–

Porr Bau GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt M. Walcher,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos F. Boldog, A. Kögl, A. Posch, J. Schmoll ir E. Wolfslehner,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Bourgois, C. Hermes ir M. Ioan,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (OL L 312, 2008, p. 3) 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant statybų įmonės Porr Bau GmbH (toliau – Porr Bau) ir Bezirkshauptmannschaft Graz-Umgebung (Graco ir jo apylinkių teritorinė administracinė institucija) ginčą dėl pastarosios išvados, kad žemės ūkio paskirties žemės paviršiuje išpiltos iškastos medžiagos yra atliekos.

3

1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų (OL L 194, 1975, p. 39; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 23), iš dalies pakeistos 1991 m. kovo 18 d. Tarybos direktyva 91/156/EEB (OL L 78, 1991, p. 32; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 3) (toliau – Direktyva 75/442), pagrindinis tikslas buvo žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga nuo kenksmingo poveikio, kylančio dėl atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, saugojimo ir išvertimo. Direktyva 75/442 buvo panaikinta ir pakeista 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/12/EB dėl atliekų (OL L 114, 2006, p. 9), o ši buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2008/98.

4

Direktyvos 2008/98 6, 8, 11, 22 ir 29 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

5

Šios direktyvos I skyrius „Dalykas, taikymo sritis ir sąvokų apibrėžtys“ apima 1–7 straipsnius.

6

Minėtos direktyvos 1 straipsnis suformuluotas taip:

„Šia direktyva nustatomos priemonės, skirtos apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą užkertant kelią atliekų susidarymo ir tvarkymo žalingam poveikiui ar sumažinant jį ir sumažinant išteklių naudojimo bendrą poveikį bei padidinant tokio naudojimo veiksmingumą.“

7

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ numatyta:

„Šioje direktyvoje taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>“

8

Direktyvos 2008/98 4 straipsnis „Atliekų hierarchija“ suformuluotas taip:

„1.   Atliekų prevencijos ir tvarkymo srities teisės aktuose kaip prioritetų eiliškumas nustatoma tokia atliekų hierarchija:

2.   Taikydamos 1 dalyje nurodytą atliekų hierarchiją valstybės narės imasi priemonių paskatinti naudoti tas galimybes, kurių rezultatas visais požiūriais palankiausias aplinkai. <…>

<…>“

9

Šios direktyvos 5 straipsnio „Šalutiniai produktai“ 1 dalyje nustatyta:

„Medžiaga ar objektas, gaunamas gamybos procese, kurio pirminis tikslas nėra šios medžiagos ar šio objekto gamyba, gali būti laikomas ne atliekomis, kaip nurodyta 3 straipsnio 1 punkte, o šalutiniu produktu, tik jeigu įvykdomos šios sąlygos:

10

Minėtos direktyvos 6 straipsnyje „Atliekų statuso pabaiga“ nurodyta:

„1.   Tam tikros konkrečios atliekos nustoja būti atliekomis, kaip apibrėžta 3 straipsnio 1 punkte, kai su jomis atliekama naudojimo operacija, įskaitant perdirbimą, ir jos atitinka konkrečius kriterijus, kurie turi būti parengti laikantis šių sąlygų:

Prireikus į kriterijus įtraukiamos teršalų ribinės vertės ir juose atsižvelgiama į bet kokį galimą medžiagos ar objekto neigiamą poveikį aplinkai.

<…>

4.   Kai Bendrijos lygiu kriterijai dar nėra nustatyti pagal 1 ir 2 dalyse nurodytą procedūrą, valstybės narės gali konkrečiais atvejais nuspręsti, ar tam tikros atliekos nustojo būti atliekomis atsižvelgiant į taikytiną teisminę praktiką. <…>“

11

Tos pačios direktyvos 11 straipsnio „Pakartotinis naudojimas ir perdirbimas“ 2 dalyje numatyta:

„Siekdamos įgyvendinti šios direktyvos tikslus ir sukurti Europos atliekas perdirbančią visuomenę, kurioje labai efektyviai naudojami ištekliai, valstybės narės imasi priemonių, būtinų pasiekti, kad:

<…>

12

Tarp Direktyvos 2008/98 II priede išvardytų naudojimo operacijų yra, be kita ko, „apdorojimas žemėje, naudingas žemės ūkiui ar gerinantis aplinkos būklę“.

13

Abfallwirtschaftsgesetz 2002 (2002 m. Federalinis atliekų tvarkymo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Pagal šį federalinį įstatymą atliekos yra kilnojamieji daiktai:

14

Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu 2 dalyje nurodytame reglamente arba Direktyvos 2008/98 dėl atliekų 6 straipsnio 2 dalyje nurodytame reglamente nenumatyta kitaip, panaudotos medžiagos laikomos atliekomis tol, kol jos arba iš jų gautos medžiagos tiesiogiai naudojamos kaip žaliavų arba iš pirminių žaliavų gautų produktų pakaitalai. Jei medžiagos rengiamos pakartotinai naudoti, kaip tai suprantama pagal 2 straipsnio 5 dalies 6 punktą, pasibaigus tai naudojimo operacijai jos nebelaikomos atliekomis.“

15

Keletas ūkininkų kreipėsi į Porr Bau, siekdami iš jos gauti iškastų medžiagų, kad rekultivuotų žemes ar pagerintų žemės ūkio produkcijos gamybai naudojamus plotus. Tuo metu nebuvo aišku, ar ši įmonė galės patenkinti jų prašymą. Vėliau Porr Bau, vykdydama šį prašymą, atrinko tinkamą statybos projektą ir paėmė iš jo šias medžiagas. Tuomet ši bendrovė patiekė prašytas medžiagas, t. y. A1 kokybės klasės (kuri pagal Austrijos teisę yra aukščiausia iškastos žemės kokybės klasė) neužterštas iškastas medžiagas. Pagal Austrijos teisę tokių medžiagų naudojimas yra tinkamas tokiam žemės sklypo formavimui ir teisiškai leidžiamas.

16

2018 m. gegužės 4 d.Porr Bau paprašė Graco ir jo apylinkių teritorinės administracinės institucijos pripažinti, kad jos patiektos iškastos medžiagos nėra atliekos, o to nepadarius pripažinti, kad numatyti darbai nėra veikla, kuriai taikoma pareiga mokėti įmoką už užterštą teritoriją.

17

2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ši institucija pripažino, kad minėtos medžiagos yra atliekos, kaip tai suprantama pagal 2002 m. Federalinio atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, ir kad jų turimas atliekų statusas nebuvo pasibaigęs iš esmės dėl to, kad nebuvo laikytasi federaliniame atliekų tvarkymo plane numatytų formalių kriterijų.

18

Bendrovei Porr Bau apskundus tą sprendimą, Landesverwaltungsgericht Steiermark (Štirijos federalinės žemės administracinis teismas, Austrija) kyla klausimas, ar aptariamos iškastos medžiagos turi būti laikomos „atliekomis“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/98. Be to, tas teismas pažymi, kad tokiu atveju jis turės išnagrinėti, ar šis statusas neteko galios.

19

Minėtas teismas pabrėžia, kad šios medžiagoms buvo patikrintos, todėl jos gali būti tiesiogiai naudojamos. Jis nurodo, kad šiuo atveju jos buvo panaudotos žemės ūkio struktūrai pagerinti, kad buvo medžiagų poreikis, kad buvo laikytasi techninių reikalavimų ir kad, be to, nebuvo neigiamo poveikio aplinkai ar sveikatai. Be to, tokiu požiūriu siekiama užkirsti kelią atliekoms ir pakeisti žaliavas tokiomis medžiagomis.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Austrijos teisę tik dvi veiklos rūšys panaikina atliekų statusą, t. y. pirma, paruošimas pakartotiniam naudojimui tikrinant, valant ar taisant ir, antra, faktiškas atitinkamų medžiagų naudojimas siekiant pakeisti žaliavas. Kalbant apie iškastas medžiagas, pažymėtina, kad taikomi griežtesni kriterijai, nes paruošimas pakartotiniam naudojimui nepanaikina jų turimo atliekų statuso. Taigi tas teismas mano, kad pagal šiuo metu galiojančią Austrijos teisę ir bendrai taikomą aiškinimą atliekų statuso pabaiga yra ribojama Sąjungos teisei prieštaraujančiu būdu.

21

Nors aptariamos iškastos medžiagos priklauso aukščiausiai kokybės klasei ir techniniu ir teisiniu lygiu yra tinkamos aptariamiems žemės ūkio paskirties plotams pagerinti, federaliniame atliekų tvarkymo plane numatyti formalūs kriterijai, aiškinant juos siaurai, gali kliudyti šių medžiagų turimo atliekų statuso pasibaigimui.

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, taip trukdoma tokiai veiklai, kaip žemės ūkio paskirties žemės pagerinimas panaudojant iškastas medžiagas, kuris naudojamas žaliavoms pakeisti ir yra privalomas pagal Direktyvoje 2008/98 numatytą atliekų hierarchiją. Taip būtų skatinama – o tai prieštarauja šios direktyvos tikslams – naudoti pirmines žaliavas ir šalinti antrines žaliavas, kaip antai iškastas medžiagas, kurios yra visiškai tinkamos naudoti.

23

Šiomis aplinkybėmis Landesverwaltungsgericht Steiermark (Štirijos federalinės žemės administracinis teismas, Austrija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:

Jeigu į pirmąjį ir (arba) antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:

24

Pirmiausia primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, pastarasis nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išspręsti jo nagrinėjamą ginčą. Tokiu atveju Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktą klausimą. Be to, Teisingumo Teismui gali tekti atsižvelgti į Sąjungos teisės normas, kurių nacionalinis teismas savo klausime nenurodė (2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Uniqa Asigurări, C‑267/21, EU:C:2022:614, 21 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

25

Be to, Teisingumo Teismas į pateiktus klausimus turi atsakyti remdamasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kuris šiuo klausimu turi išimtinę kompetenciją, nurodytomis nacionalinės teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis ir nacionaliniam teismui pateikti svarbius Sąjungos teisės aiškinimo elementus, kurie leistų įvertinti šios teisės normos atitiktį atitinkamos direktyvos nuostatoms (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 10 d. Sprendimo Philips Orăştie, C‑487/20, EU:C:2022:92, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

26

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, ar pagrindinėje byloje aptariamos iškastos medžiagos yra „atliekos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/98 3 straipsnio 1 punktą. Tas teismas pažymi, kad vienas iš jame nagrinėjamo ginčo dalykų yra tai, ar neužterštos iškastos medžiagos, kurios pagal nacionalinę teisę priklauso aukščiausiai kokybės klasei, turi būti laikomos „atliekomis“.

27

Austrijos vyriausybė tvirtina, kad pagal Austrijos teisę, kai vykdant statybos projektą susidaro kasimo ar griovimo medžiagų, pagrindinis statybos rangovo tikslas iš esmės yra įgyvendinti šį projektą netrukdant šioms medžiagoms, todėl jos iš atitinkamos teritorijos pašalinamos siekiant jomis atsikratyti.

28

Porr Bau mano, kad šiuo atveju taip nėra, ir teigia, kad pagrindinėje byloje aptariamos iškastos medžiagos galėtų atitikti Direktyvos 2008/98 5 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, taigi būti laikomos „šalutiniais produktais“.

29

Tuo atveju, jei šios medžiagos vis dėlto turėtų būti laikomos „atliekomis“, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad už jas turės būti mokama įmoka už užterštą teritoriją ir reikės išnagrinėti, ar – ir kuriuo metu – pasibaigė šių medžiagų turimas atliekų statusas.

30

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2008/98 11 konstatuojamąją dalį neužteršto iškasto dirvožemio ir kitų natūraliai susidarančių medžiagų, naudojamų kitose vietose nei tose, kuriose jos buvo iškastos, atliekų statusas nustatomas atsižvelgiant į atliekų sąvokos apibrėžtį ir nuostatas dėl šalutinių produktų arba atliekų nebelaikymo atliekomis nuostatas pagal šią direktyvą.

31

Taigi, siekiant nacionaliniam teismui pateikti naudingą atsakymą, reikia manyti, kad šis teismas savo klausimais, kuriuos būtina nagrinėti kartu, iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/98 3 straipsnio 1 punktas, 5 straipsnio 1 dalis ir 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią neužterštos iškastos medžiagos, kurios pagal nacionalinę teisę priklauso aukščiausiai kokybės klasei, pirma, turi būti laikomos „atliekomis“, net jei būtų konstatuota, kad šias medžiagas apima „šalutinių produktų“ sąvoka, ir, antra, praranda atliekų statusą tik tada, kai yra tiesiogiai naudojamos kaip pakaitalai, o jų turėtojas atitinka formalius kriterijus, kurie nėra svarbūs aplinkos apsaugos tikslais.

32

Direktyvos 2008/98 3 straipsnyje „atliekos“ apibrėžtos kaip medžiaga ar objektas, kurio turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti.

33

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad kvalifikavimas kaip „atliekų“ pirmiausia priklauso nuo turėtojo veiksmų ir sąvokos „atsikratyti“ reikšmės (2020 m. spalio 14 d. Sprendimo Sappi Austria Produktion ir Wasserverband Region Gratkorn-Gratwein, C‑629/19, EU:C:2020:824, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34

Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad šią sąvoką reikia aiškinti atsižvelgiant į Direktyvos 2008/98 tikslą, kuris, kaip nurodyta šios direktyvos 6 konstatuojamojoje dalyje, yra kuo labiau sumažinti neigiamą atliekų susidarymo ir tvarkymo įtaką žmonių sveikatai ir aplinkai, ir į SESV 191 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad Europos Sąjungos politika aplinkos srityje siekiama aukšto apsaugos lygio ir kad ji grindžiama atsargumo ir prevencinių veiksmų principais. Vadinasi, sąvokų „atsikratyti“ ir „atliekos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/98 3 straipsnio 1 punktą, negalima aiškinti siaurai (2019 m. liepos 4 d. Sprendimo Tronex, C‑624/17, EU:C:2019:564, 18 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Konkrečiau kalbant, tai, ar egzistuoja „atliekos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/98, turi būti nustatoma atsižvelgiant į visas aplinkybes, iš kurių kai kurios gali rodyti, kad medžiaga ar objektu buvo atsikratoma, ketinama atsikratyti arba privaloma atsikratyti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/98 3 straipsnio 1 punktą (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 14 d. Sprendimo Sappi Austria Produktion ir Wasserverband Region Gratkorn-Gratwein, C‑629/19, EU:C:2020:824, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36

Tarp aplinkybių, kurios gali būti tokie įrodymai, yra tai, kad atitinkama medžiaga yra gamybos ar vartojimo likutis, t. y. produktas, kurio nebuvo siekiama pagaminti ir kuris turi būti naudojamas laikantis ypatingo atsargumo dėl jo sudėties pavojingumo aplinkai (2020 m. spalio 14 d. Sprendimo Sappi Austria Produktion ir Wasserverband Region Gratkorn-Gratwein, C‑629/19, EU:C:2020:824, 46 ir 47 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

37

Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad medžiagos apdorojimo metodas ar panaudojimo būdas neturi lemiamos reikšmės sprendžiant, ar šią medžiagą laikyti „atlieka“, ir kad „atliekos“ sąvoka gali apimti medžiagas ir objektus, kurie ekonominiu požiūriu gali būti dar kartą panaudoti. Direktyvoje 2008/98 nustatyta priežiūros ir valdymo sistema siekiama apimti visas medžiagas ir visus objektus, kurių savininkas atsikrato, net jeigu jie turi komercinę vertę ir renkami komerciniais tikslais siekiant juos perdirbti, atnaujinti ar pakartotinai panaudoti (2020 m. spalio 14 d. Sprendimo Sappi Austria Produktion ir Wasserverband Region Gratkorn-Gratwein, C‑629/19, EU:C:2020:824, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Be to, reikia atkreipti ypatingą dėmesį į aplinkybę, kad aptariama medžiaga arba objektas nėra ar nebėra naudingi jų turėtojui, todėl ši medžiaga ar objektas yra našta, kurios turėtojas bando atsikratyti. Jei taip iš tiesų yra, kyla rizika, kad šis turėtojas turima medžiaga ar objektu atsikratys taip, kad bus padaryta žalos aplinkai, būtent jie bus nekontroliuojamai paliekami, išmetami ar šalinami. Kadangi sąvoka „atliekos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/98, apima tokią medžiagą ar objektą, jiems taikomos šios direktyvos nuostatos, o tai reiškia, kad minėta medžiaga ar objektas turi būti panaudoti ar pašalinti nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nenaudojant procesų ar metodų, galinčių pakenkti aplinkai (2020 m. spalio 14 d. Sprendimo Sappi Austria Produktion ir Wasserverband Region Gratkorn-Gratwein, C‑629/19, EU:C:2020:824, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Svarbus kriterijus vertinant, ar medžiaga arba objektas yra atliekos, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/98, yra šios medžiagos arba objekto pakartotinio panaudojimo iš anksto neapdorojus tikimybė. Jei atitinkamą medžiagą ar objektą ne tik galima dar kartą panaudoti, bet ir turėtojui ekonomiškai naudinga tai daryti, panaudojimo dar kartą tikimybė yra didelė. Tokiu atveju atitinkama medžiaga ar objektas gali būti analizuojami jau nebe kaip našta, kurios turėtojas siekia „atsikratyti“, o kaip tikras produktas (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 14 d. Sprendimo Sappi Austria Produktion ir Wasserverband Region Gratkorn-Gratwein, C‑629/19, EU:C:2020:824, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40

Tam tikromis aplinkybėmis medžiaga ar objektas, gaunami per gavybos ar gamybos procesus, kurie iš principo nėra skirti jiems pagaminti, gali būti ne likutis, bet šalutinis produktas, kuriuo turėtojas ne siekia „atsikratyti“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/98 3 straipsnio 1 punktą, bet ketina jį panaudoti arba parduoti (įskaitant atvejį, kai tai daroma kitų ūkio subjektų nei tas, kuris jį pagamino, naudai) tolesniame procese sau naudingomis sąlygomis, jeigu šis pakartotinis naudojimas yra ne vien galimas, bet bus tikrai įvykdytas, nereikalaujant išankstinio perdirbimo ir jei tai bus gamybos proceso dalis (2020 m. spalio 14 d. Sprendimo Sappi Austria Produktion ir Wasserverband Region Gratkorn-Gratwein, C‑629/19, EU:C:2020:824, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41

Kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, būtų visiškai nepateisinama Direktyvoje 2008/98 įtvirtintus reikalavimus, kuriais siekiama užtikrinti, kad atliekų panaudojimo ir šalinimo operacijos būtų atliekamos nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nenaudojant procesų ar metodų, galinčių pakenkti aplinkai, taikyti medžiagoms ar objektams, kuriuos turėtojas ketina naudingai eksploatuoti ar parduoti, neatsižvelgiant į bet kokį panaudojimą. Tačiau, atsižvelgiant į pareigą „atliekų“ sąvoką aiškinti plačiai, reikia manyti, kad taip nurodytos tik situacijos, kai atitinkamos medžiagos ar objekto panaudojimas dar kartą yra ne tik galimas, bet ir užtikrintas, iš anksto neatliekant kurios nors iš Direktyvos 2008/98 II priede nurodytų atliekų naudojimo operacijų, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (2020 m. spalio 14 d. Sprendimo Sappi Austria Produktion ir Wasserverband Region Gratkorn-Gratwein, C‑629/19, EU:C:2020:824, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Iš Direktyvos 2008/98 5 straipsnio 1 dalies matyti, kad „šalutinis produktas“ yra medžiaga ar objektas, gaunami gamybos procese, kurio pirminis tikslas nėra šios medžiagos ar objekto gamyba ir kuris atitinka tam tikras sąlygas, išvardytas 5 straipsnio 1 dalies a–d punktuose.

43

Kaip matyti iš šios nuostatos, medžiaga ar objektas, gauti užbaigus gamybos procesą, kurio pagrindinis tikslas nėra šios medžiagos ar šio produkto gamyba, gali būti laikomi ne „atliekomis“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 punktą, o „šalutiniu produktu“, tik jei įvykdytos toliau nurodytos kumuliacinės sąlygos. Pirma, tolesnis medžiagos ar objekto naudojimas turi būti aiškus. Antra, medžiagą ar objektą turi būti galima panaudoti tiesiogiai be jokio tolesnio apdirbimo, išskyrus įprastą pramoninę praktiką. Trečia, medžiagos ar objekto gamyba turi būti sudėtinė gamybos proceso dalis. Ketvirta, tolesnis naudojimas turi būti teisėtas, t. y. medžiaga ar objektas turi atitikti visus atitinkamus produkto, aplinkos ir sveikatos apsaugos reikalavimus konkretaus naudojimo atveju ir neturės būti padaryta bendro neigiamo poveikio aplinkai ar žmonių sveikatai.

44

Medžiaga ar objektas, kurie yra „šalutinis produktas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/98 5 straipsnio 1 dalį, nelaikomi atlieka, patenkančia į šios direktyvos taikymo sritį. Taigi pagal šią nuostatą „šalutinio produkto“ ir „atliekų“ statusas yra tarpusavyje nesuderinami (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 14 d. Sprendimo Sappi Austria Produktion ir Wasserverband Region Gratkorn-Gratwein, C‑629/19, EU:C:2020:824, 71 punktą).

45

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad šios direktyvos prasme atliekomis taip pat nelaikytinas naftos koksas, pagamintas naftos perdirbimo gamykloje, siekiant pagaminti būtent jį arba tuo pačiu metu gaminant kitas degiąsias medžiagas iš naftos, ir neabejotinai naudojamas kaip kuras naftos perdirbimo gamyklos ir kitų pramonės įmonių energetiniams poreikiams. Auginimo nuotekos, esant toms pačioms sąlygoms, gali būti nelaikomos „atliekomis“, jeigu jos naudojamos žemei tręšti laikantis teisėto tręšimo praktikos konkrečiai identifikuotuose sklypuose ir jei laikomas jų kiekis yra toks, kokio reikia šiems tręšimo organinėmis trąšomis poreikiams patenkinti (šiuo klausimu žr. 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑121/03, EU:C:2005:512, 59 ir 60 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

46

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis yra kompetentingas vertinti nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, turi patikrinti, ar, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 32–39 punktuose, Porr Bau iš tikrųjų ketino „atsikratyti“ pagrindinėje byloje aptariamų iškastų medžiagų, todėl jos yra atliekos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/98 3 straipsnio 1 dalį.

47

Konkrečiai kalbant, tas teismas turi patikrinti, ar iškastos medžiagos yra našta, kuria ši statybos įmonė siekė atsikratyti, todėl kyla pavojus, kad ji jomis atsikratys taip, kad bus padaryta žalos aplinkai, visų pirma jas nekontroliuojamai palikdama, išmesdama ar šalindama.

48

Taigi Teisingumo Teismas tam teismui turi pateikti visas jo nagrinėjamam ginčui išspręsti naudingas gaires (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 14 d. Sprendimo Sappi Austria Produktion ir Wasserverband Region Gratkorn-Gratwein, C‑629/19, EU:C:2020:824, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos matyti, kad net prieš iškasant pagrindinėje byloje aptariamas medžiagas vietos ūkininkai buvo pateikę aiškų prašymą tiekti tokias medžiagas. Kai buvo rasti tinkami statybos projektai, dėl kurių tapo galima gauti prašomų iškastų medžiagų, šis prašymas lėmė tai, kad Porr Bau įsipareigojo suteikti šias iškastas medžiagas pagal sutartį, pagal kurią ši įmonė, naudodamasi jomis, atliktų konkrečiai nustatytų žemės sklypų ir žemės ūkio paskirties plotų rekultivavimo ir pagerinimo darbus. Tokios aplinkybės, jei pasitvirtintų (tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), neatrodo galinčios įrodyti atitinkamos statybos įmonės ketinimą atsikratyti šių medžiagų.

50

Taigi reikia išnagrinėti, ar pagrindinėje byloje aptariamos iškastos medžiagos turi būti laikomos „šalutiniu produktu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/98 5 straipsnio 1 dalį.

51

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar įvykdytos visos šioje nuostatoje numatytos sąlygos, primintos šio sprendimo 43 punkte.

52

Pirma, kiek tai susiję su šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga, kad tolesnis medžiagos ar daikto naudojimas turi būti aiškus, tas teismas šiuo atveju turės patikrinti, ar atitinkami ūkininkai bendrovei Porr Bau griežtai įsipareigojo priimti pagrindinėje byloje aptariamas iškastas medžiagas, kad galėtų jas panaudoti žemės sklypams ir žemės ūkio paskirties plotams rekultivuoti ir gerinti, taip pat tai, ar šios medžiagos ir patiekti jų kiekiai iš tikrųjų buvo skirti šiems darbams atlikti ir griežtai atsižvelgiant į jų poreikį.

53

Jei minėtos medžiagos nebuvo patiektos nedelsiant, jų sandėliavimas protingą laikotarpį, leidžiantį jas laikinai palaikyti, kol bus atlikti darbai, kuriems jos skirtos, turi būti laikomas leistinu. Kaip matyti iš šio sprendimo 45 punkte primintos jurisprudencijos, sandėliavimo laikotarpis vis dėlto neturi viršyti to, ko reikia tam, kad atitinkama įmonė galėtų įvykdyti sutartinius įsipareigojimus (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Brady, C‑113/12, EU:C:2013:627, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

54

Antra, kiek tai susiję su Direktyvos 2008/98 5 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta sąlyga, kad medžiagą ar daiktą turi būti galima panaudoti tiesiogiai be jokio tolesnio apdirbimo, išskyrus įprastą pramoninę praktiką, reikia priminti, kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog pagrindinėje byloje aptariamų iškastų medžiagų kokybė buvo patikrinta ir nustatyta, kad tai yra aukščiausiai kokybės klasei priklausančios neužterštos medžiagos ir pripažįstamos tokiomis pagal nacionalinę teisę. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įsitikinti, kad šios medžiagos prieš jų vėlesnį panaudojimą neturi būti perdirbtos ar apdirbtos.

55

Trečia, dėl Direktyvos 2008/98 5 straipsnio 1 dalies c punkte numatytos sąlygos ir to, ar šių medžiagų gamyba yra sudėtinė Porr Bau gamybos proceso dalis, reikia pažymėti (kaip tai padarė generalinė advokatė savo išvados 41 ir 47 punktuose), kad iškastas gruntas yra vienas iš pirmųjų etapų, kurie paprastai atliekami vykdant statybos darbus kaip ūkinę veiklą, kurios rezultatas yra žemės perdirbimas.

56

Galiausiai, kalbant apie sąlygą, kad tolesnis aptariamos medžiagos ar objekto naudojimas turi būti teisėtas, pažymėtina, kad Direktyvos 2008/98 5 straipsnio 1 dalies d punkte visų pirma reikalaujama, kad medžiaga ar objektas atitiktų visus atitinkamus produkto, aplinkos ir sveikatos apsaugos reikalavimus konkretaus naudojimo atveju ir nebūtų padaryta bendro neigiamo poveikio aplinkai ar žmonių sveikatai.

57

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija, pagrindinėje byloje aptariamos iškastos medžiagos, prieš pakartotinį jų panaudojimą atlikus kokybės analizę, buvo priskirtos prie neužterštų iškastų medžiagų aukščiausios kokybės klasės, kaip apibrėžta Austrijos teisės aktuose, visų pirma federaliniame atliekų tvarkymo plane, kuriame numatyti konkretūs atliekų kiekio, jose esančių teršalų kiekio ir jų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai mažinimo reikalavimai. Šiame plane taip pat numatyta, kad aukščiausios kokybės klasės neužterštų iškastų medžiagų naudojimas yra tinkamas ir leidžiamas siekiant rekultivuoti ir pagerinti žemes.

58

Toks naudojimas iš esmės atitinka Direktyvos 2008/98 tikslus. Reikia pažymėti, kad iškasto grunto (jeigu jis atitinka griežtus kokybės reikalavimus) naudojimas kaip statybinės medžiagos yra labai naudingas aplinkai, nes, kaip reikalaujama šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalies b punkte, padeda mažinti atliekų kiekį, tausoti gamtos išteklius ir plėtoti žiedinę ekonomiką.

59

Be to, kaip savo išvados 73 punkte pažymėjo generalinė advokatė, reikia manyti, kad aukščiausios kokybės klasės iškastų medžiagų naudojimas žemės ūkio paskirties žemei rekultivuoti ir pagerinti leidžia užtikrinti minėtos direktyvos 4 straipsnyje nustatytą atliekų hierarchiją.

60

Priešingu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – jeigu prieitų prie išvados, kad pagrindinėje byloje aptariamos iškastos medžiagos yra „atliekos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/98 3 straipsnio 1 punktą, – siekia išsiaiškinti, ar šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią tokių medžiagų turimas atliekų statusas baigiasi tik tada, kai jos yra tiesiogiai naudojamos kaip pakaitalai, o jų turėtojas atitinka formalius kriterijus, kurie nėra svarbūs aplinkos apsaugos tikslais.

61

Pagal Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 1 dalį tam tikros konkrečios atliekos nustoja būti atliekomis, kai su jomis atliekama naudojimo operacija, įskaitant perdirbimą. Atliekų statuso pabaigai taip pat taikomi konkretūs kriterijai, kurie turi būti apibrėžti laikantis tam tikrų sąlygų. Pirma, atitinkama medžiaga ar objektas turi būti visuotinai naudojami konkretiems tikslams. Antra, tokiai medžiagai ar objektui turi egzistuoti rinka ar paklausa. Trečia, medžiaga ar objektas turi tenkinti techninius reikalavimus konkretiems tikslams ir atitikti produktams taikytinus galiojančius teisės aktus bei standartus. Ketvirta, naudojant medžiagą ar objektą neturi būti padaryta bendro neigiamo poveikio aplinkai ar žmonių sveikatai.

62

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad 2002 m. Federalinio atliekų tvarkymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog panaudotų medžiagų arba iš jų gaunamų medžiagų turimas atliekų statusas baigiasi, kai šios medžiagos tiesiogiai naudojamos kaip žaliavų arba iš pirminių žaliavų gautų produktų pakaitalai arba parengus jas pakartotinai naudoti.

63

Vis dėlto, kiek tai susiję su iškastomis medžiagomis, tas teismas pabrėžia, kad atliekų statusas baigiasi tik tada, kai šios medžiagos panaudojamos kaip žaliavų arba iš pirminių žaliavų gautų produktų pakaitalai.

64

Be to, minėtas teismas pažymi, kad, viena vertus, tokių medžiagų turimas atliekų statusas dėl naudojimo rengiant pakartotinai naudoti nepasibaigia. Kita vertus, tam, kad šis statusas pasibaigtų, pagal federalinį atliekų tvarkymo planą turi būti įvykdyti formalūs reikalavimai, kaip antai registravimo ir dokumentų rengimo reikalavimai, kurie nėra svarbūs aplinkos apsaugos tikslais.

65

Taigi reikia patikrinti, ar pagal Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 1 dalį draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią neužterštų iškastų medžiagų, kurios pagal nacionalinę teisę priskiriamos prie aukščiausios kokybės klasės, turimas atliekų statusas baigiasi tik tada, kai jos buvo panaudotos kaip žaliavų pakaitalas, įvykdžius tokius formalius reikalavimus.

66

Pirma, reikia pažymėti, kad nors tarp Direktyvos 2008/98 II priede išvardytų naudojimo operacijų yra „[a]pdorojimas žemėje, naudingas žemės ūkiui ar ekologijai“, iš šios direktyvos 22 konstatuojamosios dalies matyti, jog tam, kad būtų suteiktas „nebelaikymo atliekomis“ statusas, naudojimo operacija gali būti tiesiog atliekų patikrinimas norint įsitikinti, ar jos atitinka „nebelaikymo atliekomis“ kriterijus.

67

Kaip savo išvados 65 punkte pažymėjo generalinė advokatė, ši konstatuojamoji dalis sukonkretinta Direktyvos 2008/98 3 straipsnio 16 punkte, kuriame sąvoka „parengimas pakartotiniam naudojimui“ apibrėžta kaip atliekomis tapusių produktų ar produktų sudėtinių dalių „tikrinimo, valymo ar taisymo“ operacija, siekiant juos parengti taip, kad būtų galima vėl panaudoti be jokio kito išankstinio apdirbimo. Šioje nuostatoje „parengimo pakartotiniam naudojimui“ operacijos aiškiai apibūdinamos kaip naudojimas.

68

Taigi reikia manyti, kad patikrinimas, kuriuo siekiama nustatyti iškastų medžiagų kokybę ar taršos jose buvimą, gali būti laikomas „patikrinimo operacija“, kurią apima sąvoka „parengimas pakartotiniam panaudojimui“, kaip ji apibrėžta Direktyvos 2008/98 3 straipsnio 16 punkte. Vadinasi, gali būti laikoma, kad tokios „parengimo pakartotiniam panaudojimui“ operacijos dalyku esančios atliekos buvo panaudotos, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, jeigu pakartotiniam jų panaudojimui nereikia jokio kito išankstinio apdirbimo.

69

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar pagrindinėje byloje atlikus patikrinimą laikomasi konkrečių kriterijų, apibrėžtų pagal to 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.

70

Dėl federaliniame atliekų tvarkymo plane numatytų formalių kriterijų, kurie buvo taikomi pagrindinėje byloje aptariamoms iškastoms medžiagoms, reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą prireikus į su atliekų statuso pabaiga susijusius kriterijus įtraukiamos teršalų ribinės vertės ir juose atsižvelgiama į bet kokį galimą medžiagos ar objekto neigiamą poveikį aplinkai. Be to, pagal šios direktyvos 6 straipsnio 4 dalyje numatytą sistemą valstybės narės turi diskreciją apibrėžti šiuos kriterijus.

71

Taigi, nors gali paaiškėti, kad tokie formalūs kriterijai, kokius nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, būtini visų pirma siekiant užtikrinti aptariamos medžiagos kokybę ir nekenksmingumą, jie turi būti apibrėžti taip, kad būtų pasiekti jų tikslai, nepakenkiant Direktyvos 2008/98 tikslų įgyvendinimui.

72

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad, remiantis šio sprendimo 17 punkte nurodytu sprendimu, vertinimas, kad pagrindinėje byloje aptariamas iškastų medžiagų turimas atliekų statusas nepasibaigė, iš esmės buvo susijęs su formalių kriterijų, kurie nėra svarbūs aplinkos apsaugos tikslais, nesilaikymu.

73

Vis dėlto Direktyvoje 2008/98 nurodyti tikslai galėtų būti nepasiekti, jei – nepaisant to, kad laikomasi konkrečių kriterijų, apibrėžtų pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, – aukščiausios kokybės klasės neužterštos iškastos medžiagos, kurių savybės gali padėti pagerinti žemės ūkio struktūras, nebūtų laikomos praradusiomis atliekų statusą po kokybės patikrinimo, leidžiančio įsitikinti jų naudojimo nekenksmingumu aplinkai ar žmonių sveikatai.

74

Jeigu, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tokių iškastų medžiagų pakartotinis naudojimas būtų apsunkintas dėl formalių kriterijų, kurie nėra svarbūs aplinkos apsaugos tikslais, šie kriterijai turėtų būti laikomi prieštaraujančiais Direktyva 2008/98 siekiamiems tikslams, pagal kuriuos, kaip matyti iš jos 6, 8 ir 29 konstatuojamųjų dalių, siekiama skatinti atliekų hierarchijos, numatytos šios direktyvos 4 straipsnyje, taikymą, taip pat atliekų naudojimą ir atgautų medžiagų naudojimą, siekiant tausoti gamtos išteklius ir padėti įgyvendinti žiedinę ekonomiką. Tam tikrais atvejais tokios priemonės pakenktų šios direktyvos veiksmingumui.

75

Negali būti leidžiama, kad dėl tokių formalių kriterijų būtų trukdoma įgyvendinti Direktyvos 2008/98 tikslus. Ar taip yra šiuo atveju, turi patikrinti nacionalinis teismas, kuris vienintelis turi jurisdikciją aiškinti savo nacionalinės teisės nuostatas.

76

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tuo atveju, jeigu pagrindinėje byloje aptariamos iškastos medžiagos buvo panaudotos ir atitinka visus konkrečius kriterijus, apibrėžtus laikantis Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 1 dalies a–d punktuose nustatytų sąlygų (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), reikėtų manyti, kad šių medžiagų turimas atliekų statusas pasibaigė.

77

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/98 3 straipsnio 1 punktas ir 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią neužterštos iškastos medžiagos, kurios pagal nacionalinę teisę priklauso aukščiausiai kokybės klasei:

78

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas 3 straipsnio 1 punktas ir 6 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinami taip, kad:

pagal juos draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią neužterštos iškastos medžiagos, kurios pagal nacionalinę teisę priklauso aukščiausiai kokybės klasei: