1

Savo apeliaciniu skundu Carles Puigdemont i Casamajó, Antoni Comín i Oliveres ir Clara Ponsatí i Obiols prašo panaikinti 2021 m. liepos 30 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojo nutartį Puigdemont i Casamajó ir kt./ Parlamentas (T‑272/21 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2021:497, toliau – skundžiama nutartis), kuria jis atmetė jų prašymą sustabdyti 2021 m. kovo 9 d. Europos Parlamento sprendimų P9_TA(2021)0059, P9_TA(2021)0060 ir P9_TA(2021)0061 dėl prašymų atšaukti jų imunitetą (toliau kartu – ginčijami sprendimai) vykdymą.

2

Priešpriešiniu apeliaciniu skundu Ispanijos Karalystė prašo išbraukti skundžiamos nutarties 43 punkte nurodytus motyvus.

3

2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34) 6 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Šiame pagrindų sprendime numatytas Europos arešto orderis baudžiamosios teisės srityje yra pirmoji konkreti priemonė, įgyvendinanti abipusio pripažinimo principą, kurį Europos Vadovų Taryba pavadino teisminio bendradarbiavimo „kertiniu akmeniu“.“

4

Šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.   Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.   Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.“

5

Minėto pagrindų sprendimo 3 ir 4 straipsniuose atitinkamai nurodyti Europos arešto orderio privalomo nevykdymo pagrindai ir neprivalomo nevykdymo pagrindai.

6

To paties pagrindų sprendimo 5 straipsnyje apibrėžtos garantijos, kurias išduodančioji valstybė narė turi suteikti ypatingais atvejais.

7

Pagrindų sprendimo 2002/584 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kai prašomas perduoti asmuo areštuojamas [suimamas], vykdančioji kompetentinga teisminė institucija pagal savo šalies įstatymus informuoja tą asmenį apie Europos arešto orderį, apie jo turinį, taip pat apie galimybę sutikti būti perduotu išduodančiajai teisminei institucijai.“

8

Šio pagrindų sprendimo 12 straipsnyje numatyta:

„Kai asmuo areštuojamas [sulaikomas] pagal Europos arešto orderį, vykdančioji teisminė institucija pagal vykdančiosios valstybės narės teisę nusprendžia, ar prašomą perduoti asmenį reikėtų laikyti laisvės atėmimo vietoje [reikėtų laikyti suimtą]. Asmuo pagal vykdančiosios valstybės narės vidaus teisę gali būti bet kuriuo metu laikinai [lygtinai] paleistas, jei minėtos valstybės narės kompetentinga institucija imasi visų, jos nuomone, reikalingų priemonių užtikrinti, kad asmuo nepasislėptų.“

9

Minėto pagrindų sprendimo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Vykdančioji teisminė institucija, laikydamasi šiame pamatiniame [pagrindų] sprendime nustatytų terminų ir sąlygų, nusprendžia, ar asmuo turi būti perduotas.“

10

To paties pagrindų sprendimo 17 straipsnio 1–5 dalys suformuluotos taip:

„1.   Europos arešto orderis nagrinėjamas ir vykdomas skubos tvarka.

2.   Tais atvejais, kai prašomas perduoti asmuo sutinka būti perduotas, galutinis sprendimas dėl Europos arešto orderio vykdymo turėtų būti priimtas per 10 dienų nuo tokio sutikimo davimo.

3.   Kitais atvejais [galutinis] sprendimas dėl Europos arešto [orderio] vykdymo turėtų būti priimtas per 60 dienų nuo prašomo perduoti asmens arešto [nuo prašomo perduoti asmens suėmimo].

4.   Kai ypatingais atvejais Europos arešto orderio įvykdyti per šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus terminus negalima, vykdančioji teisminė institucija nedelsdama apie tai praneša išduodančiajai teisminei institucijai ir nurodo tokio uždelsimo priežastis. Tokiu atveju terminą galima pratęsti dar 30 dienų.

5.   Kol vykdančioji teisminė institucija dėl Europos arešto orderio nėra priėmusi galutinio sprendimo, ji užtikrina, kad būtų užtikrinamos efektyviam asmens perdavimui būtinos materialiosios sąlygos.“

11

2007 m. birželio 12 d. Tarybos sprendimo 2007/533/TVR dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL L 205, 2007, p. 63) 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jei valstybė narė mano, kad pagal 26, 32 ar 36 straipsnį įvesto perspėjimo vykdymas yra nesuderinamas su jos nacionaline teise, jos tarptautiniais įsipareigojimais ar svarbiais nacionaliniais interesais, ji gali vėliau pareikalauti, kad perspėjimas būtų papildytas žyma, reiškiančia, kad jos teritorijoje nebus imtasi veiksmų, kurių turi būti imtasi remiantis tuo perspėjimu. Žymą turi įvesti valstybės narės, kuri pateikė perspėjimą, SIRENE biuras.“

12

Šio sprendimo 25 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kai taikomas Pamatinis [Pagrindų] sprendimas [2002/584], suėmimui kelią užkertanti žyma pridedama prie perspėjimo dėl suėmimo perdavimo tikslu tik tuo atveju, jeigu pagal nacionalinę teisę už Europos arešto orderio vykdymą atsakinga kompetentinga teisminė institucija atsisako jį vykdyti remdamasi nevykdymo pagrindu, ir kai pareikalaujama pridėti tokią žymą.

2.   Tačiau pagal nacionalinę teisę kompetentingos teisminės institucijos nurodymu, bendrų nurodymų pagrindu arba konkrečiu atveju perspėjimą dėl suėmimo perdavimo tikslu taip pat gali būti reikalaujama papildyti žyma, jei akivaizdu, kad reikės atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį.“

13

Sprendimo 2007/533 26 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Duomenys apie asmenis, ieškomus norint juos suimti perdavimo tikslu remiantis Europos arešto orderiu, ar ieškomus norint juos suimti išdavimo tikslu, įvedami perspėjimą pateikusios valstybės narės teisminės institucijos prašymu.“

14

Šio sprendimo 27 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Jei asmuo yra ieškomas norint jį suimti perdavimo tikslu remiantis Europos arešto orderiu, perspėjimą pateikianti valstybė narė į SIS II įveda ir Europos arešto orderio originalo kopiją.“

15

Minėto sprendimo 30 straipsnyje nustatyta:

„Jei asmuo negali būti suimtas, nes prašymą gavusi valstybė narė atsisako jį suimti, laikydamasi 24 arba 25 straipsnyje nustatytos tvarkos dėl žymų, arba perspėjimo dėl suėmimo išdavimo tikslu atveju nėra baigtas tyrimas, ši valstybė narė turi laikyti tą perspėjimą perspėjimu, kuriuo pranešama atitinkamo asmens buvimo vieta.“

16

To paties sprendimo 31 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Į SIS II pagal 26 straipsnį įvestas perspėjimas kartu su 27 straipsnyje nurodytais papildomais duomenimis yra tas pats ir turi tą patį poveikį kaip Europos arešto orderis, išduotas pagal Pamatinį [Pagrindų] sprendimą [2002/584], kai šis pamatinis [pagrindų] sprendimas taikomas.“

17

Ginčo aplinkybės išdėstytos skundžiamos nutarties 1–20 punktuose. Šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros tikslais jos gali būti apibendrintos taip, kaip nurodyta toliau.

18

Tuo metu, kai buvo priimti 2017 m. rugsėjo 6 d.Ley 19/2017 del Parlamento de Cataluña, reguladora del referéndum de autodeterminación (Katalonijos Parlamento įstatymas Nr. 19/2017, kuriuo reglamentuojamas referendumas dėl apsisprendimo) (DOGC Nr. 7449A, 2017 m. rugsėjo 6 d., p. 1) ir 2017 m. rugsėjo 8 d.Ley 20/2017 del Parlamento de Cataluña, de transitoriedad jurídica y fundacional de la República (Katalonijos Parlamento įstatymas Nr. 20/2017 dėl pereinamojo laikotarpio, per kurį įtvirtinama teisės sistema ir sukuriama Respublika) (DOGC Nr. 7451A, 2017 m. rugsėjo 8 d., p. 1), taip pat kai 2017 m. spalio 1 d. buvo surengtas pirmajame iš šių dviejų įstatymų (tuo metu jo nuostatų galiojimas buvo sustabdytas Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas, Ispanija) sprendimu) numatytas referendumas dėl apsisprendimo, C. Puigdemont i Casamajó, A. Comín i Oliveres ir C. Ponsatí i Obiols buvo atitinkamai Generalitat de Cataluña (Katalonijos generalitetas, Ispanija) pirmininkas ir Gobierno autonómico de Cataluña (Katalonijos autonominė vyriausybė, Ispanija) nariai.

19

Priėmus minėtus įstatymus ir įvykus šiam referendumui Ministerio fiscal (Prokuratūra, Ispanija), Abogado del Estado (valstybės advokatas, Ispanija) ir Partido político VOX (politinė partija VOX) inicijavo baudžiamąją bylą keliems asmenims, įskaitant apeliantus, manydami, kad pastarųjų veiksmai kvalifikuotini kaip nusikalstamos veikos, be kita ko, kaip „maištas“.

20

Vėliau apeliantai pateikė savo kandidatūras Europos Parlamento narių rinkimuose. 2019 m. birželio 13 d.Junta Electoral Central (Centrinė rinkimų komisija, Ispanija) priėmė sprendimą, kuriame paskelbė 2019 m. gegužės 26 d. rinkimuose į Parlamentą išrinktus kandidatus, tarp jų buvo C. Puigdemont i Casamajó ir A. Comín i Oliveres.

21

2019 m. birželio 17 d. Centrinė rinkimų komisija atsisakė suteikti apeliantams galimybę duoti priesaiką arba pasižadėti laikytis Ispanijos Konstitucijos, kaip to reikalaujama pagal Ispanijos teisę, ir pateikė Parlamentui Ispanijoje išrinktų kandidatų sąrašą, kuriame nebuvo C. Puigdemont i Casamajó ir A. Comín i Oliveres. 2019 m. birželio 27 d. Parlamento pirmininkas jiems pranešė, kad negali jų laikyti būsimais Parlamento nariais.

22

2019 m. spalio 14 d.Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) baudžiamųjų bylų kolegijos ikiteisminio tyrimo teisėjas išdavė Europos arešto orderius, 2019 m. spalio 14 d. – dėl C. Puigdemont i Casamajó, o 2019 m. lapkričio 4 d. – dėl A. Comín i Oliveres ir C. Ponsatí i Obiols.

23

2020 m. sausio 10 d.Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) antrosios kolegijos pirmininkas pateikė Parlamentui prašymą, grindžiamą tos pačios dienos Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) baudžiamųjų bylų kolegijos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, dėl C. Puigdemont i Casamajó ir A. Comín i Oliveres parlamentinio imuniteto atšaukimo.

24

2020 m. sausio 13 d. plenarinėje sesijoje Parlamentas, atsižvelgdamas į 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Junqueras Vies (C‑502/19, EU:C:2019:1115), konstatavo, kad C. Puigdemont i Casamajó ir A. Comín i Oliveres išrinkti Parlamento nariais nuo 2019 m. liepos 2 d.

25

2020 m. sausio 16 d. Parlamento pirmininko pavaduotojas per plenarinę sesiją pranešė apie prašymus atšaukti C. Puigdemont i Casamajó ir A. Comín i Oliveres imunitetą ir perdavė juos atsakingam komitetui, t. y. Parlamento teisės reikalų komitetui (toliau – JURI komitetas).

26

2020 m. vasario 4 d.Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) antrosios kolegijos pirmininkas perdavė Parlamentui prašymą, grindžiamą tos pačios dienos šio teismo baudžiamųjų bylų kolegijos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, atšaukti C. Ponsatí i Obiols imunitetą.

27

2020 m. vasario 10 d. Parlamentas, po Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos 2020 m. sausio 31 d., konstatavo, kad C. Ponsatí i Obiols išrinkta Parlamento nare nuo 2020 m. vasario 1 d.

28

2020 m. vasario 13 d. Parlamento pirmininko pavaduotojas per plenarinę sesiją pranešė apie prašymą atšaukti C. Ponsatí i Obiols imunitetą ir perdavė šį prašymą JURI komitetui.

29

Kai apeliantai pateikė savo pastabas Parlamentui ir buvo išklausyti JURI komitete, šis komitetas 2021 m. vasario 23 d. priėmė ataskaitas A 9‑0020/2021, A 9‑0021/2021 ir A 9‑0022/2021 dėl prašymų atšaukti apeliantų imunitetą. Ginčijamais sprendimais Parlamentas atšaukė apeliantų imunitetą, remdamasis Protokolo (Nr. 7) dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų (OL C 326, 2012, p. 266, toliau – Protokolas dėl Sąjungos privilegijų ir imunitetų) 9 straipsnio 1 dalies b punktu.

30

2021 m. gegužės 19 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliantų ieškinį dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo.

31

2021 m. gegužės 26 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atskiru dokumentu apeliantų pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti ginčijamų sprendimų vykdymą.

32

2021 m. birželio 2 d. Nutartimi Puigdemont i Casamajó ir kt. / Parlamentas (T‑272/21 R, nepaskelbta Rink.), priimta remiantis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 157 straipsnio 2 dalimi, Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas nurodė sustabdyti ginčijamų sprendimų vykdymą, kol bus priimta nutartis, užbaigianti Bendrajame Teisme pradėtą procedūrą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

33

2021 m. birželio 24 d. sprendimu Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas leido Ispanijos Karalystei įstoti į bylą palaikyti Parlamento reikalavimų.

34

Skundžiama nutartimi Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas atmetė apeliantų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

35

Šiuo tikslu tos nutarties 38 punkte Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas nusprendė, kad reikia išnagrinėti, ar tenkinta skubos sąlyga.

36

Šiuo klausimu, pirma, skundžiamos nutarties 42 punkte jis nusprendė, kad reikia remtis tik ginčijamų sprendimų objektyviais padariniais, nustatytais atsižvelgiant į šių sprendimų turinį, ir kad tariamo šių sprendimų aiškumo trūkumo nepakanka siekiant konstatuoti apeliantų nurodytą didelę žalą ir nepataisomą jos pobūdį.

37

Antra, tos nutarties 43 punkte Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas nusprendė, kad apeliantai negali remtis tariama suėmimo rizika, kylančia jiems vykstant į Parlamento sesiją Strasbūre (Prancūzija) arba grįžtant iš jos, nes tokia kelionė patenka į Protokolo dėl Sąjungos privilegijų ir imunitetų 9 straipsnio 2 dalyje numatytą imunitetą, kuriuo apeliantai dar naudojasi.

38

Trečia, Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas išnagrinėjo, ar skubos sąlyga gali būti laikoma įvykdyta, pirma, dėl tariamai egzistuojančios neišvengiamo apeliantų suėmimo rizikos, kylančios iš bendro ginčijamų sprendimų poveikio, ir, antra, dėl Europos arešto orderių, išduotų dėl apeliantų, taip pat dėl su apeliantais susijusių perspėjimų apie asmenis, ieškomus norint juos suimti perdavimo tikslu (toliau – perspėjimai SIS II).

39

Skundžiamos nutarties 45 punkte Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas pabrėžė, kad vykdančiosios valstybės narės teisminės institucijos, be kita ko, turi galimybę Pagrindų sprendimo 2002/584 3 ir 4 straipsniuose numatytomis sąlygomis atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį ir kad prašomas perduoti asmuo gali nesutikti būti perduotas, todėl vykdančioji teisminė institucija turės priimti sprendimą dėl Europos arešto orderio vykdymo. Tuo remdamasis jis padarė išvadą, kad apeliantų nurodytos žalos atsiradimas priklauso nuo daugelio veiksnių buvimo.

40

Skundžiamos nutarties 46 punkte Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas konstatavo, kad apeliantai neįrodė, jog jų suėmimas arba a fortiori jų perdavimas Ispanijos valdžios institucijoms yra pakankamai tikėtini.

41

Šiuo klausimu tos nutarties 47 punkte jis nusprendė, kad apeliantai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad vykdančiosios teisminės institucijos ir, be kita ko, jų gyvenamosios vietos valstybės narės, t. y. Belgijos Karalystės, vykdančiosios teisminės institucijos ketino vykdyti dėl apeliantų išduotus Europos arešto orderius taip, kad tariamos žalos atsiradimas galėtų būti pakankamai tikėtinas.

42

Skundžiamos nutarties 48–50 punktuose nurodęs, kad po ginčijamų sprendimų priėmimo vykdančiosios teisminės institucijos nesiėmė jokių veiksmų ir Belgijos valdžios institucijos patvirtino tam tikras priemones, tos nutarties 51 ir 53 punktuose Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas pažymėjo, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) kreipėsi į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnį su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kuris buvo užregistruotas numeriu C‑158/21, ir dėl to buvo sustabdytas nacionalinės bylos nagrinėjimas, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą. Tuo remdamasis jis minėtos nutarties 53 punkte padarė išvadą, kad dėl apeliantų išduotų Europos arešto orderių vykdymas buvo sustabdytas.

43

Be to, skundžiamos nutarties 55 punkte Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas nusprendė, kad apeliantai nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių išvadą dėl šio vykdymo sustabdymo, ir kad, konkrečiai kalbant, šiai išvadai neturi įtakos aplinkybė, jog Ispanijos Karalystė nepašalino perspėjimų SIS II.

44

Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas skundžiamos nutarties 58 punkte padarė išvadą, kad apeliantai neįrodė, jog skubos sąlyga yra įvykdyta, nes šiuo atveju jų nurodyta didelė ir nepataisoma žala negali būti kvalifikuojama kaip reali arba kaip pakankamai tikėtina žala.

45

Apeliantai Teisingumo Teismo prašo:

46

Parlamentas Teisingumo Teismo prašo:

47

Ispanijos Karalystė Teisingumo Teismo prašo:

48

Priešpriešiniu apeliaciniu skundu Ispanijos Karalystė Teisingumo Teismo prašo išbraukti skundžiamos nutarties 43 punkte nurodytus motyvus.

49

Apeliantai Teisingumo Teismo prašo:

50

Parlamentas Teisingumo Teismo prašo:

51

Grįsdami savo apeliacinį skundą apeliantai nurodo du pagrindus, susijusius su teisės klaidomis, kurias padarė Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas, pirma, nepripažindamas, kad galėjo atsirasti didelė ir nepataisoma žala, kol nepriimtas joks galutinis sprendimas dėl Europos arešto orderių, išduotų dėl apeliantų, vykdymo, ir, antra, padarydamas išvadą, kad tariamos žalos nebuvo galima numatyti kaip pakankamai tikėtinos.

52

Be to, Ispanijos Karalystė ir Parlamentas prašo Teisingumo Teismo pakeisti motyvus.

53

Ispanijos Karalystė pirmiausia ginčija apeliacinio skundo priimtinumą.

54

Šiuo klausimu ji nurodo, pirma, kad apeliantai remiasi po skundžiamos nutarties priėmimo susiklosčiusiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis negalima pagrįstai remtis šiame apeliaciniame skunde. Antra, ji teigia, jog apeliantų reikalavimai nepatenka į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros dalyką, nes jais siekiama, kad būtų sustabdytas dėl apeliantų išduotų Europos arešto orderių vykdymas. Trečia, kai kuriais apeliantų argumentais siekiama užginčyti Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą. Ketvirta, jeigu Teisingumo Teismas panaikintų skundžiamą nutartį, jis turėtų grąžinti bylą Bendrajam Teismui, nes šis išnagrinėjo tik vieną iš trijų sąlygų, kurių reikia laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

55

Pirma, svarbu pažymėti, kad Ispanijos Karalystės argumentai, susiję su rėmimusi faktinėmis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis po skundžiamos nutarties priėmimo, ir su Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojo atlikto faktinių aplinkybių vertinimo ginčijimu, pateikti ne dėl viso apeliacinio skundo, o tik dėl kai kurių jį pagrindžiančių argumentų.

56

Tokiomis aplinkybėmis šie Ispanijos Karalystės argumentai bet kuriuo atveju negali pateisinti viso šio apeliacinio skundo nepriimtinumo.

57

Antra, kadangi apeliacinio skundo reikalavimais prašoma panaikinti tik skundžiamą nutartį ir prireikus sustabdyti ginčijamų sprendimų vykdymą, negalima teigti, jog juo siekiama, kad Teisingumo Teismas sustabdytų dėl apeliantų išduotų Europos arešto orderių vykdymą.

58

Trečia, net darant prielaidą, kaip teigia Ispanijos Karalystė, kad panaikinus skundžiamą nutartį šioje bylos stadijoje negali būti priimtas sprendimas, ši aplinkybė, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirma pastraipa, reikštų, kad byla tokiu atveju turėtų būti grąžinta Bendrajam Teismui. Tačiau minėta aplinkybė negali lemti apeliantų pateikto apeliacinio skundo nepriimtinumo.

59

Taigi apeliacinis skundas negali būti visas atmestas kaip nepriimtinas.

60

Pateikdami apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą apeliantai teigia, kad Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas padarė teisės klaidą, nes neatsižvelgė į tai, kad didelė ir nepataisoma žala galėjo atsirasti prieš priimant bet kurį galutinį sprendimą dėl Europos arešto orderių, išduotų dėl apeliantų, vykdymo.

61

Pirmiausia apeliantai nurodo, jog keli skundžiamos nutarties punktai grindžiami prielaida, kad didelė ir nepataisoma žala būtų padaryta tik apeliantų perdavimu Ispanijos Karalystei.

62

Taigi Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas skundžiamos nutarties 45 punkte atsižvelgė tik į žalą, kuri gali atsirasti dėl apeliantų perdavimo Ispanijos valdžios institucijoms. Tačiau didelė ir nepataisoma žala jau būtų padaryta, jei apeliantai būtų suimti ir laikomi suimti net ir ribotą laiką, ypač atsižvelgiant į tai, kad tokia rizika kyla kiekvieną kartą jiems judant valstybės narės teritorijoje. Apeliantai gali būti suimti siekiant įvykdyti dėl jų išduotus Europos arešto orderius arba remiantis perspėjimais SIS II. Be to, vykdančioji teisminė institucija gali nuspręsti toliau laikyti juos suimtus pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 12 straipsnį. Tai, kad 2021 m. rugsėjo 23 d. C. Puigdemont i Casamajó buvo suimtas ir laikomas suimtas Sardinijoje (Italija), rodo apeliantų argumentų pagrįstumą.

63

Skundžiamos nutarties 47–49, 56 ir 57 punktai taip pat grindžiami prielaida, kad apeliantų suėmimas negali būti laikomas didele ir nepataisoma žala. Be to, tos nutarties 60 punkte toks suėmimas nurodytas kaip situacijos, kuriai esant tariama žala galėtų atsirasti, pavyzdys, o ne kaip situacija, kai ši žala jau atsirado.

64

Papildomai apeliantai nurodo, kad skundžiamos nutarties 45 punkte padarytos išvados, susijusios su Pagrindų sprendimu 2002/584, neleidžia teigti, kad žala, kylanti dėl galimo apeliantų suėmimo, priklauso nuo daugelio veiksnių.

65

Parlamentas ir Ispanijos Karalystė prašo atmesti pirmąjį pagrindą.

66

Parlamentas pirmiausia teigia, kad šis pagrindas iš dalies paremtas argumentais, kurie turi būti atmesti kaip nepriimtini, nes grindžiami faktinėmis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis po skundžiamos nutarties priėmimo, arba jais siekiama užginčyti Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą. Ispanijos Karalystė taip pat teigia, kad ginčijamas Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojo vertinimas yra susijęs su įrodymų vertinimu.

67

Be to, pirmasis pagrindas grindžiamas klaidingu skundžiamos nutarties supratimu, nes Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas nepareiškė nuomonės tuo klausimu, ar apeliantų suėmimas arba jų perdavimas Ispanijos valdžios institucijoms turi būti kvalifikuojamas kaip „didelė ir nepataisoma žala“. Beje, Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas teisingai nusprendė, kad apeliantų nurodytos žalos atsiradimas priklauso nuo daugelio veiksnių. Iš tiesų ginčijami sprendimai nėra lemiama šios žalos priežastis.

68

Ispanijos Karalystė siūlo aiškinti skundžiamos nutarties 45 punktą taip, kad jame nurodyta, jog ginčijami sprendimai nėra lemiama apeliantų nurodytos žalos priežastis. Iš tikrųjų ši žala išplaukia iš jų sprendimo pabėgti iš Ispanijos ir dėl tokio sprendimo priimtų nacionalinių priemonių.

69

Pirmiausia reikia išnagrinėti Parlamento ir Ispanijos Karalystės argumentus, kuriais ginčijamas apeliacinio skundo pirmojo pagrindo priimtinumas.

70

Pirma, svarbu priminti, kad remiantis SESV 256 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirma pastraipa apeliacinėje byloje gali būti nagrinėjami tik teisės klausimai. Todėl tik Bendrasis Teismas yra kompetentingas nustatyti ir vertinti turinčias reikšmės bylai faktines aplinkybes ir jam pateiktus įrodymus. Taigi šių faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas, išskyrus atvejus, kai jie buvo iškraipyti, nėra teisės klausimas, dėl kurio galima pateikti apeliacinį skundą Teisingumo Teismui (pagal analogiją žr. 2021 m. lapkričio 30 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo nutarties Land Rheinland-Pfalz / Deutsche Lufthansa, C‑466/21 P‑R, nepaskelbta Rink., EU:C:2021:972, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

71

Šioje byloje apeliantų pagrindiniais argumentais, pateiktais grindžiant pirmąjį pagrindą, siekiama įrodyti, kad skundžiamoje nutartyje buvo padaryta faktinių aplinkybių teisinio vertinimo klaida, nes Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas nusprendė, jog galimas jų suėmimas nereikštų didelės ir nepataisomos žalos. Papildomai apeliantai iš esmės teigia, kad neteisingai aiškindamas Pagrindų sprendimą 2002/584 Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas suklydo dėl šio pagrindų sprendimo pasekmių Europos arešto orderiui, kaip antai apeliantų atveju.

72

Darytina išvada, jog reikia atmesti argumentą, kad apeliacinio skundo pirmasis pagrindas turi būti laikomas nepriimtinu tiek, kiek juo siekiama užginčyti Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą.

73

Antra, pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, kadangi apeliaciniame procese Teisingumo Teismas turi kompetenciją tik patikrinti pirmojoje instancijoje nagrinėtų pagrindų ir argumentų teisinį vertinimą, bylos šalis negali Teisingumo Teisme pirmą kartą pateikti pagrindų ar argumentų, kurie nebuvo nurodyti Bendrajame Teisme (2020 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutarties Anglo Austrian AAB ir Belegging-Maatschappij Far-East / ECB, C‑207/20 P(R), nepaskelbta Rink., EU:C:2020:1057, 72 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

74

Taigi apeliantai Teisingumo Teisme negali tinkamai remtis argumentais, pagrįstais faktinėmis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis po skundžiamos nutarties priėmimo. Iš to išplaukia, kad argumentas, pagal kurį tai, kad C. Puigdemont i Casamajó buvo suimtas ir laikomas suimtas Sardinijoje, rodo apeliantams kylančios rizikos tikrumą, turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

75

Kalbant apie pirmojo pagrindo nagrinėjimą iš esmės, reikia priminti, kaip skundžiamos nutarties 39 ir 40 punktuose nurodė Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros tikslas – garantuoti būsimo galutinio sprendimo veiksmingumą, kad būtų išvengta Teisingumo Teismo užtikrinamos teisinės apsaugos spragų. Būtent siekiant šio tikslo, skubą reikia vertinti atsižvelgiant į būtinybę priimti laikiną sprendimą tam, kad šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepatirtų didelės ir nepataisomos žalos. Ši šalis turi pateikti įrodymų, kad negali laukti bylos nagrinėjimo iš esmės baigties, nepatirdama tokios žalos. Nors iš tiesų tam, kad būtų nustatyta, jog ši žala patiriama, nebūtina reikalauti, kad žalos atsiradimas ir neišvengiamumas būtų nustatyti visiškai užtikrintai, užtenka, kad žala būtų pakankamai tikėtina, vis dėlto šalis, kuri prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę, privalo įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžiama galimybė patirti tokią žalą (2021 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutarties Symrise / ECHA, C‑282/21 P(R), nepaskelbta Rink., EU:C:2021:631, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

76

Siekdamas įvertinti, ar tenkinama skubos sąlyga, Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas skundžiamos nutarties 45 punkte pažymėjo, kad „apeliantų nurodytos žalos“ atsiradimas priklauso nuo daugelio veiksnių buvimo.

77

Iš tos nutarties 41 punkto aiškiai matyti, kad apeliantų Bendrajame Teisme nurodyta žala, jų manymu, kilo dėl suėmimo ir perdavimo Ispanijos valdžios institucijoms rizikos. Be to, dėl su šia žala susijusių apeliantų argumentų minėtos nutarties 44 punkte nurodyta, jog jie grindžiami tuo, kad negalima atmesti apeliantų suėmimo nedelsiant tikimybės.

78

Šiomis aplinkybėmis tos pačios nutarties 45 punktą reikia suprasti taip, kad jame nurodyta, jog apeliantų suėmimas ir perdavimas Ispanijos valdžios institucijoms priklausė nuo kelių veiksnių buvimo.

79

Taigi padaręs tokią išvadą Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas visiškai neatmetė galimybės, kad galimas apeliantų suėmimas gali jiems sukelti didelės ir nepataisomos žalos.

80

Darytina išvada, kad pagrindiniai argumentai, pateikti grindžiant apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą, tiek, kiek jie susiję su skundžiamos nutarties 45 punktu, paremti klaidingu tos nutarties supratimu, todėl turi būti atmesti.

81

Tas pats pasakytina apie šiuos argumentus ir tiek, kiek jie susiję su minėtos nutarties 47–49, 56 ir 57 punktais, nes iš jos 46 punkto matyti, kad šiuose punktuose, be kita ko, siekiama konstatuoti, jog apeliantai neįrodė, kad jų suėmimas galėjo būti numatytas kaip pakankamai tikėtinas.

82

Priešingai, atrodo, skundžiamos nutarties 60 punktas prieštarauja jos 44–58 punktuose pateiktiems argumentams, nes jame galimas apeliantų suėmimas vertinamas ne kaip įrodymas, kad tariama žala jau atsirado, o tik kaip įrodymas, kad šios žalos atsiradimas yra pakankamai tikėtinas.

83

Vis dėlto tokia Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojo padaryta klaida turi būti laikoma nereikšminga. Iš tiesų skundžiamos nutarties 60 punktas yra perteklinis, nes juo ne siekiama pagrįsti sprendimo atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kaip nurodyta tos nutarties 59 punkte, o tik primenama apeliantams, kad šis sprendimas nepažeidžia jų teisės pateikti naują prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, grindžiamą naujomis faktinėmis aplinkybėmis.

84

Todėl pagrindinius argumentus, kuriais grindžiamas pirmasis pagrindas, reikia atmesti kaip iš dalies nepagrįstus ir iš dalies nereikšmingus.

85

Kalbant apie šiam pagrindui pagrįsti papildomai pateiktus argumentus, reikia pažymėti, kad skundžiamos nutarties 45 punkte konstatuodamas, jog apeliantų nurodytos žalos atsiradimas priklauso nuo daugelio veiksnių buvimo, Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas rėmėsi, pirma, vykdančiosios valstybės narės teisminių institucijų turimais įgaliojimais atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį ir, antra, aplinkybe, kad prašomo perduoti asmens perdavimas priklauso nuo šių institucijų sprendimo, jei tas asmuo nesutinka būti perduotas.

86

Kadangi skundžiamos nutarties 45 punkte nurodyti tik tam tikri Pagrindų sprendime 2002/584 numatyti mechanizmai, šis punktas, priešingai, nei teigia Parlamentas ir Ispanijos Karalystė, negali būti suprantamas taip, kad jame konstatuojama, jog šios valstybės narės patvirtintos nacionalinės priemonės, o ne ginčijami sprendimai yra lemiama apeliantų nurodytos žalos priežastis.

87

Atvirkščiai, iš šios nutarties 78 punkto matyti, kad skundžiamos nutarties 45 punktas turi būti suprantamas taip, kad jame, be kita ko, teigiama, jog Pagrindų sprendime 2002/584 numatyti mechanizmai, paminėti šiame punkte, reiškia, kad apeliantų suėmimas priklauso nuo kitų veiksnių nei jų parlamentinio imuniteto atšaukimas pagal ginčijamus sprendimus.

88

Iš šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 1 dalies matyti, kad Europos arešto orderis yra teismo sprendimas, kurį priima viena valstybė narė, kad kita valstybė narė „areštuotų [suimtų] ir perduotų“ prašomą perduoti asmenį.

89

Be to, iš minėto pagrindų sprendimo 11 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 3 dalies matyti, kad Europos arešto orderio vykdymo procedūra paprastai pradedama po to, kai vykdančiosios valstybės narės institucijos suima prašomą perduoti asmenį.

90

Tokį aiškinimą patvirtina to paties pagrindų sprendimo 12 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią, kai asmuo sulaikomas pagal Europos arešto orderį, vykdančioji teisminė institucija sprendžia, ar jį „reikėtų laikyti laisvės atėmimo vietoje [reikėtų laikyti suimtą]“.

91

Be to, iš Pagrindų sprendimo 2002/584 12 straipsnio ir 17 straipsnio 5 dalies matyti, kad tuo atveju, kai vykdančioji teisminė institucija nusprendžia nutraukti prašomo perduoti asmens suėmimą, ji turi pasirūpinti, kad šis asmuo būtų lygtinai paleistas taikant bet kokias priemones, kurias ji laikytų būtinomis siekiant išvengti jo slapstymosi ir užtikrinti efektyviam jo perdavimui būtinas materialiąsias sąlygas, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl Europos arešto orderio vykdymo (2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Lanigan, C‑237/15 PPU, EU:C:2015:474, 63 punktas).

92

Sprendimas dėl perdavimo, į kurį daroma nuoroda skundžiamos nutarties 45 punkte, pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 15 ir 17 straipsnius priimamas pasibaigus šio arešto orderio vykdymo procedūrai, t. y. po prašomo perduoti asmens suėmimo ir sprendimų dėl jo laikymo suimto arba lygtinio paleidimo priėmimo.

93

Vadinasi, Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad šiame 45 punkte nurodyti vykdančiosios teisminės institucijos įgaliojimai leidžia teigti, jog apeliantų suėmimas priklauso nuo daugelio veiksnių buvimo.

94

Taigi reikia pritarti apeliacinio skundo pirmajam pagrindui tiek, kiek jis susijęs su skundžiamos nutarties 45 punktu.

95

Kadangi skundžiamos nutarties 46–57 punktuose nurodyti motyvai taip pat gali pagrįsti tos nutarties rezoliucinę dalį, jos 45 punkte padarytos teisės klaidos konstatavimas pats savaime nereiškia, kad minėta nutartis turi būti panaikinta. Todėl reikia išnagrinėti apeliacinio skundo antrąjį pagrindą.

96

Apeliacinio skundo antrąjį pagrindą sudaro penkios dalys. Iš pradžių reikia kartu išnagrinėti tris pirmąsias šio pagrindo dalis.

97

Šio pagrindo pirmoje dalyje apeliantai nurodo, kad perspėjimų SIS II buvimo pakako tam, kad būtų padaryta išvada dėl jiems kylančios rizikos būti suimtiems ir dėl to patirti didelę ir nepataisomą žalą. Jų teigimu, kadangi valstybių narių policijos tarnybos nepapildė atitinkamų perspėjimų SIS II žyma pagal Sprendimo 2007/533 25 straipsnio 2 dalį, toks suėmimas iš esmės turėjo būti įvykdytas. Taigi Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas padarė teisės klaidą, kai skundžiamos nutarties 55 punkte atmetė perspėjimų SIS II svarbą.

98

Antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantai teigia, kad Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas taikė pernelyg aukštus įrodinėjimo standartus, reikalaudamas, kad jie įrodytų valstybių narių ketinimą juos suimti, nors nustatyta, jog dėl jų buvo įvesti perspėjimai SIS II. Iš tiesų vienintelis „veiksmas“, kurio valstybės narės galėtų imtis vykdydamos šiuos perspėjimus, ir yra būtent apeliantų suėmimas.

99

Antrojo pagrindo trečioje dalyje apeliantai nurodo, kad dėl jų išduotų Europos arešto orderių vykdymo sustabdymas nepaneigia tariamos žalos atsiradimo tikimybės. Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas rėmėsi tuo, ką Ispanijos valdžios institucijos turėtų daryti, nors turėjo remtis tuo, ką jos iš tikrųjų padarė. Taigi, net jei šios institucijos turėjo sustabdyti perspėjimus SIS II, tai, kad šie perspėjimai vis dar galiojo, buvo pakankamas pagrindas tariamos žalos atsiradimo tikimybei nustatyti. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) ikiteisminio tyrimo teisėjo pranešimai Prancūzijos ir Italijos valdžios institucijoms patvirtina šią analizę.

100

Parlamentas ir Ispanijos Karalystė prašo atmesti antrojo pagrindo pirmąsias tris dalis.

101

Parlamento teigimu, pirmosios trys šio pagrindo dalys turi būti pripažintos bent iš dalies nepriimtinomis, nes jomis visų pirma paprasčiausiai siekiama, kad būtų peržiūrėtas Bendrajame Teisme pareikštas ieškinys, be to, jomis ginčijamas Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas ir galiausiai jos grindžiamos faktinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmojoje instancijoje. Be to, minėto pagrindo pirma ir trečia dalys nesusijusios su skundžiamos nutarties punktais, nurodytais šiose dalyse.

102

Ispanijos Karalystė teigia, kad prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantai nesirėmė perspėjimais SIS II arba būtinybe atsižvelgti į riziką, kad jie gali būti suimti kitoje valstybėje narėje nei Belgijos Karalystė, Ispanijos Karalystė ar Prancūzijos Respublika. Taigi ji mano, kad šiais perspėjimais arba šia rizika grindžiami argumentai dėl šios priežasties turi būti atmesti kaip nepriimtini. Tas pats pasakytina ir apie argumentus, grindžiamus Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) ikiteisminio tyrimo teisėjo pranešimais, kuriais remiasi apeliantai.

103

Be to, Ispanijos Karalystė nurodo, kad taisyklės, kuriomis remiasi apeliantai, negali paneigti Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojo išvados, jog Belgijos valdžios institucijoms sustabdžius dėl apeliantų išduotų Europos arešto orderių vykdymą, nebelieka rizikos, kad jie bus perduoti Ispanijos valdžios institucijoms.

104

Parlamentas ir Ispanijos Karalystė taip pat mano, kad Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas netaikė pernelyg aukštų įrodinėjimo standartų ir kad, priešingai, jis taikė tik Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią tariamą žalą turi būti galima numatyti kaip pakankamai tikėtiną.

105

Kad ir kaip būtų, Parlamentas nurodo, kad antrojo pagrindo pirma ir antra dalys yra nereikšmingos, nes apeliantai neginčija Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojo argumentų, susijusių su Ispanijoje vykusio baudžiamojo proceso sustabdymu, nors šių argumentų pakanka siekiant pagrįsti prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetimą.

106

Dėl Parlamento ir Ispanijos Karalystės argumentų, kuriais siekiama užginčyti antrojo pagrindo pirmųjų trijų dalių priimtinumą, primintina, pirma, kad pagal SESV 256 straipsnio 1 dalį, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punktą apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos ginčijamos sprendimo ar nutarties, kuriuos prašoma panaikinti, dalys ir šį prašymą konkrečiai pagrindžiantys teisiniai argumentai. Šio reikalavimo netenkina apeliacinis skundas, kuriame net nepateikiami argumentai, konkrečiai skirti skundžiamuose sprendime ar nutartyje padarytai teisės klaidai nurodyti, bet tik pakartojami ieškinio pagrindai ir argumentai, kurie jau buvo nurodyti Bendrajame Teisme. Toks apeliacinis skundas iš tikrųjų yra prašymas paprasčiausiai peržiūrėti Bendrajame Teisme pareikštą ieškinį, o tai nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai (2018 m. sausio 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo nutarties Komisija / RW, C‑442/17 P(R), nepaskelbta Rink., EU:C:2018:6, 66 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

107

Nagrinėjamu atveju matyti, kad antrojo pagrindo pirmosiose trijose dalyse apeliantai nurodo kelias skundžiamoje nutartyje padarytas klaidas ir pateikia kelis teisinius argumentus, kuriais siekiama įrodyti šių klaidų tikrumą. Darytina išvada, jog šių pirmųjų trijų dalių negalima vertinti taip, kad jomis siekiama paprasčiausiai peržiūrėti Bendrajame Teisme pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

108

Taip pat reikia atmesti Parlamento argumentą, kad antrojo pagrindo pirma ir trečia dalys turi būti pripažintos nepriimtinomis, nes jos nesusijusios su konkrečiais skundžiamos nutarties punktais.

109

Viena vertus, iš apeliacinio skundo vienareikšmiškai matyti, kad antrojo pagrindo pirma dalimi ginčijamas skundžiamos nutarties 46–57 punktuose pateiktas Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojo vertinimas, pagal kurį apeliantų nurodytos žalos nebuvo galima numatyti kaip pakankamai tikėtinos, net jei dėl jų buvo įvesti perspėjimai SIS II.

110

Kita vertus, iš apeliacinio skundo aiškiai matyti, kad antrojo pagrindo trečia dalis susijusi su skundžiamos nutarties 52–56 punktais, kuriuose Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas išdėstė Ispanijoje pradėto baudžiamojo proceso sustabdymo pasekmes.

111

Antra, nors, kaip priminta šios nutarties 70 punkte, nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas negali kvestionuoti Bendrojo Teismo atlikto faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo, negali būti laikoma, kad antrojo pagrindo pirmosiomis trimis dalimis siekiama užginčyti tokį vertinimą.

112

Viena vertus, pirmoje ir trečioje šio pagrindo dalyse apeliantai ginčija tai, kad Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas taikė reikalavimą, pagal kurį tariama žala turi būti pakankamai tikėtina, kad būtų galima konstatuoti skubą. Tokie argumentai, kuriais neginčijamos skundžiamoje nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės, turi būti laikomi susijusiais su teisiniu šių faktinių aplinkybių kvalifikavimu, atsižvelgiant į kriterijus, reglamentuojančius skubos sąvokos taikymą procedūrose dėl laikinųjų apsaugos priemonių (pagal analogiją žr. 2012 m. kovo 29 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Golnisch / Parlamentas, C‑569/11 P(R), nepaskelbta Rink., EU:C:2012:199, 27 punktą).

113

Kita vertus, antrojo pagrindo antra dalimi siekiama užginčyti apeliantams taikytą įrodinėjimo standartą, kiek tai susiję su įrodymais dėl pakankamai tikėtino jų nurodytos žalos pobūdžio. Vis dėlto iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos išplaukia, kad tariamas įrodinėjimo srityje taikomų taisyklių pažeidimas yra teisės klausimas, kuris yra priimtinas apeliacinio proceso stadijoje (2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America / Impala, C‑413/06 P, EU:C:2008:392, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

114

Trečia, iš šios nutarties 73 punkte nurodytos jurisprudencijos matyti, kad šalis negali pirmą kartą Teisingumo Teisme pateikti pagrindų ar argumentų, kurie nebuvo nurodyti Bendrajame Teisme.

115

Taigi šios nutarties 99 punkte nurodyti šalių argumentai, grindžiami tuo, kad C. Puigdemont i Casamajó buvo suimtas ir laikomas suimtas Sardinijoje, bei Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) ikiteisminio tyrimo teisėjo pranešimais, turi būti atmesti kaip nepriimtini, nes šie argumentai nebuvo pateikti pirmojoje instancijoje.

116

Priešingai, negalima teigti, kad argumentai, susiję su perspėjimų SIS II buvimu ir būtinybe atsižvelgti į riziką, kad apeliantai gali būti suimti kitoje valstybėje narėje nei Belgijos Karalystė, Ispanijos Karalystė ar Prancūzijos Respublika, pirmą kartą buvo pateikti Teisingumo Teisme. Iš tiesų prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantai kelis kartus nurodė numatomas perspėjimų SIS II pasekmes ir du kartus paminėjo riziką, kad juos gali suimti bet kurios Sąjungos valstybės narės institucijos. Be to, šios rizikos realumas buvo išsamiau išdėstytas apeliantų pirmojoje instancijoje pateiktose pastabose dėl Ispanijos Karalystės įstojimo į bylą paaiškinimo.

117

Taigi reikia įvertinti antrojo pagrindo pirmųjų trijų dalių pagrįstumą.

118

Iš skundžiamos nutarties 46–57 punktų matyti, kad Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas nusprendė, jog dėl apeliantų išduotų Europos arešto orderių ir perspėjimų SIS II nepakanka, kad būtų galima teigti, jog jų suėmimą buvo galima numatyti kai pakankamai tikėtiną.

119

Konkrečiai kalbant, išnagrinėjęs priemones, kurių Belgijos valdžios institucijos ėmėsi, kad būtų įvykdyti dėl apeliantų išduoti Europos arešto orderiai, ir nusprendęs, kad šių Europos arešto orderių vykdymas sustabdytas, Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas skundžiamos nutarties 55 punkte padarė išvadą, jog apeliantų nurodyta aplinkybė, kad Ispanijos Karalystė nepašalino perspėjimų SIS II, neįrodo, kad nagrinėjamas baudžiamasis procesas nebuvo sustabdytas.

120

Remdamasis, be kita ko, šiuo vertinimu Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas minėtos nutarties 58 punkte nusprendė, kad apeliantų nurodyta žala negali būti laikoma tikra ar pakankamai tikėtina žala, todėl apeliantams nepavyko įrodyti, jog tenkinta skubos sąlyga.

121

Kaip teigia apeliantai, SIS II esantys perspėjimai apie asmenis, ieškomus norint juos suimti perdavimo tikslu, iš principo reiškia pareigą suimti asmenis, dėl kurių buvo įvesti tokie perspėjimai.

122

Iš tiesų iš Sprendimo 2007/533 31 straipsnio 1 dalies – joje numatytas tokiu perspėjimu pagristo veiksmo vykdymas, – siejamos su šio sprendimo 27 straipsniu, matyti, kad tokio pobūdžio perspėjimas, įvestas kartu su Europos arešto orderio, kuriuo jis grindžiamas, kopija, yra tas pats ir turi tą patį poveikį kaip Europos arešto orderis, išduotas pagal Pagrindų sprendimą 2002/584, kai šis pagrindų sprendimas taikomas.

123

Be to, Sprendimo 2007/533 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jei valstybė narė mano, jog perspėjimas apie asmenis, ieškomus norint juos suimti perdavimo tikslu, yra nesuderinamas su jos nacionaline teise, jos tarptautiniais įsipareigojimais ar svarbiais nacionaliniais interesais, ji gali pareikalauti, kad perspėjimas būtų papildytas žyma, reiškiančia, kad jos teritorijoje nebus imtasi veiksmų, kurių turi būti imtasi remiantis tuo perspėjimu.

124

Kai taikomas Pagrindų sprendimas 2002/584, pagal Sprendimo 2007/533 25 straipsnį tokia žyma prie perspėjimo SIS II gali būti pridėta tik tuo atveju, jeigu vykdančioji teisminė institucija atsisakė vykdyti su šiuo perspėjimu susijusį Europos arešto orderį arba jeigu kompetentinga teisminė institucija pareikalavo papildyti perspėjimą tokia žyma bendrų nurodymų pagrindu arba konkrečiu atveju, jei akivaizdu, kad reikės atsisakyti vykdyti šį Europos arešto orderį.

125

Be to, iš Sprendimo 2007/533 30 straipsnio matyti, kad tais atvejais, kai perspėjimas apie asmenis, ieškomus norint juos suimti perdavimo tikslu, buvo išduotas remiantis Europos arešto orderiu, Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė, kad suėmimas negalimas tik tuo atveju, kai perspėjimas buvo papildytas žyma laikantis šio sprendimo 24 ir 25 straipsniuose nustatytos tvarkos.

126

Iš to išplaukia, kad, jeigu nenustatoma, kad šis sprendimas sistemingai nevykdomas arba kad kiekviena valstybė narė, į kurią atitinkamas asmuo gali vykti, yra papildžiusi perspėjimą žyma (tokios aplinkybės ginčijamoje nutartyje nebuvo nustatytos), tai, kad SIS II yra įvestas perspėjimas apie asmenis, ieškomus norint juos suimti perdavimo tikslu, savaime reiškia, jog yra didelė tikimybė, kad šis asmuo bus suimtas.

127

Kadangi, kaip priminta šios nutarties 75 punkte, per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą skubos sąlyga gali būti įvykdyta nereikalaujant, kad tariamos žalos atsiradimas ir neišvengiamumas būtų nustatyti visiškai užtikrintai, tokioje situacijoje iš principo turi būti laikoma, kad yra pakankama tikimybė atsirasti tariamai žalai dėl asmenų, nurodytų perspėjime apie asmenis, ieškomus norint juos suimti perdavimo tikslu, suėmimo.

128

Taigi, esant tokiai situacijai, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas negali pagrįstai reikalauti iš šiame perspėjime nurodytų asmenų, kad jie pateiktų papildomų įrodymų siekiant nustatyti jų suėmimo numatomumą.

129

Konkrečiai kalbant, priešingai, nei skundžiamos nutarties 47 punkte nusprendė Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas, negalima tikėtis, kad šie asmenys įrodytų, jog nacionalinės vykdančiosios institucijos ketina vykdyti savo įsipareigojimus pagal Sąjungos teisę.

130

Aplinkybė, kad valstybės narės teisminė institucija tam tikru laikotarpiu nesiėmė veiksmų pagal dėl šių asmenų išduotą Europos arešto orderį, kaip skundžiamos nutarties 48–50 punktuose konstatavo Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas, kiek tai susiję su apeliantais, taip pat nereiškia, jog tų pačių asmenų suėmimas yra nepakankamai tikėtinas.

131

Iš tiesų, pirma, nesant galutinio sprendimo, ši aplinkybė visiškai neleidžia teigti, kad ši teisminė institucija galiausiai neįvykdys savo įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę. Antra, ši aplinkybė nesuteikia jokios informacijos apie tai, kokio požiūrio laikysis kitų valstybių narių, į kurias gali atvykti atitinkami asmenys, institucijos.

132

Kalbant apie dėl apeliantų išduotų Europos arešto orderių vykdymo sustabdymą, į kurį daroma nuoroda skundžiamos nutarties 51–56 punktuose, reikia konstatuoti, kad jis neturi įtakos apeliantų suėmimo pagal perspėjimus SIS II numatomumui, nes Ispanijos valdžios institucijos šių perspėjimų neatšaukė.

133

Be to, net jei Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojo skundžiamos nutarties 55 punkte pateiktą vertinimą dėl perspėjimų SIS II svarbos reikėtų suprasti taip, kad Ispanijos Karalystė privalėjo atšaukti šiuos perspėjimus po to, kai buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje C–158/21, svarbu pabrėžti, kad žalos atsiradimo tikimybės laipsnis, atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros dalyką, negali būti vertinamas remiantis prielaida, kad valstybė narė netrukus panaikins šiuo metu taikomus sprendimus.

134

Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, matyti, kad Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas padarė klaidą dėl faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo, kai skundžiamos nutarties 46 punkte nusprendė, jog apeliantai neįrodė, kad jų suėmimas gali būti numatytas kaip pakankamai tikėtinas.

135

Todėl reikia pritarti pirmosioms trims antrojo pagrindo dalims.

136

Kalbant apie skundžiamos nutarties 45 ir 46 punktuose padarytų klaidų pasekmes, reikia priminti, kad iš tos nutarties 41 punkto matyti, kad apeliantai rėmėsi iš laisvės atėmimo išplaukiančia žala, kurį atsirastų tiek dėl jų suėmimo, tiek dėl perdavimo Ispanijos valdžios institucijoms.

137

Darytina išvada, kad tos nutarties 58 punkte pateiktas Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojo vertinimas, pagal kurį apeliantams nepavyko įrodyti, jog tenkinta skubos sąlyga, neišvengiamai turi būti grindžiamas apeliantų teiginio, kad jiems gresia numatoma suėmimo, galinčio jiems sukelti didelės ir nepataisomos žalos, rizika, atmetimu.

138

Taigi, priešingai, nei teigia Parlamentas, šis vertinimas negali būti teisiškai tinkamai pagrįstas Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojo konstatavimu, kad apeliantų perdavimo Ispanijos valdžios institucijoms rizika nebuvo nustatyta kaip pakankamai tikėtina.

139

Tokiomis aplinkybėmis, kadangi skundžiamos nutarties 42 ir 43 punktuose nurodyti motyvai nesusiję su rizika, kad apeliantai gali būti suimti kitoje valstybėje narėje nei Prancūzijos Respublika, reikia konstatuoti, kad dėl tos nutarties 45 ir 46 punktuose padarytų klaidų Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojo vertinimas, pateiktas minėtos nutarties 58 punkte, neturi pakankamo pagrindo.

140

Todėl reikia nustatyti, ar Parlamento ir Ispanijos Karalystės atitinkamai pasiūlyti motyvų pakeitimai gali pagrįsti skundžiamos nutarties rezoliucinę dalį.

141

Parlamentas, palaikomas Ispanijos Karalystės, siūlo Teisingumo Teismui tuo atveju, jeigu šis pritartų apeliantų pateiktiems pagrindams, pakeisti motyvus ir nuspręsti, kad žala, susijusi su apeliantų nurodyta suėmimo rizika, nėra didelė ir nepataisoma.

142

Šiuo klausimu jis nurodo, kad apeliantų siūlomas požiūris pažeidžia išimtinį laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį, nes leidžia sistemingai remtis skubos sąlygos įvykdymu tuo atveju, kai atšaukiamas Parlamento nario, kuris atsisako bendradarbiauti su nacionalinėmis institucijomis, imunitetas.

143

Be to, kadangi parlamentinio imuniteto tikslas – išvengti bet kokio kišimosi į tinkamą Parlamento veikimą, apeliantai turėjo įrodyti, kad ginčijami sprendimai galėjo sutrukdyti jo užduočių vykdymui ir kad tinkamam Parlamento veikimui prieštarauja bet koks naudojimosi mandatu apribojimas. Tačiau jie visiškai neįrodė, kad prievartos priemonės, kurių valstybė narė gali imtis prieš Parlamento narį, pakenktų šios institucijos nepriklausomumui ir tinkamam veikimui.

144

Apeliantai prašo atmesti Parlamento prašymą pakeisti motyvus.

145

Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, tam, kad prašymas pakeisti motyvus būtų priimtinas, turi būti suinteresuotumas pateikti tokį prašymą, t. y. galimybė, kad dėl prašymo nagrinėjimo baigties jį pateikusi šalis gaus naudos. Taip gali būti tuo atveju, kai prašymu pakeisti motyvus ginamasi nuo ieškovo nurodyto pagrindo (2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Bernis ir kt. / BPV, C‑364/20 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2022:115, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

146

Kaip priminta šios nutarties 75 punkte, šalis, kuri prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę, turi įrodyti, kad negali laukti bylos nagrinėjimo iš esmės baigties, nepatirdama didelės ir nepataisomos žalos.

147

Todėl, nors Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas klaidingai nusprendė, jog apeliantų suėmimo nebuvo galima numatyti kaip pakankamai tikėtino, vertinimas, kad nebuvo įvykdyta skubos sąlyga, vis dėlto turėtų būti patvirtintas, jei dėl šio suėmimo apeliantai negalėtų patirti didelės ir nepataisomos žalos.

148

Taigi Parlamento prašymas pakeisti motyvus turi būti laikomas priimtinu.

149

Kaip teisingai pažymėjo ši institucija, Parlamento narių imunitetas suteikiamas išimtinai Sąjungos interesais. Konkrečiau kalbant, šiuo imunitetu siekiama išvengti bet kokio kišimosi į tinkamą šios institucijos veikimą, taigi ir į jos kompetenciją. Todėl Parlamento narys, priėmus sprendimą atšaukti jo imunitetą, kaip didele ir nepataisoma žala, kurią jis tiesiogiai patiria dėl šio sprendimo, gali pagrįstai remtis tik tuo, kad minėtas sprendimas pakenktų ne vien jo teisei laisvai naudotis savo mandatu, bet ir tinkamam Parlamento veikimui (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 29 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Golnisch / Parlamentas, C‑569/11 P(R), nepaskelbta Rink., EU:C:2012:199, 29 punktą).

150

Pavyzdžiui, didelės ir nepataisomos žalos atsiradimo rizika galėjo būti paneigta tuo atveju, kai Parlamento nario imunitetas buvo atšauktas ankstyvame jam iškeltos baudžiamosios bylos etape, neįrodžius, kad esama ar numatoma šio proceso eiga gali konkrečiai trukdyti vykdyti šio Parlamento nario pareigas, kaip antai dalyvauti sesijose, išvykti į parlamentines keliones ar rengti pranešimus, ir kad su tinkamu Parlamento veikimu susiję interesai prieštarauja bet kokiam naudojimosi šio nario mandatu apribojimui (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 29 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Golnisch / Parlamentas, C‑569/11 P(R), nepaskelbta Rink., EU:C:2012:199, 30 punktą).

151

Šios išvados negalima pritaikyti situacijai, kai dėl baudžiamojo proceso, kuriuo grindžiamas Parlamento nario imuniteto atšaukimas, jau buvo išduoti Europos arešto orderiai ir įvesti perspėjimai apie asmenis, ieškomus norint juos suimti perdavimo tikslu.

152

Iš tiesų dėl tokių priimtų priemonių parlamentinio imuniteto atšaukimo atveju pagal Pagrindų sprendimą 2002/584 ir Sprendimą 2007/533 atitinkami Parlamento nariai gali būti suimti ir laikomi suimti, galbūt keletą savaičių, kol bus priimtas sprendimas dėl jų perdavimo.

153

Toks laisvės atėmimas, kuris, be to, gali pasikartoti kelis kartus ir būti taikomas keliose valstybėse narėse, gali trukdyti atitinkamų Parlamento narių galimybei vykdyti su jų mandato įgyvendinimu susijusią veiklą, pavyzdžiui, dalyvauti parlamentinėse išvykose arba vykti į keliones, būtinas pranešimams parengti, taigi pakenkti tinkamam Parlamento veikimui. Atsižvelgiant į Europos Parlamento nario veiklos pobūdį ir tai, kad ši veikla turi būti vykdoma visoje Sąjungoje, tokios kliūties, trukdančios Parlamento nariui naudotis mandatu, buvimas turi būti konstatuotas nereikalaujant, kad ja besiremiantis asmuo pateiktų tikslius įrodymus dėl konkrečios veiklos, kurią jam gali tekti vykdyti kitose valstybėse narėse nei tos, kuriose vyksta Parlamento sesijos.

154

Reikia pridurti, kad atitinkami Parlamento nariai, jeigu tokiu atveju nebūtų sustabdytas sprendimų atšaukti jų imunitetą vykdymas, negalėtų toliau vykdyti visų savo, kaip Europos Parlamento nario, pareigų iki kadencijos pabaigos, todėl patirta žala būtų nepataisoma (pagal analogiją žr. 2003 m. liepos 31 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Le Pen / Parlamentas, C‑208/03 P‑R, EU:C:2003:424, 102 punktą).

155

Taigi reikia konstatuoti, kad Parlamento nario suėmimas ir jo laikymas suimto, galbūt kelias savaites, kol bus priimtas sprendimas dėl jo perdavimo, gali jam padaryti didelę ir nepataisomą žalą.

156

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti Parlamento prašymą pakeisti motyvus.

157

Ispanijos Karalystė teigia, kad skundžiamos nutarties 43 punkte padaryta teisės klaida, susijusi su ginčijamų sprendimų apimtimi, todėl siūlo Teisingumo Teismui pakeisti motyvus ir išbraukti šį 43 punktą.

158

Pirmiausia ji priekaištauja Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojui peržengus laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo pareigų ribas, nes jis aiškino ginčijamus sprendimus, o tai iš esmės reiškia sprendimo dėl vieno iš pagrindų, kuriuos apeliantai nurodė ieškinyje dėl panaikinimo, priėmimą.

159

Papildomai Ispanijos Karalystė teigia, kad ginčijamais sprendimais buvo atšauktas visas apeliantų imunitetas ir kad negalima teigti, jog jie dar gali remtis tariamu „kelionių imunitetu“, kuris nenumatytas Protokole dėl Sąjungos privilegijų ir imunitetų.

160

Be to, Ispanijos Karalystė mano, kad reikia pakeisti skundžiamos nutarties 52 punkto pirmą sakinį, nes šiame sakinyje neteisingai aiškinamas jos pirmojoje instancijoje pateiktas įstojimo į bylą paaiškinimas.

161

Apeliantai prašo atmesti Ispanijos Karalystės prašymą pakeisti motyvus.

162

Kaip priminta šios nutarties 145 punkte, prašymas pakeisti motyvus yra priimtinas tik tuo atveju, jeigu jo rezultatas gali suteikti naudos jį pateikusiai šaliai.

163

Nagrinėjamu atveju Ispanijos Karalystės prašymu pakeisti motyvus siekiama, kad būtų išbrauktas skundžiamos nutarties 43 punktas ir pakeistas tos nutarties 52 punkto pirmas sakinys.

164

Pirma, minėtos nutarties 43 punkte Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas iš esmės nusprendė, kad ginčijamais sprendimais nebuvo atšauktas imunitetas, suteiktas pagal Protokolo dėl Sąjungos privilegijų ir imunitetų 9 straipsnio 2 dalį. Todėl jis padarė išvadą, kad apeliantai negalėjo remtis tariama rizika, jog jie gali būti suimti vykdami į Parlamento sesiją Strasbūre arba grįždami iš jos.

165

Galimas tokių Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojo nurodytų motyvų pakeitimas negali suteikti naudos Ispanijos Karalystei šiame procese.

166

Iš tiesų pripažinus, kaip siūlo Ispanijos Karalystė, kad ginčijamais sprendimais buvo atšauktas visas apeliantų parlamentinis imunitetas, arba bent jau neatmetant galimybės, kad jie galėtų turėti tokį poveikį, reikėtų konstatuoti, kad apeliantų suėmimas taip pat buvo tikėtinas Prancūzijos Respublikos teritorijoje ir kad žala, kuria jie gali remtis, dar labiau padidėja, nes ginčijami sprendimai gali jiems sutrukdyti dalyvauti Parlamento sesijose.

167

Vis dėlto Ispanijos Karalystės pasiūlytas motyvų pakeitimas negali ištaisyti klaidų, kurias Bendrasis Teismas padarė skundžiamos nutarties 44 ir 45 punktuose.

168

Antra, dėl skundžiamos nutarties 52 punkto pirmame sakinyje nurodyto motyvo pakeitimo reikia konstatuoti, kad jis taip pat negali suteikti naudos Ispanijos Karalystei.

169

Iš tiesų šis pakeitimas leistų tik ištaisyti klaidą, kurią Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas padarė aiškindamas Ispanijos Karalystės rašytinius dokumentus, bet neturėtų įtakos skundžiamoje nutartyje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ar jų kvalifikavimui.

170

Iš to išplaukia, kad Ispanijos Karalystės prašymas pakeisti motyvus turi būti atmestas kaip nepriimtinas, todėl visa skundžiama nutartis turi būti panaikinta, nesant reikalo nagrinėti antrojo pagrindo ketvirtos ir penktos dalių.

171

Panaikinus visą skundžiamą nutartį, priešpriešinis apeliacinis skundas neteko dalyko, todėl nebereikia priimti sprendimo dėl šio skundo (pagal analogiją žr. 2022 m. sausio 25 d. Sprendimo Komisija / European Food ir kt., C‑638/19 P, EU:C:2022:50, 148 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

172

Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirma pastraipa, jeigu Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jeigu toje bylos stadijoje tai galima padaryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą. Ši nuostata taip pat taikoma apeliaciniams skundams, pateiktiems pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 57 straipsnio antrą pastraipą (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutarties Taryba / Sharpston, C‑424/20 P(R), nepaskelbta Rink., EU:C:2020:705, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

173

Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas turi reikiamos informacijos, kad galėtų priimti galutinį sprendimą dėl apeliantų pateikto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

174

Iš tiesų, kadangi vykstant procesui pirmojoje instancijoje šalys galėjo išsamiai išdėstyti savo poziciją dėl trijų sąlygų, su kuriomis siejamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, tai, kad Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas nagrinėjo tik vieną iš šių sąlygų, negali sukliudyti Teisingumo Teismui pačiam priimti galutinį sprendimą dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

175

Šiuo tikslu svarbu priminti, kad Bendrojo Teismo procedūros reglamento 156 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog prašymuose taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti nurodytas ginčo dalykas, aplinkybės, patvirtinančios skubą, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie pagrindžiantys prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymo būtinumą. Taigi, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali sustabdyti vykdymą ir taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones, jei nustatyta, jog jų taikymą prima facie pateisina faktinės ir teisinės aplinkybės (fumus boni juris) ir jos yra skubios dėl to, kad siekiant išvengti didelės ir nepataisomos žalos tų priemonių prašančios šalies interesams būtina, kad jos būtų priimtos ir pradėtų veikti prieš priimant sprendimą dėl ieškinio iš esmės. Šios sąlygos yra kumuliacinės, todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti atmestas, jei nėra tenkinama bent viena iš šių sąlygų. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas prireikus taip pat turi palyginti esamus interesus (2021 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutarties Symrise / ECHA, C‑282/21 P(R), nepaskelbta Rink., EU:C:2021:631, 26 punktas).

176

Parlamentas išreiškia „didelių abejonių“ dėl ieškinio pagrindinėje byloje priimtinumo. Pirma, kiekvienas iš trijų apeliantų turi teisę prašyti panaikinti tik su juo susijusį sprendimą, o ne su kitais apeliantais susijusius sprendimus. Antra, apeliantai nepatikslino, kiek kiekvienas iš jų nurodytų pagrindų taikomas kiekvienam iš ginčijamų sprendimų.

177

Primintina, kad klausimas dėl ieškinio priimtinumo iš principo neturi būti teismo nagrinėjamas per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą, nes antraip kiltų grėsmė priimti išankstinį sprendimą dėl pagrindinės bylos esmės. Vis dėlto, jeigu pareikštas akivaizdžiu ieškinio nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi nustatyti, ar ieškinyje yra prima facie įrodymų, leidžiančių daryti išvadą dėl tikėtino jo priimtinumo (šiuo klausimu žr. 2003 m. birželio 26 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Belgija ir Forum 187 / Komisija, C‑182/03 R ir C‑217/03 R, EU:C:2003:385, 98 punktą).

178

Nagrinėjamu atveju Parlamentas nurodė tik turįs „didelių abejonių“ dėl ieškinio pagrindinėje byloje priimtinumo, iš esmės susijusių su tuo, kad kiekvienas iš apeliantų neturi teisės pareikšti ieškinio dėl su kitais apeliantais susijusių sprendimų, ir su kai kurių ieškinio dėl panaikinimo pagrindų pateikimu.

179

Taigi matyti, kad Parlamentas neteigė, jog ieškinys pagrindinėje byloje yra akivaizdžiai nepriimtinas, ir kad jis taip pat nepateikė įrodymų, kurie leistų glaustai nagrinėjant šio ieškinio priimtinumą – šį nagrinėjimą savo iniciatyva turi atlikti laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas – pripažinti, kad tikėtina, jog visas šis ieškinys yra nepriimtinas.

180

Darytina išvada, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones negali būti atmestas remiantis ieškinio pagrindinėje byloje nepriimtinumu.

181

Siekdami įrodyti fumus boni juris apeliantai remiasi aštuoniais pagrindais, pateiktais ieškiniui pagrindinėje byloje pagrįsti.

182

Savo argumentuose, susijusiuose su trečiuoju iš šių pagrindų, kurį reikia išnagrinėti pirmiausia, apeliantai, be kita ko, teigia, kad per ginčijamų sprendimų priėmimo procedūrą buvo pažeistas nešališkumo principas, kylantis iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalies, siejamos su šios Chartijos 39 straipsnio 2 dalimi.

183

2019 m. lapkričio 19 d. pranešimo Parlamento teisės reikalų komiteto nariams, kuriame nustatyti prašymams atšaukti imunitetą taikomi principai, 8 punkte numatyta, kad pranešėjas skiriamas vienodomis sąlygomis iš kiekvienos frakcijos rotacijos tvarka, tačiau neleidžiama, kad pranešėjas priklausytų tai pačiai frakcijai arba būtų išrinktas toje pačioje valstybėje narėje kaip ir Parlamento narys, kurio imuniteto klausimas nagrinėjamas.

184

Už ginčijamus sprendimus atsakingas pranešėjas priklausė tai pačiai frakcijai ir buvo politinės partijos VOX, kuri pareiškė actio popularis baudžiamajame procese prieš apeliantus, narys. Jis taip pat pirmininkavo šios politinės partijos susirinkime, kuriame palaikė šūkį „Puigdemont į kalėjimą“.

185

Be to, JURI komiteto pirmininkas ir partija, kuriai jis priklauso, buvo itin priešiškai nusiteikę prieš apeliantus ir laikėsi tokios strategijos, kad apeliantams nebūtų leista posėdžiauti Parlamente po jų išrinkimo.

186

Parlamentas teigia, kad procedūra, susijusi su šios institucijos nario imuniteto atšaukimu, yra politinio pobūdžio, todėl jai negali būti taikomos tos pačios taisyklės kaip drausminėms ar teisminėms procedūroms. Taigi tai, kad pranešėjas ir JURI komiteto pirmininkas priklauso kitai frakcijai nei atitinkamas Parlamento narys, savaime nereiškia nešališkumo principo pažeidimo.

187

Dėl tų pačių priežasčių aplinkybė, kad pranešėjas ir JURI komiteto pirmininkas tariamai padarė politinių pareiškimų, neatitinkančių apeliantų palaikomos politinės programos, neturi reikšmės. Be to, apeliantų teiginiai šiuo klausimu nebuvo pagrįsti jokiais svariais įrodymais.

188

Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad sąlyga dėl fumus boni juris yra tenkinama, kai bent vienas iš laikinąsias apsaugos priemones prašančios taikyti šalies nurodytų pagrindų, skirtų ieškiniui dėl bylos esmės pagrįsti, prima facie neatrodo neturintis rimto pagrindo. Be kita ko, taip yra tuo atveju, jei vienas iš šių pagrindų susijęs su kilusiais sudėtingais teisės klausimais, kurių išspręsti iš karto neįmanoma ir kuriuos reikia išsamiai išanalizuoti, tačiau to negali padaryti laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas ir jie turi būti išnagrinėti per procesą dėl bylos esmės, arba jei iš šalių diskusijų matyti, kad egzistuoja dideli teisiniai prieštaravimai, ir nėra akivaizdu, kaip juos išspręsti (2018 m. gruodžio 17 d. Nutarties Komisija / Lenkija, C‑619/18 R, EU:C:2018:1021, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

189

Pirma, šalys nesutaria dėl paties nešališkumo principo taikymo pranešėjui ir JURI komiteto pirmininkui vykstant procedūrai dėl prašymo atšaukti Parlamento nario imunitetą.

190

Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad Teisingumo Teismas dar nėra išsprendęs šio teisės klausimo.

191

Be to, visų procedūrinių reikalavimų, bendrai reglamentuojančių administracines procedūras, taikymas tokiai procedūrai prima facie negali būti laikomas akivaizdžiu, atsižvelgiant į tai, kad parlamentinės procedūros yra itin politinio pobūdžio.

192

Vis dėlto, kadangi dėl sprendimo atšaukti Parlamento nario imunitetą jis netenka esminio Europos Parlamento nario statuso elemento, kuris šios institucijos nariams vienodai suteikiamas visam atitinkamos Parlamento kadencijos sesijų laikotarpiui (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Junqueras Vies, C‑502/19, EU:C:2019:1115, 78 punktą), procedūra, per kurią gali būti priimtas toks sprendimas, būtinai turi užtikrinti atitinkamam Europos Parlamento nariui pakankamas individualias garantijas.

193

Be to, Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, nedarant skirtumo tarp atitinkamų institucijų ar procedūrų, per kurias šie reikalai tvarkomi.

194

Nors tiesa, kad buvo atmesta galimybė taikyti šią nuostatą procedūrai dėl atsiradusios laisvos vietos Parlamente nutrūkus šios institucijos nario įgaliojimams, tokia išvada buvo grindžiama ne šios procedūros politiniu pobūdžiu, o tuo, kad Parlamentas neturi jokios diskrecijos per minėtą procedūrą (2020 m. spalio 8 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutarties Junqueras i Vies / Parlamentas, C‑201/20 P(R), nepaskelbta Rink., EU:C:2020:818, 93 ir 94 punktai).

195

Kadangi nei Protokole dėl Sąjungos privilegijų ir imunitetų, nei Parlamento darbo tvarkos taisyklėse nėra tiksliai apibrėžta, kokiais atvejais šios institucijos nario imunitetas turi būti atšauktas, Parlamentas, spręsdamas dėl prašymo atšaukti vieno iš savo narių imunitetą, a priori turi plačią diskreciją.

196

Be to, šios nutarties 183 punkte nurodytas principas, įtvirtintas pranešimo Parlamento teisės reikalų komiteto nariams 8 punkte, pagal kurį pranešėjas neturi priklausyti tai pačiai frakcijai arba būti išrinktas toje pačioje valstybėje narėje kaip ir Parlamento narys, kurio imuniteto klausimas sprendžiamas, patvirtina, kad Parlamento praktika siekiama būtent užtikrinti bent tam tikrą pranešėjo nešališkumo lygį.

197

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia konstatuoti, kad nešališkumo principo taikymas pranešėjui ir JURI komiteto pirmininkui per procedūrą, susijusią su prašymu atšaukti Parlamento nario imunitetą, yra klausimas, dėl kurio kyla didelių teisinių prieštaravimų, ir nėra akivaizdu, kaip juos išspręsti.

198

Antra, jei būtų pripažintas šio principo taikymas, nagrinėjant trečiąjį ieškinio pagrindinėje byloje pagrindą reikėtų nustatyti, ar apeliantų pateiktų įrodymų pakanka nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti.

199

Pagal šį principą Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai turi laikytis nešališkumo reikalavimo, apimančio du elementus: pirma, subjektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad nė vienas atitinkamos institucijos narys neturi reikšti išankstinio nusistatymo ar asmeninio palankumo, ir, antra, objektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad institucija turi suteikti pakankamai garantijų, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių dėl galimo neobjektyvumo (šiuo klausimu žr. 2021 m. vasario 25 d. Sprendimo Dalli / Komisija, C‑615/19 P, EU:C:2021:133, 112 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

200

Nagrinėjamu atveju apeliantų nurodyti pranešėjo ir JURI komiteto pirmininko veiksmai prima facie gali reikšti jų išankstinį nusistatymą prieš apeliantus ar asmeninį nepalankumą jiems.

201

Vis dėlto bylą iš esmės nagrinėjantis teismas turės įvertinti, ar įrodytas šių veiksmų tikrumas, nes Parlamentas teigia, kad apeliantų pateikti dokumentai to neįrodo, tačiau neneigia minėtų veiksmų buvimo.

202

Be to, neginčijama, kad politinės partijos VOX padėtis iš tikrųjų yra ypatinga, nes ji tiesiogiai dalyvauja baudžiamajame procese prieš apeliantus, todėl tiesiogiai dalyvauja ir procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo byloje C‑158/21.

203

Taip pat, kaip nurodyta prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones prieduose, iš 2020 m. lapkričio 19 d. Nutarties Buxadé Villalba ir kt. / Parlamentas (T‑32/20, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:552) matyti, kad šiai partijai priklausantys Parlamento nariai Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį, kuriuo prašė panaikinti Parlamento poziciją, kad du apeliantai buvo išrinkti Europos Parlamento nariais.

204

Šiomis aplinkybėmis, po glausto nagrinėjimo, kurį turi atlikti laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjo, negalima atmesti galimybės, jog tai, kad pranešėjas priklauso frakcijai, kurioje yra VOX politinės partijos Europos Parlamento nariai, gali sukelti pagrįstų abejonių dėl galimo apeliantams nepalankaus išankstinio nusistatymo.

205

Taigi, šiame etape nesprendžiant dėl trečiojo pagrindo pagrįstumo, nes tai gali atlikti tik bylą iš esmės nagrinėjantis teismas, matyti, kad šis pagrindas negali būti laikomas nepakankamai rimtu.

206

Kadangi šis pagrindas, jei bylą iš esmės nagrinėjantis teismas jį pripažintų pagrįstu, gali lemti ginčijamų sprendimų panaikinimą, darytina išvada, kad sąlyga, susijusi su fumus boni juris, yra tenkinama.

207

Siekdami įrodyti, kad tenkinta skubos sąlyga, apeliantai teigia, kad dėl galimo jų suėmimo ir atitinkamu atveju dėl jų vėlesnio perdavimo Ispanijos valdžios institucijoms jiems būtų padaryta didelė ir nepataisoma žala, nes būtų pakenkta jų teisei vykdyti Europos Parlamento nario pareigas.

208

Vertinant kartu, pirma, ginčijamus sprendimus ir, antra, dėl apeliantų išduotus Europos arešto orderius bei perspėjimus SIS II, jiems kyla didelė suėmimo ir perdavimo Ispanijos valdžios institucijoms rizika, atsižvelgiant į visų valstybių narių valdžios institucijoms tenkančius įsipareigojimus pagal šiuos Europos arešto orderius ir perspėjimus. Ši rizika galėtų kilti ne tik vykstant į Strasbūrą dalyvauti Parlamento sesijose, bet ir vykdant įvairią veiklą, kurią apeliantai, būdami Europos Parlamento nariais, turėtų vykdyti visoje Sąjungoje.

209

Nors anksčiau C. Puigdemont i Casamajó galėjo nuvykti į kelias valstybes nares ir nebuvo suimtas, šią situaciją galima paaiškinti tuo, kad nuo 2017 m. spalio mėn. iki jo išrinkimo į Europos Parlamentą dėl jo nebuvo išduotas Europos arešto orderis. Kai buvo išduotas toks Europos arešto orderis, jis buvo nuvykęs į kitą nei Belgijos Karalystė valstybę narę tik 2018 m. kovo mėn., o tai paaiškina, kodėl tuomet jį sulaikė Vokietijos valdžios institucijos.

210

Be to, reikia atmesti Ispanijos Karalystės argumentą, kad Europos arešto orderių vykdymas sustabdytas, nes Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Iš tiesų toks sustabdymas neišplaukia iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, o Ispanijos valdžios institucijos nusprendė palikti galioti perspėjimus SIS II, taip įrodydamos, kad jos vis dar ketina vykdyti dėl apeliantų išduotus Europos arešto orderius.

211

Galiausiai apeliantai mano, jog galimas ginčijamų sprendimų panaikinimas įvyktų pernelyg vėlai tam, kad juos būtų galima apsaugoti nuo jų nurodytos rizikos, todėl nebūtų pakankamas, kad jie galėtų naudotis savo, kaip Europos Parlamento narių, mandatu.

212

Parlamentas nurodo, pirma, kad ginčijami sprendimai nėra lemiama apeliantų nurodytos žalos priežastis. Ji išplaukia iš Ispanijos valdžios institucijų priimtų sprendimų, o ginčijamais sprendimais tik pašalinama viena iš procedūrinių kliūčių vykdyti tuos sprendimus.

213

Antra, Parlamentas teigia, kad situacija Belgijoje yra ypatinga, nes, viena vertus, atrodo, kad bent du apeliantai joje gyvena ir, kita vertus, Europos Parlamento nariai dalį laiko dirba šioje šalyje. Belgijos teisminės institucijos nuolat atsisakydavo galutinai įvykdyti Europos arešto orderius, išduotus dėl apeliantų, dar net prieš jiems įgyjant parlamentinį imunitetą, kaip ir kitų asmenų, prašomų perduoti dėl susijusių nusikalstamų veikų, atveju. Šių teisminių institucijų pozicijos pasikeitimas būtų labai mažai tikėtinas, kol nėra priimta Teisingumo Teismo sprendimo byloje C‑158/21.

214

Trečia, ginčijami sprendimai neturi poveikio Ispanijoje, o apeliantai neįrodė, kad egzistuoja reali grėsmė, jog jie gali būti suimti kitose nei Belgijos Karalystė valstybėse narėse jiems reguliariai keliaujant Sąjungoje ir perduoti Ispanijos valdžios institucijoms. Taip pat nenustatyta, kad yra ryšys tarp galimų kelionių į kitas nei Belgijos Karalystė valstybes nares ir jų, kaip Europos Parlamento nario, pareigų. Konkrečiau kalbant, kadangi Protokolo dėl Sąjungos privilegijų ir imunitetų 9 straipsnio 2 dalyje numatytas imunitetas nebuvo atšauktas, jie galėjo laisvai vykti į Strasbūrą dalyvauti Parlamento sesijose.

215

Ketvirta, tinkamas teismo proceso vykdymas valstybėje narėje bet kuriuo atveju negali būti laikomas tam tikra didelės ir nepataisomos žalos forma.

216

Ispanijos Karalystė nurodo, kad ginčijami sprendimai nėra lemiama apeliantų nurodytos žalos priežastis. Be to, kadangi apeliantai gyvena Belgijoje ir turi vykti į Briuselį (Belgija) ir į Strasbūrą, kad galėtų vykdyti savo įgaliojimus, nematyti, jog galimas suėmimas Ispanijoje gali trukdyti naudotis Europos Parlamento nario mandatu.

217

Be to, nematyti, kad kuri nors valstybė narė būtų pradėjusi kokią nors procedūrą, siekdama įvykdyti dėl apeliantų išduotus Europos arešto orderius. Labai mažai tikėtina, kad kuri nors valstybė narė pradėtų vykdyti šiuos Europos arešto orderius, kol vyksta procesas dėl prejudicinio sprendimo priėmimo byloje C‑158/21. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį pateikimas iš esmės reiškia nacionalinio proceso sustabdymą, įskaitant procedūrą, per kurią turi būti priimtas sprendimas dėl minėtų Europos arešto orderių.

218

Kaip priminta šios nutarties 75 punkte, skubą reikia vertinti atsižvelgiant į būtinybę priimti laikiną sprendimą tam, kad šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepatirtų didelės ir nepataisomos žalos. Ši šalis turi pateikti įrodymų, kad negali laukti bylos nagrinėjimo iš esmės baigties, nepatirdama tokios žalos. Nors tam, kad būtų nustatyta, jog ši žala patiriama, nebūtina reikalauti, kad žalos atsiradimas ir neišvengiamumas būtų nustatyti visiškai užtikrintai, užtenka, kad žala būtų pakankamai tikėtina, vis dėlto šalis, kuri prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę, privalo įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžiama galimybė patirti tokią žalą.

219

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad dėl kiekvieno iš apeliantų Ispanijos teisminės institucijos yra išdavusios Europos arešto orderį ir kad dėl jų yra įvesti perspėjimai apie asmenis, ieškomus norint juos suimti perdavimo tikslu.

220

Iš šios nutarties 88–92 punktų matyti, kad, valstybės narės teisminei institucijai išdavus Europos arešto orderį, kitos valstybės narės privalo, be kita ko, suimti prašomą perduoti asmenį ir nuspręsti dėl jo laikymo suimto, kol bus priimtas sprendimas dėl perdavimo.

221

Taip pat iš šios nutarties 121–125 punktų matyti, kad SIS II esantis perspėjimas apie asmenis, ieškomus norint juos suimti perdavimo tikslu, iš esmės savaime reiškia pareigą suimti asmenis, dėl kurių yra įvesti tokie perspėjimai, nebent šie perspėjimai būtų papildyti žyma.

222

Be to, Europos arešto orderis reiškia ne tik pareigą suimti prašomą perduoti asmenį, bet ir pareigą jį perduoti išduodančiajai teisminei institucijai.

223

Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, Pagrindų sprendime 2002/584 nustačius naują supaprastintą ir veiksmingą nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimo sistemą, siekiama palengvinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimą ir taip norima prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve remiantis tarp valstybių narių turinčiu egzistuoti dideliu tarpusavio pasitikėjimu (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo X (Europos arešto orderis – Ne bis in idem), C‑665/20 PPU, EU:C:2021:339, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

224

Pagrindų sprendimo 2002/584 reglamentuojamoje srityje tarpusavio pripažinimo principas, kuris, kaip pirmiausia matyti iš šio pagrindų sprendimo 6 konstatuojamosios dalies, yra teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose „kertinis akmuo“, išreikštas šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta taisyklė, jog valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo X (Europos arešto orderis – Ne bis in idem), C‑665/20 PPU, EU:C:2021:339, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

225

Tai reiškia, kad vykdančiosios teisminės institucijos iš esmės gali atsisakyti vykdyti tokį orderį tik Pagrindų sprendime 2002/584 išsamiai išvardytais nevykdymo pagrindais, o Europos arešto orderio vykdymas gali būti siejamas tik su kuria nors iš šio pagrindų sprendimo 5 straipsnyje išsamiai išvardytų sąlygų. Todėl Europos arešto orderio vykdymas yra principas, o atsisakymas jį vykdyti – jo išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai (2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiosios teisminės institucijos nepriklausomumas), C‑354/20 PPU ir C‑412/20 PPU, EU:C:2020:1033, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

226

Nei Parlamentas, nei Ispanijos Karalystė neteigia, kad turi būti atsisakyta vykdyti aptariamus Europos arešto orderius remiantis Pagrindų sprendime 2002/584 išvardytais nevykdymo pagrindais arba dėl to, kad perspėjimai SIS II buvo papildyti žymomis.

227

Taip pat neteigiama ir a fortiori neįrodyta, kad valstybės narės daugeliu atvejų netaiko Pagrindų sprendimo 2002/584 ir Sprendimo 2007/533.

228

Nors Parlamentas vis dėlto pažymi, kad valstybės narės akivaizdžiai nenorėjo vykdyti dėl apeliantų išduotų Europos arešto orderių, remdamasis ta aplinkybe, kad C. Puigdemont i Casamajó buvo nuvykęs į kelias valstybes nares ir nebuvo suimtas, nors jam nebuvo taikomas parlamentinis imunitetas, reikia konstatuoti, kad šis teiginys nepagrįstas jokiais įrodymais ir kad apeliantai formaliai jį ginčija.

229

Be to, tai, kad Belgijos valdžios institucijos neperdavė apeliantų Ispanijos valdžios institucijoms, negali paneigti didelės jų suėmimo tikimybės dėl šios nutarties 131 punkte nurodytų priežasčių.

230

Ispanijos Karalystės argumentas, kad apeliantų nurodyta žala negali atsirasti, nes dėl jų išduotų Europos arešto orderių vykdymas sustabdytas pateikus prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑158/21, taip pat turi būti atmestas.

231

Iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio matyti, kad nacionalinis teismas, kuris kreipiasi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, sustabdo pagrindinės bylos nagrinėjimą.

232

Vis dėlto iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑158/21 matyti, kad šiuo prašymu siekiama nustatyti, ar Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) išduoti Europos arešto orderiai dėl kelių prašomų perduoti asmenų, įskaitant apeliantus, turėtų būti palikti galioti ar panaikinti, o konkrečiau kalbant apie apeliantus – nustatyti papildomą informaciją, kuri turėtų būti perduota vykdančiosioms teisminėms institucijoms siekiant palengvinti jų perdavimą.

233

Darytina išvada, kad sprendimas sustabdyti pagrindinės bylos nagrinėjimą byloje C‑158/21 reiškia, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) neketina priimti sprendimo, kol negautas Teisingumo Teismo atsakymas į pateiktus prejudicinius klausimus, susijusius su dėl apeliantų išduotų Europos arešto orderių galiojimu ar panaikinimu.

234

Priešingai, nesant oficialaus Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimo šiuo klausimu, negalima teigti, kad jis ketino kvestionuoti jau išduotus Europos arešto orderius arba sustabdyti jų vykdymą. Toks sustabdymas, kuris, beje, nėra numatytas Pagrindų sprendime 2002/584, negali būti tiesiogiai grindžiamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsniu, kuriame nenumatyta, kad priemonių, kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ėmėsi pagrindinėje byloje prieš priimant prejudicinį sprendimą, vykdymas neišvengiamai sustabdomas, kol bus priimtas šis sprendimas.

235

Taigi reikia konstatuoti, kad apeliantai pakankamai teisiškai įrodė, jog galimybė, kad jie bus suimti ir perduoti Ispanijos valdžios institucijoms, yra pakankamai tikėtina, jei nėra sustabdytas ginčijamų sprendimų vykdymas.

236

Iš šios nutarties 149–155 punktuose pateiktų argumentų matyti, kad galimas apeliantų suėmimas pagal Europos arešto orderį arba perspėjimą apie asmenis, ieškomus norint juos suimti perdavimo tikslu, galėtų jiems padaryti didelę ir nepataisomą žalą. A fortiori tas pats pasakytina apie apeliantų perdavimą Ispanijos valdžios institucijoms, nes tai galėtų lemti ilgalaikį laisvės atėmimą.

237

Be to, reikia pridurti, kad Parlamento ir Ispanijos Karalystės argumentas, pagal kurį skubos sąlyga nėra tenkinama, nes ginčijami sprendimai nėra lemiama žalos, kurią gali patirti apeliantai, priežastis, turi būti atmestas.

238

Tiesa, pateikus prašymą sustabdyti tam tikro akto vykdymą, prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymas pateisinamas tik tuo atveju, jei atitinkamas aktas yra lemiama nurodytos didelės ir nepataisomos žalos priežastis (2020 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutarties Anglo Austrian AAB ir Belegging-Maatschappij Far-East / ECB, C‑114/20 P(R), nepaskelbta Rink., EU:C:2020:1059, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

239

Iš šios jurisprudencijos matyti, kad akto vykdymo sustabdymas neturi būti taikomas, jei nurodyta žala iš esmės kyla dėl nuo šio akto nepriklausančių veiksnių ir nenustatyta, kad tuo aktu svariai prisidedama prie šios žalos atsiradimo. Tokiu atveju šis vykdymo sustabdymas negali būti laikomas tinkamu tam, kad jo prašanti šalis išvengtų didelės ir nepataisomos žalos.

240

Šioje byloje parlamentinis imunitetas, kuriuo apeliantai naudojosi iki ginčijamų sprendimų priėmimo, buvo kliūtis juos suimti ir perduoti pagal dėl jų išduotus Europos arešto orderius ir perspėjimus SIS II. Iš to išplaukia, kad ginčijami sprendimai yra būtina apeliantų nurodytos žalos atsiradimo sąlyga ir kad sustabdžius šių sprendimų vykdymą bus galima išvengti šio žalos atsiradimo.

241

Taigi reikia konstatuoti, kad apeliantai įrodė, jog skubos sąlyga yra tenkinama.

242

Apeliantai nurodo, jog bendrąjį interesą atitinka tai, kad Parlamento sudėtis atspindi laisvą Sąjungos piliečių pasirinkimą dėl jiems turinčių atstovauti asmenų ir kad Parlamento nariai gali vykdyti savo funkcijas visą kadencijos trukmę. Darytina išvada, kad bendrasis interesas ir apeliantų interesai, susiję, be kita ko, su jų asmens laisve ir judėjimo laisve, sutampa.

243

Ginčijamų sprendimų panaikinimas taip pat kardinaliai nepakeistų situacijos, susiklosčiusios dėl jų taikymo, nes apeliantų perdavimo Ispanijos valdžios institucijoms atveju jų nebesaugotų Protokolo dėl Sąjungos privilegijų ir imunitetų 9 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas imunitetas.

244

Be to, vienintelis prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymo poveikis būtų uždelstas tolesnis dėl apeliantų išduotų Europos arešto orderių vykdymas, kuris jau buvo atidėtas dėl to, kad du kartus buvo panaikinti anksčiau dėl jų išduoti Europos arešto orderiai ir praėjo ilgas laikotarpis iki naujų Europos arešto orderių išdavimo.

245

Parlamentas teigia, kad parlamentinių imunitetų tikslas yra ne užvilkinti nacionalines teismines procedūras ar suteikti Europos Parlamento nariams priemonę išvengti teisingumo, bet užtikrinti Parlamento nepriklausomumą.

246

Pagal ESS 4 straipsnio 2 ir 3 dalis reikėtų atsižvelgti į konstitucinius Ispanijos Karalystės interesus. Kadangi Parlamentas priėmė nedviprasmišką sprendimą dėl apeliantų imuniteto atšaukimo, šioje valstybėje narėje pradėta baudžiamoji byla neturėtų įtakos Parlamento institucinėms teisėms.

247

Ispanijos Karalystė teigia, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymas pažeistų 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendime Junqueras Vies (C-502/19, EU:C:2019:1115) nustatytą interesų pusiausvyrą. Iš tiesų iš šio sprendimo 91–94 punktų matyti, kad kompetentingas nacionalinis teismas gali nuspręsti palikti galioti jau priimtas prevencines priemones ir prašyti atšaukti atitinkamų Europos Parlamento narių imunitetą. Šiomis aplinkybėmis, Parlamentui atšaukus šį imunitetą, jo sprendimo vykdymo sustabdymas reikštų pernelyg didelę žalą teisingumo interesams ir teisinės valstybės principo nepaisymą, nes aplinkybės yra akivaizdžiai ankstesnės ir nesusijusios su apeliantų rinkimais į Parlamentą.

248

Daugumoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrų tiek prašomas vykdymo sustabdymas, tiek atsisakymas jį taikyti gali iš dalies sukelti tam tikrų galutinių padarinių ir laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, nagrinėjantis prašymą sustabdyti vykdymą, turi palyginti su kiekvienu galimu sprendimu susijusius pavojus. Konkrečiai kalbant, tai visų pirma reiškia, kad reikia išnagrinėti, ar šalies, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, interesas, kad būtų sustabdytas ginčijamo akto vykdymas, yra svarbesnis už interesą nedelsiant taikyti šį aktą. Atliekant šį nagrinėjimą reikia nustatyti, ar tai, kad bylą iš esmės nagrinėjantis teisėjas galimai panaikintų šį aktą, leistų kardinaliai pakeisti padėtį, kuri susiklostytų neatidėliotinai jį vykdant, ir, atvirkščiai, kaip vykdymo sustabdymas galėtų kliudyti pasiekti ginčijame akte nustatytus tikslus, jei ieškinys dėl esmės būtų atmestas (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo nutarties Komisija / RW, C‑442/17 P(R), nepaskelbta Rink., EU:C:2018:6, 60 punktą ir 2020 m. balandžio 8 d. Nutarties Komisija / Lenkija, C‑791/19 R, EU:C:2020:277, 104 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

249

Pirma, kalbant apie suinteresuotumą taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, iš skubos sąlygos nagrinėjimo matyti, kad jeigu ginčijamų sprendimų vykdymas nebus sustabdytas, apeliantai gali nebeturėti galimybės veiksmingai vykdyti savo, kaip Europos Parlamento narių, pareigų.

250

Šiuo klausimu reikia priminti, pirma, kad remiantis ESS 10 straipsnio 1 dalimi Sąjungos veikla pagrįsta atstovaujamosios demokratijos principu, kuris konkrečiai išreiškia ESS 2 straipsnyje nurodytą demokratijos vertę. ESS 14 straipsnio 3 dalyje, kuria įgyvendinamas šis principas, numatyta, kad Parlamento nariai renkami remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise laisvu ir slaptu balsavimu penkerių metų kadencijai (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Junqueras Vies, C‑502/19, EU:C:2019:1115, 63 ir 64 punktai).

251

Šiomis aplinkybėmis imunitetais, kurie bendrai suteikiami Parlamento nariams visam atitinkamos kadencijos sesijų laikotarpiui, be kita ko, siekiama leisti šiems nariams vykdyti jiems tenkančias užduotis (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Junqueras Vies, C‑502/19, EU:C:2019:1115, 76 ir 78 punktus).

252

Remiantis atstovaujamosios demokratijos principu, šių imunitetų tikslas taip pat yra užtikrinti, kad Parlamento sudėtis teisingai ir visiškai atspindėtų tiesioginiu visuotiniu balsavimu išreikštą laisvą Sąjungos piliečių pasirinkimą dėl asmenų, kurie turėtų jiems atstovauti per atitinkamą kadenciją (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Junqueras Vies, C‑502/19, EU:C:2019:1115, 82 ir 83 punktus).

253

Darytina išvada, kad Parlamento nario imuniteto atšaukimas, jei tai būtų padaryta neteisėtai ir dėl to jis būtų suimtas ar laikomas suimtas, galėtų pakenkti tinkamam atstovaujamosios demokratijos veikimui Sąjungoje.

254

Aplinkybė, kad Parlamentas ginčijamuose sprendimuose konstatavo, jog apeliantų imunitetas gali būti atšauktas, neįrodo, kad šių sprendimų taikymas nedelsiant nesudaro kliūčių tinkamam šios institucijos veikimui, nes, pirma, ieškiniu pagrindinėje byloje siekiama įvertinti minėtų sprendimų teisėtumą ir, antra, šis ieškinys grindžiamas bent vienu pagrindu, kuris prima facie neatrodo neturintis rimto pagrindo.

255

Atvirkščiai, lyginant svarbius interesus nereikia atsižvelgti į suinteresuotumą apsaugoti apeliantų asmens laisvę ir judėjimo laisvę, nes, kaip priminta šios nutarties 149 punkte, Parlamento narys, dėl kurio priimtas sprendimas atšaukti jo imunitetą, gali veiksmingai remtis tik tuo, kad šis sprendimas gali ne vien pažeisti jo teisę laisvai naudotis savo mandatu, bet ir pakenkti tinkamam Parlamento veikimui.

256

Antra, dėl suinteresuotumo nedelsiant taikyti ginčijamus sprendimus svarbu pabrėžti, kad šių sprendimų vykdymo sustabdymas gali trukdyti vykdyti teisminius procesus, Ispanijos valdžios institucijų pradėtus prieš apeliantus, užkertant kelią jų perdavimui šioms institucijoms.

257

Priešingai, nei teigia Parlamentas, toks neatidėliotinas taikymas vis dėlto nėra būtinas siekiant užtikrinti ESS 4 straipsnio 2 dalies laikymąsi, nes parlamentinis imunitetas jokiu būdu nepaneigia valstybių narių teisės pradėti baudžiamąjį persekiojimą pagal jų teisinėje sistemoje nustatytą tvarką, o tik užtikrina pusiausvyrą tarp šios teisės ir ESS 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atstovaujamosios demokratijos principo.

258

Trečia, kalbant apie situaciją, kuri susiklostytų išnagrinėjus ieškinį pagrindinėje byloje, reikia pažymėti, jog galimas ginčijamų sprendimų panaikinimas kardinaliai nepakeistų situacijos, kurią lemtų neatidėliotinas jų vykdymas, nes toks panaikinimas būtų per vėlyvas siekiant neleisti sutrukdyti atitinkamiems Parlamento nariams visapusiškai vykdyti savo pareigas didelę kadencijos dalį.

259

Be to, tuo atveju, jei apeliantai būtų perduoti Ispanijos valdžios institucijoms, paskesnis jų imuniteto pagal Protokolo dėl Sąjungos privilegijų ir imunitetų 9 straipsnio 1 dalies b punktą atkūrimas neturėtų jokio praktinio poveikio, nes apeliantai negalėtų juo pasinaudoti Ispanijos teritorijoje.

260

Atvirkščiai, tuo atveju, jei ieškinys pagrindinėje byloje galiausiai būtų atmestas, iš bylos medžiagos nematyti, kad dėl ginčijamų sprendimų vykdymo sustabdymo apeliantams iškeltos baudžiamosios bylos nagrinėjimas būtų užtrukęs tiek, kad tai trukdytų užbaigti šią bylą.

261

Taip pat svarbu pabrėžti, kad procesas toje byloje vyksta nuo 2017 m. ir kad Ispanijos Karalystė neginčijo apeliantų teiginio, jog šio proceso trukmę iš dalies nulėmė tai, kad anksčiau dėl apeliantų išduoti Europos arešto orderiai buvo du kartus panaikinti, taip pat tai, kad praėjo daug laiko, kol buvo išduoti nauji Europos arešto orderiai.

262

Be to, kadangi pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtų tik laikinai atkurtas apeliantų parlamentinis imunitetas, galiausiai tik ribotam laikotarpiui būtų paliktas prieš tai kelerius metus egzistavęs status quo (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 2 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo nutarties Evonik Degussa / Komisija, C‑162/15 P‑R, EU:C:2016:142, 114 punktą).

263

Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, interesų pusiausvyra krypsta apeliantų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo naudai.

264

Šiomis aplinkybėmis reikia sustabdyti ginčijamų sprendimų vykdymą.

265

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir Teisingumo Teismas pats priima galutinį sprendimą, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia šis teismas.

266

Dėl apeliaciniame procese patirtų bylinėjimosi išlaidų reikia priminti, kad pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Tačiau, nors Parlamentas ir Ispanijos Karalystė pralaimėjo bylą, apeliantai neprašė priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidų. Todėl kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su apeliaciniu procesu.

267

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su Ispanijos Karalystės pateiktu priešpriešiniu apeliaciniu skundu, pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 142 straipsnį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnį, jeigu byloje nereikia priimti sprendimo, Teisingumo Teismas bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia savo nuožiūra. Šioje byloje, kadangi nereikia priimti sprendimo dėl priešpriešinio apeliacinio skundo, nes skundžiama nutartis buvo panaikinta pagal apeliantų pateiktą apeliacinį skundą, turi būti nuspręsta, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su priešpriešiniu apeliaciniu skundu.

268

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesu pirmojoje instancijoje, reikia nuspręsti, pirma, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 137 straipsnį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, Parlamento ir apeliantų bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimas atidedamas.

269

Antra, pagal to paties Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Ispanijos Karalystė, kaip į bylą pirmojoje instancijoje įstojusi šalis, padengia savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesu pirmojoje instancijoje.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas nutaria: