–

UP, atstovaujama avocat D. Andrien,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs, C. Pochet ir M. Van Regemorter, padedami avocate C. Piront,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Azéma ir A. Katsimerou,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98) 6 ir 8 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant trečiosios šalies pilietės ir Centre public d’action sociale de Liège (Lježo viešasis socialinės paramos centras, Belgija, toliau – CPAS) ginčą dėl pastarojo sprendimo neskirti jai socialinės paramos.

3

Direktyvos 2008/115 4 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Turi būti nustatytos aiškios, suprantamos ir teisingos taisyklės siekiant sukurti efektyvią grąžinimo politiką kaip privalomą gerai veikiančios migracijos politikos elementą.“

4

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>“

5

Šios direktyvos 6 straipsnyje „Sprendimas grąžinti“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių.

<…>

4.   Valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitares ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi [šalyje] ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui. Tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Jei sprendimas grąžinti jau buvo priimtas, jis panaikinamas arba sustabdomas leidimo gyventi arba kito leidimo, suteikiančio teisę pasilikti, galiojimo laikotarpiui.

<…>“

6

Direktyvos 2008/115 8 straipsnio „Išsiuntimas“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kad įvykdytų sprendimą grąžinti, jei nebuvo suteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti pagal 7 straipsnio 4 dalį arba jei nebuvo laikomasi įpareigojimo grįžti per savanoriško išvykimo laikotarpį, numatytą pagal 7 straipsnį.“

7

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 1976 m. liepos 8 d.Loi organique des centres publics d’action sociale (Pagrindinis įstatymas dėl viešųjų socialinės paramos centrų, Moniteur belge, 1976 m. rugpjūčio 5 d., p. 9876; toliau – CPAS įstatymas) 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Nukrypstant nuo kitų šio įstatymo nuostatų, viešojo socialinės paramos centro užduotis yra tik:

<…>“

8

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1980 m. gruodžio 15 d.La loi sur l’accès au territoire, le séjour, l’établissement et l’éloignement des étrangers (Įstatymas dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, apsigyvenimo, įsikūrimo ir išsiuntimo; Moniteur belge, 1980 m. gruodžio 31 d., p. 14584; toliau – Užsieniečių įstatymas) 9b straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Belgijoje gyvenantis užsienietis, <…> sergantis liga, kuri kelia realų pavojų jo gyvybei ar sveikatai arba realią grėsmę patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kai jo kilmės šalyje ar šalyje, kurioje jis gyvena, nėra jokio tinkamo gydymo, gali <…> pateikti prašymą leisti gyventi Belgijos Karalystėje.“

9

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos 2007 m. gegužės 17 d.Arrêté royal fixant des modalités d’exécution de la loi du 15 septembre 2006 modifiant la [loi sur les étrangers] (Karaliaus dekreto, kuriuo nustatoma 2006 m. rugsėjo 15 d. Įstatymo, iš dalies keičiančio [Užsieniečių įstatymą], įgyvendinimo tvarka; Moniteur belge, 2007 m. gegužės 31 d., p. 29535; toliau – 2007 m. gegužės 17 d. Karaliaus dekretas) 7 straipsnyje numatyta:

„Išskyrus įstatymo 9b straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, ministro įgaliotas asmuo paveda komunai įtraukti atitinkamą asmenį į užsieniečių registrą ir išduoti jam A pavyzdžio gyvenamosios vietos registracijos pažymėjimą. <…>“

10

Šio Karaliaus dekreto 8 straipsnyje nustatyta:

„Leidimas laikinai gyventi šalyje ir registracijos užsieniečių registre pažymėjimas, išduotas remiantis įstatymo 9b straipsniu, galioja ne trumpiau kaip vienus metus.“

11

2014 m. rugpjūčio 19 d. pareiškėja pagrindinėje byloje, Kongo Demokratinės Respublikos pilietė, Belgijoje pateikė tarptautinės apsaugos prašymą.

12

2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Commissaire général aux réfugiés et aux apatrides (Pabėgėlių ir asmenų be pilietybės generalinis komisaras, Belgija) (toliau – CGRA) atmetė šį prašymą ir atsisakė suteikti jai tiek pabėgėlio statusą, tiek papildomą apsaugą (toliau – CGRA sprendimas).

13

2014 m. spalio 13 d.État belge (Belgijos valstybė), tarpininkaujant Office des étrangers (Užsieniečių reikalų tarnyba, Belgija), pranešė pareiškėjai pagrindinėje byloje apie įpareigojimą išvykti iš šalies teritorijos.

14

Pareiškėja 2014 m. spalio 16 d.Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) pateikė skundą dėl CGRA sprendimo. Įpareigojimas išvykti iš šalies nebuvo apskųstas.

15

2015 m. sausio 19 d. pareiškėja pagrindinėje byloje Office des étrangers pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje dėl sveikatos priežasčių pagal Užsieniečių įstatymo 9b straipsnį.

16

2015 m. birželio 8 d.Office des étrangers pripažinus šį prašymą priimtinu, pagal 2007 m. gegužės 17 d. Karaliaus dekreto 7 straipsnį pareiškėjai pagrindinėje byloje buvo išduotas gyvenamosios vietos registracijos pažymėjimas. Todėl CPAS jai skyrė piniginę socialinę paramą.

17

2015 m. liepos 22 d.Conseil du contentieux des étrangers atmetė pareiškėjos pagrindinėje byloje skundą dėl CGRA sprendimo.

18

2016 m. balandžio 20 d. sprendimu Office des étrangers atmetė pareiškėjos pagrindinėje byloje prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje dėl sveikatos priežasčių, todėl gyvenamosios vietos registracijos pažymėjimai jai nebebuvo išduodami. Apie šį sprendimą jai pranešta 2016 m. balandžio 29 d.

19

Pareiškėja pagrindinėje byloje apskundė minėtą sprendimą Conseil du contentieux des étrangers; šis skundas neturi sustabdomojo poveikio.

20

2016 m. gegužės 31 d., birželio 28 d. ir liepos 19 d. sprendimais CPAS nutraukė socialinės paramos mokėjimą nuo 2016 m. gegužės 1 d. ir nusprendė susigrąžinti nuo 2016 m. balandžio 29 d. išmokėtą 56,69 EUR sumą.

21

2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu Tribunal du travail de Liège (Lježo darbo bylų teismas, Belgija) atmetė pareiškėjos pagrindinėje byloje pareikštą skundą dėl šių trijų sprendimų.

22

2017 m. kovo 15 d. sprendimu Cour du travail de Liège (Lježo apeliacinis darbo bylų teismas, Belgija) atmetė dėl šio sprendimo pareiškėjos pagrindinėje byloje pateiktą apeliacinį skundą, iš esmės motyvuodamas tuo, kad įpareigojimo išvykti iš šalies teritorijos, priimto prieš pateikiant prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje dėl sveikatos priežasčių, galiojimas buvo sustabdytas, nors sprendimas nebuvo panaikintas, ir kad šis sustabdymas pasibaigė, kai jai nebebuvo išduodami gyvenamosios vietos registracijos pažymėjimai. Taigi pareiškėjos pagrindinėje byloje gyvenimas šalyje laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d. yra neteisėtas. Todėl pagal CPAS įstatymo 57 straipsnio 2 dalį jai gali būti teikiama tik skubi medicinos pagalba, o ne kitokia socialinė parama.

23

Pareiškėja pagrindinėje byloje dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Cour de cassation (Kasacinis teismas, Belgija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Ji iš esmės teigia, kad šiame sprendime klaidingai aiškinamas įpareigojimo išvykti iš teritorijos, apie kurį jai buvo pranešta 2014 m. spalio 13 d., galiojimas. Iš tiesų gyvenamosios vietos registracijos pažymėjimų išdavimas trečiosios šalies piliečiui, kuris prašo suteikti teisę gyventi šalyje dėl sveikatos priežasčių pagal Užsieniečių įstatymo 9b straipsnį, rodo, kad jam leidžiama gyventi šalyje, nors laikinai ir nesuteikiant garantijų, todėl tai reiškia implicitinį įpareigojimo išvykti iš šalies teritorijos, apie kurį buvo pranešta anksčiau, panaikinimą. Tad Cour du travail de Liège (Lježo apeliacinio darbo bylų teismo) priimtas sprendimas negalėjo būti grindžiamas šiuo įpareigojimu išvykti iš šalies teritorijos, siekiant konstatuoti, kad pareiškėja pagrindinėje byloje nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki lapkričio 2 d. gyveno šalyje neteisėtai, todėl neturėjo teisės į nagrinėjamą socialinę paramą.

24

Cour de cassation (Kasacinis teismas) primena, kad pagal Belgijos teisę CPAS įstatymo 57 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad CPAS pareigos neteisėtai šalyje esančio užsieniečio atžvilgiu apsiriboja tik skubios medicinos pagalbos teikimu. Pagal šios nuostatos ketvirtą pastraipą užsienietis, kuris pareiškė esąs pabėgėlis ir pateikė prašymą pripažinti jį pabėgėliu, gyvena Belgijoje neteisėtai po to, kai atmetus prieglobsčio prašymą jam pranešama apie įpareigojimą išvykti iš šalies teritorijos.

25

Šis teismas pažymi, kad, pirma, pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės iš principo privalo priimti sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu ir, antra, pagal šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi imtis visų būtinų priemonių, kad įvykdytų sprendimą grąžinti. Vis dėlto remdamosi Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalimi valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitares ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali nuspręsti suteikti atskirą leidimą gyventi šalyje ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę gyventi šalyje neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui; tokiu atveju, jei sprendimas grąžinti jau buvo priimtas, jis panaikinamas arba jo galiojimas sustabdomas leidimo gyventi šalyje arba kito leidimo, suteikiančio teisę gyventi šalyje, galiojimo laikotarpiui.

26

Šiuo klausimu Cour de cassation (Kasacinis teismas) pažymi, kad 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi (C‑181/16, EU:C:2018:465) 36 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, jog Office des étrangers trečiosios šalies piliečiui nustatytas įpareigojimas išvykti iš šalies po to, kai buvo atmestas jo tarptautinės apsaugos prašymas, yra sprendimas grąžinti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 4 punktą.

27

Vis dėlto 2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84) 75 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, jog, siekiant Direktyvos 2008/115 veiksmingumo, reikalaujama, kad pagal šią direktyvą pradėta procedūra, per kurią buvo priimtas sprendimas grąžinti, būtų tęsiama nuo to momento, kai ji buvo sustabdyta dėl pateikto prašymo suteikti tarptautinę apsaugą ir kai šis prašymas buvo atmestas pirmojoje instancijoje, nes valstybės narės privalo nepakenkti minėta direktyva siekiamam tikslui, t. y. sukurti veiksmingą neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo ir repatriacijos politiką.

28

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas šio sprendimo 76 punkte nurodė, kad tiek iš ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos valstybių narių lojalumo pareigos, tiek iš veiksmingumo reikalavimų, nustatytų, be kita ko, Direktyvos 2008/115 4 konstatuojamojoje dalyje, išplaukia, kad šios direktyvos 8 straipsnyje valstybėms narėms nustatyta pareiga įvykdyti išsiuntimą turi būti kuo greičiau įvykdyta, o ši pareiga nebūtų įvykdyta, jei išsiuntimas būtų atidėtas dėl to, kad, pirmojoje instancijoje atmetus tarptautinės apsaugos prašymą, tokia procedūra, kaip nagrinėjama, būtų atnaujinta ne nuo tos stadijos, kurioje ji buvo nutraukta, bet nuo pradžios.

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, iš to matyti, kad nagrinėjant kasacinį skundą pagrindinėje byloje reikalingas Direktyvos 2008/115 6 ir 8 straipsnių išaiškinimas.

30

Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal [Direktyvos 2008/115] 6 ir 8 straipsnius yra draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią, nagrinėjant prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje dėl sveikatos priežasčių, pripažintą priimtinu pagal minėtus kriterijus, teisę gyventi šalyje suteikiančio leidimo išdavimas rodo, kad trečiosios šalies piliečiui leidžiama šio prašymo nagrinėjimo laikotarpiu gyventi šalyje, nors laikinai ir nesuteikiant garantijų, ir pagal kurią toks išdavimas reiškia, kad vykdant prieglobsčio procedūrą anksčiau priimtas sprendimas grąžinti, su kuriuo tas išdavimas nesuderinamas, netiesiogiai yra panaikintas?“

31

Belgijos vyriausybė mano, kad į prejudicinį klausimą atsakyti nereikia, nes jis nėra svarbus priimant sprendimą pagrindinėje byloje. Iš tiesų Belgijos teisėje nėra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausime nurodytos nacionalinės teisės normos. Šiuo klausimu šis teismas rėmėsi klaidinga prielaida dėl dviejų priežasčių.

32

Pirma, gyvenamosios vietos registracijos pažymėjimas, išduotas pagal 2007 m. gegužės 17 d. Karaliaus dekreto 7 straipsnį ir Užsieniečių įstatymo 9b straipsnį asmeniui, kurio prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje dėl sveikatos priežasčių pripažintas priimtinu, nėra leidimas, suteikiantis teisę gyventi šalyje, o tik suteikia šiam asmeniui teisę laikinai likti šalies teritorijoje.

33

Kita vertus, pagal Belgijos teisę teisė likti šalies teritorijoje nereiškia, kad atšaukiamas anksčiau dėl suinteresuotojo asmens priimtas sprendimas grąžinti. Iš tiesų Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija) 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu atmetė tokį aiškinimą, remdamasi 2016 m. vasario 15 d. Sprendimu N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84). Be to, būtent atsižvelgęs į šį sprendimą Belgijos teisės aktų leidėjas 2017 m. vasario 24 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2017 m. balandžio 29 d. ir taikomu visoms nagrinėjamoms byloms, įtraukė 1/3 straipsnį į Užsieniečių įstatymą. Šioje nuostatoje aiškiai nurodyta, kad užsieniečio pateiktas prašymas dėl leidimo gyventi šalyje arba tarptautinės apsaugos prašymas neturi įtakos sprendimui grąžinti ir kad atitinkamas asmuo gali laikinai likti teritorijoje, kol bus priimtas sprendimas dėl tokio prašymo, nes sustabdomas tik sprendimo grąžinti vykdymas.

34

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, jei pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimu arba galiojimu. Vadinasi, nacionalinių teismų pateiktiems klausimams taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu prašomas išaiškinimas visiškai nesusijęs su ginčo pagrindinėje byloje aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į tuos klausimus (2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Viva Telecom Bulgaria, C‑257/20, EU:C:2022:125, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Konkrečiai šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad Teisingumo Teismas, laikydamasis Sąjungos ir nacionalinių teismų kompetencijos paskirstymo, turi atsižvelgti į faktinį ir teisinį prašyme priimti prejudicinį sprendimą suformuluotų prejudicinių klausimų kontekstą. Todėl prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į jį pateikusio teismo, o ne į valstybės narės vyriausybės pateiktą nacionalinės teisės aiškinimą (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 21 d. Sprendimo New Valmar, C‑15/15, EU:C:2016:464, 25 punktą ir 2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo État belge (Aplinkybės, susiklosčiusios po sprendimo dėl perdavimo priėmimo), C‑194/19, EU:C:2021:270, 26 punktą).

36

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš aiškaus prašymo priimti prejudicinį sprendimą teksto, ypač iš konkrečios Teisingumo Teismui pateikto klausimo formuluotės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje, pirmiausia reikia išnagrinėti, ar pagal Direktyvos 2008/115 nuostatas draudžiama nacionalinės teisės norma, kurioje numatyta, kad, suteikus teisę gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui, pateikusiam prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje remiantis vienu iš šios direktyvos 6 straipsnio 4 dalyje numatytų pagrindų, kai šis prašymas priimtinas, tai reiškia, kad netiesiogiai atšaukiamas sprendimas grąžinti, anksčiau priimtas šio piliečio atžvilgiu atmetus jo tarptautinės apsaugos prašymą.

37

Kadangi tokiu klausimu šis teismas daro prielaidą, kad Belgijos teisėje yra tokia taisyklė, Teisingumo Teismas šioje prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje negali sutikti su Belgijos vyriausybės ginama šios teisės aiškinimo nuostata, pagal kurią tokioje situacijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui suteiktas leidimas, viena vertus, nesuteikia jam teisės gyventi šalyje ir, kita vertus, tik sustabdo anksčiau jo atžvilgiu priimto sprendimo grąžinti galiojimą.

38

Taigi tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išaiškinti pagrindinėje byloje taikytiną nacionalinę teisę ir, be kita ko, patikrinti, ar šiam ginčui taikytinas Užsieniečių įstatymo 1/3 straipsnis, įtrauktas 2017 m. vasario 24 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2017 m. balandžio 29 d.

39

Darytina išvada, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

40

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos suteikus teisę gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui, neteisėtai esančiam jos teritorijoje, kol bus išnagrinėtas prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje dėl vieno iš šioje nuostatoje numatytų pagrindų, kai šis prašymas yra priimtinas, tai reiškia, kad netiesiogiai atšaukiamas sprendimas grąžinti, anksčiau priimtas šio piliečio atžvilgiu atmetus jo tarptautinės apsaugos prašymą.

41

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti į jos formuluotę, kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (šiuo klausimu žr. visų pirma 2022 m. birželio 20 d. Sprendimo London Steam-Ship Owners' Mutual Insurance Association, C‑700/20, EU:C:2022:488, 55 punktą).

42

Reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalies pirmą sakinį valstybės narės gali „bet kuriuo metu“ suteikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui „atskirą leidimą gyventi“ arba „kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui“, dėl „asmenin[ių], humanitarin[ių] ar kit[ų] priežas[čių]“.

43

Taigi iš pačios šios nuostatos formuluotės, visų pirma nuorodos į kitas priežastis, matyti, kad pagal ją valstybėms narėms leidžiama bet kurioje stadijoje tokiems piliečiams suteikti teisę gyventi šalyje ne tik dėl aiškiai nurodytų pagrindų, t. y. dėl asmeninių ar humanitarinių priežasčių, bet ir dėl bet kokių kitokio pobūdžio priežasčių, kurias jos laiko tinkamomis.

44

Iš to darytina išvada, kad valstybės narės turi labai didelę diskreciją, laikydamosi Sąjungos teisės, suteikti neteisėtai jų teritorijoje esantiems trečiųjų šalių piliečiams teisę gyventi šalyje.

45

Taigi niekas netrukdo valstybei narei suteikti tokiam piliečiui, pateikusiam prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje dėl vienos iš Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalyje nurodytų pagrindų, teisę gyventi šalyje ir, kai toks prašymas yra priimtinas, laukti, kol bus išnagrinėtas jo prašymas iš esmės.

46

Iš nedviprasmiškos Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalies trečiojo ir paskutiniojo sakinio formuluotės, ypač žodžio „arba“, matyti, kad valstybės narės, suteikdamos teisę gyventi šalyje asmeniniais, humanitariniais ar kitais pagrindais, gali numatyti, kad dėl šios teisės gyventi šalyje sustabdomas bet kokio anksčiau priimto sprendimo grąžinti atitinkamą asmenį galiojimas leidimo gyventi šalyje galiojimo laikotarpiu; jose taip pat gali būti numatyta, kad dėl šios teisės gyventi šalyje panaikinamas bet koks ankstesnis sprendimas grąžinti asmenį.

47

Taigi valstybė narė, suteikianti teisę gyventi jos teritorijoje neteisėtai esančiam trečiosios šalies piliečiui, kol bus išnagrinėtas prašymas suteikti leidimą gyventi šalyje dėl vieno iš Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalyje numatytų pagrindų, kai toks prašymas yra priimtinas, gali pagal šios nuostatos formuluotę numatyti, kad dėl suteiktos tokios teisės gyventi šalyje anksčiau priimtas sprendimas grąžinti tą patį pilietį netiesiogiai panaikinamas.

48

Toks Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalies aiškinimas, priešingai, nei teigia Belgijos vyriausybė, negali būti kvestionuojamas atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis yra ši nuostata, kontekstą ir tikslus.

49

Žinoma, gerbiant atitinkamų asmenų pagrindines teises ir orumą, Direktyva 2008/115 siekiama nustatyti veiksmingą neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo ir repatriacijos politiką (2022 m. kovo 10 d. Sprendimo Landkreis Gifhorn, C‑519/20, EU:C:2022:178, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Vadinasi, atsižvelgiant tiek į valstybių narių lojalumo pareigą, kuri išplaukia iš ESS 4 straipsnio 3 dalies, tiek į veiksmingumo reikalavimus, visų pirma išdėstytus Direktyvos 2008/115 4 konstatuojamojoje dalyje, darytina išvada, kad šios direktyvos 8 straipsnyje nustatyta valstybių narių pareiga, esant šio straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms, taikyti išsiuntimą iš šalies turi būti vykdoma kuo skubiau (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Achughbabian, C‑329/11, EU:C:2011:807, 45 punktą).

51

Be to, Teisingumo Teismas 2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84) 74–76 ir 80 punktuose iš esmės nusprendė, kad, siekiant Direktyvos 2008/115 veiksmingumo, reikalaujama, kad pagal šią direktyvą pradėta procedūra, per kurią buvo priimtas sprendimas grąžinti, būtų ne iš naujo pradėta, o tęsiama nuo jos sustabdymo dėl pateikto prašymo suteikti tarptautinę apsaugą momento, kai šis prašymas atmetamas pirmojoje instancijoje, nes valstybės narės privalo nepažeisti minėta direktyva siekiamo tikslo, t. y. kuo greičiau įvykdyti išsiuntimą.

52

Vis dėlto, kaip teisingai nurodė pareiškėja pagrindinėje byloje ir Komisija, pirmesniame punkte pateiktas Direktyvos 2008/115 aiškinimas negali būti taikomas šioje byloje.

53

Iš tiesų tokį aiškinimą Teisingumo Teismas pateikė ginčo, kuris kilo po to, kai neteisėtai šalyje esantis trečiosios šalies pilietis pateikė daug tarptautinės apsaugos prašymų, ir kuriame keliamas klausimas dėl pasekmių, susijusių su naujo tokio pobūdžio prašymo pateikimu, nes Sąjungos teisėje nėra nuostatos, kurioje būtų aiškiai apibrėžtos leidimo likti teritorijoje procedūros tikslais pasekmės ankstesniam sprendimui grąžinti, kontekste.

54

Šioje byloje nagrinėjamas klausimas kilo nagrinėjant ginčą, susijusį su trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio šalyje, kai jo tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas, prašymu išduoti leidimą gyventi šalyje dėl asmeninių, humanitarinių ar kitų pagrindų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalį.

55

Tokiu atveju, kaip konstatuota šio sprendimo 46 ir 47 punktuose, šios nuostatos trečias ir paskutinis sakinys aiškiai leidžia valstybėms narėms, nusprendusioms tokiam piliečiui išduoti atskirą leidimą gyventi šalyje ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę gyventi šalyje, numatyti, kad juos suteikus anksčiau priimtas sprendimas grąžinti šį pilietį panaikinamas.

56

Taigi į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos suteikus teisę gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui, neteisėtai esančiam jos teritorijoje, kol bus išnagrinėtas prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje dėl vieno iš šioje nuostatoje numatytų pagrindų, kai šis prašymas yra priimtinas, tai reiškia, kad netiesiogiai atšaukiamas sprendimas grąžinti, anksčiau priimtas šio piliečio atžvilgiu atmetus jo tarptautinės apsaugos prašymą.

57

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 6 straipsnio 4 dalis

turi būti aiškinama taip:

pagal ją nedraudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos suteikus teisę gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui, neteisėtai esančiam jos teritorijoje, kol bus išnagrinėtas prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje dėl vieno iš šioje nuostatoje numatytų pagrindų, kai šis prašymas yra priimtinas, tai reiškia, kad netiesiogiai atšaukiamas sprendimas grąžinti, anksčiau priimtas šio piliečio atžvilgiu atmetus jo tarptautinės apsaugos prašymą.