1

Apeliaciniu skundu Nord Stream 2 AG prašo panaikinti 2020 m. gegužės 20 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį Nord Stream 2 / Parlamentas ir Taryba (T‑526/19, EU:T:2020:210, toliau – skundžiama nutartis) tiek, kiek ja, pirma, atmestas kaip nepriimtinas jos ieškinys dėl 2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/692, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (OL L 117, 2019, p. 1, toliau – ginčijama direktyva), panaikinimo ir, antra, nurodyta, be kita ko, išimti iš bylos medžiagos tam tikrus apeliantės pateiktus dokumentus.

2

Ginčijama direktyva iš dalies buvo pakeista 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 2003/55/EB (OL L 211, 2009, p. 94). Ginčijamos direktyvos 1–4 ir 9 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>“

3

Kaip matyti iš Direktyvos 2009/73, iš dalies pakeistos ginčijama direktyva (toliau – Direktyva 2009/73), 1 straipsnio 1 dalies, šia direktyva nustatomos gamtinių dujų perdavimo, skirstymo, tiekimo ir laikymo bendros taisyklės, taip pat taisyklės, susijusios su gamtinių dujų sektoriaus organizavimu ir funkcionavimu, patekimu į rinką, kriterijais ir tvarka, pagal kurią suteikiami leidimai perduoti, skirstyti, tiekti ir laikyti gamtines dujas bei eksploatuoti sistemas.

4

Direktyvos 2009/73 13 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, „[p]askyrus nuo tiekimo ir gavybos interesų nepriklausomą sistemos operatorių ar perdavimo operatorių, vertikalios integracijos įmonei būtų sudaryta galimybė išlaikyti tinklo turto nuosavybę, ir kartu būtų užtikrintas veiksmingas interesų atskyrimas, jeigu toks nepriklausomas sistemos operatorius arba toks nepriklausomas perdavimo operatorius atlieka visas sistemos operatoriaus funkcijas ir įdiegiami išsamūs reguliavimo ir visapusiškos reguliuojamosios kontrolės mechanizmai“.

5

Įsigaliojus ginčijamai direktyvai, Direktyvos 2009/73 2 straipsnio 17 punkte numatyta, kad į sąvoką „jungiamasis vamzdynas“ patenka ne tik „valstybių narių sieną kertanti arba per ją nutiesta perdavimo linija, kurios paskirtis – sujungti tų valstybių narių nacionalines perdavimo sistemas,“ bet nuo šiol ir „perdavimo linija tarp valstybės narės ir trečiosios šalies iki valstybių narių teritorijos arba tos valstybės narės teritorinės jūros“.

6

Direktyvos 2009/73 9 straipsnyje „Perdavimo sistemų ir perdavimo sistemos operatorių veiklos rūšių atskyrimas“ nurodyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad nuo 2012 m. kovo 3 d.:

<…>

8.   Jeigu 2009 m. rugsėjo 3 d. perdavimo sistema priklausė vertikalios integracijos įmonei, valstybė narė gali nuspręsti netaikyti 1 dalies. Perdavimo sistemos, jungiančios valstybę narę su trečiąja šalimi, dalies tarp tos valstybės narės sienos ir pirmo sujungimo taško su tos valstybės narės tinklu atveju, jeigu 2019 m. gegužės 23 d. perdavimo sistema priklauso vertikalios integracijos įmonei, valstybė narė gali nuspręsti netaikyti 1 dalies.

Tokiu atveju atitinkama valstybė narė:

9.   Jeigu 2009 m. rugsėjo 3 d. perdavimo sistema priklausė vertikalios integracijos įmonei ir yra nustatyta tvarka, kuria perdavimo sistemos operatoriui garantuojama daugiau faktinio nepriklausomumo nei IV skyriaus nuostatomis, valstybė narė gali nuspręsti netaikyti šio straipsnio 1 dalies.

Perdavimo sistemos, jungiančios valstybę narę su trečiąja šalimi, dalies tarp tos valstybės narės sienos ir pirmo sujungimo taško su tos valstybės narės tinklu atveju, jeigu 2019 m. gegužės 23 d. perdavimo sistema priklauso vertikalios integracijos įmonei ir yra nustatyta tvarka, kuria perdavimo sistemos operatoriui garantuojama daugiau faktinio nepriklausomumo nei IV skyriaus nuostatomis, ta valstybė narė gali nuspręsti netaikyti šio straipsnio 1 dalies.“

7

Šios direktyvos 32 straipsnio „Trečiosios šalies prieiga prie sistemos“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina paskelbtais tarifais pagrįstos sistemos, suteikiančios trečiosioms šalims galimybę naudotis perdavimo ir skirstymo sistema ir [suskystintų gamtinių dujų (SGD)] įrenginiais, taikomos visiems reikalavimus atitinkantiems vartotojams, įskaitant tiekimo įmones, įgyvendinimą ir objektyvų šios sistemos taikymą nediskriminuojant sistemos naudotojų. Valstybės narės užtikrina, kad tuos tarifus arba jų apskaičiavimo metodiką iki jų įsigaliojimo pagal 41 straipsnį patvirtintų 39 straipsnio 1 dalyje nurodyta reguliavimo institucija, ir kad tie tarifai (jei patvirtinamos vien tik metodikos – tos metodikos) būtų viešai paskelbti iki jų įsigaliojimo.“

8

Tos pačios direktyvos 36 straipsnio „Nauja infrastruktūra“ 1 dalyje numatyta, kad, pateikus prašymą, stambiai naujai dujų infrastruktūrai, t. y. jungiamiesiems vamzdynams, SGD įrenginiams ir saugykloms, apibrėžtą laikotarpį gali būti leidžiama netaikyti, be kita ko, 9 ir 32 straipsnių nuostatų, jei laikomasi juose nurodytų sąlygų, tarp jų, be kita ko, numatytos šios dalies b punkte, kad investicijos rizikos laipsnis turi būti toks, kad nesuteikus išimties investicija būtų negalima. Be to, įsigaliojus ginčijamai direktyvai, Direktyvos 2009/73 36 straipsnio 1 dalies e punkte numatyta, kad pagal šią nuostatą naujai infrastruktūrai suteikta išimtis neturi, be kita ko, kenkti „gamtinių dujų tiekimo saugumui Sąjungoje“.

9

Direktyvos 2009/73 41 straipsnio „Reguliavimo institucijos pareigos ir įgaliojimai“ 6, 8 ir 10 dalyse nustatyta:

„6.   Reguliavimo institucijos atsako už tai, kad likus pakankamai laiko iki jų įsigaliojimo būtų nustatytos ar patvirtintos bent tos metodikos, pagal kurias apskaičiuojamos ar nustatomos sąlygos, susijusios su:

<…>

<…>

8.   Nustatydamos ar tvirtindamos tarifus arba metodikas ir balansavimo paslaugas, reguliavimo institucijos užtikrina, kad perdavimo ir skirstymo sistemos operatoriams būtų suteiktos tinkamos paskatos trumpalaikiu ir ilgalaikiu laikotarpiu didinti energijos vartojimo efektyvumą, skatinti rinkos integraciją ir tiekimo saugumą bei remti susijusius mokslinius tyrimus.

<…>

10.   Reguliavimo institucijoms suteikiami įgaliojimai reikalauti, kad perdavimo, laikymo, SGD ir skirstymo sistemos operatoriai prireikus pakeistų sąlygas, įskaitant šiame straipsnyje nurodytus tarifus ir metodikas, siekiant užtikrinti, kad jie būtų proporcingi ir taikomi nediskriminaciniu būdu. <…>“

10

Šios direktyvos 49a straipsnis „Leidžiančios nukrypti nuostatos, susijusios su perdavimo linijomis į trečiąsias šalis ir iš jų“ buvo įterptas ginčijama direktyva ir jame nustatyta:

„1.   Kalbant apie dujų perdavimo linijas tarp valstybės narės ir trečiosios šalies, užbaigtas anksčiau nei 2019 m. gegužės 23 d., valstybė narė, kurioje yra pirmas tokios perdavimo linijos sujungimo su valstybės narės tinklu taškas, dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, siekdama sudaryti sąlygas susigrąžinti investicijas, padarytas arba būtinas dėl tiekimo saugumo, gali nuspręsti taikyti nukrypti nuo 9, 10, 11 ir 32 straipsnių ir 41 straipsnio 6, 8 ir 10 dalių leidžiančią nuostatą tokios dujų perdavimo linijos atkarpų, esančių jos teritorijoje ir teritorinėje jūroje, atžvilgiu su sąlyga, kad ši nukrypti leidžianti nuostata nedarys didelio neigiamo poveikio konkurencijai arba veiksmingam gamtinių dujų vidaus rinkos veikimui, arba tiekimo saugumui Sąjungoje.

Nukrypti leidžiančios nuostatos galiojimo laikas remiantis objektyviu pagrindimu ribojamas iki 20 metų ir, jei pagrįsta, jis gali būti pratęstas, be to, jai gali būti taikomos sąlygos, padedančios užtikrinti aukščiau paminėtas sąlygas.

<…>

3.   Sprendimai pagal 1 ir 2 dalis priimami ne vėliau kaip 2020 m. gegužės 24 d. Valstybės narės apie visus tokius sprendimus praneša [Europos] Komisijai ir juos paskelbia.“

11

Pagal ginčijamos direktyvos 2 straipsnio 1 dalį valstybės narės turėjo ne vėliau kaip 2020 m. vasario 24 d. priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos, nedarant poveikio visoms nukrypti leidžiančioms nuostatoms pagal Direktyvos 2009/73 49a straipsnį.

12

2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:

<…>

<…>

2.   Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:

<…>

<…>

nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.“

13

Skundžiamos nutarties 1–11 punktuose nurodytas ginčo aplinkybes šio proceso tikslais galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

14

Apeliantė Nord Stream 2 AG yra pagal Šveicarijos teisę įsteigta bendrovė, kurios vienintelė akcininkė yra Rusijos valstybinė akcinė bendrovė Gazprom. Apeliantė yra atsakinga už jūrinio dujotiekio „Nord Stream 2“ planavimą, tiesimą ir eksploatavimą, jo 50 % finansavimo, bendrai sudarančio 9,5 milijardo eurų, užtikrina bendrovės ENGIE SA, OMV AG, Royal Dutch Shell plc, Uniper SE ir Wintershall Dea GmbH.

15

2017 m. sausio mėn. buvo pradėti darbai siekiant uždengti betonu šiam jūriniam dujotiekiui, kuris turėjo būti galutinai užbaigtas 2018 m. rugsėjo mėn., skirtus vamzdžius.

16

Minėtas jūrinis dujotiekis, sudarytas iš dviejų dujų perdavimo vamzdžių, užtikrins dujų perdavimą tarp Vyborgo (Rusija) ir Lubmino (Vokietija). Kai tik pateks į Vokietijos teritoriją, tuo jūriniu dujotiekiu pristatomos dujos bus perduodamos antžeminiais dujotiekiais ENEL ir EUGAL.

17

Atsižvelgdami į 2017 m. lapkričio 8 d. Europos Komisijos pasiūlymą (pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2009/73 dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, COM(2017) 660 final), 2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė ginčijamą direktyvą; ji įsigaliojo dvidešimtą dieną po jos paskelbimo, t. y. 2019 m. gegužės 23 d. Kaip nurodo apeliantė, tą dieną „Nord Stream 2“ vamzdžių uždengimo betonu darbai buvo užbaigti 95 %, o atitinkamai 610 km ir 432 km abiejų šio dujotiekio vamzdžių buvo pakloti Rusijos, Suomijos, Švedijos ir Vokietijos teritorinės jūros ir (arba) išskirtinės ekonominės zonos dugne.

18

2019 m. liepos 26 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliantės ieškinį dėl visos ginčijamos direktyvos panaikinimo; šiuo tikslu ji pateikė šešis pagrindus.

19

Atskirais dokumentais (juos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2019 m. spalio 10 d. ir spalio 14 d.) Parlamentas ir Taryba pateikė šio ieškinio dėl ginčijamos direktyvos panaikinimo nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.

20

Be to, atskiru dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2019 m. spalio 11 d.) Taryba paprašė Bendrojo Teismo nurodyti prie bylos medžiagos nepridėti tam tikrų dokumentų, o apeliantės pateiktus dokumentus – iš jos išimti. Šiame prašyme priimti sprendimą dėl atskirojo procesinio klausimo Taryba nurodė, kad gavo kelis prašymus pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 dėl dokumentų, susijusių su derybomis dėl Sąjungos ir Rusijos Federacijos susitarimo ir dėl ginčijamos direktyvos priėmimo teisėkūros procedūros, kad šio prašymo pateikimo dieną ji nebuvo suteikusi galimybės susipažinti su nė vienu iš šių dokumentų ir kad tą dieną, kai apeliantė pareiškė ieškinį, Bendrajam Teismui nebuvo pateiktas joks prieštaravimas dėl prašymų leisti susipažinti su dokumentais atmetimo.

21

Atskiru dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2019 m. lapkričio 29 d.) apeliantė paprašė Bendrojo Teismo taikyti proceso organizavimo priemonę ir nurodyti pateikti tam tikrus Tarybos turimus dokumentus.

22

2020 m. sausio 17 d. Parlamentas ir Taryba pateikė savo pastabas dėl šio prašymo taikyti proceso organizavimo priemonę; Taryba taip pat paprašė, kad tam tikri dokumentai, kuriuos apeliantė pridėjo prie savo prašymo, nurodyto ankstesniame punkte, būtų išimti iš bylos medžiagos.

23

Skundžiamoje nutartyje Bendrasis Teismas, pirma, dėl prašymo priimti sprendimą dėl atskirojo procesinio klausimo, susijusio su dokumentų išėmimu, kurį Taryba pateikė 2019 m. spalio 11 d., nurodė, kad šie dokumentai, kuriuos apeliantė pateikė kaip A 14 priedą (Komisijos 2017 m. birželio 9 d. priimta rekomendacija Tarybai siekiant priimti sprendimą leisti pradėti derybas dėl Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos susitarimo dėl dujotiekio „Nord Stream 2“ eksploatavimo, toliau – Komisijos rekomendacija) ir kaip O 20 priedą (2017 m. rugsėjo 27 d. Tarybos Teisės tarnybos nuomonė dėl šios rekomendacijos, skirta Sąjungos valstybių narių nuolatiniams atstovams šioje institucijoje (toliau – Tarybos Teisės tarnybos nuomonė), turi būti išimti iš bylos medžiagos ir kad nereikia atsižvelgti į ieškinio ir priedų dalis, kuriose pateiktos šių dokumentų ištraukos. Antra, dėl 2020 m. sausio 17 d. Tarybos prašymo išimti dokumentus iš bylos medžiagos, kurį ji pateikė savo pastabose dėl apeliantės pateikto prašymo taikyti proceso organizavimo priemonę, Bendrasis Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos turi būti išimti du dokumentai, kuriuos apeliantė pateikė M 26 ir M 30 prieduose (dokumentai, kuriuose pateiktos Vokietijos Federacinės Respublikos pastabos vykstant teisėkūros procedūrai, per kurią buvo priimta ginčijama direktyva; toliau – Vokietijos Federacinės Respublikos pastabos).

24

Šiuo klausimu skundžiamos nutarties 38–45 punktuose Bendrasis Teismas, remdamasis, be kita ko, 2019 m. gegužės 14 d. Nutartimi Vengrija / Parlamentas (C‑650/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:438) ir 2020 m. sausio 31 d. Sprendimu Slovėnija / Kroatija (C‑457/18, EU:C:2020:65), visų pirma iš esmės nusprendė, kad, net jeigu Reglamento Nr. 1049/2001 nuostatos šioje byloje netaikomos, nagrinėjamu atveju šios nuostatos turėjo tam tikrą orientacinę reikšmę siekiant įvertinti interesus, kad būtų galima priimti sprendimą dėl atskirojo procesinio klausimo, susijusio su šio sprendimo 23 punkte nurodytų dokumentų išėmimu iš bylos medžiagos.

25

Toliau skundžiamos nutarties 47–56 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo Tarybos Teisės tarnybos nuomonę ir nusprendė, kad ši institucija dėl šios nuomonės pagrįstai rėmėsi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje numatyta teisinių nuomonių apsauga.

26

Be to, skundžiamos nutarties 57–64 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo Komisijos rekomendaciją ir padarė išvadą, kad Taryba pagrįstai manė, jog dėl šios rekomendacijos atskleidimo konkrečiai ir realiai nukentėtų viešojo intereso, susijusio su tarptautiniais santykiais, apsauga, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalį, o tai savaime pateisino minėtos rekomendacijos išėmimą iš bylos medžiagos.

27

Galiausiai skundžiamos nutarties 125–135 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo Vokietijos Federacinės Respublikos pastabas. Manydamas, pirma, kad apeliantė neįrodė, jog neįslaptintos dviejų dokumentų, kuriuose pateiktos šios pastabos, versijos buvo gautos teisėtai, ir, antra, kad dėl šių dviejų dokumentų atskleidimo konkrečiai ir realiai nukentėtų viešojo intereso apsauga, kiek tai susiję su Sąjungos tarptautiniais santykiais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalį, visų pirma susilpninant Sąjungos poziciją arbitražo procese, kurį apeliantė inicijavo prieš ją, jis nusprendė, kad reikia patenkinti Tarybos prašymą išimti juos iš bylos medžiagos, ir patikslino, kad šie du dokumentai bet kuriuo atveju negali įrodyti, kad ginčijama direktyva tiesiogiai susijusi su apeliante, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sakinio antrą dalį, todėl jis neturėjo reikalauti Tarybos juos pateikti.

28

Spręsdamas dėl Parlamento ir Tarybos pateiktų nepriimtinumu grindžiamų prieštaravimų, Bendrasis Teismas iš pradžių priminė, kad, pirma, vien aplinkybės, jog ieškinys pareikštas dėl direktyvos, nepakanka, kad šis ieškinys būtų pripažintas nepriimtinu (skundžiamos nutarties 78 punktas), ir, antra, kad ginčijama direktyva yra pagal teisėkūros procedūrą priimtas aktas, kurio adresatės – valstybės narės ir kuris taikomas visiems suinteresuotiesiems ūkio subjektams (šios nutarties 79–85 punktai), todėl sprendžiant minėto ieškinio priimtinumo klausimą buvo taikoma SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sakinio antra dalis su sąlyga, kad ši direktyva tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su apeliante.

29

Skundžiamos nutarties 102–124 punktuose išdėstęs argumentus Bendrasis Teismas patį ieškinį pripažino nepriimtinu dėl to, kad ginčijama direktyva tiesiogiai nesusijusi su apeliante.

30

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 106 ir 107 punktuose visų pirma iš esmės nusprendė, kad direktyva pati savaime negali sukurti pareigų privačiam asmeniui ir todėl nacionalinės valdžios institucijos negali ja remtis prieš jį, kol nepriimtos jos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonės. Taigi, kol nepriimtos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonės, ginčijamos direktyvos nuostatos negali būti tiesiogiai ar staiga apeliantei tenkančių pareigų šaltinis ir dėl to daryti tiesioginio poveikio jos teisinei padėčiai.

31

Skundžiamos nutarties 108 ir 109 punktuose Bendrasis Teismas, remdamasis 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimu Air Transport Association of America ir kt. (C‑366/10, EU:C:2011:864), pažymėjo, kad tai, jog nuo šiol apeliantės veiklą iš dalies reglamentuoja Direktyva 2009/73, bet kuriuo atveju yra tik jos pasirinkimo plėtoti ir išlaikyti savo veiklą Sąjungos teritorijoje pasekmė. Jeigu būtų pritarta apeliantės argumentams, reikėtų manyti, kad kiekvieną kartą, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas kurioje nors srityje nustato ūkio subjektams pareigas, kurios jiems anksčiau nebuvo taikomos, Sąjungos teisės aktai neišvengiamai turėtų tiesioginį poveikį ūkio subjektams, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sakinio antrą dalį.

32

Skundžiamos nutarties 110 ir 111 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad dėl to nagrinėjamu atveju Direktyvoje 2009/73 nustatyti įpareigojimai ūkio subjektams, kaip antai apeliantei, bus taikomi tik patvirtinus nacionalines ginčijamos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones ir kad tuo metu, kai apeliantė pareiškė ieškinį Bendrajame Teisme, Vokietijos Federacinėje Respublikoje nebuvo tokių priemonių.

33

Toliau skundžiamos nutarties 111 punkte, taip pat jos 112–115 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės nurodė, kad bet kuriuo atveju valstybės narės turėjo didelę diskreciją įgyvendindamos Direktyvos 2009/73 nuostatas. Šiuo klausimu jis pažymėjo, pirma, kad, įsigaliojus ginčijamai direktyvai, pagal Direktyvos 2009/73 9 straipsnio 8 dalies pirmą pastraipą ir 9 dalį valstybės narės turi galimybę nuspręsti jungiamiesiems vamzdynams netaikyti šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos atskirti perdavimo sistemų ir perdavimo sistemos operatorių veiklos rūšis. Antra, dėl ginčijama direktyva padarytų pakeitimų, visų pirma susijusių su Direktyvos 2009/73 36 straipsniu ir 49a straipsniu, nacionalinės valdžios institucijos dabar gali nuspręsti stambiai naujai dujų infrastruktūrai ir dujų perdavimo linijoms tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių, užbaigtoms anksčiau nei 2019 m. gegužės 23 d., taikyti nuo tam tikrų Direktyvos 2009/73 straipsnių nukrypti leidžiančias nuostatas.

34

Galiausiai skundžiamos nutarties 117 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad apeliantė, norėdama pagrįsti savo argumentus, kuriais siekė įrodyti, jog ginčijama direktyva yra tiesiogiai su ja susijusi, negali remtis Teisingumo Teismo išvada, padaryta 2008 m. kovo 13 d. Sprendime Komisija / Infront WM (C‑125/06 P, EU:C:2008:159). Iš tiesų bylos, kurioje priimtas tas sprendimas, teisinės ir faktinės aplinkybės visiškai nepanašios į šios bylos, kurios dalykas yra tik direktyva, kuri, be to, nėra „netipinė“, atsižvelgiant į SESV 288 straipsnio trečią pastraipą.

35

Apeliaciniame skunde apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

36

Parlamentas ir Taryba Teisingumo Teismo prašo:

37

2020 m. spalio 22 d., lapkričio 12 ir 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimais Estijos Respublikai, Latvijos Respublikai ir Lenkijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Parlamento ir Tarybos reikalavimų.

38

2021 m. liepos 16 d., atsakydama į pranešėjo pareigas einančio teisėjo ir generalinio advokato pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 62 straipsnio 1 dalį skirtą proceso organizavimo priemonę, apeliantė pateikė Teisingumo Teismui dokumentus, kuriuos anksčiau Bendrajam Teismui buvo pateikusi kaip A 14, O 20, M 26 ir M 30 priedus.

39

2022 m. kovo 17 d. raštu apeliantės atstovai informavo Teisingumo Teismą, kad nuo 2022 m. kovo 1 d. jie nebeatstovauja apeliantei, bet nurodė, kad vienas iš šių atstovų gali likti Teisingumo Teismo ir apeliantei tarpininkaujančiu kontaktiniu asmeniu, kol ši paskirs naują atstovą.

40

Grįsdama savo apeliacinį skundą apeliantė nurodo du pagrindus. Pirmasis pagrindas, kurį sudaro dvi dalys, grindžiamas Bendrojo Teismo teisės klaidomis, padarytomis nusprendus, kad ginčijama direktyva nėra tiesiogiai su ja susijusi, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

41

Apeliacinio skundo antrasis pagrindas grindžiamas tuo, kad Bendrasis Teismas padarė kelias teisės klaidas nagrinėdamas Tarybos pateiktus prašymus išimti iš bylos medžiagos dokumentus.

42

Vertinant apeliacinį skundą reikia pažymėti, kad apeliantės pareikšto ieškinio dėl ginčijamos direktyvos panaikinimo priimtinumas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sakinio antroje dalyje numatytas sąlygas, pagal kurias toks ieškinys yra priimtinas tik tuo atveju, kai ginčijamas aktas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su ieškovu. Kadangi, Bendrojo Teismo nuomone, ginčijama direktyva nėra tiesiogiai susijusi su apeliante, o šios sąlygos yra kumuliacinės, jis atmetė ieškinį kaip nepriimtiną ir nepriėmė sprendimo dėl to, ar ši direktyva konkrečiai susijusi su apeliante.

43

Pagal suformuotą jurisprudenciją, kurią Bendrasis Teismas priminė skundžiamos nutarties 102 punkte, sąlyga, kad priemonė, dėl kurios pareikštas ieškinys, turi būti tiesiogiai susijusi su fiziniu ar juridiniu asmeniu, reikalauja, kad būtų tenkinami du kumuliaciniai kriterijai, t. y. jog ši priemonė, pirma, darytų tiesioginį poveikį šio asmens teisinei padėčiai ir, antra, nepaliktų jokios diskrecijos už jos įgyvendinimą atsakingiems adresatams, nes tas įgyvendinimas yra visiškai automatiškas ir pagrįstas tik Sąjungos teisės aktais, netaikant kitų tarpinių normų (2019 m. vasario 28 d. Sprendimo Taryba / Growth Energy ir Renewable Fuels Association, C‑465/16 P, EU:C:2019:155, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Tas pats taikoma, kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamos nutarties 103 punkte, kai adresatų galimybė nevykdyti ginčijamo Sąjungos akto yra tik teorinė, o jų ketinimas jį tinkamai įgyvendinti nekelia jokių abejonių (1971 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Bock / Komisija, 62/70, EU:C:1971:108, 6–8 punktai ir 2019 m. gruodžio 4 d. Sprendimo PGNiG Supply & Trading / Komisija, C‑117/18 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:1042, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

45

Abiejose pirmojo pagrindo dalyse apeliantė ginčija tai, kaip Bendrasis Teismas taikė pirmąją ir antrąją iš šio sprendimo 43 punkte nurodytų sąlygų.

46

Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje, susijusioje su skundžiamos nutarties 106–111 punktais, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ginčijama direktyva nedaro tiesioginio poveikio jos teisinei padėčiai, nes tai yra direktyva.

47

Šiuo klausimu, pirma, apeliantė tvirtina, kad Bendrojo Teismo skundžiamoje nutartyje nurodytas motyvas, kad direktyva pati savaime prieš atitinkamai valstybei narei priimant perkėlimo į nacionalinę teisę priemones ar prieš pasibaigiant šiuo tikslu numatytam terminui negali tiesiogiai paveikti ūkio subjekto teisinės padėties, iš esmės yra klaidingas. Iš tiesų tai reikštų, kad užkertamas kelias bet kokiam ieškiniui dėl direktyvos pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, nes realiai ieškinio pareiškimo terminas sistemingai baigtųsi prieš priimant būtinas perkėlimo į nacionalinę teisę priemones. Remdamasis šiuo motyvu Bendrasis Teismas nepaisė skundžiamos nutarties 78 punkte nurodytos jurisprudencijos, pagal kurią vien to, kad teisės aktas buvo priimtas direktyvos forma, nepakanka, kad būtų atmesta galimybė, jog jo nuostatos gali būti tiesiogiai ir konkrečiai susijusios su privačiu asmeniu.

48

Antra, apeliantė teigia, kad skundžiamos nutarties 111 punkte Bendrojo Teismo nurodyta aplinkybė, kad tą dieną, kai ji pareiškė ieškinį, Vokietijos Federacinė Respublika dar nebuvo perkėlusi ginčijamos direktyvos, neturi reikšmės. Iš tiesų, apeliantės teigimu, tai, kad direktyva daro tiesioginį poveikį asmens teisinei padėčiai, priklauso nuo šios direktyvos turinio, o ne nuo galimo jos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių priėmimo. Šiuo klausimu ji priduria, kad priimtinumo sąlyga, pagal kurią ginčijamas aktas turi būti tiesiogiai susijęs su ieškovu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, yra identiška šios nuostatos antrai ar trečiai sakinio daliai, o tai neišvengiamai reiškia, kad sąlyga, pagal kurią reikalaujama, kad dėl ginčijamo akto „nereik[ėtų] patvirtinti įgyvendin[imo] priemonių“, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sakinio trečią dalį, yra papildoma sąlyga, atskira nuo šios priimtinumo sąlygos.

49

Trečia, apeliantė teigia, kad ieškinio dėl panaikinimo pareiškimo dieną ginčijamos direktyvos poveikis buvo jai taikyti Direktyvoje 2009/73 nustatytas taisykles, nors iki jos priėmimo tos taisyklės jai nebuvo taikomos. Toks teisinio statuso pakeitimas jai sukelia didelių ir rimtų teisinių pasekmių. Kai atitinkamos valstybės narės neturi jokios diskrecijos įgyvendinant Sąjungos priemonę, kaip yra nagrinėjamu atveju, šios priemonės perkėlimo į nacionalinę teisę terminas prilygsta paprasčiausiam jos visiško taikymo atidėjimui.

50

Galiausiai, ketvirta, apeliantė mano, kad jokia aplinkybė neleidžia Bendrajam Teismui manyti, kaip jis nusprendė skundžiamos nutarties 109 punkte, kad pripažinus, jog ginčijama direktyva su ja tiesiogiai susijusi, bet kuriam ūkio subjektui būtų suteikta teisė ginčyti kiekvieną pagal teisėkūros procedūrą priimtą aktą, kuriuo jam nustatomi nauji įpareigojimai, nes pagrindinis apribojimas, prieštaraujantis „visiškam durų atvėrimui“ pagal teisėkūros procedūrą priimtų priemonių atveju, yra priimtinumo sąlyga, pagal kurią priemonė, dėl kurios pareikštas ieškinys, turi būti konkrečiai susijusi su ieškovu.

51

Parlamentas ir Taryba, atvirkščiai, pritaria Bendrojo Teismo argumentams.

52

Parlamento teigimu, Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, kad direktyva, įskaitant ginčijamą direktyvą, prieš priimant perkėlimo į nacionalinę teisę priemones ar dar nesuėjus tuo tikslu numatytam terminui negalėjo savaime tiesiogiai paveikti subjekto teisinės padėties, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

53

Be to, Parlamentas mano, kad apeliantės argumentas, jog perkėlimo į nacionalinę teisę terminas prilygsta „paprastam nagrinėjamos priemonės visiško taikymo atidėjimui“, taip pat yra klaidingas. Šis argumentas grindžiamas prielaida, kad apskritai ši priemonė gali daryti tiesioginį poveikį apeliantės teisinei padėčiai, o taip nėra.

54

Be to, Parlamentas sutinka su Bendrojo Teismo pozicija, kad, pritarus apeliantės argumentams, sąlyga, jog priemonė, dėl kurios ieškovas pareiškė ieškinį, turi būti tiesiogiai su juo susijusi, taptų neveiksminga. Iš tiesų bet kuris naujas teisės aktas būtų tiesiogiai susijęs su bet kuriuo fiziniu ar juridiniu asmeniu, veikiančiu jo reglamentuojamoje srityje.

55

Taryba teigia, kad apeliantės argumentai grindžiami klaidingu skundžiamos nutarties supratimu, nes Bendrasis Teismas nenusprendė, jog vien nagrinėjamos priemonės direktyvos formos pakanka, kad būtų atmesta galimybė, jog ginčijama direktyva daro tiesioginį poveikį jos teisinei padėčiai. Atvirkščiai, Bendrasis Teismas padarė teisingą išvadą, kad ginčijama direktyva nedaro tiesioginio poveikio apeliantės teisinei padėčiai, nes Vokietijos reguliavimo institucija Bundesnetzagentur (Federalinė tinklų agentūra, Vokietija), Vokietijos Federacinei Respublikai nepriėmus ginčijamos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių, negali reikalauti, kad apeliantė paisytų šioje direktyvoje numatytų pareigų.

56

Be to, ginčijama direktyva, kaip SESV 288 straipsnio trečioje pastraipoje nurodyta direktyva, negali būti remiamasi prieš privačius asmenis, ir apeliantė to neginčija.

57

Taryba priduria, kad, pirma, apeliantės pateiktas aiškinimas, kad sąlyga, jog ieškovo teisinę padėtį turi paveikti priemonė, dėl kurios jis pareiškė ieškinį, turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į nagrinėjamos priemonės esmę, niekaip negali būti pagrįstas remiantis jurisprudencija. Antra, sąlyga, susijusi su aktais, „dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendin[imo] priemonių“, taikoma tik reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktams, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sakinio trečią dalį. Taigi pastaroji sąlyga negali pakeisti sąlygos, kad priemonė, dėl kurios ieškovas pareiškė ieškinį, turi būti tiesiogiai su juo susijusi, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sakinio antrą dalį.

58

Estijos, Latvijos ir Lenkijos vyriausybės iš esmės palaiko Parlamento ir Tarybos pateiktus argumentus.

59

Lenkijos vyriausybė priduria, kad, pirma, Direktyva 2009/73 jau buvo taikoma dujotiekiui „Nord Stream 2“ prieš priimant ginčijamą direktyvą, nes pastarąja tik siekiama numatyti praktines Direktyvos 2009/73 perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo taisykles dujotiekiams, kaip antai dujotiekiui „Nord Stream 2“.

60

Antra, ši vyriausybė teigia, kad sąlyga, pagal kurią priemonė, dėl kurios pareikštas ieškinys, turi būti tiesiogiai susijusi su ieškovu, turi būti įvykdyta ieškinio pareiškimo dieną, o nagrinėjamu atveju to tikrai nebuvo. Iš tiesų neginčijama, kad dujotiekis „Nord Stream 2“ nebuvo baigtas nei ginčijamos direktyvos įsigaliojimo dieną, nei tada, kai apeliantė pareiškė ieškinį.

61

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis susijusi su klausimu, ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ginčijama direktyva nedaro tiesioginio poveikio apeliantės teisinei padėčiai, todėl neatitinka pirmosios iš dviejų sąlygų, nurodytų šio sprendimo 43 punkte primintoje jurisprudencijoje.

62

Pirma, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 263 straipsnyje numatytą ieškinį dėl panaikinimo galima pareikšti dėl institucijų priimtų bet kokių nuostatų (neatsižvelgiant į jų formą), kuriomis siekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, EU:C:2021:426, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

63

Siekiant nustatyti, ar aktas sukelia tokių pasekmių ir todėl dėl jo gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį, reikia remtis šio akto esme ir įvertinti šias pasekmes pagal objektyvius kriterijus, kaip antai minėto akto turinį, prireikus atsižvelgiant į jo priėmimo aplinkybes ir jį priėmusios institucijos įgaliojimus (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, EU:C:2021:426, 38 punktas).

64

Taigi galimybė aktu daryti tiesioginį poveikį fizinio ar juridinio asmens teisinei padėčiai negali būti vertinama atsižvelgiant vien į tai, kad šis aktas priimtas direktyvos forma.

65

Nors skundžiamos nutarties 78 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad vien aplinkybės, jog ieškinys buvo pareikštas dėl direktyvos, nepakanka, kad jis būtų pripažintas nepriimtinu, vis dėlto iš tolimesnių jo motyvų, visų pirma šios nutarties 106 ir 107 punktuose, matyti, kad padarydamas išvadą, jog ginčijama direktyva nedaro tiesioginio poveikio apeliantės teisinei padėčiai, jis iš esmės rėmėsi aplinkybe, kad, nesant perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių, direktyva pati savaime negali sukurti pareigų privačiam asmeniui ir tiesiogiai ar staiga sukurti tokių pareigų.

66

Šiuo klausimu, kaip teisingai teigia apeliantė, kadangi visoms direktyvoms būdinga tai, kad jos pačios negali nustatyti pareigų privatiems asmenims arba jomis negalima remtis prieš juos (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Smith, C‑122/17, EU:C:2018:631, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), Bendrojo Teismo motyvai reikalauja kategoriškai atmesti tai, kad direktyvos gali daryti tiesioginį poveikį tų asmenų teisinei padėčiai, taigi ir būti ieškinio, pareiškiamo pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, dalykas.

67

Toks požiūris galiausiai reikštų, kad, pažeidžiant tai, kas išdėstyta šio sprendimo 63 ir 64 punktuose, nagrinėjant sąlygą, kad ieškinyje nurodyta priemonė turi daryti tiesioginį poveikį ieškovo teisinei padėčiai, pirmenybė turi būti teikiama nagrinėjamos priemonės, t. y. direktyvos, formai, o ne šios priemonės turiniui.

68

Antra, tas pats pasakytina apie skundžiamos nutarties 110 ir 111 punktuose nurodytus Bendrojo Teismo motyvus, kad privačių asmenų teisinei padėčiai iš esmės poveikį daro ne direktyva, o tik šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonės, nors ieškinio dėl panaikinimo pareiškimo dieną atitinkama valstybė narė, šiuo atveju Vokietijos Federacinė Respublika, nebuvo priėmusi nė vienos iš šių priemonių.

69

Žinoma, pagal suformuotą jurisprudenciją kiekviena valstybė narė, kuriai skirta direktyva, savo vidaus teisės sistemoje privalo imtis visų reikalingų priemonių direktyvos veiksmingumui siektino tikslo atžvilgiu užtikrinti (2008 m. gegužės 8 d. Sprendimo Danske Svineproducenter, C‑491/06, EU:C:2008:263, 28 punktas).

70

Vis dėlto, jei būtų pritarta šio sprendimo 68 punkte išdėstytai Bendrojo Teismo pozicijai, tai reikštų, kad direktyvos niekada negali daryti tiesioginio poveikio privačių asmenų teisinei padėčiai, nes šis poveikis visada būtų siejamas su jas perkeliančiomis priemonėmis, o ne su pačiomis direktyvomis.

71

Be to, tuose pačiuose skundžiamos nutarties punktuose nepaisoma skirtumo tarp sąlygos, kad aktas, dėl kurio pareikštas ieškinys, turi būti tiesiogiai susijęs su ieškovu, ir SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sakinio trečioje dalyje nurodytos sąlygos, kad dėl tokio akto neturi reikėti patvirtinti įgyvendinimo priemonių.

72

Taigi šioje trečioje sakinio dalyje, susijusioje su teise pareikšti ieškinį dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, nustatyta tiek sąlyga, kad aktas, dėl kurio pareikštas ieškinys, turi būti tiesiogiai susijęs su ieškovu, tiek sąlyga, kad tam, jog ieškinys būtų priimtinas, dėl tokių aktų neturi reikėti patvirtinti įgyvendinimo priemonių; pastaroji sąlyga papildo pirmąją, bet neturi būti painiojama su ja.

73

Sąlyga, kad ginčijamas aktas turi būti tiesiogiai susijęs su ieškovu, vienodai suformuluota ir SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sakinio antroje dalyje, ir šios nuostatos sakinio trečioje dalyje, kiekvienoje sakinio dalyje turi reikšti tą patį. Iš tiesų šios objektyvaus pobūdžio sąlygos vertinimas negali skirtis atsižvelgiant į skirtingas šios nuostatos sakinio dalis.

74

Todėl kiekvienas teisės aktas, nesvarbu, ar jis yra reglamentuojamojo pobūdžio, ar kitokio pobūdžio, iš esmės gali būti tiesiogiai susijęs su privačiu asmeniu ir taip tiesiogiai daryti poveikį jo teisinei padėčiai, neatsižvelgiant į tai, ar dėl jo reikia patvirtinti įgyvendinimo priemones, įskaitant, kiek tai susiję su direktyva, perkėlimo į nacionalinę teisę priemones. Taigi, jeigu aptariama direktyva daro tokį poveikį, aplinkybė, kad šią direktyvą perkeliančios priemonės buvo priimtos ar dar turi būti priimtos, savaime nėra reikšminga, nes jos nepaneigia šios direktyvos ir šio poveikio tiesioginio ryšio pobūdžio, su sąlyga, kad ta direktyva valstybėms narėms nepalieka jokios diskrecijos įpareigoti, kad toks poveikis būtų privalomas šiam privačiam asmeniui. Pastaroji sąlyga nagrinėjama apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje.

75

Trečia, kiek tai susiję su ginčijamos direktyvos galimybės tiesiogiai daryti poveikį apeliantės teisinei padėčiai pagal šio sprendimo 63 punkte nurodytus kriterijus nagrinėjimu, reikia konstatuoti, kad ginčijama direktyva Direktyvos 2009/73 taikymo sritis išplečiama jungiamiesiems vamzdynams tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių, kaip antai apeliantės ketinamam eksploatuoti vamzdynui, todėl šio vamzdyno eksploatavimui taikomos šioje direktyvoje nustatytos taisyklės, ir dėl to apeliantei taikomi ir šiuo klausimu numatyti specialūs įpareigojimai, tarp jų, be kita ko, atskirti perdavimo sistemų ir perdavimo sistemos operatorių veiklos rūšis, kaip numatyta Direktyvos 2009/73 9 straipsnyje, taip pat įpareigojimai, susiję su trečiųjų šalių prieiga prie sistemos, pagrįstos paskelbtais tarifais, atitinkamos reguliavimo institucijos patvirtintais arba apskaičiuotais pagal jos patvirtintą metodiką, kaip numatyta Direktyvos 2009/73 32 straipsnyje.

76

Šiuo klausimu, kaip pažymėta šio sprendimo 74 punkte, aplinkybė, kad šių įpareigojimų įgyvendinimas reikalauja, jog atitinkama valstybė narė, šiuo atveju Vokietijos Federacinė Respublika, priimtų perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, neturi reikšmės, jei ši valstybė narė neturi diskrecijos dėl šių perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių, galinčios sutrukdyti, kad minėti įpareigojimai būtų nustatyti apeliantei. Iš tiesų, nesant tokios diskrecijos, minėtos perkėlimo priemonės nepaneigia tiesioginio ryšio tarp ginčijamos direktyvos ir tų pačių įpareigojimų nustatymo pobūdžio.

77

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ginčijama direktyva nedaro tiesioginio poveikio apeliantės teisinei padėčiai.

78

Taip pat reikia atmesti Lenkijos vyriausybės argumentus, kuriais ji siekia įrodyti, kad ginčijama direktyva nebuvo tiesiogiai susijusi su apeliante dėl kitų motyvų nei tie, kuriuos Bendrasis Teismas nurodė skundžiamoje nutartyje.

79

Taigi, viena vertus, dėl argumento, kad Direktyva 2009/73 jau prieš įsigaliojant ginčijamai direktyvai buvo taikoma tokiems kaip apeliantės jungiamiesiems vamzdynams, pažymėtina, kad šis argumentas bet kuriuo atveju aiškiai prieštarauja tiek pastarosios direktyvos tikslui, nurodytam jos 3 ir 4 konstatuojamosiose dalyse, tiek Direktyvos 2009/73 2 straipsnio 17 punkte pateiktos sąvokos „jungiamasis vamzdynas“ apibrėžties pakeitimui.

80

Kita vertus, priešingai, nei tvirtina Lenkijos vyriausybė, tai, kad ginčijama direktyva daro tiesioginį poveikį apeliantės teisinei padėčiai, negali būti paneigta dėl to, kad nei šios direktyvos įsigaliojimo dieną, nei ieškinio dėl jos pareiškimo dieną apeliantės jungiamasis vamzdynas dar nebuvo baigtas. Iš tiesų, pirma, tuo momentu, kai ši direktyva buvo priimta ir įsigaliojo, ieškovė jau buvo daug investavusi į šį jungiamąjį vamzdyną, kurio didelė dalis buvo nutiesta. Antra, Direktyvoje 2009/73, visų pirma jos 36 straipsnyje, kuriame leidžiama esant tam tikroms sąlygoms taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą dujų infrastruktūros projektams, atsižvelgiama būtent į naujų dujotiekių tiesimo atvejį, taigi ja taip pat siekiama reglamentuoti suplanuotų, bet dar neįgyvendintų dujotiekių projektų atvejį.

81

Tokiomis aplinkybėmis apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis turi būti pripažinta pagrįsta.

82

Pirmojo pagrindo antroje dalyje, susijusioje su skundžiamos nutarties 111–115 punktais, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog ginčijama direktyva valstybėms narėms suteikta diskrecija.

83

Apeliantė teigia, pirma, kad Bendrojo Teismo požiūris šiuo klausimu yra klaidingas, nes jis atliko bendrą vertinimą, o tai, kiek ginčijama direktyva daro tiesioginį poveikį jos teisinei padėčiai, nebuvo konkrečiai išnagrinėta, atsižvelgiant į jos ieškinio dalyką, remiantis jurisprudencija, suformuota 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendime Telefónica / Komisija (C‑274/12 P, EU:C:2013:852, 30 ir 31 punktai) ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendime Stichting Wontpu ir kt. / Komisija (C‑132/12 P, EU:C:2014:100, 50 ir 51 punktai).

84

Antra, dėl atskyrimo įpareigojimų, kurie jai taikomi įsigaliojus ginčijamai direktyvai, apeliantė teigia, kad nors Direktyva 2009/73, žinoma, suteikia valstybėms narėms galimybę priimti kitokius sprendimus nei visiškas atskyrimas, dvi alternatyvos, kurios gali būti reikšmingos šioje byloje, t. y. nepriklausomas sistemos operatorius ir nepriklausomas perdavimo operatorius, kaip ir visiškas atskyrimas, darytų didelį neigiamą poveikį jos teisinei padėčiai. Tas pats pasakytina apie taisykles, susijusias su trečiųjų šalių prieiga prie sistemos ir tarifų, kurie jai bet kuriuo atveju būtų taikomi, nustatymu. Taigi, kaip nurodyta 2008 m. kovo 13 d. Sprendime Komisija / Infront WM (C‑125/06 P, EU:C:2008:159), neigiamas poveikis apeliantės teisinei padėčiai atsirado dėl ginčijamos direktyvos ir ja iš dalies pakeistos Direktyvos 2009/73 ir, be kita ko, reikalavimo pasiekti jose nurodytą rezultatą.

85

Trečia, dėl diskrecijos, kurią atitinkama valstybė narė gali turėti įgyvendindama Direktyvos 2009/73 36 ir 49a straipsniuose numatytas nukrypti leidžiančias nuostatas, apeliantė teigia, kad tokia diskrecija turėjo būti įrodyta atsižvelgiant į jos ypatingą padėtį ir ieškinio dalyką, nes šis ieškinys iš esmės susijęs su Direktyvos 2009/73 49a straipsniu, įterptu ginčijama direktyva. Kalbant apie šiame straipsnyje numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą, pažymėtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, apribodamas ją tik dujų perdavimo linijomis, „užbaigt[omis] anksčiau nei 2019 m. gegužės 23 d.“, norėjo Vokietijos Federacinei Respublikai nesuteikti jokios diskrecijos, nes šio apribojimo data buvo pasirinkta būtent taip, kad apeliantei nebūtų taikoma ši nukrypti leidžianti nuostata. Be to, neginčijama, kad jos dujotiekiui netaikoma Direktyvos 2009/73 36 straipsnyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata, o Vokietijos valdžios institucijos neturi diskrecijos šiuo klausimu.

86

Parlamentas ir Taryba, atvirkščiai, pritaria Bendrojo Teismo argumentams.

87

Parlamentas teigia, pirma, kad 2014 m. vasario 27 d. Sprendime Stichting Woonpunt ir kt. / Komisija (C‑132/12 P, EU:C:2014:100) suformuota jurisprudencija, kuria remiasi apeliantė, susijusi su reglamentuojamojo pobūdžio aktais, o ne su pagal teisėkūros procedūrą priimtais aktais, todėl ši jurisprudencija negali paneigti siauro požiūrio į privačių asmenų ieškinius dėl pastarųjų aktų, kuriam teikiama pirmenybė.

88

Antra, Parlamento nuomone, ginčijamos direktyvos tekstas valstybėms narėms suteikia didelę diskreciją, ypač Direktyvos 2009/73 9 straipsnio 8 ir 9 dalyse ir 49a straipsnyje. Šiame kontekste reikia išnagrinėti visas ginčijamos direktyvos nuostatas, o ne vien galimybę prašyti, kad būtų taikoma nukrypti leidžianti nuostata pagal Direktyvos 2009/73 49a straipsnį.

89

Trečia, apeliantės nurodytas 2008 m. kovo 13 d. Sprendimas Komisija / Infront WM (C‑125/06 P, EU:C:2008:159) buvo priimtas byloje, kurioje, priešingai nei šioje byloje, ginčijamu aktu nacionalinėms valdžios institucijoms nepalikta jokios diskrecijos.

90

Taryba tvirtina, kad, pirma, apeliantė ieškinį pareiškė dėl visos ginčijamos direktyvos, todėl valstybėms narėms palikta diskrecija turėjo būti nagrinėjama atsižvelgiant į visą šią direktyvą.

91

Antra, Taryba teigia, kad argumentas, jog nekilo jokių abejonių dėl to, kaip Vokietijos Federacinė Respublika perkels ginčijamą direktyvą, yra iš esmės klaidingas. 2019 m. gruodžio 4 d. Sprendime Polskie Górnictwo Naftowe i Gazownictwo / Komisija (C‑342/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:1043) Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Direktyvos 2009/73 36 straipsnį nacionalinėms reguliavimo institucijoms suteikiama diskrecija nuspręsti, ar leisti nukrypti nuo šioje direktyvoje įtvirtintų taisyklių. Ta pati logika taikytina ir dėl minėtos direktyvos 49a straipsnyje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos.

92

Trečia, Tarybos teigimu, Bendrasis Teismas taip pat teisingai nusprendė, kad apeliantės teisinė ir faktinė padėtis nepanaši į tą, kuri buvo susiklosčiusi byloje, kurioje priimtas 2008 m. kovo 13 d. Sprendimas Komisija / Infront WM (C‑125/06 P, EU:C:2008:159). Iš tiesų, priešingai nei toje byloje ginčijamas aktas, ginčijama direktyva dėl savo formos ir turinio yra „tipinė“ direktyva, kaip tai suprantama pagal SESV 288 straipsnio trečią pastraipą, t. y. ji „yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu“, tačiau „nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus“. Todėl tarp ginčijamos direktyvos ir poveikio apeliantės teisinei padėčiai nėra priežastinio ryšio.

93

Estijos, Latvijos ir Lenkijos vyriausybės iš esmės pritaria Parlamento ir Tarybos pateiktiems argumentams.

94

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis susijusi su klausimu, ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ginčijama direktyva valstybėms narėms paliekama diskrecija ją įgyvendinti (vertintina pagal antrąją iš dviejų sąlygų, nurodytų šio sprendimo 43 punkte primintoje jurisprudencijoje).

95

Visų pirma, iš šio sprendimo 63 punkte padarytos išvados matyti, viena vertus, kad klausimas, ar aktu adresatams, atsakingiems už jo įgyvendinimą, paliekama diskrecija, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į tokio akto turinį.

96

Kita vertus, vien aplinkybė, kad dėl ginčijamo akto turi būti patvirtintos įgyvendinimo priemonės, o direktyvos atveju – perkėlimo į nacionalinę teisę priemonės, nebūtinai reiškia, kad tokio akto adresatų atžvilgiu turima diskrecija, kaip tai nurodyta šio sprendimo 74 punkte.

97

Antra, kai, kaip šioje byloje, tam tikras aktas gali sukelti įvairių teisinių pasekmių, atsižvelgiant į skirtingas situacijas, kurioms jis skirtas taikyti, diskrecijos buvimas būtinai turi būti vertinamas atsižvelgiant į ieškinyje nurodytas konkrečias teisines pasekmes, kurios gali iš tikrųjų turėti įtakos suinteresuotojo asmens teisinei padėčiai.

98

Taigi, siekiant įvertinti, ar teisės aktas palieka jo adresatams diskreciją jį įgyvendinant, reikia išnagrinėti ieškinyje nurodytų šio akto nuostatų sukeliamas teisines pasekmes asmens, besiremiančio teise pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sakinio antrą dalį, padėčiai (pagal analogiją žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Stichting Woonpunt ir kt. / Komisija, C‑132/12 P, EU:C:2014:100, 50 ir 51 punktus ir 2018 m. kovo 13 d. Sprendimo European Union Copper Task Force / Komisija, C‑384/16 P, EU:C:2018:176, 38 ir 39 punktus).

99

Priešingai, nei teigia Parlamentas ir Taryba, taip yra ir tuo atveju, kai ieškinys formaliai susijęs su visu atitinkamu aktu, jei šiam ieškiniui pagrįsti pateikti pagrindai leidžia nustatyti, kad ieškinio dalykas iš tikrųjų susijęs su konkrečiais šio akto aspektais.

100

Trečia, reikia konstatuoti, kad apeliantė, siekdama pagrįsti savo teiginį, išsakytą tam, kad įrodytų, jog pagal ginčijamą direktyvą valstybėms narėms nesuteikta diskrecijos, kiek tai susiję su šios direktyvos poveikiu jos teisinei padėčiai, savo ieškinyje iš esmės teigė, kad dėl ginčijama direktyva padaryto Direktyvos 2009/73 2 straipsnio 17 punkte numatytos sąvokos „jungiamasis vamzdynas“ pakeitimo jai nustatyti šioje direktyvoje numatyti specialūs įpareigojimai, susiję su perdavimo sistemų ir perdavimo sistemos operatorių veiklos rūšių atskyrimu (šios direktyvos 9 straipsnis), taip pat įpareigojimai, susiję su trečiosios šalies prieiga prie sistemos ir tarifų reguliavimu (tos pačios direktyvos 32 straipsnis), be galimybės pasinaudoti nukrypti nuo šių taisyklių leidžiančia nuostata pagal Direktyvos 2009/73 36 straipsnį arba pagal jos 49a straipsnį, įterptą ginčijama direktyva.

101

Taigi, atsižvelgiant būtent į šias nuostatas ir konkrečią apeliantės padėtį, reikia nustatyti, ar, priėmus ir įsigaliojus ginčijamai direktyvai, Direktyva 2009/73 Vokietijos Federacinei Respublikai paliekama diskrecija įgyvendinant minėtas nuostatas ir, be kita ko, jas taikant apeliantei.

102

Šiuo klausimu, pirma, dėl Direktyvos 2009/73 36 ir 49a straipsniuose numatytų nukrypti leidžiančių nuostatų Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 114 ir 115 punktuose priminė, kad egzistuoja šio nukrypimo galimybės, ir patikslino, kad nacionalinės reguliavimo institucijos, įgyvendindamos šiame 49a straipsnyje numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą, turi didelę diskreciją dėl jos taikymo.

103

Vis dėlto Bendrasis Teismas nenagrinėjo, atsižvelgdamas į apeliantės padėtį ir remdamasis šių nukrypti leidžiančių nuostatų turiniu, ar jos gali būti taikomos jos padėčiai ir ar ginčijama direktyva suteikė atitinkamai valstybei narei diskreciją įgyvendinant ją, kiek tai susiję su apeliante.

104

Kalbant apie tokios diskrecijos buvimą taikant Direktyvos 2009/73 36 ir 49a straipsniuose numatytas nukrypti leidžiančias nuostatas, reikia konstatuoti, kad, kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo išvados 74 ir 75 punktuose, pagal šią direktyvą apeliantės padėčiai nebuvo galima taikyti nė vienos šių nukrypti leidžiančių nuostatų, nes, pirma, ginčijamos direktyvos priėmimo dieną jau buvo priimtas sprendimas dėl investicijų į dujotiekį „Nord Stream 2“, o dėl to šiam dujotiekiui negali būti taikoma nukrypti leidžianti nuostata pagal Direktyvos 2009/73 36 straipsnį, taikomą stambiai naujai dujų infrastruktūrai arba dideliam esamos infrastruktūros pajėgumų padidėjimui, ir, antra, tą dieną buvo akivaizdu, kad šis dujotiekis negalės būti užbaigtas iki 2019 m. gegužės 23 d., taip užkertant kelią taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą pagal šios direktyvos 49a straipsnį.

105

Tokiomis aplinkybėmis, nors valstybės narės, žinoma, turi diskreciją leisti taikyti tokias nukrypti leidžiančias nuostatas dujų įmonėms, kurios atitinka atitinkamai Direktyvos 2009/73 36 ir 49a straipsniuose nustatytas sąlygas, vis dėlto jos neturi jokios diskrecijos, kiek tai susiję su galimybe leisti taikyti šias nukrypti leidžiančias nuostatas šių sąlygų neatitinkančiai apeliantei. Taigi tarp ginčijamos direktyvos įsigaliojimo ir pagal ją apeliantei taikomų Direktyvoje 2009/73 nustatytų įpareigojimų, nurodytų šio sprendimo 75 punkte, yra tiesioginis ryšys.

106

Antra, šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar atitinkama valstybė narė apeliantės atžvilgiu turi diskreciją nustatyti siektiną rezultatą, dėl kurio apeliantė galėtų išvengti, kad jai būtų taikomi minėti įpareigojimai.

107

Šiuo klausimu dėl Direktyvos 2009/73 9 straipsnyje numatyto atskyrimo įpareigojimo Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 112 punkte konstatavo, kad pagal šios direktyvos 9 straipsnio 8 dalies antros pastraipos a ir b punktus ir 9 straipsnį valstybės narės tam tikromis sąlygomis turi galimybę netaikyti šio įpareigojimo, be kita ko, jungiamiesiems vamzdynams, kaip antai dujotiekiui „Nord Stream 2“. Tokiu atveju šios valstybės narės turi, užuot atskyrusios nuosavybės, tiekimo ir gamybos struktūras, arba paskirti nepriklausomą sistemos operatorių pagal šios direktyvos 14 straipsnį, arba nepriklausomą perdavimo sistemos operatorių. Taigi, kaip teigia Bendrasis Teismas, minėtos valstybės narės turi diskreciją šiuo klausimu.

108

Vis dėlto tokios išvados nepakanka, kad būtų įrodyta, jog nacionalinės valdžios institucijos turi diskreciją, kiek tai susiję su Direktyvos 2009/73 9 straipsnyje numatytu atskyrimo įpareigojimu.

109

Iš tiesų iš Direktyvos 2009/73 13 konstatuojamosios dalies matyti, kad nors dvi pasiūlytos alternatyvos, susijusios su šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje numatytu atskyrimo įpareigojimu, „vertikalios integracijos įmonei [turėjo sudaryti galimybę] išlaikyti tinklo turto nuosavybę“, jos turi„užtikrinti veiksming[ą] interesų atskyrim[ą]“, o sistemos operatorius arba nepriklausomas perdavimo sistemos operatorius turi „[atlikti] visas sistemos operatoriaus funkcijas“ ir jam turi būti taikomi „išsamūs reguliavimo ir visapusiškos reguliuojamosios kontrolės mechanizmai“.

110

Tuo remiantis darytina išvada, kad, kaip iš esmės pažymėjo generalinis advokatas išvados 80 ir 81 punktuose, neatsižvelgiant į tai, kokia iš šio sprendimo 107 punkte nurodytų galimybių galiausiai pasirenkama, apeliantės teisinė padėtis neišvengiamai bus pakeista, nes pagal Direktyvos 2009/73 9 straipsnį valstybės narės gali pasirinkti tik priemones, kuriomis turi būti pasiekiamas aiškiai apibrėžtas rezultatas, t. y. faktinis perdavimo struktūrų atskyrimas nuo gavybos ir tiekimo. Taigi, nors valstybės narės nepraranda visos veiksmų laisvės įgyvendinti šį 9 straipsnį, jos neturi jokios diskrecijos, kiek tai susiję su šioje nuostatoje numatytu atskyrimo įpareigojimu, todėl apeliantė negali jo išvengti, nesvarbu kuris iš šioje nuostatoje numatytų trijų metodų būtų pasirinktas.

111

Tai taikoma ir įpareigojimams, numatytiems Direktyvos 2009/73 32 straipsnyje, siejamame su jos 41 straipsnio 6, 8 ir 10 dalimis. Šie įpareigojimai reiškia, kad, be kita ko, perdavimo sistemos operatoriai, kuriems taikoma ši direktyva, privalo suteikti prieigą prie savo sistemos trečiosioms šalims objektyviai ir be diskriminacijos taikydami sistemą, pagrįstą kompetentingos reguliavimo institucijos patvirtintais, paskelbtais ir proporcingais tarifais. Patvirtindama šiuos tarifus ši institucija turi numatyti tinkamas skatinamąsias priemones, kad paskatintų operatorius gerinti jų veiklos rezultatus.

112

Iš tiesų, nors dėl šių įpareigojimų, be kita ko, nacionalinės reguliavimo institucijos turi priimti techninio pobūdžio priemones, kad jie galėtų būti įvykdomi, vis dėlto tokios priemonės negalės pakeisti rezultato, kurį lemia šie įpareigojimai, t. y. kad perdavimo sistemos operatoriai Direktyvoje 2009/73 numatytomis sąlygomis trečiosioms šalims užtikrintų nediskriminacinę prieigą prie šios sistemos, siekiant garantuoti, kad visi rinkos dalyviai galėtų veiksmingai patekti į šią rinką.

113

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 117 punkte taip pat klaidingai nusprendė, kad apeliantė negalėjo remtis 2008 m. kovo 13 d. Sprendimu Komisija / Infront WM (C‑125/06 P, EU:C:2008:159). Iš tiesų, net jei byla, kurioje priimtas tas sprendimas, skiriasi nuo šios bylos, nes ji buvo susijusi su pagal direktyvą priimto Komisijos sprendimo sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis, vis dėlto šio sprendimo privalomoji galia galiausiai priklausė nuo šios direktyvos ir bet kuriuo atveju tame Komisijos sprendime, kaip ir pirma nurodytose ginčijamos direktyvos nuostatose, paminėtose šio sprendimo 110 ir 111 punktuose, buvo nustatytas pasiektinas rezultatas, kurio atžvilgiu valstybės narės neturėjo jokios diskrecijos.

114

Todėl Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad ginčijama direktyva valstybėms narėms palikta diskrecija, nes jis neatsižvelgė į apeliantės padėtį ir į tai, kad dėl ginčijamos direktyvos įsigaliojimo tiesioginė pasekmė buvo ta, kad jai nustatyti įpareigojimai, kurių rezultatas negalėjo būti pakeistas. Šiomis aplinkybėmis pirmojo pagrindo antra dalis taip pat turi būti pripažinta pagrįsta.

115

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinio skundo pirmasis pagrindas yra pagrįstas, nes Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad ginčijama direktyva nėra tiesiogiai susijusi su apeliante. Tuo remiantis darytina išvada, kad skundžiamos nutarties rezoliucinės dalies 4 punktas turi būti panaikintas tiek, kiek juo apeliantės pareikštas ieškinys buvo atmestas kaip nepriimtinas dėl šio motyvo.

116

Antrajame pagrinde apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė kelias teisės klaidas nagrinėdamas Tarybos prašymą išimti iš bylos medžiagos dokumentus, dėl kurių jis klaidingai nurodė, kad Tarybos Teisės tarnybos nuomonė, Komisijos rekomendacija ir Vokietijos Federacinės Respublikos pastabos turi būti išimtos iš bylos medžiagos, taip pat kad neturi būti atsižvelgta į ieškinio ir jo priedų dalis, kuriose pateiktos šių dokumentų ištraukos.

117

Šiuo klausimu, pirma, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai visą savo vertinimą grindė Reglamento Nr. 1049/2001, kuriuo reglamentuojama visuomenės galimybė susipažinti su dokumentais, nuostatomis, nebandydamas išsiaiškinti, ar nagrinėjami dokumentai buvo naudingi ginčui išspręsti, kaip to reikalaujama pagal 2015 m. gegužės 12 d. Sprendime Dalli / Komisija (T‑562/12, EU:T:2015:270) suformuotą jurisprudenciją.

118

Antra, apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas taip pat padarė teisės klaidą, kai nagrinėjamiems dokumentams taikė ribojamąjį teisinį pagrindą, Teisingumo Teismo apibrėžtą esant rimtoms ir ypatingoms aplinkybėms bylose, kuriose priimta 2019 m. gegužės 14 d. Nutartis Vengrija / Parlamentas (C‑650/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:438) ir 2020 m. sausio 31 d. Sprendimas Slovėnija / Kroatija (C‑457/18, EU:C:2020:65). Ji, be kita ko, mano, kad visi šie dokumentai yra ginčijamos direktyvos parengiamųjų dokumentų dalis, todėl jie patenka į didesnio skaidrumo principo, įtvirtinto 2008 m. liepos 1 d. Sprendime Švedija ir Turco / Taryba (C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374), taikymo sritį. Be to, Bendrasis Teismas neatsakė į argumentus, kad kai kurios Tarybos Teisės tarnybos nuomonės teksto dalys buvo dažnai minimos pačių Sąjungos institucijų pasiūlyme dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2009/73 dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių.

119

Trečia, apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes suteikė didelę reikšmę arbitražo procesui, jos pradėtam pagal 1994 m. gruodžio 17 d. Lisabonoje pasirašytą Energetikos chartijos sutartį (OL L 380, 1994, p. 24), Europos Bendrijų vardu patvirtintą 1997 m. rugsėjo 23 d. Tarybos ir Komisijos sprendimu 98/181/EB, EAPB, Euratomas (OL L 69, 1998, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 24). Bendrasis Teismas savo požiūrį pateisino būtinybe apsaugoti viešąjį interesą, susijusį su tarptautiniais santykiais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalį, tačiau nepaaiškino, kaip nagrinėjamų dokumentų pateikimas galėjo pakenkti jam. Iš tiesų arbitražo procesas nepatenka į „tarptautinius santykius“, kaip jie suprantami pagal šią nuostatą.

120

Taryba teigia, kad apeliacinio skundo antrasis pagrindas nepriimtinas, nes, jos nuomone, šiuo pagrindu siekiama, kad Teisingumo Teismas iš naujo išnagrinėtų Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą.

121

Be to, Parlamentas ir Taryba mano, kad antrąjį pagrindą bet kuriuo atveju reikia atmesti kaip nepagrįstą.

122

Pirma, Parlamentas atkreipia dėmesį, kad visi apeliantės argumentai grindžiami klaidinga prielaida, jog Bendrasis Teismas neišnagrinėjo, ar aptariami dokumentai buvo „akivaizdžiai reikšmingi sprendžiant ginčą“, o Taryba šiuo klausimu priduria, kad Bendrasis Teismas nei išimtinai, nei tiesiogiai netaikė Reglamento Nr. 1049/2001 nuostatų. Tarybos teigimu, Bendrasis Teismas iš tikrųjų lygino esamus interesus, kaip numatyta 2015 m. gegužės 12 d. Bendrojo Teismo sprendime Dalli / Komisija (T‑562/12, EU:T:2015:270) suformuotoje jurisprudencijoje.

123

Antra, šiuo klausimu Taryba patikslina, kad Bendrasis Teismas nenusprendė, jog įprastai dokumentai gali būti naudojami vykstant procesui, tik jei rengėjas ar institucija atsakovė leido juos pateikti. Atvirkščiai, Bendrasis Teismas išsamiai išnagrinėjo visas jo nagrinėjamos bylos aplinkybes ir padarė išvadą, kad nagrinėjamus dokumentus buvo būtina išimti iš bylos medžiagos dėl viešojo intereso priežasčių.

124

Trečia, Parlamentas tvirtina, kad pagal jurisprudenciją, suformuotą 2019 m. gegužės 14 d. Nutartyje Vengrija / Parlamentas (C‑650/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:438) ir 2020 m. sausio 31 d. Sprendime Slovėnija / Kroatija (C‑457/18, EU:C:2020:65), Bendrasis Teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju remdamasi Tarybos Teisės tarnybos nuomone apeliantė iš tikrųjų siekė, kad Taryba sureaguotų į nuomonę, kurią ji gavo iš savo Teisės tarnybos, ir taip priversti Tarybą viešai pasisakyti dėl šios nuomonės, o tai galėjo neigiamai paveikti šios institucijos suinteresuotumą gauti teisines nuomones.

125

Parlamentas ir Taryba šiomis aplinkybėmis tvirtina, kad nė vienas iš nagrinėjamų dokumentų, visų pirma Tarybos teisinė nuomonė, nėra susijęs su teisėkūros procedūra, nes jie visi ankstesni už pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2009/73 dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių.

126

Ketvirta, Taryba teigia, kad Bendrasis Teismas nurodė išimti iš bylos medžiagos Vokietijos Federacinės Respublikos pastabas, be kita ko, motyvuodamas tuo, kad atskleidus jų turinį nukentėtų viešojo intereso, susijusio su tarptautiniais santykiais, apsauga, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalį, taip atkurdamas status quo ante, kai Sąjungos teismas yra vienintelė instancija, turinti įgaliojimus nurodyti šalims pateikti dokumentus arba įvertinti jų svarbą.

127

Tarybos pateiktas apeliacinio skundo antrojo pagrindo nepriimtinumu grindžiamas motyvas, kad šiuo pagrindu Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą dėl Bendrojo Teismo nustatytų faktinių aplinkybių, turi būti atmestas. Iš tikrųjų, nors iš esmės tik Bendrasis Teismas yra kompetentingas nustatyti ir vertinti faktines aplinkybes, minėtu pagrindu Teisingumo Teismo prašoma ne iš naujo išnagrinėti faktines aplinkybes, kuriomis Bendrasis Teismas rėmėsi nagrinėdamas šią bylą, o atsakyti į teisės klausimą, susijusį su teisiniu pagrindu, kurį jis taikė vertindamas šias faktines aplinkybes.

128

Siekiant išnagrinėti antrojo pagrindo pagrįstumą, visų pirma, reikia priminti, viena vertus, kad procesinio lygiateisiškumo principas, kylantis iš pačios teisingo bylos nagrinėjimo sąvokos ir garantuojamas, be kita ko, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, reiškia pareigą kiekvienai šaliai suteikti pagrįstą galimybę pateikti savo poziciją, įskaitant įrodymus, tokiomis sąlygomis, dėl kurių ji neatsidurtų aiškiai nepalankesnėje padėtyje nei priešinga šalis (2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Berlioz Investment Fund, C‑682/15, EU:C:2017:373, 96 punktas).

129

Kita vertus, pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teisėje taikomas laisvo įrodymų vertinimo principas, iš kurio matyti, kad laiku pateikto įrodymo priimtinumas Sąjungos teisme gali būti ginčijamas tik remiantis tuo, kad jis gautas neteisėtai (2021 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Audito Rūmai / Pinxten, C‑130/19, EU:C:2021:782, 104 punktas).

130

Taigi, kai šalis pateikė neteisėtai surinktus įrodymus, kaip antai Reglamente Nr. 1049/2001 nurodytus vidaus dokumentus, kuriems pateikti atitinkama institucija nedavė leidimo, o Sąjungos teismas – nenustatė įpareigojimo, reikia pasverti atitinkamų proceso šalių interesus, susijusius su jų teise į teisingą bylos nagrinėjimą, atsižvelgiant į interesus, saugomus taisyklėmis, kurios pažeistos arba kurios apeitos renkant tokius įrodymus.

131

Tuo remiantis darytina išvada, kad, kaip generalinis advokatas taip pat iš esmės pažymėjo savo išvados 119 ir 138 punktuose, Sąjungos teismas, gavęs prašymą išimti iš bylos medžiagos atitinkamus įrodymus, turi įvertinti, viena vertus, šiuos įrodymus pateikusio ieškovo interesus, atsižvelgdamas, be kita ko, į tų įrodymų naudą vertinant jam pateikto ieškinio pagrįstumą, ir, kita vertus, į priešingos šalies interesus, kuriems konkrečiai ir realiai galėtų kilti grėsmė, jeigu tie įrodymai būtų palikti bylos medžiagoje.

132

Antra, siekiant išnagrinėti prašymą išimti iš bylos medžiagos Reglamente Nr. 1049/2001 nurodytus vidaus dokumentus, reikia pažymėti, kad nors šis reglamentas netaikomas tokiam ieškiniui, kokį apeliantė pareiškė Bendrajame Teisme, jis turi tam tikrą orientacinę reikšmę, siekiant įvertinti interesus, kaip to reikalaujama norint priimti sprendimą dėl tokio prašymo (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 14 d. Nutarties Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:438, 12 ir 13 punktus).

133

Vis dėlto negalima teigti, kad Reglamente Nr. 1049/2001 išsamiai reglamentuotas interesų palyginimas, kurio reikalaujama siekiant išnagrinėti prašymą išimti dokumentus iš tam tikros bylos medžiagos.

134

Iš tiesų, nors šiuo reglamentu siekiama pagerinti sprendimų priėmimo procedūros skaidrumą Sąjungos lygmeniu, įgyvendinant SESV 15 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje ir Pagrindinių teisių chartijos 42 straipsnyje įtvirtintą teisę susipažinti su dokumentais (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Stichting Rookpreventie Jeugd ir kt., C‑160/20, EU:C:2022:101, 35 ir 36 punktus), įrodymų priimtinumas savo ruožtu galiausiai priklauso nuo esamų interesų palyginimo, atsižvelgiant į tikslą užtikrinti šalių teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, kaip iš esmės pažymėjo ir generalinis advokatas išvados 129 ir 130 punktuose.

135

Trečia, kiek tai susiję su aptariamų dokumentų nagrinėjimu atsižvelgiant į pirma nurodytus principus, visų pirma reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nurodė išimti iš bylos medžiagos Tarybos Teisės tarnybos nuomonę ir neatsižvelgti į ieškinio ir jo priedų dalis, kuriose pateiktos šios nuomonės ištraukos.

136

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, jog pripažinimas, kad tokie vidaus dokumentai gali būti pateikiami nagrinėjant bylą Teisingumo Teisme, nors atitinkama institucija neleido arba šis teismas neįpareigojo pateikti tokio dokumento, prieštarautų viešajam interesui, pagal kurį reikalaujama, kad institucijos galėtų gauti savo teisės tarnybos nuomones, pateikiamas visiškai nepriklausomai (2022 m. vasario 16 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas ir Taryba, C‑156/21, EU:C:2022:97, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

137

Iš tiesų, pateikdamas tokią Teisės tarnybos nuomonę be leidimo, ieškovas, vykstant procesui dėl ginčijamo akto galiojimo, priverčia atitinkamą instituciją reaguoti į jos Teisės tarnybos nuomonę, pateiktą rengiant šį aktą. Iš esmės, pripažinus, kad šis ieškovas gali prie bylos medžiagos pridėti institucijos teisinę nuomonę, kuriai atskleisti ši institucija nedavė leidimo, pažeidžiami teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimai (2022 m. vasario 16 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas ir Taryba, C‑156/21, EU:C:2022:97, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

138

Vis dėlto Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad išimtiniais atvejais skaidrumo principas gali pateisinti tai, kad, vykstant teismo procesui, būtų atskleistas institucijos dokumentas, su kuriuo visuomenei nebuvo leista susipažinti ir kuriame pateikiama teisinė nuomonė, susijusi su teisėkūros procedūra, kuriai taikomas didesnio skaidrumo reikalavimas (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 16 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas ir Taryba, C‑156/21, EU:C:2022:97, 56–59 punktus).

139

Vis dėlto šis skaidrumas netrukdo, remiantis teisinių nuomonių apsauga, atsisakyti atskleisti per konkrečią teisėkūros procedūrą pateiktą konkrečią teisinę nuomonę, kurios turinys ypač jautrus arba taikymo sritis ypač plati ir peržengia šios teisėkūros procedūros ribas, tačiau tokiu atveju atitinkama institucija turi išsamiai motyvuoti tokį atsisakymą (2022 m. vasario 16 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas ir Taryba, C‑156/21, EU:C:2022:97, 60 punktas).

140

Nagrinėjamu atveju, kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamos nutarties 50 ir 54 punktuose, Tarybos Teisės tarnybos nuomonė, kurios pateikti Taryba neleido, priešingai, nei teigia apeliantė, nesusijusi su teisėkūros procedūra, jos dalykas – Komisijos rekomendacija Tarybai siekiant pradėti Sąjungos ir trečiosios valstybės derybas dėl tarptautinio susitarimo sudarymo. Be to, šiam dalykui neturi įtakos vien tai, kad šią nuomonę paminėjo pačios Sąjungos institucijos, kai buvo priimama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2009/73 dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių.

141

Tokiomis aplinkybėmis pakankamai įrodyta, viena vertus, tai, kad minėtos nuomonės palikimas bylos medžiagoje pažeistų Tarybos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir jos suinteresuotumą gauti sąžiningas, objektyvias ir išsamias nuomones, ir, kita vertus, tai, kad nebuvo viršesnio viešojo intereso, galinčio pateisinti apeliantės pateiktą teisinę nuomonę. Be to, kadangi vien apeliantės suinteresuotumo, kad ir koks teisėtas jis būtų, pagrįsti savo argumentus šia nuomone nepakanka tokiam Tarybos teisių ir interesų pažeidimui pateisinti (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 14 d. Nutarties Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:438, 15–18 punktus ir 2020 m. sausio 31 d. Sprendimo Slovėnija / Kroatija, C‑457/18, EU:C:2020:65, 70 ir 71 punktus), juo labiau kad šių argumentų pagrįstumas, taigi ir galimybė laimėti bylą, visiškai nepriklauso nuo tokios nuomonės pateikimo, reikia daryti išvadą, kad palyginus interesus, kaip priminta šio sprendimo 131 punkte, viršesne pripažintina Tarybos teisių ir interesų apsauga.

142

Tačiau, kalbant, antra, apie Komisijos rekomendaciją ir Vokietijos Federacinės Respublikos pastabas, konstatuotina, kad nors pats Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 39 punkte priminė, jog Reglamento Nr. 1049/2001 reikšmė yra tik orientacinė nagrinėjant prašymą išimti iš bylos medžiagos dokumentus, tam, kad pateisintų šių dokumentų išėmimą, jis iš tikrųjų rėmėsi, nepaisant šios prielaidos ir to, kas nurodyta šio sprendimo 131 ir 133 punktuose, vien šio reglamento nuostatomis, būtent jo 4 straipsnio 1 dalies a punkto trečia įtrauka, susijusia su tarptautinių santykių apsauga.

143

Šiuo klausimu, viena vertus, pripažįstant, kad šioje nuostatoje įtvirtintas interesas, susijęs su tarptautinių santykių apsauga, šiomis aplinkybėmis turi orientacinę reikšmę, vis dėlto, atliekant šio sprendimo 131 punkte nurodytą interesų palyginimą, turi būti įrodyta, kad šių dokumentų palikimas bylos medžiagoje galėtų konkrečiai ir realiai pakenkti interesui, kuriuo remiamasi siekiant pateisinti minėtų dokumentų išėmimą.

144

Taigi dėl Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio Teisingumo Teismas nusprendė, kad vien aplinkybės, jog dokumentas susijęs su šioje nuostatoje numatyta teisės susipažinti su dokumentais išimtimi saugomu interesu, nepakanka šios nuostatos taikymui pateisinti, nes atitinkama institucija turi paaiškinti, kaip susipažinimas su šiuo dokumentu galėtų konkrečiai ir realiai pakenkti tokiam interesui, neatsižvelgiant į tai, kad tokia institucija turi didelę diskreciją taikydama Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkto trečią įtrauką (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Taryba / in’t Veld, C‑350/12 P, EU:C:2014:2039, 51, 52, 63 ir 64 punktus).

145

Vis dėlto iš skundžiamos nutarties visiškai nematyti, kad Bendrasis Teismas būtų išnagrinėjęs Tarybos pateiktus paaiškinimus atsižvelgdamas į šiuos reikalavimus. Atvirkščiai, kalbant apie Komisijos rekomendaciją, reikia pažymėti, kad skundžiamos nutarties 57 ir 60–63 punktuose Bendrasis Teismas tik padarė išvadą, kad gali būti konkrečiai ir realiai pakenkta atitinkamam interesui vien dėl to, kad šis dokumentas buvo susijęs su sprendimo dėl tarptautinių derybų su trečiąja valstybe priėmimu.

146

Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos pastabų pažymėtina, kad Bendrasis Teismas, siekdamas pateisinti jų išėmimą iš bylos medžiagos, tik nurodė, kad atskleidus šias pastabas konkrečiai ir realiai nukentėtų viešojo intereso, susijusio su tarptautiniais santykiais, apsauga, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalį, „visų pirma susilpn[inant] Sąjungos pozicij[ą] arbitražo procese, kurį ieškovė inicijavo prieš [ją]“, tačiau nepaaiškino, kaip toks arbitražo procesas (atrodantis labiau privataus pobūdžio) buvo susijęs su tarptautiniais Sąjungos santykiais, be to, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 157 punkte, jis net ir nebandė įrodyti grėsmės šio viešojo intereso apsaugai rizikos, kylančios paliekant šias pastabas bylos medžiagoje, realumo.

147

Kita vertus, net darant prielaidą, kad įrodyta, jog minėtam viešajam interesui kiltų pavojus dėl bylos medžiagoje paliktų Komisijos rekomendacijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos pastabų, vis dėlto Bendrasis Teismas turėjo palyginti esamus interesus, kaip nurodyta šio sprendimo 131 punkte, tačiau jis to nepadarė.

148

Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad nurodęs iš bylos medžiagos išimti Komisijos rekomendaciją ir Vokietijos Federacinės Respublikos pastabas ir neatsižvelgti į ieškinio ir jo priedų dalis, kuriose pateikiamos šių dokumentų ištraukos, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, nes, pirma, siekdamas išnagrinėti prašymą išimti minėtus dokumentus iš bylos medžiagos, jis taikė tik Reglamento Nr. 1049/2001 nuostatas ir nepalygino esamų interesų ir, antra, nevertino klausimo, atsižvelgdamas į šiuo tikslu Tarybos pateiktas pastabas, ar palikus šiuos dokumentus bylos medžiagoje galėjo konkrečiai ir realiai nukentėti viešojo intereso, susijusio su tarptautiniais santykiais, apsauga, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalį.

149

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo antrasis pagrindas turi būti pripažintas pagrįstu, kiek jis susijęs su Komisijos rekomendacija ir Vokietijos Federacinės Respublikos pastabomis. Tuo remiantis darytina išvada, kad skundžiamos nutarties rezoliucinės dalies 1 punktas, kiek jis susijęs su Komisijos rekomendacija (A 14 priedas), ir šios rezoliucinės dalies 3 punktas taip pat turi būti panaikinti.

150

Likusi apeliacinio skundo dalis turi būti atmesta.

151

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmos pastraipos antrame sakinyje numatyta, kad Teisingumo Teismas Bendrojo Teismo sprendimo panaikinimo atveju gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti.

152

Nors nagrinėjamu atveju šioje proceso stadijoje Teisingumo Teismas negali priimti sprendimo dėl Bendrajam Teismui pateikto ieškinio esmės, vis dėlto jis turi reikiamos informacijos, kad galėtų priimti galutinį sprendimą dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, kurį Parlamentas ir Taryba pareiškė per procesą pirmojoje instancijoje.

153

Pirma, dėl klausimo, ar ginčijama direktyva yra konkrečiai susijusi su apeliante, ši iš esmės teigia, kad jūrinis dujotiekis „Nord Stream 2“ yra vienintelis naujas dujotiekis (kurio didelė dalis nutiesta), su kuriuo susijusi ši direktyva ir dėl kurio buvo priimtas galutinis sprendimas dėl investicijų, o dėl labai didelių investicijų buvo sutarta dar iki šios direktyvos priėmimo ir jo savininkui negali būti taikoma Direktyvos 2009/73 49a straipsnyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata.

154

Parlamentas ir Taryba iš esmės tvirtina, kad ginčijama direktyva nėra konkrečiai susijusi su apeliante. Šių institucijų teigimu, tai, kad tam tikru momentu galima nustatyti į jos taikymo sritį patenkančių asmenų skaičių ar net tapatybę, niekaip nekeičia fakto, kad ši direktyva vienodai taikoma visiems egzistavusiems arba baigtiems, naujiems arba būsimiems sausumos ar jūriniams dujotiekiams, jungiantiems Sąjungą ir trečiąsias šalis. Taigi kalbama apie neapibrėžtą ūkio subjektų grupę. Bet kuriuo atveju apeliantė nepatikslino, kodėl dujotiekis „Nord Stream 2“ skiriasi nuo bet kurio kito tarpvalstybinio jungiamojo vamzdyno su trečiąja valstybe.

155

Taryba priduria, pirma, kad apeliantė kvestionuoja visą ginčijamą direktyvą, todėl jos ieškinys neapsiriboja Direktyvos 2009/73 49a straipsnyje, kuris buvo įterptas ginčijama direktyva, nustatytų nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sąlygų galiojimu. Antra, Tarybos teigimu, apeliantės nurodyti 2008 m. kovo 13 d. Sprendimas Komisija / Infront WM (C‑125/06 P, EU:C:2008:159) ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendimas Stichting Woonpunt ir kt. / Komisija (C‑132/12 P, EU:C:2014:100) nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, nes šie sprendimai susiję su ūkio subjektais, turėjusiais anksčiau įgytą teisę, kuri juos individualizavo, palyginti su visais kitais ūkio subjektais.

156

Šiuo klausimu reikia priminti, kad kiti subjektai nei tie, kuriems skirtas sprendimas, gali teigti, kad su jais yra konkreti sąsaja, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, tik jeigu šis sprendimas juos paveikia dėl jiems būdingų savybių arba dėl faktinių aplinkybių, kurios juos išskiria iš kitų asmenų ir todėl individualizuoja taip pat, kaip ir asmenį, kuriam skirtas toks sprendimas (1963 m. liepos 15 d. Sprendimo Plaumann / Komisija, 25/62, EU:C:1963:17, p. 223, ir 2018 m. kovo 13 d. Sprendimo European Union Copper Task Force / Komisija, C‑384/16 P, EU:C:2018:176, 93 punktas).

157

Šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems taikoma priemonė, skaičių ar net tapatybę nereiškia, kad ši priemonė turi būti laikoma konkrečiai susijusia su šiais subjektais, jei ji taikoma atsižvelgiant į nagrinėjamame akte apibrėžtą objektyvią teisinę ar faktinę situaciją (2018 m. kovo 13 d. Sprendimo European Union Copper Task Force / Komisija, C‑384/16 P, EU:C:2018:176, 94 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

158

Vis dėlto iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad jei teisės aktas paveikia grupę asmenų, kurie buvo nustatyti arba kuriuos buvo galima nustatyti priimant šį aktą dėl šios grupės nariams būdingų kriterijų, minėtas aktas gali būti konkrečiai susijęs su šiais asmenimis tiek, kiek jie sudaro apibrėžtą ūkio subjektų grupę (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Stichting Woonpunt ir kt. / Komisija, C‑132/12 P, EU:C:2014:100, 59 punktą).

159

Nagrinėjamu atveju ginčijama direktyva iš tiesų suformuluota abstrakčiai ir vienodai taikoma visiems operatoriams, eksploatuojantiems dujų perdavimo vamzdyną tarp valstybės narės ir trečiosios šalies, ir jiems taikomi Direktyvoje 2009/73 numatyti įpareigojimai. Tai, kad tokių operatorių yra nedaug, šiomis aplinkybėmis neparodo, kad ginčijama direktyva yra konkrečiai su jais susijusi, nes tokį faktą lemia ne šios direktyvos sukeliamos teisinės pasekmės, bet atitinkamos rinkos savybės.

160

Vis dėlto, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 104 punkte, apeliantei negalėjo būti taikoma nukrypti leidžianti nuostata nei pagal Direktyvos 2009/73 36 straipsnį, nei pagal šios direktyvos 49a straipsnį.

161

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad tiek iš esamų jungiamųjų vamzdynų, tiek iš būsimų vamzdynų dujotiekis „Nord Stream 2“ yra vienintelis atsiduriantis ir galintis atsidurti tokioje situacijoje, nes visi kiti jungiamųjų vamzdynų, kuriems taikoma Direktyva 2009/73, operatoriai turėjo ar turės galimybę pasinaudoti nukrypti leidžiančia nuostata pagal kurią nors iš ankstesniame punkte nurodytų šios direktyvos nuostatų, kaip teigia apeliantė, ir apeliantei dėl šio aspekto niekas neprieštaravo.

162

Tuo remiantis, darytina išvada, kad, įsigaliojus ginčijamai direktyvai, ryšys tarp, viena vertus, Direktyvos 2009/73 taikymo srities išplėtimo jungiamiesiems vamzdynams tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių, numatyto šios direktyvos 2 straipsnio 17 punkte, ir, kita vertus, šios direktyvos 36 ir 49a straipsniuose numatytų nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sąlygų nustatymo turėjo apeliantės teisinei padėčiai tokį poveikį, kuris ją individualizavo taip pat, kaip ir asmenį, kuriam skirtas toks sprendimas.

163

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sąlygos, numatytos Direktyvos 2009/73 36 ir 49a straipsniuose, atitinkamai iš dalies pakeistame ir įterptame ginčijama direktyva, yra konkrečiai susijusios su apeliante.

164

Antra, iš šio sprendimo 61–81 ir 94–115 punktuose pateiktų argumentų matyti, kad šios nuostatos taip pat yra tiesiogiai susijusios su apeliante.

165

Trečia, reikia pažymėti, kad šias nuostatas galima atskirti nuo kitų Direktyvos 2009/73, iš dalies pakeistos ginčijama direktyva, nuostatų.

166

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Bendrajame Teisme apeliantės pareikštas ieškinys dėl panaikinimo turi būti pripažintas priimtinu tiek, kiek nurodyta šio sprendimo 163 punkte.

167

Byla grąžinama Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl šio ieškinio dėl panaikinimo esmės.

168

Kadangi byla grąžinama Bendrajam Teismui, reikia atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų per šį procesą, nagrinėjimą.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: