–

Bursa Română de Mărfuri SA, atstovaujamos avocat D. Cristea,

–

Federaţia Europeană a Comercianţilor de Energie, atstovaujamos avocat G. Pop,

–

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos M. Chicu, E. Gane, A. Rotăreanu ir A. Wellman,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos K. Boskovits,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. G. Marrone,

–

Kipro vyriausybės, atstovaujamos E. Symeonidou,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos O. Beynet, L. Nicolae ir I. Rogalski,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2019/943 dėl elektros energijos vidaus rinkos (OL L 158, 2019, p. 54) išaiškinimo, konkrečiai – dėl to reglamento, siejamo su 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (OL L 158, 2019, p. 125), ypač jos 2 straipsnio 9 punktu, 1 straipsnio b ir c punktų ir 3 straipsnio, taip pat SESV 101 ir 102 straipsnių, siejamų su ESS 4 straipsnio 3 dalimi ir į SESV 106 straipsnio 1 dalimi, išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant pagal Rumunijos teisę įsteigtos bendrovės Bursa Română de Mărfuri SA (toliau – BRM) ir Autoritatea Naţională de Reglementare în domeniul Energiei (ANRE) (Nacionalinė energetikos reguliavimo institucija, Rumunija) ginčą dėl prašymo panaikinti ANRE sprendimą atsisakyti išduoti BRM licenciją centralizuotoms elektros energijos rinkoms organizuoti ir valdyti.

3

2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB (OL L 211, 2009, p. 55), 37 straipsnis pavadintas „Reguliavimo institucijos pareigos ir įgaliojimai“. To straipsnio 1 dalies j punkte buvo numatyta:

„Reguliavimo institucijos pareigos yra šios:

<…>

4

2021 m. sausio 1 d. Direktyva 2009/72 buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2019/944.

5

2015 m. liepos 24 d. Komisijos reglamentas (ES) 2015/1222, kuriuo nustatomos pralaidumo paskirstymo ir perkrovos valdymo gairės (OL L 197, 2015, p. 24), buvo priimtas remiantis 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 714/2009 dėl prieigos prie tarpvalstybinių elektros energijos mainų tinklo sąlygų, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1228/2003 (OL L 211, 2009, p. 15).

6

Reglamento 2015/1222 2 straipsnio antros pastraipos 23 punkte pateikta tokia apibrėžtis:

„<…>

7

Šio reglamento 5 straipsnyje „PEERO skyrimas teisėto nacionalinio prekybos paslaugų monopolio atveju“ nurodyta:

„1.   Jeigu šio reglamento įsigaliojimo metu valstybėje narėje arba valstybės narės prekybos zonoje egzistuoja teisėtas nacionalinis kitos paros [dienos prieš] ir einamosios paros [dienos eigos] prekybos paslaugų monopolis, dėl kurio negali būti paskirtas daugiau kaip vienas PEERO, atitinkama valstybė narė turi apie tai pranešti [Europos] Komisijai per du mėnesius nuo šio reglamento įsigaliojimo ir gali atsisakyti kiekvienoje prekybos zonoje paskirti daugiau kaip vieną PEERO.

<…>

2.   Taikant šį reglamentą, laikoma, kad teisėtas nacionalinis monopolis egzistuoja tada, kai nacionalinėje teisėje aiškiai nustatyta, kad kitos paros [dienos prieš] ir einamosios paros [dienos eigos] prekybos paslaugas valstybėje narėje arba valstybės narės prekybos zonoje gali vykdyti ne daugiau kaip vienas subjektas.

3.   Praėjus dvejiems metams nuo šio reglamento įsigaliojimo, [Europos] Komisija <…> Europos Parlamentui ir [Europos Sąjungos] Tarybai pateikia ataskaitą <…>. Remdamasi ta ataskaita, Komisija, jei jos nuomone nebėra pagrindo ir toliau išlaikyti teisėtus nacionalinius monopolius arba valstybei narei ir toliau atsisakyti leisti kitoje valstybėje narėje paskirtam PEERO vykdyti tarpvalstybinę prekybą, gali svarstyti galimybę imtis atitinkamų teisėkūros arba kitų tinkamų priemonių, siekiant dar labiau padidinti konkurenciją ir prekybos tarp valstybių narių ir valstybėse narėse apimtį. <…>“

8

Pagal to reglamento 84 straipsnį jis įsigaliojo „dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje“, t. y. 2015 m. rugpjūčio 14 d.

9

Reglamento 2019/943 1 straipsnis „Dalykas ir taikymo sritis“ suformuluotas taip:

„Šiuo reglamentu siekiama:

10

To reglamento 2 straipsnyje pateikiamos šios apibrėžtys:

„Vartojamos šios terminų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>

<…>“

11

To reglamento 3 straipsnyje „Elektros energijos rinkų veikimo principai“ nustatyta:

„Valstybės narės, reguliavimo institucijos, perdavimo sistemos operatoriai, skirstymo sistemos operatoriai, rinkos operatoriai ir deleguotieji operatoriai užtikrina, kad elektros energijos rinkos veiktų pagal šiuos principus:

<…>

<…>

<…>“

12

To paties reglamento 10 straipsnyje „Techninės kainos siūlymo ribos“ nustatyta:

„1.   Didmeninės elektros energijos kainoms neturi būti nustatoma nei didžiausia, nei mažiausia riba.<…>

<…>

4.   Reguliavimo institucijos arba <…> paskirtos kompetentingos institucijos nustato jų teritorijoje taikomas politikos kryptis ir priemones, kurios galėtų prisidėti prie didmeninių kainų formavimo netiesioginio suvaržymo, įskaitant pasiūlymų pirkti, susijusių su balansavimo energijos aktyvinimu, apribojimus, pajėgumų mechanizmus, perdavimo sistemos operatorių taikomas priemones, priemones, kuriomis ketinama užginčyti rinkos išvadas ar užkirsti kelią piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi arba neefektyviam prekybos zonų nustatymui.

5.   Jei reguliavimo institucija arba paskirta kompetentinga institucija nustato, kad politikos kryptimi arba priemone galėtų būti naudojamasi siekiant varžyti didmeninę kainodarą, ji imasi visų tinkamų veiksmų, kad pašalintų tą politikos kryptį arba priemonę arba, jei tai neįmanoma, kuo labiau sumažintų jos poveikį pasiūlymų teikimo pobūdžiui. <…>“

13

Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 9 punkte pateikta tokia apibrėžtis:

„Šioje direktyvoje vartojamos šios terminų apibrėžtys:

<…>

14

Tos direktyvos 59 straipsnio „Reguliavimo institucijų pareigos ir įgaliojimai“ 1 dalies o punkte, be kita ko, nustatyta, kad reguliavimo institucijai pavesta užduotis „stebėti rinkos atvėrimo ir konkurencijos didmeninėje bei mažmeninėje prekyboje lygius ir veiksmingumą, įskaitant elektros energijos biržose, <…> taip pat visus konkurencijos iškraipymo ar apribojimo atvejus, įskaitant visos svarbios informacijos teikimo atitinkamoms konkurencijos institucijoms ir pranešimo atitinkamoms kompetentingoms nacionalinėms institucijoms apie visus atitinkamus atvejus užtikrinimą“.

15

Remiantis Direktyvos 2019/944 72 straipsniu, nuo 2021 m. sausio 1 d. šia direktyva panaikinama ir pakeičiama Direktyva 2009/72, o dauguma naujosios direktyvos nuostatų pagal jos 73 straipsnį taikomos nuo šios datos. Tačiau, remiantis pastarąja nuostata, ji įsigaliojo 2019 m. liepos 4 d.

16

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos 2012 m. liepos 10 d.Legea Nr. 123 energiei electrice şi a gazelor naturale (Elektros ir gamtinių dujų įstatymas Nr. 123; Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 485, 2012 m. liepos 16 d., toliau – Įstatymas Nr. 123/2012) 3 straipsnio 38 ir 49 punktuose pateiktos tokios apibrėžtys:

<…>

17

Šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies f punkte nustatyta:

„Kompetentinga institucija išduoda licencijas:

<…>

18

Pagal Rumunijos teisę BRM turi bendrąją kompetenciją valdyti su viešuoju interesu susijusias rinkas. 2020 m. rugpjūčio 20 d. ši bendrovė, remdamasi Reglamentu 2019/943, ANRE pateikė prašymą išduoti centralizuotų elektros energijos rinkų organizavimo ir valdymo licenciją. 2020 m. rugsėjo 21 d. ANRE informavo BRM, kad jos prašymas atmestas. Tada ši bendrovė, remdamasi tuo, kad minėtas reglamentas įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., kreipėsi į Curtea de Apel Bucureşti (Bukarešto apeliacinis teismas, Rumunija), t. y. į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, kad šis įpareigotų ANRE išduoti jai prašomą licenciją.

19

Grįsdama šį skundą BRM teigia, kad remiantis tuo reglamentu, konkrečiai – jo 1 straipsnio b ir c punktais, 3 straipsniu ir 10 straipsnio 4 ir 5 dalimis, aiškinamu atsižvelgiant į Direktyvą 2019/944, galima daryti išvadą, kad nacionalinės reguliavimo institucijos privalo užtikrinti veiksmingą elektros energijos rinkos operatorių konkurenciją ir visais atvejais vengti antikonkurencinio monopolio. Todėl negali būti atsisakyta jai suteikti teisę prekiauti elektros energijos produktų ir paslaugų rinkoje. Ji nurodo, kad Reglamente 2019/943 įtvirtinti laisvos konkurencijos principai, kurie, jos nuomone, apima monopolinių veiksmų panaikinimą, taip pat taikomi elektros energijos rinkos operatoriui, kaip jis apibrėžtas to reglamento 2 straipsnio 7 punkte.

20

Savo atsiliepimą ANRE grindžia Įstatymo Nr. 123/2012 10 straipsnio 2 dalies f punktu ir tuo, kad to įstatymo įsigaliojimo dieną licencija valdyti centralizuotas elektros energijos rinkas 2001 m. gruodžio 20 d. jau buvo suteikta OPCOM SA 25 metams, todėl šis operatorius turi monopolį šioje srityje. Ji taip pat pažymi, kad remiantis Reglamento 2015/1222 5 straipsniu OPCOM buvo paskirta kaip dienos prieš ir dienos eigos elektros energijos rinkos PEERO Rumunijos pasiūlymų teikimo zonoje ir kad tas paskyrimas vėliau pratęstas iki 2026 m. gruodžio 20 d. Taigi minėtu 5 straipsniu sudaromos sąlygos monopoliui, nes valstybėms narėms leidžiama skirti tik vieną PEERO.

21

ANRE teigimu, Reglamento 2019/943 nuostatos šiuo klausimu neturi reikšmės, nes jame nėra jokios nuostatos, pagal kurią valstybės narės įpareigojamos paskirti kelis operatorius, kurių funkcija – organizuoti ir valdyti centralizuotas elektros energijos rinkas didmeninės prekybos elektros energijos tikslais. Be to, kadangi Rumunijos elektros energijos rinka yra nedidelė, dviejų atskirų rinkų sukūrimas lemtų tik tų pačių atrankos dalyvių pasiūlymų paskirstymą, o tai pažeistų konkurencijos taisykles.

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Teisingumo Teismas dar nėra aiškinęs Reglamento 2019/943, ir teigia, kad teisingas jo aiškinimas ir taikymas nėra akivaizdūs. Jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad to reglamento nuostatos taikomos elektros energijos rinkos operatoriui, nesvarbu, ar jos būtų aiškinamos atskirai, ar atsižvelgiant į Direktyvą 2019/944, kad pagal jas draudžiama valstybei narei nuo jų įsigaliojimo momento toliau išduoti tik vieną licenciją visai tos valstybės elektros energijos rinkai valdyti ir kad valstybės narės išduota tik viena tokia licencija yra konkurencijos ribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 101 ir 102 straipsnius, aiškinamus atsižvelgiant į ESS 4 straipsnio 3 dalį ir SESV 106 straipsnio 1 dalį, kiekvienas iš šių išaiškinimų būtų labai svarbus jo turimam atlikti vertinimui. Jis nurodo, kad dėl šių priežasčių tenkina BRM prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

23

Šiomis aplinkybėmis Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24

Iš pradžių reikia konstatuoti, pirma, kad pirmajame ir antrajame klausimuose nurodyta Direktyva 2019/944, remiantis jos 72 straipsniu, Direktyva 2009/72 buvo panaikinta tik nuo 2021 m. sausio 1 d., t. y. po to, kai BRM pateikė prašymą išduoti licenciją centralizuotoms elektros energijos rinkoms organizuoti ir valdyti, ir po to, kai buvo priimtas ANRE sprendimas, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, taigi pirmoji iš tų direktyvų netaikoma ratione temporis šiai bylai, o antroji – atvirkščiai – taikoma. Vis dėlto, kadangi Reglamente 2019/943 tam tikros apibrėžtys pateikiamos darant nuorodas į Direktyvoje 2019/944 pateiktas apibrėžtis, reikia pripažinti, kad jos yra šio reglamento sudedamoji dalis, todėl prireikus į jas gali būti atsižvelgta nagrinėjant pirmuosius du klausimus.

25

Antra, reikia pažymėti, kad ginčas pagrindinėje byloje susijęs su ANRE, t. y. Rumunijos paskirtos „reguliavimo institucijos“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2019/943 2 straipsnio 2 punktą, atsisakymu išduoti licenciją BRM organizuoti ir valdyti elektros energijos rinkas; šis atsisakymas grindžiamas Įstatymo Nr. 123/2012 10 straipsnio 2 dalies f punktu.

26

Kaip galima teigti remiantis sprendimu dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nurodytoje nuostatoje numatyta, kad šioje valstybėje narėje suteikiama tik viena elektros energijos rinkos operatoriaus licencija, kaip ji suprantama pagal šį įstatymą, nes pagal to įstatymo 3 straipsnio 38 punkte pateiktą apibrėžtį tas operatorius organizuoja ir valdo centralizuotas elektros energijos rinkas, išskyrus balansavimo rinką, didmeninės prekybos elektros energija trumpuoju, vidutiniu ir ilguoju laikotarpiais tikslais. Pagal šio straipsnio 49 punktą sąvoka „centralizuota elektros energijos rinka“ reiškia organizuotą sistemą, pagal kurią skirtingi ūkio subjektai sudaro elektros energijos sandorius per elektros energijos rinkos operatorių.

27

Be to, pagrindinėje byloje neginčijama, kad, kai BRM pateikė prašymą išduoti elektros energijos rinkos operatoriaus licenciją, kaip ji suprantama pagal tą įstatymą ir kurią atsisakius išduoti kilo ginčas pagrindinėje byloje, tuo metu galiojusiuose nacionalinės teisės aktuose numatyta vienintelė licencija jau buvo suteikta OPCOM, todėl Rumunijoje ji turėjo monopolį teikti elektros energijos pardavimo ir pirkimo pasiūlymų tarpininkavimo paslaugas didmeninėse rinkose trumpuoju, vidutiniu ir ilguoju laikotarpiais. Šiuo klausimu Rumunijos vyriausybė per posėdį Teisingumo Teisme pažymėjo, kad tos rinkos yra dienos prieš, dienos eigos ir ateities sandorių rinkos, nurodytos atitinkamuose Sąjungos teisės aktuose. Vis dėlto OPCOM nėra ginčo pagrindinėje byloje šalis ir tas ginčas nesusijęs su jos elgesiu rinkoje, nes kilo tik dėl to, kad Rumunijos reguliavimo institucija taiko nacionalinės teisės aktus, kurie lemia monopolio egzistavimą.

28

Atsižvelgiant į šias aplinkybes reikia konstatuoti, kad antrasis klausimas, kuriuo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, viena vertus, ar elektros energijos rinkos operatorius privalo laikytis Reglamento 2019/943 1 straipsnio b ir c punktuose įtvirtintų principų, ir, kita vertus, ar šiuo atveju svarbu, kad sąvoka „elektros energijos rinkos“, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą, jo 2 straipsnio 40 punkte yra apibrėžta darant nuorodą į Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 9 punkte pateiktą šios sąvokos apibrėžtį, ginčui pagrindinėje byloje yra svarbus tik tuo atveju, jei tas klausimas suprantamas taip, kad juo siekiama nustatyti, ar pagal tuos principus arba tą apibrėžtį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose nurodyta, kad teisėtai veikti šioje rinkoje gali tik vienas elektros energijos rinkos operatorius, kaip jis suprantamas pagal šio reglamento 2 straipsnio 7 punktą.

29

Šiomis aplinkybėmis reikia suprasti, kad pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos būtina nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamentas 2019/943, konkrečiai – to reglamento 1 straipsnio b ir c punktai, 2 straipsnio 40 punktas ir 3 straipsnis, siejamas su Direktyva 2009/72, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos išsaugomas teisėtas nacionalinis monopolis teikti elektros energijos pardavimo ir pirkimo pasiūlymų tarpininkavimo paslaugas tiek dienos eigos ir dienos prieš didmeninėse rinkose, tiek ateities sandorių didmeninėje rinkoje.

30

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Reglamentu 2019/943, remiantis jo 1 straipsnio a punktu, siekiama sudaryti sąlygas efektyviai pasiekti energetikos sąjungos tikslus, visų pirma 2030 m. klimato ir energetikos politikos strategijos tikslus, ir, remiantis to straipsnio b punktu, nustatyti pagrindinius gerai veikiančių, integruotų elektros energijos rinkų principus, pagal kuriuos visiems išteklių teikėjams ir elektros vartotojams sudaroma nediskriminacinė galimybė patekti į rinką, suteikiamos galios vartotojams, užtikrinamas konkurencingumas pasaulio rinkoje ir galimybė naudoti reguliavimą apkrova, kaupti energiją ir didinti energijos vartojimo efektyvumą, taip pat palengvinamas paskirstytosios paklausos ir pasiūlos telkimas, sudaromos sąlygos integruoti rinką ir sektorius ir pagal rinkos principus atlyginti už elektros energiją, pagamintą iš atsinaujinančiųjų išteklių.

31

Tokiomis aplinkybėmis to reglamento 1 straipsnio c punktu siekiama nustatyti sąžiningas tarpvalstybinių elektros energijos mainų taisykles, taip padidinant konkurenciją elektros energijos vidaus rinkoje, atsižvelgiant į nacionalinių ir regioninių rinkų ypatingas savybes, įskaitant tarpvalstybinių elektros energijos srautų kompensavimo mechanizmo ir suderintų tarpvalstybinio perdavimo mokesčių principų nustatymą bei turimo nacionalinių perdavimo sistemų jungiamųjų linijų pralaidumo paskirstymą.

32

To paties 1 straipsnio d punkte priduriama, kad tuo reglamentu siekiama sudaryti palankesnes sąlygas sukurti gerai veikiančią ir skaidrią didmeninę rinką, prisidedančią prie aukšto lygio elektros energijos tiekimo saugumo, ir numatyti tarpvalstybinių elektros energijos mainų taisyklių suderinimo mechanizmus.

33

Reglamento 2019/943 3 straipsnyje išvardyti principai, pagal kuriuos valstybės narės, reguliavimo institucijos, perdavimo sistemos operatoriai, skirstymo sistemos operatoriai, rinkos operatoriai ir deleguotieji operatoriai turi užtikrinti, kad elektros energijos rinkos veiktų. Tarp tų principų yra aptariamo 3 straipsnio a punkte nurodytas principas, kad kainos formuojamos remiantis paklausa ir pasiūla; b punkte – principas, kad rinkos taisyklėmis skatinamas laisvas kainos susiformavimas ir vengiama veiksmų, dėl kurių kainos negalėtų būti formuojamos remiantis paklausa ir pasiūla; h punkte – principas, kad palaipsniui šalinamos kliūtys tarpvalstybiniams elektros energijos srautams tarp prekybos zonų ar valstybių narių ir tarpvalstybiniams sandoriams elektros energijos rinkose ir susijusių paslaugų rinkose; o punkte – principas, kad ilgalaikio rizikos draudimo priemonėmis turi būti skaidriai prekiaujama biržose, o dėl ilgalaikių elektros energijos tiekimo sutarčių deramasi ne biržoje, laikantis Sąjungos konkurencijos teisės, ir p punkte – principas, kad rinkos taisyklėmis sudaromos palankesnės sąlygos prekybai produktais visoje Sąjungoje.

34

Nors, kaip išvados 22 punkte taip pat iš esmės nurodė generalinis advokatas, šiomis nuostatomis būtent valstybėms narėms ir nacionalinėms reguliavimo institucijoms nustatytos tam tikros pareigos, kad būtų skatinama konkurencija elektros energijos rinkose, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2019/943 2 straipsnio 40 punktą, reikia konstatuoti, kad nė vienoje iš jų ir jokioje kitoje to reglamento nuostatoje nenumatyta taisyklės dėl prekybos tose rinkose, kuri net atsižvelgiant į tuo reglamentu siekiamus tikslus galėtų būti aiškinama kaip savaime draudžianti valstybėje narėje išsaugoti tokį teisėtą nacionalinį monopolį, kaip aptariamas pagrindinėje byloje, teikti didmeninio elektros energijos pardavimo ir pirkimo pasiūlymų tarpininkavimo paslaugas.

35

Konkrečiai kalbant, tai, kad darant nuorodą į Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 9 punktą aptariamo Reglamento 2019/943 2 straipsnio 40 punkte sąvoka „elektros energijos rinkos“ apibrėžta kaip „elektros energijos rinkos, įskaitant nebiržines rinkas ir elektros energijos biržas, rinkas, skirtas prekybai energija, pajėgumu, balansavimo ir papildomomis paslaugomis visais laiko režimais, įskaitant išankstinių [ateities sandorių], kitos paros [dienos prieš] ir einamosios paros [dienos eigos] sandorių rinkas“ ir daugiskaitos forma minimos „elektros energijos biržos“, negali įrodyti, kad toje apibrėžtyje valstybėms narėms nustatytas draudimas išsaugoti tokį teisėtą nacionalinį monopolį, koks aptariamas pagrindinėje byloje, Reglamente 2019/943 nesant jokios nuostatos šiuo klausimu.

36

Tokio draudimo taip pat negalima kildinti iš to reglamento 10 straipsnio 4 ir 5 dalių, kuriomis BRM remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Iš tiesų tose nuostatose, kurios atitinka to straipsnio 1 dalyje nustatytą principą, kad didmeninėms elektros energijos kainoms netaikomos jokios didžiausios ar mažiausios ribos, iš esmės tik nustatyta, kad reguliavimo institucijos nustato jų teritorijoje taikomą politiką ir priemones, kurios gali prisidėti prie netiesioginio didmeninių kainų formavimo ribojimo arba užkirsti kelią piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi ar neleisti susidaryti neefektyviai apibrėžtoms pasiūlymų teikimo zonoms, ir kad nustačiusi politiką ar priemonę, kuri gali prisidėti prie didmeninių kainų formavimo ribojimo, kompetentinga institucija imasi visų tinkamų priemonių, kad būtų pašalintas arba, jei tai neįmanoma, sumažintas tos politikos ar priemonės poveikis pasiūlymų teikimo strategijoms.

37

Galiausiai reikia, viena vertus, pažymėti, kad vien dominuojančios padėties turėjimas savaime nėra piktnaudžiavimas, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, ir, kita vertus, priminti, kad vien dominuojančios padėties sukūrimas suteikiant specialias ar išimtines teises, kaip tai suprantama pagal SESV 106 straipsnio 1 dalį, savaime nėra nesuderinamas su SESV 102 straipsniu (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Balgarska energiyna borsa, C‑347/16, EU:C:2017:816, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Šio sprendimo 34 punkte dėl Reglamento 2019/943 nuostatų pateiktas konstatavimas taikytinas ir Direktyvai 2009/72, kuria ne visiškai suderinta elektros energijos vidaus rinka, o tik nustatyti keli bendrieji principai, kurių valstybės narės turi laikytis, siekdamos sukurti konkurencingą, saugią ir aplinką tausojančią elektros energijos rinką (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Hidroelectrica, C‑648/18, EU:C:2020:723, 27 punktą).

39

Konkrečiai kalbant, Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 1 dalies j punkte, iš esmės atitinkančiame Direktyvos 2019/944 59 straipsnio 1 dalies o punktą, kuriuo BRM rėmėsi Teisingumo Teisme, nacionalinėms reguliavimo institucijoms nustatyta, kiek tai svarbu nagrinėjant šią bylą, tik užduotis „stebėti rinkos atvėrimo ir konkurencijos didmeninėje bei mažmeninėje prekyboje lygius ir veiksmingumą, įskaitant elektros energijos biržose“, „taip pat visus konkurencijos iškraipymo ar apribojimo atvejus“. Taigi reikia konstatuoti, kad remiantis vienareikšme šios nuostatos formuluote galima teigti, jog pagal ją šios institucijos visiškai neįpareigojamos imtis priemonių, kad būtų nutrauktas toks teisėtas nacionalinis monopolis, kaip aptariamas pagrindinėje byloje, teikti elektros energijos pardavimo ir pirkimo pasiūlymų tarpininkavimo paslaugas.

40

Tai išsiaiškinus, Teisingumo Teismui siekiant naudingai atsakyti prejudicinį klausimą pateikusiam teismui, gali prireikti atsižvelgti į Sąjungos teisės normas, kurių nacionalinis teismas nenurodė savo klausime (2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Comida paralela 12, C‑579/18, EU:C:2019:875, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41

Taigi, pirma, ir tiek, kiek pagrindinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl monopolio teikti elektros energijos pardavimo ir pirkimo dienos eigos ir dienos prieš pasiūlymų tarpininkavimo paslaugas didmeninėse rinkose egzistavimo, svarbu pažymėti, kad Reglamento 2015/1222 5 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad jeigu to reglamento įsigaliojimo momentu valstybėje narėje arba valstybės narės pasiūlymų teikimo zonoje jau egzistuoja teisėtas nacionalinis monopolis teikti dienos eigos ir dienos prieš prekybos elektros energija paslaugas, kuriam egzistuojant negali būti paskirtas daugiau kaip vienas PEERO, ta valstybė narė apie tai turi informuoti Komisiją per du mėnesius nuo to reglamento įsigaliojimo ir gali atsisakyti kiekvienoje pasiūlymų teikimo zonoje skirti daugiau nei vieną PEERO.

42

Aptariamo 5 straipsnio 2 dalyje pažymėta, kad, taikant šį reglamentą, laikoma, kad teisėtas nacionalinis monopolis egzistuoja tada, kai nacionalinėje teisėje aiškiai nustatyta, kad dienos eigos ir dienos prieš prekybos paslaugas valstybėje narėje arba valstybės narės pasiūlymų teikimo zonoje gali teikti tik vienas subjektas. To paties 5 straipsnio 3 dalyje pridurta, be kita ko, kad jei remdamasi ataskaita, kuri turi būti parengta praėjus dvejiems metams nuo to reglamento įsigaliojimo, Komisija nusprendžia, kad nebėra pagrindo išlaikyti teisėtus nacionalinius monopolius arba valstybei narei nuolat atsisakyti leisti kitoje valstybėje narėje paskirtam PEERO vykdyti tarpvalstybinę prekybą, ji gali numatyti teisėkūros arba kitas tinkamas priemones, kad būtų sustiprinta konkurencija ir prekyba valstybėse narėse, taip pat jų tarpusavio prekyba.

43

Remiantis šiomis nuostatomis darytina išvada, kad nors tuo metu, kai įsigaliojo Reglamentas 2015/1222, t. y. 2015 m. rugpjūčio 14 d., kaip nustatyta jo 84 straipsnyje, valstybėje narėje egzistavo teisėtas nacionalinis monopolis teikti dienos eigos ir dienos prieš elektros energijos prekybos paslaugas, remiantis Reglamento 2015/1222 5 straipsnio 1 dalimi tai valstybei narei leidžiama išlaikyti šį monopolį tame straipsnyje nustatytomis sąlygomis, todėl ji gali atsisakyti skirti daugiau nei vieną PEERO kiekvienoje pasiūlymų tekimo zonoje.

44

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad tuo metu Rumunijoje egzistavo toks dienos eigos ir dienos prieš elektros energijos prekybos paslaugų monopolis, kuriuo naudojosi OPCOM, kaip paskirtasis elektros energijos rinkos operatorius, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 2 straipsnio antros pastraipos 23 punktą (beje, šioje nuostatoje pateikta tos sąvokos apibrėžtis iš esmės pakartota Reglamento 2019/943 2 straipsnio 8 punkte), kad Komisija apie tai buvo informuota, kaip nustatyta Reglamento 2015/1222 5 straipsnio 1 dalyje, ir kad šiame etape ji nebuvo priėmusi jokios teisėkūros ar kitos tinkamos priemonės, kaip apibrėžta pastarojo reglamento 5 straipsnio 3 dalyje, dėl kurios reikėtų tą monopolį nutraukti.

45

Paskui reikia konstatuoti, kad remiantis Reglamentu 2019/943, aiškinamu atsižvelgiant į Direktyvą 2009/72 ir į Reglamento 2015/1222 5 straipsnį, konkrečiai – jo 1 straipsnio b ir c punktais, 2 straipsnio 40 punktu, taip pat 3 straipsniu, darytina išvada, jog pagal šias nuostatas valstybei narei nedraudžiama išlaikyti teisėto nacionalinio monopolio teikti elektros energijos pardavimo ir pirkimo pasiūlymų tarpininkavimo paslaugas didmeninėse dienos eigos ir dienos prieš rinkose, nes Reglamento 2015/1222 įsigaliojimo momentu tas monopolis jau egzistavo šioje valstybėje narėje.

46

Antra, kiek pagrindinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl esamo monopolio teikti elektros energijos pardavimo ir pirkimo pasiūlymų tarpininkavimo paslaugas didmeninėje ateities sandorių rinkoje, reikia priminti, kad kiekviena nacionalinė priemonė, susijusi su Sąjungos lygmeniu išsamiai suderinta sritimi, turi būti vertinama atsižvelgiant į šios suderinimo priemonės, o ne į pirminės teisės nuostatas (2020 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Hidroelectrica, C‑648/18, EU:C:2020:723, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Vis dėlto, kadangi tokios tarpininkavimo paslaugos Sąjungos lygmeniu nėra išsamiai suderintos, tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, kiek jie susiję su tokiu monopoliu didmeninėje elektros energijos ateities sandorių rinkoje, iš principo turi būti vertinami atsižvelgiant į reikšmingas pirminės teisės nuostatas (pagal analogiją žr. 2015 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Visanapuu, C‑198/14, EU:C:2015:751, 48 punktą).

47

Šiuo klausimu remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija galima daryti išvadą, kad nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos ūkinės veiklos vykdymui taikoma išimtinė tvarka vieno viešojo ar privataus ūkio subjekto naudai, be kita ko, gali būti įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas ribojimas (2016 m. vasario 23 d. Sprendimo Komisija / Vengrija, C‑179/14,EU:C:2016:108, 164 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), kurį reikėtų įvertinti patikrinant, ar jis gali būti pateisinamas privalomu bendrojo intereso pagrindu, ir, jei reikia, ar tas ribojimas yra tinkamas siekiant užtikrinti, kad bus pasiektas užsibrėžtas tikslas, ir ar jis neviršija to, kas būtina tam tikslui pasiekti (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 23 d. Sprendimo Komisija / Vengrija, C‑179/14, EU:C:2016:108, 165 ir 166 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

48

Vis dėlto, kiek tai susiję su šia byla, reikia priminti, kad, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, SESV nuostatos dėl įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų teikimo iš principo netaikomos situacijai, kurios visi aspektai susiję tik su viena valstybe nare (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Ullens de Schooten, C‑268/15, EU:C:2016:874, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2022 m. sausio 18 d. Sprendimo Thelen Technopark Berlin, C‑261/20, EU:C:2022:33, 50 punktą).

49

2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Ullens de Schooten (C‑268/15, EU:C:2016:874) 50–53 punktuose Teisingumo Teismas priminė keturis atvejus, kada siekiant priimti sprendimą pagrindinėse bylose, vis dėlto gali prireikti išaiškinti su pagrindinėmis laisvėmis susijusias Sutarčių nuostatas, nors visi šių bylų aspektai susiję tik su viena valstybe nare, o tai yra priežastis, dėl kurios jis turėjo prašymus priimti prejudicinį sprendimą pripažinti priimtinais (2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Fremoluc, C‑343/17, EU:C:2018:754, 20 punktas).

50

2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Ullens de Schooten (C‑268/15, EU:C:2016:874) 54 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nurodžius tik tai, kad atitinkami teisės aktai vienodai taikomi tiek atitinkamos valstybės narės, tiek kitų valstybių narių piliečiams, tais keturiais atvejais jis negali pripažinti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl SESV nuostatų, susijusių su pagrindinėmis laisvėmis, buvo reikalingas siekiant priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje. Konkretūs duomenys, leidžiantys nustatyti ryšį tarp ginčo dalyko ar aplinkybių, kurių visi aspektai susiję tik su atitinkama valstybe nare, ir šių nuostatų, turi būti nurodyti prašyme priimti prejudicinį sprendimą (taip pat žr. 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Fremoluc, C‑343/17, EU:C:2018:754, 21 punktą).

51

2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Ullens de Schooten (C‑268/15, EU:C:2016:874) 55 punkte Teisingumo Teismas pridūrė, kad, esant tokiai situacijai, kurios visi elementai susiję tik su viena valstybe nare, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi jam nurodyti, kaip to reikalaujama Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje, kodėl, nepaisant visiškai vidinio pobūdžio, jo nagrinėjamas ginčas turi sąsają su Sąjungos teisės nuostatomis, susijusiomis su pagrindinėmis laisvėmis, dėl kurios prejudicine tvarka prašomas išaiškinimas tampa būtinas šiai bylai išnagrinėti.

52

Konkrečiau kalbant, tam, kad būtų galima konstatuoti, jog egzistuoja toks ryšys, prašyme priimti prejudicinį sprendimą reikalaujama nurodyti ne hipotetines, o tikras aplinkybes, leidžiančias neginčijamai įrodyti tą ryšį: prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali paprasčiausiai pateikti Teisingumo Teismui informacijos, kuri galėtų leisti nepaneigti tokio ryšio arba kuria remiantis apskritai būtų galima taip manyti; atvirkščiai, jis turi pateikti objektyvių ir nuoseklių įrodymų, kuriais remdamasis Teisingumo Teismas galėtų patikrinti, ar toks ryšys yra (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Fremoluc, C‑343/17, EU:C:2018:754, 28 ir 29 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

53

Šie su prejudicinių klausimų priimtinumu susiję argumentai a fortiori galioja nustatant, ar, siekdamas pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, Teisingumo Teismas, remdamasis šio sprendimo 40 punkte priminta jurisprudencija, gali atsižvelgti į Sąjungos teisės normas, kurių nacionalinis teismas nenurodė dėstydamas savo klausimą.

54

Nagrinėjamu atveju prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra jokios tą prašymą pateikusio teismo informacijos, kurios reikalaujama pagal šio sprendimo 51 ir 52 punktuose nurodytą jurisprudenciją, leidžiančios manyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas tarp pagal Rumunijos teisę įsteigtos bendrovės ir Rumunijos reguliavimo institucijos dėl remiantis nacionaline teise pastarosios priimto sprendimo šiai bendrovei neišduoti licencijos tos valstybės narės teritorijoje organizuoti ir valdyti elektros energijos rinkas, nepaisant to ginčo visiškai vidaus pobūdžio, yra susijęs su SESV nuostatomis dėl pagrindinių laisvių ir kad pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija patenka į vieną iš keturių atvejų, nurodytų 2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Ullens de Schooten (C‑268/15, EU:C:2016:874) 50–53 punktuose.

55

Konkrečiai kalbant, nors Federaţia Europeană a Comercianţilor de Energie (Europos prekybos energija federacija) yra į pagrindinę bylą įstojusi šalis, sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nėra jokių duomenų apie jos vaidmenį toje byloje ir jokios užuominos apie tai, kaip šios federacijos įstojimas į bylą tik skundo nagrinėjimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme stadijoje galėtų suteikti šiai bylai tokį ryšį.

56

Be to, nors, kaip galima teigti remiantis taikomais teisės aktais, elektros energija gali būti prekiaujama tarpvalstybiniu lygmeniu, o pagrindinėje byloje nagrinėjamas tarpininkavimo paslaugas apskritai gali teikti kitose valstybėse narėse įsisteigę operatoriai, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ir, atsižvelgiant į šio sprendimo 50–52 punktuose primintą jurisprudenciją, tokių prielaidų, apie kurias, beje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas net neužsiminė, akivaizdžiai nepakanka, kad Teisingumo Teismas galėtų tvirtai konstatuoti, jog pagrindinėje byloje taikoma viena iš SESV įtvirtintų pagrindinių laisvių.

57

Paskui reikia pažymėti, kad nors remiantis Reglamentu 2019/943, aiškinamu atsižvelgiant į Direktyvą 2009/72, konkrečiai – to reglamento 1 straipsnio b ir c punktais, 2 straipsnio 40 punktu ir 3 straipsniu, galima teigti, kad šios nuostatos nedraudžia valstybei narei išsaugoti teisėtą nacionalinį monopolį teikti elektros energijos pardavimo ir pirkimo pasiūlymų tarpininkavimo paslaugas didmeninėje ateities sandorių rinkoje, toks aiškinimas neturi įtakos galimai tokio monopolio išsaugojimo teisėtumo analizei, atsižvelgiant į reikšmingas Sąjungos pirminės teisės nuostatas, tarp kurių gali būti ir nuostatos dėl įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų teikimo.

58

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad Reglamentas 2019/943, konkrečiai – jo 1 straipsnio b ir c punktai, 2 straipsnio 40 punktas ir 3 straipsnis, atsižvelgiant į Direktyvą 2009/72, turi būti aiškinamas taip:

59

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmuosius du klausimus, kuriuo remiantis galima iš esmės teigti, kad pagal Reglamento 2015/1222 5 straipsnį jame nurodytomis sąlygomis leidžiama išsaugoti teisėtą nacionalinį monopolį teikti elektros energijos pardavimo ir pirkimo pasiūlymų tarpininkavimo paslaugas didmeninėse dienos eigos ir dienos prieš rinkose, trečiąjį klausimą reikia performuluoti taip, kad juo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs iš esmės siekia sužinoti, ar SESV 101 ir 102 straipsniai, atsižvelgiant į ESS 4 straipsnio 3 dalį ir SESV 106 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės teisės aktais, kuriuose numatyta, jog šioje valstybėje narėje gali būti išduota vienintelė licencija teikti elektros energijos pardavimo ir pirkimo pasiūlymų tarpininkavimo paslaugas didmeninėje ateities sandorių rinkoje, ribojama konkurencija, kaip tai suprantama pagal tas nuostatas.

60

Šiuo klausimu reikia priminti, jog tam, kad Teisingumo Teismas galėtų pateikti naudingą Sąjungos teisės išaiškinimą, būtina, kad nacionalinis teismas apibrėžtų su prejudiciniais klausimais susijusią faktinę ir teisinę situaciją arba bent jau išdėstytų faktines aplinkybes, kuriomis šie klausimai kilo. Iš tiesų, vykstant procesui pagal SESV 267 straipsnį, Teisingumo Teismas gali priimti sprendimą dėl Sąjungos teisės akto išaiškinimo tik remdamasis nacionalinio teismo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Balgarska energiyna borsa, C‑347/16, EU:C:2017:816, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Adusbef ir kt., C‑686/18, EU:C:2020:567, 36 punktas).

61

Šis reikalavimas pateikti išsamios informacijos ypač griežtai taikomas konkurencijos srityje, kuri pasižymi sudėtingomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Balgarska energiyna borsa, C‑347/16, EU:C:2017:816, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2021 m. kovo 3 d. Sprendimo Poste Italiane ir Agenzia delle entrate – Riscossione, C‑434/19 ir C‑435/19, EU:C:2021:162, 77 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

62

Taip pat pažymėtina, kad prašymuose priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija turi ne tik leisti Teisingumo Teismui pateikti naudingą atsakymą, bet ir suteikti valstybių narių vyriausybėms ir kitoms suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Balgarska energiyna borsa, C‑347/16, EU:C:2017:816, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Teisingumo Teismas privalo užtikrinti, kad ši galimybė būtų išsaugota atsižvelgiant į tai, kad, remiantis ta nuostata, suinteresuotiesiems asmenims įteikiami tik sprendimai dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Irish Ferries, C‑570/19, EU:C:2021:664, 134 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

63

Šie reikalavimai dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinio aiškiai išdėstyti Procedūros reglamento 94 straipsnyje, su kuriuo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi būti susipažinęs bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį ir kurio privalo tiksliai laikytis (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Balgarska energiyna borsa, C‑347/16, EU:C:2017:816, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Be to, tie reikalavimai taip pat pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (OL C 380, 2019, p. 1) 13, 15 ir 16 punktuose.

64

Nagrinėjamu atveju sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą visiškai nepaaiškintos priežastys, dėl kurių nacionaliniam teismui kilo klausimų dėl SESV 101 ir 102 straipsnių išaiškinimo, atsižvelgiant į ESS 4 straipsnio 3 dalį ir SESV 106 straipsnio 1 dalį. Konkrečiai kalbant, šis teismas nenurodė priežasčių, dėl kurių šios nuostatos turėtų būti taikomos pagrindinėje byloje, ir nepaaiškino, kodėl pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais šios nuostatos galėtų būti pažeistos.

65

Kadangi Teisingumo Teismas neturi informacijos, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į trečiąjį klausimą, reikia konstatuoti, kad jis nepriimtinas.

66

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2019/943 dėl elektros energijos vidaus rinkos, konkrečiai – to reglamento, aiškinamo atsižvelgiant į 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią Direktyvą 2003/54/EB, 1 straipsnio b ir c punktai, 2 straipsnio 40 punktas ir 3 straipsnis,

turi būti aiškinamas taip: