1

Ieškiniu Europos Parlamentas prašo panaikinti 2019 m. birželio 13 d. bendru valstybių narių vyriausybių atstovų sutarimu priimtą Sprendimą (ES) 2019/1199 dėl Europos darbo institucijos būstinės vietos (OL L 189, 2019, p. 68, toliau – ginčijamas sprendimas).

2

1992 m. gruodžio 12 d. valstybių narių vyriausybių atstovai, remdamiesi EEB sutarties 216 straipsniu, EAPB sutarties 77 straipsniu ir EAEB sutarties 189 straipsniu, bendru sutarimu priėmė Sprendimą dėl Europos Bendrijų institucijų, taip pat tam tikrų įstaigų ir departamentų būstinių vietos (OL C 341, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 223; toliau – Edinburgo sprendimas).

3

Edinburgo sprendimo 1 straipsnyje nustatytos atitinkamos Europos Parlamento, Europos Sąjungos Tarybos, Europos Komisijos, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, Europos Audito Rūmų ir Europos investicijų banko būstinių vietos.

4

Šio sprendimo 2 straipsnyje nustatyta:

„Dėl esamų ir būsimų kitų įstaigų ir departamentų būstinių bus sprendžiama bendru valstybių narių Vyriausybių atstovų susitarimu artėjančioje Europos Vadovų Taryboje, atsižvelgiant į pirmiau minėtųjų nuostatų teikiamą naudą atitinkamoms valstybėms narėms ir teikiant atitinkamą prioritetą valstybėms narėms, kuriose šiuo metu nėra Bendrijos institucijų būstinių.“

5

SESV 341 straipsnyje numatyta, kad „Sąjungos institucijų būstinės vieta nustatoma bendru valstybių narių vyriausybių sutarimu“.

6

Prie ES, ESV ir EAEB sutarčių pridėtame Protokole Nr. 6 dėl Europos Sąjungos institucijų, tam tikrų įstaigų, organų bei padalinių būstinių vietos (toliau – Protokolas Nr. 6) numatyta:

„Valstybių narių vyriausybių atstovai,

atsižvelgdami į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 341 straipsnį ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 189 straipsnį,

primindami ir patvirtindami 1965 m. balandžio 8 d. sprendimą bei laikydamiesi sprendimų dėl būsimų institucijų, įstaigų, organų ir padalinių būstinių,

susitarė dėl šių nuostatų <…>:

Vienintelis straipsnis

7

2018 m. kovo 13 d. Komisija priėmė Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo įsteigiama Europos darbo institucija, pasiūlymą (COM(2018) 131 final). Šio pasiūlymo 4 straipsnis buvo suformuluotas taip: „Institucijos būstinė yra [x]“.

8

Po 2019 m. sausio ir vasario mėn. vykusių tarpinstitucinių derybų Parlamento ir Tarybos atstovai konstatavo, kad neturi informacijos, reikalingos Europos darbo institucijos (ELA) būstinės vietai nustatyti, ir susitarė atidėti šį pasirinkimą vėlesnei datai. Buvo nuspręsta, pirma, panaikinti ankstesniame punkte minėto reglamento pasiūlymo 4 straipsnį ir, antra, nurodyti šios pozicijos motyvus bendrame pareiškime, kuris bus pridėtas prie reglamento, kai jis bus priimtas.

9

2019 m. birželio 20 d. buvo priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2019/1149, kuriuo įsteigiama Europos darbo institucija, iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 883/2004, (ES) Nr. 492/2011 ir (ES) 2016/589 ir panaikinamas Sprendimas (ES) 2016/344 (OL L 186, 2019, p. 21). Minėtame reglamente, paskelbtame Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje2019 m. liepos 11 d., nebuvo jokios nuostatos dėl ELA būstinės vietos nustatymo.

10

Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos bendrame pareiškime (OL L 188, 2019, p. 131), priimtame kartu su Reglamentu 2019/1149 ir paskelbtame 2019 m. liepos 12 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, numatyta:

„Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija pažymi, kad [ELA] būstinės vietos parinkimo procesas šios institucijos steigimo reglamento priėmimo metu nebuvo užbaigtas.

Visos trys institucijos, prisimindamos įsipareigojimą lojaliai ir skaidriai bendradarbiauti ir turėdamos minty Sutartis, pripažįsta, kad svarbu keistis informacija nuo pat [ELA] būstinės vietos parinkimo proceso pradžios.

Toks ankstyvas keitimasis informacija padėtų visoms trims institucijoms pasinaudoti Sutartyse numatytomis teisėmis vykdant susijusias procedūras.

Europos Parlamentas ir Taryba atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija ketina imtis visų tinkamų veiksmų, kad į steigimo reglamentą būtų galima įtraukti nuostatą dėl [ELA] būstinės vietos ir užtikrinti, kad [ELA] veiktų savarankiškai pagal tą reglamentą.“

11

2019 m. kovo 13 d. per Nuolatinių atstovų komiteto (COREPER) posėdį valstybių narių vyriausybių atstovai bendru sutarimu patvirtino sprendimo dėl ELA būstinės vietos procedūrą ir kriterijus.

12

Atrankos taisyklėse buvo nurodyta, kad sprendimas nustatyti ELA būstinės vietą grindžiamas kriterijais, analogiškais 2012 m. liepos 19 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos bendro pareiškimo dėl decentralizuotų agentūrų priede pateiktame bendrame požiūryje nurodytiems kriterijams (toliau – 2012 m. bendras pareiškimas). Šie kriterijai susiję, pirma, su geografiniu pasiskirstymu, antra, su data, kai tam tikra agentūra gali įsikurti atitinkamoje vietoje įsigaliojus ją įsteigiančiam aktui, trečia, su įsikūrimo vietos prieinamumu, ketvirta, su tinkamų švietimo įstaigų agentūros personalo narių vaikams buvimu ir, penkta, su tinkamomis galimybėmis įsidarbinti, gauti socialinės apsaugos išmokas ir naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis tiek vaikams, tiek sutuoktiniams.

13

Atrankos procedūros taisyklėse taip pat buvo numatyta, kad pasiūlymai dėl agentūros įkurdinimo turi būti teikiami Tarybos Generaliniam sekretoriui, o kopija taip pat siunčiama Komisijos Generaliniam sekretoriui ir kad jie bus skelbiami Tarybos interneto svetainėje; kad Komisija turi parengti bendrą visų pasiūlymų vertinimą ir apibūdinti, kaip kiekvienas pasiūlymas atitinka kriterijus; kad Tarybos Generalinis sekretoriatas turi išplatinti šį vertinimą valstybėms narėms ir padaryti jį viešai prieinamą ir kad vėliau COREPER turi būti surengta valstybių narių vyriausybių atstovų politinė diskusija. Tose pačiose taisyklėse buvo numatyta, kad paskui būtų balsuojama „Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų“ (EPSCO) Tarybos susitikime Liuksemburge; kad vienas po kito turi būti surengti balsavimo turai, per kuriuos neturėtų būti traukiami burtai, o balsavimas vyktų tol, kol vienas pasiūlymas surinktų balsų daugumą, ir kad galutinis sprendimas, atspindintis balsavimo proceso rezultatą, turi būti patvirtintas bendru valstybių narių vyriausybių atstovų sutarimu tame pačiame susitikime.

14

2019 m. birželio 5 d., remdamiesi Komisijos atliktu keturių pasiūlymų, kuriuos pateikė Sofija (Bulgarija), Nikosija (Kipras), Ryga (Latvija) ir Bratislava (Slovakija), vertinimu, valstybių narių vyriausybių atstovai aptarė šiuos pasiūlymus COREPER susitikime.

15

2019 m. birželio 13 d. įvykus Tarybos susitikimui ir pasibaigus balsavimui, skirtam vienai iš keturių valstybių narių, kurios pasiūlė priimti ELA, atrinkti, valstybių narių vyriausybių atstovai priėmė ginčijamą sprendimą, jis buvo paskelbtas 2019 m. liepos 15 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

16

Šio sprendimo 1 straipsnis buvo suformuluotas taip:

„[ELA] būstinės vieta yra Bratislavoje.“

17

Parlamentas Teisingumo Teismo prašo:

18

Taryba Teisingumo Teismo prašo:

19

2020 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu Slovakijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

20

2020 m. vasario 3 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu Graikijos Respublikai, Ispanijos Karalystei ir Nyderlandų Karalystei buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

21

2020 m. vasario 4 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu Belgijos Karalystei, Čekijos Respublikai, Danijos Karalystei, Airijai, Prancūzijos Respublikai, Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei, Vengrijai, Lenkijos Respublikai ir Suomijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

22

2020 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamentas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 16 straipsnio trečia pastraipa, paprašė Teisingumo Teismo šioje byloje posėdžiauti didžiosios kolegijos sudėties.

23

Taryba, kuriai pritaria visos į bylą įstojusių valstybių narių vyriausybės, teigia, kad Parlamento ieškinys yra akivaizdžiai nepriimtinas.

24

Visų pirma ginčijamas sprendimas priskirtinas ne Tarybai, o valstybėms narėms. Vis dėlto, kaip tai patvirtina jurisprudencija, jos negali būti atsakovės. Be to, šis sprendimas buvo priimtas remiantis SESV 341 straipsniu, kuris taikomas ne tik ESS 13 straipsnyje išvardytų Sąjungos institucijų, bet ir Sąjungos įstaigų ir organų, būstinių vietos nustatymui, todėl pagal SESV 263 straipsnį šis sprendimas nepatenka į Teisingumo Teismo kontrolės sritį. Galiausiai Taryba nurodo, kad tai, jog valstybės narės priima tą patį sprendimą, nesudaro kliūčių veiksmingai teisminei kontrolei. Bet kuriuo atveju būtinybė užtikrinti tokią kontrolę, jos nuomone, negali lemti kitų teisių gynimo priemonių nei numatytosios Sutartyse.

25

Parlamentas mano, kad yra aišku, jog ginčijamas sprendimas yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, vadinasi, ir tai, kad ieškinys priimtinas.

26

Parlamento teigimu, akivaizdu, kad šis sprendimas yra teisiškai privalomas Sąjungos aktas. Visų pirma reikia remtis formaliu „sprendimo“ pavadinimu, kuris pagal SESV 288 straipsnio ketvirtą pastraipą reiškia tai, kad aktas privalomas visas. Be to, minėtas sprendimas yra aktas, priimtas pagal SESV 341 straipsnį, t. y. Sutarčių nuostatą, kurioje numatyta priimti privalomus aktus ir kuria siekiama nustatyti, kur turi būti nustatyta Sąjungos agentūrų būstinių vieta. Galiausiai šis sprendimas buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiojo leidinio L serijoje, skirtoje norminiams aktams.

27

Dėl ginčijamo sprendimo tikrojo rengėjo Parlamentas mano, kad, nepaisant jo pavadinime esančios nuorodos į „bendrą valstybių narių vyriausybių atstovų sutarimą“, jis turėtų būti priskirtas Tarybai.

28

Grįsdamas šią poziciją Parlamentas tvirtina, pirma, kad su atrankos procedūra ir projektu, kurio pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas, susijusiuose dokumentuose yra antraštė „Europos Sąjungos Taryba“, o tai leidžia manyti, kad ji prisiėmė jo rengėjos statusą. Antra, procesas prieš priimant šį sprendimą buvo grindžiamas administracinėmis struktūromis ir Tarybos parengiamaisiais organais, visų pirma SESV 240 straipsnio 1 dalyje nurodytu COREPER. Trečia, Rumunijos ministro įtraukimas į šią sprendimų priėmimo procedūrą rodo, kad ESS 16 straipsnio 9 dalyje nurodyti Tarybai pirmininkaujantys atstovai veikė turėdami tokį statusą. Ketvirta, kadangi SESV 297 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad tam tikrus ne teisėkūros procedūra priimtus aktus turi pasirašyti juos priėmusios institucijos pirmininkas, tai, kad Rumunijos ministras pasirašė ginčijamą sprendimą, įrodo, kad jis veikė vykdydamas Tarybos pirmininko pareigas.

29

Šiuo klausimu Parlamentas primena, kad pagal jurisprudenciją tam, kad nebūtų taikoma Teisingumo Teismo vykdoma teisėtumo kontrolė, nepakanka, kad aktas būtų laikomas valstybių narių sprendimu. Dar reikia išsiaiškinti, ar atitinkamas aktas, atsižvelgiant į jo turinį ir visas jo priėmimo aplinkybes, iš tikrųjų nėra Tarybos sprendimas (1993 m. birželio 30 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba ir Komisija, C‑181/91 ir C‑248/91, EU:C:1993:271, 14 punktas). Vis dėlto ši išvada negali būti padaryta neišnagrinėjus akto turinio ir jo teisinių pasekmių. Tai juo labiau taikytina, nes nagrinėjamu atveju ginčijamu sprendimu kėsinamasi į Sąjungos teisės aktų leidėjui pagal SESV 46 ir 48 straipsnius suteiktus įgaliojimus.

30

Subsidiariai, net jei ginčijamą sprendimą reikėtų laikyti priimtu valstybių narių, ne Tarybos, šis ieškinys vis tiek būtų priimtinas. Iš tiesų tai yra Sąjungos teisės aktas, kuriuo siekiama sukurti teisinių pasekmių tretiesiems asmenims dviejose Sąjungos kompetencijai priklausančiose srityse, t. y. laisvo darbuotojų judėjimo ir valstybių narių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo. Todėl akivaizdu, kad ELA būstinės vietos nustatymas ginčijamu sprendimu daro tiesioginį poveikį sričiai, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas jau yra reglamentavęs, įsteigdamas šį subjektą, ir taip buvo sukurta teisinė padėtis, kuria galima remtis prieš trečiuosius asmenis.

31

Parlamentas pabrėžia, kad jeigu būtų paneigta tai, kad ginčijamas sprendimas nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį, teisminė kontrolė nebūtų taikoma pagal Sutarčių nuostatas priimtam teisiškai privalomam Sąjungos aktui. Iš tiesų nėra jokios kitos teisių gynimo priemonės, leidžiančios patikrinti, ar kompetencija, kuria valstybės narės siekia pasinaudoti pagal SESV 341 straipsnį, realiai egzistuoja nustatant Sąjungos įstaigų, kaip antai ELA, būstinių vietą, ir ar, kaip teigia Parlamentas, valstybės narės, remdamosi SESV 341 straipsniu, pažeidė Sąjungos teisės aktų leidėjui pagal SESV 46 ir 48 straipsnius suteiktus įgaliojimus.

32

Parlamentas mano, kad nors valstybių narių aktų nėra tarp išvardytųjų SESV 263 straipsnio pirmoje pastraipoje, Teisingumo Teismas turi pripažinti turįs jurisdikciją tikrinti, ar laikytasi pagal Sutartis institucijoms suteiktos kompetencijos, kaip tai suprantama pagal ESS 13 straipsnio 2 dalį. Teisingumo Teismo vykdomos kontrolės netaikymas ginčijamam sprendimui, motyvuojant tuo, kad tai yra valstybių narių aktas, reikštų, kad iš jo atimama galimybė patikrinti, ar buvo paisyta Sąjungos teisės aktų leidėjo įgaliojimų, ir prireikus nutraukti minėtų įgaliojimų pažeidimą panaikinant šį sprendimą.

33

Be to, toks sprendimas prieštarautų teisinės valstybės principams, pagal kuriuos nei valstybės narės, nei Sąjungos institucijos neišvengia jų aktų atitikties Sutartims kontrolės (1986 m. balandžio 23 d. Sprendimo Les Verts / Parlamentas, 294/83, EU:C:1986:166, 23 punktas). Šiuo klausimu Parlamentas mano, kad šie principai yra bendrosios jurisdikcijos, kuri pagal ESS 19 straipsnį suteikiama Teisingumo Teismui siekiant užtikrinti, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės, pagrindas (2014 m. birželio 24 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑658/11, EU:C:2014:2025, 70 punktas).

34

Dublike Parlamentas pažymi, kad Tarybos nurodyta jurisprudencija susijusi su valstybių narių aktais, priimtais už Sutartyse nustatytų ribų. Parlamento teigimu, ginčijamas sprendimas yra Sąjungos teisės aktas, priimtas remiantis pagal Sutartis, t. y. pagal SESV 341 straipsnį, suteikta kompetencija. Iš tiesų pagrindinis teisinis klausimas, keliamas šiame ieškinyje, susijęs būtent su tuo, ar šia kompetencija galima naudotis nustatant ELA būstinės vietą.

35

Europos Sąjunga yra teisinė Sąjunga, kurioje pagal SESV nustatyta visa ieškinių ir procedūrų sistema, pagal kurią Teisingumo Teismui priskirta Sąjungos institucijų aktų teisėtumo priežiūra (šiuo klausimu žr. 1986 m. balandžio 23 d. Sprendimo Les Verts / Parlamentas, 294/83, EU:C:1986:166, 23 punktą; 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 281 punktą ir 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, EU:C:2021:426, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36

SESV 263 straipsnyje numatytą ieškinį dėl panaikinimo galima pareikšti dėl Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų priimtų bet kokių nuostatų (neatsižvelgiant į jų pobūdį ir formą), kuriomis siekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių (šiuo klausimu žr. 1971 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija / Taryba, 22/70, EU:C:1971:32, 42 punktą ir 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, EU:C:2021:426, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

37

SESV 263 straipsnyje numatyto ieškinio dėl panaikinimo atveju Sąjungos teismas turi jurisdikciją tik patikrinti Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams priskiriamų aktų teisėtumą. Iš to darytina išvada, kad aktams, kuriuos priima valstybių narių vyriausybių atstovai, veikiantys ne kaip Tarybos ar Europos Vadovų Tarybos nariai, o kaip savo vyriausybių atstovai, taip kartu įgyvendinami valstybių narių kompetenciją, netaikoma Sąjungos teismo vykdoma teisėtumo kontrolė (šiuo klausimu žr. 1993 m. birželio 30 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba ir Komisija, C‑181/91 ir C‑248/91, EU:C:1993:271, 12 punktą ir 2021 m. birželio 16 d.Nutarties Sharpston / Taryba ir valstybių narių vyriausybių atstovai, C‑685/20 P, EU:C:2021:485, 46 punktą).

38

Vis dėlto nepakanka, kad sprendimas, dėl kurio pareikštas ieškinys, formaliai būtų pateiktas kaip valstybių narių sprendimas tam, kad šiam aktui nebūtų taikoma SESV 263 straipsnyje numatyta teisėtumo kontrolė. Dar reikia, kad šis aktas, atsižvelgiant į jo turinį ir visas aplinkybes, kuriomis jis buvo priimtas, iš tikrųjų nebūtų Tarybos sprendimas (šiuo klausimu žr. 1993 m. birželio 30 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba ir Komisija, C‑181/91 ir C‑248/91, EU:C:1993:271, 14 punktą).

39

Nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į teisinį pagrindą, taikomą nustatant Sąjungos įstaigų ir organų būstinės vietą. Šiuo klausimu šalys nesutaria dėl to, ar SESV 341 straipsniu, pagal kurį „institucijų“ būstinės vieta nustatoma „bendru valstybių narių vyriausybių sutarimu“, galima pagrįstai remtis kaip pagrindu priimant sprendimus dėl šių įstaigų ir organų būstinės vietos nustatymo.

40

Iš tiesų, viena vertus, Taryba ir valstybės narės, įstojusios į bylą palaikyti jos reikalavimų, tvirtina, kad šis straipsnis turi būti aiškinamas plačiai, kaip apimantis minėtas įstaigas ir organus, todėl kompetencija nustatyti tokios įstaigos ar organo būstinės vietą priklauso tik valstybių narių vyriausybių atstovams priimant sprendimą bendru sutarimu. Iš to matyti, kad ginčijamam sprendimui, kaip valstybių narių, o ne Tarybos priimtam aktui, netaikoma Teisingumo Teismo vykdoma teisėtumo kontrolė pagal SESV 263 straipsnį.

41

Kita vertus, Parlamentas tvirtina, kad sprendimas nustatyti Sąjungos agentūros būstinės vietą nepatenka į SESV 341 straipsnio taikymo sritį, bet priskirtinas Sąjungos teisės aktų leidėjo kompetencijai. Iš to jis daro išvadą, kad ginčijamas sprendimas neišvengiamai priskirtinas Tarybai, todėl negalima išvengti Teisingumo Teismo vykdomos teisėtumo kontrolės. Bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, kad šis sprendimas priskirtinas valstybėms narėms, šis ieškinys turėtų būti pripažintas priimtinu tiek, kiek jis pareikštas šio sprendimo „faktiniam rengėjui“.

42

Taigi pirmiausia reikia nustatyti, ar sprendimą, susijusį su Sąjungos įstaigos ar organo būstinės vietos nustatymu, turi priimti valstybės narės pagal SESV 341 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, ar jį turi priimti Sąjungos teisės aktų leidėjas, remdamasis materialiniu teisiniu pagrindu, taikomu srityje, kurioje veiklą vykdo atitinkama įstaiga ar organas.

43

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę ir siekiamus tikslus, bet ir į jos kontekstą. Sąjungos teisės nuostatos genezė taip pat gali suteikti svarbios informacijos ją aiškinant (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Wightman ir kt., C‑621/18, EU:C:2018:999, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

44

Taigi, remiantis šiais aiškinimo metodais, reikia išnagrinėti, ar SESV 341 straipsnis taikomas sprendimams dėl Sąjungos įstaigų ir organų būstinės vietos nustatymo.

45

Pirma, kiek tai susiję su SESV 341 straipsnio formuluote, pažymėtina, kad jame minimos tik „Sąjungos institucijos“. Pagal ESS 13 straipsnio 1 dalį sąvoka „institucijos“ daroma nuoroda į konkretų subjektų sąrašą, į kurį nepatenka Sąjungos įstaigos ir organai, be kita ko, jos agentūros.

46

Antra, kalbant apie SESV 341 straipsnio kontekstą, pirmiausia reikia pabrėžti, kad, kaip savo išvados 94 punkte pažymėjo generalinis advokatas, kelios Sutarčių nuostatos buvo iš dalies pakeistos Lisabonos sutartimi, siekiant į jas įtraukti aiškią nuorodą į „Sąjungos įstaigas ir organus“, o tai reiškia, kad buvo aiškiai atskirtos Sąjungos institucijos, nurodytos ESS 13 straipsnio 1 dalyje, ir Sąjungos įstaigos ir organai. Nors kai kurios SESV nuostatos taikomos tik Sąjungos institucijoms, kitose jos nuostatose, pavyzdžiui, 15, 16, 123, 124, 127, 130, 228, 263, 265, 267, 282, 298 ir 325 straipsniuose, apskritai daroma nuoroda į Sąjungos institucijas, įstaigas ir organus. Visų pirma, kiek tai susiję su Teisingumo Teismo jurisdikcija, taip yra SESV 263, 265 ir 267 straipsnių atveju.

47

Reikia konstatuoti, kad SESV 341 straipsnio, kuriame minimos tik „institucijos“, formuluotė atitinka anksčiau galiojusias nuostatas, t. y. EEB sutarties 216 straipsnį (vėliau – EB sutarties 216 straipsnis, kuris vėliau tapo EB 289 straipsniu).

48

Taigi Tarybos nurodyta aplinkybė, kad SESV septintosios dalies „Bendrosios ir baigiamosios nuostatos“, kurioje yra SESV 341 straipsnis, nuostatose minimos „institucijos“, negali būti aiškinama taip, kad Sutarčių rengėjai akivaizdžiai siekė sąvokai „institucijos“ suteikti plačią prasmę, t. y. taip, kad ta sąvoka apima ne tik ESS 13 straipsnio 1 dalyje išvardytas institucijas, bet ir pagal Sutartis ar jomis remiantis įsteigtas Sąjungos įstaigas ir organus, kurių paskirtis yra padėti įgyvendinti Sąjungos tikslus, nors, kaip matyti iš šio sprendimo 46 punkto, ESS daromas aiškus skirtumas tarp Sąjungos institucijų ir jos įstaigų ir organų. Taip yra, nes ESS ir SESV yra bendras Sąjungos konstitucinis pagrindas pagal ESS 1 straipsnio trečią pastraipą ir SESV 1 straipsnio 2 dalį, todėl ESS 13 straipsnio 1 dalyje pateikta sąvokos „institucijos“ apibrėžtis ir skirtumas tarp šių institucijų ir Sąjungos įstaigų bei organų turi būti universaliai ir vienodai apibrėžti abiejose Sutartyse.

49

Taip pat nėra lemiamas Teisingumo Teismo pateiktas platus sąvokos „institucijos“, kaip ji suprantama pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, kurioje nurodyta, kad „[d]eliktinės atsakomybės atveju Sąjunga pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus atlygina bet kokią žalą, kurią, eidami savo pareigas, padaro jos institucijos ar jų tarnautojai“, aiškinimas.

50

Iš tiesų, nors Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad sąvoka „institucija“, kaip ji suprantama pagal minėtą nuostatą, apima ne tik Sąjungos institucijas, išvardytas ESS 13 straipsnio 1 dalyje, bet ir visas pagal Sutartis ar jomis remiantis įsteigtas Sąjungos įstaigas ir organus, kurių paskirtis yra padėti įgyvendinti Sąjungos tikslus (2020 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Taryba ir kt. / K. Chrysostomides & Co. ir kt., C‑597/18 P, C‑598/18 P, C‑603/18 P ir C‑604/18 P, EU:C:2020:1028, 80 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), jis, formuodamas tokią jurisprudenciją, aiškiai rėmėsi aplinkybe, pirma, kad pagal Sutartis ar jomis remiantis įsteigtos Sąjungos įstaigos ir organai skirti padėti Sąjungos tikslams įgyvendinti ir, antra, Sutarčių rengėjų valiai prieštarautų tai, kad Sąjunga, kai ji veikia per įstaigas ar organus, galėtų išvengti Sutarčių nuostatų, reglamentuojančių Sąjungos deliktinę atsakomybę (šiuo klausimu žr. 1992 m. gruodžio 2 d. Sprendimo SGEEM ir Etroy / EIB, C‑370/89, EU:C:1992:482, 13–16 punktus).

51

Taigi Teisingumo Teismo pateiktas platus sąvokos „institucijos“ aiškinimas, siekiant taikyti SESV 340 straipsnio antrą pastraipą prireikus pateisinamas šioje nuostatoje aiškiai nurodytais bendrais valstybių narių įstatymams būdingais principais, užtikrina, kad Sąjunga, kai ji veikia per Sąjungos įstaigą ar organą, ne per ESS 13 straipsnio 1 dalyje išvardytas institucijas, negalėtų išvengti SESV 268 straipsnyje, siejamame su SESV 340 straipsnio antra pastraipa, reglamentuojamos deliktinės atsakomybės sistemos taikymo ir iš to išplaukiančios Teisingumo Teismo vykdomos teisminės kontrolės (pagal analogiją žr. 1992 m. gruodžio 2 d. Sprendimo SGEEM ir Etroy / EIB, C‑370/89, EU:C:1992:482, 14 ir 16 punktus). Taip yra juo labiau dėl to, kad, kaip savo išvados 100 punkte nurodė generalinis advokatas, SESV 340 straipsnio antroje pastraipoje vartojama sąvoka „tarnautojai“ funkciniu požiūriu apima visus Sąjungoje dirbančius darbuotojus, nesvarbu, ar tai būtų jos institucijų, įstaigų ar organų tarnautojai.

52

Taigi sąvokos „institucijos“, kaip ji suprantama pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, kurioje reglamentuojama Sąjungos deliktinės atsakomybės apimtis, aiškinimu negalima veiksmingai remtis siekiant pagal analogiją apibrėžti SESV 341 straipsnio, susijusio su pagal Sutartis valstybėms narėms suteiktos kompetencijos apimtimi, taikymo sritį.

53

Taryba taip pat negali pagrįstai remtis SESV 342 straipsnyje vartojama sąvoka „institucijos“, pagal kurią „[k]albų vartojimą Sąjungos institucijose reglamentuojančias taisykles, nepažeisdama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto nuostatų, priimdama reglamentus vieningai nustato Taryba“. Iš tiesų, kaip savo išvados 98 punkte nurodė generalinis advokatas, sąvoka „institucijos“, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, nebūtinai turi būti aiškinama kaip apimanti Sąjungos įstaigas ir organus, nes Sąjungos įstaigos ar organo kalbų vartojimą reglamentuojančios taisyklės gali skirtis nuo jos institucijose galiojančios tvarkos.

54

Kalbant apie Protokolą Nr. 6, reikia pažymėti, kad nors, kaip teigia Taryba, jame nustatyta ne tik Sąjungos institucijų, bet ir tam tikrų Sąjungos įstaigų ir organų, įskaitant Europolą, būstinių vieta ir daroma nuoroda į SESV 341 straipsnį, jame vis dėlto nenumatyta, kad Sąjungos įstaigų ir organų būstinių vietas bendrai nustato valstybės narės pagal šiame straipsnyje įtvirtintą principą. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šių Sąjungos įstaigų ir organų bendra savybė yra tai, kad juos įsteigė valstybės narės, o taip nėra Sąjungos agentūros, kaip antai ELA, kurią pagal steigimo sutartis įsteigė Sąjungos teisės aktų leidėjas, atveju. Taigi iš šio protokolo negalima kildinti valstybių narių valios tiesiogiai ar pagal analogiją taikyti šiame straipsnyje įtvirtintą principą visų Sąjungos įstaigų ir organų būstinės vietos nustatymui.

55

Kaip savo išvados 112 punkte pažymėjo generalinis advokatas, specialaus protokolo priėmimas, priešingai, rodo, kad valstybės narės manė, kad jų kolektyvinis sprendimas dėl tam tikrų išsamiai išvardytų Sąjungos įstaigų ir organų būstinės vietos nustatymo turi būti konkrečiai įtrauktas į pirminę teisę tam, kad sukeltų teisinių pasekmių Sąjungos teisėje.

56

Protokole Nr. 6 pateikta aiški nuoroda į SESV 341 straipsnį paaiškinama tuo, kad šis protokolas pirmiausia skirtas ESS 13 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms.

57

Be to, tiesa, kad, kaip matyti iš Edinburgo sprendimo 2 straipsnio, valstybių narių vyriausybių atstovai išreiškė norą, kad sprendimai dėl Sąjungos įstaigų ir organų būstinių vietų būtų priimami taip pat, kaip jie konkrečiai ir aiškiai įgalioti pagal SESV 341 straipsnį nustatyti Sąjungos institucijų būstinės vietą. Be to, per tarpvyriausybinę konferenciją, kurioje buvo priimta Amsterdamo sutartis, Edinburgo sprendimo tekstas buvo perkeltas kaip prie ES, EB, EAPB ir EAEB sutarčių pridėtas protokolas, dabar tapęs prie ES, ESV ir EAEB sutarčių pridėtu Protokolu Nr. 6.

58

Vis dėlto, pirma, pastarojo protokolo vieninteliame straipsnyje, panašiai, kaip ir Edinburgo sprendimo 1 straipsnyje, nustatytos tik valstybių narių įsteigtų Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų būstinių vietos. Antra, nors Teisingumo Teismas pripažino šio sprendimo įpareigojantį teisinį pobūdį 1997 m. spalio 1 d. Sprendime Prancūzija / Parlamentas, (C‑345/95, EU:C:1997:450), kuriuo jis rėmėsi kituose vėlesniuose sprendimuose (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Prancūzija / Parlamentas, C‑237/11 ir C‑238/11, EU:C:2012:796, 36–42 punktus ir 2018 m. spalio 2 d. Sprendimo Prancūzija / Parlamentas (Biudžeto tvirtinimo įgaliojimų įgyvendinimas), C‑73/17, EU:C:2018:787, 33 punktą), remiantis to sprendimo 2 straipsniu negalima taikyti SESV 341 straipsnio aiškinimo, kuris prieštarautų jo aiškiam tekstui.

59

Taryba kaip konteksto elementu taip pat remiasi ankstesne institucine praktika, susijusia su Sąjungos įstaigų ir organų būstinių vietos nustatymu, ir teigia, kad šiai praktikai taikomas „institucinis pripažinimas“ remiantis 2012 m. bendru pareiškimu ir prie jo pridėtu bendru požiūriu.

60

Vis dėlto iš Teisingumo Teismui šioje byloje pateiktos informacijos matyti, kad nurodyta praktika tikrai nėra bendra. Iš tiesų procedūras, kurių buvo laikomasi siekiant nustatyti Sąjungos įstaigų ir organų būstinių vietas, vykdė tik valstybės narės arba jose įvairiais lygiais ir skirtingais pagrindais dalyvavo Sąjungos institucijos, veikiančios kaip teisėkūros procedūros dalyvės arba ne.

61

Darant prielaidą, kad, kaip teigia Taryba, galima nustatyti ankstesnę nusistovėjusią ir nuoseklią praktiką, pagal kurią Sąjungos įstaigų ir organų būstinių vietos buvo sistemingai nustatomos remiantis politiniu sprendimu, kurį priėmė tik valstybių narių vyriausybių atstovai, SESV 341 straipsnio aiškinimui, kurį remdamasi šia praktika siūlo Taryba, negali būti taikomas koks nors „institucinis pripažinimas“, remiantis 2012 m. bendru pareiškimu ir prie jo pridėtu bendru požiūriu. Iš tiesų šis pareiškimas, kaip pabrėžiama jo penktoje pastraipoje, nėra teisiškai privalomas ir jame, be kita ko, nėra jokio valstybių narių kompetencijos išlaikymo, kiek tai susiję su Sąjungos įstaigų ir organų būstinių vietos nustatymu, pripažinimo.

62

Bet kuriuo atveju tokia praktika, kuri prieštarautų SESV normoms, ypač SESV 341 straipsniui, kai, nepaisant aiškios jo formuluotės, išplečiama šio straipsnio taikymo sritis Sąjungos įstaigų ir organų būstinės vietos nustatymui, negali sukurti institucijas įpareigojančio precedento (šiuo klausimu žr. 2008 m. gegužės 6 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑133/06, EU:C:2008:257, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

63

Galiausiai, trečia, kalbant apie SESV 341 straipsnio tikslą, pažymėtina, kad juo siekiama apsaugoti valstybių narių įgaliojimus priimti sprendimus nustatant tik Sąjungos institucijų būstinės vietą. Priešingai, nei per teismo posėdį teigė Taryba, šio straipsnio aiškinimas, kad jis netaikomas Sąjungos įstaigoms ir organams, negali panaikinti jo veiksmingumo, kaip savo išvados 138 punkte pažymėjo generalinis advokatas. Nors tiesa, kad Sąjungos institucijų būstinių vieta jau yra nustatyta pirminėje teisėje, šiuo atveju Protokole Nr. 6, SESV 341 straipsnis vis dėlto išlieka svarbus bet kuriam galimam būsimam sprendimui pakeisti esamos institucijos būstinės vietą arba nustatyti naujos institucijos būstinės vietą.

64

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad, kitaip nei Sąjungos institucijos, kurių steigimas ir funkcijos dėl savo konstitucinės svarbos numatytos pačiose Sutartyse, Sąjungos įstaigos ir organai, kaip antai ELA, kurių paskirtis yra konkrečios Sąjungos politikos tikslų įgyvendinimas, paprastai nėra įsteigti pagal Sutartis. Šiomis aplinkybėmis, jeigu jie nėra įsteigti pagal pirminę teisę, jų įsteigimas turi išplaukti iš antrinės teisės akto, priimto remiantis Sąjungos politiką, kurią vykdo atitinkama įstaiga ar organas, įgyvendinančiomis materialinėmis nuostatomis ir laikantis šiose nuostatose nustatytų procedūrų.

65

Kadangi Sutartyse šiuo klausimu nėra kitų patikslinimų, Sąjungos teisės aktų leidėjas pagal reikšmingose Sutarčių nuostatose numatytą procedūrą taip pat turi nustatyti Sąjungos įstaigos ar organo, kurį jis pats įsteigė antrinės teisės aktu, priimtu remiantis šiomis nuostatomis, būstinės vietą, kaip ir kompetenciją, kurią jis pagal minėtas nuostatas turi šios įstaigos ar organo įgaliojimams, struktūrai ir tvarkai apibrėžti.

66

Taigi, priešingai, nei teigia Taryba, sprendimas dėl Sąjungos įstaigos ar organo, kaip antai Sąjungos agentūros, būstinės vietos nustatymo yra neatsiejamas nuo sprendimo dėl jos įsteigimo.

67

Žinoma, nustatant Sąjungos įstaigos ar organo būstinės vietą galima atsižvelgti į politinius sumetimus, kaip antai būtinybę steigiant Sąjungos įstaigas ar organus užtikrinti tam tikrą geografinį pasiskirstymą arba teikti pirmenybę valstybėms narėms, kuriose dar nėra Sąjungos įstaigos ar organo būstinės.

68

Vis dėlto politinis sprendimo, kuriuo nustatoma tokios Sąjungos įstaigos ar organo būstinės vieta, pobūdis savaime negali pateisinti to, kad šis sprendimas nepriskiriamas Sąjungos teisės aktų leidėjo kompetencijai, nes jis, įgyvendindamas Sąjungos kompetenciją, reguliariai turi priimti politinius sprendimus (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Vokietija / Parlamentas ir Taryba, C‑113/14, EU:C:2016:635, 55 punktą).

69

Be to, toks sprendimas iš esmės turi leisti užtikrinti atitinkamai Sąjungos įstaigai ar organui patikėtų uždavinių įgyvendinimą siekiant konkrečios politikos tikslų.

70

Taip pat negalima pritarti teiginiui, kad Sąjungos įstaigos ar organo būstinės vietos nustatymo susiejimas su materialiniu pagrindu, kuriuo grindžiamas jo įsteigimas, remiantis taikytinu teisiniu pagrindu gali lemti tai, kad šiam nustatymui būtų taikoma kvalifikuotoji balsų dauguma Taryboje ir netaikomas valstybių narių vyriausybių atstovų bendru sutarimu priimto sprendimo reikalavimas, kartu nustatant kompromisinį elementą teisėkūros procese.

71

Iš tiesų, kaip priminta šio sprendimo 68 punkte, tai, kad sprendimas dėl Sąjungos įstaigos ar organo būstinės vietos nustatymo gali būti svarbus politiškai, nes turi atitikti, be kita ko, argumentus, susijusius su geografiniu pasiskirstymu, netrukdo tam, kad šį sprendimą Sąjungos teisės aktų leidėjas galėtų priimti pagal atitinkamose Sutarčių nuostatose numatytas procedūras, nes šis politinis aspektas šiuo klausimu gali būti elementas, į kurį gali atsižvelgti Sąjungos teisės aktų leidėjas, vykdydamas savo diskreciją. Be to, svarbu pažymėti: kadangi pagal ESS 1 straipsnio antrą pastraipą, siejamą su ESS 10 straipsnio 3 dalimi, Sąjungos teisėkūros procesas vyksta vadovaujantis skaidrumo principu piliečių atžvilgiu, šio proceso taikymas sustiprina sprendimo, susijusio su Sąjungos įstaigos ar organo, kaip antai ELA, būstinės vietos nustatymu, demokratinę idėją.

72

Be to, o tai dar svarbiau, aplinkybė, kad sprendimas, kaip antai dėl Sąjungos įstaigos ar organo būstinės vietos nustatymo, yra politiškai jautrus, negali lemti Sąjungos institucijoms pagal Sutartis suteiktų įgaliojimų pakeitimo ar to, kad, įgyvendinat šiuos įgaliojimus, netaikomos Sutartyse numatytos teisėkūros procedūros. Taigi Sutarčių nuostatos, kuria reglamentuojama Sąjungos dalykinė kompetencija, taikymo srities nustatymas negali priklausyti nuo argumentų, susijusių su atitinkamos srities politiškai jautriu pobūdžiu ar siekiu užtikrinti veiksmų veiksmingumą.

73

Iš viso to, kas išdėstyta, visų pirma iš SESV 341 straipsnio formuluotės, matyti, kad ši nuostata neturėtų būti aiškinama kaip reglamentuojanti Sąjungos įstaigos ar organo, kaip antai ELA, būstinės vietos nustatymą.

74

Šiomis aplinkybėmis kompetencija nustatyti šios agentūros būstinės vietą priklauso ne valstybėms narėms, o Sąjungos teisės aktų leidėjui, kuris šiuo tikslu turi imtis veiksmų pagal šioje srityje reikšmingose Sutarčių nuostatose, šiuo atveju SESV 46 ir 48 straipsniuose, numatytą įprastą teisėkūros procedūrą.

75

Atsižvelgiant būtent į šią išvadą reikia nuspręsti dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos priimti sprendimą dėl šio ieškinio.

76

Pirmiausia reikia patikrinti, ar ginčijamas sprendimas, kurį valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija priėmė per Tarybos susitikimą, priskirtinas valstybių narių vyriausybių atstovams.

77

Dėl ginčijamo sprendimo turinio reikia pažymėti, kad iš jo formuluotės matyti, kad tai yra 27 valstybių narių ar vyriausybių vadovų aktas, priimtas per Tarybos susitikimą po tarpvyriausybinės procedūros. Tai patvirtinta aiški nuoroda, pateikta šio sprendimo pavadinime ir preambulės pradžioje, į „valstybių narių vyriausybių atstovus“.

78

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas aiškiai remiantis SESV 341 straipsniu, nes jo rengėjai laikėsi nuomonės, kad šiame straipsnyje esanti nuoroda į „institucijas“ turi būti aiškinama plačiai, t. y. kaip susijusi ne tik su institucijomis, kurios aiškiai išvardytos ESS 13 straipsnio 1 dalyje, bet ir su Sąjungos įstaigomis ir organais.

79

Be to, reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo parengiamieji darbai buvo atlikti per valstybių narių vyriausybių atstovų susitikimus COREPER 2019 m. kovo 13 d. ir birželio 5 d.

80

Kalbant apie aplinkybes, susijusias su ginčijamo sprendimo priėmimu, pažymėtina, kad nei aplinkybė, jog atrankos procedūra siekiant nustatyti ELA būstinės vietą tarpvyriausybiniu lygmeniu buvo vykdoma Tarybos patalpose ir padedant Tarybos Generalinio sekretoriato tarnyboms, nei aplinkybė, kad per šią atrankos procedūrą pateiktus pasiūlymus vertino Komisija, nei aplinkybė, kad ginčijamą sprendimą pasirašė valstybės narės atstovas, šio sprendimo priėmimo dieną užtikrinęs pirmininkavimą Tarybai remiantis ESS 16 straipsnio 9 dalimi, šiuo atveju – Rumunijos teisingumo ministras, – negali paneigti išvados, kad minėtas sprendimas priskirtinas valstybėms narėms, o ne Tarybai.

81

Iš tiesų, pirma, teisės akto priėmimas Sąjungos institucijos patalpose ar jai padedant savaime nesuteikia Teisingumo Teismui jurisdikcijos vertinti šio akto teisėtumą (pagal analogiją žr. 1990 m. kovo 22 d. Sprendimo Le Pen, C‑201/89, EU:C:1990:133, 11 ir 16 punktus). Antra, Sąjungos institucijų dalyvavimas rengiant valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimą, priimtą per Tarybos susitikimą, negali lemti per Tarybos susitikimą priimto akto teisinio pobūdžio ir rengėjo.

82

Taigi ginčijamas sprendimas negali būti laikomas Tarybos aktu nei dėl savo turinio, nei dėl jo priėmimo aplinkybių. Atvirkščiai, šis sprendimas yra valstybių narių vyriausybių atstovų kolektyviai ir bendru sutarimu priimtas aktas.

83

Antra, reikia priminti, kad vienintelis reikšmingas kriterijus, kuriuo remdamasis Teisingumo Teismas nusprendė, kad Sąjungos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti dėl valstybių narių vyriausybių atstovų priimtų aktų pareikšto ieškinio, yra jų rengėjas, neatsižvelgiant į tokių aktų privalomas teisines pasekmes (2021 m. birželio 16 d.Nutarties Sharpston / Taryba ir valstybių narių vyriausybių atstovai, C‑685/20 P, EU:C:2021:485, 47 punktas).

84

Vadinasi, negalima pritarti Parlamento argumentams, kad SESV 263 straipsnyje nurodytų aktų rengėjai, t. y. Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai, turi būti aiškinami plačiai siekiant pripažinti, kad ginčijamą sprendimą priėmė viena iš tokių Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, arba bent jau kad šis ieškinys turi būti prilygintas ieškiniui dėl Tarybos sprendimo; priešingu atveju tai prieštarautų aiškiai šio straipsnio formuluotei (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 16 d.Nutarties Sharpston / Taryba ir valstybių narių vyriausybių atstovai, C‑685/20 P, EU:C:2021:485, 48 punktą).

85

Toks aiškinimas taip pat prieštarautų SESV 263 straipsnyje, kurio taikymo sritis apima tik Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų priimtus Sąjungos teisės aktus, įtvirtintai Sutarčių rengėjų valiai valstybių narių aktams netaikyti Sąjungos teismų kontrolės.

86

Aktų, dėl kurių galima pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį, sąvokos išplėtimas aktams, kuriuos, net jei ir bendru sutarimu, priėmė valstybės narės, galiausiai reikštų, kad pripažįstama tiesioginė Sąjungos teismo atliekama valstybių narių aktų kontrolė ir taip apeinamos teisių gynimo priemonės, konkrečiai numatytas tuo atveju, kai nevykdomi joms pagal Sutartis tenkantys įpareigojimai.

87

Iš tiesų šios teisių gynimo priemonės grindžiamos tuo, kad Sąjungos teisės sistemoje atsižvelgiama į atitinkamus Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų, taip pat valstybių narių vaidmenis. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą principą kiekviena institucija, kaip ir Teisingumo Teismas, veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų ir tikslų.

88

Šiuo atveju, nors ginčijamas sprendimas turi būti vertinamas kaip aktas, kurį priėmė tik valstybės narės ir kuriam netaikoma SESV 263 straipsnyje numatyta teisėtumo kontrolė, jo negalima prilyginti pagal SESV 341 straipsnį priimtam sprendimui, nes, kaip matyti iš šio sprendimo 43–73 punktuose pateiktų argumentų, šis straipsnis turi būti aiškinamas kaip susijęs tik su ESS 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų Sąjungos institucijų, bet ne jos įstaigų ir organų, būstinių vietos nustatymu.

89

Kaip savo išvados 166 punkte pažymėjo generalinis advokatas, sprendimas, kaip antai ginčijamas, kurį valstybės narės priėmė srityje, kur Sutartyse nenumatyta jų veiksmų, Sąjungos teisėje neturi privalomos teisinės galios. Aplinkybė, kad viena ar kelios Sąjungos institucijos atliko tam tikrą vaidmenį per procedūrą, per kurią buvo priimtas šis sprendimas, nepakeičia šio akto, nepatenkančio į Sąjungos teisinę sistemą, pobūdžio (pagal analogiją žr. 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB, C‑8/15 P – C‑10/15 P, EU:C:2016:701, 54 punktą).

90

Šiomis aplinkybėmis Sąjungos teisės aktų leidėjas tiek dėl teisinio saugumo, tiek dėl veiksmingos teisminės gynybos priežasčių, vadovaudamasis šioje srityje reikšmingose Sutarčių nuostatose numatytomis procedūromis, turi priimti Sąjungos teisės aktą, kuriuo patvirtinamas valstybių narių priimtas politinis sprendimas, arba, priešingai, nuo jo nukrypstama; tik šis Sąjungos teisės aktų leidėjo aktas gali sukelti privalomų teisinių pasekmių pagal Sąjungos teisę, be to, esant nagrinėjamos bylos aplinkybėms, minėtas aktas turi būti priimtas anksčiau nei bet kokia priemonė, susijusi su konkrečiu atitinkamos agentūros būstinės vietos nustatymu.

91

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčijamas sprendimas yra ne Tarybos aktas, o politinio pobūdžio aktas, kurį kolektyviai priėmė valstybės narės ir kuris nesukelia privalomų teisinių pasekmių, todėl dėl jo negali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį.

92

Taigi šį ieškinį reikia atmesti kaip pareikštą dėl akto, kurio teisėtumo kontrolės jurisdikcijos remiantis SESV 263 straipsniu Teisingumo Teismas neturi.

93

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.

94

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Vis dėlto Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

95

Šioje byloje, kuriai būdinga tai, kad ginčijamo sprendimo priėmimo aplinkybėms taikoma skirtinga praktika ir aiškinimas, kiek tai susiję su sprendimų priėmimo kompetencija Sąjungos įstaigų ir organų būstinių vietos nustatymo srityje, pagrįsta nuspręsti, kad kiekviena pagrindinės bylos šalis, t. y. Parlamentas ir Taryba, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

96

Pagal minėto reglamento 140 straipsnio 1 dalį Belgijos Karalystė, Čekijos Respublika, Danijos Karalystė, Airija, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Vengrija, Nyderlandų Karalystė, Lenkijos Respublika, Slovakijos Respublika ir Suomijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: