–

E. D. L., atstovaujamo avvocati N. Canestrini ir V. Manes,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Faraci,

–

Kroatijos vyriausybės, atstovaujamos G. Vidović Mesarek,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir J. M. Hoogveld,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir J. Sawicka,

–

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos E. Gane, O.‑C. Ichim ir A. Wellman,

–

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos M. Pere,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Grünheid ir A. Spina,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584), 1 straipsnio 3 dalies, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 3, 4 ir 35 straipsniais, išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas siekiant Italijoje vykdyti Europos arešto orderį, kurį Općinski sud u Zadru (Zadaro municipalinis teismas, Kroatija) išdavė, kad būtų vykdomas E. D. L. baudžiamasis persekiojimas.

3

Pagrindų sprendimo 2002/584 6 ir 12 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

4

Šio pagrindų sprendimo 1 straipsnyje „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ numatyta:

„1.   Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [sulaikytų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.   Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

3.   Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ESS] 6 straipsnyje.“

5

Minėto pagrindų sprendimo 3 straipsnyje nurodyti Europos arešto orderio privalomojo nevykdymo pagrindai. Neprivalomojo nevykdymo pagrindai išvardyti to paties pagrindų sprendimo 4 ir 4a straipsniuose.

6

Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnyje „Asmens perdavimo terminai“ nustatyta:

„1.   Prašomas perduoti asmuo perduodamas kuo greičiau atitinkamų institucijų suderintą dieną.

2.   Asmuo perduodamas ne vėliau kaip praėjus 10 dienų nuo galutinio sprendimo dėl Europos arešto orderio vykdymo.

3.   Jei prašomo perduoti asmens perdavimui per šio straipsnio 2 dalyje nurodytą laikotarpį trukdo nuo valstybių narių nepriklausančios aplinkybės, vykdančioji ir išduodančioji teisminės institucijos nedelsdamos susisiekia ir susitaria dėl naujos perdavimo datos. Tokiu atveju perdavimas turi įvykti per 10 dienų nuo naujai suderintos datos.

4.   Išimtiniais atvejais perdavimas gali būti laikinai sustabdytas dėl rimtų humanitarinio pobūdžio priežasčių, pavyzdžiui, jei yra rimto pagrindo manyti, kad dėl to akivaizdžiai kils pavojus prašomo perduoti asmens gyvybei ar sveikatai. Europos arešto orderis įvykdomas, kai tik išnyksta tokios priežastys. Vykdančioji teisminė institucija nedelsdama apie tai praneša išduodančiajai teisminei institucijai ir susitaria dėl naujos perdavimo datos. Tokiu atveju perdavimas turi įvykti per 10 dienų nuo naujai suderintos datos.

5.   Pasibaigus šio straipsnio 2–4 dalyse nurodytam terminui, jei asmuo vis dar yra laikomas nelaisvėje, jis yra paleidžiamas.“

7

Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos 2005 m. balandžio 22 d.Legge n. 69 – Disposizioni per conformare il diritto interno alla decisione quadro 2002/584/GAI del Consiglio, del 13 giugno 2002, relativa al mandato d’arresto europeo e alle procedure di consegna tra Stati membri (Įstatymas Nr. 69, nustatantis 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos perkėlimo į nacionalinę teisę nuostatas; GURI, Nr. 98, 2005 m. balandžio 29 d., p. 6; toliau – Įstatymas Nr. 69/2005) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šiuo įstatymu į nacionalinės teisės sistemą perkeliamos [Pagrindų sprendimo 2002/584] dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos nuostatos, jeigu jos neprieštarauja aukščiausiems konstituciniams principams pagrindinių teisių, pagrindinių laisvių ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą srityje.“

8

2019 m. rugsėjo 9 d.Općinski sud u Zadru (Zadaro municipalinis teismas) išdavė Italijoje gyvenančio E. D. L. Europos arešto orderį tam, kad Kroatijoje būtų vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Jis įtariamas 2014 m. Kroatijos teritorijoje padaręs nusikalstamą veiką – laikęs narkotines medžiagas, siekdamas jas platinti ir parduoti.

9

Corte d’appello di Milano (Milano apeliacinis teismas, Italija) yra teisminė institucija, turinti jurisdikciją vykdyti šį Europos arešto orderį. Tame teisme E. D. L. pateikė kelis medicininius dokumentus, patvirtinančius, kad turi rimtų psichikos sutrikimų. Remdamasis šiais dokumentais, Corte d’appello di Milano (Milano apeliacinis teismas) nurodė atlikti E. D. L. psichiatrinę ekspertizę.

10

Atlikus šią ekspertizę, nustatytas, be kita ko, psichozinis sutrikimas, dėl kurio reikia tęsti medikamentinį ir psichoterapinį gydymą, kad būtų išvengta tikėtino psichikos ligos paūmėjimo. Per ekspertizę taip pat nustatyta didelė savižudybės rizika įkalinimo atveju. Atlikus ekspertizę, padaryta išvada, kad, atsižvelgiant į būtinybę tęsti E. D. L. gydymą, gyvenimo kalėjime sąlygos šiam asmeniui netinkamos.

11

Remdamasis ta pačia ekspertize, Corte d’appello di Milano (Milano apeliacinis teismas) nusprendė, kad Europos arešto orderio vykdymas pertrauktų E. D. L. gydymą ir lemtų bendros jo sveikatos būklės pablogėjimą (kurio pasekmės galėtų būti itin sunkios) ar net realią savižudybės riziką. Be to, tas teismas konstatavo, kad reikšmingose Įstatymo Nr. 69/2005 nuostatose nenumatyta, kad tokios rūšies sveikatos priežastys galėtų būti atsisakymo perduoti pagrindas vykstant Europos arešto orderio vykdymo procedūroms.

12

Tokiomis aplinkybėmis 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartimi tas teismas kreipėsi į Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija), kuris šioje byloje yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, dėl šių nuostatų konstitucingumo.

13

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad klausimai, kuriuos jo prašoma išnagrinėti, susiję ne tik su minėtų nuostatų atitiktimi Italijos Konstitucijai, bet ir su Sąjungos teisės, kuri jomis įgyvendinta, aiškinimu. Pagrindų sprendimo 2002/584 3, 4 ir 4a straipsniuose, kaip ir Įstatyme Nr. 69/2005, didelis pavojus suinteresuotojo asmens sveikatai, kuris perdavus jį kiltų dėl lėtinių, galimai neapibrėžtos trukmės ligų, nenurodytas tarp Europos arešto orderio privalomojo ar neprivalomojo nevykdymo pagrindų.

14

Atsižvelgiant į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, sustabdant perdavimą pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 4 dalį, gali būti tinkamai pašalintas pavojus, kad prašomo perduoti asmens sveikatai bus padaryta žala. Vis dėlto jis paaiškina, kad toks problemos sprendimas jam neatrodo tinkamas lėtinių, neapibrėžtos trukmės ligų, kaip antai tų, kuriomis serga E. D. L., atveju.

15

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad principas, pagal kurį į nacionalinę teisę valstybių narių perkeltas Pagrindų sprendimas 2002/584 nekeičia pareigos gerbti ESS 6 straipsnyje įtvirtintas pagrindines teises, yra patvirtintas tiek šio pagrindų sprendimo 12 konstatuojamojoje dalyje, tiek jo 1 straipsnio 3 dalyje.

16

Būtent siekdamas išvengti to, kad įgyvendinant Pagrindų sprendimą 2002/584 būtų pažeistos prašomo perduoti asmens pagrindinės teisės, Teisingumo Teismas, be šiame pagrindų sprendime numatytų nevykdymo pagrindų, nustatė vertinimo sistemą, pagal kurią teismų sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo reikalavimus siekiama suderinti su šių pagrindinių teisių paisymu.

17

Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, šios teisės būtų pažeistos, jeigu vykdant Europos arešto orderį prašomam perduoti asmeniui išduodančiojoje valstybėje narėje galėtų būti taikomos nežmoniškos ir žeminamos kalinimo sąlygos, nes yra sisteminių ir bendrų trūkumų arba trūkumų, turinčių poveikį tam tikroms asmenų grupėms ar laisvės atėmimo įstaigoms, arba jeigu dėl sisteminių ir bendrų trūkumų, susijusių su teismų nepriklausomumu išduodančiojoje valstybėje narėje, galėtų būti vykdomas teismo procesas, per kurį nebus laikomasi Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintų garantijų.

18

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad ši jurisprudencija apima tik situacijas, kai kyla pavojus, kad dėl sisteminių ir bendrų išduodančiosios valstybės narės trūkumų bus pažeistos prašomo perduoti asmens pagrindinės teisės, arba situacijas, susijusias su tam tikromis asmenų grupėmis ar visa laisvės atėmimo įstaiga. Tačiau tam teismui pateikti klausimai susiję su kitokiu atveju, t. y. kai prašomas perduoti asmuo serga sunkiomis lėtinėmis, neapibrėžtos trukmės ligomis ir perdavimo atveju jos gali reikšmingai pasunkėti, visų pirma jei išduodančioji valstybė narė nuspręstų šį asmenį suimti.

19

Taigi šiam nacionaliniam teismui kyla klausimas, ar minėtoje jurisprudencijoje įtvirtinti principai pagal analogiją turi būti taikomi ir šiam atvejui. Jis, be kita ko, kelia klausimą dėl to, ar vykdančioji teisminė institucija turi pareigą užmegzti dialogą su išduodančiąja teismine institucija ir ar vykdančioji teisminė institucija gali nutraukti perdavimo procedūrą, kai per protingą terminą negalima atmesti pavojaus, kad bus pažeistos prašomo perduoti asmens pagrindinės teisės.

20

Tokiomis aplinkybėmis Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Pagrindų sprendimo 2002/584] 1 straipsnio 3 dalį, siejamą su [Chartijos] 3, 4 ir 35 straipsniais, reikia aiškinti taip, kad jeigu vykdančioji teisminė institucija mano, jog dėl asmens, sergančio sunkiomis lėtinėmis ir galimai nepagydomomis ligomis, perdavimo jam kyla pavojus patirti didelę žalą sveikatai, ji turi prašyti išduodančiosios teisminės institucijos pateikti informaciją, kuria remiantis būtų galima atmesti tokio pavojaus galimybę, o jeigu per protingą laikotarpį negauna tokio patikinimo, turi atsisakyti perduoti tą asmenį?“

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė šį prašymą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnyje numatytą pagreitintą prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą.

22

Pripažindamas, kad E. D. L. netaikoma jokia laisvės atėmimo priemonė, tas teismas teigia, kad pateiktas prejudicinis klausimas susijęs su pagrindiniais Europos arešto orderio veikimo aspektais. Be to, šis klausimas gali turėti bendrų pasekmių tiek institucijoms, kurios turi bendradarbiauti vykstant su Europos arešto orderiu susijusioms procedūroms, tiek atitinkamų asmenų teisėms.

23

Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu arba išimties tvarka savo iniciatyva Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, gali nuspręsti nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal pagreitintą procedūrą, nukrypstant nuo šio reglamento nuostatų, jeigu dėl bylos pobūdžio reikia, kad ji būtų greitai išnagrinėta.

24

Šiuo klausimu primintina, kad tokia pagreitinta procedūra yra procesinė priemonė, taikytina ypatingos skubos atvejais (2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Randstad Italia, C‑497/20, EU:C:2021:1037, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

25

Nagrinėjamu atveju 2021 m. gruodžio 20 d. Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, nusprendė atmesti šio sprendimo 21 punkte nurodytą prašymą.

26

Iš tiesų aplinkybė, kad byla susijusi su pagrindiniu (-iais) Europos arešto orderio veikimo aspektu (-ais), savaime nėra ypatingos skubos priežastis, būtina siekiant pateisinti nagrinėjimą pagreitinta tvarka. Tas pats pasakytina apie aplinkybę, kad pateikti klausimai gali turėti įtakos dideliam skaičiui asmenų ar teisinių situacijų (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Randstad Italia, C‑497/20, EU:C:2021:1037, 39 punktą).

27

Vis dėlto atsižvelgdamas į pateikto klausimo pobūdį ir svarbą Teisingumo Teismo pirmininkas nusprendė šios bylos nagrinėjimui teikti pirmenybę pagal Procedūros reglamento 53 straipsnio 3 dalį.

28

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalis, siejama su Chartijos 3, 4 ir 35 straipsniais, turi būti aiškinama taip, kad jeigu vykdančioji teisminė institucija, turinti priimti sprendimą dėl asmens, sergančio sunkiomis lėtinėmis ir galimai nepagydomomis ligomis, perdavimo vykdant Europos arešto orderį, mano, kad tokiam asmeniui dėl šio perdavimo galėtų kilti pavojus patirti didelę žalą sveikatai, ji turi prašyti išduodančiosios teisminės institucijos pateikti informaciją, kuri leistų atmesti tokį pavojų, o jeigu per protingą terminą negauna garantijų, reikalingų tokiam pavojui atmesti, turi atsisakyti vykdyti tą perdavimą.

29

Pirmiausia pažymėtina, kad net jei, formaliai vertinant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apribojo savo klausimą Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalies išaiškinimu, ši aplinkybė nekliudo Teisingumo Teismui pateikti jam Sąjungos teisės išaiškinimą visais aspektais, kurie gali būti naudingi sprendimui to teismo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar jis apie juos užsimena savo klausime (šiuo klausimu žr. 1990 m. gruodžio 12 d. Sprendimo SARPP, C‑241/89, EU:C:1990:459, 8 punktą ir 2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Coman ir kt., C‑673/16, EU:C:2018:385, 22 punktą).

30

Pateikus šią pirminę pastabą, primintina, kad tiek valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principas, tiek tarpusavio pripažinimo principas, kuris savo ruožtu pagrįstas šių valstybių abipusiu pasitikėjimu, Sąjungos teisėje yra ypač svarbūs, nes leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų. Tarpusavio pasitikėjimo principas, be kita ko, reikalauja, kad, kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kiekviena valstybė pripažintų, jog – išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, – visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ir ypač joje pripažintų pagrindinių teisių (2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas), C‑562/21 PPU ir C‑563/21 PPU, EU:C:2022:100, 40 punktas ir 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 93 punktas).

31

Taigi įgyvendindamos Sąjungos teisę valstybės narės pagal ją gali turėti pareigą daryti prielaidą, kad kitos valstybės narės paiso pagrindinių teisių, todėl jos neturi galimybės ne tik reikalauti, kad kita valstybė narė užtikrintų didesnę nacionalinę pagrindinių teisių apsaugą už tą, kurią garantuoja Sąjunga teisė, bet ir – išskyrus išimtinius atvejus – patikrinti, ar ta kita valstybė narė konkrečiu atveju tikrai paisė Europos Sąjungos garantuojamų pagrindinių teisių (2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonės 2/13 (Sąjungos prisijungimas prie EŽTK), EU:C:2014:2454, 192 punktas ir 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 94 punktas).

32

Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad, Pagrindų sprendime 2002/584 nustačius naują supaprastintą ir veiksmingą nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimo sistemą, siekiama palengvinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimą, ir taip norima prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, remiantis tarp valstybių narių turinčiu egzistuoti dideliu tarpusavio pasitikėjimu (2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas), C‑562/21 PPU ir C‑563/21 PPU, EU:C:2022:100, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33

Tarpusavio pripažinimo principas, kuris, kaip matyti iš šio pagrindų sprendimo 6 konstatuojamosios dalies, yra teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose „kertinis akmuo“, išreikštas minėto pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta taisyklė, jog valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi šiuo principu ir vadovaudamosi to paties pagrindų sprendimo nuostatomis (2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas), C‑562/21 PPU ir C‑563/21 PPU, EU:C:2022:100, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34

Tai reiškia, pirma, kad vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį tik remdamosi Pagrindų sprendime 2002/584, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, nustatytais pagrindais (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 69–73 punktus). Antra, Europos arešto orderio vykdymas yra principas, o atsisakymas jį vykdyti – jo išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai (2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas), C‑562/21 PPU ir C‑563/21 PPU, EU:C:2022:100, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Šiame pagrindų sprendime nenumatyta, kad vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį vien dėl to, kad asmuo, dėl kurio išduotas toks arešto orderis, serga sunkiomis lėtinėmis ir galimai nepagydomomis ligomis. Atsižvelgiant į tarpusavio pasitikėjimo principą, kuriuo grindžiama laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė, preziumuojama, kad sveikatos priežiūros ir gydymo paslaugos, kurios valstybėse narėse teikiamos, be kita ko, dėl tokių ligų, yra tinkamos (pagal analogiją žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt., C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127, 70 punktą) tiek įkalinimo įstaigose, tiek kitose vietose, kur šis asmuo lieka išduodančiosios valstybės narės teisminių institucijų žinioje.

36

Vis dėlto iš Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 4 dalies matyti, kad išimtinėmis aplinkybėmis, susijusiomis, be kita ko, su akivaizdžiu pavojumi prašomo perduoti asmens gyvybei ar sveikatai, perdavimas gali būti laikinai sustabdytas.

37

Taigi vykdančiajai teisminei institucijai leidžiama laikinai sustabdyti prašomo perduoti asmens perdavimą, jeigu, remiantis objektyviais įrodymais, kaip antai medicinos pažymomis ar ekspertizės išvadomis, yra pagrįstų priežasčių manyti, kad įvykdžius arešto orderį akivaizdžiai gali kilti pavojus šio asmens sveikatai, nes, pavyzdžiui, prieš numatytą perdavimo datą jis susirgo ar sunegalavo.

38

Tokiomis aplinkybėmis šia diskrecija turi būti naudojamasi laikantis Chartijos 4 straipsnio, pagal kurį draudžiamas, be kita ko, nežmoniškas ir žeminamas elgesys – toks draudimas yra absoliutus, nes glaudžiai susijęs su Chartijos 1 straipsnyje nurodytu žmogaus orumo gerbimu (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 85 punktą ir 2022 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Išsiuntimas – Medicininės kanapės), C‑69/21, EU:C:2022:913, 57 punktą).

39

Atsižvelgiant į tai, negalima atmesti to, kad itin sunkios sveikatos būklės asmens perdavimas galėtų jam kelti realią nežmoniško ar žeminamo elgesio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, grėsmę – taip galėtų būti tiek atsižvelgiant, tiek neatsižvelgiant (tam tikromis aplinkybėmis) į išduodančiojoje valstybėje narėje teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės lygį (pagal analogiją žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt., C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127, 73 punktą).

40

Vis dėlto tam, kad ši nuostata apimtų tokį elgesį, jis turi pasiekti minimalią sunkumo ribą, kuri viršija neišvengiamą su kalinimu susijusių kančių lygį (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje), C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 90 punktą).

41

Taip būtų tuo atveju, kai perduodamas sunkia liga sergantis asmuo, kuriam gresia neišvengiamas mirtinas pavojus arba kai esama svarių priežasčių manyti, jog, nors nėra neišvengiamo mirtino pavojaus, nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis kyla realus pavojus, kad jo sveikatos būklė smarkiai, greitai ir nepataisomai pablogės arba tikėtina jo gyvenimo trukmė reikšmingai sumažės (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Išsiuntimas – Medicininės kanapės), C‑69/21, EU:C:2022:913, 63 ir 66 punktus).

42

Vadinasi, tuo atveju, kai vykdančioji teisminė institucija, atsižvelgdama į turimus objektyvius įrodymus, turi svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad perdavus sunkia liga sergantį asmenį kils realus pavojus, jog reikšmingai sumažės tikėtina jo gyvenimo trukmė arba greitai, reikšmingai ir nepataisomai pablogės jo sveikatos būklė, ši institucija pagal Chartijos 4 straipsnį privalo pasinaudoti Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe ir nuspręsti sustabdyti perdavimą.

43

Šiuo klausimu reikia pridurti, kad šis pagrindų sprendimas, visų pirma jo 23 straipsnio 4 dalis, turi būti aiškinamas taip, kad nebūtų paneigtas valstybių narių teismų bendradarbiavimo sistemos, kurios vienas iš pagrindinių elementų yra Europos arešto orderis (kaip numatytasis Sąjungos teisės aktų leidėjo), veiksmingumas (2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas), C‑562/21 PPU ir C‑563/21 PPU, EU:C:2022:100, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Juo labiau kad Europos arešto orderio mechanizmu siekiama taip pat kovoti su prašomo perduoti asmens, esančio kitoje teritorijoje nei ta, kurioje jis įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, nebaudžiamumu (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiosios teisminės institucijos nepriklausomumas), C‑354/20 PPU ir C‑412/20 PPU, EU:C:2020:1033, 62 punktą).

45

Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, jog, siekiant, be kita ko, užtikrinti, kad Europos arešto orderio veikimas nebūtų paralyžiuotas, vykdančiųjų ir išduodančiųjų teisminių institucijų dialogas turi būti grindžiamas ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtinta lojalaus bendradarbiavimo pareiga. Iš lojalaus bendradarbiavimo principo visų pirma išplaukia, kad valstybės narės turi gerbti ir padėti viena kitai vykdyti savo pareigas pagal Sutartis (2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas), C‑562/21 PPU ir C‑563/21 PPU, EU:C:2022:100, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46

Taigi išduodančiosios ir vykdančiosios teisminės institucijos, siekdamos užtikrinti veiksmingą bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, turi visapusiškai naudotis priemonėmis, numatytomis Pagrindų sprendime 2002/584, kad būtų skatinamas tarpusavio pasitikėjimas, kuriuo grindžiamas šis bendradarbiavimas (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas), C‑562/21 PPU ir C‑563/21 PPU, EU:C:2022:100, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47

Vadinasi, šio sprendimo 42 punkte nurodytu atveju, kai vykdančioji teisminė institucija, remdamasi Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 4 dalimi, siejama su Chartijos 4 straipsniu, išimties tvarka nusprendžia laikinai sustabdyti prašomo perduoti asmens perdavimą, ji turi paprašyti išduodančiosios teisminės institucijos pateikti visą būtiną informaciją, kad įsitikintų, jog baudžiamojo persekiojimo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, vykdymo tvarka arba šio asmens galimo kalinimo sąlygos leidžia atmesti minėtame punkte nurodytą pavojų (pagal analogiją žr. 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 95 punktą).

48

Jeigu išduodančioji teisminė institucija suteikia tokias garantijas, iš šio 23 straipsnio 4 dalies kyla pareiga vykdyti Europos arešto orderį. Pagal šią nuostatą vykdančioji teisminė institucija nedelsdama apie tai praneša išduodančiajai teisminei institucijai ir susitaria dėl naujos perdavimo datos.

49

Šiuo klausimu pažymėtina, kad ypač sunki ir galimai ilga liga, kuria serga prašomas perduoti asmuo, nereiškia, kad vykdančioji teisminė institucija, nusprendusi sustabdyti šio asmens perdavimą, iš išduodančiosios valstybės narės negali gauti garantijų, kad toje valstybėje narėje dėl šios ligos bus teikiamos tinkamos gydymo ar sveikatos priežiūros paslaugos tiek įkalinimo įstaigose, tiek kitose vietose, kur šis asmuo lieka tos valstybės narės teisminių institucijų žinioje.

50

Vis dėlto neatmestina, kad išimtinėmis aplinkybėmis, atsižvelgdama į išduodančiosios teisminės institucijos pateiktą informaciją, taip pat bet kokią kitą vykdančiosios teisminės institucijos turimą informaciją, pastaroji institucija padarys išvadą, kad yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad perdavimo išduodančiajai valstybei narei atveju prašomam perduoti asmeniui kils šio sprendimo 42 punkte nurodytas pavojus ir šio pavojaus per protingą terminą negalima atmesti.

51

Pirma, Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 4 dalis yra jo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos vykdančiosios teisminės institucijos pareigos užtikrinti, kad prašomas perduoti asmuo būtų kuo greičiau perduotas, išimtis. Todėl, jei siekdama išvengti tokio pavojaus vykdančioji teisminė institucija galėtų ilgam ar net neribotam laikui atidėti asmens perdavimą, tai prieštarautų tiek šio pagrindų sprendimo 23 straipsnio 4 dalies, kurioje nurodytas „laikinas“ perdavimo sustabdymas, formuluotei, tiek šio straipsnio bendrai sistemai. Be to, tokiu atveju prašomam perduoti asmeniui galėtų neribotą laiką galioti dėl jo išduotas Europos arešto orderis ir prireikus vykdančiosios valstybės narės taikomos prievartos priemonės, nors visiškai nerealu, kad šis asmuo bus perduotas išduodančiajai valstybei narei.

52

Antra, šio sprendimo 50 punkte nurodytu atveju taip pat reikia atsižvelgti į Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalį, pagal kurią, esant pagrindinių teisių pažeidimo grėsmei, vykdančiajai teisminei institucijai, tinkamai išnagrinėjusiai situaciją, leidžiama išimties tvarka nevykdyti Europos arešto orderio (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 72 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53

Tokiu atveju vykdančioji teisminė institucija pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į Chartijos 4 straipsnį, negali vykdyti Europos arešto orderio (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 104 punktą ir pagal analogiją 2016 m. birželio 1 d. Sprendimo Bob‑Dogi, C‑241/15, EU:C:2016:385, 66 punktą).

54

Šiomis aplinkybėmis Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalies nereikia aiškinti atsižvelgiant į Chartijos 3 ir 35 straipsnius.

55

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalis ir 23 straipsnio 4 dalis, siejamos su Chartijos 4 straipsniu, turi būti aiškinamos taip:

56

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 1 straipsnio 3 dalis ir 23 straipsnio 4 dalis, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsniu,

turi būti aiškinamos taip: