1

Apeliaciniu skundu Liviu Dragnea prašo panaikinti 2020 m. gegužės 12 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį Dragnea / Komisija (T‑738/18, EU:T:2020:208, nepaskelbta Rink., toliau – skundžiama nutartis); ja šis teismas atmetė jo ieškinį dėl 2018 m. spalio 1 d. Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) rašto, kuriuo atsisakoma, pirma, pradėti tyrimą dėl dviejų ankstesnių tyrimų eigos ir, antra, leisti susipažinti su šių tyrimų dokumentais (toliau – ginčijamas raštas), panaikinimo.

2

Pagal 2013 m. rugsėjo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 883/2013 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų ir kuriuo panaikinami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1073/1999 ir Tarybos reglamentas (Euratomas) Nr. 1074/1999 (OL L 248, 2013, p. 1) 2 straipsnio 5 punktą „susijęs asmuo“ yra „Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu, korupcija ar kita neteisėta veikla įtariamas asmuo arba ekonominės veiklos vykdytojas, kurio atžvilgiu [OLAF] yra pradėjusi tyrimą“.

3

Šio reglamento 5 straipsnyje „Tyrimų pradėjimas“ nustatyta:

„1.   Generalinis direktorius gali pradėti tyrimą, kai yra pakankamai įtarimų, kurie, be kita ko, gali būti grindžiami trečiosios šalies pateikta informacija arba anonimine informacija, kad buvo įvykdytas Sąjungos finansiniams interesams kenkiantis sukčiavimas, korupcija ar kita neteisėta veikla. Generalinis direktorius sprendimą pradėti tyrimą ar jo nepradėti priima atsižvelgdamas į tyrimų politikos prioritetus ir į metinį valdymo planą, [OLAF] nustatytą pagal 17 straipsnio 5 dalį. Priimant tą sprendimą taip pat atsižvelgiama į poreikį veiksmingai naudoti [OLAF] išteklius bei taikyti proporcingas priemones. Vidaus tyrimų atveju konkrečiai sprendžiama, kokia institucija, įstaiga, organas ar agentūra gali geriausiai juos atlikti, visų pirma atsižvelgiant į aplinkybių pobūdį, faktinį arba galimą finansinį atvejo poveikį ir galimus tolesnius teisminius veiksmus.

2.   Sprendimą pradėti išorės tyrimą priima generalinis direktorius savo iniciatyva arba atitinkamos valstybės narės ar bet kurios Sąjungos institucijos, įstaigos, organo ar agentūros prašymu.

Sprendimą pradėti vidaus tyrimą priima generalinis direktorius savo iniciatyva arba institucijos, įstaigos, organo ar agentūros, kurioje turi būti atliekamas tyrimas, arba valstybės narės prašymu.

<…>

4.   Sprendimas pradėti tyrimą ar jo nepradėti priimamas per du mėnesius nuo tos dienos, kai [OLAF] gauna 2 dalyje nurodytą prašymą. Apie šį sprendimą nedelsiant informuojama prašymą pateikusi valstybė narė, institucija, įstaiga, organas ar agentūra. Sprendimas nepradėti tyrimo pagrindžiamas. Jei to dviejų mėnesių laikotarpio pabaigoje [OLAF] nepriima jokio sprendimo, laikoma, kad [OLAF] nusprendė nepradėti tyrimo.

Kai pareigūnas, kitas tarnautojas, institucijos ar įstaigos narys, organo ar agentūros vadovas arba personalo narys, veikdamas pagal Tarnybos nuostatų 22a straipsnį, pateikia [OLAF] informacijos apie įtarimus sukčiavimu ar padarius pažeidimą, [OLAF] informuoja tą asmenį apie sprendimą dėl tų aplinkybių pradėti tyrimą arba jo nepradėti.

<…>“

4

Šio reglamento 9 straipsnyje „Procesinės garantijos“ išvardytos procedūrinės garantijos, kuriomis turi turėti galimybę pasinaudoti su OLAF tyrimais susiję asmenys. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „prieš parengiant išvadas, kuriose įvardijamas susijęs asmuo, tam asmeniui suteikiama galimybė pateikti pastabas dėl su juo susijusių aplinkybių“.

5

To paties reglamento 11 straipsnio „Tyrimo ataskaita ir veiksmai, kurių reikia imtis po tyrimų“ 1 dalyje numatyta, kad OLAF baigus tyrimą parengiama ataskaita, kurioje visų pirma nurodomi atlikti procesiniai veiksmai, nustatytos aplinkybės ir jų preliminarus teisinis kvalifikavimas, o prireikus – rekomendacijos dėl to, ar Sąjungos institucijoms ar atitinkamų valstybių narių kompetentingoms valdžios institucijoms reikėtų imtis veiksmų, ar ne.

6

2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) 6 straipsnio „Paraiškos“ 1 dalyje nustatyta:

„Paraiška dėl galimybės susipažinti su dokumentais pateikiama bet kuria raštiška forma, įskaitant elektronine, viena iš [ESS 55] straipsnyje minimų kalbų, bei pakankamai tiksliai nurodant dokumentą, kad institucija galėtų jį identifikuoti. Pareiškėjas nebūtinai turi nurodyti paraiškos pateikimo priežastį.“

7

Šio reglamento 7 straipsnyje „Pirminės paraiškos tvarkymas“ numatyta:

„1.   Paraiška dėl galimybės susipažinti su dokumentais yra vykdoma nedelsiant. Prašytojui [pareiškėjui] išsiunčiamas patvirtinimas apie paraiškos gavimą. Per 15 darbo dienų nuo paraiškos užregistravimo institucija arba duoda leidimą susipažinti su dokumentu ir per tą laikotarpį suteikia tokią galimybę pagal 10 straipsnį, arba pareiškėjui raštu nurodo visiško arba dalinio atsisakymo priežastį bei informuoja jį apie jo teisę pateikti kartotinę paraišką pagal šio straipsnio 2 dalį.

2.   Visiško arba dalinio atsisakymo atveju pareiškėjas gali per 15 darbo dienų nuo institucijos atsakymo gavimo pateikti kartotinę paraišką, prašydamas, kad institucija dar kartą peržiūrėtų savo poziciją.

<…>

4.   Institucijai neatsiuntus atsakymo per nurodytą laikotarpį, prašytojas [pareiškėjas] turi teisę pateikti kartotinę paraišką.“

8

Šio reglamento 8 straipsnis „Kartotinės paraiškos tvarkymas“ suformuluotas taip:

„1.   Kartotinė paraiška yra vykdoma nedelsiant. Per 15 darbo dienų nuo tokios paraiškos užregistravimo, institucija arba duoda leidimą susipažinti su dokumentu ir per tą laikotarpį suteikia tokią galimybę pagal 10 straipsnį, arba prašytojui [pareiškėjui] raštu nurodo visiško arba dalinio atsisakymo priežastį. Visiško arba dalinio atsisakymo atveju institucija informuoja prašytoją [pareiškėją] apie tai, kokiomis priemonėmis jis gali ginti savo teises, tai yra: jis gali pradėti teisminį procesą prieš instituciją ir (arba) paduoti skundą ombudsmenui atitinkamai [SESV] [263] ir [228] straipsniuose numatytomis sąlygomis.

<…>

3.   Jei institucija per nurodytą laikotarpį neatsiunčia atsakymo, tai laikoma neigiamu atsakymu, ir prašytojas [pareiškėjas] turi teisę pradėti teisminį procesą prieš instituciją ir (arba) paduoti skundą ombudsmenui pagal atitinkamas [SESV] nuostatas.“

9

2015 m. vasario 10 d. OLAF pradėjo du tyrimus dėl įtarimų sukčiavimu, susijusius su dviem kelių infrastruktūros statybos projektais Rumunijoje (toliau – ankstesni tyrimai). Sutartis dėl šių projektų sudarė Teleormano apskrities valdžios institucija, juos finansavo Europos regioninės plėtros fondas (ERPF).

10

2016 m. gegužės 30 d. ir rugsėjo 16 d. OLAF užbaigė šiuos tyrimus. Savo galutinėse ataskaitose ji padarė išvadą, kad buvo sukurti du nusikalstami susivienijimai ir, kaip įtariama, suklastota daugybė dokumentų siekiant neteisėtai pasinaudoti Sąjungos lėšomis.

11

Be to, OLAF rekomendavo Europos Komisijai susigrąžinti atitinkamas sumas, o Rumunijos kovos su korupcija agentūrai – pradėti baudžiamąjį persekiojimą dėl Sąjungos finansinių interesų pažeidimų.

12

Teleormano apskrities valdžios instituciją OLAF laikė su ankstesniais tyrimais „susijusiu asmeniu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2013 2 straipsnio 5 punktą. O apeliantas L. Dragnea, kuris tuo metu, kai klostėsi nagrinėjamos faktinės aplinkybės, buvo šios valdžios institucijos viršininkas, nebuvo laikomas „susijusiu asmeniu“.

13

2017 m. lapkričio 13 d. Rumunijos kovos su korupcija agentūra paskelbė, kad apeliantui iškelta baudžiamoji byla dėl sukčiavimo naudojant Sąjungos lėšas, nusikalstamo susivienijimo kūrimo ir piktnaudžiavimo valdžia.

14

Tą pačią dieną OLAF paskelbė pranešimą spaudai, jame pranešė apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. OLAF įvardijo apeliantą ir atkreipė dėmesį į savo ankstesnių tyrimų svarbą nacionalinių valdžios institucijų pradėtam baudžiamajam procesui:

15

2018 m. birželio 1 d. apeliantas raštu kreipėsi į OLAF, prašydamas pateikti pastabas dėl jo išdėstytų išvadų, padarytų išanalizavus galutines ataskaitas; šios išvados susijusios ir su bylos esme, ir su procedūros aspektais.

16

2018 m. liepos 10 d. raštu OLAF pranešė apeliantui, kad dėl to, jog šį klausimą nagrinėja kompetentingos nacionalinės institucijos, ji nepateiks pastabų dėl esmės. Be to, ji pateikė paaiškinimų dėl apelianto pateiktų su procedūra susijusių klausimų.

17

2018 m. rugpjūčio 22 d. apeliantas raštu kreipėsi į OLAF, prašydamas, pirma, pradėti tyrimą dėl ankstesnių tyrimų eigos ir, antra, leisti jam susipažinti su įvairiais šių tyrimų bylos medžiagoje esančiais dokumentais (toliau – 2018 m. rugpjūčio 22 d. raštas).

18

Ginčijamu raštu OLAF, be kita ko, informavo apeliantą, kad ankstesni tyrimai buvo atliekami laikantis galiojančių teisės normų ir kad ji nemano, jog apelianto nurodyti aspektai yra informacija, suteikianti pagrindą pradėti tyrimą dėl ankstesnių tyrimų. Be to, OLAF nurodė, kad apeliantas nebuvo su ankstesniais tyrimais „susijęs asmuo“, todėl negali remtis Reglamento Nr. 883/2013 9 straipsnyje numatytomis procesinėmis teisėmis ir susipažinti su prašomais dokumentais.

19

2018 m. gruodžio 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apelianto ieškinį dėl ginčijamo rašto panaikinimo.

20

Kiek tai susiję su atsisakymu pradėti tyrimą dėl ankstesnių tyrimų eigos, apeliantas rėmėsi teisės į gynybą, įtvirtintos, be kita ko, Reglamento Nr. 883/2013 9 straipsnyje, pažeidimu, gero administravimo principo pažeidimu ir įvairiomis vertinimo klaidomis, padarytomis per ankstesnius tyrimus arba turėjusiomis įtakos šių tyrimų baigiamosioms ataskaitoms.

21

Dėl atsisakymo leisti susipažinti su dokumentais apeliantas teigė, kad buvo pažeistas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 42 straipsnis ir Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalis bei 7 straipsnis.

22

2019 m. kovo 6 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu Komisija pateikė šio ieškinio nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį.

23

2019 m. balandžio 18 d. apeliantas pateikė pastabas dėl šio nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo.

24

Skundžiama nutartimi Bendrasis Teismas, manydamas, kad bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos, remdamasis savo Procedūros reglamento 130 straipsnio 1 ir 7 dalimis nusprendė priimti sprendimą dėl Komisijos prašymo ir netęsti proceso, o patenkinęs šį prašymą jis atmetė ieškinį kaip nepriimtiną.

25

Nepriimtinumu grindžiamame prieštaravime Komisija nurodė du nepriimtinumo pagrindus. Pirma, dėl nepriimtinumo pagrindo, grindžiamo tuo, kad OLAF atsisakymas pradėti tyrimą dėl ankstesnių tyrimų eigos nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, viena vertus, nė vienoje Reglamento Nr. 883/2013 nuostatoje fiziniams ir juridiniams asmenims, nesvarbu, ar jie laikomi „susijusiais asmenimis“, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą, nesuteikiama teisės reikalauti OLAF pradėti tyrimą dėl jos ankstesnių tyrimų, siekiant išsiaiškinti, ar laikytasi Reglamento Nr. 883/2013 9 straipsnyje numatytų procedūrinių garantijų, ir, kita vertus, kad iš šio reglamento matyti, jog fiziniai ar juridiniai asmenys gali pranešti OLAF apie pažeidimus, tačiau negali įpareigoti OLAF pradėti administracinio tyrimo.

26

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nusprendė, kad OLAF atsisakymas pradėti tyrimą dėl ankstesnių tyrimų eigos negali būti laikomas aktu, sukeliančiu privalomų teisinių pasekmių, galinčių turėti įtakos ieškovo interesams ir aiškiai pakeisti jo teisinę padėtį.

27

Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo, kad darant prielaidą, jog ginčijamame rašte išdėstytas OLAF atsisakymas pradėti tyrimą dėl ankstesnių tyrimų eigos turi būti suprantamas kaip atsisakymas iš dalies pakeisti ar paneigti galutines ataskaitas, toks atsisakymas negali būti laikomas sprendimu, dėl kurio būtų galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo. Kadangi OLAF ataskaitos ir rekomendacijos, parengtos atlikus išorės ar vidaus tyrimą ir perduotos kompetentingoms valstybių narių institucijoms, yra tik privalomų teisinių pasekmių neturinčios rekomendacijos ar nuomonės, ieškinio dėl tokio atsisakymo priėmimas reikštų nepaisymą to, kad tokių ataskaitų ir rekomendacijų negalima ginčyti.

28

Be to, Bendrasis Teismas nusprendė, kad kitokia išvada, nei nurodyta pirmesniame punkte, nagrinėjamu atveju taip pat reikštų termino ieškiniui dėl panaikinimo pareikšti nepaisymą, nes net darant prielaidą, kad minėtos ataskaitos ir rekomendacijos yra aktai, kuriuos galima ginčyti, nagrinėjamu atveju apeliantas tą terminą praleido.

29

Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad išvada, jog ieškinys dėl panaikinimo yra nepriimtinas, nesukuria spragų Sąjungos teisminės teisių gynybos sistemoje, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi, vykstant baudžiamajam procesui, galimai pradėtam remiantis nacionalinėms valdžios institucijoms OLAF perduota informacija, turi galimybę pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį, ir į tai, kad dėl OLAF padaryto pažeidimo, nesusijusio su asmeniui nepalankiu aktu, galima pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.

30

Antra, dėl nepriimtinumo pagrindo, grindžiamo tuo, kad atsisakymas leisti susipažinti su dokumentais nėra aktas, kurį galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1049/2001, Bendrasis Teismas nusprendė, kad apeliantas negali grįsti savo prašymo leisti susipažinti su dokumentais tiesiogiai pirminės teisės nuostata, kaip antai Chartijos 42 straipsniu.

31

Bendrasis Teismas teigė, kad konkrečiomis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis atsisakymas leisti susipažinti su dokumentais negali būti laikomas galutiniu aktu, priimtu pagal Reglamento Nr. 1049/2001 7 ir 8 straipsnius, taigi, ir aktu, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal šį reglamentą.

32

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas konstatavo, kad tik jam pateiktuose rašytiniuose dokumentuose apeliantas pirmą kartą patikslino, jog 2018 m. rugpjūčio 22 d. rašte suformuluotas prašymas leisti susipažinti su dokumentais buvo pateiktas pagal Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsnį.

33

Bendrasis Teismas nurodė, kad iš ginčijamo rašto turinio aiškiai matyti, jog OLAF prašymą leisti susipažinti su dokumentais vertino kaip prašymą leisti susipažinti su ankstesnių tyrimų medžiaga, o ne kaip pirminę paraišką, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 6 ir 7 straipsnius, ir kad OLAF galėjo pagrįstai nagrinėti šį prašymą būtent taip, nes 2018 m. rugpjūčio 22 d. rašte apeliantas nuolat rėmėsi Reglamentu Nr. 883/2013.

34

Pažymėjęs, kad apeliantas nepateikė kartotinės paraiškos, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalį, Bendrasis Teismas nusprendė, kad OLAF teisingai vertino apelianto prašymą kaip prašymą leisti susipažinti su tyrimų medžiaga, o ne kaip pirminę paraišką, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 6 ir 7 straipsnius, todėl Komisija nepažeidė to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies, kai neinformavo apelianto apie jo teisę pateikti tokią kartotinę paraišką.

35

Apeliaciniame skunde apeliantas Teisingumo Teismo prašo:

36

Be to, apeliantas Teisingumo Teismo iš esmės prašo taikyti pasirengimo nagrinėti bylą priemonę ir nurodyti Komisijai pateikti visus su ankstesniais tyrimais susijusius dokumentus.

37

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

38

Grįsdamas apeliacinį skundą apeliantas remiasi dviem pagrindais. Pateikdamas pirmąjį pagrindą, grindžiamą Reglamento Nr. 883/2013 ir Chartijos 47 straipsnio pažeidimu, jis kritikuoja skundžiamą nutartį tiek, kiek ja Bendrasis Teismas atmetė kaip nepriimtiną jo ieškinį dėl panaikinimo, kiek jis susijęs su OLAF atsisakymu pradėti tyrimą dėl ankstesnių tyrimų eigos. Pateikdamas antrąjį pagrindą, grindžiamą Reglamento Nr. 1049/2001 6 ir 7 straipsnių pažeidimu, jis kritikuoja skundžiamą nutartį tiek, kiek ja Bendrasis Teismas atmetė kaip nepriimtiną jo ieškinį dėl panaikinimo, kiek jis susijęs su OLAF atsisakymu leisti susipažinti su per ankstesnius tyrimus naudotais dokumentais.

39

Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantas kritikuoja skundžiamos nutarties 36 punkte Bendrojo Teismo padarytą išvadą, kad OLAF atsisakymas pradėti tyrimą dėl ankstesnių tyrimų eigos nėra sprendimas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, ir šios nutarties 33 ir 34 punktuose išdėstytus šio teismo argumentus, kuriais grindžiama tokia išvada. Apelianto teigimu, tokią išvadą lėmė vertinimo klaida, kurią Bendrasis Teismas padarė nusprendęs, kad apeliantas negali būti laikomas „susijusiu asmeniu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2013 2 straipsnio 5 punktą, kad jis negali remtis teise į teisingą bylos nagrinėjimą vykstant tyrimui ir kad OLAF ataskaitos neturėjo reikšmingo poveikio vėlesniems nacionaliniams baudžiamiesiems procesams. Apeliantas teigia, kad nusprendusi nelaikyti jo „susijusiu asmeniu“, nors iš tikrųjų jis buvo Teleormano apskrities valdžios institucijos viršininkas, o šis nacionalinis subjektas buvo laikomas „susijusiu asmeniu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2013 2 straipsnio 5 punktą, OLAF atėmė iš jo šio reglamento 9 straipsnyje nurodytas procedūrines garantijas. OLAF ataskaitos turėjo didelį poveikį Rumunijos kovos su korupcija agentūros sprendimui patraukti apeliantą atsakomybėn, kaip matyti iš 2017 m. lapkričio 13 d. OLAF ir Rumunijos kovos su korupcija agentūros pranešimų spaudai. Iš tiesų šios ataskaitos buvo laikomos lemiamais įrodymais nacionaliniame baudžiamajame procese. Apelianto teigimu, tinkamas pagrindas, kuriuo remiantis reikia nagrinėti jo ieškinio priimtinumą, yra 2008 m. liepos 8 d. Sprendimas Franchet ir Byk / Komisija (T‑48/05, EU:T:2008:257).

40

Pirmojo pagrindo antroje dalyje apeliantas teigia, kad jo ieškinio atmetimas kaip nepriimtino reikštų Sąjungos teisminės gynybos sistemos trūkumus, o tai prieštarautų Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams, nes, priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamos nutarties 40 ir 41 punktuose, OLAF ataskaitos ir rekomendacijos turi reikšmingą poveikį nacionalinių valdžios institucijų sprendimams dėl patraukimo atsakomybėn. Be to, kadangi valstybių narių teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti pirminių OLAF tyrimų pagal Sąjungos teisę ir priimti sprendimo dėl jų teisėtumo, ir dėl neteisėtų OLAF veiksmų atliekant tyrimą gali būti pareikštas ne ieškinys dėl panaikinimo, o tik ieškinys dėl žalos atlyginimo, toks ieškinys negali būti laikomas veiksminga teisinės gynybos priemone, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.

41

Komisija tvirtina, kad pirmasis pagrindas yra nereikšmingas ir bet kuriuo atveju nepagrįstas.

42

Kaip teisingai priminė Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 30 punkte, kai Komisijos sprendimas yra neigiamas, kaip nagrinėjamu atveju, šį sprendimą reikia vertinti atsižvelgiant į prašymo, į kurį tuo sprendimu atsakyta, pobūdį (2006 m. balandžio 6 d. Nutarties GISTI / Komisija, C‑408/05 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2006:247, 10 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), t. y. nagrinėjamu atveju, kaip Bendrasis Teismas konstatavo šios nutarties 31 punkte, reikia atsižvelgti į OLAF skirtą prašymą pradėti tyrimą dėl ankstesnių tyrimų eigos.

43

Pirma, priešingai, nei teigia apeliantas pagrindo, susijusio su skundžiamos nutarties 33, 34 ir 36 punktais, pirmoje dalyje, Bendrasis Teismas, remdamasis šios nutarties 33–35 punktuose išdėstytais argumentais, jos 36 punkte teisingai nusprendė, kad OLAF atsisakymas pradėti tyrimą dėl ankstesnių tyrimų eigos negali būti laikomas aktu, sukeliančiu privalomų teisinių pasekmių, galinčių turėti įtakos ieškovo interesams ir aiškiai pakeisti jo teisinę padėtį, ir dėlto toks atsisakymas nėra sprendimas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį.

44

Be to, konstatuotina, kad savo argumentais apeliantas nekritikuoja skundžiamos nutarties 33–35 punktuose Bendrojo Teismo išdėstytų motyvų, kuriais remdamasis jis padarė išvadą, esančią minėtos nutarties 36 punkte, esmės, bet pateikia šiuos argumentus siekdamas išsiaiškinti, ar OLAF pagrįstai nusprendė nelaikyti jo su ankstesniais tyrimais „susijusiu asmeniu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2013 2 straipsnio 5 punktą.

45

Vis dėlto atsakymas į šį klausimą neturi reikšmės, kiek tai susiję su minėtais Bendrojo Teismo motyvais ir išvada, nes skundžiamos nutarties 33 punkte jis, be kita ko, teisingai pažymėjo, kad nė vienoje Reglamento Nr. 883/2013 nuostatoje fiziniams ir juridiniams asmenims, nesvarbu, ar jie laikomi „susijusiais asmenimis“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 2 straipsnio 5 punktą, nesuteikiama teisės reikalauti OLAF pradėti tyrimą dėl anksčiau atliktų jos tyrimų eigos.

46

Iš tiesų net „susijęs asmuo“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, joje apibrėžtas kaip „Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu, korupcija ar kita neteisėta veikla įtariamas asmuo arba ekonominės veiklos vykdytojas, kurio atžvilgiu [OLAF] yra pradėjusi tyrimą“, neturi teisės reikalauti, kad ši tarnyba pradėtų tyrimą dėl savo tyrimų, o ji neprivalo pradėti tokio tyrimo, remdamasi jai pateikta informacija.

47

Be to, kaip tvirtina Komisija, skundžiamos nutarties 43 punkte ir darydamas nuorodą į jos 37 ir 38 punktus Bendrasis Teismas taip pat iš esmės nusprendė, kad jei ieškinį jis turėtų vertinti atsižvelgdamas į galutines OLAF ataskaitas, kuriomis jis grindžiamas, kaip siūlė apeliantas, taigi šis ieškinys būtų susijęs su OLAF atsisakymu iš dalies pakeisti arba paneigti šias ataskaitas, dėl tokio ieškinio būtų nesilaikyta termino, skirto ieškiniui dėl tokių ataskaitų panaikinimo pareikšti.

48

Apeliacinio skundo pirmajame pagrinde apeliantas neginčija šio Bendrojo Teismo vertinimo.

49

Kadangi pirmojoje instancijoje ieškinys formaliai buvo pareikštas ne dėl pačių ankstesnių tyrimų galutinių ataskaitų, bet dėl ginčijamo rašto, kuriuo OLAF atmetė apelianto prašymą pradėti tyrimą dėl ankstesnių tyrimų eigos, primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją aktas, kuriame, palyginti su ankstesniu aktu, nepateikta jokios naujos informacijos, yra tik jį patvirtinantis aktas, todėl dėl jo negali būti pradėtas skaičiuoti naujas ieškinio pareiškimo terminas (2009 m. spalio 23 d. Nutarties Komisija / Potamianos ir Potamianos / Komisija, C‑561/08 P ir C‑4/09 P, EU:C:2009:656, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Nagrinėjamu atveju, kaip savo išvados 43 punkte pažymėjo generalinė advokatė ir kaip matyti iš Bendrojo Teismo skundžiamoje nutartyje padarytų išvadų, OLAF skirtuose raštuose apeliantas apsiribojo jos ankstesnių tyrimų galutinėse ataskaitose pateiktų išvadų ir tokias išvadas lėmusių procedūrinių veiksmų kritika ir nepateikė jokių naujų ir esminių faktinių aplinkybių. Iš tų pačių teiginių matyti, kad OLAF atsakymuose, visų pirma ginčijamame rašte, taip pat nenurodyta tokių aplinkybių ir nebuvo iš naujo išnagrinėta apelianto situacija, palyginti su galutinėmis ataskaitomis.

51

Darytina išvada, kad, kiek tai susiję su OLAF atsisakymu pradėti tyrimą dėl ankstesnių tyrimų eigos, ginčijamas raštas bet kuriuo atveju yra tik galutines ataskaitas, parengtas atlikus šiuos tyrimus, patvirtinantis aktas, todėl nagrinėjamu atveju nereikia nagrinėti klausimo, ar šios ataskaitos yra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, ir manytina, kad Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 43 punkte pagrįstai nusprendė, jog apelianto ieškinys nagrinėjamu atveju vis tiek negali būti pripažintas priimtinu, nes priešingu atveju būtų nesilaikoma termino, per kurį suinteresuotasis asmuo gali ginčyti OLAF ankstesnių tyrimų galutines atskaitas.

52

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

53

Antra, kiek tai susiję su šio apeliacinio skundo pagrindo antra dalimi, grindžiama tuo, kad skundžiamoje nutartyje Bendrojo Teismo padaryta išvada dėl ieškinio nepriimtinumo reiškia Sąjungos teisminės gynybos sistemos trūkumus, pirmiausia primintina, kad iš SESV 256 straipsnio, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos, Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkto ir 169 straipsnio matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos ginčijamos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, dalys ir šį prašymą konkrečiai pagrindžiantys teisiniai argumentai, antraip apeliacinis skundas arba atitinkamas jo pagrindas bus nepriimtini (2016 m. birželio 29 d. Nutarties Europos ombudmenas / Staelen, C‑337/15 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:670, 21 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

54

Savo pirmojo pagrindo antrą dalį suformulavęs taip, kaip priminta šio sprendimo 40 punkte, apeliantas neįvykdė tokių reikalavimų. Nors skundžiamos nutarties 47–55 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo pirmojoje instancijoje apelianto pateiktą argumentą, grindžiamą tariamais Sąjungos teisminės gynybos sistemos trūkumais, šiuo klausimu nurodydamas kelis teisinius argumentus, apeliantas šioje antroje dalyje tik nurodo, kad nesutinka su vertinimais, kuriuos Bendrasis Teismas suformulavo minėtos nutarties 40 ir 41 punktuose, ir tik glaustai išdėsto kelis bendrus teiginius, nenurodydamas, kuo šios nutarties 47–55 punktuose pateikti įvairūs teisiniai argumentai yra teisiškai klaidingi.

55

Šiuo aspektu primintina, kad apeliacinio skundo pagrindas, kuriame apsiribojama bendrais teiginiais ir nepateikiama tikslios informacijos apie tai, kuriuose skundžiamo sprendimo punktuose galbūt padaryta teisės klaida, turi būti atmestas kaip akivaizdžiai nepriimtinas (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 29 d. Nutarties Europos ombudmenas / Staelen, C‑337/15 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:670, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, šio sprendimo 53 punkte nurodyto reikalavimo netenkina apeliacinio skundo pagrindas, kuriame nepateikiama net argumentų, konkrečiai skirtų skundžiamame sprendime padarytai teisės klaidai identifikuoti, o tik pakartojami ieškinio pagrindai ir argumentai, kurie jau buvo pateikti Bendrajame Teisme. Iš tikrųjų toks apeliacinis skundas yra vien prašymas iš naujo išnagrinėti Bendrajame Teisme pareikštą ieškinį, o tai nepatenka į Teisingumo Teismo jurisdikciją (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Taryba ir kt. / K. Chrysostomides & Co. ir kt., C‑597/18 P, C‑598/18 P, C‑603/18 P ir C‑604/18 P, EU:C:2020:1028, 127 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

56

Vadinasi, pirmojo pagrindo antra dalis yra nepriimtina.

57

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą pirmąjį pagrindą kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nepriimtiną.

58

Apelianto teigimu, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai pritarė Komisijos pateiktam nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui, motyvuojamam tuo, kad ginčijamame rašte išdėstytas OLAF atsisakymas leisti susipažinti su dokumentais, kurių apeliantas jos prašė, nėra aktas, kurį galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1049/2001. Konkrečiai kalbant, skundžiamos nutarties 69 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad atsisakymas leisti susipažinti su 2018 m. rugpjūčio 22 d. rašte prašomais dokumentais negali būti laikomas galutiniu aktu, priimtu pagal šio reglamento 7 ir 8 straipsnius. Šią išvadą jis padarė po to, kai, be kita ko, tos pačios nutarties 64 ir 65 punktuose nurodė, kad, pirma, apeliantas tik rašytinių dokumentų pateikimo Bendrajam Teismui stadijoje pirmą kartą nurodė, kad jo prašymas leisti susipažinti su dokumentais buvo grindžiamas to paties reglamento 6 straipsniu, ir, antra, iš ginčijamo rašto aiškiai matyti, kad OLAF šį prašymą vertino ne kaip pagal šį 6 straipsnį pateiktą prašymą leisti susipažinti su dokumentais, o tik kaip prašymą leisti susipažinti su tyrimų medžiaga.

59

Taip Bendrasis Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad, kiek tai susiję su prašymu leisti susipažinti su dokumentais, Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsnyje nenumatyta jokio konkretaus formalaus reikalavimo, išskyrus tai, kad toks prašymas turi būti surašytas viena iš Sąjungos kalbų ir pakankamai konkretus, kad institucija galėtų identifikuoti atitinkamus dokumentus. Taigi, apelianto nuomone, kadangi Komisija jo neinformavo apie teisę pateikti pakartotinį prašymą pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 dalį, OLAF atsisakymas leisti susipažinti su dokumentais turėjo būti laikomas galutiniu aktu, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo.

60

Komisija tvirtina, kad, pirma, antrajame pagrinde apeliantas prašo Teisingumo Teismo paneigti Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, o tai nepriklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai nagrinėjant apeliacinį skundą.

61

Antra, Komisijos teigimu, norėdamas susipažinti su iš OLAF prašomais dokumentais apeliantas galėjo remtis arba Chartijos 41 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtinta teise susipažinti su bylos medžiaga, arba visuomenės teise susipažinti su dokumentais, įtvirtinta ir reglamentuojama Reglamente Nr. 1049/2001. Nagrinėjamu atveju teisinis pagrindas, kuriuo apeliantas grindė 2018 m. rugpjūčio 22 d. rašte išdėstytą prašymą leisti susipažinti su dokumentais, nebuvo aiškus ir šis raštas leido manyti, kad yra pagrįstas Chartijos 41 straipsnio 2 dalies b punktu. Taigi normalu, kad ginčijamame rašte OLAF nenagrinėjo šio prašymo leisti susipažinti su dokumentais pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 ir neatkreipė apelianto dėmesio į galimybę pateikti pakartotinį prašymą pagal Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnį. Šiuo klausimu Komisija mano, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog prašymas leisti susipažinti su dokumentais turi būti pakankamai konkretus, kad atitinkama institucija galėtų į jį atsakyti. Šiomis aplinkybėmis pareiškėjai privalo pateikti reikšmingą informaciją ir pateikus tokį prašymą jiems tenka lojalumo pareiga.

62

Trečia, Komisijos teigimu, jeigu apeliantas vis dėlto manė, kad jo prašymas leisti susipažinti su dokumentais buvo pagrįstas šiuo reglamentu, jis turėjo pateikti pakartotinį prašymą pagal Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnį. Pradinis OLAF atsakymas, jeigu būtų suprantamas kaip atsisakymas pagal minėtą reglamentą, bet kuriuo atveju negalėtų būti aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, atsižvelgiant į šiame reglamente įtvirtintą dviejų etapų procedūrą.

63

Pirmiausia reikia priminti, kad galimybės susipažinti su institucijų dokumentais procedūra vyksta dviem etapais ir kad atsakymas į pirminį prašymą, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 1 dalį, yra tik pirmosios pozicijos priėmimas, dėl kurio iš principo negalima pareikšti ieškinio. Tačiau išimtiniais atvejais, kai toks atsakymas yra galutinė institucijos pozicija, dėl jo galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo (žr. 2014 m. spalio 2 d. Sprendimo Strack / Komisija, C‑127/13 P, EU:C:2014:2250, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

64

Kaip savo išvados 74 punkte iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, tai, kad savo atsakyme atitinkama institucija pagal Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 1 dalį neinformavo pareiškėjo, kad jis turi teisę pateikti pakartotinį prašymą pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 dalį, reiškia, kad šis atsakymas yra galutinis.

65

Be to, kadangi Komisija prieštarauja apelianto pateiktam antrajam pagrindui ir teigia, kad jam pagrįsti pateikti argumentai susiję su Bendrojo Teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, todėl Teisingumo Teismas, kuriam pateiktas apeliacinis skundas, negali jų tikrinti, reikia priminti, kad Bendrojo Teismo atliekamas teisinis faktinės aplinkybės ar akto, kaip antai rašto, kvalifikavimas yra teisės klausimas, kuris gali būti keliamas apeliaciniame procese (2017 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Bionorica ir Diapharm / Komisija, C‑596/15 P ir C‑597/15 P, EU:C:2017:886, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

66

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamos nutarties matyti, kad OLAF neinformavo apelianto apie jo teisę pateikti pakartotinį prašymą pagal Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalį.

67

Iš šios nutarties taip pat matyti, kad 2018 m. rugpjūčio 22 d. rašte apeliantas nepaminėjo Reglamento Nr. 1049/2001 ir kad tik Bendrajam Teismui pateiktose rašytiniuose dokumentuose jis pirmą kartą nurodė, kad tame rašte išdėstytas jo prašymas leisti susipažinti su dokumentais buvo pateiktas pagal minėto reglamento 6 straipsnį.

68

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsnio 1 dalį prašymai leisti susipažinti su dokumentais turi būti pateikti rašytine forma, įskaitant elektroninę, viena iš ESS 55 straipsnyje išvardytų kalbų, ir turi būti pakankamai konkretūs, kad atitinkama institucija galėtų identifikuoti dokumentą.

69

Vis dėlto nė viena Reglamento Nr. 1049/2001 nuostata neįpareigoja pareiškėjo nurodyti savo prašymo teisinio pagrindo.

70

Tokia pareiga taip pat negali būti kildinama iš Komisijos nurodytos jurisprudencijos, nes, nepaisant kelių formuluotės niuansų, 2011 m. sausio 20 d. Sprendime Strack / Komisija (F‑121/07, EU:F:2011:3, 84–91 punktai) buvo nagrinėjamas būtent šio sprendimo 68 punkte nurodytas reikalavimas pakankamai konkrečiai suformuluoti prašymą leisti susipažinti su dokumentais, kad institucija galėtų identifikuoti dokumentą, o ne pareiga nurodyti prašymo teisinį pagrindą.

71

Be to, pareigos prašyme leisti susipažinti su dokumentais aiškiai nurodyti Reglamentą Nr. 1049/2001 nebuvimas atitinka šiuo reglamentu siekiamą tikslą. Iš šio reglamento 1 straipsnio a punkto matyti, kad juo siekiama užtikrinti „kaip galima platesn[ę] susipažinimo su dokument[ais] galimybę“.

72

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad Reglamentu Nr. 1049/2001 suteikiama labai plati teisė susipažinti su atitinkamų institucijų dokumentais, nes naudojantis šia teise pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalį nereikalaujama nurodyti prašymo pateikimo priežasties (2010 m. sausio 26 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds / Komisija, C‑362/08 P, EU:C:2010:40, 56 punktas).

73

Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad, priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamos nutarties 65, 66 ir 68 punktuose, OLAF turėjo nagrinėti apelianto prašymą leisti susipažinti su dokumentais remdamasi Reglamentu Nr. 1049/2001, taigi privalėjo informuoti apeliantą apie jo teisę pateikti pakartotinį prašymą pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 dalį.

74

Konkrečiai kalbant, tai, kad skundžiamos nutarties 66 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, jog 2018 m. rugpjūčio 22 d. rašte apeliantas „nuolat minėjo Reglamentą Nr. 883/2013“, šiomis aplinkybėmis neturi reikšmės.

75

Tai, kad 2018 m. rugpjūčio 22 d. raštas buvo susijęs su prašymu leisti susipažinti su dokumentais, susijusiais su OLAF tyrimais, t. y. su Reglamente Nr. 883/2013 reglamentuojama sritimi, nėra kliūtis iš karto grįsti šį prašymą Reglamentu Nr. 1049/2001, nes neginčijama, kad šis reglamentas gali būti prašymo leisti susipažinti su dokumentais, susijusiais su kitame Sąjungos akte reglamentuojama administracine procedūra, teisinis pagrindas.

76

Kadangi nagrinėjamu atveju OLAF neinformavo apelianto apie jo teisę pateikti pakartotinį prašymą pagal Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalį, jis pagrįstai manė, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 63 ir 64 punktuose primintos jurisprudencijos, OLAF ginčijamame rašte išdėstė galutinę savo poziciją atmesti jo 2018 m. rugpjūčio 22 d. rašte pateiktą prašymą leisti susipažinti su dokumentais, todėl šis raštas galėjo būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas.

77

Darytina išvada, kad apeliacinio skundo antrasis pagrindas turi būti pripažintas pagrįstu, nes Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamos nutarties 69 punkte nusprendė, kad atsisakymas leisti susipažinti su 2018 m. rugpjūčio 22 d. rašte prašomais dokumentais negali būti laikomas galutiniu aktu, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo.

78

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia panaikinti skundžiamą nutartį tiek, kiek ja Bendrasis Teismas atmetė kaip nepriimtiną apelianto ieškinį, kiek juo buvo prašoma panaikinti ginčijamame rašte suformuluotą OLAF atsisakymą leisti jam susipažinti su 2018 m. rugpjūčio 22 d. rašte nurodytais dokumentais, o likusią apeliacinio skundo dalį atmesti.

79

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio 1 dalį Teisingumo Teismas, panaikinus Bendrojo Teismo sprendimą, gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą.

80

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas atmetė kaip nepriimtiną apelianto ieškinį, kiek juo buvo prašoma panaikinti ginčijamame rašte suformuluotą OLAF atsisakymą leisti jam susipažinti su 2018 m. rugpjūčio 22 d. rašte nurodytais dokumentais, taigi dėl pagrindų, kuriais jis rėmėsi grįsdamas šią apeliacinio skundo dalį, Bendrajame Teisme nevyko teisminiai ginčai ir šis teismas jų nenagrinėjo, vadinasi, šioje bylos stadijoje negalima priimti sprendimo, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija ir Taryba / Carreras Sequeros ir kt., C‑119/19 P ir C‑126/19 P, EU:C:2020:676, 130 punktą). Taigi bylą reikia grąžinti Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą dėl šios ieškinio dėl panaikinimo dalies.

81

Vadinasi, nereikia priimti sprendimo dėl šio sprendimo 36 punkte nurodyto apelianto prašymo taikyti pasirengimo nagrinėti bylą priemonę.

82

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas arba jeigu jis yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia šis teismas.

83

Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalyje, taikomoje apeliacinėje byloje pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, nustatyta, kad jeigu šalys atitinkamai pralaimi dėl vieno ar kelių reikalavimų, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

84

Nagrinėjamu atveju reikia taikyti pastarąją nuostatą, kiek apeliacinis skundas atmestas tiek, kiek skundžiama nutartimi Bendrasis Teismas atmetė prašymą panaikinti ginčijamą raštą, nes šiuo raštu OLAF atsisakė pradėti tyrimą dėl ankstesnių tyrimų eigos, tačiau patenkintas tiek, kiek šia nutartimi Bendrasis Teismas atmetė prašymą panaikinti ginčijamą raštą, nes juo OLAF atsisakė leisti susipažinti su 2018 m. rugpjūčio 22 d. apelianto rašte nurodytais dokumentais.

85

Vadinasi, reikia nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas šiame apeliaciniame procese, ir atidėti klausimo dėl bylinėjimosi pirmojoje instancijoje išlaidų klausimo nagrinėjimą, nes byla grąžinama Bendrajam Teismui.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: