TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. rugpjūčio 1 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Imigracijos politika – Teisė į šeimos susijungimą – Direktyva 2003/86/EB – 10 straipsnio 3 dalies a punktas – 16 straipsnio 1 dalies b punktas – „Nepilnamečio vaiko“ sąvoka – „Realių šeimos santykių“ sąvoka – Pilnametis asmuo, prašantis leisti susijungti šeimai su pabėgėlio statusą įgijusiu nepilnamečiu – Reikšmingas nepilnamečio statuso vertinimo momentas“

Sujungtose bylose C‑273/20 ir C‑355/20

dėl Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) 2020 m. balandžio 23 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo atitinkamai 2020 m. birželio 22 d. ir 2020 m. liepos 30 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose

Bundesrepublik Deutschland

prieš

SW (C‑273/20),

BL,

BC (C‑355/20),

dalyvaujant:

Stadt Darmstadt (C‑273/20),

Stadt Chemnitz (C‑355/20),

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro trečiosios kolegijos pirmininko pareigas einanti antrosios kolegijos pirmininkė A. Prechal, teisėjai J. Passer, F. Biltgen, L. S. Rossi (pranešėja) ir N. Wahl,

generalinis advokatas G. Hogan,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

SW, atstovaujamos Rechtsanwalt H. Mohrmann,

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman, A. Hanje ir J. Langer,

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga ir D. Schaffrin,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL L 251, 2003, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 224) 2 straipsnio f punkto, 10 straipsnio 3 dalies a punkto ir 16 straipsnio 1 dalies a ir b punktų išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinė Respublika) ginčą su Sirijos piliečiais – SW (viena byla) ir BL bei BC (kita byla) – dėl jų pateiktų prašymų išduoti nacionalinę vizą siekiant šeimai susijungti su Vokietijoje pabėgėlio statusą įgijusiais jų sūnumis.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

3

Direktyvos 2003/86 2, 4, 6, 8 ir 9 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(2)

Laikantis daugelyje tarptautinės teisės dokumentų įrašyto įsipareigojimo saugoti šeimą ir gerbti šeimos gyvenimą, turėtų būti imamasi priemonių dėl šeimos susijungimo. Ši direktyva gerbia pagrindines teises ir laikosi principų, pripažintų, visų pirma [1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos] Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje.

<…>

(4)

Šeimos susijungimas yra būtinas, kad būtų galimas šeimos gyvenimas. Jis padeda kurti sociokultūrinį stabilumą, palengvinantį trečiųjų šalių piliečių integraciją valstybėje narėje, o tai padeda siekti ekonominės ir socialinės sanglaudos, vieno iš pagrindinių Sutartyje nurodytų Bendrijos tikslų.

<…>

(6)

Šeimai saugoti ir šeimos gyvenimui kurti ar išlaikyti, remiantis bendrais kriterijais, turėtų būti nustatytos materialinės sąlygos naudotis teise į šeimos susijungimą.

<…>

(8)

Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas pabėgėlių padėčiai, atsižvelgiant į priežastis, privertusias juos palikti savo šalį ir neleidusias jiems ten normaliai gyventi su šeima. Dėl to jiems turėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos naudotis teise į šeimos susijungimą.

(9)

Šeimos susijungimas turėtų būti visais atvejais taikomas šeimos branduolio nariams, t. y. sutuoktiniams ir nepilnamečiams vaikams.“

4

Direktyvos 2003/86 1 straipsnis suformuluotas taip:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti valstybių narių teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams naudojimosi šeimos susijungimo teise sąlygas.“

5

Šios direktyvos 2 straipsnio f punkte nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

f)

„nelydimas nepilnametis“ – aštuoniolikos metų neturintys trečiosios šalies piliečiai arba asmenys be pilietybės, atvykstantys į valstybių narių teritoriją, nelydimi pagal įstatymą ar paprotį atsakingo pilnamečio, ir iki tol, kol jo nesiima veiksmingai globoti toks asmuo, arba nepilnamečiai, kurie tampa nelydimi jiems atvykus į valstybių narių teritoriją.“

6

Minėtos direktyvos 4 straipsnyje numatyta:

„1.   Pagal šią direktyvą ir laikydamosi IV skyriuje, taip pat 16 straipsnyje nustatytų sąlygų valstybės narės leidžia atvykti ir gyventi šiems šeimos nariams:

<…>

b)

globėjo ir jo/jos sutuoktinio nepilnamečiams vaikams, įskaitant vaikus, įvaikintus atitinkamoje valstybėje narėje kompetentingos institucijos priimtu sprendimu arba sprendimu, kuris yra automatiškai įvykdomas dėl tos valstybės narės tarptautinių įsipareigojimų ar turi būti pripažintas pagal tarptautinius įsipareigojimus;

<…>

Šiame straipsnyje nurodyti nepilnamečiai vaikai turi būti nesulaukę atitinkamos valstybės narės įstatymais nustatytos pilnametystės ir neturi būti susituokę.

<…>

2.   Valstybės narės įstatymu ar kitais teisės aktais šiems šeimos nariams gali leisti atvykti [į šalį] ir [joje] gyventi pagal šią direktyvą ir laikantis IV skyriuje nustatytų sąlygų:

a)

globėjo arba jo ar jos sutuoktinio pirmos giminystės eilės pagal tiesiąją aukštutinę liniją giminėms [pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiams], jei juos išlaiko globėjai ir jei jie neturi deramos šeimos paramos kilmės šalyje;

<…>“

7

Tos pačios direktyvos 5 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės nustato, ar siekiant pasinaudoti šeimos susijungimo teise prašymą atvykti [į šalį] bei [joje] gyventi atitinkamos valstybės narės kompetentingoms institucijoms pateikia globėjas, ar šeimos narys arba nariai.

<…>

5.   Nagrinėdamos prašymą, valstybės narės deramai atsižvelgia į nepilnamečių vaikų geriausius interesus.“

8

Direktyvos 2003/86 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Jei pabėgėlis yra nelydimas nepilnametis, valstybės narės:

a)

leidžia šeimos susijungimo tikslu atvykti [į šalį] ir [joje] gyventi jo pirmojo giminystės laipsnio tiesiąja aukštutine linija giminėms [pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiams], netaikydamos 4 straipsnio 2 dalies a punkte nustatytų sąlygų;

<…>“

9

Šios direktyvos 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Patenkinusi prašymą susijungti su šeima, atitinkama valstybė narė tuojau pat leidžia šeimos nariui ar nariams atvykti. Tuo atžvilgiu atitinkama valstybė narė tokiems asmenims sudaro visas sąlygas gauti reikiamas vizas.

2.   Atitinkama valstybė narė šeimos nariams suteikia pirmąjį leidimą gyventi bent vieneriems metams. Šis leidimas gyventi yra atnaujinamas.“

10

Minėtos direktyvos 15 straipsnyje numatyta:

„1.   Ne vėliau kaip po penkerių gyvenimo metų, ir jei šeimos nariui leidimas gyventi nebuvo suteiktas dėl kitų priežasčių nei šeimos susijungimas, sutuoktinis arba nesusituokęs partneris ir pilnametystės sulaukęs vaikas turi teisę, jei reikia – pagal prašymą, į atskirą leidimą gyventi [šalyje], nepriklausomą nuo globėjo.

Valstybės narės gali riboti pirmoje pastraipoje nurodyto leidimo gyventi [šalyje] išdavimą sutuoktiniui arba nesusituokusiam partneriui tais atvejais, kai šeimos ryšiai nutrūksta.

2.   Valstybės narės atskirą leidimą gyventi [šalyje] gali išduoti suaugusiems vaikams ir tiesiosios aukštutinės giminystės linijos giminėms, kuriems taikoma 4 straipsnio 2 dalis.

<…>

4.   Nacionalinė teisė nustato atskiro leidimo gyventi [šalyje] suteikimo ir galiojimo trukmės nustatymo sąlygas.“

11

Šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės gali atmesti prašymą atvykti ir gyventi [šalyje] šeimos susijungimo tikslu arba prireikus panaikinti ar atsisakyti atnaujinti šeimos nario leidimą gyventi [šalyje] dėl šių priežasčių:

a)

jei nesilaikoma arba daugiau nebesilaikoma šioje direktyvoje nustatytų reikalavimų.

<…>

b)

jei globėjas ir jo/jos šeimos narys (‑iai) negyvena ar daugiau nebegyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius;

<…>“

12

Direktyvos 2003/86 17 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi [šalyje] arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą.“

Vokietijos teisė

13

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 2008 m. vasario 25 d.Gesetz über den Aufenthalt, die Erwerbstätigkeit und die Integration von Ausländern im Bundesgebiet (Užsieniečių apsigyvenimo, įsidarbinimo ir integracijos federalinėje teritorijoje įstatymas) (BGBl. 2008 I, p. 162, toliau – AufenthG) 6 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Ilgesniems apsilankymams reikalinga Vokietijos Federacinės Respublikos viza (nacionalinė viza), išduodama prieš įvažiuojant į šalį. Viza išduodama remiantis leidimams laikinai gyventi šalyje, ES mėlynajai kortelei, ICT kortelei (bendrovės viduje perkeliamų asmenų leidimams), neribotos trukmės leidimams įsikurti ir ilgalaikiams leidimams nuolat gyventi ES taikomomis nuostatomis. <…>“

14

Šio įstatymo 25 straipsnio „Buvimas šalyje dėl humanitarinių priežasčių“ 2 dalyje nustatyta:

„Užsieniečiui leidimas gyventi šalyje išduodamas, jeigu Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnyba) suteikė pabėgėlio statusą, kaip tai suprantama pagal Asylgesetz (Prieglobsčio įstatymas) 3 straipsnio 1 dalį, arba papildomą apsaugą, kaip tai suprantama pagal Asylgesetz 4 straipsnio 1 dalį. <…>“

15

AufenthG 36 straipsnyje „Tėvų ir kitų šeimos narių prisijungimas“ nustatyta:

„(1)   Nukrypstant nuo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 29 straipsnio 1 dalies 2 punkto, leidimas gyventi šalyje išduodamas nepilnamečio užsieniečio, turinčio leidimą gyventi šalyje pagal 23 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 1 dalį arba 2 dalies pirmo sakinio pirmąją alternatyvą, neribotos trukmės leidimą įsikurti pagal 26 straipsnio 3 dalį arba neribotos trukmės leidimą įsikurti pagal 26 straipsnio 4 dalį išdavus leidimą gyventi šalyje pagal 25 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio antrąją alternatyvą, tėvams, jei federalinėje teritorijoje negyvena nė vienas iš globos teises turinčių tėvų.

(2)   Kitiems užsieniečio šeimos nariams leidimas gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu gali būti išduodamas, jei tai būtina siekiant išvengti pernelyg didelių sunkumų. Suaugusiems šeimos nariams taikoma 30 straipsnio 3 dalis ir 31 straipsnis, nepilnamečiams šeimos nariams mutatis mutandis taikomas 34 straipsnis.“

Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

16

Sirijos piliečiai SW ir BL bei BC prašo išduoti nacionalines vizas, siekdami šeimos susijungimo su pabėgėlių statusą įgijusiais savo sūnumis.

17

SW ir BL bei BC sūnūs, gimę atitinkamai 1999 m. sausio 18 d. ir 1999 m. sausio 1 d., į Vokietijos Federacinę Respubliką atvyko 2015 m. Išnagrinėjusi jų prašymus suteikti prieglobstį, pateiktus atitinkamai 2015 m. gruodžio 10 d. ir 2015 m. spalio 5 d., Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnyba jiems suteikė pabėgėlio statusą atitinkamai 2016 m. liepos 15 d. ir 2015 m. gruodžio 10 d. Atitinkamai 2016 m. rugpjūčio 15 d. ir 2016 m. gegužės 26 d. kompetentinga užsieniečių reikalų tarnyba išdavė jiems trejų metų trukmės leidimą laikinai gyventi šalyje.

18

SW 2016 m. spalio 4 d., o BL ir BC‑2016 m. lapkričio 9 d. paprašė Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados Beirute išduoti jiems ir jų vaikams – Vokietijos teritorijoje gyvenančių jų sūnų broliams ir seserims – nacionalines vizas šeimos susijungimo su jų sūnumis tikslu. Kaip matyti iš byloje C‑355/20 pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą, BL ir BC sūnūs 2016 m. sausio 29 d. elektroniniu laišku jau buvo pateikę ambasadai prašymą dėl prisijungimo prie tėvų šeimos susijungimo tikslu.

19

2017 m. kovo 2 d. ir 2017 m. kovo 28 d. sprendimais ambasada atmetė prašymus išduoti vizas, motyvuodama tuo, kad SW ir BL bei BC sūnūs per tą laiką tapo pilnamečiai atitinkamai 2017 m. sausio 18 d. ir 2017 m. sausio 1 d.

20

Verwaltungsgericht Berlin (Berlyno administracinis teismas, Vokietija) 2019 m. vasario 1 d. ir 2019 m. sausio 30 d. sprendimais įpareigojo Vokietijos Federacinę Respubliką išduoti SW ir BL bei BC nacionalines vizas šeimos susijungimo tikslais pagal AufenthG 6 straipsnio 3 dalies antrą sakinį ir 36 straipsnio 1 dalį, nes jų sūnūs pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, be kita ko, pagal 2018 m. balandžio 12 d. Sprendimą A ir S (C‑550/16, EU:C:2018:248), turėjo būti laikomi nepilnamečiais.

21

Vokietijos Federacinė Respublika dėl Verwaltungsgericht Berlin (Berlyno administracinis teismas) sprendimų pateikė tiesioginį kasacinį skundą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) ir nurodė, kad buvo pažeista AufenthG 36 straipsnio 1 dalis. Ji iš esmės teigia, kad pagal Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) jurisprudenciją reikšmingu momentu, kai buvo priimtas paskutinio bylą iš esmės nagrinėjančio teismo sprendimas, SW ir BL bei BC sūnūs nebuvo nepilnamečiai pabėgėliai. Jos teigimu, 2018 m. balandžio 12 d. Sprendime A ir S (C‑550/16, EU:C:2018:248) suformuotos jurisprudencijos negalima taikyti šioje byloje, nes byloje A ir S galutinis sprendimas buvo priimtas tik dėl Direktyvos 2003/86 10 straipsnio 3 dalies a punkte, siejamame su 2 straipsnio f punktu, nustatyto reikalavimo dėl atitinkamo pabėgėlio statuso kriterijų laikymosi. Jis tvirtina, kad minėtoje byloje nebuvo spręsta, ar pabėgėlio, kuris tapo pilnametis, tėvams turi būti suteikta viza atvykti į šalį ir joje gyventi, kai pagal nacionalinę teisę jie neturi nuo nepilnamečio pabėgėlio nepriklausomos teisės gyventi šalyje ir privalo nedelsdami išvykti iš atitinkamos valstybės narės teritorijos.

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagal nacionalinę teisę SW ir BL bei BC neturi teisės gauti vizos šeimos susijungimo su savo sūnumis tikslais.

23

Konkrečiai kalbant, šis teismas mano, kad AufenthG 36 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos šiuo atveju neįvykdytos. Remiantis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) suformuota jurisprudencija, nepilnamečio pabėgėlio tėvai pagal šią nuostatą turi teisę į šeimos susijungimą tik tuo atveju, jeigu administracinio arba bylą iš esmės nagrinėjusio teismo sprendimo priėmimo dėl prašymo leisti šeimai susijungti momentu vaikas dar yra nepilnametis. Tuo tėvų prisijungimas šeimos susijungimo tikslais skiriasi nuo vaikų prisijungimo, kuris neribojamas laiko atžvilgiu, nes vaikui išduotas leidimas laikinai gyventi šalyje sulaukus pilnametystės tampa autonomine, nuo šeimos susijungimo nepriklausančia teise gyventi šalyje. O šeimos susijungimo tikslais prie nepilnamečio pabėgėlio prisijungusiems tėvams pagal Vokietijos teisę tokia autonominė teisė gyventi šalyje vaikui sulaukus pilnametystės nesuteikiama, nes teisės aktų leidėjas nepasinaudojo Direktyvos 2003/86/EB 15 straipsnio 2 dalyje numatyta fakultatyvia galimybe.

24

Be to, šiam teismui kyla klausimas, į kokius kriterijus jis turi atsižvelgti vertindamas, ar įvykdytas reikalavimas palaikyti realius šeimos santykius, su kuriuo minėtos direktyvos 16 straipsnio 1 dalies b punkte susiejama teisė į šeimos susijungimą.

25

Tokiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius bylose C‑273/20 ir C‑355/20 identiškai suformuluotus prejudicinius klausimus:

„1.

a)

Ar prisijungiant prie nelydimo nepilnamečio pabėgėlio, kaip tai suprantama pagal [Direktyvos 2003/86] 10 straipsnio 3 dalies a punktą ir 2 straipsnio f punktą, nesibaigusi nepilnametystė gali būti laikoma „reikalavimu“, kaip tai suprantama pagal [šios direktyvos] 16 straipsnio 1 dalies a punktą? Ar valstybės narės nuostata, pagal kurią (išvestinė) teisė gyventi šalyje prie nelydimo nepilnamečio pabėgėlio, kaip jis apibrėžtas [Direktyvos 2003/86] 2 straipsnio f punkte, prisijungusiems tėvams valstybėje narėje suteikiama tik tol, kol pabėgėlis iš tikrųjų yra nepilnametis, suderinama su minėtomis nuostatomis?

b)

Jeigu į pirmojo klausimo a dalies klausimus būtų atsakyta teigiamai: ar [Direktyvos 2003/86] 16 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su 10 straipsnio 3 dalies a punktu ir 2 straipsnio f punktu, reikia aiškinti taip, kad valstybė narė, pagal kurios teisės aktus (išvestinė) tėvų teisė gyventi šalyje egzistuoja tik tol, kol vaikas sulauks pilnametystės, turi teisę atmesti tėvų, kurie vis dar gyvena trečiojoje šalyje, prašymą leisti atvykti į šalį ir gyventi joje šeimos susijungimo tikslu, jei pabėgėlis tapo pilnametis prieš priimant galutinį sprendimą administracinėje procedūroje ar teisme dėl prašymo, kuris buvo pateiktas per tris mėnesius nuo pabėgėlio statuso suteikimo?

2.

Jei, remiantis atsakymais į pirmame punkte pateiktus klausimus, negali būti atsisakyta leisti šeimai susijungti:

kokie reikalavimai turi būti taikomi realiems šeimos santykiams, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86/EB 16 straipsnio 1 dalies b punktą, kai tėvai prisijungia prie pabėgėlio, kuris prieš priimant sprendimą dėl prašymo leisti atvykti ir gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu tapo pilnametis? Visų pirma:

a)

Ar pakanka, kad tai būtų pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai ([Direktyvos 2003/86] 10 straipsnio 3 dalies a punktas), ar būtinas ir realus šeimos gyvenimas?

Tuo atveju, jei būtinas realus šeimos gyvenimas:

b)

koks turi būti jo intensyvumas? Ar pakanka, pavyzdžiui, retkarčiais arba reguliariai apsilankyti, ar būtina gyventi kartu bendrame namų ūkyje, ar vis dėlto taip pat būtina tarpusavio parama pagrįsta sąjunga, kurios nariai priklauso vienas nuo kito?

c)

Ar tuo atveju, kai tėvai, kurie vis dar gyvena trečiojoje šalyje ir kurie pateikė prašymą dėl šeimos susijungimo su pabėgėliu pripažintu ir dabar jau pilnametystės sulaukusiu vaiku, būtina įvertinti, ar šeimos gyvenimas jiems atvykus į valstybę narę bus sukurtas (atkurtas) taip, kaip to reikalaujama pagal antrojo klausimo b dalį?“

Procesas Teisingumo Teisme

26

2020 m. rugpjūčio 3 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui byloje C‑273/20 buvo užduotas klausimas, gal nacionalinis teismas ketina atsisakyti prašymo priimti prejudicinį sprendimą, atsižvelgdamas į 2020 m. liepos 16 d. Sprendimą État belge (Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas) (C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577). 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. rugpjūčio 27 d., nacionalinis teismas pranešė Teisingumo Teismui, kad neketina atsisakyti šio prašymo, nes mano, jog tame sprendime nepakankamai atsakyta į šioje byloje iškeltus klausimus, ir patikslino, kad šios pozicijos laikosi ir dėl byloje C‑355/20 pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą.

27

2020 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑273/20 ir C‑355/20 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

28

Pirmojo klausimo pirma dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai tėvai šeimos susijungimo tikslais prisijungia prie nelydimo nepilnamečio pabėgėlio pagal šios direktyvos 10 straipsnio 3 dalies a punktą, siejamą su jos 2 straipsnio f punktu, aplinkybė, kad pabėgėlis sprendimo dėl globėjo tėvų pateikto prašymo leisti atvykti į šalį ir joje gyventi šeimos susijungimo tikslais priėmimo momentu dar yra nepilnametis, yra „reikalavimas“, kaip jis suprantamas pagal 16 straipsnio 1 dalies a punktą, kurio neįvykdžius valstybės narės gali tokį prašymą atmesti. Nacionalinis teismas taip pat klausia, ar šios nuostatos turi būti aiškinamos kaip nedraudžiančios nacionalinės reglamentavimo tvarkos, pagal kurią tokiu atveju tėvų teisė gyventi šalyje pasibaigia, kai vaikas sulaukia pilnametystės.

29

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pabrėžti, kad, kaip priminta šio sprendimo 17–19 punktuose, Vokietijos valdžios institucijos atitinkamai 2016 m. liepos 15 d. ir 2015 m. gruodžio 10 d. SW ir BL bei BC sūnums suteikė pabėgėlio statusą. 2016 m. spalio 4 d., t. y. praėjus trims mėnesiams po pabėgėlio statuso pripažinimo vaikui, SW pateikė rašymą išduoti nacionalinę vizą siekiant šeimos susijungimo tikslais prisijungti prie sūnaus, taigi tuo metu, kai jis dar buvo nepilnametis. Dėl BL ir BC taip pat pasakytina, kad, nors jų prašymas išduoti nacionalinę vizą buvo pateiktas tik 2016 m. lapkričio 9 d., remiantis nacionalinio teismo paaiškinimais, jų sūnūs prašymą dėl šeimos susijungimo buvo pateikę dar 2016 m. sausio 29 d., t. y. nepraėjus trims mėnesiams po pabėgėlio statuso pripažinimo jų nepilnamečiam sūnui. Šie prašymai buvo atmesti tik 2017 m. kovo 2 d. ir 2017 m. kovo 28 d. sprendimais motyvuojant tuo, kad SW ir BL bei BC sūnūs per tą laiką tapo pilnamečiai atitinkamai 2017 m. sausio 18 d. ir 2017 m. sausio 1 d.

30

Siekiant atsakyti į pirmojo klausimo pirmą dalį reikėtų priminti, kad Direktyva 2003/86 siekiama, kaip nurodyta jos 1 straipsnyje, nustatyti valstybių narių teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams naudojimosi šeimos susijungimo teise sąlygas.

31

Kaip šiuo klausimu matyti iš direktyvos 8 konstatuojamosios dalies, joje pabėgėliams numatytos palankesnės sąlygos naudotis teise į šeimos susijungimą, nes jų padėčiai reikia skirti ypatingą dėmesį, atsižvelgiant į priežastis, privertusias juos palikti savo šalį ir neleidusias joje normaliai gyventi su šeima.

32

Viena iš šių palankesnių sąlygų – šeimos susijungimas su pabėgėlio pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiais. Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad nors pagal Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 2 dalies a punktą tokio susijungimo galimybė iš esmės palikta kiekvienos valstybės narės diskrecijai ir visų pirma jai taikoma sąlyga, kad pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičius išlaikytų globėjas ir kad jie negautų deramos šeimos paramos kilmės šalyje, šios direktyvos 10 straipsnio 3 dalies a punkte, nukrypstant nuo šio principo, numatyta nelydimų nepilnamečių pabėgėlių teisė į tokį susijungimą, ir jai netaikoma nei valstybių narių diskrecija, nei 4 straipsnio 2 dalies a punkte nustatytos sąlygos (2018 m. balandžio 12 d. Sprendimo A ir S, C‑550/16, EU:C:2018:248, 33 ir 34 punktai).

33

Sąvoka „nelydimas nepilnametis“, kuri Direktyvoje 2003/86 vartojama tik 10 straipsnio 3 dalies a punkte, apibrėžta šios direktyvos 2 straipsnio f punkte. Nors pastarojoje nuostatoje nurodyta, kad „nelydimas nepilnametis“ turi būti suprantamas kaip bet kuris trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris, be kita ko, yra jaunesnis nei 18 metų, joje nenurodytas momentas, kuriuo reikia remtis vertinant, ar ši sąlyga įvykdyta, ir šiuo klausimu nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, o Teisingumo Teismas dėl tokių aplinkybių jau yra nusprendęs, kad valstybėms narėms negali būti suteikta jokios diskrecijos nustatyti momentą, kuriuo reikia remtis Direktyvos 2003/86 10 straipsnio 3 dalies a punkto tikslais vertinant nepilnamečio pabėgėlio amžių (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 12 d. Sprendimo A ir S, C‑550/16, EU:C:2018:248, 3945 punktus).

34

Be to, primintina, kad iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principų reikalavimų matyti, kad, kai šios teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonimiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir atitinkama reglamentavimo tvarka siekiamą tikslą (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge (Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas) (C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577, 29 ir 30 punktas ir ten nurodyta jurisprudencija).

35

Šiuo klausimu paminėtina, kad Direktyva 2003/86 siekiama palengvinti šeimos susijungimą, be to, užtikrinti apsaugą trečiųjų šalių piliečiams, visų pirma nepilnamečiams (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge (Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas), C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Be to, pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 51 straipsnio 1 dalį įgyvendindamos Sąjungos teisę valstybės narės paiso Chartijoje įtvirtintų teisių ir principų ir skatina jų taikymą pagal turimus atitinkamus įgaliojimus ir nepažeisdamos Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai pagal Sutartis, ribų.

37

Šiuo klausimu primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją valstybės narės, visų pirma jų teismai, ne tik privalo savo nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, bet ir nesivadovauti tokiu antrinės teisės akto aiškinimu, dėl kurio kiltų kolizija su Sąjungos teisės sistemoje saugomomis pagrindinėmis teisėmis (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge (Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas), C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Visų pirma Chartijos 7 straipsnyje pripažįstama teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Vadovaujantis suformuota jurisprudencija, šis 7 straipsnis turi būti aiškinamas kartu su pareiga atsižvelgti į vaiko interesus, pripažintus Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje, ir atsižvelgiant į jos 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą būtinybę vaikui reguliariai palaikyti asmeninius santykius su abiem tėvais (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge(Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas) (C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Tuo remiantis darytina išvada, kad Direktyvos 2003/86 nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į Chartijos 7 straipsnį ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalis, kaip, beje, matyti iš šios direktyvos 2 konstatuojamosios dalies ir 5 straipsnio 5 dalies, pagal kurias valstybės narės turi nagrinėti aptariamus prašymus susijungti su šeima, atsižvelgdamos į atitinkamų vaikų interesus ir siekdamos skatinti šeimos gyvenimą (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge(Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas) (C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40

Nagrinėjamu atveju iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Vokietijos teisę reikalaujama, kad nelydimas nepilnametis būtų jaunesnis nei 18 metų ne tik tuomet, kai pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaitis pateikia prašymą leisti atvykti į šalį ir joje gyventi šeimos susijungimo tikslu, bet ir tuomet, kai kompetentingos nacionalinės institucijos ar nacionaliniai teismai, į kuriuos gali būti kreiptasi, priima sprendimus dėl tokio prašymo.

41

Vis dėlto Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Direktyvos 2003/86 2 straipsnio f punktą, siejamą su jos 10 straipsnio 3 dalies a punktu, reikia aiškinti taip, kad „nepilnamečiu“ pagal šią nuostatą turi būti laikomas trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuriam atvykimo į valstybės narės teritoriją ir prieglobsčio prašymo šioje valstybėje narėje pateikimo momentu dar nėra 18 metų, bet vykstant prieglobsčio procedūrai jis sulaukia pilnametystės ir vėliau jam suteikiamas pabėgėlio statusas (2018 m. balandžio 12 d. Sprendimo A ir S, C‑550/16, EU:C:2018:248, 64 punktas).

42

Atsižvelgiant į tai, pirma, konstatuotina, kad jei, pagal suformuotą jurisprudenciją, laiko momentas, kai kompetentinga atitinkamos valstybės narės institucija priima sprendimą dėl prašymo leisti atvykti į šios valstybės teritoriją ir gyventi joje šeimos susijungimo tikslais, būtų laikomas momentu, kuriuo reikia remtis vertinant prašytojo ar tinkamais atvejais globėjo amžių pagal Direktyvos 2003/86 10 straipsnio 3 dalies a punktą, tai neatitiktų nei šia direktyva siekiamų tikslų, nei reikalavimų, kylančių iš Chartijos 7 straipsnio, kuriuo siekiama gerbti šeimos gyvenimą, ir 24 straipsnio 2 dalies, o pagal pastarąją nuostatą suponuojama, kad imantis visų priemonių dėl vaikų, be kita ko, kai valstybės narės taiko minėtą direktyvą, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais (pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge(Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas) (C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577, 36 punktą).

43

Kompetentingos nacionalinės institucijos ir teismai būtų neskatinami prioritetine tvarka nagrinėti nepilnamečių asmenų tėvų pateiktų prašymų taip skubiai, kaip yra reikalinga, kad būtų atsižvelgta į šių nepilnamečių pažeidžiamumą, todėl jų veiksmai galėtų sukelti pavojų tiek vieno iš tėvų teisei į šeimos gyvenimą su savo nepilnamečiu vaiku, tiek šio vaiko teisei į šeimos gyvenimą su savo šeimos nariu (pagal analogiją žr. 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Šeimos narys), C‑768/19, EU:C:2021:709, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

44

Antra, toks aiškinimas taip pat neleistų laikantis vienodo požiūrio ir teisinio saugumo principų užtikrinti vienodo ir nuspėjamo visų prašytojų, kurių padėtis chronologiškai yra tokia pati, vertinimo, nes dėl tokio aiškinimo prašymo leisti šeimai susijungti sėkmę iš esmės lemtų aplinkybės, kurios priklauso nuo nacionalinės administracijos ar teismų, visų pirma nuo to, kaip operatyviai išnagrinėjamas prašymas ar priimamas sprendimas dėl skundo, pateikto dėl sprendimo atmesti tokį prašymą, o ne nuo prieglobsčio prašytojo priklausančių aplinkybių (pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge(Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas) (C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45

Be to, toks aiškinimas, pagal kurį teisė į šeimos susijungimą priklausytų nuo atsitiktinių ir nenuspėjamų aplinkybių, kurios savo ruožtu visiškai priklausytų nuo atitinkamos valstybės narės kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų ir teismų, gali lemti reikšmingus prašymų dėl šeimos susijungimo nagrinėjimo skirtumus valstybėse narėse ir toje pačioje valstybėje narėje (pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge(Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas) (C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577, 43 punktą).

46

Šiomis aplinkybėmis laikytina, kad tais atvejais, kai tėvai šeimos susijungimo tikslais prisijungia prie nelydimo nepilnamečio pabėgėlio, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 10 straipsnio 3 dalies a punktą, siejamą su jos 2 straipsnio f punktu, sprendimo dėl globėjo tėvų pateikto prašymo leisti atvykti į šalį ir joje gyventi šeimos susijungimo tikslu priėmimo momentas neturi lemiamos reikšmės vertinant to pabėgėlio nepilnametystę.

47

Taigi aplinkybė, kad tuo metu pabėgėlis dar yra nepilnametis, negali būti laikoma „reikalavimu“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalies a punktą, kurio neįvykdžius valstybėms narėms leidžiama atmesti tokį prašymą, antraip kiltų prieštaravimas šio sprendimo 41 punkte primintam Teisingumo Teismo pateiktam Direktyvos 2003/86 2 straipsnio f punkto, siejamo su jos 10 straipsnio 3 dalies a punktu, aiškinimui.

48

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog prašytojo arba tinkamais atvejais globėjo amžius negali būti laikomas materialine pasinaudojimo teise į šeimos susijungimą sąlyga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 6 konstatuojamąją dalį ir 1 straipsnį, panašiai, kaip yra kalbant apie reikalavimus, numatytus, be kita ko, šios direktyvos IV skyriuje, apie kuriuos kalbama jos 16 straipsnio 1 dalies a punkte (pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo État belge(Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas) (C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19, EU:C:2020:577, 46 punktą).

49

Tai reiškia, kad pagal Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies a punktą draudžiama nacionalinė reglamentavimo tvarka, pagal kurią šeimos susijungimo tikslais tėvams prisijungiant prie nelydimo nepilnamečio pabėgėlio pagal šios direktyvos 10 straipsnio 3 dalies a punktą, siejamą su jos 2 straipsnio f punktu, reikalaujama, kad pabėgėlis būtų dar nepilnametis tuo metu, kai priimamas sprendimas dėl globėjo tėvų pateikto prašymo leisti atvykti į šalį ir joje gyventi šeimos susijungimo tikslu.

50

Dėl klausimo, ar leidžiama apriboti tėvų teisę gyventi šalyje iki tol, kol globėjas yra nepilnametis, pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2003/86 13 straipsnio 2 dalį, siejamą su jos 1 dalimi, valstybės narės, patenkinus prašymą dėl šeimos susijungimo, privalo šeimos nariams išduoti bent vienus metus galiojantį pirmąjį leidimą gyventi šalyje.

51

Iš šios nuostatos matyti, kad net ir tuo atveju, kai leisti susijungti šeimai prašė nepilnamečio pabėgėlio, kuris per tą laiką sulaukė pilnametystės, tėvai, jiems (jeigu jų prašymas patenkinamas) turi būti išduotas bent vienus metus galiojantis leidimas gyventi šalyje, o tai, kad vaikas, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, sulaukia pilnametystės, negali lemti tokio leidimo gyventi šalyje galiojimo sutrumpinimo (pagal analogiją žr. 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Šeimos narys), C‑768/19, EU:C:2021:709, 63 punktą). Todėl minėtai nuostatai prieštarauja tai, kad tokiomis aplinkybėmis teisė gyventi šalyje suteikiama tėvams tik tol, kol vaikas faktiškai yra nepilnametis.

52

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmojo klausimo pirmą dalį reikia atsakyti: Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai tėvai šeimos susijungimo tikslais prisijungia prie nelydimo nepilnamečio pabėgėlio pagal šios direktyvos 10 straipsnio 3 dalies a punktą, siejamą su jos 2 straipsnio f punktu, aplinkybė, kad pabėgėlis sprendimo dėl globėjo tėvų pateikto prašymo leisti atvykti į šalį ir joje gyventi šeimos susijungimo tikslais priėmimo momentu dar yra nepilnametis, nėra „reikalavimas“, kaip jis suprantamas pagal 16 straipsnio 1 dalies a punktą, kurio neįvykdžius valstybės narės gali tokį prašymą atmesti. Be to, šios nuostatos, siejamos su minėtos direktyvos 13 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinę reglamentavimo tvarką, pagal kurią tokiu atveju tėvų teisė gyventi šalyje pasibaigia, kai vaikas sulaukia pilnametystės.

53

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmojo klausimo pirmą dalį, nereikia atsakyti į šio klausimo antrą dalį, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ją pateikė tik jeigu į šio klausimo pirmą dalį būtų atsakyta teigiamai.

Dėl antrojo klausimo

54

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kokie reikalavimai turi būti įvykdyti, kad būtų galima preziumuoti esant realius šeimos santykius, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punktą, tuo atveju, kai tėvai šeimos susijungimo tikslais prisijungia prie pabėgėlio statuso įgijusio nepilnamečio vaiko, jeigu vaikas tapo pilnametis prieš priimant sprendimą dėl vieno iš tėvų pateikto prašymo leisti atvykti į šalį ir joje gyventi šeimos susijungimo tikslu.

55

Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti, ar šiuo tikslu pakanka pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminystės, ar būtinas ir realus šeimos gyvenimas, ir pastaruoju atveju – koks turi būti jo intensyvumas. Nacionalinis teismas taip pat klausia, ar šeimos susijungimas suponuoja reikalavimą, kad, vienam iš tėvų atvykus į atitinkamos valstybės narės teritoriją, joje būtų atkurtas šeimos gyvenimas.

56

Šiuo aspektu primintina, kad pagal Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punktą valstybėms narėms leidžiama atmesti prašymą dėl šeimos susijungimo, panaikinti šiuo pagrindu išduotą leidimą gyventi šalyje arba atsisakyti jį atnaujinti, jeigu globėjas ir jo šeimos nariai nepalaiko ar nebepalaiko realių santuokinių ar šeimos santykių. Tačiau šioje nuostatoje nenustatyta nei kriterijų, leidžiančių įvertinti tokių realių šeiminių ryšių buvimą, nei jokio konkretaus reikalavimo dėl atitinkamų šeimos santykių intensyvumo. Be to, šiuo klausimu joje nedaroma ir nuorodos į valstybių narių teisę.

57

Kaip priminta šio sprendimo 34 punkte, iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principų reikalavimų matyti, kad, kai šios teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą.

58

Pažymėtina, kad Direktyva 2003/86, kaip matyti iš jos 6 konstatuojamosios dalies, siekiama saugoti šeimą ir kurti ar išlaikyti šeimos gyvenimą užtikrinant šeimos susijungimą. Be to, pagal šios direktyvos 4 konstatuojamąją dalį šeimos susijungimas yra būtinas, kad būtų galimas šeimos gyvenimas, ir jis padeda kurti sociokultūrinį stabilumą.

59

Be to, kaip priminta šio sprendimo 39 punkte, priemonės dėl šeimos susijungimo, įskaitant numatytas jos 16 straipsnyje, turi atitikti pagrindines teises, be kita ko, Chartijos 7 straipsnyje ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse garantuojamą teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, pagal kurias valstybės narės turi nagrinėti prašymus dėl šeimos susijungimo, atsižvelgdamos į atitinkamų vaikų interesus ir siekdamos skatinti šeimos gyvenimą.

60

Taip pat primintina, kad pagal Direktyvos 2003/86 8 konstatuojamąją dalį ypatingas dėmesys turi būti skiriamas pabėgėlių situacijai, atsižvelgiant į priežastis, privertusias juos palikti savo šalį ir neleidusias joje normaliai gyventi su šeima. Būtent šiuo tikslu šioje direktyvoje pabėgėliams ir jų pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiams numatytos palankesnės sąlygos naudotis teise į šeimos susijungimą.

61

Galiausiai, sprendžiant, kokius reikalavimus būtina tenkinti, kad būtų preziumuojami realūs šeimos santykiai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punktą, reikia įvertinti kiekvieną atvejį atskirai, kaip, beje, matyti iš šios direktyvos 17 straipsnio, atsižvelgiant į visus kiekvienu atveju svarbius veiksnius ir paisant šia direktyva siekiamų tikslų.

62

Norint pagrįsti realius šeimos santykius, tam vien pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminystės nepakanka. Taigi, nors atitinkamomis Direktyvos 2003/86 ir Chartijos nuostatomis saugoma teisė į šeimos gyvenimą ir skatinama jį išlaikyti, iš esmės šios teisės turėtojams paliekama galimybė pasirinkti, kaip jie nori gyventi šeimos gyvenimą, ir visų pirma nenustatoma jokių reikalavimų dėl jų šeimos santykių intensyvumo (pagal analogiją žr. 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Šeimos narys), C‑768/19, EU:C:2021:709, 58 punktą).

63

Nagrinėjamu atveju, pirma, neginčijama, kad SW ir BL bei BC vaikai buvo nepilnamečiai, kai buvo priversti išvykti iš savo kilmės šalies, ir buvo šeimos branduolio nariai, kai nurodyta Direktyvos 2003/86 9 konstatuojamojoje dalyje, kuriems, remiantis ta pačia konstatuojamąja dalimi, „visais atvejais“ taikomas šeimos susijungimas. Niekas nerodo, kad iki vaikų išvykimo suinteresuotieji asmenys nepalaikė realių šeimos santykių, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

64

Antra, reikia atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamu atveju SW ir BL bei BC su savo vaikais negalėjo palaikyti realių šeimos santykių, kol buvo atskirti, visų pirma dėl ypatingos jų vaikų, kaip pabėgėlių, padėties, todėl ši aplinkybė savaime negali pagrįsti išvados, kad nesama realių šeimos santykių, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punktą. Be to, negalima ir preziumuoti, kad tėvų ir vaikų šeimos santykiai nutrūksta iškart, kai nepilnametis vaikas sulaukia pilnametystės.

65

Atsižvelgiant į tai, realūs šeimos santykiai suponuoja realių šeiminių ryšių arba noro juos kurti ar atkurti konstatavimą.

66

Taigi to, kad suinteresuotieji asmenys ketina kartais apsilankyti, kiek tai įmanoma, ir reguliariai kuriuo nors būdu palaikyti ryšius, atsižvelgiant, be kita ko, į atitinkamų asmenų padėčiai būdingas faktines aplinkybes, įskaitant vaiko amžių, gali pakakti, norint preziumuoti, kad šie asmenys atkuria asmeninius ir emocinius santykius, ir patvirtinti realių šeimos santykių buvimą.

67

Be to, kaip Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, negalima ir reikalauti, kad vaikas globėjas ir jo tėvai vieni kitus remtų finansiškai, nes tikėtina, kad jie tam neturės materialinių išteklių (pagal analogiją žr. 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Pilnamečiu tapusio vaiko prisijungimas šeimos susijungimo tikslu), C‑279/20, EU:C:2022:XXX, 68 punktą).

68

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, jog vien pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminystės nepakanka tam, kad būtų galima preziumuoti esant realius šeimos santykius, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, tuo atveju, kai tėvai šeimos susijungimo tikslais prisijungia prie pabėgėlio statuso įgijusio nepilnamečio vaiko, jeigu vaikas tapo pilnametis prieš priimant sprendimą dėl vieno iš tėvų pateikto prašymo leisti atvykti į šalį ir joje gyventi šeimos susijungimo tikslu. Vis dėlto nebūtina, kad vaikas globėjas ir vienas iš tėvų gyventų tame pačiame namų ūkyje arba po tuo pačiu stogu tam, kad tėvai galėtų pasinaudoti teise į šeimos susijungimą. Retkartinių apsilankymų, jeigu jie galimi, ir bet kokio pobūdžio reguliarių ryšių gali pakakti norint preziumuoti, kad šie asmenys atkuria asmeninius ir emocinius santykius, ir patvirtinti realių šeimos santykių buvimą. Be to, taip pat negalima reikalauti, kad vaikas globėjas ir jo tėvai vieni kitus remtų finansiškai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

69

Kadangi šis procesas pagrindinių bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

 

1.

2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 16 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai tėvai šeimos susijungimo tikslais prisijungia prie nelydimo nepilnamečio pabėgėlio pagal šios direktyvos 10 straipsnio 3 dalies a punktą, siejamą su jos 2 straipsnio f punktu, aplinkybė, kad pabėgėlis sprendimo dėl globėjo tėvų pateikto prašymo leisti atvykti į šalį ir joje gyventi šeimos susijungimo tikslais priėmimo momentu dar yra nepilnametis, nėra „reikalavimas“, kaip jis suprantamas pagal 16 straipsnio 1 dalies a punktą, kurio neįvykdžius valstybės narės gali tokį prašymą atmesti. Be to, šios nuostatos, siejamos su minėtos direktyvos 13 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinę reglamentavimo tvarką, pagal kurią tokiu atveju tėvų teisė gyventi šalyje pasibaigia, kai vaikas sulaukia pilnametystės.

 

2.

Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad vien pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminystės nepakanka tam, kad būtų galima preziumuoti esant realius šeimos santykius, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, tuo atveju, kai tėvai šeimos susijungimo tikslais prisijungia prie pabėgėlio statuso įgijusio nepilnamečio vaiko, jeigu vaikas tapo pilnametis prieš priimant sprendimą dėl vieno iš tėvų pateikto prašymo leisti atvykti į šalį ir joje gyventi šeimos susijungimo tikslu. Vis dėlto nebūtina, kad vaikas globėjas ir vienas iš tėvų gyventų tame pačiame namų ūkyje arba po tuo pačiu stogu tam, kad tėvai galėtų pasinaudoti teise į šeimos susijungimą. Retkartinių apsilankymų, jeigu jie galimi, ir bet kokio pobūdžio reguliarių ryšių gali pakakti norint preziumuoti, kad šie asmenys atkuria asmeninius ir emocinius santykius, ir patvirtinti realių šeimos santykių buvimą. Be to, taip pat negalima reikalauti, kad vaikas globėjas ir jo tėvai vieni kitus remtų finansiškai.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: vokiečių.