–

Landkreis Aichach-Friedberg, atstovaujamos Rechtsanwalt R. Wiemann,

–

J. Sch. Omnibusunternehmen ir K. Reisen GmbH, atstovaujamų Rechtsanwälte J. R. Eydner ir A. Kafedžić,

–

E. GmbH & Co. KG, atstovaujamos Rechtsanwälte H. Holz, S. Janka ir U.-D. Pape,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. Santini,

–

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos K. Dieninio, V. Kazlauskaitės-Švenčionienės ir E. Kurelaitytės,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos P. Ondrůšek ir G. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18 (OL L 94, 2014, p. 65), iš dalies pakeistos 2017 m. gruodžio 18 d. Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) 2017/2365 (OL L 337, 2017, p. 19) (toliau – Direktyva 2014/24), 18 straipsnio 1 dalies ir 57 straipsnio 4 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Landkreis Aichach-Friedberg (Aichacho-Frydbergo apskritis, Vokietija) ginčą su J. Sch. Omnibusunternehmen (toliau – J) ir K. Reisen GmbH dėl apskrities viešojo transporto paslaugų viešojo pirkimo sutarties skyrimo.

3

1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/37/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, 1993, p. 54; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 163) 24 straipsnio pirmoje pastraipoje buvo pateiktas neprivalomųjų pagrindų, dėl kurių bet kuris rangovas galėjo būti pašalintas iš viešojo pirkimo procedūros, sąrašas.

4

Direktyvos 2014/24 101 konstatuojamosios dalies pirmoje pastraipoje nurodyta:

„perkančiosioms organizacijoms reikėtų papildomai suteikti galimybę neleisti dalyvauti ekonominės veiklos vykdytojams, kurie pasirodė esą nepatikimi, pavyzdžiui, dėl aplinkos apsaugos ar socialinės srities įsipareigojimų pažeidimų, įskaitant prieinamumo neįgaliesiems taisyklių pažeidimus ar kitokius sunkius profesinius nusižengimus, kaip antai konkurencijos taisyklių ar intelektinės nuosavybės teisių pažeidimai. <…>“

5

Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 10 punkte sąvoka „ekonominės veiklos vykdytojas“ apibrėžta kaip bet kuris fizinis ar juridinis asmuo arba viešasis subjektas, arba tokių asmenų ir (arba) subjektų grupė, įskaitant bet kokias laikinas įmonių asociacijas, kurie rinkoje siūlosi vykdyti darbus ir (arba) darbą, tiekti produktus ar teikti paslaugas.

6

Pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio c punktą ši direktyva taikoma pirkimams, kurių numatoma vertė be pridėtinės vertės mokesčio (PVM) yra lygi 221000 EUR arba didesnė, be kita ko, viešojo prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių, kurias skiria subcentrinės perkančiosios organizacijos, ir tokių organizacijų rengiamų projekto konkursų atveju.

7

Tos pačios direktyvos 18 straipsnio „Pirkimų principai“ 1 dalyje numatyta:

„Perkančiosios organizacijos ekonominės veiklos vykdytojus vertina vienodai ir jų nediskriminuoja, jos veikia skaidriai ir vadovaujasi proporcingumo principu.

Pirkimai negali būti parengti siekiant išvengti šios direktyvos taikymo arba dirbtinai sumažinti konkurenciją. Laikoma, kad konkurencija yra dirbtinai sumažinta tais atvejais, kai pirkimai parengiami siekiant nederamai sudaryti palankesnes ar nepalankias sąlygas tam tikriems ekonominės veiklos vykdytojams.“

8

Direktyvos 2014/24 57 straipsnyje „Pašalinimo pagrindai“ nustatyta:

„<…>

4.   Perkančiosios organizacijos gali pašalinti arba gali būti valstybių narių įpareigotos pašalinti iš dalyvavimo pirkimo procedūroje ekonominės veiklos vykdytoj[us,] esan[čius] bet kurioje iš šių situacijų:

<…>

<…>

6.   Ekonominės veiklos vykdytojas, atsidūręs vienoje iš 1 ir 4 dalyse nurodytų situacijų, gali pateikti įrodym[ų], kad ėmėsi pakankamų priemonių, jog įrodytų savo patikimumą, nepaisant to, kad yra tinkamas pagrindas jį pašalinti. Jeigu manoma, kad tokių įrodymų pakanka, atitinkama[s] ekonominės veiklos vykdytojas nepašalinamas iš pirkimo procedūro[s].

<…>

7.   Valstybės narės apibrėžia šio straipsnio įgyvendinimo sąlygas įstatymuose ar kituose teisės aktuose ir atsižvelgdamos į Sąjungos teisę. <…>“

9

2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/25/ES dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/17/EB (OL L 94, 2014, p. 243), iš dalies pakeistos 2017 m. gruodžio 18 d. Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) 2017/2364 (OL L 337, 2017, p. 17) (toliau – Direktyva 2014/25), 11 straipsnyje numatyta:

„Ši direktyva taikoma veiklos rūšims, susijusioms su tinklų, kuriais teikiama paslauga visuomenei vežimo geležinkeliais, automatinėmis sistemomis, tramvajais, troleibusais, autobusais arba lynų kelio transportu srityje, suteikimu arba eksploatavimu.

Transporto paslaugų srityje laikoma, kad tinklas egzistuoja, kai paslauga yra teikiama laikantis valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos nustatytų eksploatavimo sąlygų, kaip antai sąlygų, susijusių su maršrutais, kurie turi būti aptarnaujami, pajėgumais, kurie turi būti užtikrinti, arba paslaugos teikimo dažnumu.“

10

Direktyvos 2014/25 15 straipsnio a punkte nurodyta:

„Išskyrus pirkimus, kuriems ši direktyva netaikoma vadovaujantis 18–23 straipsniuose numatytomis išimtimis arba išimtimis pagal 34 straipsnį, kiek tai susiję su atitinkamos veiklos vykdymu, ši direktyva taikoma pirkimams, kurių numatoma vertė be [PVM] yra lygi toliau nurodytoms vertės riboms arba didesnė už jas:

11

Šios direktyvos 36 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Perkantieji subjektai ekonominės veiklos vykdytojus vertina vienodai ir jų nediskriminuoja, jie veikia skaidriai ir vadovaujasi proporcingumo principu.

<…>“

12

Direktyvos 2014/25 80 straipsnio „Direktyvoje [2014/24] numatytų pašalinimo pagrindų ir atrankos kriterijų naudojimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Objektyvios ekonominės veiklos vykdytojų, pateikusių kvalifikacijos vertinimo paraišką kvalifikacijos vertinimo sistemoje, pašalinimo ir atrankos taisyklės bei kriterijai ir objektyvios atviro konkurso, riboto konkurso ar derybų, konkurencinių dialogų arba inovacijų partnerysčių kandidatų ir konkurso dalyvių pašalinimo ir atrankos taisyklės bei kriterijai gali apimti Direktyvos [2014/24] 57 straipsnyje išvardytus pašalinimo pagrindus, laikantis tame straipsnyje nustatytų sąlygų.

<…>

Valstybių narių reikalavimu tie kriterijai ir taisyklės taip pat apima Direktyvos [2014/24] 57 straipsnio 4 dalyje išvardytus pašalinimo pagrindus, laikantis tame straipsnyje nustatytų sąlygų.“

13

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2013 m. birželio 26 d.Gesetz gegen Wettbewerbsbeschränkungen (Įstatymas dėl konkurencijos ribojimo draudimo) (BGBl. 2013 I, p. 1750) (toliau – GWB) 1 straipsnyje numatyta:

„Draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškreipimas.“

14

GWB 124 straipsnio 1 dalies, kuria į Vokietijos teisę perkeliama Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalis, 4 punkte nustatyta:

„Laikydamosi proporcingumo principo perkančiosios organizacijos gali bet kuriuo viešojo pirkimo procedūros momentu pašalinti įmonę iš viešojo pirkimo procedūros, kai:

<…>

<…>“

15

2019 m. gruodžio 19 d.Aichacho-Frydbergo apskritis paskelbė skelbimą apie pirkimą, kuriuo siekiama atviro konkurso būdu skirti viešojo autobusų transporto paslaugų pirkimo sutartį; jos numatoma vertė viršijo Direktyvos 2014/24 4 straipsnio c punkte nustatytą ribą.

16

J yra prekybininkas, veikiantis savo vardu, o K. Reisen – ribotos atsakomybės autobusų transporto bendrovė, kurios vadovas ir vienintelis akcininkas yra J.

17

2020 m. vasario 27 d. tiek J, tiek K. Reisen per tą patį asmenį, t. y. J., pateikė pasiūlymus konkursui. 2019 m. lapkričio 1 d. J turtui buvo iškelta bankroto byla, o 2019 m. gruodžio 1 d. sprendimu bankroto administratorius iš šios bylos taikymo srities išbraukė J savarankišką veiklą. Savo pasiūlyme J nurodė, kad, kiek tai susiję su jo įmone, nebuvo nei kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo, nei iškelta tokios bylos.

18

2020 m. balandžio 2 d. J ir K. Reisen buvo pranešta, pirma, kad jų pasiūlymai buvo atmesti dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo, nes juos parengė tas pats asmuo, ir, antra, kad atitinkama pirkimo sutartis bus skirta E. Gmbh & Co. KG.

19

Pateikę skundą, kuris buvo atmestas, J ir K. Reisen kreipėsi į Vergabekammer Südbayern (Pietų Bavarijos viešųjų pirkimų bylas nagrinėjanti komisija, Vokietija). 2021 m. sausio 12 d. sprendimu ši patenkino jų skundą ir įpareigojo Aichacho-Frydbergo apskritį iš naujo įtraukti šių konkurso dalyvių pasiūlymus į nagrinėjamą pirkimo procedūrą. Konkrečiai kalbant, šios kolegijos teigimu, atsižvelgiant į 2018 m. gegužės 17 d. Sprendimą Specializuotas transportas (C‑531/16, EU:C:2018:324), jų veiksmai nepatenka į SESV 101 straipsnio taikymo sritį, nes jie sudaro vieną ekonominį vienetą.

20

Dėl šio sprendimo Aichacho-Frydbergo apskritis pateikė apeliacinį skundą Bayerisches Oberstes Landesgericht (Bavarijos aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija). Šios apskrities teigimu, leidimas dviem vieną ekonominį vienetą sudarantiems konkurso dalyviams dalyvauti viešojo pirkimo procedūroje yra nesuderinamas su kitų konkurso dalyvių interesais ir pažeidžia vienodo požiūrio principą bei konkurencijos taisykles, be kita ko, dėl to, kad šie dalyviai gali derinti savo atitinkamus pasiūlymus.

21

J ir K. Reisen mano, kad, atsižvelgiant į 2018 m. gegužės 17 d. Sprendimą Specializuotas transportas (C‑531/16, EU:C:2018:324), konkurso dalyvio pašalinimas dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo galimas tik tuo atveju, jei atitinkama situacija patenka į SESV 101 straipsnio taikymo sritį. Be to, Direktyvoje 2014/24 numatytų pašalinimo pagrindų išsamus pobūdis draudžia remtis vienodo požiūrio į konkurso dalyvius principu.

22

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad J ir K. Reisen sudaro vieną ekonominį vienetą, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl SESV 101 straipsnio. Nacionaliniam teismui kyla klausimas, ar Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos d punktą reikia suprasti taip, kad siekiant taikyti jame numatytą neprivalomąjį pašalinimo pagrindą reikalaujama, jog perkančioji organizacija turėtų pakankamai įtikinamų įrodymų apie SESV 101 straipsnio pažeidimą. Jis mano, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai, nes šioje Direktyvos 2014/24 nuostatoje numatytas pašalinimas reiškia, kad buvo pažeista kartelių teisės taisyklė. Tokio pažeidimo negalima numatyti tuo atveju, kai atitinkamos įmonės sudaro vieną ekonominį vienetą ir dėl to gali remtis „grupės privilegija“.

23

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalyje pateiktas neprivalomųjų pašalinimo pagrindų sąrašas užkerta kelią galimybei remtis vienodo požiūrio principu siekiant pateisinti dviejų vieną ekonominį vienetą sudarančių konkurso dalyvių pateiktų pasiūlymų pašalinimą.

24

Konkrečiai kalbant, reikėtų patikslinti, ar 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendime Michaniki (C‑213/07, EU:C:2008:731, 44 ir paskesni punktai) suformuota jurisprudencija taikytina Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 daliai. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, nepaisant skirtumų tarp Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalyje numatyto neprivalomųjų pašalinimo pagrindų sąrašo ir ankstesnėse direktyvose dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo numatytų pagrindų, pagal vienodo požiūrio principą ir toliau draudžiama svarstyti pasiūlymus, kurie nėra nei savarankiški, nei nepriklausomi ir kuriuos pateikė susijusios įmonės.

25

Galiausiai reikia nustatyti, ar Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl pasiūlymų, kurie nėra nei savarankiški, nei nepriklausomi nuo susijusių konkurso dalyvių (2018 m. gegužės 17 d. Sprendimas Specializuotas transportas, C‑531/16, EU:C:2018:324), taikytina vieną ekonominį vienetą sudarančių dalyvių pateiktiems pasiūlymams. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, atsižvelgiant į minėtą sprendimą, pagal vienodo požiūrio principą a fortiori draudžiama skirti sutartį su vieną ekonominį vienetą sudarančiais konkurso dalyviais, kurie negali pateikti savarankiškų ar nepriklausomų pasiūlymų.

26

Šiomis aplinkybėmis Bayerisches Oberstes Landesgericht (Bavarijos aukštesnysis apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

[Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas:]

27

Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Direktyvos 2014/24 18 straipsnio 1 dalį ir 57 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos d punktą, atsižvelgiant į viešojo pirkimo sutarties, susijusios su viešojo autobusų transporto paslaugomis, skyrimo procedūrą.

28

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, pastarasis nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išnagrinėti jam pateiktą bylą. Tokiu atveju Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus. Be to, Teisingumo Teismui gali reikėti atsižvelgti į Sąjungos teisės normas, kuriomis nacionalinis teismas nesirėmė, formuluodamas savo klausimą (šiuo klausimu žr. 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo T-Systems Magyarország, C‑263/19, EU:C:2020:373, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad tinklų, skirtų visuomenei teikti paslaugas autobusų transporto srityje, teikimas arba eksploatavimas aiškiai nurodytas Direktyvos 2014/25 11 straipsnyje tarp sričių, kurioms ši direktyva taikoma. Taigi, tiek, kiek pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartimi perkančioji organizacija ketina suteikti galimybę naudotis tokio pobūdžio tinklu arba jį eksploatuoti ir ši sutartis viršija šios direktyvos 15 straipsnio a punkte nurodytą ribą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia manyti, kad, atsižvelgiant į jos tikslą, minėta sutartis patenka į minėtos direktyvos taikymo sritį.

30

Šiuo klausimu, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašyme nurodytas nuostatas, reikia pažymėti, pirma, kad reikia išaiškinti Direktyvos 2014/25 36 straipsnio 1 dalį, pagal kurią perkančiosios organizacijos ekonominės veiklos vykdytojams taiko vienodas sąlygas ir jų nediskriminuoja bei veikia skaidriai ir proporcingai ir kuri iš esmės atitinka Direktyvos 2014/24 18 straipsnio 1 dalies nuostatas.

31

Antra, kiek tai susiję su neprivalomaisiais pašalinimo pagrindais, Direktyvoje 2014/25 nėra savarankiškos nuostatos ir šiuo klausimu daroma nuoroda į Direktyvą 2014/24.

32

Konkrečiai kalbant, Direktyvos 2014/25 80 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje nustatyta, kad valstybių narių reikalavimu objektyvios kandidatų ir dalyvių pašalinimo ir atrankos taisyklės bei kriterijai, be kita ko, atvirų, ribotų konkursų ar derybų atvejais, apima Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalyje išvardytus pašalinimo kriterijus, „laikantis tame straipsnyje nustatytų sąlygų“.

33

Reikia pažymėti, kad frazė „laikantis tame straipsnyje nustatytų sąlygų“ nukreipia į šio 57 straipsnio 4 dalyje nurodytas sąlygas (pagal analogiją žr. 2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Forposta ir ABC Direct Contact, C‑465/11, EU:C:2012:801, 33 punktą).

34

Vadinasi, jeigu po prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atlikto patikrinimo paaiškėtų, kad Direktyva 2014/25 taikoma pagrindinėje byloje nagrinėjamai pirkimo procedūrai, svarbu, kad siekdamas naudingai atsakyti į pateiktus klausimus Teisingumo Teismas išaiškintų Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalį, visų pirma šios nuostatos pirmos pastraipos d punktą, kuris konkrečiai nurodytas prašyme priimti prejudicinį sprendimą, nes pagal Direktyvos 2014/25 80 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą valstybėms narėms leidžiama minėtą Direktyvos 2014/24 nuostatą taikyti tokiose procedūrose.

35

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos d punktą, siejamą su Direktyvos 2014/25 80 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa, reikia aiškinti taip, kad šio 57 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos d punkte numatytas neprivalomasis pašalinimo pagrindas susijęs tik su tais atvejais, kai yra pakankamai įtikinamų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad ekonominės veiklos vykdytojai pažeidė SESV 101 straipsnį.

36

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šio teismo klausimai dėl minėto 57 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos d punkte numatyto neprivalomojo pašalinimo pagrindo taikymo srities pagrįsti tuo, kad GWB 124 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kuriuo į Vokietijos teisę perkeltas to 57 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos d punktas, pakartojama GWB 1 straipsnyje pateikta susitarimų, kuriais ribojama konkurencija, draudimo formuluotė, kuri Vokietijos teisėje iš esmės pakartoja SESV 101 straipsnį. Jis primena, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos (2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Specializuotas transportas, C‑531/16, EU:C:2018:324, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) matyti, kad pastarasis straipsnis netaikomas tuo atveju, kai juo draudžiamus susitarimus įgyvendina įmonės, kurios, kaip šiuo atveju, sudaro vieną ekonominį vienetą.

37

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos d punktą perkančiosios organizacijos gali pašalinti arba gali būti valstybių narių įpareigotos pašalinti bet kurį ekonominės veiklos vykdytoją iš dalyvavimo pirkimo procedūroje, kai perkančioji organizacija turi pakankamai įtikinamų duomenų daryti išvadą, kad ekonominės veiklos vykdytojas su kitais ekonominės veiklos vykdytojais sudarė susitarimus, kuriais siekiama iškreipti konkurenciją.

38

Reikia konstatuoti, kad šioje nuostatoje bendrai kalbama apie „[susitarimus] su kitais ekonominės veiklos vykdytojais <…>, kuriais siekiama iškreipti konkurenciją“. Jos formuluotėje neminimas SESV 101 straipsnis; visų pirma, priešingai nei tame straipsnyje, šioje formuluotėje nereikalaujama, kad šie susitarimai būtų sudaryti „įmonių“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir kad jie „galėtų daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai“.

39

Darytina išvada, kad Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos d punkte nurodomi atvejai, kai ekonominės veiklos vykdytojai sudaro antikonkurencinį susitarimą, kad ir koks jis būtų, ir jis negali apsiriboti tik SESV 101 straipsnyje nurodytais įmonių susitarimais.

40

Be to, tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos d punkto tikslas.

41

Teisingumo Teismas nusprendė, kad perkančiosios organizacijos galimybė ar net pareiga pašalinti ekonominės veiklos vykdytoją iš viešojo pirkimo procedūros numatyta būtent tam, kad ji galėtų įvertinti kiekvieno ekonominės veiklos vykdytojo sąžiningumą ir patikimumą. Be kita ko, Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos d punkte, siejamame su šios direktyvos 101 konstatuojamąja dalimi, nurodytas neprivalomasis pašalinimo pagrindas grindžiamas esminiu konkurso laimėtojo santykių su perkančiąja organizacija veiksniu, t. y. laimėtojo patikimumu, kuriuo grindžiamas perkančiosios organizacijos pasitikėjimas juo (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Tim, C‑395/18, EU:C:2020:58, 41 punktą).

42

Taigi Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos d punktu siekiama suteikti galimybę perkančiosioms organizacijoms įvertinti ir atsižvelgti į kiekvieno ekonominės veiklos vykdytojo sąžiningumą ir patikimumą, kad iš pirkimo procedūros būtų pašalinti nepatikimi konkurso dalyviai, su kuriais perkančiosios organizacijos negalėtų palaikyti pasitikėjimu grįstų santykių, kad užtikrintų atitinkamų paslaugų teikimą vykdant atitinkamą sutartį.

43

Toks tikslas skiriasi nuo numatytojo SESV 101 straipsnyje. SESV 101 straipsniu siekiama nubausti už įmonių antikonkurencinį elgesį ir jas nuo jo atgrasyti (2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Sumal, C‑882/19, EU:C:2021:800, 37 punktas).

44

Taigi Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos d punkto tikslas lemia platų šios nuostatos aiškinimą; pagal jį perkančiosios organizacijos, remdamosi toje nuostatoje numatytu neprivalomuoju pašalinimo pagrindu, be kita ko, gali atsižvelgti į susitarimus tarp ekonominės veiklos vykdytojų, kurie nedaro poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai.

45

Galiausiai, kalbant apie šios nuostatos kontekstą, reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos c punkte numatytu neprivalomuoju pašalinimo pagrindu, sąvoka „profesinis nusižengimas“, apimanti bet kokį neteisėtą elgesį, kuri turi įtakos pasitikėjimui atitinkamu ekonominės veiklos vykdytoju, jo sąžiningumui ar profesiniam patikimumui, turi būti aiškinama plačiai (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 4 d. Nutarties Consorzio Nazionale Servizi, C‑425/18, EU:C:2019:476, 29 ir 30 punktus).

46

Šiomis aplinkybėmis, kadangi, kaip matyti iš Direktyvos 2014/24 101 konstatuojamosios dalies, konkurencijos taisyklių pažeidimas, atsižvelgiant į šio sprendimo 39 punkte nurodytą šios direktyvos 57 straipsnio 4 dalies tikslą, gali būti laikomas sunkiu profesiniu nusižengimu, būtų nenuoseklu šios nuostatos pirmos pastraipos d punkte numatytą sąvoką „susitarimai“ aiškinti siaurai, apsiribojant tik SESV 101 straipsnyje nurodytais įmonių susitarimais.

47

Juo labiau, kad Direktyvos 2014/24 2 straipsnio 1 dalies 10 punkte apibrėžta „ekonominės veiklos vykdytojo“ sąvoka nėra siejama su „įmonės“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal SESV 101 straipsnį.

48

Taigi darytina išvada, kad nors susitarimo, kaip jis suprantamas pagal SESV 101 straipsnį, egzistavimas turi būti laikomas patenkančiu į Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos d punkte nurodytą neprivalomąjį pašalinimo pagrindą, vis dėlto šios nuostatos taikymo sritis yra platesnė ir apima ir ekonominės veiklos vykdytojų sudarytus antikonkurencinius susitarimus, kurie nepatenka į SESV 101 straipsnio taikymo sritį. Todėl vien tai, kad toks dviejų ekonominės veiklos vykdytojų susitarimas nepatenka į šio straipsnio taikymo sritį, neužkerta kelio jam taikyti šio neprivalomojo pašalinimo pagrindo.

49

Vis dėlto, siekiant pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reikia pabrėžti kad šioje Direktyvos 2014/24 nuostatoje numatytas atvejis, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių perkančiajai organizacijai manyti, kad dviejų ar daugiau ekonominės veiklos vykdytojų susitarimas buvo sudarytas siekiant iškreipti konkurenciją, o tai neišvengiamai reiškia, kad bent dviejų skirtingų ekonominės veiklos vykdytojų valia turi sutapti.

50

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad, kaip nurodo Europos Komisija, tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, negalima manyti, kad du ekonominės veiklos vykdytojai, kurie iš esmės priima sprendimus per tą patį fizinį asmenį, gali tarpusavyje sudaryti „susitarimus“, nes neatrodo, kad egzistuoja dvi skirtingos valios, kurios galėtų sutapti. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar, atsižvelgiant į J ir K. Reisen ryšį, įmanoma, kad jie galėtų sudaryti tokius susitarimus, siekdami iškreipti konkurenciją. Jei taip nėra, Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos d punkte numatytas neprivalomasis pašalinimo pagrindas negali būti taikomas jų situacijai.

51

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos d punktas, siejamas su Direktyvos 2014/25 80 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa, turi būti aiškinamas taip, kad šio 57 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos d punkte numatytas neprivalomasis pašalinimo pagrindas susijęs su atvejais, kai yra pakankamai įtikinamų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad ekonominės veiklos vykdytojai sudarė SESV 101 straipsniu draudžiamą susitarimą, tačiau neapsiriboja tik pastarajame straipsnyje numatytais susitarimais.

52

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalis, siejama su Direktyvos 2014/25 80 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa, turi būti aiškinama taip, kad šioje 57 straipsnio 4 dalyje išsamiai reglamentuojami neprivalomieji pašalinimo pagrindai, o tai užkerta kelią tam, kad Direktyvos 2014/25 36 straipsnio 1 dalyje numatytas vienodo požiūrio principas kliudytų skirti viešojo pirkimo sutartį ekonominės veiklos vykdytojams, kurie sudaro vieną ekonominį vienetą ir kurių pasiūlymai, nors ir pateikti atskirai, nėra nei savarankiški, nei nepriklausomi.

53

Analogiškame Direktyvos 93/37 kontekste Teisingumo Teismas nusprendė, kad šios direktyvos 24 straipsnio pirma pastraipa, kurioje, kaip ir Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalyje, pateiktas neprivalomųjų pašalinimo pagrindų sąrašas, turi būti aiškinama taip, kad ji išsamiai išvardija pagrindus, galinčius pateisinti rangovo nepriėmimą dalyvauti viešųjų pirkimų procedūroje dėl objektyviai pagrįstų priežasčių, susijusių su jo profesinėmis savybėmis. Vadinasi, jis užkerta valstybėms narėms ar perkančiosioms organizacijoms kelią jame pateiktą sąrašą papildyti kitais pašalinimo pagrindais, paremtais su profesine padėtimi susijusiais kriterijais (2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Michaniki, C‑213/07, EU:C:2008:731, 43 punktas).

54

Be to, Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalyje išsamiai išvardyti neprivalomieji pašalinimo pagrindai, kuriais galima pateisinti ekonominės veiklos vykdytojo pašalinimą iš viešojo pirkimo procedūros dėl objektyvių priežasčių, susijusių su jo profesinėmis savybėmis, interesų konfliktu ar konkurencijos iškraipymu, kurie atsirastų jam dalyvaujant rengiant šią procedūrą.

55

Šiuo požiūriu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta aplinkybė, kad nuo šiol šioje nuostatoje nurodyta daugiau neprivalomųjų pašalinimo pagrindų nei ankstesnėse Sąjungos direktyvose viešųjų pirkimų srityje, negali turėti jokios įtakos minėtoje nuostatoje numatyto sąrašo išsamumui.

56

Atsižvelgiant į Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalyje nustatytų pašalinimo pagrindų pobūdį, reikia konstatuoti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas laikėsi tokio paties požiūrio dėl įvairių pašalinimo pagrindų, nustatytų vėlesnėse Sąjungos direktyvose dėl viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo, ir, kaip Teisingumo Teismas nurodė 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Michaniki (C‑213/07, EU:C:2008:731) 42 punkte, įtraukė tik tuos pašalinimo pagrindus, kurie paremti objektyviai konstatuotais faktais ar atitinkamam ekonominės veiklos vykdytojui būdingu elgesiu, galinčiu kelti abejonių dėl jo profesinio sąžiningumo arba jo ekonominio ar finansinio pajėgumo atlikti darbus pagal viešojo pirkimo, kuriame jis pateikė pasiūlymą, sutartį, arba, kalbant apie sutartis, kurioms taikoma Direktyva 2014/24, nurodė, kad turi būti susiklosčiusi situacija, kuri atitinkamos viešojo pirkimo procedūros kontekste prilygtų interesų konfliktui arba konkurencijos iškraipymui, kaip atitinkamai nurodyta šios direktyvos 57 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos e ir f punktuose.

57

Vis dėlto tai, kad Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalyje, į kurią daroma nuoroda Direktyvos 2014/25 80 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje, nurodytų neprivalomųjų pašalinimo pagrindų sąrašas yra baigtinis, neužkerta kelio tam, kad šios direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje numatytas vienodo požiūrio principas kliudytų skirti viešojo pirkimo sutartį ekonominės veiklos vykdytojams, kurie sudaro vieną ekonominį vienetą ir kurių pasiūlymai, nors ir pateikti atskirai, nėra nei savarankiški, nei nepriklausomi.

58

Iš tiesų toks išsamus sąrašas neatima iš valstybių narių galimybės palikti galioti senas ar priimti naujas materialines normas, skirtas, be kita ko, užtikrinti, kad vykdant viešuosius pirkimus būtų laikomasi vienodo požiūrio principo ir iš jo išplaukiančio skaidrumo principo, kurių privalo laikytis perkančiosios organizacijos, vykdydamos bet kokią viešojo pirkimo procedūrą ir kurie yra Sąjungos direktyvų dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos pagrindas, su sąlyga, kad bus laikomasi proporcingumo principo (pagal analogiją žr. 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimo Assitur, C‑538/07, EU:C:2009:317, 21 punktą ir 2018 m. vasario 8 d. Sprendimo Lloyd’s of London, C‑144/17, EU:C:2018:78, 30 punktą).

59

Konkrečiai kalbant, susijusių konkurso dalyvių atveju Direktyvos 2014/25 36 straipsnio 1 dalyje numatytas vienodo požiūrio principas būtų pažeistas, jei būtų pripažinta, kad šie susiję dalyviai gali pateikti suderintus ar sutartus, t. y. ne savarankiškus ir nepriklausomus, pasiūlymus, o dėl to jie galėtų įgyti nepagrįstą pranašumą kitų dalyvių atžvilgiu (2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Specializuotas transportas, C‑531/16, EU:C:2018:324, 29 punktas).

60

Šiomis aplinkybėmis tam, kad būtų paisoma proporcingumo principo, perkančioji organizacija turi būti įpareigota išnagrinėti ir įvertinti faktines aplinkybes, kad nustatytų, ar tarp dviejų subjektų egzistuojantis ryšys šiuo atveju turėjo konkrečią įtaką atitinkamam toje pačioje viešojo pirkimo procedūroje pateiktų pasiūlymų turiniui, nes tokios įtakos, kad ir kokia būtų jos forma, konstatavimo pakanka, kad minėtos įmonės galėtų būti pašalintos iš atitinkamos procedūros (šiuo klausimu žr. 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimo Assitur, C‑538/07, EU:C:2009:317, 32 punktą ir 2018 m. vasario 8 d. Sprendimo Lloyd’s of London, C‑144/17, EU:C:2018:78, 38 punktą).

61

Konstatavimo, jog ryšiai tarp konkurso dalyvių turėjo įtakos jų pasiūlymų, pateiktų dėl tos pačios procedūros, turiniui, pakanka tam, kad į šiuos pasiūlymus perkančioji organizacija negalėtų atsižvelgti, nes jie turi būti pateikti visiškai savarankiškai ir nepriklausomai, jei parengti susijusių dalyvių (šiuo klausimu žr. 2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Specializuotas transportas, C‑531/16, EU:C:2018:324, 38 punktą).

62

Šie argumentai a fortiori taikomi konkurso dalyvių, kurie yra ne tik susiję, bet ir sudaro vieną ekonominį vienetą, situacijai.

63

Taigi, jeigu atlikęs reikalingus patikrinimus ir įvertinimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarytų išvadą, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami pasiūlymai nebuvo pateikti savarankiškai ir nepriklausomai, Direktyvos 2014/25 36 straipsnio 1 dalis draudžia skirti nagrinėjamą sutartį tokius pasiūlymus pateikusiems konkurso dalyviams.

64

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2014/24 57 straipsnio 4 dalis, siejama su Direktyvos 2014/25 80 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa, turi būti aiškinama taip, kad šioje 57 straipsnio 4 dalyje išsamiai reglamentuojami neprivalomi pašalinimo pagrindai, kuriais galima pateisinti ekonominės veiklos vykdytojo pašalinimą iš viešojo pirkimo procedūros dėl objektyvių priežasčių, susijusių su jo profesinėmis savybėmis, interesų konfliktu ar konkurencijos iškraipymu, kurie atsirastų jam dalyvaujant šioje procedūroje. Vis dėlto minėta 57 straipsnio 4 dalis neužkerta kelio tam, kad Direktyvos 2014/25 36 straipsnio 1 dalyje numatytas vienodo požiūrio principas kliudytų skirti viešojo pirkimo sutartį ekonominės veiklos vykdytojams, kurie sudaro vieną ekonominį vienetą ir kurių pasiūlymai, nors ir pateikti atskirai, nėra nei savarankiški, nei nepriklausomi.

65

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: