–

Volvo AB (publ.), atstovaujamos abogados N. Gómez Bernardo ir R. Murillo Tapia,

–

DAF Trucks NV, atstovaujamos abogado C. Gual Grau, advocaten M. de Monchy ir J. K. de Pree, abogados D. Sarmiento Ramírez-Escudero ir P. Vidal Martínez,

–

RM, atstovaujamo procuradora M. Picón González ir abogado I. San Primitivo Arias,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos L. Aguilera Ruiz ir S. Centeno Huerta,

–

Estijos vyriausybės, atstovaujamos A. Kalbus,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Baches Opi, M. Farley ir G. Meessen,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 101 straipsnio, 2014 m. lapkričio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/104/ES dėl tam tikrų taisyklių, kuriomis reglamentuojami pagal nacionalinę teisę nagrinėjami ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl valstybių narių ir Europos Sąjungos konkurencijos teisės nuostatų pažeidimo, atlyginimo (OL L 349, 2014, p. 1), 10, 17 straipsnių ir 22 straipsnio 2 dalies ir veiksmingumo principo išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Volvo AB (publ.) ir DAF Trucks NV ginčą su RM dėl jo pareikšto ieškinio dėl žalos, patirtos dėl Europos Komisijos konstatuoto SESV 101 straipsnio pažeidimo, kurį padarė keli sunkvežimių gamintojai, tarp kurių yra Volvo ir DAF Trucks, atlyginimo.

3

Direktyvos 2014/104 47 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„kad būtų pašalinta informacijos asimetrija ir išvengta kai kurių sunkumų, susijusių su žalos su konkurencijos teise susijusiose bylose dydžio nustatymu, ir kad būtų užtikrintas ieškinių dėl žalos atlyginimo veiksmingumas, tikslinga laikytis prezumpcijos, kad kartelinio pažeidimo buvo padaryta žala, ypač dėl poveikio kainoms. Priklausomai nuo bylos faktų, tai reiškia, kad dėl sudaryto kartelio padidėjo kaina arba buvo užkirstas kelias kainų mažėjimui, kuris būtų įvykęs, jei kartelis nebūtų buvęs sudarytas. Ši prezumpcija neturėtų būti taikoma konkrečiai žalos sumai. Pažeidėjai turėtų turėti galimybę ginčyti tokią prezumpciją. Tikslinga šią prezumpciją, kuri gali būti ginčijama, taikyti tik karteliams, atsižvelgiant į slaptą kartelio pobūdį, dėl kurio padidėja minėta informacijos asimetrija ir ieškovams tampa sunkiau gauti reikalingų įrodymų siekiant įrodyti, kad žala buvo padaryta;“

4

Šios direktyvos 10 straipsnyje „Senaties terminai“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės pagal šį straipsnį nustato taisykles, taikomas senaties terminams pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo. Šiomis taisyklėmis nustatoma senaties termino pradžia, tokio termino trukmė ir aplinkybės, kurioms esant jis nutraukiamas arba sustabdomas.

2.   Senaties terminai neprasideda konkurencijos teisės pažeidimo vykdymui nepasibaigus ir anksčiau nei ieškovas sužino arba pagrįstai galima manyti, kad jis žino apie:

3.   Valstybės narės užtikrina, kad senaties terminai pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo būtų bent penkeri metai.

4.   Valstybės narės užtikrina, kad senaties terminas būtų sustabdytas arba, priklausomai nuo nacionalinės teisės, nutrauktas, jei konkurencijos institucija imasi veiksmų, kad pradėtų tyrimą arba bylos nagrinėjimą dėl konkurencijos teisės pažeidimo, su kuriuo susijęs ieškinys dėl žalos atlyginimo. Sustabdymas nutraukiamas ne anksčiau kaip praėjus vieneriems metams po to, kai priimtas sprendimas dėl pažeidimo tapo galutinis arba bylos nagrinėjimas buvo baigtas kitu būdu.“

5

Šios direktyvos 17 straipsnyje „Žalos dydžio nustatymas“ numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad nei dėl pareigos įrodyti, nei dėl įrodinėjimo standarto nustatant žalos dydį netaptų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sunku pasinaudoti teise į žalos atlyginimą. Valstybės narės užtikrina, kad nacionaliniai teismai būtų pagal nacionalines procedūras įgalioti apytikriai nustatyti žalos dydį, jeigu nustatoma, kad ieškovas patyrė žalą, bet remiantis turimais įrodymais praktiškai neįmanoma arba pernelyg sunku tiksliai nustatyti patirtos žalos dydį.

2.   Daroma prezumpcija, kad karteliniais pažeidimais daroma žala. Pažeidėjas turi turėti teisę ginčyti tą prezumpciją.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad nagrinėjant bylą, susijusią su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, nacionalinė konkurencijos institucija galėtų, paprašius nacionaliniam teismui, padėti tam nacionaliniam teismui dėl žalos dydžio nustatymo, jei nacionalinė konkurencijos institucija laiko tokią pagalbą tinkama.“

6

Šios direktyvos 21 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2016 m. gruodžio 27 d. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.

Valstybės narės, priimdamos tas nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.“

7

Direktyvos 2014/104 22 straipsnyje „Laikinas taikymas [Taikymas laiko atžvilgiu]“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės priemonės, patvirtintos pagal 21 straipsnį tam, kad būtų laikomasi šios direktyvos esminių [materialinių] nuostatų, būtų netaikomos atgaline tvarka.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad bet kurios nacionalinės priemonės, patvirtintos pagal 21 straipsnį, išskyrus tas, kurios nurodytos 1 dalyje, nebūtų taikomos ieškiniams dėl žalos, kurie nacionaliniuose teismuose pateikti iki 2014 m. gruodžio 26 d.“

8

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 25 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Skaičiuojama nuo dienos, kurią padarytas pažeidimas. Tačiau tęstinių ar pakartotinių pažeidimų atvejais skaičiuoti pradedama nuo dienos, kurią pažeidimas baigiasi.“

9

Šio reglamento 30 straipsnyje „Sprendimų skelbimas“ nurodyta:

„1.   Komisija skelbia visus savo sprendimus, priimtus pagal 7–10, 23 ir 24 straipsnius.

2.   Skelbiant nurodomi šalių pavadinimai ir pagrindinis sprendimo turinys, įskaitant visas skirtas nuobaudas. Skelbiant atsižvelgiama į teisėtą įmonių interesą apsaugoti savo verslo paslaptis.“

10

2007 m. liepos 3 d.Ley 15/2007 de Defensa de la Competencia (Įstatymas Nr. 15/2007 dėl konkurencijos apsaugos) (BOE, Nr. 159, 2007 m. liepos 4 d., p. 28848), iš dalies pakeisto 2017 m. gegužės 26 d.Real Decreto-ley 9/2017, por el que se transponen Directivas de la Unión Europea en los ámbitos financiero, mercantil y sanitario (Karaliaus dekretas-įstatymas 9/2017, kuriuo perkeliamos Europos Sąjungos direktyvos finansų, prekybos ir sveikatos, taip pat darbuotojų judėjimo srityse) (BOE, Nr. 126, 2017 m. gegužės 27 d., p. 42820) (toliau – Įstatymas 15/2007, iš dalies pakeistas Karaliaus dekretu-įstatymu 9/2017) 74 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ieškinių dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl konkurencijos teisės pažeidimo, senaties terminas yra penkeri metai.“

11

Įstatymo 15/2007, iš dalies pakeisto Karaliaus dekretu-įstatymu Nr. 9/2017, 76 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta:

„2.   Jeigu nustatoma, kad ieškovas patyrė žalą, tačiau praktiškai neįmanoma arba pernelyg sunku tiksliai apskaičiuoti patirtos žalos dydį remiantis turimais įrodymais, teismai turi teisę nustatyti žalos atlyginimo dydį.“

3.   Preziumuojama, kad karteliu padaryti pažeidimai, kol neįrodyta priešingai, daro žalą.“

12

Karaliaus dekreto-įstatymo Nr. 9/2017, kuriuo į Ispanijos teisę perkeliama Direktyva 2014/104, pirmoje pereinamojo laikotarpio nuostatoje „Pereinamojo laikotarpio tvarka, taikoma ieškiniams dėl žalos, patirtos dėl valstybių narių ir Europos Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimų, atlyginimo“ nustatyta:

„1. Šio Karaliaus dekreto-įstatymo 3 straipsnio nuostatos netaikomos atgaline data.

2. Šio Karaliaus dekreto-įstatymo 4 straipsnio nuostatos taikomos tik po jo įsigaliojimo pradėtoms procedūroms.“

13

Código Civil (Civilinis kodeksas) 1902 straipsnyje nustatyta:

„Tas, kas savo veiksmais ar neveikimu padaro žalos kitam asmeniui dėl kaltės ar neatsargumo, privalo atlyginti padarytą žalą.“

14

2006 ir 2007 m. RM įsigijo iš Volvo ir DAF Trucks tris šių bendrovių pagamintus sunkvežimius.

15

2016 m. liepos 19 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2016) 4673 final dėl procedūros pagal [SESV] 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (Byla AT.39824 – Sunkvežimiai) ir paskelbė dėl to pranešimą spaudai. 2017 m. balandžio 6 d., remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 30 straipsniu, ši institucija Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė šio sprendimo santrauką.

16

Tame sprendime Komisija konstatavo, kad keli sunkvežimių gamintojai, tarp kurių yra Volvo ir DAF Trucks, pažeidė SESV 101 straipsnį ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo 53 straipsnį (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 52 t., p. 3) ir susitarė, pirma, dėl sunkvežimių, kurių masė yra nuo 6 iki 16 tonų, t. y. vidutinių komercinės paskirties automobilių, arba daugiau nei 16 tonų, t. y. sunkiasvorių krovininių automobilių, kainų nustatymo ir bruto kainų didinimo Europos ekonominėje erdvėje ir, antra, dėl išmetamųjų teršalų technologijų, būtinų pagal EURO 3–6 standartus, naudojimo pradžios laiko ir išlaidų perkėlimo. Volvo ir DAF Trucks atveju pažeidimas truko nuo 1997 m. sausio 17 d. iki 2011 m. sausio 18 d.

17

2017 m. gegužės 27 d., t. y. praėjus penkiems mėnesiams nuo Direktyvos 2014/104 perkėlimo termino pabaigos, įsigaliojo Karaliaus dekretas-įstatymas Nr. 9/2017, kuriuo ši direktyva perkelta į Ispanijos teisę.

18

2018 m. balandžio 1 d. RM Juzgado de lo Mercantil de León (Leono komercinių bylų teismas, Ispanija) pareiškė ieškinį Volvo ir DAF Trucks. Šiuo ieškiniu siekiama, kad būtų atlyginta žala, kurią RM patyrė dėl šių dviejų bendrovių antikonkurencinių veiksmų. Šis ieškinys pirmiausia grindžiamas reikšmingomis Įstatymo Nr. 15/2007, iš dalies pakeisto Karaliaus dekretu-įstatymu Nr. 9/2017, nuostatomis, o papildomai – bendra civilinės deliktinės atsakomybės sistema, visų pirma Civilinio kodekso 1902 straipsniu. Šis ieškinys yra ieškinys dėl žalos atlyginimo, pareikštas Komisijai priėmus galutinį sprendimą, kuriuo konstatuotas SESV 101 straipsnio ir Europos ekonominės erdvės susitarimo 53 straipsnio pažeidimas.

19

Volvo ir DAF Trucks nesutiko su šiuo ieškiniu, be kita ko, teigdamos, kad suėjo senaties terminas ir kad RM neįrodė, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp Sprendime C(2016) 4673 final konstatuoto pažeidimo ir sunkvežimių kainos padidinimo.

20

2019 m. spalio 15 d. sprendimu Juzgado de lo Mercantil de León (Leono komercinių bylų teismas) iš dalies patenkino RM ieškinį ir priteisė iš Volvo ir DAF Trucks sumokėti RM žalos atlyginimą, atitinkantį 15 % sunkvežimių įsigijimo kainos, kartu su teisės aktuose nustatytomis palūkanomis, tačiau nepriteisė iš šių bendrovių bylinėjimosi išlaidų. Tas teismas atmetė Volvo ir DAF Trucks senaties terminu pagrįstą prieštaravimą, motyvuodamas, be kita ko, tuo, kad Įstatymo Nr. 15/2007, iš dalies pakeisto Karaliaus dekretu-įstatymu Nr. 9/2017, 74 straipsnyje, kuriuo į nacionalinę teisę perkelta Direktyvos 2014/104 10 straipsnio 3 dalis, numatytas penkerių metų terminas galiojo ieškinio pareiškimo momentu, todėl yra taikytinas šioje byloje. Be to, manydamas, kad šio įstatymo 76 straipsnio 2 ir 3 dalys, kuriomis perkeliamos šios direktyvos 17 straipsnio 1 ir 2 dalys, yra procesinė nuostata, teismas, konstatuodamas RM padarytą žalą, rėmėsi Įstatymo Nr. 15/2007, iš dalies pakeisto Karaliaus dekretu-įstatymu Nr. 9/2017, 76 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta žalos prezumpcija, o nustatydamas žalos dydį – šio įstatymo 76 straipsnio 2 dalimi.

21

Volvo ir DAF Trucks dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Audiencia Provincial de León (Leono provincijos teismas, Ispanija). Šios dvi įmonės teigia, kad Direktyva 2014/104 šioje byloje netaikytina, nes negaliojo tuo metu, kai buvo padarytas aptariamas pažeidimas, pasibaigęs 2011 m. sausio 18 d. Šių įmonių teigimu, nustatant RM ieškiniui dėl žalos atlyginimo taikytiną tvarką reikšminga yra būtent šio pažeidimo padarymo data.

22

Volvo ir DAF Trucks teigia, kad yra suėjęs RM ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminas. DAF Trucks teigia, kad taikytinas yra ne Direktyvos 2014/104 10 straipsnyje, kuris perkeltas į Įstatymo 15/2007, iš dalies pakeisto Karaliaus dekretu-įstatymu Nr. 9/2017, 74 straipsnio 1 dalį, numatytas penkerių metų senaties terminas, o Civilinio kodekso 1968 straipsnyje numatytas vienų metų senaties terminas. Be to, šio vienų metų senaties termino eiga prasidėjo nuo Komisijos pranešimo spaudai dėl Sprendimo C(2016) 4673 final paskelbimo. Dėl šios priežasties ši bendrovė teigia, kad tuo metu, kai RM pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo, t. y. 2018 m. balandžio 1 d., šis senaties terminas buvo pasibaigęs.

23

Volvo ir DAF Trucks priduria: kadangi ši direktyva yra netaikytina, šiuo atveju reikia įrodyti tiek žalos buvimą, tiek jos dydį, o to nepadarius, ieškinys turėtų būti atmestas.

24

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl Direktyvos 2014/104 10 straipsnio ir 17 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo laiko atžvilgiu srities. Jis mano, kad ši taikymo sritis yra apibrėžta šios direktyvos 22 straipsnyje.

25

Siekdamas nustatyti, ar pagrindinėje byloje taikytinas šios direktyvos 10 straipsnis ir 17 straipsnio 1 ir 2 dalys, kuriose įtvirtintos atitinkamai senaties terminus, kartelio padarytos žalos egzistavimą ir jos dydžio nustatymą reglamentuojančios taisyklės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, pirma, ar šios nuostatos yra materialinės, ar procesinės.

26

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, koks laiko momentas yra reikšmingas nagrinėjant šių nuostatų taikymą laiko atžvilgiu, siekiant nustatyti, ar jos taikytinos šiuo atveju.

27

Šiomis aplinkybėmis Audiencia Provincial León (Leono provincijos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

28

Pagal suformuotą jurisprudenciją nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, pastarasis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje. Tokiu atveju Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus. Tai, kad nacionalinis teismas formaliai pateikė prejudicinį klausimą, nurodydamas tam tikras Sąjungos teisės nuostatas, netrukdo Teisingumo Teismui pateikti šiam teismui visų aiškinimo aspektų, kurie gali būti naudingi sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar tas teismas juos nurodė savo pateiktuose klausimuose. Teisingumo Teismas turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos ir, be kita ko, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti Sąjungos teisės klausimus, aiškintinus atsižvelgiant į bylos dalyką (2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Cogeco Communications, C‑637/17, EU:C:2019:263, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29

Šiuo atveju, atsižvelgiant į visą nacionalinio teismo pateiktą informaciją, siekiant pateikti jam naudingą atsakymą, reikia performuluoti prejudicinius klausimus.

30

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad trimis klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti dėl Direktyvos 2014/104 10 straipsnio ir 17 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo laiko atžvilgiu pagal jos 22 straipsnį ieškiniui dėl žalos atlyginimo, kuris, nors ir susijęs su konkurencijos teisės pažeidimu, pasibaigusiu prieš įsigaliojant šiai direktyvai, buvo pareikštas po to, kai įsigaliojo ją į nacionalinę teisę perkeliančios nuostatos.

31

Reikia priminti, kad, kitaip nei procesinės normos, kurios paprastai laikomos taikytinomis jų įsigaliojimo dieną (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Jumbocarry Trading, C‑39/20, EU:C:2021:435, 28 punktas ir jame nurodyta teismo praktika), siekiant užtikrinti teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų paisymą, materialinės Sąjungos teisės normos turi būti aiškinamos taip, kad jos taikomos iki jų įsigaliojimo atsiradusioms situacijoms, tik jeigu iš jų teksto, tikslų ar bendros struktūros akivaizdžiai matyti, kad turi būti pripažintas toks jų poveikis (2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Skarb Państwa (Transporto priemonių draudimo apimtis), C‑428/20, EU:C:2021:1043, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad nauja teisės norma iš principo taikoma nuo akto, kuriame ji įtvirtinta, įsigaliojimo. Nors teisės norma netaikoma galiojant ankstesniam įstatymui atsiradusioms ir galutinai susidariusioms teisinėms situacijoms, ji taikoma būsimoms situacijų, susidariusių galiojant ankstesnei normai, pasekmėms ir naujoms teisinėms situacijoms. Laikantis teisės aktų negaliojimo atgaline data principo, kitaip yra tik tuo atveju, jei nauja teisės norma priimama kartu su specialiomis nuostatomis, kurios konkrečiai nustato jos taikymo laiko atžvilgiu sąlygas (2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Skarb Państwa (Transporto priemonių draudimo apimtis), C‑428/20, EU:C:2021:1043, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33

Konkrečiau kalbant apie direktyvas, pažymėtina, kad paprastai teisinės situacijos, susidariusios pasibaigus direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, gali būti priskirtos direktyvos taikymo ratione temporis sričiai (2019 m. gegužės 16 d. Nutarties Luminor Bank, C‑8/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:429, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34

Tai a fortiori taikytina teisinėms situacijoms, susidariusioms galiojant ankstesnei normai, kurios ir toliau daro poveikį po nacionalinės teisės aktų, priimtų direktyvai perkelti, įsigaliojimo pasibaigus jos perkėlimo terminui.

35

Šiomis aplinkybėmis, kalbant apie Direktyvos 2014/104 taikymą ratione temporis, reikia priminti, kad šioje direktyvoje yra speciali nuostata, kurioje aiškiai nustatytos materialinių ir nematerialinių jos nuostatų taikymo laiko atžvilgiu sąlygos (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Cogeco Communications, C‑637/17, EU:C:2019:263, 25 punktą).

36

Konkrečiai kalbant, pirma, pagal Direktyvos 2014/104 22 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi užtikrinti, kad nacionalinės priemonės, patvirtintos pagal jos 21 straipsnį tam, kad būtų laikomasi šios direktyvos esminių nuostatų, būtų netaikomos atgaline tvarka (2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Cogeco Communications, C‑637/17, EU:C:2019:263, 26 punktas).

37

Antra, pagal Direktyvos 2014/104 22 straipsnio 2 dalį valstybės narės turi užtikrinti, kad jokia nacionalinė priemonė, patvirtinta pagal nematerialines šios direktyvos nuostatas, nebūtų taikoma ieškiniams dėl žalos atlyginimo, kurie nacionaliniuose teismuose pareikšti iki 2014 m. gruodžio 26 d. (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Cogeco Communications, C‑637/17, EU:C:2019:263, 27 punktą).

38

Taigi, siekiant nustatyti Direktyvos 2014/104 nuostatų taikymą laiko atžvilgiu, pirmiausia reikia nustatyti, ar atitinkama nuostata yra materialinė nuostata.

39

Reikia pažymėti, kad klausimas, kurios šios direktyvos nuostatos yra materialinės ir kurios nematerialinės, nesant Direktyvos 2014/104 22 straipsnyje nuorodos į nacionalinę teisę, turi būti vertinamas atsižvelgiant į Sąjungos teisę, o ne į taikytiną nacionalinę teisę.

40

Be to, nors šiame straipsnyje dėl kiekvienos nuostatos nenurodyta, ar ji yra materialinė, ar ne, iš šio straipsnio, kurio 1 dalyje minimos „šios direktyvos esminės [materialinės] nuostatos“, formuluotės vienareikšmiškai matyti, kad turimos omenyje šios direktyvos, o ne nacionalinių priemonių, priimtų siekiant ją įgyvendinti, materialinės arba nematerialinės nuostatos.

41

Be to, jei valstybėms narėms būtų suteikta diskrecija nustatyti, kurios Direktyvos 2014/104 nuostatos yra materialinės ir kurios nematerialinės, tai galėtų pakenkti veiksmingam, nuosekliam ir vienodam šių nuostatų taikymui Sąjungos teritorijoje.

42

Nustačius, ar atitinkama nuostata yra materialinė, ar ne, reikia patikrinti, antra, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, kai ši direktyva buvo perkelta pavėluotai, tokia situacija, kiek ji negali būti laikoma nauja, susidarė prieš pasibaigiant šios direktyvos perkėlimo terminui, ar vis dėlto ji ir toliau darė poveikį pasibaigus šiam terminui.

43

Pirma, dėl Direktyvos 2014/104 10 straipsnio materialinio ar nematerialinio pobūdžio reikia priminti, kad pagal šio straipsnio 1 dalį jame nustatytos taisyklės taikomos senaties terminams pareikšti ieškinius dėl žalos, patirtos dėl konkurencijos teisės pažeidimų, atlyginimo. Šio straipsnio 2 ir 4 dalyse konkrečiai nustatomas senaties termino skaičiavimo pradžios momentas ir aplinkybės, kuriomis jis gali būti nutrauktas ar sustabdytas.

44

Šios direktyvos 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta minimali senaties termino trukmė. Pagal šią nuostatą valstybės narės užtikrina, kad senaties terminai pareikšti ieškinius dėl žalos, padarytos pažeidus konkurencijos teisę, atlyginimo būtų bent penkeri metai.

45

Direktyvos 2014/104 10 straipsnio 3 dalyje numatyto senaties termino tikslas yra, pirma, užtikrinti nukentėjusio asmens teisių apsaugą, nes jis turi turėti pakankamai laiko surinkti informaciją, reikalingą galimam ieškiniui paduoti, ir, antra, neleisti nukentėjusiam asmeniui neterminuotai delsti pasinaudoti teise į žalos atlyginimą, taip pakenkiant už žalą atsakingam asmeniui. Taigi, galiausiai šis terminas skirtas ir žalą patyrusiam asmeniui, ir už ją atsakingam asmeniui apsaugoti (pagal analogiją žr. 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Evropaïki Dynamiki / Komisija, C‑469/11 P, EU:C:2012:705, 53 punktą).

46

Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog, skirtingai nei procesiniai terminai, senaties terminas, lemiantis teisės pareikšti ieškinį išnykimą, priskiriamas prie materialiosios teisės, nes susijęs su galimybe pasinaudoti subjektine teise, kurios asmuo nebegali veiksmingai apginti teisme (pagal analogiją žr. 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Evropaïki Dynamiki / Komisija, C‑469/11 P, EU:C:2012:705, 52 punktą).

47

Taigi, kaip savo išvados 66 ir 67 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2014/104 10 straipsnis yra materialinė nuostata, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalį.

48

Antra, kadangi šiuo atveju neginčijama, kad Direktyva 2014/104 į Ispanijos teisės sistemą perkelta praėjus penkiems mėnesiams nuo jos 21 straipsnyje numatyto perkėlimo termino pabaigos, nes Karaliaus dekretas-įstatymas Nr. 9/2017, kuriuo ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, įsigaliojo 2017 m. gegužės 27 d., siekiant nustatyti, kaip šios direktyvos 10 straipsnis turi būti taikomas laiko atžvilgiu, reikia patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija susidarė prieš pasibaigiant šios direktyvos perkėlimo terminui, ar ji vis dėlto darė poveikį pasibaigus šiam terminui.

49

Šiuo tikslu, atsižvelgiant į senaties taisyklių ypatumus, jų pobūdį ir veikimo mechanizmą, be kita ko, nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo, pareikštą priėmus galutinį sprendimą, kuriuo konstatuojamas Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimas, reikia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/104 perkėlimo termino pasibaigimo dieną, t. y. 2016 m. gruodžio 27 d., pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai taikytinas senaties terminas buvo pasibaigęs, o tai reiškia, kad reikia nustatyti momentą, nuo kurio pradedamas skaičiuoti šis senaties terminas.

50

Vis dėlto, kalbant apie momentą, nuo kurio pradedamas skaičiuoti senaties terminas, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką, kai Sąjungos teisės aktai šioje srityje netaikomi ratione temporis, kiekviena valstybė narė savo teisės sistemoje turi nustatyti teisės reikalauti atlyginti žalą, atsiradusią dėl SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimo, įgyvendinimo taisykles, įskaitant su senaties terminais susijusias taisykles, su sąlyga, kad bus laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų; pagal pastarąjį principą reikalaujama, kad dėl ieškiniams, skirtiems dėl Sąjungos teisės tiesioginio veikimo kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, taikomų taisyklių naudojimasis Sąjungos teise suteiktomis teisėmis netaptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Cogeco Communications, C‑637/17, EU:C:2019:263, 42 ir 43 punktus).

51

Šiuo atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad iki šios direktyvos perkėlimo į Ispanijos teisę senaties terminą, taikomą ieškiniams dėl žalos, padarytos dėl konkurencijos teisės pažeidimų, atlyginimo, reglamentavo bendroji civilinės deliktinės atsakomybės sistema ir kad pagal Civilinio kodekso 1968 straipsnio 2 dalį šis vienų metų trukmės senaties terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo to momento, kai ieškovas sužino apie atsakomybę sukėlusius veiksmus. Nors iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nematyti, kokie pagal Ispanijos teisę yra tie atsakomybę sukeliantys veiksmai, nuo sužinojimo apie kuriuos pradedamas skaičiuoti senaties terminas, Teisingumo Teismo turima bylos medžiagos rodo, jog šie veiksmai yra susiję su informacijos, būtinos ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, žinojimu. Tai turi nuspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

52

Vis dėlto, kai nacionalinis teismas turi spręsti privačių asmenų ginčą, prireikus jis turi aiškinti pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalines nuostatas kuo labiau atsižvelgdamas į Sąjungos teisę ir, konkrečiai kalbant, į SESV 101 straipsnio tekstą ir tikslą, tačiau neaiškindamas šios nacionalinės teisės nuostatos contra legem (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 21 d. Sprendimo Whiteland Import Export, C‑308/19, EU:C:2021:47, 60–62 punktus).

53

Reikia priminti, kad nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatoma senaties termino skaičiavimo pradžios data, senaties termino sustabdymo trukmė ir tvarka, turi būti pritaikyti prie konkurencijos teisės ypatybių ir šios teisės taisyklių įgyvendinimo tikslų atsižvelgiant į atitinkamus asmenis, kad nebūtų visiškai panaikintas SESV 101 ir 102 straipsnių veiksmingumas (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Cogeco Communications, C‑637/17, EU:C:2019:263, 47 punktą).

54

Iš tiesų, norint pareikšti ieškinius dėl žalos, patirtos dėl Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimo, atlyginimo, iš principo reikia atlikti sudėtingą faktinę ir ekonominę analizę (2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Cogeco Communications, C‑637/17, EU:C:2019:263, 46 punktas).

55

Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad, kaip priminta Direktyvos 2014/104 47 konstatuojamojoje dalyje, ginčams dėl Sąjungos konkurencijos teisės ir nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimų iš esmės būdinga informacijos asimetrija nukentėjusio asmens nenaudai, todėl jam yra sunkiau gauti informacijos, būtinos ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, nei konkurencijos institucijoms gauti informacijos, būtinos jų įgaliojimams įgyvendinti ir taikyti konkurencijos teisę.

56

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad, skirtingai nei Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta Komisijai taikytina taisyklė, pagal kurią sankcijų skyrimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo pažeidimo padarymo dienos, o tęstinių ar pakartotinių pažeidimų atveju – nuo pažeidimo nutraukimo dienos, ieškiniui dėl žalos atlyginimo už valstybių narių ir Sąjungos konkurencijos teisės normų pažeidimus taikomas senaties terminas negali būti pradedamas skaičiuoti, kol nėra nutrauktas pažeidimas ir kol nukentėjęs asmuo nesužinojo informacijos, būtinos ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, ar pagrįstai negali būti laikomas ją žinančiu.

57

Priešingu atveju naudojimasis teise reikalauti žalos atlyginimo taptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas.

58

Kalbant apie informaciją, būtiną ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, reikia priminti, kad iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog kiekvienas asmuo gali reikalauti atlyginti patirtą žalą, jei yra priežastinis ryšys tarp žalos ir Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimo (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 5 d. Sprendimo Kone ir kt., C‑557/12, EU:C:2014:1317, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Cogeco Communications, C‑637/17, EU:C:2019:263, 40 punktą).

59

Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog tam, kad nukentėjęs asmuo galėtų pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, jis turi žinoti už konkurencijos teisės pažeidimą atsakingą asmenį (2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Cogeco Communications, C‑637/17, EU:C:2019:263, 50 punktas).

60

Vadinasi, konkurencijos teisės pažeidimo padarymas, žalos buvimas, priežastinis ryšys tarp šios žalos ir pažeidimo bei jį padariusio asmens tapatybė yra dalis būtinos informacijos, kurią nukentėjęs asmuo turi turėti, kad galėtų pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.

61

Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad senaties terminai, taikytini ieškiniams dėl žalos, patirtos dėl valstybių narių ir Sąjungos konkurencijos teisės nuostatų pažeidimų, atlyginimo, negali būti pradėti skaičiuoti, kol nesibaigė pažeidimas ir kol nukentėjęs asmuo nesužinojo arba pagrįstai negali būti laikomas sužinojusiu apie pažeidimo padarytą žalą ir pažeidėjo tapatybę.

62

Šiuo atveju pažeidimas baigėsi 2011 m. sausio 18 d. Dėl datos, kai galima pagrįstai manyti, kad RM sužinojo būtiną informaciją, leidžiančią jam pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, Volvo ir DAF Trucks mano, kad reikšminga data yra pranešimo spaudai dėl Sprendimo C(2016) 4673 final paskelbimo data, t. y. 2016 m. liepos 19 d., todėl Civilinio kodekso 1968 m. straipsnyje numatyto senaties termino eiga prasidėjo jo paskelbimo dieną.

63

RM, Ispanijos vyriausybė ir Komisija savo ruožtu teigia, kad reikšminga data reikia laikyti Sprendimo C(2016) 4673 final santraukos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną, t. y. 2017 m. balandžio 6 d.

64

Nors neatmestina, kad nukentėjęs asmuo gali sužinoti informaciją, būtiną ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, dar prieš paskelbiant Komisijos sprendimo santrauką Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ar net prieš paskelbiant pranešimą spaudai dėl šio sprendimo net ir kartelio byloje, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad taip yra šiuo atveju.

65

Taigi, reikia nustatyti, kuris iš šių dviejų paskelbimų yra tas, kuris leidžia pagrįstai manyti, kad RM sužinojo būtiną informaciją, leidžiančią jam pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.

66

Šiuo tikslu reikia atsižvelgti į pranešimų spaudai dėl Komisijos sprendimų ir šių sprendimų santraukų, kurie skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, dalyką ir pobūdį.

67

Kaip savo išvados 125–127 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, pranešimuose spaudai iš esmės pateikiama ne tokia išsami informacija apie bylos aplinkybes ir priežastis, dėl kurių konkurenciją ribojantys veiksmai gali būti laikomi pažeidimu, kaip Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje skelbiamose Komisijos sprendimų santraukose, kuriose, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 30 straipsniu, nurodomi suinteresuotųjų šalių pavadinimai ir sprendimo esmė, įskaitant skirtas sankcijas.

68

Be to, pranešimai spaudai nėra skirti teisinėms pasekmėms tretiesiems asmenims sukelti, pavyzdžiui, nukentėjusiems asmenims. Tai yra tik trumpi dokumentai, iš esmės skirti spaudai ir žiniasklaidai. Taigi, negalima teigti, kad egzistuoja bendra nuo konkurencijos teisės pažeidimo nukentėjusių asmenų rūpestingumo pareiga sekti tokių pranešimų spaudai paskelbimą.

69

Galiausiai, kitaip nei Komisijos sprendimų santraukos, kurios, kaip numatyta Komisijos pranešimo dėl bylų, susijusių su SESV 101 ir 102 straipsniais, nagrinėjimo geriausios patirties 148 punkte, yra skelbiamos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje visomis oficialiosiomis Sąjungos kalbomis netrukus po to, kai priimamas ginčijamas sprendimas, pranešimai spaudai nebūtinai skelbiami visomis oficialiosiomis Sąjungos kalbomis.

70

Šiuo atveju, kaip savo išvados 129–131 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, pranešime spaudai taip tiksliai kaip Sprendimo C(2016) 4673 final santraukoje nenurodyta pažeidimą padariusių asmenų tapatybė, jo tiksli trukmė ir su šiuo pažeidimu susijusios prekės.

71

Tokiomis aplinkybėmis negalima pagrįstai teigti, kad šiuo atveju RM sužinojo būtiną informaciją, leidžiančią jam pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo pranešimo spaudai, susijusio su Sprendimu C(2016) 4673 final, paskelbimo dieną, t. y. 2016 m. liepos 19 d. Vis dėlto galima pagrįstai manyti, kad RM ją sužinojo Sprendimo C(2016) 4673 final santraukos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną, t. y. 2017 m. balandžio 6 d.

72

Vadinasi, atsižvelgiant į SESV 101 straipsnio veiksmingumą, reikia pripažinti, kad šiuo atveju senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo šios santraukos paskelbimo dienos.

73

Taigi, kadangi senaties termino eiga prasidėjo po Direktyvos 2014/104 perkėlimo termino pabaigos, t. y. po 2016 m. gruodžio 27 d., ir tęsėsi netgi po Karaliaus dekreto-įstatymo Nr. 9/2017, priimto siekiant perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę, įsigaliojimo dienos, t. y. po 2017 m. gegužės 27 d., šis terminas neišvengiamai baigėsi po šių dviejų datų.

74

Taigi atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija ir toliau darė poveikį pasibaigus Direktyvos 2014/104 perkėlimo į nacionalinę teisę terminui arba net po Karaliaus dekreto-įstatymo Nr. 9/2017, kuriuo ši direktyva perkelta į nacionalinę teisę, įsigaliojimo dienos.

75

Jeigu taip yra pagrindinėje byloje, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šios direktyvos 10 straipsnis šiuo atveju taikytinas ratione temporis.

76

Tokiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją direktyva pati savaime negali sukurti pareigų privačiam asmeniui, todėl ja iš esmės negalima remtis prieš privatų asmenį. Iš tiesų išplėsti galimybę remtis neperkeltos ar netinkamai perkeltos direktyvos nuostata į santykių tarp privačių asmenų sritį reikštų pripažinti, kad Europos Sąjunga turi teisę nustatyti privatiems asmenims nedelsiant įsigaliojančius įpareigojimus, nors tokią kompetenciją ji turi tik tais atvejais, kai yra įgaliota priimti reglamentus (2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Smith, C‑122/17, EU:C:2018:631, 42 punktą ir jame nurodyta jurisprudencija).

77

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad nagrinėdamas tokį privačių asmenų ginčą, kaip pagrindinėje byloje, nacionalinis teismas prireikus turi nuo neperkeltos direktyvos perkėlimo termino pabaigos taip aiškinti nacionalinę teisę, kad situacija iš karto taptų suderinama šios direktyvos nuostatomis, tačiau neaiškindamas nacionalinės teisės contra legem (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 17 d. Sprendimo Klohn, C‑167/17, EU:C:2018:833, 45 ir 65 punktus).

78

Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad nuo Sprendimo C(2016) 4673 final santraukos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dienos iki RM ieškinio dėl žalos atlyginimo pareiškimo praėjo mažiau nei dvylika mėnesių, neatrodo, kad šio ieškinio pareiškimo momentu buvo suėjęs senaties terminas, tačiau tai dar turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

79

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2014/104 10 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis yra materialinė nuostata, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalį, ir kad į jo taikymo ratione temporis sritį patenka ieškinys dėl žalos, patirtos dėl konkurencijos teisės pažeidimo, atlyginimo, kuris, nors ir susijęs su konkurencijos teisės pažeidimu, pasibaigusiu prieš įsigaliojant šiai direktyvai, buvo pareikštas po to, kai įsigaliojo ją į nacionalinę teisę perkeliančios nuostatos, jei pagal ankstesnes normas šiam ieškiniui taikytinas senaties terminas nesibaigė prieš pasibaigiant šios direktyvos perkėlimo terminui.

80

Pirma, kalbant apie Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 1 dalies taikymą šioje byloje laiko atžvilgiu, reikia priminti, kad iš šios nuostatos formuluotės matyti, jog valstybės narės užtikrina, kad nei dėl pareigos įrodyti, nei dėl įrodinėjimo standarto nustatant žalos dydį netaptų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sunku pasinaudoti teise į žalos atlyginimą. Valstybės narės taip pat užtikrina, kad nacionaliniai teismai būtų pagal nacionalines procedūras įgalioti apytikriai įvertinti žalos dydį, jeigu nustatoma, kad ieškovas patyrė žalą, bet remiantis turimais įrodymais praktiškai neįmanoma arba pernelyg sunku tiksliai nustatyti patirtos žalos dydį.

81

Taigi, šia nuostata siekiama užtikrinti ieškinių dėl žalos, patirtos dėl konkurencijos teisės pažeidimų, veiksmingumą, ypač esant ypatingoms situacijoms, kai praktiškai yra neįmanoma arba pernelyg sunku tiksliai nustatyti patirtos žalos dydį.

82

Šios nuostatos tikslas – palengvinti įrodinėjimo lygį, reikalaujamą nustatant patirtos žalos dydį, ir ištaisyti esamą ieškovui nepalankią informacijos asimetriją, taip pat pašalinti sunkumus, kylančius dėl to, kad nustatant patirtos žalos dydį reikia įvertinti, kaip atitinkama rinka būtų vysčiusis, jei nebūtų buvę pažeidimo.

83

Kaip savo išvados 73 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 1 dalyje nenustatyta vienai ar kitai proceso šaliai tenkančių naujų esminių pareigų. Tačiau šia nuostata, būtent jos antru sakiniu, remiantis joje minimomis „nacionalinėmis procedūromis“, siekiama suteikti nacionaliniams teismams ypatingas teises nagrinėjant ginčus, susijusius su ieškiniais dėl žalos, patirtos dėl konkurencijos teisės pažeidimų, atlyginimo.

84

Atsižvelgiant į tai, reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog normos, susijusios su įrodinėjimo pareiga ir įrodinėjimo standartu, iš principo yra laikomos procesinėmis normomis (šiuo klausimu žr. 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Eturas ir kt., C‑74/14, EU:C:2016:42, 30–32 punktus).

85

Taigi reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 1 dalis yra procesinė nuostata, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 22 straipsnio 2 dalį.

86

Kaip matyti iš šio sprendimo 31 punkte primintos jurisprudencijos, procesinės normos paprastai laikomos taikytinomis jų įsigaliojimo dieną.

87

Taip pat reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2014/104 22 straipsnio 2 dalį valstybės narės turėjo užtikrinti, kad jokia nacionalinė priemonė, patvirtinta siekiant laikytis nematerialinių šios direktyvos nuostatų, nebūtų taikoma ieškiniams dėl žalos, kurie nacionaliniuose teismuose pateikti iki 2014 m. gruodžio 26 d., atlyginimo.

88

Šiuo atveju ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas 2018 m. balandžio 1 d., t. y. po 2014 m. gruodžio 26 d. ir po Direktyvos 2014/104 perkėlimo į Ispanijos teisės sistemą dienos. Vadinasi, nedarant poveikio šio sprendimo 76 ir 77 punktuose pateiktiems argumentams, tokiam ieškiniui ratione temporis taikoma šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalis.

89

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji yra procesinė nuostata, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 22 straipsnio 2 dalį, ir kad į jos taikymo ratione temporis sritį patenka ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuris, nors ir susijęs su konkurencijos teisės pažeidimu, pasibaigusiu prieš įsigaliojant šiai direktyvai, buvo pareikštas po 2014 m. gruodžio 26 d. ir po to, kai įsigaliojo ją į nacionalinę teisę perkeliančios nuostatos.

90

Antra, dėl Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 2 dalies taikymo laiko atžvilgiu iš karto reikia priminti, kad remiantis šios nuostatos formuluote preziumuojama, jog kartelio padaryti pažeidimai daro žalą. Vis dėlto pažeidėjas turi teisę paneigti šią prezumpciją.

91

Iš šios nuostatos teksto matyti, kad ji įtvirtina nuginčijamą prezumpciją dėl kartelio padarytos žalos buvimo. Kaip matyti iš Direktyvos 2014/104 47 konstatuojamosios dalies, Sąjungos teisės aktų leidėjas apribojo šią prezumpciją kartelių bylomis dėl jų slaptumo, kuris padidina informacijos asimetriją ir nukentėjusiems asmenims tampa sunkiau gauti įrodymus, būtinus žalos buvimui įrodyti.

92

Kaip savo išvados 78, 79 ir 81 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, nors Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 2 dalyje neišvengiamai reglamentuojamas įrodinėjimo pareigos paskirstymas, nes joje nustatyta prezumpcija, šios nuostatos tikslas nėra išimtinai susijęs įrodymais.

93

Kaip matyti iš šio sprendimo 58–60 punktų, žalos buvimas, priežastinis ryšys tarp šios žalos ir pažeidimo bei tą pažeidimą padariusio asmens tapatybė yra dalis būtinos informacijos, kurią nukentėjęs asmuo turi turėti, kad galėtų pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.

94

Be to, kadangi Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenims, nukentėjusiems nuo SESV 101 straipsniu draudžiamo kartelio, nebūtina įrodyti, kad dėl tokio pažeidimo padaryta žala ir (arba) kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp tos žalos ir kartelio, reikia manyti, kad ši nuostata susijusi su civilinės deliktinės atsakomybės sudedamosiomis dalimis.

95

Darant prielaidą, kad dėl kartelio yra patirta žala, šioje nuostatoje įtvirtinta nuginčijama prezumpcija yra tiesiogiai susijusi su atitinkamo pažeidėjo civiline deliktine atsakomybe, todėl daro tiesioginį poveikį jo teisinei padėčiai.

96

Taigi, reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 2 dalis yra taisyklė, glaudžiai susijusi su įmonių, kurios pažeidė SESV 101 straipsnį dalyvaudamos kartelyje, civilinės deliktinės atsakomybės atsiradimu, priskyrimu ir apimtimi.

97

Kaip savo išvados 81 punkte pažymėjo generalinis advokatas, tokia norma gali būti laikoma materialine norma.

98

Taigi, reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 2 dalis yra materialinė norma, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalį.

99

Kaip matyti iš šio sprendimo 42 punkto, siekiant nustatyti, kaip Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 2 dalis turi būti taikoma laiko atžvilgiu, šiuo atveju reikia patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija susidarė prieš pasibaigiant šios direktyvos perkėlimo terminui, ar ji vis dėlto ir toliau daro poveikį pasibaigus šiam terminui.

100

Šiuo tikslu reikia atsižvelgti į Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 2 dalies pobūdį ir veikimo mechanizmą.

101

Ši nuostata įtvirtina nuginčijamą prezumpciją, kad, jei yra kartelis, jo žala preziumuojama automatiškai.

102

Kadangi Sąjungos teisės aktų leidėjo nurodyta aplinkybė, leidžianti preziumuoti žalos buvimą, yra kartelio buvimas, reikia patikrinti, ar nagrinėjamas kartelis pasibaigė anksčiau, nei baigėsi Direktyvos 2014/104 perkėlimo į nacionalinę teisę terminas, nes ji nebuvo perkelta į Ispanijos teisę per šį terminą.

103

Šiuo atveju pažeidimas truko nuo 1997 m. sausio 17 d. iki 2011 m. sausio 18 d. Taigi, jis baigėsi prieš pasibaigiant Direktyvos 2014/104 perkėlimo į nacionalinę teisę terminui.

104

Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į Direktyvos 2014/104 22 straipsnio 1 dalį, reikia konstatuoti, kad šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuginčijama prezumpcija negali būti ratione temporis taikoma ieškiniui dėl žalos atlyginimo, kuris, nors ir pareikštas įsigaliojus nacionalinės teisės nuostatoms, kuriomis ši direktyva pavėluotai perkelta į nacionalinę teisę, yra susijęs su konkurencijos teisės pažeidimu, kuris baigėsi prieš pasibaigiant jos perkėlimo terminui.

105

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į pateiktus klausimus reikia atsakyti:

106

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas. Kitų šalių, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2014 m. lapkričio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/104/ES dėl tam tikrų taisyklių, kuriomis reglamentuojami pagal nacionalinę teisę nagrinėjami ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl valstybių narių ir Europos Sąjungos konkurencijos teisės nuostatų pažeidimo, atlyginimo, 10 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis yra materialinė nuostata, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalį, ir kad į jo taikymo ratione temporis sritį patenka ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuris, nors ir susijęs su konkurencijos teisės pažeidimu, pasibaigusiu prieš įsigaliojant šiai direktyvai, buvo pareikštas po to, kai įsigaliojo ją į nacionalinę teisę perkeliančios nuostatos, jei pagal ankstesnes normas šiam ieškiniui taikytinas senaties terminas nesibaigė prieš pasibaigiant šios direktyvos perkėlimo terminui.

Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji yra procesinė nuostata, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 22 straipsnio 2 dalį, ir kad į jos taikymo ratione temporis sritį patenka ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuris, nors ir susijęs su konkurencijos teisės pažeidimu, pasibaigusiu prieš įsigaliojant šiai direktyvai, buvo pareikštas po 2014 m. gruodžio 26 d. ir po to, kai įsigaliojo ją į nacionalinę teisę perkeliančios nuostatos.

Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji yra materialinė nuostata, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalį, ir kad į jo taikymo ratione temporis sritį nepatenka ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuris, nors ir pareikštas įsigaliojus nacionalinės teisės nuostatoms, kuriomis ši direktyva pavėluotai perkelta į nacionalinę teisę, yra susijęs su konkurencijos teisės pažeidimu, kuris baigėsi prieš pasibaigiant jos perkėlimo terminui.