–

K. B., atstovaujamo avocats C. Lallich ir B. Thellier de Poncheville,

–

F. S., atstovaujamo avocates B. Thellier de Poncheville ir S. Windey,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A. Daniel ir A.-L. Desjonquères,

–

Airijos, atstovaujamos Chief State Solicitor M. Browne, A. Joyce, M. Lane ir J. Quaney, padedamų SC R. Farrell, BL D. Fennelly ir SC P. Gallagher,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Azéma ir M. Wasmeier,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese (OL L 142, 2012, p. 1) 3 ir 4 straipsnių, 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo (OL L 65, 2016, p. 1) 7 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 48 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą, iškeltą K. B. ir F. S. dėl nusikalstamų veikų, kurias sudaro degalų vagystės.

3

Direktyvos 2012/13 3, 4, 10, 14, 19 ir 36 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Teisė į informaciją apie teises“ nurodyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems nedelsiant būtų pateikta informacija bent apie šias pagal nacionalinę teisę taikomas procesines teises, kad tomis teisėmis būtų galima veiksmingai pasinaudoti:

2.   Valstybės narės užtikrina, kad informacija, nurodyta 1 dalyje, būtų teikiama žodžiu arba raštu paprasta ir lengvai suprantama kalba, atsižvelgiant į specialius pažeidžiamų įtariamųjų arba kaltinamųjų poreikius.“

5

Minėtos direktyvos 4 straipsnyje „Pranešimas apie teises sulaikymo metu“ numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji, kurie yra suimti arba sulaikyti, nedelsiant gautų raštišką pranešimą apie teises. Jiems suteikiama galimybė perskaityti pranešimą apie teises ir leidžiama jį pasilikti visą jų laisvės apribojimo laikotarpį.

2.   Be 3 straipsnyje nustatytos informacijos, į šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą apie teises turi būti įtraukiama informacija ir apie šias pagal nacionalinę teisę taikomas teises:

3.   Pranešime apie teises taip pat pateikiama pagrindinė informacija apie galimybę pagal nacionalinę teisę užginčyti suėmimo teisėtumą, pasiekti, kad sprendimas dėl sulaikymo būtų peržiūrėtas, ar prašyti sąlyginio paleidimo.

4.   Pranešimas apie teises parengiamas paprasta ir lengvai suprantama kalba. I priede pateikiamas orientacinis pranešimo apie teises pavyzdys.

5.   Valstybės narės užtikrina, kad įtariamasis arba kaltinamasis pranešimą apie teises gautų raštu jam suprantama kalba. Jei pranešimas apie teises nėra parengtas atitinkama kalba, įtariamasis arba kaltinamasis apie savo teises informuojamas žodžiu jam suprantama kalba. Pranešimas apie teises jo suprantama kalba jam įteikiamas nedelsiant.“

6

Tos pačios direktyvos 8 straipsnis „Peržiūra ir teisių gynimo priemonės“ suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad būtų užregistruoti tie atvejai, kai įtariamajam arba kaltinamajam suteikiama informacija pagal 3–6 straipsnius, laikantis atitinkamos valstybės narės teisėje nurodytos registravimo tvarkos.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad įtariamasis arba kaltinamasis, arba jo advokatas turėtų teisę nacionalinėje teisėje nustatyta tvarka užginčyti tai, kad kompetentingos valdžios institucijos nepateikė informacijos ar atsisakė ją pateikti pagal šią direktyvą.“

7

2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu (OL L 294, 2013, p. 1) 3 straipsnio „Teisė turėti advokatą baudžiamajame procese“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę turėti advokatą tokiu laiku ir būdu, kad atitinkami asmenys galėtų praktiškai ir veiksmingai pasinaudoti savo teisėmis į gynybą.“

8

Šios direktyvos 9 straipsnyje „Teisės atsisakymas“ numatyta:

„1.   Nedarant poveikio nacionalinei teisei, pagal kurią advokato dalyvavimas arba jo pagalba yra privalomi, valstybės narės užtikrina, kad atsisakant bet kurios teisės, nurodytos 3 ir 10 straipsniuose:

2.   Teisės atsisakymas, kuris gali būti atliekamas raštu ar žodžiu, taip pat aplinkybės, kuriomis leista tos teisės atsisakyti, pažymimi laikantis dokumentavimo tvarkos pagal atitinkamos valstybės narės teisę.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji vėliau bet kuriame baudžiamojo proceso etape teisės atsisakymą gali atšaukti ir kad jie būtų informuoti apie tą galimybę. Toks atšaukimas įsigalioja nuo to momento, kai jis buvo padarytas.“

9

Direktyvos 2016/343 7 straipsnyje „Teisė tylėti ir teisė neduoti parodymų prieš save“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę tylėti, kai tai susiję su nusikalstama veika, kurią jie įtariami arba kaltinami padarę.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę neduoti parodymų prieš save.

3.   Naudojimasis teise neduoti parodymų prieš save kompetentingoms valdžios institucijoms netrukdo rinkti įrodymų, kuriuos galima teisėtai gauti naudojant teisinės prievartos priemones ir kurie egzistuoja nepriklausomai nuo įtariamųjų arba kaltinamųjų valios.

4.   Valstybės narės gali leisti savo teisminėms institucijoms priimant nuosprendžius atsižvelgti į įtariamųjų ir kaltinamųjų bendradarbiavimą.

5.   Įtariamųjų ir kaltinamųjų naudojimasis teise tylėti ar teise neduoti parodymų prieš save neturi būti panaudotas prieš juos ir neturi būti laikomas įrodymu, kad jie padarė atitinkamą nusikalstamą veiką.

6.   Šis straipsnis nekliudo valstybėms narėms nuspręsti, kad nesunkių teisės pažeidimų atvejais procesas ar tam tikri jo etapai gali vykti rašytinio proceso tvarka arba policijai ar kompetentingoms valdžios institucijoms neapklausiant įtariamojo ar kaltinamojo dėl atitinkamo pažeidimo, jei tai atitinka teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.“

10

Code de procédure pénale (Baudžiamojo proceso kodeksas) 53 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„Akivaizdžiu laikomas toks nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, kai užklumpama jį darant arba ką tik padarius. Akivaizdžiu taip pat laikomas nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas, kai visai netrukus po veikos padarymo įtariamasis yra viešai persekiojamas arba pas jį aptinkama daiktų, randama pėdsakų arba įkalčių, leidžiančių manyti, kad jis dalyvavo darant nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.“

11

Šio kodekso 63-1 straipsnis suformuluotas taip:

„Kriminalinės policijos vyresnysis pareigūnas arba jo prižiūrimas kriminalinės policijos pareigūnas nedelsdamas informuoja laikinai sulaikytą asmenį šiam asmeniui suprantama kalba, prireikus naudodamas tryliktoje pastraipoje numatytą dokumento formą, apie:

1° Jam taikomą laikino sulaikymo priemonę, taip pat apie tos priemonės taikymo trukmę ir galimybę pratęsti jos taikymą;

2° Nusikalstamos veikos, kurią jis įtariamas padaręs ar bandęs padaryti, kvalifikavimą, datą ir vietą, taip pat apie 62-2 straipsnio 1–6 punktuose nurodytus motyvus, kuriais grindžiamas jo sulaikymas;

3° Tai, kad jis turi:

<…>

Pagal šį straipsnį suteikta informacija nurodoma laikinojo sulaikymo protokole, kurį pasirašo laikinai sulaikytas asmuo. Jeigu pasirašyti atsisakoma, tai pažymima.

Pagal 803-6 straipsnį pranešant asmeniui apie jo laikiną sulaikymą, jam įteikiamas dokumentas, kuriame nurodytos šios teisės.“

12

Minėto kodekso 63-4-1 straipsnyje numatyta:

„Paprašęs advokatas gali susipažinti su pagal 63‑1 straipsnio priešpaskutinę pastraipą parengtu protokolu dėl pranešimo apie laikiną sulaikymą ir su juo susijusias teises, pagal 63-3 straipsnį parengta medicinine pažyma, taip pat su asmens, kuriam jis teikia pagalbą, apklausos protokolais. Jis negali reikalauti ar padaryti kopijų. Tačiau jis gali žymėtis užrašus.

Laikinai sulaikytas asmuo taip pat gali susipažinti su šio straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytais dokumentais arba jų kopijomis.“

13

To paties kodekso 73 straipsnyje nustatyta:

„Jeigu padaromas akivaizdus nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas, už kurį baudžiama laisvės atėmimo bausme, kiekvienas asmuo turi teisę sulaikyti nusikalstamos veikos vykdytoją ir pristatyti jį artimiausiam kriminalinės policijos vyresniajam pareigūnui.

Pristačius asmenį kriminalinės policijos vyresniajam pareigūnui, jo laikinas sulaikymas, kai įvykdomos šiame kodekse numatytos šios priemonės taikymo sąlygos, nėra privalomas, jeigu šis asmuo neįpareigojamas likti pasiekiamas tyrėjams ir jeigu jis informuotas, kad gali bet kuriuo metu išvykti iš policijos ar žandarmerijos patalpų. Tačiau ši pastraipa netaikoma, jei asmuo teisėsaugos tarnybų buvo priverstinai atvesdintas pas kriminalinės policijos vyresnįjį pareigūną“.

14

Baudžiamojo proceso kodekso 385 straipsnio pirmoje ir šeštoje pastraipose numatyta:

„Baudžiamasis teismas turi teisę konstatuoti procesinio negaliojimo pagrindus jo nagrinėjamose bylose, išskyrus atvejus, kai bylą jam perduoda ikiteisminio tyrimo teisėjas arba ikiteisminio tyrimo kolegija.

<…>

Visais atvejais negaliojimu grindžiami prieštaravimai turi būti pateikti prieš teikiant gynybos argumentus dėl bylos esmės.“

15

2021 m. kovo 22 d. vakare kriminalinės policijos pareigūnai sulaikė K. B. ir F. S. dėl įtartino jų buvimo įmonės automobilių stovėjimo aikštelėje. Pareigūnai konstatavo, kad šioje aikštelėje stovėjusio sunkvežimio kuro bakas buvo atidarytas, o netoliese stovėjo kanistrai. 22 val. 25 min. šie pareigūnai, remdamiesi Baudžiamojo proceso kodekso 53 straipsnio pirma pastraipa, sulaikė ir surakino antrankiais bandžiusius pasislėpti K. B. ir F. S. ir tuoj pat pradėjo tyrimą dėl akivaizdžios kuro vagystės.

16

Apklausę K. B. ir F. S., tačiau nepranešę apie Baudžiamojo proceso kodekso 63‑1 straipsnyje numatytas teises, kriminalinės policijos pareigūnai įspėjo kriminalinės policijos vyresnįjį pareigūną, kuris paprašė nedelsiant pristatyti abu įtariamuosius, kad jiems būtų skirtas laikinas sulaikymas, kaip numatyta Baudžiamojo proceso kodekso 73 straipsnio pabaigoje.

17

Nepaisydami šių nurodymų, kriminalinės policijos pareigūnai kreipėsi į kitą kriminalinės policijos vyresnįjį pareigūną, o šis 22 val. 40 min. atvyko į vietą ir, užuot skyręs laikiną sulaikymą dviem įtariamiesiems, pranešęs jiems apie jų teises ir informavęs Respublikos prokurorą, kaip reikalaujama pagal Prancūzijos teisę, pradėjo šių asmenų automobilio kratą. Per šią kratą buvo rasta kaltę patvirtinančių įrodymų, kaip antai kamščių, piltuvėlis ir elektrinis siurblys. Vyresnysis pareigūnas pateikė K. B. ir F. S. klausimus, jie į šiuos klausimus atsakė.

18

22 val. 50 min. Respublikos prokurorui buvo pranešta apie K. B. ir F. S. laikiną sulaikymą; jie buvo informuoti apie jų teises atitinkamai 23 val. ir 23 val. 06 min., įskaitant teisę tylėti.

19

Tribunal correctionnel de Villefranche-sur-Saône (Vilfranšo prie Sonos baudžiamasis teismas, Prancūzija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris turi išnagrinėti K. B. ir F. S. baudžiamąją bylą iš esmės, konstatavo, kad šiuo atveju tyrimo veiksmai buvo atlikti ir parodymai prieš save užfiksuoti prieš pranešant K. B. ir F. S. apie jų teises, o tai pažeidžia Baudžiamojo proceso kodekso 63-1 straipsnį, kuriuo perkelti Direktyvos 2012/13 3 ir 4 straipsniai. Atsižvelgdamas į tai, kad buvo pavėluotai skirtas jų laikinas sulaikymas, informuotas Respublikos prokuroras ir asmenims pranešta apie jų teises, visų pirma teisę tylėti, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad buvo pažeista teisė neduoti parodymų prieš save. Šiomis aplinkybėmis pagal Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) jurisprudenciją automobilio krata, įtariamųjų sulaikymas ir visi su tuo susiję veiksmai iš esmės turėtų būti panaikinti.

20

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso 385 straipsnį negaliojimu grindžiami prieštaravimai, kaip antai šio kodekso 63–1 straipsnyje numatytos pareigos informuoti asmenį apie jo teisę tylėti sulaikymo metu pažeidimas, turi būti pareikšti atitinkamo asmens arba jo advokato prieš teikiant gynybos argumentus dėl bylos esmės. Iš šios bylos medžiagos taip pat matyti, kad K. B. ir F. S. padėjo advokatas, tačiau jis, kaip ir K. B. ir F. S., prieš pateikdamas gynybos argumentus dėl bylos esmės nepareiškė negaliojimu grindžiamo prieštaravimo, kaip tai suprantama pagal minėto kodekso 385 straipsnį, susijusio su šios pareigos pažeidimu.

21

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Cour de cassation (Kasacinis teismas) išaiškino Baudžiamojo proceso kodekso 385 straipsnį taip, kad pagal jį bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui draudžiama savo iniciatyva iškelti proceso negaliojimu grindžiamą prieštaravimą, išskyrus kompetencijos nebuvimu grindžiamą prieštaravimą, kai kaltinamasis, kuris turi teisę į advokato pagalbą, kai atvyksta į teismo posėdį ar jame yra atstovaujamas, gali remtis tokiu negaliojimu prieš teikiant gynybos argumentus dėl bylos esmės, be to, toks kaltinamasis turi tokią pačią teisę apeliacinėje instancijoje, jeigu jis nedalyvavo arba nebuvo atstovaujamas pirmojoje instancijoje. Taigi taip aiškinamas Baudžiamojo proceso kodekso 385 straipsnis draudžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui savo iniciatyva nurodyti ankstesniame šio sprendimo punkte nurodytos pareigos pažeidimą.

22

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar šio kodekso 385 straipsnyje jam nustatytas draudimas savo iniciatyva nurodyti Sąjungos teisėje numatytos pareigos, kaip antai Direktyvos 2012/13 3 ir 4 straipsniuose įtvirtintos pareigos nedelsiant informuoti įtariamuosius ir kaltinamuosius apie jų teisę tylėti, pažeidimą atitinka šią teisę.

23

Šiuo klausimu jis primena, kad, nesant Sąjungos teisės procesinių normų, nacionalinio teismo savo iniciatyva atliekamas Sąjungos teisės taikymas priskirtinas valstybių narių procesinei autonomijai, neperžengiant lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų. Pavyzdžiui, 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendime Peterbroeck (C‑312/93, EU:C:1995:437) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Sąjungos teisė draudžia nacionalinę procesinę normą, pagal kurią nacionaliniam teismui, į kurį kreiptasi neperžengiant jo jurisdikcijos ribų, draudžiama savo iniciatyva vertinti, ar vidaus teisės aktas atitinka Sąjungos teisės nuostatą, jei asmuo, kurio byla nagrinėjama, nepasirėmė šia nuostata per tam tikrą nustatytą terminą.

24

Beje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi ir Teisingumo Teismo jurisprudencija nesąžiningų sąlygų srityje, kurioje konstatuota, kad nacionalinis teismas turi pareigą savo iniciatyva išnagrinėti tam tikrų 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) nuostatų pažeidimą, nes toks nagrinėjimas leidžia pasiekti šioje direktyvoje nurodytus rezultatus. Taip šioje jurisprudencijoje nacionaliniam teismui pripažįstamas jo, kaip valstybės narės valdžios institucijos, statusas ir su tuo susijusi pareiga būti visateisiu direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę dalyviu ypatingomis aplinkybėmis, kai viena proceso šalis yra labiau pažeidžiama. Šie su vartotojo apsauga susiję argumentai gali būti pritaikyti kaltinamajam baudžiamojoje byloje, juo labiau kad ginti teises jam nebūtinai padeda advokatas.

25

Šiomis aplinkybėmis Tribunal correctionnel de Villefranche-sur-Saône (Vilfranšo prie Sonos baudžiamasis teismas, Prancūzija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 2012/13] 3 straipsnis (Teisė į informaciją apie teises) ir 4 straipsnis (Pranešimas apie teises sulaikymo metu) ir [Direktyvos 2016/343] 7 straipsnis (Teisė tylėti), siejami su [Chartijos] 48 straipsniu (Nekaltumo prezumpcija ir teisė į gynybą), turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama nacionaliniam teismui nustatyti draudimą savo iniciatyva nurodyti minėtomis direktyvomis užtikrinamos teisės į gynybą pažeidimą, o būtent tai, kad jis negali, siekdamas panaikinti procedūrą, savo iniciatyva remtis tuo, kad nebuvo pranešta apie teisę tylėti sulaikymo metu arba pavėluotai pranešta apie teisę tylėti?“

26

Pagal suformuotą jurisprudenciją, vykstant SESV 267 straipsnyje įtvirtintai nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai, pastarasis teismas nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje. Tokiu atveju Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus. Be to, Teisingumo Teismui gali tekti atsižvelgti į Sąjungos teisės nuostatas, kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nebuvo nurodęs savo klausime (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Ministrstvo za obrambo, C‑742/19, EU:C:2021:597, 31 punktas).

27

Tai, kad nacionalinis teismas formaliai pateikė prejudicinį klausimą, nurodydamas tam tikras Sąjungos teisės nuostatas, netrukdo Teisingumo Teismui pateikti šiam teismui visų aiškinimo aspektų, kurie gali būti naudingi sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar tas teismas juos nurodė savo pateiktuose klausimuose. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos ir, be kita ko, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies atrinkti Sąjungos teisės klausimus, aiškintinus atsižvelgiant į bylos dalyką (2022 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Ministre de la Transition écologique ir Premier ministre (Valstybės atsakomybė už oro taršą), C‑61/21, EU:C:2022:1015, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, pirma, kad prejudicinis klausimas susijęs, be kita ko, su Direktyvos 2016/343 7 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, jog valstybės narės privalo užtikrinti, kad įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę tylėti, kai tai susiję su nusikalstama veika, kurią jie įtariami arba kaltinami padarę.

29

Vis dėlto reikia pažymėti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas tokiomis aplinkybėmis, kai atitinkamiems asmenims informacija apie teisę tylėti buvo pateikta pavėluotai, nes, kaip matyti iš šio sprendimo 16–19 punktų, prieš pateikdami šią informaciją kriminalinės policijos pareigūnai ir vyresnysis pareigūnas uždavė jiems klausimų, o šie pateikė parodymus prieš save ir tuos parodymus pareigūnai užfiksavo. Taigi šis prašymas susijęs su išvadomis, kurias bylą iš esmės nagrinėjantis teismas prireikus turi padaryti dėl to, kad minėta informacija buvo pateikta pavėluotai, kai šie asmenys ar jų advokatas tuo nesirėmė per atitinkamos valstybės narės teisėje nustatytą terminą. Kompetentingų valdžios institucijų pareiga įtariamiesiems ir kaltinamiesiems nedelsiant pateikti informaciją ir pranešimą apie susijusias teises, visų pirma teisę tylėti, kaip ir valstybių narių pareiga užtikrinti, kad tokios informacijos ar pranešimo nepateikimą ar atsisakymą juos pateikti būtų galima ginčyti, yra konkrečiai reglamentuojamos Direktyvoje 2012/13; pirmoji pareiga šios direktyvos 3 ir 4 straipsniuose, o antroji – jos 8 straipsnio 2 dalyje. Taigi, kaip iš esmės nurodė generalinis advokatas išvados 31–35 punktuose, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti atsižvelgiant tik į šią direktyvą.

30

Pažymėtina, kad iš Direktyvos 2012/13 14 konstatuojamosios dalies matyti, kad ši direktyva grindžiama, be kita ko, Chartijos 47 ir 48 straipsniuose įtvirtintomis teisėmis ir ja siekiama skatinti įtariamųjų ar kaltinamųjų naudojimąsi šiomis teisėmis baudžiamajame procese (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Rayonna prokuratura Lom, C‑467/18, EU:C:2019:765, 37 punktą).

31

Nors prejudiciniame klausime nurodomas tik Chartijos 48 straipsnis, susijęs su nekaltumo prezumpcija ir teise į gynybą, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog teisė tylėti garantuojama ne tik šiame straipsnyje, bet ir Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, susijusioje su teise į teisingą bylos nagrinėjimą (šiuo klausimu žr. 2021 m. vasario 2 d. Sprendimo Consob, C‑481/19, EU:C:2021:84, 45 punktą). Todėl šis klausimas taip pat turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į pastarąją Chartijos nuostatą.

32

Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2012/13 3 ir 4 straipsniai bei 8 straipsnio 2 dalis, siejami su Chartijos 47 ir 48 straipsniais, turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias baudžiamąją bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui draudžiama savo iniciatyva, siekiant, kad procedūra būtų panaikinta, nurodyti, kad kompetentingos valdžios institucijos pažeidė pagal šiuos 3 ir 4 straipsnius tenkančią pareigą nedelsiant informuoti įtariamuosius ar kaltinamuosius apie jų teisę tylėti.

33

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2012/13 3 straipsnio 1 dalies e punktą ir 2 dalį, taip pat 4 straipsnio 1 ir 2 dalis valstybės narės turi užtikrinti, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems nedelsiant būtų pateikta informacija žodžiu ar raštu, o jei tokie asmenys yra suimti ar sulaikyti – kad būtų pateiktas raštiškas pranešimas apie teises, be kita ko, apie teisę tylėti tam, kad būtų galima veiksmingai ja pasinaudoti. Taigi šiose nuostatose numatyta valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų pareiga nedelsiant informuoti įtariamuosius arba kaltinamuosius apie šią teisę, turint omenyje, kad, neatsižvelgiant į galimą griežtesnį šios pareigos pobūdį, kiek tai susiję su įtariamaisiais ar kaltinamaisiais, kurie yra suimti ar sulaikyti, iš šios direktyvos 19 konstatuojamosios dalies matyti, kad bet kuriuo atveju minėta informacija turi būti pateikta ne vėliau kaip prieš pirmąją oficialią įtariamojo arba kaltinamojo apklausą policijoje ar kitoje kompetentingoje valdžios institucijoje.

34

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės konstatavo, kad K. B. ir F. S., kurie buvo sulaikyti užklupus darant nusikalstamą veiką, todėl jiems, kaip asmenims, sulaikytiems ir įtariamiems padarius nusikalstamą veiką, turėjo būti nedelsiant pranešta apie jų teisę tylėti remiantis nacionaline teise, kuria perkeltos pirmesniame punkte nurodytos Direktyvos 2012/13 nuostatos, apie šią teisę buvo pranešta pavėluotai, t. y. tik po to, kai kriminalinės policijos pareigūnai ir vyresnysis pareigūnas uždavė jiems klausimus ir užfiksavo jų parodymus prieš save.

35

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2012/13 8 straipsnio 2 dalį valstybės narės turi užtikrinti, kad įtariamieji arba kaltinamieji arba jų advokatas turėtų teisę nacionalinėje teisėje nustatyta tvarka užginčyti tai, kad kompetentingos valdžios institucijos nepateikė informacijos arba atsisakė ją pateikti pagal šią direktyvą.

36

Ši nuostata, be kita ko, taikoma tuo atveju, kai informacija apie teisę tylėti buvo pateikta pavėluotai. Iš tiesų, kadangi pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad įtariamieji ar kaltinamieji būtų nedelsiant informuoti apie jų teisę tylėti, informacija apie šią teisę, pateikta nesilaikant šio reikalavimo, negali būti laikoma pateikta „pagal“ šią direktyvą. Taigi pagal minėtos direktyvos 8 straipsnio 2 dalį įtariamieji arba kaltinamieji arba jų advokatas turi turėti galimybę ginčyti šį informacijos nepateikimą.

37

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, atsižvelgiant į pagal Chartijos 47 straipsnio pirmą pastraipą saugomos teisės į veiksmingą teisinę gynybą svarbą, Direktyvos 2012/13 8 straipsnio 2 dalimi draudžiamos bet kokios nacionalinės priemonės, kliudančios pasinaudoti veiksmingomis teisinės gynybos priemonėmis, kai pažeidžiamos pagal šią direktyvą saugomos teisės (2019 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Rayonna prokuratura Lom, C‑467/18, EU:C:2019:765, 57 punktas).

38

Vis dėlto šioje Direktyvos 2012/13 nuostatoje daroma nuoroda į „nacionalinėje teisėje nustatytą tvarką“ nepatikslinama nei išsami tvarka ir terminai, per kuriuos įtariamieji ir kaltinamieji, taip pat prireikus jų advokatas gali remtis pareigos nedelsiant informuoti tokius įtariamuosius ir kaltinamuosius apie jų teisę tylėti pažeidimu, nei galimos procesinės pasekmės, kylančios dėl šio nepateikimo, pavyzdžiui, galimybė baudžiamąją bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui savo iniciatyva nurodyti tokį pažeidimą, kad būtų panaikinta procedūra. Taip valstybėms narėms paliktą diskreciją nustatyti šią išsamią tvarką ir pasekmes patvirtina ir šios direktyvos 36 konstatuojamoji dalis, pagal kurią dėl teisės užginčyti tai, kad kompetentingos valdžios institucijos nepateikia informacijos ar neatskleidžia tam tikros bylos medžiagos arba atsisako tą padaryti pagal minėtą direktyvą, valstybės narės nėra įpareigojamos numatyti specialios apeliacijų procedūros, konkretaus mechanizmo ar skundų nagrinėjimo procedūros, kurių laikantis būtų galima užginčyti tokį informacijos nepateikimą ar atsisakymą ją pateikti.

39

Taigi reikia konstatuoti, kad Direktyvoje 2012/13 nėra nuostatų, reglamentuojančių baudžiamąją bylą iš esmės nagrinėjančio teismo galimybę savo iniciatyva, siekiant panaikinti procedūrą, nurodyti, kad buvo pažeista pareiga nedelsiant informuoti įtariamuosius ir kaltinamuosius apie jų teisę tylėti.

40

Vis dėlto reikia priminti, kad įgyvendindamos Direktyvos 2012/13 3 straipsnio 1 dalies e punktą, 4 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 2 dalį valstybės narės pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį turi užtikrinti, kad būtų laikomasi reikalavimų, kylančių tiek iš Chartijos 47 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose įtvirtintos teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, tiek iš Chartijos 48 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės į gynybą, kurios sukonkretintos šiose Direktyvos 2012/13 nuostatose (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo TL (Vertėjo žodžiu ir vertimo raštu nebuvimas), C‑242/22 PPU, EU:C:2022:611, 42 punktą).

41

Taip pat reikia pridurti, kad, remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi, Chartijoje įtvirtintų teisių ir jas atitinkančių 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – EŽTK) teisių esmė ir taikymo sritis yra tokia pati, tačiau tai nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnės apsaugos. Taigi, aiškindamas Chartijos 47 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose ir 48 straipsnio 2 dalyje užtikrinamas teises, Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į atitinkamas pagal EŽTK 6 ir 13 straipsnius garantuojamas teises, kurios, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismas aiškinimu, yra minimalus apsaugos lygis (šiuo klausimu žr. 2021 m. vasario 2 d. Sprendimo Consob, C‑481/19, EU:C:2021:84, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2023 m. kovo 9 d. Sprendimo Intermarché Casino Achats / Komisija, C‑693/20 P, EU:C:2023:172, 41–43 punktus). Be to, Direktyvos 2012/13 14 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad joje remiamasi, be kita ko, šiuo 6 straipsniu, kaip jį yra išaiškinęs šis teismas.

42

Šiuo klausimu ir su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš Prancūzijos vyriausybės rašytinėse pastabose ir per posėdį pateiktų paaiškinimų, pagal Prancūzijos baudžiamąją teisę, visų pirma Baudžiamojo proceso kodekso 63‑1 straipsnio 3 dalį, 63‑4-1 ir 385 straipsnius, įtariamiesiems arba kaltinamiesiems, taip pat prireikus jų advokatui leidžiama nuo laikino sulaikymo iki tol, kol bus teikiami gynybos argumentai dėl bylos esmės, bet kuriuo būdu ir bet kuriuo metu nurodyti bet kokį pareigos nedelsiant informuoti įtariamuosius ar kaltinamuosius apie jų teisę tylėti, išplaukiančios iš Direktyvos 2012/13 3 ir 4 straipsnių, pažeidimą, patikslinant, kad tiek įtariamieji ir kaltinamieji, tiek jų advokatas turi teisę susipažinti su bylos medžiaga ir, be kita ko, su protokolu dėl pranešimo apie laikiną sulaikymą ir su juo susijusias teises.

43

Tačiau valstybės narės, naudodamosi joms Direktyva 2012/13 suteikta diskrecija, gali apriboti terminą, per kurį galima remtis tokiu pažeidimu, nustatydamos, kad tai galima padaryti iki etapo, einančio prieš gynybos argumentų pateikimą dėl bylos esmės. Konkrečiai kalbant, reikia konstatuoti, kad baudžiamąją bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui nustatytu draudimu savo iniciatyva nurodyti šį pažeidimą siekiant panaikinti procedūrą iš esmės paisoma Chartijos 47 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose įtvirtintos teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, taip pat Chartijos 48 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės į gynybą, jeigu įtariamieji, kaltinamieji arba jų advokatas turėjo galimybę praktiškai ir veiksmingai remtis atitinkamu pažeidimu, šiuo tikslu jiems buvo nustatytas protingas terminas ir jie turėjo galimybę susipažinti su bylos medžiaga.

44

Atsižvelgiant į tai, siekiant užtikrinti teisės tylėti veiksmingumą, svarbu pažymėti, kad tokia išvada darytina tik tuo atveju, jeigu per terminą, per kurį šie asmenys gali remtis Direktyvos 2012/13 3 straipsnio 1 dalies e punkto ir 4 straipsnio 1 dalies pažeidimu, jie turėjo galimybę konkrečiai ir veiksmingai pasinaudoti teise kreiptis į advokatą, kuri įtvirtinta Direktyvos 2013/48 3 straipsnyje ir kurią palengvina teisinės pagalbos mechanizmas, numatytas 2016 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/1919 dėl teisinės pagalbos įtariamiesiems ir kaltinamiesiems vykstant baudžiamajam procesui ir prašomiems perduoti asmenims vykstant Europos arešto orderio vykdymo procedūroms (OL L 297, 2016, p. 1).

45

Tokį minėtų Direktyvos 2012/13 nuostatų, siejamų su Chartijos 47 ir 48 straipsniais, aiškinimą patvirtina Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, susijusi su EŽTK 6 straipsniu; tas teismas jau yra nusprendęs, kad ypatingą kaltinamojo pažeidžiamumą tyrimo etape rengiantis bylos nagrinėjimui teisme gali tinkamai kompensuoti tik advokato, kurio užduotis, be kita ko, yra užtikrinti kiekvieno kaltinamojo teisę neduoti parodymų prieš save, pagalba (2008 m. lapkričio 27 d. EŽTT sprendimo Salduz prieš Turkiją, ECLI:CE:ECHR:2008:1127JUD003639102, 54 punktas).

46

Vis dėlto aplinkybė, kad įtariamieji ir kaltinamieji turi turėti galimybę praktiškai ir veiksmingai pasinaudoti advokato paslaugomis, reiškia, kad jeigu jie nusprendžia atsisakyti šios galimybės, jie iš principo turi prisiimti su tuo susijusias galimas pasekmes, jeigu šis atsisakymas buvo atliktas laikantis Direktyvos 2013/48 9 straipsnyje nustatytų sąlygų. Konkrečiai šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įtariamajam arba kaltinamajam turi būti raštu arba žodžiu suteikta pakankamai aiški informacija paprasta ir lengvai suprantama kalba apie atitinkamos teisės turėti advokatą turinį ir galimas jos atsisakymo pasekmes ir kad teisės turi būti atsisakoma savanoriškai ir nedviprasmiškai.

47

Šio sprendimo 44 punkte nurodytos išvados nepaneigia tai, kad Direktyvos 2012/13 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog apie tai, kad buvo pažeista pareiga nedelsiant informuoti įtariamuosius ar kaltinamuosius apie jų teisę tylėti, turi galėti nurodyti įtariamasis arba kaltinamasis „arba“ jo advokatas. Iš tiesų šį jungtuką reikia suprasti taip, kad šis įtariamasis ar kaltinamasis turi pats remtis tokiu pažeidimu tik tais atvejais, kai tinkamai atsisakė galimybės pasinaudoti advokato pagalba (tokio atsisakymo teisėtumą turi patikrinti teismas) arba pageidauja remtis šiuo pažeidimu patys, o ne per savo advokatą.

48

Be to, taip pat svarbu pažymėti, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, konstatavus procesinį pažeidimą, nacionaliniai teismai turi įvertinti, ar šis pažeidimas buvo pašalintas tolesnio proceso metu, o tokio vertinimo nebuvimas savaime prima facie nesuderinamas su teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimais, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnį (2020 m. sausio 28 d. EŽTT sprendimo Mehmet Zeki Çelebi prieš Turkiją, CE:ECHR:2020:0128JUD002758207, 51 punktas). Taigi tuo atveju, kai įtariamasis laiku nebuvo informuotas apie teisę neduoti parodymų prieš save ir tylėti, reikia įvertinti, ar, nepaisant šio pažeidimo, visas baudžiamosios bylos nagrinėjimas gali būti laikomas teisingu, atsižvelgiant į daugelį veiksnių, tarp kurių yra klausimas, ar parodymai, užfiksuoti nepateikus tokios informacijos, yra neatsiejama ar svarbi kaltę patvirtinančių įrodymų dalis, taip pat kitos bylos medžiagoje esančios informacijos reikšmę (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 13 d. EŽTT sprendimo Ibrahim ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, CE:ECHR:2016:0913JUD005054108, 273 ir 274 punktus).

49

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog negalima teigti, kad nacionalinės teisės nuostatomis, pagal kurias baudžiamąją bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui draudžiama savo iniciatyva, siekiant, kad procedūra būtų panaikinta, nurodyti, kad kompetentingos valdžios institucijos pažeidė pagal Direktyvos 2012/13 3 ir 4 straipsnius joms tenkančią pareigą nedelsiant informuoti įtariamuosius ar kaltinamuosius apie jų teisę tylėti, pažeidžiami Chartijos 47 ir 48 straipsniai, jeigu iš šių įtariamųjų ar kaltinamųjų nebuvo atimta galimybė praktiškai ir veiksmingai pasinaudoti teise turėti advokatą pagal Direktyvos 2013/48 3 straipsnį, prireikus pasinaudojant teisine pagalba Direktyvoje 2016/1919 nustatytomis sąlygomis, ir jeigu jie, kaip ir atitinkamais atvejais jų advokatas, turėjo teisę susipažinti su bylos medžiaga ir per protingą terminą remtis šiuo pažeidimu pagal Direktyvos 2012/13 8 straipsnio 2 dalį.

50

Šios išvados nepaneigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta ir šio sprendimo 23 ir 24 punktuose paminėta jurisprudencija.

51

Iš tiesų, pirma, byloje, kurioje priimtas 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Peterbroeck (C‑312/93, EU:C:1995:437), nacionalinėje teisėje teismui buvo suteikta galimybė savo iniciatyva vertinti vidaus teisės akto atitiktį Sąjungos teisės nuostatai. Vis dėlto, kadangi terminas, per kurį šis vertinimas galėjo būti atliktas savo iniciatyva, teismo posėdžio dieną jau buvo pasibaigęs, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturėjo šios galimybės. Tačiau pagrindinė byla susijusi su klausimu, ar pagal Sąjungos teisę reikalaujama suteikti nacionaliniam teismui galimybę savo iniciatyva nurodyti Sąjungos teisės pažeidimą, nors tai jam draudžiama pagal nacionalinę teisę.

52

Antra, kalbant apie Teisingumo Teismo jurisprudenciją nesąžiningų sąlygų srityje, reikia pabrėžti, kad teisiniai santykiai, kurie yra vartotojų apsaugos sistemos dalykas, šiuo aspektu skiriasi nuo teisinių santykių, nagrinėjamų baudžiamosiose bylose, kaip antai nurodytų pagrindinėje byloje ir primintų šio sprendimo 45 punkte, todėl nesąžiningų sąlygų srityje nustatyti principai negali būti paprasčiausiai taikomi procesinėms garantijoms baudžiamosiose bylose.

53

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2012/13 3 ir 4 straipsniai bei 8 straipsnio 2 dalis, siejami su Chartijos 47 ir 48 straipsniais, turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias baudžiamąją bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui draudžiama savo iniciatyva, siekiant, kad procedūra būtų panaikinta, nurodyti, kad kompetentingos valdžios institucijos pažeidė pagal šiuos 3 ir 4 straipsnius joms tenkančią pareigą nedelsiant informuoti įtariamuosius ar kaltinamuosius apie jų teisę tylėti, jeigu iš šių įtariamųjų ar kaltinamųjų nebuvo atimta galimybė praktiškai ir veiksmingai pasinaudoti teise turėti advokatą pagal Direktyvos 2013/48 3 straipsnį, prireikus pasinaudojant teisine pagalba Direktyvoje 2016/1919 nustatytomis sąlygomis, ir jeigu jie, kaip ir atitinkamais atvejais jų advokatas, turėjo teisę susipažinti su bylos medžiaga ir per protingą terminą remtis šiuo pažeidimu pagal Direktyvos 2012/13 8 straipsnio 2 dalį.

54

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese 3 ir 4 straipsniai bei 8 straipsnio 2 dalis, siejami su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 ir 48 straipsniais,

turi būti aiškinami taip:

jie nedraudžia nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias baudžiamąją bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui draudžiama savo iniciatyva, siekiant, kad procedūra būtų panaikinta, nurodyti, kad kompetentingos valdžios institucijos pažeidė pagal šiuos 3 ir 4 straipsnius joms tenkančią pareigą nedelsiant informuoti įtariamuosius ar kaltinamuosius apie jų teisę tylėti, jeigu iš šių įtariamųjų ar kaltinamųjų nebuvo atimta galimybė praktiškai ir veiksmingai pasinaudoti teise turėti advokatą pagal 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu 3 straipsnį, prireikus pasinaudojant teisine pagalba 2016 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/1919 dėl teisinės pagalbos įtariamiesiems ir kaltinamiesiems vykstant baudžiamajam procesui ir prašomiems perduoti asmenims vykstant Europos arešto orderio vykdymo procedūroms nustatytomis sąlygomis, ir jeigu jie, kaip ir atitinkamais atvejais jų advokatas, turėjo teisę susipažinti su bylos medžiaga ir per protingą terminą remtis šiuo pažeidimu pagal Direktyvos 2012/13 8 straipsnio 2 dalį.