1

Savo apeliaciniu skundu Sony Optiarc Inc. ir Sony Optiarc America Inc. (toliau kartu – apeliantės) prašo panaikinti 2019 m. liepos 12 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Sony Optiarc ir Sony Optiarc America / Komisija (T‑763/15, EU:T:2019:517, nepaskelbtas Rink., toliau – skundžiamas sprendimas); juo šis teismas atmetė jų ieškinį, kuriuo prašoma visų pirma iš dalies panaikinti 2015 m. spalio 21 d. Komisijos sprendimą C(2015) 7135 final dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla AT.39639 – Optinių diskų įrenginiai) (toliau – ginčijamas sprendimas), kiek jis su jomis susijęs, ir subsidiariai – sumažinti joms skirtos baudos dydį.

2

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta:

„2.   [Europos] Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jei jos tyčia ar dėl neatsargumo:

<…>

Jei asociacijos įvykdytas pažeidimas susijęs su jos narių veikla, bauda negali viršyti 10 % visų jos narių, veikiančių šio pažeidimo paveiktoje rinkoje, bendros apyvartos.

3.   Nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.“

3

Šio reglamento 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Proceso metu turi būti gerbiama šalių teisė į gynybą. Šalys turi teisę susipažinti su Komisijos bylos medžiaga atsižvelgiant į teisėtą įmonių interesą apsaugoti savo verslo paslaptis. Teisė susipažinti su bylos medžiaga netaikoma konfidencialiai informacijai ir Komisijos ar valstybių narių konkurencijos institucijų vidaus dokumentams. Ši teisė visų pirma netaikoma Komisijos ir valstybių narių konkurencijos institucijų korespondencijai ar valstybių narių konkurencijos institucijų tarpusavio korespondencijai, įskaitant dokumentus, parengtus pagal 11 ir 14 straipsnių nuostatas. Šios straipsnio dalies reikalavimai netrukdo Komisijai atskleisti ir naudoti informaciją, reikalingą pažeidimui įrodyti.“

4

Minėto reglamento 31 straipsnis suformuluotas taip:

„Teisingumo Teismas turi neribotą jurisdikciją peržiūrėti sprendimus, kuriais Komisija yra nustačiusi vienkartinę ar periodinę baudą. Jis gali panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę ar periodinę baudą.“

5

Kiek tai susiję su baudų apskaičiavimu, Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairių (OL C 210, 2006, p. 2, toliau – Baudų apskaičiavimo gairės) 6 ir 13 punktuose nustatyta:

„6.   <…> Su pažeidimu susijusio pardavimo vertės ir pažeidimo trukmės derinys yra laikomas tinkama pakaitine verte, parodančia ekonominę pažeidimo svarbą ir santykinę kiekvienos dalyvaujančios įmonės reikšmę. Šie rodikliai pakankamai tiksliai nurodo baudos dydžio lygį ir neturėtų būti laikomi automatinio ir aritmetinio apskaičiavimo metodo pagrindu.

<…>

13.   Siekdama nustatyti bazinį skirtinos baudos dydį, Komisija remsis tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių įmonės prekių ar paslaugų pardavimo verte atitinkamame geografiniame [Europos ekonominės erdvės (EEE)] teritorijos sektoriuje. <…>“

6

Ginčo aplinkybės išdėstytos skundžiamo sprendimo 1–32 punktuose ir šio proceso tikslais jas galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

7

Pirmoji apeliantė Sony Optiarc, Inc. (buvusi Sony NEC Optiarc Inc.) yra pagal Japonijos teisę įsteigta akcinė bendrovė. Ji buvo įkurta 2006 m. balandžio 3 d. kaip bendra Sony Corporation ir NEC Corporation įmonė, pavadinta Sony NEC Optiarc Inc. Kiekviena patronuojančioji bendrovė prisidėjo atitinkama savo veikla optinių diskų įrenginių (toliau – ODĮ) sektoriuje.

8

Nuo 2007 m. balandžio 2 d.Sony NEC Optiarc kartu su jai 100 % priklausančia patronuojamąja bendrove Sony Optiarc America (buvusi Sony NEC Optiarc America Inc.), antrąja apeliante, derėjosi dėl sutarčių, įvykus konkursams jas sudarė ir pateikė ODĮ užsakymus bent jau Dell Inc. Sony NEC Optiarc ir Sony NEC Optiarc ginčijamame sprendime kartu vadinamos Sony Optiarc. Kita vertus, Sony / Optiarc ginčijamame sprendime reiškia porą, kurią sudaro Sony Corporation ir Sony Optiarc, kurios kartu pateikė žodinius pareiškimus ir atsakė į Komisijos prašymus pateikti informaciją. Po 2007 m. rugsėjo 1 d.Sony NEC Optiarc toliau dalyvavo Dell rengiamose konkurso procedūrose. Jai padėjo Sony Electronics (Singapore) Pte. Ltd darbuotojas, veikiantis Sony Optiarc vardu pagal jos nurodymus.

9

Nagrinėjamas pažeidimas susijęs su ODĮ, naudojamais, be kita ko, Dell ir Hewlett Packard (toliau – HP) gaminamuose asmeniniuose kompiuteriuose (staliniai kompiuteriai ir nešiojamieji kompiuteriai).

10

Dell ir HP yra dvi pagrindinės originalių produktų gamintojos pasaulinėje asmeninių kompiuterių rinkoje. Šios dvi bendrovės rengia klasikines konkurso procedūras pasaulio mastu, apimančias ketvirčio derybas su nedideliu skaičiumi iš anksto atrinktų ODĮ tiekėjų dėl pasaulinių kainų ir bendro pirkimo kiekio.

11

Konkurso procedūros apima prašymus pateikti sąmatas, prašymus pateikti elektronines sąmatas, derybas internetu, elektroninius aukcionus ir dvišales derybas (ne internetu). Pasibaigus konkursui klientai priskiria tam tikrą kiekį ODĮ tiekėjams pagal jų siūlomas kainas.

12

2009 m. sausio 14 d. Komisija gavo Koninklijke Philips NV prašymą atleisti nuo baudos pagal jos Pranešimą dėl baudų neskyrimo arba sumažinimo kartelių atvejais (OL C 298, 2006, p. 17). 2009 m. sausio 29 d. ir kovo 2 d. šis prašymas buvo papildytas ir jį jau teikė ne tik ši bendrovė, bet ir Lite‑On IT Corporation ir jų bendra įmonė Philips & Lite‑On Digital Solutions Corporation.

13

2009 m. birželio 30 d. Komisija suteikė Koninklijke Philips, Lite‑On IT ir Philips & Lite‑On Digital Solutions sąlyginį atleidimą nuo baudų.

14

2012 m. liepos 18 d. trylikai ODĮ tiekėjų, įskaitant apeliantes, Komisija išsiuntė pranešimą apie prieštaravimus (toliau – pranešimas apie prieštaravimus), jame nurodė, kad jie pažeidė SESV 101 straipsnį ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 52 t., p. 3) (toliau – EEE susitarimas) 53 straipsnį, nes dalyvavo kartelyje dėl ODĮ, kuris tęsėsi nuo 2004 m. vasario 5 d. iki 2009 m. birželio 29 d. ir kurį sudarė tai, kad buvo koordinuojami jų veiksmai dėl dviejų kompiuterių gamintojų, t. y. Dell ir HP, organizuotų konkursų.

15

2012 m. spalio 29 d. atsakydamos į pranešimą apie prieštaravimus apeliantės kartu pateikė savo rašytines pastabas. 2012 m. lapkričio 29 ir 30 d. buvo surengtas posėdis, jame dalyvavo visos pranešimo apie prieštaravimus adresatės.

16

2015 m. spalio 21 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

17

Tame sprendime Komisija konstatavo, kad kartelio dalyviai savo konkurencinius veiksmus koordinavo bent jau nuo 2004 m. birželio 23 d. iki 2008 m. lapkričio 25 d. Ji pažymėjo, kad šis koordinavimas buvo atliekamas per lygiagrečių dvišalių kontaktų tinklą. Komisija nurodė, kad kartelio dalyviai siekė pakoreguoti savo parduodamą gaminių kiekį rinkoje ir užtikrinti, kad kainos liktų didesnės, nei būtų, nesant tokių dvišalių kontaktų.

18

Ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo, kad kartelio dalyviai veiksmus koordinavo dėl Dell ir HP klientų sąskaitų. Anot Komisijos, Dell ir HP ne tik vykdė dvišales derybas su savo ODĮ tiekėjais, bet ir taikė standartizuotas konkurso procedūras, kurios buvo rengiamos mažiausiai kartą per ketvirtį. Ji pažymėjo, kad kartelio nariai naudojosi savo dvišalių kontaktų tinklu, siekdami manipuliuoti šiomis konkurso procedūromis, taip užkirsdami kelią klientų mėginimams skatinti konkurenciją dėl kainų.

19

Komisijos manymu, reguliarus keitimasis informacija, be kita ko, leido kartelio nariams gerai žinoti konkurentų ketinimus netgi prieš pradedant dalyvauti konkurso procedūroje, taigi numatyti savo konkurencinę strategiją.

20

Komisija pridūrė, kad kartelio nariai reguliariai keitėsi informacija apie kainas, susijusias su konkrečiais klientais, taip pat informacija ne apie kainas, pavyzdžiui, informacija apie esamą produkciją ir tiekimo pajėgumą, atsargas, padėtį, atsižvelgiant į kvalifikavimą, ir naujų produktų ar patobulinimų įdiegimo momentą. Be to, ji pažymėjo, kad ODĮ tiekėjai kontroliavo baigtų konkurso procedūrų galutinius rezultatus, t. y. dalyvių suskirstymą, kainą ir kiekį.

21

Komisija taip pat nurodė, kad žinodami, jog kartelio dalyviai turi išsaugoti slaptus ryšius klientų atžvilgiu, ODĮ tiekėjai susisiekimui naudojo priemones, kurias jie laikė pakankamomis norimam rezultatui pasiekti. Be to, ji patikslino, kad bandymas sušaukti susitikimą, siekiant suorganizuoti reguliarius daugiašalius šių tiekėjų susitikimus, 2003 m. nepavyko dėl to, kad apie jį sužinojo vienas klientas. Anot Komisijos, vietoj šių susitikimų buvo palaikomi dvišaliai kontaktai, daugiausia telefonu, bet kartais ir elektroniniais pranešimais, įskaitant per privačius el. pašto adresus ir tikralaikių pokalbių paslaugas, arba per susitikimus, daugiausia pasaulinių sąskaitų administratorių lygmeniu.

22

Komisija konstatavo, kad kartelio dalyviai palaikė reguliarius ryšius ir kad kontaktai, daugiausia telefonu, padažnėdavo, kai buvo vykdomos konkurso procedūros, per kurias tam tikros kartelio dalyvių poros telefonu susisiekdavo kelis kartus per dieną. Ji pažymėjo, kad apskritai tam tikrų kartelio dalyvių porų tarpusavio kontaktų skaičius buvo daug didesnis nei kitų dalyvių atveju.

23

Apskaičiuodama apeliantėms skirtos baudos dydį Komisija rėmėsi Baudų apskaičiavimo gairėmis.

24

Iš pradžių pažymėtina, kad nustatydama bazinį baudos dydį Komisija padarė išvadą, jog, atsižvelgiant į didelius ODĮ tiekėjų dalyvavimo trukmės skirtumus ir siekiant geriau įvertinti realų kartelio poveikį, reikėjo remtis metiniu vidurkiu, apskaičiuojamu pagal pardavimų, kuriuos atitinkamos įmonės atliko per pilnus kiekvienos iš jų dalyvavimo darant pažeidimą kalendorinius mėnesius, realią vertę.

25

Taigi Komisija paaiškino, kad pardavimų vertė buvo apskaičiuota remiantis asmeniniams kompiuteriams skirtų ODĮ pardavimais HP ir Dell subjektams, esantiems EEE.

26

Atsižvelgdama į tai, kad antikonkurenciniai veiksmai HP atžvilgiu buvo pradėti vėliau, ir siekdama atsižvelgti į kartelio pokyčius Komisija taip pat nusprendė, kad reikia atskirai apskaičiuoti atitinkamą HP ir Dell pardavimų vertę ir taikyti du trukme grindžiamus dauginimo koeficientus.

27

Kiek tai susiję su apeliantėmis, kadangi jų dalyvavimas palaikant kontaktus dėl HP nebuvo įrodytas, Komisija jų atsakomybę pripažino tik dėl veiksmų koordinavimo Dell atžvilgiu.

28

Toliau Komisija nusprendė: kadangi susitarimai dėl kainų koordinavimo dėl paties savo pobūdžio yra priskiriami prie sunkiausių SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimų, o kartelis apėmė bent jau EEE, dėl sunkumo taikoma dalis visoms ginčijamo sprendimo adresatėms šiuo atveju yra 16 %.

29

Be to, Komisija nurodė, kad atsižvelgdama į bylos aplinkybes ir siekdama atgrasyti nuo pažeidimų ji nusprendė pridėti papildomą 16 % baudos dalį.

30

Komisija taip pat 3 % sumažino apeliantėms skirtą baudą, siekdama atsižvelgti į tai, kad jos nežinojo apie HP priskirtiną vieno ir tęstinio pažeidimo dalį, tam, kad tinkamai ir pakankamai būtų atspindėtas ne toks sunkus jų veiksmų pobūdis.

31

Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis, kiek ji susijusi su apeliantėmis, suformuluota taip:

„1 straipsnis

Šios įmonės pažeidė SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, kai nurodytais laikotarpiais dalyvavo darant vieną ir tęstinį kelis atskirus pažeidimus apimantį pažeidimą, kurį sudaro susitarimai dėl kainų koordinavimo, visos EEE [ODĮ] sektoriuje:

<…>

<…>

2 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą skiriamos tokios baudos:

<…>

<…>“

32

2015 m. gruodžio 31 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliančių ieškinį, juo jos visų pirma prašė panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis su jomis susijęs, ir subsidiariai – sumažinti joms skirtos baudos dydį.

33

Grįsdamos savo ieškinį apeliantės nurodė du pagrindus, susijusius, pirma, iš esmės su SESV 101 straipsnio pažeidimu ir, antra, subsidiariai – su šios baudos dydžio apskaičiavimu.

34

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė šiuos pagrindus ir atitinkamai visą ieškinį.

35

Apeliaciniame skunde apeliantės Teisingumo Teismo prašo:

36

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

37

Grįsdamos apeliacinį skundą apeliantės nurodo keturis pagrindus, iš esmės susijusius su tuo, kaip Bendrasis Teismas vertino, pirma, vieno ir tęstinio pažeidimo buvimą, antra, šio pažeidimo trukmę, trečia, kelių atskirų pažeidimų konstatavimą ir, ketvirta, joms skirtos baudos dydį.

38

Teisingumo Teismas mano, kad prieš vertinant pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį pagrindus tikslinga išnagrinėti trečiąjį pagrindą.

39

Apeliančių pateiktą trečiąjį pagrindą sudaro dvi dalys.

40

Trečiojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisija nepažeidė jų teisės į gynybą, kai pirmą kartą ginčijamame sprendime apkaltino jas dalyvavimu darant kelis atskirus pažeidimus.

41

Pranešime apie prieštaravimus, būtent jo 310, 317 ir 318 konstatuojamosiose dalyse, nurodyta, kad buvo padarytas vienas ir tęstinis pažeidimas. Komisija manė, kad dirbtina nurodytus veiksmus padalyti į kelis atskirus pažeidimus. Ginčijamame sprendime Komisija pirmą kartą nurodė, kad šį vieną ir tęstinį pažeidimą sudaro keli atskiri pažeidimai. Taigi šis sprendimas iš esmės nukrypsta nuo pranešime apie prieštaravimus pateikto kvalifikavimo, todėl apeliantės neturėjo galimybės prieš priimant minėtą sprendimą ginčyti kiekvieno atskiro kontakto kvalifikavimo kaip atskiro ir savarankiško pažeidimo.

42

Šiuo aspektu skundžiamo sprendimo 211, 212 ir 219 punktuose nusprendęs, kad vieną ir tęstinį pažeidimą būtinai sudaro atskiri pažeidimai, Bendrasis Teismas padarė išvadą, prieštaraujančią Bendrojo Teismo ir Teisingumo Teismo jurisprudencijai, kurioje kalbama ne apie būtinybę, o tik apie galimybę, kad vieną ir tęstinį pažeidimą gali sudaryti atskiri pažeidimai. Taip Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, dėl kurios jis nepripažino, kad Komisija pažeidė apeliančių teisę į gynybą.

43

Atsiliepime į ieškinį Komisija, prieš atsakydama į apeliančių trečiojo pagrindo dviejose dalyse išdėstytus argumentus, pirmiausia pateikia du bendrus komentarus.

44

Pirma, apeliančių argumentai, susiję su ginčijamame sprendime Komisijos pateiktu papildomu konstatavimu, kad jų antikonkurenciniai kontaktai taip pat reiškia kelis atskirus pažeidimus, yra nereikšmingi. Iš tikrųjų Bendrasis Teismas patvirtino pagrindinę Komisijos išvadą dėl vieno ir tęstinio pažeidimo buvimo ir apeliančių dalyvavimo darant šį pažeidimą. Vien šis patvirtinimas pateisina ginčijamo sprendimo 1 straipsnio g punkte padarytą išvadą ir to sprendimo 2 straipsnio g punkte apeliantėms skirtą baudą.

45

Antra, apeliančių argumentai grindžiami klaidinga prielaida, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog vieną ir tęstinį SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą būtinai sudaro keli atskiri ir savarankiški šios nuostatos pažeidimai. Skundžiamo sprendimo 210 ir 211 punktuose Bendrasis Teismas tiesiog nusprendė, kad vienas ir tęstinis pažeidimas suponuoja „visumą veiksmų“, kurie patys gali būti kvalifikuojami kaip atskiri pažeidimai. Skundžiamo sprendimo 208 ir 209 punktuose bei 212–216 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės pridūrė, kad šiuo atveju vieną ir tęstinį pažeidimą iš tikrųjų sudarė atskiri pažeidimai, dėl kurių apeliantės buvo išklausytos.

46

Antra, konkrečiai dėl trečiojo pagrindo pirmos dalies Komisija teigia, kad, pirma, ji pagrįsta klaidinga faktine prielaida. Iš skundžiamo sprendimo 209–214 punktų aiškiai matyti, kad pranešimu apie prieštaravimus apeliantės jau buvo informuotos apie nagrinėjamus atskirus pažeidimus.

47

Antra, to sprendimo 209, 214 ir 215 punktuose padarytos išvados yra faktinės ir negali būti ginčijamos apeliaciniame procese.

48

Trečia, apeliančių teiginiui, kad Komisija jų neišklausė dėl nagrinėjamų atskirų pažeidimų, prieštarauja aiški pranešimo apie prieštaravimus 353, 354 ir 276 konstatuojamųjų dalių formuluotė ir jis grindžiamas klaidingu jurisprudencijos aiškinimu, nes Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad viena ar kelios veiksmų sekos ar tęstinio elgesio sudedamosios dalys pačios gali būti SESV 101 straipsnio pažeidimas.

49

Ketvirta, priešingai, nei teigia apeliantės, vieno ir tęstinio pažeidimo konstatavimas nepriklauso nuo kelių atskirų pažeidimų buvimo. Apeliantės buvo išklausytos tiek dėl nagrinėjamo vieno ir tęstinio pažeidimo konstatavimo, tiek dėl jį sudarančių atskirų pažeidimų konstatavimo, todėl jų teisė į gynybą nebuvo pažeista. Iš tikrųjų per administracinę procedūrą apeliantėms buvo sudaryta galimybė suprasti, kad jos kaltinamos ir dėl veiksmų, sudarančių šį vieną ir tęstinį pažeidimą.

50

Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antroje dalyje apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su kelių atskirų pažeidimų buvimu.

51

Iš tikrųjų ginčijamame sprendime ne dėl kiekvieno veiksmų aspekto ir ne dėl kiekvienos dvišalių kontaktų grupės ar jų junginio, laikomų atskirais pažeidimais, Komisija paaiškino, pirma, šių pažeidimų pobūdį ir apimtį, antra, jų kvalifikavimą kaip susitarimą ar suderintus veiksmus, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį, trečia, kiekvieną kvalifikavimo atvejį pagrindžiančius motyvus ir įrodymus, ketvirta, tai, kurios įmonės turi būti pripažintos atsakingomis už kiekvieną atskirą pažeidimą ir, penkta, priežastis, dėl kurių, priešingai, nei Komisija nurodė pranešime apie prieštaravimus, nebebuvo dirbtina nustatyti kelis atskirus pažeidimus.

52

Nepripažinęs, kad atskirų pažeidimų apimtis niekada nebuvo apibūdinta ar paaiškinta, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. Skundžiamo sprendimo 227 punkte jis nusprendė, kad Komisija padarė teisingą išvadą, jog vieno ir tęstinio pažeidimo konstatavimas neišvengiamai patvirtina jos išvadas dėl kelių atskirų pažeidimų buvimo.

53

Komisija mano, kad trečiojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

54

Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad pagrindinė išvada dėl vieno tęstinio pažeidimo ir papildoma išvada dėl atskirų pažeidimų yra suderinamos. Pirma, apeliančių teiginys, kad Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime atmetė jų argumentus, nes klaidingai manė, jog išvados dėl vieno ir tęstinio pažeidimo neišvengiamai patvirtina išvadas, susijusias su kelių atskirų pažeidimų buvimu, iškreipia skundžiamo sprendimo 227 punkto turinį. Antra, apeliantės galėjo suprasti ginčijamo sprendimo motyvus ir turėjo galimybę pateikti savo argumentus dėl kiekvieno antikonkurencinio kontakto, kuriuo buvo kaltinamos. Trečia, iš 2006 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Asnef-Equifax ir Administración del Estado (C‑238/05, EU:C:2006:734, 30–32 punktai) matyti, kad jeigu nustatyta, jog esama SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo įrodymų, nėra svarbu, ar atitinkamas slaptas susitarimas kvalifikuojamas kaip susitarimas, ar kaip suderinti veiksmai. Šiuo aspektu skundžiamo sprendimo 230 punkte Bendrasis Teismas pripažino, kad apeliantės klaidingai teigė, jog atskirus pažeidimus ginčijamame sprendime reikėjo atskirai kvalifikuoti kaip „susitarimus“ arba „suderintus veiksmus“.

55

Trečiajame pagrinde apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė kelias teisės klaidas, kai nusprendė, kad vieną ir tęstinį pažeidimą būtinai sudaro keli atskiri pažeidimai. Dėl to jis klaidingai nusprendė, kad, pirma, Komisija nepažeidė jų teisės į gynybą, ir, antra, ši institucija pakankamai motyvavo ginčijamą sprendimą dėl atskirų apeliantėms inkriminuojamų pažeidimų.

56

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio g punkte Komisija iš esmės konstatavo, pirma, vieno ir tęstinio pažeidimo buvimą ir, antra, šį pažeidimą sudarančių „kelių atskirų pažeidimų“ buvimą.

57

Šiomis aplinkybėmis trečiuoju pagrindu siekiama užginčyti tik Bendrojo Teismo pateiktą antros išvados, susijusios su kelių atskirų pažeidimų egzistavimu, vertinimą. Kita vertus, šis pagrindas nesusijęs su tuo, kaip jis vertino toje nuostatoje pateiktą išvadą, kad apeliantės dalyvavo darant vieną ir tęstinį pažeidimą.

58

Vadinasi, priešingai, nei teigia Komisija, kadangi šiuo atveju Komisija ginčijamą sprendimą grindė dviem atskirais pažeidimo konstatavimais, šio pagrindo negalima iš karto atmesti kaip nereikšmingo.

59

Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 101 straipsnio 1 dalis gali būti pažeista ne tik atskiru veiksmu, bet ir veiksmų seka arba tęstiniu elgesiu, nors viena ar kelios šios veiksmų sekos ar tęstinio elgesio sudedamosios dalys taip pat galėtų būti pripažintos atskiru šios nuostatos pažeidimu. Taigi, jei įvairiais veiksmais vykdomas „bendras planas“, nes siekiama vieno tikslo – iškreipti konkurenciją vidaus rinkoje, Komisija turi teisę priskirti atsakomybę už tokius veiksmus, remdamasi dalyvavimu darant visą pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

60

Įmonė, kuri dalyvavo darant tokį vieną ir tęstinį pažeidimą savo veiksmais, kuriuos apima „susitarimas“ ar „suderinti veiksmai“, turintys antikonkurencinį tikslą, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, kuriais siekiama prisidėti prie bendro pažeidimo darymo, taip pat gali būti atsakinga už kitų įmonių veiksmus darant tą patį pažeidimą visą jos dalyvavimo laikotarpį (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

61

Kaip savo išvados 59 punkte pažymėjo generalinis advokatas, tai, kad įmonė dalyvavo darant vieną ir tęstinį pažeidimą, nereiškia, kad ji tiesiogiai dalyvavo atliekant visus antikonkurencinius veiksmus, sudarančius tą pažeidimą (2020 m. spalio 22 d. Sprendimo Silver Plastics ir Johannes Reifenhäuser / Komisija, C‑702/19 P, EU:C:2020:857, 82 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

62

Trečiąjį pagrindą reikia išnagrinėti atsižvelgiant į išdėstytus motyvus.

63

Trečiojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantės teigia, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai atmetė jų argumentą, kad Komisija pažeidė jų teisę į gynybą, pirmą kartą ginčijamame sprendime apkaltinusi jas dalyvavimu darant ne tik vieną ir tęstinį pažeidimą, bet ir kelis atskirus pažeidimus, atitinkančius veiksmus, kuriuos apima šis vienas ir tęstinis pažeidimas.

64

Reikia priminti, pirma, kad sąvoka „vienas ir tęstinis pažeidimas“ apima visumą veiksmų, kurie patys savaime taip pat gali reikšti SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Nors veiksmų visuma šio sprendimo 59 ir 60 punktuose nurodytomis sąlygomis gali būti kvalifikuojama kaip vienas ir tęstinis pažeidimas, iš to negalima daryti išvados, kad kiekvienas iš šių veiksmų atskirai būtinai turi būti kvalifikuojamas kaip atskiras šios nuostatos pažeidimas. Tam Komisija dar turi nustatyti ir taip kvalifikuoti kiekvieną iš šių veiksmų, paskui pateikti atitinkamos įmonės, kuriai jie priskiriami, dalyvavimo įrodymų.

65

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad padalyti Komisijos sprendimą, kuriuo visas kartelis kvalifikuojamas kaip vienas ir tęstinis pažeidimas, galima tik jei, pirma, minėta įmonė per administracinę procedūrą galėjo suprasti, kad buvo kaltinama ir dėl kiekvieno jį sudarančio veiksmo, todėl galėjo gintis šiuo aspektu, ir jei, antra, minėtas sprendimas šiuo atžvilgiu yra pakankamai aiškus (2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 46 punktas).

66

Antra, kiek tai susiję su teise į gynybą, pažymėtina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją šios teisės paisymas per visą procedūrą, per kurią gali būti skirtos sankcijos, be kita ko, vienkartinės ar periodinės baudos, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, kurio Komisija turi visapusiškai laikytis (šiuo klausimu žr. 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Versalis ir kt., C‑93/13 P ir C‑123/13 P, EU:C:2015:150, 94 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

67

Kaip skundžiamo sprendimo 72 punkte teisingai priminė Bendrasis Teismas, Reglamente Nr. 1/2003 numatyta, kad šalims siunčiamas pranešimas apie prieštaravimus, kuriame turi būti aiškiai nurodytos visos esminės aplinkybės, kuriomis Komisija remiasi šiame procedūros etape. Toks pranešimas apie prieštaravimus yra procesinė garantija taikant pagrindinį Sąjungos teisės principą, pagal kurį reikalaujama teisės į gynybą paisymo per visą procedūrą, per kurią gali būti skirta sankcija. Pagal šį principą, be kita ko, reikalaujama, kad pranešime apie prieštaravimus, kurį Komisija adresuoja įmonei, kuriai ketina skirti sankciją už konkurencijos taisyklių pažeidimą, būtų nurodyti esminiai elementai, kuriais remdamasi ji kaltina šią įmonę, kaip antai faktinės aplinkybės, kuriomis kaltinama, jų kvalifikavimas ir įrodymai, kuriais remiasi Komisija, kad ši įmonė turėtų galimybę pateikti savo argumentus per jos atžvilgiu pradėtą administracinę procedūrą (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Papierfabrik August Koehler ir kt. / Komisija, C‑322/07 P, C‑327/07 P ir C‑338/07 P, EU:C:2009:500, 35 ir 36 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

68

Žinoma, kaip savo išvados 88 punkte priminė generalinis advokatas, galutiniame sprendime Komisija gali patikslinti faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, kurį preliminariai pateikė pranešime apie prieštaravimus, atsižvelgdama į administracinės procedūros aplinkybes, arba tam, kad atsisakytų prieštaravimų, kurie pasirodė nepagrįsti, arba tam, kad tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriais performuluotų ir papildytų savo argumentus, kuriais ji grindžia prieštaravimus (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 5 d. Sprendimo SNIA / Komisija, C‑448/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:801, 42–44 punktus). Vis dėlto tai reiškia, kad pranešime apie prieštaravimus Komisija turi nurodyti faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, kurį ketina taikyti galutiniame sprendime.

69

Tuo remiantis darytina išvada, kad atitinkamos įmonės teisė į gynybą pažeidžiama dėl pranešimo apie prieštaravimus ir galutinio sprendimo tarpusavio neatitikties tik tuo atveju, jeigu galutiniame sprendime nurodytas prieštaravimas nebuvo pateiktas pranešime apie prieštaravimus arba jeigu jis nebuvo pakankamai paaiškintas, kad šio pranešimo adresatai galėtų veiksmingai pateikti savo argumentus per jų atžvilgiu pradėtą procedūrą.

70

Vadinasi, kai Komisija ketina pranešimo apie prieštaravimus adresatams pareikšti prieštaravimus ne tik dėl vieno ir tęstinio pažeidimo, bet ir dėl kiekvieno iš šį pažeidimą sudarančių veiksmų, vertinamų kaip atskiri pažeidimai, šių adresatų teisės į gynybą užtikrinimas reikalauja, kad šiame pranešime Komisija nurodytų aplinkybes, leidžiančias jiems suprasti, jog Komisija juos persekioja tiek dėl šio vieno ir tęstinio pažeidimo, tiek dėl kiekvieno iš šių atskirų pažeidimų.

71

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 71–76 punktuose Bendrasis Teismas priminė jurisprudenciją, susijusią su teisės į gynybą paisymu per procedūrą dėl SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo konstatavimo, be kita ko, nurodytą šio sprendimo 67 ir 68 punktuose.

72

Skundžiamo sprendimo 208 punkte nurodęs šią jurisprudenciją Bendrasis Teismas to sprendimo 209–217 punktuose išnagrinėjo, ar pranešime apie prieštaravimus apeliantės buvo informuotos, kad Komisija manė, jog vieną ir tęstinį pažeidimą sudaro įvairūs dvišaliai susitarimai.

73

Šiuo klausimu minėto sprendimo 211 ir 212 punktuose jis nusprendė, kad vieno ir tęstinio pažeidimo sąvoka apima veiksmų visumą, todėl apeliantės negali teigti, kad Komisija pakeitė savo išvadas, kai, be vieno tęstinio pažeidimo, nustatė keletą dvišalių kontaktų, nes būtent šie dvišaliai kontaktai sudaro šį vieną pažeidimą.

74

Kaip matyti iš to paties sprendimo 219 punkto, Bendrasis Teismas rėmėsi prielaida, kad kiekvienas vieną ir tęstinį pažeidimą sudarantis veiksmas būtinai turi būti kvalifikuojamas kaip atskiras pažeidimas. Taigi jis nusprendė, kad apeliantės turėjo suprasti, jog tuo remdamasi Komisija galėjo padaryti išvadą, kad visi pranešime apie prieštaravimus nurodyti dvišaliai kontaktai, kuriais jos kaltinamos, patys sudaro tokius atskirus pažeidimus.

75

Taip Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. Priešingai, nei skundžiamo sprendimo 211, 212 ir 219 punktuose nusprendė Bendrasis Teismas, numanomai painiojant sąvokas „veiksmai“ ir „pažeidimas“, nes pranešime apie prieštaravimus nėra jokios aiškios nuorodos, apeliantės negalėjo suprasti, kad Komisija ketino jas persekioti ne tik dėl šiame pranešime nurodyto vieno ir tęstinio pažeidimo, bet ir dėl kelių atskirų pažeidimų, kuriuos sudaro įvairūs pranešime apie prieštaravimus nurodyti dvišaliai kontaktai.

76

Vadinasi, Bendrasis Teismas negalėjo nepadarydamas teisės klaidos nuspręsti, kad Komisija nepažeidė apeliančių teisės į gynybą, nors pranešime apie prieštaravimus nebuvo nurodyti esminiai elementai, kiek tai susiję su joms inkriminuojamais atskirais pažeidimais, visų pirma numatomas veiksmų, kuriais jos kaltinamos, kvalifikavimas.

77

Taigi trečiojo pagrindo pirma dalis turi būti pripažinta pagrįsta.

78

Trečiojo pagrindo antroje dalyje apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 227 punkte nusprendė, jog ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su kelių atskirų pažeidimų buvimu.

79

Šiuo aspektu, pirma, reikia priminti, kaip tai padarė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 222 punkte, kad pagal suformuotą jurisprudenciją motyvai, reikalaujami pagal SESV 296 straipsnį, turi atitikti atitinkamo teisės akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti šį aktą priėmusios institucijos argumentus taip, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti nustatytos priemonės motyvus, o Europos Sąjungos teismas – vykdyti kontrolę. Nereikalaujama, kad motyvuose būtų išdėstytos visos svarbios faktinės ir teisinės aplinkybės, nes tai, ar akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnyje nustatytus reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei atitinkamą klausimą reglamentuojančių teisės normų visumą (2019 m. liepos 10 d. Sprendimo Komisija / Icap ir kt., C‑39/18 P, EU:C:2019:584, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

80

Antra, kaip matyti iš šio sprendimo 59–61 ir 64 punktų, remiantis tuo, kad Komisija veiksmų visumą kvalifikavo kaip vieną ir tęstinį pažeidimą, negalima daryti išvados, kad kiekvienas iš šių veiksmų, vertinamas atskirai, būtinai turi būti kvalifikuojamas kaip atskiras pažeidimas. Iš tikrųjų, jei Komisija nusprendžia taip kvalifikuoti nagrinėjamus veiksmus ir inkriminuoti juos apeliantėms, ji dar turi juos išnagrinėti atskirai ir įrodyti, kad jie yra neteisėti ir kad apeliantės dalyvavo atliekant kiekvieną iš šių veiksmų.

81

Vadinasi, kai Komisija ketina kaltinti apeliantes ne tik dalyvavimu darant „vieną ir tęstinį pažeidimą“, bet ir darant kelis atskirus pažeidimus, atitinkančius šį pažeidimą sudarančius veiksmus, ji turi patikslinti ir motyvuoti kiekvieno iš šių veiksmų teisinį kvalifikavimą kaip atskiro pažeidimo.

82

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas, be kita ko, skundžiamo sprendimo 224 punkte priminė, kad Komisijos priimto sprendimo, kuriuo siekiama užtikrinti konkurencijos taisyklių taikymą, motyvavimas turi būti logiškas, visų pirma jame neturi būti jokių vidinių prieštaravimų, kurie trukdytų tinkamai suprasti šį sprendimą pagrindžiančias priežastis.

83

Šiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 227 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijamo sprendimo 352 konstatuojamojoje dalyje nėra jokio nenuoseklumo, nes Komisija joje nurodė, kad nagrinėjami kontaktai yra atskiri pažeidimai ir kartu atitinka vieno ir tęstinio pažeidimo kriterijus. To sprendimo 229–232 punktuose jis nusprendė, kad Komisija įvykdė jai pagal SESV 296 straipsnį tenkančią pareigą motyvuoti, nes aiškiai nurodė apeliančių veiksmų apimtį ir pobūdį, laikė juos SESV 101 straipsnio pažeidimu ir pateikė šias išvadas pagrindžiančių įrodymų.

84

Taip Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. Iš tiesų, priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas, to sprendimo 352 konstatuojamojoje dalyje pateiktos išvados, kad apeliantės padarė kelis atskirus pažeidimus, motyvai nėra pakankami. Iš šios konstatuojamosios dalies matyti, kad, atsižvelgiant į to sprendimo 4 skirsnyje ir I priede aprašytas faktines aplinkybes, kiekvienu veiksmu, kurio imtasi dėl atitinkamų klientų, arba dvišalių kontaktų visuma (arba keliomis jų grupėmis) buvo siekiama riboti konkurenciją, todėl tai yra SESV 101 straipsnio pažeidimas, tačiau Komisija nenurodė priežasčių, dėl kurių, jos nuomone, apeliantėms reikia priskirti kiekvieną veiksmą, kuris joms inkriminuojamas ne tik kaip „vienas ir tęstinis pažeidimas“, bet ir kaip keli atskiri SESV 101 straipsnio pažeidimai.

85

Vadinasi, nusprendęs, kad Komisija įvykdė savo pareigą motyvuoti ginčijamą sprendimą, kai priėjo prie išvados, jog apeliantės dalyvavo darant ne tik vieną ir tęstinį pažeidimą, bet ir kelis atskirus pažeidimus, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

86

Tad trečiojo pagrindo antra dalis, taigi, ir visas šis pagrindas, turi būti pripažinti pagrįstais.

87

Pirmajame pagrinde apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas neteisingai pakeitė ginčijamo sprendimo motyvus savaisiais, kartu patvirtindamas tame sprendime padarytą išvadą, kad apeliantės dalyvavo darant vieną ir tęstinį pažeidimą. Bendrasis Teismas iš esmės pritarė apeliančių teiginiui, kad Komisija neįrodė kelių joms inkriminuotų kontaktų, t. y. kontaktų Nr. 66, 67, 70, 73, 76, 78, 88, 98, 101 ir 105, antikonkurencinio pobūdžio. Vis dėlto, užuot išnagrinėjęs, ar dėl šios aplinkybės ginčijamame sprendime padaryta išvada dėl vieno tęstinio pažeidimo, kurį sudaro keli atskiri pažeidimai, egzistavimo nėra nepagrįsta, Bendrasis Teismas nusprendė, kad visi kontaktai, kuriuose dalyvavo apeliantės, galėjo sudaryti įrodymų visumą, galinčią patvirtinti tokio vieno ir tęstinio pažeidimo buvimą, net jei ne visi jie buvo įrodyti antikonkurenciniai kontaktai.

88

Iš tikrųjų vertindamas, ar Komisija pateikė pakankamai įrodymų, kad veiksmus būtų galima apibūdinti kaip vieną ir tęstinį pažeidimą, Bendrasis Teismas sutiko su apeliančių dėl ginčijamo sprendimo pareikšta kritika, kad Komisija neįrodė tam tikrų joms inkriminuojamų kontaktų antikonkurencinio pobūdžio. Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 108 punkte pripažino, kad kontaktai Nr. 66, 67, 70, 73, 76 ir 78 nebuvo elementai, kuriais Komisija grindė savo sprendimą. Skundžiamo sprendimo 159 punkte jis taip pat padarė išvadą, kad kontaktas Nr. 101 negali būti įtrauktas į įrodymų visumą. Be to, Bendrasis Teismas pripažino, kad kontaktai Nr. 88, 98 ir 105 nebuvo aiškiai nustatyti. Apeliančių teigimu, Bendrasis Teismas turėjo išnagrinėti ginčijamame sprendime padarytos išvados dėl vieno ir tęstinio pažeidimo, kurį sudaro keli atskiri pažeidimai, buvimo pagrįstumą. Ginčijamame sprendime Komisija nesilaikė įrodymų visuma grindžiamo požiūrio, bet darė prielaidą, kad kiekvienas inkriminuojamas kontaktas yra savarankiškas pažeidimas ir kad šie atskiri pažeidimai yra bendro plano, kurį sudaro vienas ir tęstinis pažeidimas, dalis. Priešingai, Bendrasis Teismas nusprendė, kad visi kontaktai, kuriuose dalyvavo apeliantės, nors ir ne visi jie buvo įrodyti antikonkurenciniai kontaktai, galėjo sudaryti įrodymų visumą, pagrindžiančią vieno ir tęstinio pažeidimo buvimą.

89

Taigi Bendrasis Teismas, ginčijamame sprendime Komisijos išdėstytus motyvus pakeisdamas savaisiais, padarė teisės klaidą.

90

Komisija ginčija pirmojo pagrindo pagrįstumą.

91

Pirmajame pagrinde apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis nepagrįstai pakeitė Komisijos ginčijamame sprendime išdėstytus motyvus savaisiais, kiek tai susiję su vieno ir tęstinio pažeidimo buvimo vertinimu.

92

Šiuo klausimu reikia priminti, kad nei vykdydami teisėtumo kontrolę, nei naudodamiesi neribota jurisdikcija Sąjungos teismai negali pakeisti ginčijamame sprendime Komisijos teisėtai konstatuoto pažeidimo sudedamųjų dalių. Iš tiesų pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, vykdydami SESV 263 straipsnyje numatytą teisėtumo kontrolę, šie teismai negali nagrinėjamo akto rengėjo motyvų pakeisti savaisiais. Neribota jurisdikcija, kurią Bendrasis Teismas turi pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį, susijusi tik su jo atliekamu Komisijos skirtos baudos vertinimu (2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Philips ir Philips France / Komisija, C‑98/17 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:774, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

93

Taigi reikia patikrinti, ar Bendrasis Teismas pakeitė, kaip teigia apeliantės, vieno ir tęstinio pažeidimo, kurį Komisija teisėtai konstatavo ginčijamame sprendime, sudedamąsias dalis.

94

Šiuo atveju reikia pažymėti, pirma, kad skundžiamo sprendimo 108–168 punktuose Bendrojo Teismo atlikta kontaktų Nr. 66, 67, 70, 73, 76, 78, 88, 98, 101 ir 105 analizė buvo susijusi ne su antikonkurenciniu šių kontaktų pobūdžiu, bet su klausimu, ar jie galėjo būti įtraukti į įrodymų visumą, kuria siekiama įrodyti pažeidimo dėl tikslo buvimą. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas patvirtino, kad taip yra dėl dešimties iš 17 kontaktų (kontaktai Nr. 62, 63, 65, 88, 89, 95, 98, 100, 105 ir 116), apeliantėms inkriminuojamų 15 mėnesių laikotarpiu, per kurį jos dalyvavo darant nagrinėjamą vieną ir tęstinį pažeidimą, ir to sprendimo 175 punkte nusprendė, kad Komisija, nepadarydama klaidų ir nepažeisdama savo pareigos motyvuoti, taip pat atsižvelgdama į kartu vertinamus įrodymus ir požymius, kuriais buvo galima remtis, galėjo padaryti išvadą, kad apeliantės dalyvavo darant SESV 101 straipsnio pažeidimą „dėl tikslo“.

95

Antra, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei tvirtina apeliantės, iš ginčijamo sprendimo matyti, jog Komisija, siekdama įrodyti vieną ir tęstinį pažeidimą, kuriuo ji jas kaltino, rėmėsi įrodymų visuma. Pavyzdžiui, reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 322 konstatuojamojoje dalyje ji aiškiai priminė, jog, viena vertus, ji turėjo pateikti tikslių ir nuoseklių įrodymų, pagrindžiančių tvirtą įsitikinimą, kad pažeidimas buvo padarytas, tačiau nebūtinai visi pateikti įrodymai turi atitikti šiuos kriterijus kiekvieno pažeidimo elemento atžvilgiu, ir, kita vertus, pakanka, kad šį reikalavimą atitiktų bendrai vertinama įrodymų, kuriais remiasi institucija, visuma.

96

Šiomis aplinkybėmis ginčijamo sprendimo 220, 325, 334 ir 425 konstatuojamosiose dalyse Komisija dar kartą aiškiai nurodė šią įrodymų visumą.

97

Taigi negalima teigti, kad pateikdamas nuorodą į įrodymų visumą Bendrasis Teismas Komisijos ginčijamame sprendime išdėstytus motyvus pakeitė savaisiais. Priešingai, jis iš esmės patvirtino, kad Komisijos požiūris, pagal kurį siekiant įrodyti vieno ir tęstinio pažeidimo buvimą reikia remtis įrodymų visuma, atitinka jurisprudenciją, susijusią su SESV 101 straipsnio pažeidimo įrodymu.

98

Vadinasi, pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

99

Apeliančių antrąjį pagrindą sudaro dvi dalys.

100

Antrojo pagrindo pirma dalis susijusi su tuo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad apeliantės nuo 2007 m. liepos 25 d. iki 2008 m. spalio 29 d. dalyvavo darant vieną ir tęstinį pažeidimą.

101

Apeliantės teigia, kad, pirma, atsižvelgiant į Bendrojo Teismo jurisprudenciją, antikonkurenciniai kontaktai turi būti pakankamai artimi laiko atžvilgiu, kad būtų galima konstatuoti vieną ir tęstinį pažeidimą. Be to, 2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendime Infineon Technologies / Komisija (C‑99/17 P, EU:C:2018:773, 50–52 punktai) Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kalbant apie produktus, kurių kainos buvo nustatomos kasmet, reikia patikrinti, ar Komisija nustatė, kad atitinkamos įmonės kartelyje dalyvavo bent kartą per metus.

102

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas neįvertino, ar, atsižvelgiant į neįrodytus kontaktus, apeliantės nepertraukiamai dalyvavo darant pažeidimą. To sprendimo 198 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad kai kurie iš 17 apeliantėms inkriminuojamų kontaktų nebuvo įrodyti. Konkrečiai kalbant, minėto sprendimo 108 punkte Bendrasis Teismas pripažįsta, kad Komisija nepadarė jokių išvadų dėl kontaktų Nr. 66, 67, 70, 73, 76 ir 78, kurie nurodyti tik ginčijamo sprendimo I priede, taigi apie juos nekalbama to sprendimo motyvuose, todėl jis turėjo konstatuoti, kad maždaug penkis mėnesius apeliantės nepalaikė jokių antikonkurencinių kontaktų.

103

Vis dėlto Bendrasis Teismas nenagrinėjo, ar, atsižvelgiant į faktinį rinkos veikimą, maždaug penkių mėnesių laikotarpis, dėl kurio nėra įrodytų antikonkurencinių kontaktų, nepaneigia to, kad apeliantės dalyvavo darant nagrinėjamą vieną ir tęstinį pažeidimą. Taigi neatsižvelgdamas į savo paties išvadas Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

104

Komisija šiuos argumentus ginčija.

105

Antrojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 25 d. iki 2008 m. spalio 29 d. jos dalyvavo darant vieną ir tęstinį pažeidimą, neatsižvelgdamas į savo paties išvadą, kad tarp dviejų kontaktų, kuriuose dalyvavo apeliantės, buvo maždaug penkių mėnesių tarpas.

106

Šiuo aspektu reikia pabrėžti, kad gali būti, jog įmonė tiesiogiai dalyvavo atliekant tik dalį vieną ir tęstinį pažeidimą sudarančių antikonkurencinių veiksmų, tačiau žinojo apie visus kitų kartelio dalyvių siekiant tų pačių tikslų numatytus ar įgyvendintus neteisėtus veiksmus arba galėjo pagrįstai juos numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti su tuo susijusią riziką. Tokiu atveju Komisija turi teisę pripažinti šią įmonę atsakinga už visus tokį pažeidimą sudarančius antikonkurencinius veiksmus, taigi, ir už visą pažeidimą (2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

107

Iš to taip pat matyti, kad tokiu atveju į aplinkybę, kad įmonė dalyvavo ne visuose kartelį sudarančiuose veiksmuose arba kad jos vaidmuo aspektuose, kuriuose ji dalyvavo, buvo nereikšmingas, galima atsižvelgti tik vertinant pažeidimo sunkumą ir prireikus nustatant baudos dydį (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Infineon Technologies / Komisija (C‑99/17 P, EU:C:2018:773, 54 punktą).

108

Be to, kai pažeidimas trunka kelerius metus, tai, kad kartelio veiksmai vykdomi skirtingais laikotarpiais, kuriuos gali skirti trumpesnis ar ilgesnis laiko tarpas, neturi įtakos šio kartelio egzistavimui, jei įvairiais šį pažeidimą sudarančiais veiksmais siekiama vieno tikslo ir jie yra vieno ir tęstinio pažeidimo epizodai (2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Technische Unie / Komisija, C‑113/04 P, EU:C:2006:593, 169 punktas).

109

Šiuo atveju reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 176–200 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo apeliančių teiginį, grindžiamą Komisijos nustatyto vieno ir tęstinio pažeidimo įrodymų nebuvimu.

110

To sprendimo 178–181 punktuose Bendrasis Teismas pirmiausia priminė reikšmingą jurisprudenciją, susijusią su Komisijai tenkančiomis pareigomis įrodant vieną ir tęstinį pažeidimą. Kalbėdamas apie klausimą, ar Komisija turėjo įvertinti, ar kontaktus skiriantys laikotarpiai buvo pakankamai trumpi, kad būtų galima konstatuoti vieną ir tęstinį pažeidimą, minėto sprendimo 186 punkte jis pabrėžė, jog tai, kad dėl tam tikrų laikotarpių nebuvo pateikta vieno ir tęstinio pažeidimo įrodymų, neužkerta kelio konstatuoti, kad pažeidimas buvo daromas ilgiau nei šie laikotarpiai, jeigu tokia išvada grindžiama objektyviais ir nuosekliais įrodymais.

111

Galiausiai konkrečiai dėl apeliančių nurodytų kontaktų skaičiaus skundžiamo sprendimo 198 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad net atsižvelgiant į tai, jog kai kurie iš šių kontaktų nėra visiškai įrodyti, apeliančių kontaktų skaičiaus negalima laikyti menku.

112

Taigi Bendrojo Teismo negalima kaltinti tuo, kad jis neatsižvelgė į galimą maždaug penkių mėnesių tarpą tarp dviejų tokių kontaktų.

113

Pirma, skundžiamo sprendimo 187 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad ilgiausias laikotarpis, dėl kurio nėra įrodytų kontaktų, tęsėsi tik tris mėnesius.

114

Antra, priešingai, nei teigia apeliantės, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 198 punkte nenusprendė, kad tam tikri kontaktai nebuvo įrodyti. Jis tik nagrinėjo tai, kad kai kurie apeliantėms inkriminuojami kontaktai gali būti nevisiškai įrodyti, ir palyginęs su kitų kartelio dalyvių situacija padarė išvadą, kad net ir tokiu atveju negalima paneigti apeliančių dalyvavimo darant vieną ir tęstinį pažeidimą.

115

Trečia, konkrečiau kalbant apie kontaktus Nr. 66, 67, 70, 73, 76 ir 78, reikia priminti, kad įrodymų apie antikonkurencinius kontaktus tam tikrais konkrečiais laikotarpiais nebuvimas netrukdo konstatuoti vieno ir tęstinio pažeidimo, jeigu toks konstatavimas pagrįstas objektyviais ir nuosekliais įrodymais ir jeigu įvairiais šio pažeidimo veiksmais buvo siekiama vieno tikslo, laikantis šio sprendimo 108 punkte nurodytų sąlygų.

116

Būtent šiuo argumentu Bendrasis Teismas pagrįstai vadovavosi. Skundžiamo sprendimo 188–195 punktuose jis nusprendė, kad Komisija tinkamai įrodė, jog apeliantės žinojo apie bendrą tikslą ir sąmoningai prisidėjo siekiant kartelio ekonominio antikonkurencinio tikslo.

117

Tokiomis aplinkybėmis maždaug penkių mėnesių tarpas, skiriantis du kontaktus, kuriuose dalyvavo apeliantės, net jeigu būtų įrodytas, negali paneigti jų dalyvavimo darant nagrinėjamą vieną ir tęstinį pažeidimą.

118

Bet kuriuo atveju apeliantės negali remtis 2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimu Infineon Technologies / Komisija (C‑99/17 P, EU:C:2018:773) ir teigti, kad Bendrasis Teismas turėjo patikrinti, ar maždaug penkių mėnesių laikotarpis, dėl kurio nėra įrodytų antikonkurencinių kontaktų, nepaneigia apeliančių dalyvavimo darant nurodytą vieną ir tęstinį pažeidimą. Iš tikrųjų, nors to sprendimo 50–52 punktai susiję su konkrečių atitinkamos bylos aplinkybių analize, jo 53 punkte Teisingumo Teismas priminė, kad nagrinėjant tam tikrą laikotarpį trunkantį pažeidimą tai, jog kartelis pasireiškia skirtingais laikotarpiais, kuriuos gali skirti ilgesnis ar trumpesnis laiko tarpas, neturi įtakos šio kartelio egzistavimui, jei šį pažeidimą sudarančiais skirtingais veiksmais siekiama vieno tikslo ir juos apima vienas ir tęstinis pažeidimas.

119

Taigi antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

120

Antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis pažeidė pareigą motyvuoti, nes skundžiamą sprendimą grindė nenuosekliais motyvais. Skundžiamo sprendimo motyvai iš esmės yra nenuoseklūs, kiek tai susiję su jų dalyvavimu darant vieną ir tęstinį pažeidimą. To sprendimo 187 punkte pateiktas teiginys, kad daugumą individualių kontaktų paprastai skyrė tik mėnuo, prieštarauja jo 108 punkte padarytai išvadai, kad kontaktai Nr. 66, 67, 70, 73, 76 ir 78 nebuvo įrodyti. Jei į šiuos kontaktus nebūtų atsižvelgta, reikėtų daryti išvadą, kad kontaktai buvo nutrūkę maždaug penkis mėnesius.

121

Komisija teigia, kad antrojo pagrindo antra dalis yra nepagrįsta.

122

Antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis pažeidė pareigą motyvuoti, nes skundžiamą sprendimą grindė nenuosekliais motyvais.

123

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 187 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog „[apeliantės] dalyvavo daugelyje kontaktų penkiolikos mėnesių laikotarpiu, [kad] didelę dalį kontaktų skyrė tik vienas mėnuo, [kad apeliantės] kartais tą patį mėnesį dalyvavo keliuose kontaktuose [ir kad] ilgiausias laikotarpis, dėl kurio nėra įrodytų kontaktų, [tęsėsi] tik tris mėnesius“.

124

Ši išvada yra bendro pobūdžio ir negali reikšti, kad visus kontaktus, kuriuose dalyvavo apeliantės, skiria ne ilgesni nei vieno mėnesio tarpai.

125

Taigi antrojo pagrindo antra dalis grindžiama klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu, todėl turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

126

Vadinasi, visą antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

127

Ketvirtąjį apeliančių pagrindą sudaro trys dalys.

128

Ketvirtojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis pažeidė Baudų apskaičiavimo gairėse įtvirtintą principą, pagal kurį pardavimų vertė turi atspindėti pažeidimo ekonominę svarbą ir santykinę kiekvienos darant pažeidimą dalyvaujančios įmonės reikšmę, taigi, ir proporcingumo bei vienodo požiūrio principus.

129

Apeliantės teigia, kad nurodyto pažeidimo laikotarpiu Quanta Storage Inc. (toliau – Quanta) gamino ODĮ, kurie vėliau buvo parduodami su prekių ženklu Sony Optiarc. Apeliantės, vadovaudamosi su Quanta sudarytais susitarimais dėl pajamų pasidalijimo, pervesdavo šiai bendrovei pajamas, gautas už šiuos Quanta sukurtus ir pagamintus produktus. Ginčijamame sprendime šios pajamos buvo įskaičiuotos du kartus, jas priskiriant ir apeliantėms, ir Quanta.

130

Vis dėlto Bendrasis Teismas atmetė apeliančių argumentą, kad ginčijamame sprendime buvo du kartus įskaičiuotos tos pačios pajamos. Jis taip pat atmetė jų argumentą, kad šis dvigubas įskaičiavimas pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus, motyvuojant tuo, kad dėl jo apeliantėms buvo skirta bauda, kuri nepagrįstai padidino joms tenkančią pardavimų vertės dalį.

131

Baudų apskaičiavimo gairėse pardavimų vertė apibrėžiama kaip tinkama pakaitinė vertė, parodanti ekonominę pažeidimo svarbą ir santykinę kiekvienos darant pažeidimą dalyvaujančios įmonės reikšmę. Teisingumo Teismas patvirtino tokį pardavimų vertės aiškinimą, atitinkantį pirmesniame punkte nurodytus principus, o Komisija tokio dvigubo įskaičiavimo tam tikrose bylose siekė išvengti.

132

Atmesdamas apeliančių argumentą, skundžiamo sprendimo 245 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad jų siūlomas metodas pakenktų kartelių draudimo veiksmingumui, nes tokiu atveju atitinkamoms įmonėms pakaktų susivienyti su kartelio dalyviu, kad sumažėtų joms skirtos baudos dydis. Dėl šių motyvų Bendrasis Teismas patvirtino pardavimų vertės dvigubą įskaičiavimą, o tai yra teisės klaida ir minėtų principų pažeidimas.

133

Komisija mano, kad ketvirtojo pagrindo pirma dalis nepriimtina. Iš SESV 256 straipsnio, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkto matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį apeliantas prašo panaikinti, skundžiamos dalys. Ši ketvirtojo pagrindo pirma dalis iš tikrųjų yra prašymas tiesiog peržiūrėti Bendrajame Teisme pareikštą ieškinį, nenurodant skundžiamame sprendime padarytos konkrečios klaidos, o tai nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai.

134

Bet kuriuo atveju ketvirtojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta ir nereikšminga.

135

Ketvirtojo pagrindo antra dalis susijusi su pareigos motyvuoti pažeidimu, nes Bendrasis Teismas neatsakė į apeliančių argumentą, kad dvigubas pardavimų vertės įskaičiavimas neteisėtai padidino nurodyto pažeidimo ekonominę svarbą ir atitinkamai joms paskirtą baudą.

136

Vykdydamas šią pareigą Bendrasis Teismas privalo pakankamai atsakyti į visus apeliančių pateiktus argumentus. Bendrojo Teismo motyvai gali būti numanomi tik tuo atveju, jeigu jie leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti, dėl kokių priežasčių jis atmetė jų argumentus.

137

Bendrasis Teismas neatsakė į apeliančių pateiktus argumentus, o apsiribojo bendro pobūdžio samprotavimais, kuriais tiesiogiai neatsakoma į šiuos argumentus, ypač argumentą dėl dvigubo pajamų, gautų iš ODĮ pardavimų, įskaičiavimo.

138

Komisija mano, kad ketvirtojo pagrindo antra dalis yra nepagrįsta ir nereikšminga.

139

Ketvirtojo pagrindo trečioje dalyje apeliantės teigia, jog Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai atmetė jų argumentą, kad Komisija nepagrindė, kodėl jų atveju nukrypo nuo savo praktikos vengti dvigubo įskaičiavimo, nors ankstesniuose sprendimuose apskaičiuodama baudos dydį ji atsižvelgė į pardavimų vertę, nes ši vertė atspindi ekonominę pažeidimo vertę.

140

Komisija mano, kad ketvirtojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą ir nereikšmingą.

141

Ketvirtojo pagrindo trijose dalyse, kurias reikia nagrinėti kartu, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus ir neįvykdė pareigos motyvuoti, kai patvirtino baudos dydį remdamasis tomis pačiomis pajamomis kaip tos, kuriomis remiantis buvo apskaičiuotas Quanta, kūrusios ir gaminusios su prekių ženklu Sony Optiarc pagal susitarimus dėl pajamų pasidalijimo parduodamus ODĮ, skirtos baudos dydis.

142

Iš pradžių reikia pažymėti, kad iš apeliacinio skundo netiesiogiai, bet aiškiai matyti, jog apeliantės ginčija skundžiamo sprendimo 237–250 punktus, ir jos, beje, tai patvirtino savo dublike. Taigi šis pagrindas yra priimtinas.

143

Dėl esmės reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 238 punkte Bendrasis Teismas pirmiausia konstatavo, jog apeliančių argumentas, kad Komisija du kartus įskaičiavo pardavimus Dell, yra sunkiai suprantamas, nes tik apeliantės gaudavo pajamas iš Dell.

144

Paskui to sprendimo 239–243 punktuose jis priminė jurisprudenciją, taikytiną Komisijai nustatant baudų už Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimus dydį.

145

Galiausiai Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad ginčijamame sprendime Komisija laikėsi Baudų apskaičiavimo gairėse nustatyto apskaičiavimo metodo. Šiuo aspektu minėto sprendimo 244 punkte jis padarė išvadą, kad, logiška, jog siekdama nustatyti prekių, su kuriomis tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs pažeidimas, pardavimų vertę Komisija, apskaičiuodama baudos dydį, rėmėsi tiesioginiais apeliančių pardavimais Dell.

146

Kiek tai konkrečiai susiję su argumentu, grindžiamu dvigubu pajamų įskaičiavimu, skundžiamo sprendimo 245 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad apeliančių siūlomas metodas, pagal kurį iš pajamų, kurias jos gavo iš Dell, turi būti atimtos Quanta pervestos pajamos, pakenktų kartelių draudimo veiksmingumui, nes kartelyje dalyvavusioms įmonėms pakaktų susivienyti, kad sumažėtų jų baudos dydis.

147

Dėl proporcingumo ir vienodo požiūrio principų Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 246 ir 247 punktuose pridūrė, kad apeliančių veiksmai iš esmės nesiskyrė nuo kitų ginčijamo sprendimo adresačių veiksmų tiek dėl keitimosi informacija, ypač apie kainas, tiek dėl šio keitimosi dažnumo. Tuo remdamasis jis padarė išvadą, kad ginčijamu sprendimu nebuvo pažeisti nei šie principai, nei Baudų apskaičiavimo gairės.

148

Pirma, dėl apeliančių argumento, kad buvo pažeista pareiga motyvuoti, reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį ir 53 straipsnio pirmą pastraipą Bendrajam Teismui tenkanti pareiga motyvuoti sprendimus neįpareigoja šio teismo nuosekliai pateikti išsamaus atsakymo į kiekvieną bylos šalių pateiktą argumentą. Taigi motyvavimas gali būti numanomas, jeigu jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti, kuo pagrįstas Bendrojo Teismo sprendimas, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad jis galėtų vykdyti kontrolę pagal pateiktą apeliacinį skundą (2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Komisija / GEA Group, C‑823/18 P, EU:C:2020:955, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

149

Skundžiamo sprendimo 237–250 punktuose pateikti motyvai atitinka pirmesniame punkte primintos jurisprudencijos reikalavimus. Iš tikrųjų Bendrasis Teismas išnagrinėjo visus apeliančių prieštaravimus, susijusius su baudos apskaičiavimu, ir nurodė priežastis, dėl kurių juos atmetė. Konkrečiai kalbant, skundžiamo sprendimo 237 ir 238 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo argumentą dėl dvigubo įskaičiavimo ir išdėstė šių prieštaravimų atmetimo motyvus.

150

Antra, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad Komisija nenukrypo nuo Baudų apskaičiavimo gairėse nustatyto metodo.

151

Jis teisingai pažymėjo, kad pagal šį metodą apskaičiuodama apeliantėms skirtą baudą Komisija rėmėsi, be kita ko, prekių, su kuriomis tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs pažeidimas, pardavimų verte.

152

Bendrasis Teismas taip pat teisingai nusprendė, kad apeliančių siūlomas metodas, grindžiamas ne pardavimų verte, o pajamomis, gautomis tik iš tiesioginių pardavimų, pakenktų kartelių draudimo veiksmingumui, todėl negali būti laikomas atspindinčiu ekonominę pažeidimo svarbą.

153

Trečia, dėl vienodo požiūrio principo primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją šis principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose. Pagal šį principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pagrįstas (2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Komisija / GEA Group, C‑823/18 P, EU:C:2020:955, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

154

Šiuo atveju skundžiamo sprendimo 246 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad apeliančių veiksmai iš esmės nesiskyrė nuo kitų ginčijamo sprendimo adresačių veiksmų, kiek tai susiję tiek su keitimusi informacija apie kainas, tiek su tokio keitimosi dažnumu. Šiomis aplinkybėmis minėto sprendimo 247 punkte jis nusprendė, kad šiuo sprendimu nebuvo pažeistas vienodo požiūrio principas.

155

Priešingai, nei teigia apeliantės, šioje išvadoje nepadaryta jokios teisės klaidos. Iš skundžiamo sprendimo 246 ir 247 punktų matyti, kad Bendrasis Teismas iš esmės teisingai nusprendė, jog Komisija visoms susijusioms įmonėms taikė tokį patį baudos apskaičiavimo metodą, pagrįstą atsižvelgimu į pardavimų vertę, ir kad apeliančių nurodytos aplinkybės, kurios, jų nuomone, pateisina kitokio apskaičiavimo metodo taikymą, negali turėti įtakos šiai išvadai.

156

Ketvirta, kalbant apie proporcingumo principą, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją apeliacinėje byloje priimdamas sprendimą teisės klausimais Teisingumo Teismas negali teisingumo sumetimais savo vertinimu pakeisti Bendrojo Teismo įgyvendinant savo neribotą jurisdikciją pateikto vertinimo dėl įmonėms už Sąjungos teisės pažeidimą skirtų baudų dydžio. Taigi tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad sankcijos dydis yra ne tik netinkamas, bet ir toks didelis, kad jį būtų galima laikyti neproporcingu, reikėtų konstatuoti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą dėl to, kad baudos dydis yra netinkamas (2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Quinn Barlo ir kt. / Komisija, C‑70/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:351, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Philips ir Philips France / Komisija, C‑98/17 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:774, 107 punktas).

157

Apeliantės neįrodė priežasčių, dėl kurių joms skirtos baudos dydis yra toks didelis, kad jį būtų galima laikyti neproporcingu.

158

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad visą ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

159

Kaip matyti iš šio sprendimo 55–86 punktuose pateiktos apeliančių trečiojo pagrindo analizės, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų.

160

Tokiomis aplinkybėmis skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.

161

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, kai apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas Bendrojo Teismo sprendimą panaikina. Jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima padaryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.

162

Šiuo atveju reikia priimti galutinį sprendimą, nes šioje bylos stadijoje tai galima padaryti.

163

Kaip nurodyta šio sprendimo 33 punkte, grįsdamos savo ieškinį Bendrajame Teisme apeliantės nurodė du pagrindus.

164

Pirmajame Bendrajam Teismui pateiktame pagrinde apeliantės tvirtina, kad, kiek tai susiję su jų dalyvavimu darant atskirus pažeidimus, sudarančius joms inkriminuojamą vieną ir tęstinį pažeidimą, Komisija šio kaltinimo nepateikė per administracinę procedūrą ir kad ginčijamame sprendime pirmą kartą pateiktas kaltinimas pažeidė jų teisę į gynybą. Be to, šis sprendimas nepakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su šių atskirų pažeidimų konstatavimu.

165

Kalbant apie prieštaravimą, susijusį su pareigos motyvuoti pažeidimu, reikia konstatuoti, kad dėl šio sprendimo 78–90 punktuose nurodytų motyvų Komisija nemotyvavo savo sprendimo dėl apeliančių dalyvavimo darant šiuos atskirus pažeidimus, sudarančius joms inkriminuojamą vieną ir tęstinį pažeidimą.

166

Taigi, nesant reikalo nagrinėti kitų grindžiant pirmąjį apeliančių ieškinio pagrindą pateiktų argumentų, šį pagrindą reikia pripažinti pagrįstu tiek, kiek juo Komisija kaltinama nepakankamai motyvavusi ginčijamą sprendimą, kiek tai susiję su jų dalyvavimu darant šiuos atskirus pažeidimus.

167

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kas nurodyta šio sprendimo 55–58 punktuose, ginčijamo sprendimo 1 straipsnio g punktas turi būti panaikintas tiek, kiek jame konstatuota, kad apeliantės pažeidė SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, dalyvaudamos darant kelis atskirus pažeidimus.

168

Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio antrojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantės tvirtina, kad Komisija joms skyrė baudą, apskaičiuotą remiantis pajamomis, kurios buvo gautos iš Dell ir pervestos Quanta pagal galiojančius apeliančių ir Quanta susitarimus dėl pajamų pasidalijimo. Antroje dalyje apeliantės teigia, kad dėl to, jog ginčijamame sprendime nebuvo atsižvelgta į jų gerokai mažesnės apimties veiksmus, palyginti su tam tikrų kitų adresačių veiksmais, Komisija pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį ir Baudų apskaičiavimo gaires.

169

Nagrinėjamu atveju, pirma, kalbant apie ieškinio antrojo pagrindo pirmą dalį, reikia konstatuoti, kad dėl šio sprendimo 141–158 punktuose išdėstytų motyvų, susijusių su prieštaravimu dėl baudos apskaičiavimo metodo, ginčijamu sprendimu nebuvo pažeisti nei vienodo požiūrio ir proporcingumo principai, nei Baudų apskaičiavimo gairės.

170

Antra, kalbant apie ieškinio antrojo pagrindo antrą dalį, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas pritaria skundžiamo sprendimo 253–264 punktuose Bendrojo Teismo išdėstytiems motyvams. Taigi dėl šiuose punktuose ir pirmesniame šio sprendimo punkte nurodytų priežasčių šį antrąjį pagrindą reikia atmesti.

171

Be to, įgyvendinant SESV 261 straipsniu ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsniu Teisingumo Teismui suteiktą neribotą jurisdikciją reikia priimti sprendimą dėl apeliantėms skirtinos baudos dydžio (2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Galp Energía España ir kt. / Komisija, C‑603/13 P, EU:C:2016:38, 87 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

172

Šiuo aspektu primintina, kad Teisingumo Teismas, priimdamas galutinį sprendimą byloje pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį, turi teisę, įgyvendindamas neribotą jurisdikciją, pakeisti Komisijos vertinimą savuoju ir atitinkamai panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę arba periodinę baudą (2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Galp Energía España ir kt. / Komisija, C‑603/13 P, EU:C:2016:38, 88 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

173

Tam, kad nustatytų skirtos baudos dydį, jis pats turi įvertinti bylos aplinkybes ir nagrinėjamo pažeidimo pobūdį (2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Galp Energía España ir kt. / Komisija, C‑603/13 P, EU:C:2016:38, 89 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

174

Atliekant šį vertinimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį, kiekvienos įmonės, kuriai skiriama bauda, atveju reikia atsižvelgti į nagrinėjamo pažeidimo sunkumą ir jo trukmę, laikantis be kita ko, motyvavimo, proporcingumo, sankcijų individualizavimo ir vienodo požiūrio principų, o Teisingumo Teismas neprivalo laikytis orientacinių taisyklių, kurias Komisija nustatė savo gairėse, net jeigu jos gali būti naudingos Sąjungos teismams įgyvendinant neribotą jurisdikciją (2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Galp Energía España ir kt. / Komisija, C‑603/13 P, EU:C:2016:38, 90 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

175

Šiuo atveju Teisingumo Teismas mano, kad nė viena iš aplinkybių, kuriomis apeliantės rėmėsi šioje byloje, ir joks su viešąja tvarka susijęs motyvas nepateisina to, kad jis pasinaudotų neribota jurisdikcija tam, kad sumažintų ginčijamo sprendimo 2 straipsnio g punkte nustatytą baudą.

176

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio g punktą tiek, kiek jame konstatuota, kad apeliantės pažeidė SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, dalyvaudamos darant kelis atskirus pažeidimus, o likusią ieškinio dalį atmesti.

177

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, jis sprendžia ir bylinėjimosi išlaidų klausimą.

178

Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Minėto reglamento 138 straipsnio 3 dalyje patikslinama, kad jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Vis dėlto Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

179

Nagrinėjamu atveju apeliantės reikalavo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmojoje ir apeliacinėje instancijose, o ši pralaimėjo bylą šiame apeliaciniame procese ir iš dalies pirmojoje instancijoje. Dalis apeliančių pirmojoje instancijoje pateiktų reikalavimų buvo atmesta.

180

Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į šios bylos aplinkybes, mano, kad Komisija turi padengti ne tik savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmojoje instancijoje ir apeliacinėje instancijoje, bet ir visas bylinėjimosi išlaidas, kurias apeliantės patyrė šiame apeliaciniame procese, ir pusę jų pirmojoje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų. Apeliantės turi padengti pusę savo bylinėjimosi pirmojoje instancijoje išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: