje jurisprudencijoje, nes valstybės narės nacionalinės teisės nuostatoje, kaip antai AufenthG 51 straipsnio 9 dalies pirmo sakinio 4 punkte, numatyta, kad trečiosios šalies pilietis, turintis teisę į ilgalaikio gyventojo statusą šioje valstybėje narėje, praranda teisę į šį statusą, jeigu šešerius metus jis nebuvo minėtos valstybės narės teritorijos.

83

Taigi, remdamasi minėta nacionalinės teisės nuostata, kuria į nacionalinę teisę perkeltas Direktyvos 2003/109 22 straipsnio 1 dalies b punktas, antroji valstybė narė gali atsisakyti išduoti trečiosios šalies piliečiui leidimą gyventi šalyje pagal minėtos direktyvos III skyriaus nuostatas arba gali atsisakyti pratęsti tokį leidimą, jei ši valstybė narė konstatuoja, kad šis pilietis prarado teisę į ilgalaikio gyventojo statusą pirmojoje valstybėje narėje dėl šios direktyvos 9 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje nurodyto pagrindo.

84

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą byloje C‑129/22 reikia atsakyti, kad Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 4 dalies antra pastraipa ir 22 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinami taip: antroji valstybė narė, kuri įgyvendina šias nuostatas dviem atskiromis nacionalinės teisės nuostatomis, tinkamai perkelia šias nuostatas į nacionalinę teisę, kai pirmojoje nuostatoje įtvirtina šios direktyvos 9 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje nurodytos teisės į ilgalaikio gyventojo statusą praradimo pagrindą, o antroje nuostatoje numato, kad leidimas gyventi šalyje pagal minėtos direktyvos III skyriaus nuostatas panaikinamas, jei atitinkamas trečiosios šalies pilietis prarado teisę į ilgalaikio gyventojo statusą jį išdavusioje valstybėje narėje, nors šioje nuostatoje nėra jokios konkrečios nuorodos į vieną iš tos pačios direktyvos 9 straipsnyje numatytų minėtos teisės praradimo pagrindų.

85

Ketvirtuoju klausimu byloje C‑829/21 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/109 15 straipsnio 4 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė, kurioje trečiosios šalies pilietis pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje pagal šios direktyvos III skyriaus nuostatas arba pratęsti tokį leidimą, gali atmesti šį prašymą motyvuodama tuo, kad šis pilietis prie savo prašymo nepridėjo patvirtinamųjų dokumentų, įrodančių, kad turi tinkamą būstą, nors ši valstybė narė nėra įgyvendinusi šios nuostatos.

86

Šiuo klausimu, kaip matyti iš šio sprendimo 77 ir 78 punktuose primintos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi jurisdikciją aiškinti nacionalinę teisę vykstant SESV 267 straipsnyje numatytai procedūrai, turi patikrinti, ar jo nacionalinėje teisėje yra nuostata, kuria Direktyvos 2003/109 15 straipsnio 4 dalies antra pastraipa įgyvendinama konkrečiai, tiksliai ir aiškiai, kad būtų tenkinamas teisinio saugumo reikalavimas. Jei paaiškėtų, kad taip nėra, antroji valstybė narė negalėtų remtis šia nuostata, kad atmestų trečiosios šalies piliečio prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje pagal šios direktyvos III skyriaus nuostatas arba pratęsti tokį leidimą.

87

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pačios ketvirtojo klausimo formuluotės, byloje C‑829/21 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad „Vokietijos Federacinė Respublika nepasinaudojo [Direktyvos 2003/109] 15 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje numatyta galimybe“.

88

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą byloje C‑829/21 reikia atsakyti, kad Direktyvos 2003/109 15 straipsnio 4 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip: valstybė narė, kurioje trečiosios šalies pilietis pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje pagal šios direktyvos III skyriaus nuostatas arba pratęsti tokį leidimą, negali atmesti šio prašymo motyvuodama tuo, kad šis pilietis prie savo prašymo nepridėjo patvirtinamųjų dokumentų, įrodančių, kad turi tinkamą būstą, jeigu ši valstybė narė nėra įgyvendinusi šios nuostatos.

89

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: