–

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos E. Gane ir A. Rotăreanu,

–

Estijos vyriausybės, atstovaujamos M. Kriisa,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Armenia, F. Clotuche-Duvieusart ir F. Moro,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (OL L 269, 2013, p. 1; klaidų ištaisymas OL L 269, 2013 10 10; toliau – Sąjungos muitinės kodeksas), 173 ir 174 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Rumunijos įmonės SC Zes Zollner Electronic SRL (toliau – ZZE) ir Direcția Regională Vamală Cluj – Biroul Vamal de Frontieră Aeroport Cluj‑Napoca (Klužo regiono muitinės direkcija – Klužo‑Napokos oro uosto pasienio muitinės įstaiga, Rumunija) ginčą dėl pastarosios sprendimo skirti ZZE baudą už tai, kad ji nepateikė muitinės kontrolei 5000 vienetų elektroninių integrinių grandynų, ir įpareigoti ją sumokėti sumą, lygią šių prekių muitinei vertei, bei importo muitus ir kitus mokėtinus mokesčius.

3

1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307), 66 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.   „Deklaranto prašymu muitinė pripažįsta jos priimtą deklaraciją negaliojančia, jeigu deklarantas pateikia įrodymų, kad prekės toje deklaracijoje nurodytai muitinės procedūrai buvo deklaruotos per klaidą arba kad dėl ypatingų aplinkybių įforminti prekėms muitinės procedūrą, kuriai jos buvo deklaruotos, nebetikslinga.

Tačiau jeigu muitinė jau yra pranešusi deklarantui apie savo ketinimą patikrinti prekes, prašymas pripažinti deklaraciją negaliojančia nepriimamas, kol neatliktas patikrinimas.

2.   Deklaracija negali būti pripažinta negaliojančia išleidus prekes, išskyrus atvejus, nustatytus taikant Komiteto procedūrą.

3.   Deklaracijos pripažinimas negaliojančia nekliudo taikyti galiojančių baudžiamosios teisės aktų nuostatų.“

4

Sąjungos muitinės kodekso 15 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„palankioms sąlygoms teisėtam verslui sudaryti ir kovai su sukčiavimu reikia paprastų, sparčių ir standartizuotų muitinės procedūrų bei procesų. Todėl, remiantis 2003 m. liepos 24 d. Komisijos komunikatu dėl paprastos ir nepopierinės muitinės ir verslo aplinkos [COM(2003) 452 final], tikslinga supaprastinti muitų teisės aktus, kad būtų galima taikyti modernias priemones ir technologijas, ir toliau skatinti vienodą muitų teisės aktų taikymą bei modernių muitinio tikrinimo metodų naudojimą, tokiu būdu padedant užtikrinti veiksmingų ir paprastų muitinio įforminimo procedūrų pagrindo sukūrimą. <…>“

5

Šio kodekso 5 straipsnio „Terminų apibrėžtys“ 16, 26 ir 33 punktuose nurodyta:

„[Šiame k]odekse vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>

6

To paties kodekso 15 straipsnio „Muitinei teikiama informacija“ 2 dalyje nustatyta:

„Pateikdamas muitinei muitinės deklaraciją <…> atitinkamas asmuo prisiima atsakomybę už visus toliau išvardytus atvejus:

Pirma pastraipa taip pat taikoma, kai bet kuri muitinės reikalaujama arba jai suteikiama informacija teikiama bet kuria kita forma.

<…>“

7

Šio kodekso 42 straipsnyje „Sankcijų taikymas“ išdėstyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė nustato sankcijas, taikomas už muitų teisės aktų nesilaikymą. Tokios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

2.   Kai taikomos administracinės sankcijos, jos gali būti, inter alia, vienos arba abiejų iš toliau nurodytų formų:

<…>“

8

Sąjungos muitinės kodekso 139 straipsnio „Prekių pateikimas muitinei“ 1 ir 7 dalyse nustatyta:

„1.   Į Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes po to, kai jos atvežamos į nurodytą muitinės įstaigą <…>, muitinei nedelsdamas pateikia <…>

<…>

7.   Muitinei pateiktos prekės negali būti paimtos iš jų pateikimo vietos be muitinės leidimo.“

9

Šio kodekso 158 straipsnio „Prekių deklaravimas muitinei ir Sąjungos prekių muitinės priežiūra“ 1 dalyje numatyta:

„Visos prekės, kurioms norima įforminti muitinės procedūrą, išskyrus laisvosios zonos procedūrą, nurodomos muitinės deklaracijoje, pateiktoje atitinkamai procedūrai įforminti.“

10

Minėto kodekso 172 straipsnis „Muitinės deklaracijos priėmimas“ suformuluotas taip:

„1.   Muitinė iš karto priima muitinės deklaracijas, kurios atitinka šiame skyriuje nustatytas sąlygas, jeigu jose nurodytos prekės pateiktos muitinei.

2.   Jeigu nenustatyta kitaip, muitinės deklaracijos priėmimo muitinėje data yra ta data, kuri turi būti naudojama taikant nuostatas, reglamentuojančias muitinės procedūros, kuriai įforminti deklaruojamos prekės, atlikimo tvarką, ir atliekant visus kitus importo ar eksporto formalumus.“

11

To paties kodekso 173 straipsnyje „Muitinės deklaracijos taisymas“ nustatyta:

„1.   Deklaranto prašymu jam gali būti leista pataisyti vieną arba daugiau muitinės jau priimtos muitinės deklaracijos duomenų elementų. Šiuo taisymu muitinės deklaracija negali būti pakeista tiek, kad ji galėtų būti taikoma ne toms prekėms, kurios iš pradžių buvo joje nurodytos.

2.   Taisyti neleidžiama, jeigu prašymas pateikiamas po to, kai:

3.   Per trejus metus nuo muitinės deklaracijos priėmimo dienos deklarantui pateikus prašymą, gali būti leista pataisyti muitinės deklaraciją ir po prekių išleidimo, kad deklarantas galėtų įvykdyti savo pareigas, susijusias su atitinkamos muitinės procedūros įforminimu prekėms.“

12

Šio kodekso 174 straipsnyje „Muitinės deklaracijos pripažinimas negaliojančia“ nurodyta:

„1.   Deklaranto prašymu jau priimtą muitinės deklaraciją muitinė pripažįsta negaliojančia, jeigu jai pakanka įrodymų, bet kuriuo iš šių atvejų:

Tačiau jeigu muitinė yra pranešusi deklarantui apie savo ketinimą patikrinti prekes, prašymas pripažinti muitinės deklaraciją negaliojančia nepriimamas, kol šis tikrinimas neatliktas.

2.   Jeigu nenustatyta kitaip, muitinės deklaracija negali būti pripažinta negaliojančia išleidus prekes.“

13

To paties kodekso 175 straipsnyje „Įgaliojimų delegavimas“ nustatyta:

„[Europos] Komisijai pagal 284 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, siekiant nustatyti 174 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, kai muitinės deklaracija pripažįstama negaliojančia išleidus prekes.“

14

2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos (OL L 343, 2015, p. 1), priimto, be kita ko, remiantis Sąjungos muitinės kodekso 175 straipsniu, 148 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jeigu nustatoma, kad prekės per klaidą buvo deklaruotos muitinės procedūrai, pagal kurią atsiranda importo skola muitinei, įforminti, o turėjo būti deklaruotos kitai muitinės procedūrai įforminti, gavus pagrįstą deklaranto prašymą muitinės deklaracija pripažįstama negaliojančia išleidus prekes, jei tenkinamos šios sąlygos:

<…>

2.   Jeigu nustatoma, kad įforminant muitinės procedūrą, pagal kurią atsiranda importo skola muitinei, per klaidą buvo deklaruotos ne tos prekės, gavus pagrįstą deklaranto prašymą muitinės deklaracija pripažįstama negaliojančia išleidus prekes, jei tenkinamos šios sąlygos:

<…>

3.   Jeigu prekės, parduotos pagal nuotolinės prekybos sutartį, kaip apibrėžta [2011 m. spalio 25 d.] Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES [dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011, p. 64)] 2 straipsnio 7 dalyje, buvo išleistos į laisvą apyvartą ir yra grąžinamos, gavus pagrįstą deklaranto prašymą muitinės deklaracija pripažįstama negaliojančia išleidus prekes, jei tenkinamos šios sąlygos:

<…>

4.   Be 1, 2 ir 3 dalyse nurodytų atvejų, gavus pagrįstą deklaranto prašymą muitinės deklaracijos pripažįstamos negaliojančiomis išleidus prekes bet kuriuo iš šių atvejų:

<…>“

15

Pagal klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms galiojusios redakcijos Legea Nr. 86/2006 privind Codul vamal al României (Įstatymas Nr. 86/2006, kuriuo nustatomas Rumunijos muitinės kodeksas) (Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 350, 2006 m. balandžio 19 d.) 68 straipsnį muitinei leidus prekės gali būti patikrintos arba pagal prašymą paimti jų pavyzdžiai siekiant nurodyti muitinės paskirties vietą.

16

Rumunijos muitinės kodekso 100 straipsnyje nustatyta:

„1.   Muitinė turi teisę savo iniciatyva arba deklaranto prašymu per penkerius metus nuo prekių išleidimo pataisyti muitinės deklaraciją.

2.   Per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą laikotarpį muitinė tikrina visus dokumentus, registrus ir įrašus, susijusius su muitinėje įformintomis prekėmis arba su paskesnėmis komercinėmis operacijomis, atliktomis dėl šių prekių. Tikrinimas gali būti atliekamas dalyvaujant deklarantui arba bet kuriam asmeniui, tiesiogiai ar netiesiogiai profesiniu atžvilgiu susijusiam su šiomis operacijomis, arba bet kuriam kitam asmeniui, turinčiam šiuos dokumentus ar susijusią informaciją. Gali būti atlikta ir fizinė prekių patikra, jeigu jos tebėra.

3.   Jei po naujo deklaracijos patikrinimo arba patikrinimo išleidus prekes nustatoma, kad atitinkamą muitinės procedūrą reglamentuojančios nuostatos buvo pritaikytos remiantis netikslia arba neišsamia informacija, muitinė, atsižvelgdama į turimą naują informaciją, imasi priemonių padėčiai ištaisyti.

4.   Muitinė parengia dokumento, reikalaujamo užpildyti siekiant ištaisyti padėtį, pavyzdį ir šio dokumento pildymo instrukciją.

5.   Jei nustatoma, kad susidarė skola muitinei ar buvo atlikta permoka, muitinė pagal galiojančias nuostatas imasi priemonių trūkstamoms sumoms išieškoti arba permokoms grąžinti.

6.   Atlikdama deklaracijų tikrinimą po to, kai prekės išleistos, muitinė pagal šio straipsnio 3 dalį nustato permoką arba nepriemoką, susijusią su kitais valstybei mokėtinais mokesčiais ir rinkliavomis vykdant muitinės operacijas, ir imasi priemonių nustatytoms trūkstamoms sumoms išieškoti. Permokos, susijusios su šiais mokesčiais ir rinkliavomis, kompensuojamos pagal jas reglamentuojančias teisės normas.

7.   Jei muitinės taisyklių pažeidimas atsižvelgiant į konkretų atvejį yra administracinės teisės pažeidimas arba baudžiamosios teisės pažeidimas, muitinė turi skirti sankcijas už administracinės teisės pažeidimą arba kreiptis į institucijas, atsakingas už baudžiamąjį persekiojimą.

8.   Priimta ir užregistruota muitinės deklaracija bei šio straipsnio 4 dalyje nurodytas dokumentas reiškia skolinį įsipareigojimą.“

17

Pagal 2006 m. birželio 7 d.Hotărârea Guvernului Nr. 707/2006 pentru aprobarea Regulamentului de aplicare a Codului Vamal al României (Vyriausybės nutarimas Nr. 707/2006 dėl Rumunijos muitinės kodekso taikymo taisyklių patvirtinimo) (Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 520, 2006 m. birželio 15 d.; toliau – Rumunijos muitinės kodekso taikymo taisyklės) 653 straipsnio 1 dalies a punktą bet kurių prekių, kurioms turėtų būti įforminta muitinės procedūra, nepateikimas muitinės kontrolei yra administracinės teisės pažeidimas ir už jį skiriama nuo 3000 iki 8000 Rumunijos lėjų (RON) bauda. Be to, tokiu atveju prekės konfiskuojamos.

18

Rumunijos muitinės kodekso taikymo taisyklių 654 straipsnyje nustatyta: jei 653 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyto administracinės teisės pažeidimo atveju prekių identifikuoti nebegalima, šį pažeidimą padaręs asmuo privalo sumokėti sumą, atitinkančią prekių muitinę vertę, taip pat importo mokesčius ir kitus mokėtinus mokesčius, atitinkančius mokesčius ir rinkliavas, nustatytas išleidžiant prekes į laisvą apyvartą, o ši priemonė, kiek tai susiję su skolos muitinei panaikinimu, turi tokią pačią teisinę galią kaip ir prekių konfiskavimas.

19

Pagal minėtų taikymo taisyklių 655 straipsnį 651–653 straipsniuose nurodytos veikos yra administraciniai nusižengimai, jeigu jos nėra padaromos tokiomis sąlygomis, kuriomis pagal baudžiamąją teisę jos būtų laikomos nusikalstamomis veikomis.

20

ZZE iš vienos Šveicarijos bendrovės užsakė iš viso 10000 vienetų elektroninių integrinių grandynų. Ši bendrovė dėl jų išrašė dvi sąskaitas faktūras: 2019 m. liepos 2 d. sąskaitą faktūrą Nr. VFE19‑03168 dėl 5000 vienetų už 4950 EUR sumą ir 2019 m. liepos 2 d. sąskaitą faktūrą Nr. VFE19‑03169 taip pat dėl 5000 vienetų už 4950 EUR sumą. Šių prekių vežimą užtikrino kurjerių paslaugas teikianti bendrovė.

21

2019 m. liepos 4 d. ZZE gavo importo pranešimą, susijusį su oro transporto važtaraščiu Nr. 1Z3022056899895681, dėl 2,7 kg svorio siuntinio; tiekėjo deklaruota vertė – 4950 EUR. Remiantis šiuo dokumentu, Klužo-Napokos oro uosto pasienio muitinės įstaigoje buvo deklaruotos tik prekės, susijusios su 2019 m. liepos 2 d. sąskaita faktūra Nr. VFE19-03169, įskaitant transporto išlaidas.

22

Gavę šį siuntinį Satu Mare (Rumunija), ZZE darbuotojai nustatė, kad jame buvo dvigubai didesnis prekių kiekis, nei nurodyta 2019 m. liepos 2 d. sąskaitoje faktūroje Nr. VFE19‑03169, ir kad tiekėjas tą pačią dieną išrašė sąskaitą faktūrą Nr. VFE19‑03168, į kurią nebuvo atsižvelgta muitinei pateiktoje deklaracijoje.

23

Taigi 2019 m. liepos 9 d. ZZE Klužo‑Napokos oro uosto pasienio muitinės įstaigai pateikė prašymą, kad nustatytas neatitikimas būtų pašalintas muitinei priimant sprendimą ištaisyti padėtį ir apskaičiuoti su tuo susijusius muitinei mokėtinus mokesčius.

24

2019 m. rugsėjo 2 d. kompetentinga muitinė surašė protokolą, kuriame nurodė, kad ZZE tyčia nepateikė muitinės kontrolei prekių, nurodytų 2019 m. liepos 2 d. sąskaitoje faktūroje Nr. VFE19‑03168. Taigi ji skyrė šiai bendrovei 3000 RON baudą už Rumunijos muitinės kodekso taikymo taisyklių 653 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytą administracinį pažeidimą ir papildomą 27839 RON sankciją pagal minėtų taisyklių 654 straipsnį.

25

ZZE apskundė šį protokolą Rumunijos teismuose.

26

Pirmojoje instancijoje Judecătoria Cluj-Napoca (Klužo‑Napokos pirmosios instancijos teismas, Rumunija) ZZE skundą atmetė. Šio teismo teigimu, Rumunijos muitinės kodekso taikymo taisyklių 653 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas pažeidimas gali būti padarytas ir tyčia, ir dėl aplaidumo. Tai, kad ZZE, praėjus kelioms dienoms po to, kai jos gautos prekės išleistos, kreipėsi į kompetentingas muitinės institucijas dėl padėties ištaisymo, nėra pagrindas paneigti neteisėtą inkriminuojamų veiksmų pobūdį.

27

Be to, minėtas teismas nusprendė, kad Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnis šiuo atveju netaikytinas, nes pagal šią nuostatą neleidžiama taisyti muitinės deklaracijos, jei šiuo taisymu ji būtų pakeista tiek, kad ji būtų taikoma kitoms prekėms nei tos, kurios iš pradžių buvo joje nurodytos.

28

Dėl ZZE skirtos baudos pirmosios instancijos teismas laikėsi nuomonės, kad tai minimali įstatyme numatyta bauda ir ji proporcinga konkretaus faktinių aplinkybių socialinio pavojingumo laipsniui. Jis taip pat nusprendė, kad papildoma sankcija, skirta ZZE pagal Rumunijos muitinės kodekso taikymo taisyklių 654 straipsnį, yra tinkama. Konkrečiau kalbant, šis teismas atsižvelgė į tai, kad turint omenyje laikotarpį, praėjusį nuo tos dienos, kai aptariamos prekės nebuvo pateiktos muitinės kontrolei, iki dienos, kai apie jas buvo pranešta muitinės institucijoms, taip pat tai, kad ZZE per 2019 m. dar aštuonis kartus importavo tokios pačios rūšies prekių iš to paties tiekėjo, atsakovė pagrindinėje byloje nebuvo tikra, kad galima identifikuoti muitinės kontrolei nepateiktas prekes. Be to, ZZE galėjo pateikti aptariamas prekes, kai pranešė apie tai muitinės institucijoms, bet to nepadarė.

29

ZZE dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Tribunalul Cluj (Klužo apygardos teismas, Rumunija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

30

Jis konstatuoja, kad Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnį, pirmiausia jo 3 dalį, Rumunijos muitinės institucijos ir nacionaliniai teismai aiškina skirtingai, todėl pažeidžiamas teisinio saugumo principas. Jis mano, kad jei tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, šio kodekso 173 straipsnis netaikomas, vis dėlto turėtų būti kitas teisėtas būdas ištaisyti tokią klaidą, kokią apeliantė pagrindinėje byloje teigia padariusi, t. y. arba taikant šio kodekso 174 straipsnyje numatytą procedūrą, arba kitą procedūrinę priemonę, nesusijusią su griežtomis sankcijomis, kurios galėtų atgrasyti apeliantę nuo galiojančių taisyklių laikymosi.

31

Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis šio sprendimo 20–23 punktuose aprašytomis pagrindinės bylos aplinkybėmis, pabrėžia, kad ZZE nebuvo nesąžininga.

32

Šiomis aplinkybėmis Tribunalul Cluj (Klužo apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

33

Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos muitinės kodekso 173 ir 174 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie taikytini tuo atveju, kai deklarantas po to, kai pateikia muitinės deklaraciją ir kai prekės išleistos, nustato, kad minėtoje deklaracijoje taip pat turėjo būti nurodytas papildomas prekių kiekis, palyginti su tuo, kuris iš pradžių joje nurodytas.

34

Pirmiausia, dėl Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnio pažymėtina, kad jo 1 dalyje yra numatyta galimybė deklarantui prašyti pataisyti deklaraciją po to, kai muitinė ją priėmė, su sąlyga, kad dėl prašomos pataisos muitinės deklaracija nebūtų taikoma kitoms prekės, nei iš pradžių joje nurodytos.

35

Pagal šio straipsnio 2 dalį tokios pataisos daryti neleidžiama, jeigu jos prašoma po to, kai muitinė pranešė deklarantui, kad ketina patikrinti prekes, po to, kai muitinė nustato, kad muitinės deklaracijoje pateikti duomenys yra neteisingi, arba po to, kai muitinė išleido prekes.

36

To paties Sąjungos muitinės kodekso straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė muitinei deklaranto prašymu per trejus metus nuo muitinės deklaracijos priėmimo leisti pataisyti šią deklaraciją po prekių išleidimo, kad deklarantas galėtų įvykdyti savo pareigas, susijusias su atitinkamos muitinės procedūros įforminimu prekėms.

37

Taigi iš kartu aiškinamų Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnio 1 ir 3 dalių darytina išvada, kad muitinės deklaracijos taisymas jokiu būdu negali būti leidžiamas, jei dėl prašomo ištaisymo muitinės deklaracija būtų taikoma kitoms prekėms nei tos, kurios iš pradžių buvo joje nurodytos. Todėl siekiant nustatyti, ar šis straipsnis taikytinas šio sprendimo 33 punkte aprašytu atveju, reikia išaiškinti sąvoką „ne tos prekės, kurios iš pradžių buvo nurodytos muitinės deklaracijoje“, kaip ji suprantama pagal šio straipsnio 1 dalį.

38

Primintina, kad, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą, reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Pfeifer & Langen, C‑97/19, EU:C:2020:574, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Pirma, kalbant apie Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnio 1 dalies paskutinio sakinio formuluotę, reikia konstatuoti, kad dėl žodžių „ne tos“ vartojimo šios nuostatos formuluotė yra pakankamai plati, kad neleistų jokių pataisymų, susijusių su prekėmis, kurių neapima pirminė deklaracija, įskaitant papildomą prekių kiekį, palyginti su deklaruotomis prekėmis. Iš tiesų, net jei atitinkamos prekės kokybiniu požiūriu yra identiškos prekėms, kurias apima ši deklaracija, toks papildomas kiekis atitinka prekes, kurios konkrečiai nebuvo iš pradžių nurodytos toje deklaracijoje.

40

Antra, siaurą Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnio 1 dalies aiškinimą, pagal kurį nėra galimybės padaryti pataisymo dėl papildomo prekių kiekio, viršijančio pirminėje muitinės deklaracijoje nurodytą kiekį, patvirtina šios nuostatos kontekstas, prie kurio, viena vertus, priskirtina šio 173 straipsnio 3 dalis. Šioje 3 dalyje išties numatyta galimybė pataisyti muitinės deklaraciją po prekių išleidimo, tačiau tik tam, „kad deklarantas galėtų įvykdyti savo pareigas, susijusias su atitinkamos muitinės procedūros įforminimu prekėms“. Šiuo aspektu, kadangi tokia muitinės procedūra gali būti laikoma įforminta prekei tik po to, kai ši prekė deklaruojama, Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnis gali būti taikomas tik toms prekėms, apie kurias muitinei pranešta užpildant muitinės deklaraciją, kurią prašoma pataisyti. Tačiau taip nėra papildomo, palyginti su iš pradžių deklaruotu, prekių kiekio atveju.

41

Kita vertus, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Sąjungos muitinės kodeksas grindžiamas deklaravimo sistema, kad būtų kiek įmanoma sumažinta formalumų ir muitinės patikrinimų bei užkirstas kelias sukčiavimui ir pažeidimams, dėl kurių gali būti padaryta žalos Sąjungos biudžetui. Būtent dėl išankstinių deklaracijų svarbos geram muitų sąjungos veikimui Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnyje yra nustatyta deklarantų pareiga pateikti tikslią ir išsamią informaciją (2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Unipack, C‑391/19, EU:C:2020:547, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Ši pareiga neatsiejama nuo priimtos muitinės deklaracijos neatšaukiamumo principo, kurio išimtys griežtai įtvirtintos šios srities Sąjungos teisės aktuose (2014 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Baltic Agro, C‑3/13, EU:C:2014:2227, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Nors šis neatšaukiamumo principas pagal Sąjungos muitinės kodeksą sušvelninamas jo 173 straipsnyje numatyta galimybe pataisyti muitinės deklaraciją, vis dėlto ši galimybė yra šio principo išimtis, aiškintina siaurai.

44

Be to, toks aiškinimas atspindi Sąjungos teisės aktų leidėjo valią. Iš tiesų, kaip matyti palyginus Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnio 3 dalį, kokią ją priėmė šis teisės aktų leidėjas, su tekstu, kurį šiuo klausimu pateikė Komisija pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, (COM(2012) 64 final) 149 straipsnyje, būtent minėtas teisės aktų leidėjas į šį 173 straipsnį įtraukė sąlygą, nurodytą šio sprendimo 40 punkte, pagal kurią tokio pataisymo po prekių išleidimo galima prašyti tik tam, kad pareiškėjas galėtų įvykdyti savo pareigas, susijusias su atitinkamos muitinės procedūros įforminimu prekėms, taip išreikšdamas savo norą apriboti galimybes taisyti muitinės deklaracijas.

45

Trečia, kalbant apie pagrindinėje byloje nagrinėjamomis teisės normomis siekiamus tikslus, reikia pažymėti, kad jie patvirtina Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnio 1 dalies aiškinimą, pagal kurį nėra galimybės padaryti pataisymo dėl papildomo prekių kiekio, viršijančio pirminėje muitinės deklaracijoje nurodytą kiekį, visų pirma tai pasakytina apie kovos su sukčiavimu tikslą, nurodytą šio kodekso 15 konstatuojamojoje dalyje.

46

Iš tiesų, viena vertus, kaip matyti iš šio sprendimo 41 punkto, deklarantų pareiga savo deklaracijose pateikti tikslią ir išsamią informaciją atlieka esminį vaidmenį užtikrinant gerą muitinio tikrinimo veikimą ir kovojant su sukčiavimu bei pažeidimais. Taigi šio tikslo siekimas atitinka tai, kad galimybės taisyti muitinės deklaracijas yra griežtai apribotos. Kita vertus, iš šios konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad muitinis tikrinimas yra neatsiejamas nuo šio tikslo įgyvendinimo.

47

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę bylose, susijusiose su muitinės deklaracijų peržiūra po prekių išleidimo, pabrėžti galimybės pateikti atitinkamas prekes svarbą ir sunkumus, kurių gali kilti dėl to, kad to nebegalima padaryti, kai tikrinant duomenis reikia atlikti fizinę prekių kontrolę, kaip, be kita ko, yra pasikeitus informacijai apie esminius šių prekių duomenis, kaip antai prekių pobūdį ar charakteristikas (šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 20 d. Sprendimo Overland Footwear, C‑468/03, EU:C:2005:624, 47 ir 48 punktus ir 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Pfeifer & Langen, C‑97/19, EU:C:2020:574, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

48

Tokie argumentai paaiškina priežastis, dėl kurių Sąjungos teisės aktų leidėjas, siekdamas užtikrinti kovos su sukčiavimu tikslo įgyvendinimą, Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnio 1 dalimi bet kuriuo atveju ketino neleisti, kad pataisydamas esminius muitinės deklaracijos elementus deklarantas išvengtų pirminės pareigos deklaruoti atitinkamas prekes muitinei.

49

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad sąvoka „ne tos prekės, kurios iš pradžių buvo nurodytos muitinės deklaracijoje“, kaip ji suprantama pagal minėto kodekso 173 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama taip, kad ji apima papildomą prekių kiekį, palyginti su tuo, kuris nurodytas šioje pirminėje muitinės deklaracijoje.

50

Taigi Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad prašymas pataisyti muitinės deklaraciją negali būti patenkintas, kai juo siekiama pakeisti šią deklaraciją taip, kad ji apimtų papildomą prekių kiekį, palyginti su tuo, kuris joje nurodytas.

51

Toliau dėl Sąjungos muitinės kodekso 174 straipsnio pažymėtina, kad jame nustatyta, jog tam tikrais jo 1 dalyje nurodytais atvejais muitinė gali pripažinti negaliojančia jau priimtą muitinės deklaraciją. Kaip buvo nuspręsta dėl Reglamento Nr. 2913/92, kurio 66 straipsnis perimtas minėto 174 straipsnio nuostatose, jeigu deklaracija pripažįstama negaliojančia, dėl jos atsiradusi skola muitinei išnyksta ir ši deklaracija tampa niekinė (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Pfeifer & Langen, C‑97/19, EU:C:2020:574, 39 ir 40 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

52

Kaip nurodyta šio kodekso 174 straipsnio 2 dalyje, toks deklaracijos pripažinimas negaliojančia galimas, „[j]eigu nenustatyta kitaip“, tik prieš išleidžiant prekes. Taigi po tokio išleidimo 174 straipsnis iš principo netaikomas.

53

Vis dėlto pagal minėto kodekso 175 straipsnį Komisija įgaliojama priimti deleguotuosius aktus, siekiant nustatyti to paties kodekso 174 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, kai muitinės deklaracija pripažįstama negaliojančia išleidus prekes. Būtent remdamasi šia nuostata Komisija priėmė Deleguotąjį reglamentą 2015/2446, kurio 148 straipsnyje numatyti atvejai, kai muitinės deklaraciją leidžiama pripažinti negaliojančia net po prekių išleidimo. Kaip matyti iš pačios šios nuostatos formuluotės, pagrindinėje byloje nagrinėjamos aplinkybės nepatenka nė į vieną iš Deleguotojo reglamento 2015/2446 148 straipsnyje numatytų atvejų, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

54

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Sąjungos muitinės kodekso 174 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiu atveju, kaip aprašytas šio sprendimo 33 punkte, prašymas pripažinti muitinės deklaraciją negaliojančia negali būti patenkintas, jeigu šis prašymas buvo pateiktas po to, kai prekės išleistos, ir šis atvejis nepriskirtinas prie Komisijos remiantis šio kodekso 175 straipsniu nustatytų atvejų.

55

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad Sąjungos muitinės kodekso 173 ir 174 straipsniai turi būti aiškinami taip: jie netaikomi tuo atveju, kai deklarantas po to, kai pateikia muitinės deklaraciją ir kai prekės išleistos, nustato, kad šioje deklaracijoje taip pat turėjo būti nurodytas papildomas prekių kiekis, palyginti su tuo, kuris iš pradžių joje nurodytas, nes:

56

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos muitinės kodeksas turi būti aiškinamas taip: kai deklarantas po prekių išleidimo nustato, kad importuotų prekių kiekis yra didesnis, nei nurodyta jo muitinės deklaracijoje, jis gali ištaisyti padėtį remdamasis kitomis šio kodekso nuostatomis nei 173 ir 174 straipsniai, ir tam tikrais atvejais jam nebus taikomos sankcijos.

57

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tokiu atveju pagal šio kodekso 139 straipsnio 1 dalį ir 158 straipsnio 1 dalį deklarantas bet kuriuo atveju privalo deklaruoti visą papildomą prekių kiekį, palyginti su nurodytuoju šioje deklaracijoje. Vis dėlto šis kodeksas muitinei nedraudžia, priėmus tokią pavėluotą deklaraciją, taikyti šiam deklarantui sankcijų už muitų teisės aktų nesilaikymą.

58

Iš tiesų pagal to paties kodekso 42 straipsnio 1 dalį kiekviena valstybė narė už muitų teisės aktų pažeidimą numato sankcijas, kurios turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

59

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją šiame 42 straipsnyje numatytomis sankcijomis siekiama nubausti ne už galimą sukčiavimą ar neteisėtą veiklą, bet už muitų teisės aktų pažeidimą (2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Schenker, C‑655/18, EU:C:2020:157, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

60

Šiuo aspektu, nesuderinus Sąjungos teisės aktų dėl sankcijų, taikomų nesilaikant šiais teisės aktais nustatytoje tvarkoje numatytų sąlygų, valstybės narės yra kompetentingos pasirinkti, kaip jos pačios mano, tinkamas sankcijas. Vis dėlto savo kompetenciją jos turi įgyvendinti laikydamosi Sąjungos teisės ir jos bendrųjų principų, taigi ir proporcingumo principo (2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Schenker, C‑655/18, EU:C:2020:157, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

61

Konkrečiai pažymėtina, kad nacionalinės teisės aktais leidžiamos taikyti administracinės ar represinės priemonės turi neviršyti to, kas tinkama ir būtina šių teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti (2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Schenker, C‑655/18, EU:C:2020:157, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

62

Taigi, kai tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, muitinė taiko nacionalinės teisės aktus, kurie turi atitikti šio sprendimo 59 ir 60 punktuose primintus principus, ji tiek teisiškai kvalifikuodama galimai padarytą pažeidimą, tiek prireikus nustatydama sankcijas, skirtinas už taikytinų muitų teisės aktų nesilaikymą, turi atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes, įskaitant, jei reikia, deklaranto sąžiningumą, kad būtų užtikrinta, jog šios sankcijos yra veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

63

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Sąjungos muitinės kodeksą, visų pirma jo 42 straipsnį, 139 straipsnio 1 dalį ir 158 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti taip: kai deklarantas po prekių išleidimo nustato, kad importuotų prekių kiekis yra didesnis, nei nurodyta jo muitinės deklaracijoje, jis privalo pateikti naują deklaraciją dėl šio papildomo kiekio. Jeigu tokios pavėluotai pateiktos deklaracijos atveju muitinė turi taikyti nacionalinės teisės aktus, kuriuose pagal šio kodekso 42 straipsnį numatytos sankcijos, tuomet, siekdama teisiškai kvalifikuoti galimai padarytą pažeidimą ir prireikus nustatyti sankcijas, skirtinas už taikytinų muitų teisės aktų nesilaikymą, ji turi atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes, įskaitant, jei reikia, deklaranto sąžiningumą, kad būtų užtikrinta, jog šios sankcijos yra veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

64

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: