–

FK, atstovaujamo Rechtsanwalt W. Polster,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch ir E. Samoilova,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos B.‑R. Killmann ir D. Martin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72; klaidų ištaisymas OL L 188, 2013, p. 10) 13 straipsnio 2 dalies b punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant FK ir Rechtsanwaltskammer Wien (Vienos advokatų asociacija, Austrija) ginčą dėl pastarosios sprendimo atmesti FK prašymą skirti išankstinę senatvės pensiją.

3

Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnis „Apibrėžimai“ suformuluotas taip:

„Šiame reglamente:

<…>

<…>“

4

Šio reglamento 3 straipsnyje „Taikymo sritys“ nustatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis:

<…>

d) senatvės išmokas;

<…>

i) priešpensines išmokas;

<…>“

5

Šio reglamento 11 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies a punkte nurodyta:

„1.   Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis.

<…>

3.   Laikantis 12–16 straipsnių nuostatų:

6

To paties reglamento 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių savarankiškai dirbančiam asmeniui taikomi:

7

Reglamento Nr. 883/2004 14 straipsnio 1–3 dalyse nurodyta:

„1.   11–13 straipsniai netaikomi savanoriškam ar neprivalomam nuolatiniam draudimui, išskyrus tuos atvejus, kai 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų sričių atžvilgiu valstybėje narėje yra tik savanoriško draudimo sistema.

2.   Jeigu, remiantis valstybės narės teisės aktais, atitinkamas asmuo turi būti apdraustas privalomuoju draudimu toje valstybėje narėje, jam negali būti taikoma savanoriško arba neprivalomo nuolatinio draudimo sistema kitoje valstybėje narėje. Visais kitais atvejais, jeigu atitinkamai sričiai taikomos kelios savanoriško arba neprivalomo nuolatinio draudimo sistemos, atitinkamas asmuo gali prisijungti tik prie pasirinktos sistemos.

3.   Tačiau invalidumo, senatvės išmokų ir maitintojo netekimo išmokų atžvilgiu atitinkamas asmuo gali pasirinkti valstybės narės savanorišką ar neprivalomą nuolatinį draudimą, net jeigu jam privalomi kitos valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad kažkuriuo jo profesinės veiklos etapu dirbant pagal darbo sutartį arba savarankiškai arba dėl tokios jo veiklos jam buvo taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, ir kad toks sutapimas aiškiai ar numanomai pripažįstamas pirmosios valstybės narės teisės aktuose.“

8

Šio reglamento 90 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„1.   [1971 m. birželio 14 d.] Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 [dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeistas ir atnaujintas 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3),] nuo šio reglamento taikymo dienos panaikinamas.

Tačiau Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 lieka galioti ir turi teisinę galią įgyvendinant:

<…>

9

2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (OL L 284, 2009, p. 1), 14 straipsnio „[Reglamento Nr. 883/2004] 12 ir 13 straipsnių patikslinimas“ 6, 8 ir 9 dalyse numatyta:

„6.   Taikant [Reglamento Nr. 883/2004] 13 straipsnio 2 dalį, asmuo, kuris „paprastai savarankiškai dirba dviejose ar daugiau valstybių narių“ reiškia visų pirma asmenį, kuris, savarankiškai dirbdamas, tuo pačiu metu arba pakaitomis vykdo vienos arba daugiau atskirų rūšių savarankišką veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių, neatsižvelgiant į šios veiklos pobūdį.

<…>

8.   Taikant [Reglamento Nr. 883/2004] 13 straipsnio 1 ir 2 dalis, darbas „paprastai pagal darbo sutartį arba savarankiškai“ vienoje valstybėje narėje reiškia, kad ten vykdoma kiekybiškai didelė visos pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbančio asmens veiklos dalis, tačiau tai neturi būti didžioji šios veiklos dalis.

Nustatant, ar didelė veiklos dalis vykdoma vienoje valstybėje narėje, atsižvelgiama į šiuos orientacinius kriterijus:

Atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 % pirmiau nurodytų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje nevykdoma didelė veiklos dalis.

9.   Taikant [Reglamento Nr. 883/2004] 13 straipsnio 2 dalies b punktą, savarankiškai dirbančio asmens „veiklos centras“ nustatomas atsižvelgiant į visus to asmens profesinės veiklos aspektus, visų pirma vietą, kurioje yra pastovi ir nuolatinė jo verslo vieta, įprastinį jo vykdomos veiklos pobūdį arba trukmę, suteiktų paslaugų skaičių ir atitinkamo asmens ketinimus, apie kuriuos galima spręsti iš visų aplinkybių.“

10

1999 m. birželio 21 d. Liuksemburge pasirašyto Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo (OL L 114, 2002, p. 6), patvirtinto Europos bendrijos vardu 2002 m. balandžio 4 d. Tarybos ir Komisijos sprendimu 2002/309/EB (Euratomas) dėl bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje susitarimo dėl septynių susitarimų sudarymo su Šveicarijos Konfederacija (OL L 114, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 41 t., p. 89; toliau – EB ir Šveicarijos susitarimas), 8 straipsnyje nustatyta:

„Pagal II priedą Susitariančiosios Šalys numato socialinės apsaugos sistemų koordinavimą, kurio tikslas:

11

EB ir Šveicarijos susitarimo II priedo dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo 1 straipsnyje numatyta:

„1.   Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo Susitariančiosios Šalys sutaria tarpusavyje taikyti Europos Sąjungos teisės aktus, į kuriuos daroma nuoroda šio priedo A skirsnyje su pakeitimais, padarytais tuo skirsniu, arba tokiems teisės aktams lygiavertes taisykles.

2.   Šio priedo A skirsnyje nurodytuose teisės aktuose vartojama sąvoka „valstybė (‑ės) narė (‑ės)“, be valstybių, kurioms taikomi atitinkami Europos Sąjungos teisės aktai, papildomai taikoma ir [Šveicarijos Konfederacijai].“

12

Šio II priedo A skirsnyje, be kita ko, buvo daroma nuoroda į Reglamentą Nr. 1408/71, iš dalies pakeistą ir atnaujintą Reglamentu Nr. 118/97 (toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), ir į 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 574/72, nustatantį Reglamento Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką (OL L 74, 1972, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 83).

13

Minėtas II priedas buvo atnaujintas 2012 m. kovo 31 d. Jungtinio komiteto, įsteigto pagal Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą dėl laisvo asmenų judėjimo, sprendimu Nr. 1/2012, kuriuo pakeičiamas to Susitarimo II priedas dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 103, 2012, p. 51), ir įsigaliojo 2012 m. balandžio 1 d. Nuo šiol šiame priede daroma nuoroda į reglamentus Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009.

14

Be to, tik nuo 2005 m. sausio 1 d., vadovaujantis 2005 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 647/2005, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72 (OL L 117, 2005, p. 1), 3 straipsniu, Reglamento Nr. 1408/71, pakeisto Reglamentu Nr. 883/2004, taikymo sritis taip pat apima „laisvųjų profesijų asociacijų pensijos įstaigų pensijos sistemas“, kurios apima senatvės pensiją, mokamą dėl to, kad buvo verčiamasi advokato veikla, kaip aptariamoji pagrindinėje byloje.

15

Nuostatos, reglamentuojančios įtraukimą į Austrijos advokatų asociacijos advokatų sąrašą ir atitinkamos senatvės pensijos gavimą, yra įtvirtintos 1868 m. liepos 15 d.Rechtsanwaltsordnung (Reglamentas dėl vertimosi advokato veikla) (RGBl., 96/1868), su pakeitimais, padarytais 2020 m. gruodžio 23 d. (BGBl. I, 156/2020) (toliau – RAO), 49 ir 50 straipsniuose.

16

RAO 49 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Iš esmės visi asmenys, įtraukti į Austrijos advokatų asociacijos advokatų sąrašą arba į Austrijos advokatų asociacijos tvarkomą advokatų, kurie yra Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, sąrašą, taip pat advokatai praktikantai, įtraukti į Austrijos advokatų asociacijos advokatų sąrašą, privalo mokėti įmokas, išskyrus atvejus, kai, verčiantis advokato veikla, pagal kitus teisės aktus jiems privalomai taikoma kurios nors Europos Sąjungos valstybės narės, kitos valstybės, kuri yra [EEE] susitarimo šalis, arba Šveicarijos Konfederacijos senatvės draudimo sistema. Ne mažiau nei dvi advokatų asociacijos taip pat gali įsteigti bendrą savidraudos draugiją.“

17

RAO 50 straipsnio 1 dalyje iš esmės numatyta, kad kiekvienas asmuo, kuris verčiasi advokato veikla, turi teisę gauti senatvės pensiją, invalidumo pensiją arba našlių pensiją, jeigu tenkinamos tam būtinos sąlygos ir jei įvyksta įvykis, suteikiantis teisę į atitinkamą išmoką.

18

Pagal RAO 50 straipsnio 2 dalį ši teisė turi būti apibrėžta savidraudos draugijų nuostatuose pagal nustatytas taisykles. RAO 50 straipsnio 2 dalies 2 punkto c papunkčio aa dalyje nurodyta, kad suinteresuotasis asmuo, siekdamas gauti išankstinę senatvės pensiją, turi atsisakyti verstis advokato veikla nacionalinėje teritorijoje ir užsienyje.

19

Verordnung der Vertreterversammlung des österreichischen Rechtsanwaltskammertages über die Versorgungseinrichtungen Teil A der österreichischen Rechtsanwaltskammern (Satzung Teil A 2018) (2018 m. Austrijos advokatų asociacijų atstovų asamblėjos sprendimas dėl Austrijos advokatų asociacijų savidraudos draugijų „A dalies“, toliau – 2018 m. nuostatai dėl A dalies) 26 straipsnio 1 dalies 8 punkte, kaip išankstinės senatvės pensijos gavimo sąlyga, taip pat nustatytas reikalavimas, kad atitinkamas asmuo atsisakytų verstis advokato veikla „visur“.

20

1954 m. gimęs FK yra Lenkijos ir Vokietijos pilietis. Nuo 1984 m. kovo 8 d. jis yra įrašytas į Kelno (Vokietija) advokatų asociacijos advokatų sąrašą. Jis vykdo profesinę veiklą ne tik kaip Rechtsanwalt, bet ir kaip prisiekusysis lenkų kalbos vertėjas žodžiu ir raštu. Nuo pat tada, kai pradėjo verstis advokato veikla, jis mokėjo įmokas Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės (Vokietija) pensijų sistemai.

21

1996 m. FK buvo įtrauktas į Vienos advokatų asociacijos advokatų sąrašą Austrijoje ir ten vertėsi advokato veikla, kuria taip pat vertėsi Vokietijoje. Nuo įtraukimo į šį sąrašą FK mokėjo įmokas Austrijos draudimo sistemai.

22

FK veiklos centras iki 2007 m. buvo Kelne (Vokietija), o vėliau jis perkėlė savo gyvenamąją vietą ir savo veiklos centrą į Šveicariją, kur iki šiol verčiasi advokato veikla, nes buvo įtrauktas į advokatų, kurie yra Sąjungos valstybių narių arba ELPA priklausančių valstybių piliečiai, sąrašą kaip advokatas, esantis Kelno advokatų asociacijos advokatų sąraše.

23

Nuo to laiko FK Vokietijoje vykdomos advokato veiklos laikas palaipsniui sumažėjo, o Šveicarijoje – padidėjo, t. y. pastaruoju metu FK 70 % savo darbo laiko skyrė advokato veiklai savo kontoroje Šveicarijoje, 25 % – savo kontoroje Vokietijoje, o 5 % – savo kontoroje Austrijoje. Be to, darbo laikas, kurį FK praleido versdamasis minėta veikla savo kontoroje Austrijoje, niekada neviršijo daugiau nei 10 % viso jo bendro darbo laiko.

24

Nuo 2018 m. FK gauna išankstinę senatvės pensiją Vokietijoje, kur ir toliau verčiasi advokato veikla.

25

FK taip pat moka įmokas bendrajai pensijų sistemai Šveicarijoje.

26

2017 m. spalio 16 d. FK pateikė Vienos advokatų asociacijai prašymą nuo 2017 m. lapkričio 1 d. skirti išankstinę senatvės pensiją; savo prašyme nurodė, kad atsisako verstis advokato veikla Austrijoje, tačiau lieka Kelno advokatų asociacijos advokatų sąraše ir advokatų, kurie yra Sąjungos valstybių narių arba ELPA priklausančių valstybių piliečiai, sąraše Šveicarijoje.

27

2018 m. gegužės 29 d. Vienos advokatų asociacijos advokatų tarybos sprendimu šis prašymas buvo atmestas remiantis kartu taikomų 2018 m. nuostatų dėl A dalies 26 ir 29 straipsnių nuostatomis, kuriose numatyta, kad senatvės pensija skiriama tuo atveju, jei suinteresuotasis asmuo atsisako verstis advokato veikla „visur“.

28

2018 m. rugpjūčio 3 d. FK apskundė šį sprendimą Verwaltungsgericht Wien (Vienos administracinis teismas, Austrija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, o šis patvirtino minėtą sprendimą.

29

Dėl Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas, Austrija) sprendimo FK su specialiuoju kasaciniu skundu kreipėsi į Verwaltungsgericht Wien (Vienos administracinis teismas). Pastarasis teismas panaikino minėtą sprendimą iš esmės motyvuodamas tuo, kad Verwaltungsgericht Wien (Vienos administracinis teismas) nenustatė su Sąjungos teise susijusių aplinkybių, nors FK teigė, kad pagal Sąjungos teisę draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias senatvės pensijos gavimas priklauso nuo to, ar suinteresuotasis asmuo atsisako verstis advokato veikla nacionalinėje teritorijoje ir užsienyje.

30

Pagrindinę bylą nagrinėjantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad iki 2005 m. sausio 1 d. tiek Vokietijoje, tiek Austrijoje specialios savarankiškai dirbantiems asmenims (įskaitant tuos, kurie verčiasi advokato veikla) taikomos sistemos pagal Reglamento Nr. 1408/71 II priedą nebuvo įtrauktos į šio reglamento taikymo sritį. Šis reglamentas šiems savarankiškai dirbantiems asmenims pradėtas taikyti tik nuo minėtos datos, iš dalies pakeitus minėtą reglamentą; pagal pakeistą reglamentą teisės nebuvo suteiktos už bet kokį ankstesnį laikotarpį, net jei anksčiau įgyti laikotarpiai buvo įskaitomi.

31

Nacionalinis teismas mano, kad reikia taikyti Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 2 dalį tam, kad būtų nustatyti teisės aktai, taikytini tokiam asmeniui, kuris, kaip FK, savarankiškai dirba dviejose ar trijose valstybėse narėse.

32

Minėtam teismui kyla klausimas, kaip reikia aiškinti šią nuostatą, kai atitinkamo asmens veiklos centras ir jo gyvenamoji vieta nėra valstybėje narėje, nes, remiantis pažodiniu šios nuostatos aiškinimu, tokiu atveju netaikomi jokios valstybės narės teisės aktai.

33

Tuo atveju, jei būtų taikomi Austrijos teisės aktai, nacionalinis teismas taip pat klausia, ar RAO atitinka Sąjungos teisę, visų pirma vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principus, nuosavybės teisę ir laisvo asmenų judėjimo bei įsisteigimo laisvės principus, o jeigu atsakymas būtų neigiamas, ar remiantis Sąjungos teisės viršenybės principu reikia netaikyti RAO 50 straipsnio 2 dalies 2 punkto c papunkčio aa dalies.

34

Pabrėždamas, kad pagrindinėje byloje neabejotinai egzistuoja į Sąjungos teisės taikymo sritį patenkanti tarpvalstybinė situacija, nes FK yra įsisteigęs dviejose valstybėse narėse, o Austrijos teisės nuostata daro poveikį suinteresuotojo asmens teisinei padėčiai Vokietijoje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnį teisė į nuosavybę, taigi ir turtiniai interesai, susiję su teisės aktuose numatytomis socialinėmis išmokomis, pavyzdžiui, su senatvės pensija, yra neliečiami, o tokios pagrindinės teisės apribojimai turi būti pagrįsti viešojo intereso tikslais, tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti ir proporcingi. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, ar esamais interesais pateisinama, kad senatvės pensijos gavimas priklausytų nuo to, ar suinteresuotasis asmuo atsisako verstis advokato veikla tiek Austrijoje, tiek užsienyje. Pagrindinėje byloje nagrinėjama teisės norma gali būti ribojama įsisteigimo laisvė, užtikrinama pagal Pagrindinių teisių chartijos 15 straipsnio 2 dalį ir SESV 49 straipsnį.

35

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Sąjungos teisę iš esmės leidžiama toliau vykdyti veiklą valstybėse narėse, kartu gaunant senatvės pensiją kitoje valstybėje narėje, nes socialinės apsaugos sistemų koordinavimo kontekste aiškiai sprendžiamas klausimas dėl valstybėse narėse taikomo skirtingo pensinio amžiaus.

36

Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgericht Wien (Vienos administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

37

Kalbant apie pirmojo klausimo formuluotę, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 11–13 punktų, pagal EB ir Šveicarijos susitarimo II priedo 1 straipsnio 2 dalį sąvoka „valstybė (‑ės) narė (‑ės)“, vartojama šio priedo A skirsnyje nurodytuose teisės aktuose, turi būti suprantama kaip reiškianti ne tik Sąjungos valstybes nares, kurioms taikomi šie aktai, bet ir Šveicarijos Konfederaciją.

38

Taigi dėl įvairiose EB ir Šveicarijos susitarimo II priedo A skirsnio versijose daromos aiškios nuorodos į reglamentus Nr. 1408/71 ir Nr. 883/2004 šiuo susitarimu išplečiama šių reglamentų taikymo sritis, į ją įtraukiant Šveicarijos Konfederaciją, todėl – priešingai, nei pirmajame klausime teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – šioje byloje Šveicarijos Konfederaciją reikia laikyti ne trečiąja valstybe, o valstybe nare.

39

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kokie teisės aktai taikytini pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 2 dalies b punktą, kai atitinkamo asmens gyvenamoji vieta ir jo veiklos centras yra Šveicarijoje, o šis asmuo taip pat vykdo nevienodai paskirstytą veiklą dviejose kitose valstybėse narėse pagal EB ir Šveicarijos susitarimo II priedo 1 straipsnio 2 dalį, t. y. Vokietijoje ir Austrijoje.

40

Reikia priminti, kad nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, pastarasis teismas nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismas prireikus turi performuluoti jam pateiktus klausimus ir tokiomis aplinkybėmis išaiškinti visas Sąjungos teisės nuostatas, kurių reikia nacionaliniams teismams jų nagrinėjamoms byloms išspręsti, net jei šios nuostatos nėra aiškiai nurodytos Teisingumo Teismui pateiktuose klausimuose (žr., be kita ko, 2017 m. spalio 19 d. Sprendimo Otero Ramos, C‑531/15, EU:C:2017:789, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo González Castro, C‑41/17, EU:C:2018:736, 54 punktą).

41

Todėl nepaisant to, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas formaliai apribojo savo pirmąjį klausimą prašydamas išaiškinti Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 2 dalies b punktą (nors, atsižvelgiant į šio sprendimo 38 punkte pateiktą paaiškinimą, kad Šveicarijos Konfederacija turi būti laikoma „valstybe nare“, prejudicinis klausimas turėjo būti susijęs su šio reglamento 13 straipsnio 2 dalies a punkto išaiškinimu), Teisingumo Teismas iš visos šio nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų, turi nustatyti Sąjungos teisės nuostatas, kurias reikia išaiškinti atsižvelgiant į pagrindinės bylos dalyką (žr., be kita ko, 2017 m. spalio 19 d. Sprendimo Otero Ramos, C‑531/15, EU:C:2017:789, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo González Castro, C‑41/17, EU:C:2018:736, 55 punktą).

42

Nagrinėjamu atveju iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad Teisingumo Teismas, siekdamas pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą, turi išaiškinti kitas Sąjungos teisės nuostatas.

43

Iš jurisprudencijos matyti, kad reglamentų Nr. 883/2004 ir Nr. 1408/71 nuostatomis buvo sukurta koordinavimo sistema, visų pirma susijusi su pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie įvairiomis aplinkybėmis naudojasi teise laisvai judėti, taikytinų teisės aktų nustatymu (šiuo klausimu žr. 2008 m. balandžio 3 d. Sprendimo Derouin, C‑103/06, EU:C:2008:185, 20 punktą, 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo Hoogstad, C‑269/15, EU:C:2016:802, 33 punktą ir 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo AFMB ir kt., C‑610/18, EU:C:2020:565, 40 punktą).

44

Pagal šioje koordinavimo sistemoje numatytas taisykles atitinkamiems asmenims taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai, taip siekiant išvengti sunkumų, kurių Sąjungos viduje judantiems asmenims gali kilti tuo pačiu metu taikant kelių valstybių nacionalinės teisės aktus, ir panaikinti skirtingą požiūrį, kurį lemia Sąjungos viduje judantiems asmenims tuo pat metu iš dalies ar visiškai taikomi kelių valstybių teisės aktai (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo de Ruyter, C‑623/13, EU:C:2015:123, 36 ir 37 punktus, 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo Hoogstad, C‑269/15, EU:C:2016:802, 35 ir 36 punktus, taip pat 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo AFMB ir kt., C‑610/18, EU:C:2020:565, 40 punktą).

45

Šis vienos valstybės narės teisės aktų taikymo principas visų pirma įtvirtintas Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnyje, kuriame nustatyta, kurios valstybės narės teisės aktai taikomi asmeniui, vykdančiam veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių, ir pagal kurio 2 dalį paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių savarankiškai dirbančiam asmeniui taikomi valstybės narės, kurioje jis gyvena, teisės aktai, jeigu didelę laiko dalį jis dirba toje valstybėje narėje (šio reglamento 13 straipsnio 2 dalies a punktas), arba valstybės narės, kurioje yra jo veiklos centras, teisės aktai, jeigu šis asmuo negyvena vienoje iš valstybių narių, kurioje dirba didelę laiko dalį (minėto reglamento 13 straipsnio 2 dalies b punktas).

46

Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje paaiškinta, kad, taikant Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalis, „didelė dalis“ darbo, atliekamo pagal darbo sutartį arba savarankiškai vienoje valstybėje narėje, reiškia, kad ten vykdoma kiekybiškai didelė visos pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbančio asmens veiklos dalis, tačiau tai nebūtinai turi būti didžioji šios veiklos dalis. Nustatant, ar didelė veiklos dalis vykdoma vienoje valstybėje narėje, darbo pagal darbo sutartį atveju atsižvelgiama į darbo laiką ir (arba) atlyginimą. Mažiau kaip 25 % pirma nurodytų kriterijų atitiktis rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje nevykdoma didelė veiklos dalis (šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 19 d. Sprendimo Ryanair, C‑33/21, EU:C:2022:402, 63 punktą).

47

Atsižvelgiant į tai, kad FK gyveno Vokietijoje, kurioje taip pat buvo jo veiklos centras prieš persikeliant gyventi į Šveicariją, kur šiuo metu yra jo veiklos centras, reikia manyti, kad pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 2 dalį jam taikomi arba Vokietijos, arba Šveicarijos teisės aktai.

48

Kadangi nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad FK darbo laikas, skirtas veiklai kontoroje Austrijoje, niekada neviršijo 10 % viso jo, kaip advokato, darbo laiko, reikia konstatuoti, kad pagal Reglamente Nr. 883/2004 įtvirtintas kolizines normas Austrijos teisės aktai neturi būti taikomi.

49

Nors dėl Reglamente Nr. 883/2004 įtvirtintos išsamios ir suderintos kolizinių normų sistemos kiekvienos valstybės narės teisės aktų leidėjas iš principo netenka įgaliojimų savo nuožiūra nustatyti savo nacionalinės teisės aktų taikymo srities apimties ir sąlygų, tiek asmenų, kuriems ji taikytina, tiek teritorijos, kurioje galioja nacionalinės teisės nuostatos, atžvilgiu (žr., be kita ko, 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo de Ruyter, C‑623/13, EU:C:2015:123, 34 ir 35 punktus, taip pat 2019 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo van den Berg ir kt., C‑95/18 ir C‑96/18, EU:C:2019:767, 50 punktą), vis dėlto šis vienos valstybės narės teisės aktų taikymo principas negali atimti iš valstybės narės, kuri nėra kompetentinga pagal Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies nuostatas, galimybės tam tikromis sąlygomis skirti darbuotojui migrantui išmokas šeimai ar senatvės pensiją pagal savo nacionalinę teisę, net jei pagal šio reglamento 13 straipsnį pastarajam taikomi kitos valstybės narės teisės aktai (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Franzen ir kt., C‑382/13, EU:C:2015:261, 58–61 punktus ir 2019 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo van den Berg ir kt., C‑95/18 ir C‑96/18, EU:C:2019:767, 53 punktą).

50

Iš tiesų vienintelis Reglamente Nr. 883/2004 įtvirtintų kolizinių normų tikslas – nustatyti teisės aktus, taikytinus asmenims, esantiems vienoje iš situacijų, nurodytų šias normas įtvirtinančiose nuostatose (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo Hoogstad, C‑269/15, EU:C:2016:802, 37 punktą ir 2017 m. vasario 1 d. Sprendimo Tolley, C‑430/15, EU:C:2017:74, 60 punktą). Jų tikslas nėra nustatyti teisės ar pareigos draustis tam tikroje socialinės apsaugos sistemoje egzistavimo sąlygas (šiuo klausimu žr. 1998 m. birželio 11 d. Sprendimo Kuusijärvi, C‑275/96, EU:C:1998:279, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo Dumont de Chassart, C‑619/11, EU:C:2013:92, 39 punktą).

51

Vadinasi, pagal Reglamentą Nr. 883/2004 gali toliau egzistuoti atskiros sistemos, lemiančios skirtingus reikalavimus įvairioms institucijoms, prieš kurias atitinkamas išmokų gavėjas gali remtis tiesioginėmis teisėmis vien tik pagal vidaus teisę arba pagal vidaus teisę, prireikus papildytą Sąjungos teise (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo Dumont de Chassart, C‑619/11, EU:C:2013:92, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2017 m. vasario 1 d. Sprendimo Tolley, C‑430/15, EU:C:2017:74, 57 punktą).

52

Reglamente Nr. 883/2004 įtvirtintomis kolizinėmis normomis nesiekiama reglamentuoti klausimo, ar darbuotojas turi teisę į išmoką, kurią jis galėjo gauti dėl tam tikru laikotarpiu sumokėtų įmokų konkrečios valstybės narės socialinės apsaugos sistemai.

53

Nagrinėjamu atveju, viena vertus, reikia pažymėti, kad, kaip paaiškina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pareiškėjo pagrindinėje byloje sumokėtos įmokos Austrijoje advokato veikla besiverčiantiems asmenims taikomoms specialioms sistemoms nebuvo įtrauktos į Reglamento Nr. 1408/71, pakeisto Reglamentu Nr. 883/2004, taikymo sritį ir kad šios įmokos pateko į šių reglamentų taikymo sritį tik nuo 2005 m. sausio 1 d. Kita vertus, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje prašytų taikyti draudimo laikotarpių sumavimą ar atsižvelgti į kitose valstybėse narėse įgytus laikotarpius siekdamas, kad jam būtų skirta prašoma išankstinė senatvės pensija, grindžiama vien Austrijos teisės taikymu.

54

Darytina išvada, kad pagrindinėje byloje keliamas klausimas ne dėl taikytinų teisės aktų nustatymo pagal Reglamento Nr. 883/2004 11–13 straipsniuose numatytas kolizines normas, o tik dėl atitinkamos valstybės narės, kur buvo mokamos įmokos, teisės aktuose numatytos sistemos taikymo suinteresuotajam asmeniui.

55

Šią išvadą, be to, patvirtina FK pateikti argumentai, pagal kuriuos advokato veikla besiverčiantiems asmenims taikoma speciali sistema turi būti kvalifikuojama kaip „savanoriško ar neprivalomo nuolatinio draudimo sistema“.

56

Iš tiesų, kiek tai susiję su šios specialios sistemos kvalifikavimu kaip „savanoriško ar neprivalomo nuolatinio draudimo sistemos“ (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), bent jau įmokų, sumokėtų nuo 2005 m. sausio 1 d., atžvilgiu tokia draudimo sistema, remiantis Reglamento Nr. 883/2004 14 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 3 dalies nuostatomis, aiškiai nepatenka į šiame reglamente įtvirtinto taikytinų teisės aktų nustatymo mechanizmo taikymo sritį. Taigi FK Austrijoje gali būti leista apsidrausti šiuo neprivalomu nuolatiniu draudimu, net jeigu jam privalomai taikomi kitos valstybės narės (šiuo atveju – Šveicarijos) teisės aktai, nes jis pradėjo mokėti įmokas specialiai advokato veikla Austrijoje besiverčiančių asmenų draudimo sistemai, kai ji dar nepateko į Reglamento Nr. 1408/71, pakeisto Reglamentu Nr. 883/2004, taikymo sritį, ir toliau jas mokėjo.

57

Tokiu atveju suinteresuotasis asmuo turi turėti galimybę nuspręsti, ar tęsti draudimą pagal privalomojo draudimo sistemą, ar tokio draudimo tam tikrais laikotarpiais atsisakyti, jei toks sprendimas turi įtakos būsimos socialinio draudimo išmokos dydžiui (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 12 d. Sprendimo Bouman, C‑114/13, EU:C:2015:81, 58 punktą).

58

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 2 dalyje numatytos kolizinės normos netaikomos asmens, kuris gyvena valstybėje narėje, kur taip pat yra jo veiklos centras, ir kartu vykdo nevienodai paskirstytą veiklą dviejose kitose valstybėse narėse, situacijai, kai reikia nustatyti, ar šis asmuo turi tiesiogines teises, susijusias su tam tikru laikotarpiu sumokėtomis įmokomis, vienos iš tų dviejų kitų valstybių narių institucijų atžvilgiu.

59

Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią prašomos išankstinės pensijos skyrimas priklauso nuo to, ar suinteresuotasis asmuo atsisako verstis advokato veikla ne tik atitinkamos valstybės narės teritorijoje, bet ir užsienyje.

60

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad advokato veikla besiverčiančio asmens, valstybės narės piliečio, persikeliančio į kitą valstybę narę siekiant ten verstis atitinkama reglamentuojama profesija, situacijai gali būti taikomas arba SESV 49 straipsnis, susijęs su įsisteigimo laisve, jeigu paprastai jam moka klientas, arba SESV 45 straipsnis, susijęs su laisvu darbuotojų judėjimu, jeigu jo užmokestį sudaro atlyginimas pagal darbo sutartį (šiuo klausimu žr. 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Gebhard, C‑55/94, EU:C:1995:411, 22–25 punktus ir 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Onofrei, C‑218/19, EU:C:2020:1034, 23 punktą).

61

Dėl to ar pagrindinėje byloje aptariamais Austrijos teisės aktais ribojama įsisteigimo laisvė arba laisvas darbuotojų judėjimas, reikia priminti, kad Reglamentu Nr. 883/2004 nesukuriama bendra socialinio draudimo sistema, pagal jį gali toliau egzistuoti atskiros nacionalinės sistemos. Valstybės narės išlaiko savo kompetenciją organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas ir, nesant suderinimo Sąjungos lygmeniu, kiekviena valstybė narė savo teisės aktuose turi nustatyti, inter alia, sąlygas, kuriomis suteikiama teisė į socialines išmokas. Vis dėlto įgyvendindamos šią savo kompetenciją valstybės narės turi laikytis Sąjungos teisės, visų pirma SESV nuostatų, susijusių su kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažįstama laisve judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (be kita ko, žr. 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo Salgado González, C‑282/11, EU:C:2013:86, 35–37 punktus, 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Somova, C‑103/13, EU:C:2014:2334, 33–35 punktus ir 2021 m. spalio 21 d. Sprendimo Zakład Ubezpieczeń Społecznych I Oddział w Warszawie, C‑866/19, EU:C:2021:865, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

62

Be to, visomis SESV nuostatomis dėl laisvo asmenų judėjimo ir įsisteigimo laisvės siekiama palengvinti Sąjungos piliečiams bet kokios profesinės veiklos vykdymą Sąjungos teritorijoje ir draudžiamos priemonės, galinčios sudaryti nepalankesnes sąlygas šiems piliečiams, siekiantiems vykdyti ekonominę veiklą kitos valstybės narės teritorijoje (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C‑415/93, EU:C:1995:463, 94 punktą ir 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Somova, C‑103/13, EU:C:2014:2334, 36 punktą).

63

Taigi šiomis nuostatomis draudžiama bet kokia nacionalinė priemonė, kuri, nors ir taikoma nediskriminuojant dėl pilietybės, gali kliudyti Sąjungos piliečiams pasinaudoti SESV garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurios naudojimasis jomis gali tapti mažiau patrauklus (šiuo klausimu žr. 2008 m. balandžio 1 d. Sprendimo Gouvernement de la Communauté française ir gouvernement wallon, C‑212/06, EU:C:2008:178, 45 punktą ir 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Somova, C‑103/13, EU:C:2014:2334, 38 punktą).

64

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama teisės norma yra vienodai taikoma visiems advokato veikla besiverčiantiems asmenims, vadinasi, nėra diskriminacijos dėl pilietybės.

65

Vis dėlto reikia pažymėti, kad tokia Austrijos teisės aktuose numatyta sąlyga, pagal kurią reikalaujama, kad suinteresuotasis asmuo atsisakytų verstis advokato veikla tiek nacionalinėje teritorijoje, tiek užsienyje tam, kad galėtų gauti išankstinę senatvės pensiją, gali atgrasyti teisę į tokią pensiją turinčius asmenis nuo pasinaudojimo jų įsisteigimo arba judėjimo laisvėmis.

66

Be to, jei toks atsisakymas galėtų būti priimtinas tik Austrijoje dirbusiam asmeniui, su juo gali sunkiau sutikti įsisteigimo ar net judėjimo laisve pasinaudojęs asmuo, kuris, be kita ko, gali būti priverstas toliau vykdyti profesinę veiklą kitoje valstybėje narėje, nes ten dar nesulaukė teisės aktuose nustatyto pensinio amžiaus.

67

Vadinasi, pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai yra SESV 45 ir 49 straipsniuose garantuojamų laisvių apribojimas, kuris gali būti leidžiamas, tik jeigu juo siekiama teisėto SESV atitinkančio tikslo ir jis pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Vis dėlto, net tokiu atveju šios priemonės taikymas turi būti tinkamas užtikrinti atitinkamo tikslo įgyvendinimą ir neviršyti to, kas būtina jam pasiekti (žr., be kita ko, 2013 m. gegužės 16 d. Sprendimo Wencel, C‑589/10, EU:C:2013:303, 70 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Somova, C‑103/13, EU:C:2014:2334, 46 punktą ir 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Onofrei, C‑218/19, EU:C:2020:1034, 32 punktą).

68

Šiuo klausimu Austrijos vyriausybė tvirtina, kad apie atitinkamą priemonę pateisinantį privalomąjį bendrojo intereso pagrindą galima spręsti iš pagrindinėje byloje aptariamos sistemos tikslo – atitinkama pensija pakeisti anksčiau pradedamomis gauti pajamomis, prie kurių neturėtų būti gaunamos pajamos iš visą darbo laiką vykdomos veiklos. Tikslas yra ne tik apsaugoti asmenis, kurie dar verčiasi advokato veikla, nuo konkurencijos su jau išėjusiais į pensiją asmenimis, bet ir užtikrinti atitinkamos senatvės pensijų sistemos, kuri nėra bendrosios pensijų sistemos dalis ir yra finansuojama pagal einamojo finansavimo modelį, o ne pagal investicinį pensijų kaupimo modelį, finansinį gyvybingumą.

69

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog užimtumo politikos srityje teisėtais gali būti laikomi tikslai, kuriais siekiama, pavyzdžiui, nustatyti amžiaus ribas, kurias pasiekus privaloma nutraukti veiklą, kad būtų skatinama labiau subalansuota amžiaus struktūra (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Fuchs ir Köhler, C‑159/10 ir C‑160/10, EU:C:2011:508, 50 punktą).

70

Iš tiesų negalima pagrįstai abejoti tokio bendrojo intereso tikslo, susijusio su užimtumo politika, teisėtumu, nes pagal ESS 3 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą aukšto užimtumo lygio skatinimas yra vienas iš Sąjungos siekiamų tikslų (šiuo klausimu žr. 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Comune di Gesturi, C‑670/18, EU:C:2020:272, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

71

Nors neginčytina, kad nacionalinės teisės aktai, kuriais reguliuojama darbo rinka, siekiant atlaisvinti arti pensinio amžiaus esančių asmenų užimamas darbo vietas ir užtikrinti sveiką konkurenciją tarp specialistų, yra tinkami nustatytam tikslui pasiekti, vis dėlto reikia konstatuoti, kad kadangi pagal juos reikalaujama, kad suinteresuotasis asmuo atsisakytų verstis advokato veikla tiek atitinkamos valstybės narės teritorijoje, tiek užsienyje, yra tikimybė, kad jais viršijama tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

72

Panašu, kad nacionalinės teisės norma, pagal kurią reikalaujama, kad suinteresuotasis asmuo atsisakytų verstis advokato veikla tiek atitinkamos valstybės narės teritorijoje, tiek užsienyje, siekiant apsaugoti asmenis, kurie vis dar verčiasi šia veikla, nuo konkurencijos su asmenimis, kurie jau pasinaudojo teise išeiti į pensiją, viršija tai, kas būtina minėtam tikslui pasiekti, nes šis tikslas galėtų būti pasiektas apribojant atsisakymą verstis bet kokia profesine veikla tik nacionalinėje teritorijoje ar net ribotoje geografinėje zonoje kitoje valstybėje narėje. Be to, tokioje teisės normoje neatsižvelgiama į tai, kad Sąjungos teisėje teisės į pensiją įgijimo ir išlaikymo sąlygos valstybėse narėse nėra suderintos, o tik koordinuojamos, ir suinteresuotieji asmenys gali būti priversti toliau dirbti kitose valstybėse narėse, kad įgytų teisę į pensiją pagal atitinkamą nacionalinę teisę.

73

Be to, atrodo, kad reikalavimas, jog suinteresuotasis asmuo atsisakytų verstis advokato veikla tiek nacionalinėje teritorijoje, tiek užsienyje, viršija tai, kas būtina siekiant išvengti, kad prie išankstinės senatvės pensijos nebūtų pajamų, gaunamų iš visą darbo laiką vykdomos veiklos.

74

Kalbant apie atitinkamos specialios sistemos finansinio gyvybingumo tikslą, pažymėtina: nors rimtas socialinės apsaugos sistemos finansinės pusiausvyros pažeidimo pavojus gali būti laikomas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu (be kita ko, žr. 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimo Kohll, C‑158/96, EU:C:1998:171, 41 punktą ir 2007 m. sausio 11 d. Sprendimo ITC, C‑208/05, EU:C:2007:16, 43 punktą), vis dėlto iš Austrijos vyriausybės pateiktų paaiškinimų neaišku, kaip šios specialios sistemos, finansuojamos iš gavėjų įmokų, finansavimui galėtų kilti rimtas pavojus dėl to, kad išankstinės pensijos pagal šią specialią sistemą gavėjai ir toliau vykdo veiklą kitose valstybėse narėse.

75

Taigi, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kaip paskutinė instancija turi nustatyti, ar aptariama nacionalinės teisės norma atitinka proporcingumo sąlygą, kiek tai susiję su atitinkamos specialios sistemos finansinio gyvybingumo tikslo įgyvendinimu (jei taip – kokiu mastu), iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad šis tikslas gali būti pasiektas mažiau ribojančiomis priemonėmis.

76

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: SESV 45 ir 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią prašomos išankstinės senatvės pensijos skyrimas priklauso nuo to, ar suinteresuotasis asmuo atsisako verstis advokato veikla, neatsižvelgiant visų pirma į tai, kurioje valstybėje narėje ta veikla verčiamasi.

77

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia: