–

M.P. ir B.P., atstovaujamų radca prawny J. Mikołajek ir adwokat M. Szymański,

–

„A.“ prowadzący działalność za pośrednictwem „A.“ S.A., atstovaujamos radca prawny M. Bakuła,

–

Rzecznik Praw Obywatelskich, atstovaujamo M. Taborowski,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, M. Queiroz Ribeiro, A. Rodrigues ir P. Barros da Costa,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. L. Kalėdos ir N. Ruiz García,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 3 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant M.P. ir B. P. ginčą su banku „A.“ prowadzący działalność za pośrednictwem „A.“ S.A. (toliau – A) dėl paskolos grąžinimo sąlygų pagal hipoteka užtikrintą paskolos, indeksuojamos užsienio valiuta, sutartį, kurioje yra tariamai nesąžiningų sąlygų.

3

Direktyvos 93/13 aštunta ir dvidešimta konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„kadangi dviejose Bendrijos programose dėl vartotojo apsaugos ir informavimo politikos pabrėžiama, jog svarbu apsaugoti vartotojus sutarties nesąžiningų sąlygų atvejais; kadangi ši apsauga privalo būti numatyta įstatymuose ir kituose teisės aktuose, kurie yra suderinti Bendrijos lygmenyje arba priimti tiesiogiai tame lygmenyje;

<…>

kadangi sutartys turi būti rašomos aiškia, suprantama kalba, ir vartotojui faktiškai turi būti suteikiama galimybė išnagrinėti visas sąlygas, o kilus abejon[ių], turi būti interpretuojama vartotojo naudai.“

4

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.“

5

Šios direktyvos 4 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas [ir remiantis sudarant sutartį buvusiomis visomis aplinkybėmis ir visomis kitomis tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygomis].

2.   Sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.“

6

Direktyvos 93/13 5 straipsnyje numatyta:

„Tose sutartyse, kur visos ar tam tikros vartotojui siūlomos sąlygos pateikiamos raštu, jos visada turi būti išdėstomos aiškia, suprantama kalba. Atsiradus abejonių dėl sąlygos reikšmės, interpretuojama vartotojo naudai. Ši taisyklė dėl interpretavimo netaikoma 7 straipsnio 2 dalyje nustatytų procedūrų atveju.“

7

Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas [verslininkas] sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

8

Direktyvos 7 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] sudaromose su vartotojais.“

9

Kodeks cywilny (Civilinis kodeksas, Lenkija) 65 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valios išraišką reikia aiškinti pagal visuomenės sambūvio principus ir papročius, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis ji buvo išreikšta.

2.   Sutartis reikia vertinti atsižvelgiant į šalių bendrą valią ir siekiamą tikslą, o ne apsiriboti pažodiniu jų supratimu.“

10

Civilinio kodekso 3851 straipsnyje nustatyta:

„1.   Vartotojui nėra privalomos su juo sudarytos sutarties sąlygos, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, jei pagal šias sąlygas jo teisės ir pareigos prieštarauja nusistovėjusiems papročiams, iš esmės pažeidžiant vartotojo interesus (neleistinos sutarties sąlygos). Tai netaikoma sąlygoms, kuriomis apibrėžiami pagrindiniai šalių įsipareigojimai, įskaitant kainą arba užmokestį, jeigu jos suformuluotos vienareikšmiškai.

2.   Jeigu pagal šio straipsnio 1 dalį sutarties nuostata nėra privaloma vartotojui, šalims yra privalomos likusios sutarties sąlygos.

3.   Sutarties sąlygos, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, yra tos, kurių turiniui vartotojas nedarė realios įtakos. Tai visų pirma taikoma sutarties sąlygoms, perimtoms iš kontrahento vartotojui pasiūlytos tipinės sutarties.

4.   Asmuo, kuris teigia, kad dėl sąlygos buvo atskirai derėtasi, turi tai įrodyti.“

11

1997 m. rugpjūčio 29 d.ustawa – Prawo bankowe (Bankų teisės įstatymas, Dz. U., Nr. 140, 1997 m., 939) 69 straipsnio 2 dalyje, redakcijoje, galiojusioje klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms, buvo pateikta informacija, kuri turi būti nurodyta paskolos sutartyje, kaip antai paskolos suma ir valiuta (2 punktas), paskolos grąžinimo tvarka ir terminai (4 punktas), palūkanų normos dydis ir sąlygos, susijusios su jos pakeitimu (5 punktas), taip pat sutarties pakeitimo ir nutraukimo tvarka (10 punktas).

12

2011 m. liepos 29 d.ustawa o zmianie ustawy – Prawo bankowe oraz niektórych innych ustaw (Įstatymas, keičiantis bankų įstatymą, Dz. U., Nr. 165, 2011 m., 984), kuris įsigaliojo po pagrindinėje byloje nagrinėjamos paskolos sutarties sudarymo, į Bankų teisės įstatymo 69 straipsnio 2 dalį buvo įtrauktas 4a punktas ir to paties straipsnio 3 dalis.

13

Pagal taip pakeisto Bankų teisės įstatymo 69 straipsnio 2 dalies 4a punktą paskolos sutartyje turi būti numatytos, „jei kredito sutartis yra išreikšta arba indeksuojama kita nei Lenkijos valiuta, išsamios taisyklės, nustatančios užsienio valiutos kurso nustatymo tvarką ir datas, kuriomis remiantis apskaičiuojama, be kita ko, paskolos suma, jos dalys ir mėnesinės įmokos (pagrindinė suma ir palūkanos), taip pat valiutos perskaičiavimo taisyklės, teikiant arba grąžinant paskolą“.

14

Šio įstatymo su pakeitimais 69 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Jei kredito sutartis yra išreikšta arba indeksuojama kita nei Lenkijos valiuta, kredito gavėjas gali mokėti mėnesines įmokas (pagrindinę sumą ir palūkanas), taip pat iš anksto grąžinti visą arba dalį kredito sumos tiesiogiai ta valiuta. Tokiu atveju kredito sutartyje taip pat nustatomos sąskaitos atidarymo ir tvarkymo taisyklės, skirtos surinkti lėšoms kreditui grąžinti, ir kredito grąžinimo naudojantis šia sąskaita taisyklės.“

15

2008 m. gegužės 16 d. M. P. ir B. P. sudarė su Lenkijoje įsteigta kredito įstaiga A hipoteka užtikrintos paskolos sutartį dėl 460000 Lenkijos zlotų (PLN) (maždaug 100000 EUR) sumos, grąžintinos mokant 480 mėnesinių įmokų. Paskola indeksuota užsienio valiuta, t. y. Šveicarijos frankais (CHF), o palūkanų norma atitiko orientacinę LIBOR 3M (CHF) palūkanų normą, padidintą 1,20 procentinio punkto fiksuota marža.

16

Pateikdami prašymą dėl paskolos gavėjai pasirašė deklaraciją, pagal kurią, nors puikiai žinojo apie valiutos keitimo riziką, atsisakė galimybės sudaryti paskolos sutartį Lenkijos zlotais ir nusprendė sudaryti sutartį dėl paskolos, indeksuotos užsienio valiuta. Be to, šioje deklaracijoje buvo nurodyta, kad paskolos gavėjai buvo informuoti apie tai, kad paskolos terminai buvo išreikšti ta užsienio valiuta ir turi būti grąžinti Lenkijos zlotais pagal sutarties bendrosiose sąlygose nurodytas taisykles (toliau – bendrosios sąlygos), su kuriomis jie susipažino.

17

Iš bendrųjų sąlygų 2 straipsnio 2 ir 12 punktų matyti, kad užsienio valiuta indeksuota paskola yra paskola, kuriai taikoma orientacinė palūkanų norma, susijusi su kita valiuta nei Lenkijos zlotai, kuri pervedama ir grąžinama Lenkijos zlotais, remiantis užsienio valiutos kursu, nurodytu banke galiojančioje valiutų kursų lentelėje.

18

Pagal bendrųjų sąlygų 7 straipsnio 4 punktą lėšos išmokamos Lenkijos zlotais taikant tarifą, kuris negali būti mažesnis už pirkimo kainą, remiantis išmokėjimo momentu galiojusia lentele. Mokėtinas paskolos likutis išreiškiama užsienio valiuta ir apskaičiuojamas pagal kursą, taikytą paskolos išmokėjimui.

19

Pagal bendrųjų sąlygų 9 straipsnio 2 punktą paskolos grąžinimo įmokos išreiškiamos užsienio valiuta ir nuskaitomos nuo paskolos gavėjo banko sąskaitos tą dieną, kurią jos tampa mokėtinos, pagal banke galiojančioje lentelėje nurodytą Šveicarijos franko pardavimo kainą, galiojusią darbo dienos, einančios prieš dieną, kai įmokos tampa mokėtinos, pabaigoje.

20

2013 m. sausio 10 d. M. P. ir B. P. sudarė su A nagrinėjamos sutarties pakeitimą, pagal kurį paskolos gavėjai patys grąžins paskolą Šveicarijos frankais, nesinaudodami banko atliekama valiutos keitimo operacija.

21

Valiutos kursų svyravimai tarp Lenkijos zloto ir Šveicarijos franko lėmė tai, kad skirtumas tarp sumos, kurią ieškovai pagrindinėje byloje grąžino už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. spalio 10 d., ir sumos, kurią būtų turėję grąžinti, jei paskola būtų išreikšta Lenkijos zlotais ir taikant taikytiną palūkanų normą, siekė 30601,01 Lenkijos zlotų (PLN) (apie 6732 EUR).

22

Manydami, kad sąlyga dėl paskolos užsienio valiuta indeksavimo yra nesąžininga dėl to, kad joje nepatikslinama banko atliekamo valiutos kurso nustatymo tvarka, M. P. ir B. P. pareiškė ieškinį, juo prašė įpareigoti A sumokėti jiems 50000 Lenkijos zlotų (PLN) (apie 10850 EUR).

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad pagrindinės bylos šalys skirtingai aiškina hipoteka užtikrintos paskolos sutarties indeksavimo sąlygos formuluotę. Iš tiesų, nors, kiek tai susiję su banku, šioje sąlygoje numatyta, kad paskolos valiutos kursas nustatomas atsižvelgiant į rinkos kursą, kuris kiekvieną dieną nurodytas banko kursų lentelėje, paskolos gavėjai šią sąlygą aiškina kaip numatančią, kad valiutos kursas nustatomas pagal objektyvų Narodowy Bank Polski (Lenkijos nacionalinis bankas) kursą.

24

To teismo teigimu, pagrindinėje byloje nagrinėjama indeksavimo sąlyga dėl savo bendro pobūdžio yra dviprasmiška, todėl reikia manyti, kad A neįvykdė informavimo ir skaidrumo pareigos, numatytos Direktyvos 93/13 5 straipsnyje.

25

Vis dėlto jam kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į paskolos sutarties trukmę, t. y. 40 metų, ir į patį indeksavimo užsienio valiuta, kurios kursas nuolat keičiasi, mechanizmą, Direktyvos 93/13 5 straipsnis vis dėlto turi būti aiškinamas taip, kad būtent bankas turi parengti indeksavimo sąlygą taip, kad paskolos gavėjas konkrečiu momentu galėtų savarankiškai nustatyti šį kursą. Iš tiesų tokio tikslumo lygio praktiškai neįmanoma pasiekti.

26

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Civilinio kodekso 65 straipsnyje jam suteikiama galimybė atsižvelgti į bendrą sutarties šalių valią. Šiuo atveju jis nurodo, kad indeksavimui taikomos užsienio valiutos rinkos vertė galėtų būti šios užsienio valiutos kurso nustatymo kriterijus pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą sutartį. Jis priduria, kad toks sprendimas užtikrintų sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.

27

Be to, tas teismas primena, kad, remiantis 2013 m. kovo 14 d. Sprendimu Aziz (C‑415/11, EU:C:2013:164) ir 2017 m. sausio 26 d. Sprendimu Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60), reikia patikrinti, ar atitinkama sutarties sąlyga teisės ir pareigos paskirstomos taip, kad šalys būtų su tuo nesutikusios vykstant sąžiningoms deryboms.

28

Taigi, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis pagrindinėje byloje nagrinėjama paskolos sutartis buvo sudaryta ir įvykdyta, pirma, minėtas teismas neatmeta galimybės, kad paskolos gavėjai vis dėlto būtų sudarę šią sutartį, jeigu būtų supratę ją taip pat kaip bankas.

29

Antra, to paties teismo teigimu, visą sutarties vykdymo laikotarpį A, remdamasi savo supratimu, taikė užsienio valiutos rinkos kursus, todėl negali būti laikoma nesąžininga. Daugiausia ji galėtų būti apkaltinta tam tikru abejingumu, bet ne ketinimu suformuluoti sutarties sąlygą taip, kad, taikant savavališkus nuo rinkos kainų atsietus užsienio valiutos kursus, būtų padaryta žala vartotojui.

30

Tokiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy dla Warszawy-Woli w Warszawie II Wydział Cywilny (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas, II-asis civilinių bylų skyrius, Lenkija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

31

Pirmiausia reikia pažymėti, kad pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, pirma, ar tam, kad būtų įvykdytas Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnyje numatytas skaidrumo reikalavimas, tokia indeksavimo užsienio valiuta sąlyga, kokia nustatyta pagrindinėje byloje nagrinėjamoje hipoteka užtikrintos paskolos sutartyje, kuriai būdingas ypač ilgas terminas, turi būti suformuluota aiškiai ir suprantamai, kad pats vartotojas galėtų bet kuriuo metu nustatyti banko taikomą tokios užsienio valiutos keitimo kursą. Tuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, antra, ar pakanka nuorodos į užsienio valiutos rinkos vertę, kad būtų užtikrintas šiose nuostatose įtvirtintas skaidrumo reikalavimas.

32

Be to, antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar jis turi teisę aiškinti pagrindinėje byloje nagrinėjamą indeksavimo sąlygą kaip nuorodą į užsienio valiutos rinkos vertę, be kita ko, kai toks aiškinimas leistų atspindėti bendrą sutarties šalių valią ir taip išvengti šios sąlygos pripažinimo negaliojančia.

33

Taigi pirmojo prejudicinio klausimo antroje dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro nuorodą į bendrą rinkos vertės sąvoką kaip priemonę, užtikrinančią, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama indeksavimo sąlyga yra suformuluota aiškiai ir suprantamai. Be to, iš antrojo prejudicinio klausimo, be kita ko, matyti, kad ši nuoroda kyla iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto šios sutarties sąlygos aiškinimo, nes jis nori sužinoti, ar, atsižvelgiant į konkrečias pagrindinės bylos aplinkybes, visų pirma į ilgą paskolos sutarties galiojimą ir į tai, kad paskolos gavėjai, vykdydami šią sutartį, neturėjo konkretaus intereso, jis gali performuluoti pagrindinėje byloje nagrinėjamą sutarties sąlygą, kaip bendrai nurodančią užsienio valiutos rinkos vertę.

34

Šiomis aplinkybėmis reikia atsakyti į pirmojo klausimo pirmą dalį prieš nagrinėjant antrąją jo dalį kartu su antruoju klausimu.

35

Pirmojo klausimo pirma dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnis turi būti aiškinami taip, jog tam, kad verslininko ir vartotojo sudarytos paskolos sutarties sąlyga, pagal kurią nustatoma užsienio valiutos, kuria indeksuojama paskola, pirkimo ir pardavimo kaina, būtų nustatyta aiškiai ir suprantamai, ji turi būti suformuluota taip, kad vartotojas galėtų savarankiškai bet kuriuo sutarties vykdymo metu nustatyti valiutos kursą, taikomą nustatant mokėtinas paskolos grąžinimo įmokas.

36

Visų pirma reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, pagal nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą, įtvirtintą SESV 267 straipsnyje, Teisingumo Teismas nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išnagrinėti jam pateiktą bylą. Į tai atsižvelgdamas Teisingumo Teismas prireikus turi performuluoti jam pateiktus klausimus (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria, C‑224/19 ir C‑259/19, EU:C:2020:578, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Šiuo atveju, nors tiesa, kad pirmojo klausimo pirmoje dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo sutarties sąlygų aiškumo ir suprantamumo reikalavimą, nustatytą tiek Direktyvos 93/13 4 straipsnyje, tiek 5 straipsnyje, ginčas pagrindinėje byloje nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalį, todėl pirmojo klausimo pirmą dalį reikia suprasti kaip susijusią tik su minėtos direktyvos 5 straipsnyje nurodyto skaidrumo reikalavimo aiškinimu.

38

Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad bet kuriuo atveju iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, pirma, kad Direktyvos 93/13 5 straipsnyje nustatytas aiškaus ir suprantamo išdėstymo reikalavimas taikomas bet kuriuo atveju, įskaitant, kai sąlyga patenka į tos direktyvos 4 straipsnio 2 dalies taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 3 d. Sprendimo Gómez del Moral Guasch, C‑125/18, EU:C:2020:138, 46 punktą), ir, antra, šioje nuostatoje įtvirtinto reikalavimo apimtis yra tapati šios direktyvos 5 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo apimčiai (2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C‑26/13, EU:C:2014:282, 69 punktas).

39

Be to, reikia priminti, kad pagal Direktyvos 93/13 5 straipsnio formuluotę, kai verslininko ir vartotojo sudarytos sutarties sąlygos pateikiamos raštu, jos „visada turi būti išdėstomos aiškia, suprantama kalba“ ir laikomasi skaidrumo reikalavimo.

40

Be to, Direktyvos dvidešimtoje konstatuojamojoje dalyje pažymėta, kad vartotojui turi būti suteikta reali galimybė susipažinti su visomis sutarties sąlygomis.

41

Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad sutarties sąlygų skaidrumo reikalavimas negali būti susiaurintas iki jų aiškumo ir suprantamumo tik formaliu ir gramatiniu aspektais. Minėtoje direktyvoje nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojas yra silpnesnėje padėtyje nei verslininkas dėl, be kita ko, turimos informacijos lygio, tad šį toje pačioje direktyvoje įtvirtintą sutarčių sąlygų aiškumo, suprantamumo, taigi, ir skaidrumo, reikalavimą reikia aiškinti plačiai (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal FinanceC‑776/19 – C‑782/19, EU:C:2021:470, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Taigi sutarties sąlygų skaidrumo reikalavimas reiškia, kad ši sąlyga vartotojui turi būti ne tik suprantama formaliu ir gramatiniu aspektais, bet ir tai, kad vidutinis, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas galėtų suvokti, kaip konkrečiai apskaičiuojamos šios palūkanos, ir remdamasis konkrečiais ir suprantamais kriterijais įvertinti galimai reikšmingas tokios sąlygos ekonomines pasekmes jo finansiniams įsipareigojimams (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19 – C‑782/19, EU:C:2021:470 64 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Konkrečiai kalbant, aiškumo ir suprantamumo reikalavimas reiškia, kad kredito sutarčių atveju finansų institucijos turi pateikti paskolų gavėjams pakankamos informacijos, kad jie galėtų priimti informacija pagrįstus ir atsargius sprendimus. Taigi šis reikalavimas reiškia, kad sąlygą, pagal kurią paskola turi būti grąžinta ta pačia užsienio valiuta, kuria buvo dėl jos susitarta, vartotojas supranta ne tik formaliai ir gramatiškai, bet ir kiek tai susiję su konkrečia jos taikymo sritimi, t. y. kad vidutinis pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas turi ne tik žinoti apie užsienio valiutos, kuria indeksuojama paskola, vertės padidėjimo ar sumažėjimo galimybę, bet ir įvertinti potencialiai svarbias ekonomines tokios sutarties sąlygos dėl finansinių įsipareigojimų pasekmes (2018 m. vasario 22 d. Nutarties Lupean, C‑119/17, nepaskelbta Rink., EU:C:2018:103, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 93/13 tikslas, kuris, kaip matyti iš jos aštuntos konstatuojamosios dalies, visų pirma susijęs su vartotojų apsauga. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad iki sutarties sudarymo informacija apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes vartotojui ypač svarbi. Būtent remdamasis šia informacija jis nusprendžia, ar nori būti saistomas verslininko iš anksto suformuluotų sąlygų (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 62 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

45

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad sudarydami pagrindinėje byloje nagrinėjamą sutartį paskolos gavėjai sąlygą dėl sutarties indeksavimo suprato taip, kad joje buvo numatyta, jog, apskaičiuojant paskolos grąžinimo mėnesines įmokas, indeksavimui taikomos valiutos pirkimo ir pardavimo kaina nustatoma pagal Narodowy Bank Polski (Lenkijos nacionalinis bankas) objektyviai nustatytą keitimo kursą.

46

Vis dėlto A pažymi, kad pagal bendrųjų sąlygų 9 straipsnio 2 punktą valiutos pirkimo ir pardavimo kaina buvo ta, kuri nurodyta banko patvirtintoje lentelėje, ir priduria, kad sudarant pagrindinėje byloje nagrinėjamą sutartį pagal galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus ji neprivalėjo nurodyti visų taikomo valiutos keitimo kurso apskaičiavimo detalių. A nuomone, praktiškai valiutos keitimo kursas yra bendras, pirma, Lenkijos nacionalinio banko paskelbtų vidutinių užsienio valiutos kursų ir, antra, bendros padėties užsienio valiutos rinkoje, banko pozicijos dėl užsienio valiutos ir valiutos kursų prognozių rezultatas.

47

Šiuo klausimu iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nei pagrindinėje byloje nagrinėjamoje, nei bendrosiose sąlygose nepatikslinami veiksniai, į kuriuos bankas atsižvelgė, nustatydamas valiutos keitimo kursą, taikomą apskaičiuojant pagrindinėje byloje nagrinėjamos hipoteka užtikrintos paskolos grąžinimo įmokas.

48

Taigi, atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos indeksavimo sąlygos formuluotė nėra neaiški, tačiau joje nepateiktos nuorodos dėl valiutos kurso (kurį A taikė apskaičiuodama paskolos grąžinimo įmokas) nustatymo, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

49

Dėl sutarties sąlygos, pagal kurią verslininkas nustato vartotojo mokėtinų paskolos grąžinimo įmokų sumą pagal užsienio valiutos pardavimo kursą, kurį taiko šis verslininkas, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs: tam, kad būtų laikomasi skaidrumo reikalavimo, itin svarbu tai, ar paskolos sutartyje skaidriai apibūdinta užsienio valiutos konvertavimo mechanizmo priežastis ir ypatybės, taip pat šio mechanizmo ryšys su kitose sąlygose nustatytais mechanizmais, kad vartotojas galėtų pagal aiškius ir suprantamus kriterijus numatyti jam dėl tokios sąlygos atsirandančius ekonominius padarinius (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C‑26/13, EU:C:2014:282, 73 punktą).

50

Taigi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas svarbias faktines aplinkybes, tarp kurių yra reklama ir informacija, kurią kreditorius pateikė derantis dėl nagrinėjamos paskolos sutarties, turi įvertinti, ar vidutinis vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus, gali ne tik žinoti apie rinkoje paprastai pastebimus valiutos keitimo kursų svyravimus, bet ir įvertinti jam potencialiai labai reikšmingus ekonominius padarinius, galinčius atsirasti dėl to, kad jo galiausiai mokėtinos paskolos grąžinimo įmokos skaičiuotinos pagal pardavimo kursą, taigi, ir bendrą paskolos kainą (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 66 ir 67 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

51

Tiesa, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad paskolos sutarties, indeksuotos užsienio valiuta ir galiojančios 40 metų, atveju kreditorius negali numatyti ekonominės naštos, kurią gali lemti toje sutartyje numatytas indeksavimo mechanizmas, pokyčių.

52

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tai, ar verslininkas laikosi Direktyvos 93/13 5 straipsnyje numatyto skaidrumo reikalavimo, turi būti vertinama atsižvelgiant į informaciją, kurią šis verslininkas turėjo sutarties su vartotoju sudarymo dieną (2021 m. kovo 3 d. Nutarties Ibercaja Banco, C‑13/19, nepaskelbta Rink., EU:C:2021:158, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

53

Vis dėlto aplinkybė, kad keitimo kursai ilgainiui kinta, negali pateisinti to, kad sutarties sąlygose ir verslininko per derybas dėl sutarties pateiktoje informacijoje nėra nurodyti kriterijai, kuriais remiasi bankas, nustatydamas keitimo kursą, taikytiną apskaičiuojant paskolos grąžinimo įmokas, ir kurie leistų vartotojui bet kuriuo momentu nustatyti šį keitimo kursą.

54

Šį teiginį patvirtina aplinkybė, kad Direktyvoje 93/13 nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojas yra silpnesnėje padėtyje nei verslininkas dėl, be kita ko, turimos informacijos lygio, tad šį toje pačioje direktyvoje įtvirtintą sutarčių sąlygų aiškumo ir suprantamumo, taigi, ir skaidrumo, reikalavimą reikia suprasti kaip reikalavimą leidžiantį paskolos gavėjui suprasti, dėl ko jis įsipareigoja, visų pirma jo sudaromos paskolos sutarties mėnesinių įmokų apskaičiavimo tvarką.

55

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 93/13 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad verslininko ir vartotojo sudarytos paskolos sutarties sąlygos, kurioje nustatoma užsienio valiutos (kuria indeksuojama paskola) pirkimo ir pardavimo kaina, turinys turi leisti pakankamai informuotam ir protingai pastabiam bei nuovokiam vartotojui remiantis aiškiais ir suprantamais kriterijais suvokti, kaip nustatomas užsienio valiutos keitimo kursas, naudojamas paskolos grąžinimo įmokoms apskaičiuoti, kad toks vartotojas turėtų galimybę bet kuriuo momentu pats nustatyti verslininko taikomą keitimo kursą.

56

Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 5 ir 6 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nacionaliniam teismui, kuris konstatavo, jog verslininko ir vartotojo sudarytos paskolos sutarties indeksavimo užsienio valiuta sąlyga yra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, draudžiama aiškinti tokią sąlygą, siekiant sušvelninti jos nesąžiningą pobūdį, į ją įtraukiant bendrą indeksavimui taikomos užsienio valiutos „rinkos vertės“ sąvoką, net jei toks aiškinimas atitinka bendrą sutarties šalių valią.

57

Pirma, reikia priminti, kad jei atsižvelgdamas į visas pagrindinės bylos aplinkybes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama indeksavimo sąlyga yra nesąžininga, jis turėtų jos netaikyti pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį.

58

Šiuo klausimu iš jurisprudencijos matyti, pirma, kad sutarties sąlygos aiškumas ir suprantamumas, kurio reikalaujama pagal Direktyvos 93/13 5 straipsnį, yra vienas iš veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti, vertinant šios sąlygos nesąžiningumą, o šį vertinimą turi atlikti nacionalinis teismas pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį. Atlikdamas šį vertinimą tas teismas turi įvertinti galimybę, kad, pirma, nesilaikyta sąžiningumo reikalavimo ir, antra, yra ryškus teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Kiss ir CIB Bank, C‑621/17, EU:C:2019:820, 49 punktą).

59

Antra, jau buvo nuspręsta, kad pagal užsienio valiuta indeksuojamos paskolos sutarties sąlygą, numatančią, kad paskolos grąžinimo įmokos turi būti mokamos tokia užsienio valiuta, nacionalinės valiutos nuvertėjimo, palyginti su šia užsienio valiuta, atveju vartotojui tenka keitimo rizika (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 22 d. Nutarties Lupean, C‑119/17, nepaskelbta Rink., EU:C:2018:103, 28 punktą).

60

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Bankų teisės įstatymo 69 straipsnio 2 dalis buvo pakeista po pagrindinėje byloje nagrinėjamos hipoteka užtikrintos paskolos sutarties sudarymo, todėl nuo šiol užsienio valiuta indeksuotoje paskolos sutartyje būtinai turi būti pateikta informacija apie keitimo kurso nustatymo metodus ir datas, kuria remiantis apskaičiuojama paskolos suma ir paskolos grąžinimo mėnesinės įmokos, taip pat valiutos konvertavimo taisyklės.

61

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nors pagal Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalį netrukdoma, kad valstybės narės, priimdamos teisės aktus, nutrauktų nesąžiningų sąlygų naudojimą verslininkų ir vartotojų sudarytose sutartyse, vis dėlto teisės aktų leidėjas šiomis aplinkybėmis turi laikytis reikalavimų, išplaukiančių iš šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 77 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

62

Iš tikrųjų tai, kad tam tikra sutarties sąlyga pagal nacionalinės teisės aktą pripažinta nesąžininga ar negaliojančia ir pakeista nauja sąlyga, negali sumažinti vartotojams garantuojamos apsaugos (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

63

Šiomis aplinkybėmis teisės aktų leidėjo priimtos nuostatos, kuriomis reglamentuojamas sutarties sąlygos naudojimas ir kurios padeda užtikrinti Direktyva 93/13 siekiamą atgrasomąjį poveikį, kiek tai susiję su verslininkų elgesiu, nepažeidžia pagal šią direktyvą vartotojui suteiktų teisių (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 79 punktas).

64

Taigi iš aplinkybių, primintų šio sprendimo 50 ir 52 punktuose, matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama indeksavimo sąlyga, kuri, su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neleidžia vartotojui bet kuriuo momentu pačiam nustatyti verslininko taikomo valiutos keitimo kurso, yra nesąžininga.

65

Šiuo tikslu, kadangi tas teismas nurodė, jog negalima teigti, kad A buvo nesąžininga, minėtas teismas turės išnagrinėti, ar iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai yra ryškus.

66

Atliekant tokią analizę, negalima apsiriboti vien kiekybinio pobūdžio ekonominiu vertinimu, grindžiamu sandorio, kuris yra sutarties dalykas, bendros sumos ir pagal tą sąlygą vartotojui perkeltų išlaidų palyginimu. Iš tiesų ryškus neatitikimas gali atsirasti dėl to, kad pakankamai rimtai kenkiama teisinei padėčiai, kurioje vartotojas, kaip nagrinėjamos sutarties šalis, atsiduria dėl taikomų nacionalinės teisės nuostatų, nesvarbu, ar tai pasireiškia teisių, kurių pagal šias nuostatas jam atsiranda iš šios sutarties, turinio apribojimu, trukdymu jas įgyvendinti arba nacionalinės teisės nuostatose nenumatytos papildomos pareigos jam nustatymu (2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Kiss ir CIB Bank, C‑621/17, EU:C:2019:820, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

67

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Civilinio kodekso 65 straipsnį jis gali kompensuoti pagrindinėje byloje nagrinėjamos indeksavimo sąlygos skaidrumo trūkumą, kuris gali lemti jos nesąžiningumo konstatavimą, pateikdamas tokį aiškinimą, kuris atitiktų bendrą sutarties šalių valią.

68

Vis dėlto reikia pabrėžti, kad jei verslininko ir vartotojo sudarytoje sutartyje esančią nesąžiningą sąlygą nacionalinis teismas pripažįsta negaliojančia, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias nacionalinis teismas gali papildyti šią sutartį, pakeisdamas šios sąlygos turinį (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

69

Jei nacionaliniam teismui būtų leidžiama keisti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų turinį, tokia galimybė galėtų kliudyti siekti Direktyvos 93/13 7 straipsnyje nurodyto ilgalaikio tikslo. Ši galimybė prisidėtų prie atgrasomojo poveikio, kurį verslininkams sukelia visiškas nesąžiningų sąlygų netaikymas vartotojui, panaikinimo, nes jiems ir toliau rūpės naudoti tokias sąlygas, žinant, kad net jeigu jos bus pripažintos negaliojančiomis, nacionalinis teismas galės papildyti sutartį, kiek būtina, kad taip užtikrintų šių verslininkų interesus (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

70

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo remiantis Civilinio kodekso 65 straipsniu siūlomas aiškinimas galiausiai reikštų pagrindinėje byloje nagrinėjamos indeksavimo sąlygos turinio pakeitimą, nes dėl to būtų pakeistas jos supratimas, įtraukiant į ją užsienio valiutos „rinkos vertės“ nuorodą.

71

Net manant, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlomas aiškinimas atitinka bendrą sutarties šalių pagrindinėje byloje nagrinėjamos indeksavimo sąlygos supratimą sudarant sutartį (tai vis dėlto, atrodo, paneigia šių šalių Teisingumo Teismui pateiktos rašytinės pastabos), sąlyga, kurią nacionalinis teismas pripažino nesąžininga, neturi būti taikoma pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį, o jos turinys negali būti pakeistas.

72

Tik tuo atveju, kai dėl nesąžiningos sąlygos teismas būtų priverstas panaikinti visą sutartį ir dėl to vartotojui galėtų atsirasti tokių neigiamų pasekmių, dėl kurių jis nukentėtų, nacionalinis teismas galėtų pakeisti nesąžiningą sąlygą atitinkama nacionalinės teisės nuostata (šiuo klausimu žr. 2021 m. vasario 4 d. Nutarties CDT, C‑321/20, nepaskelbta Rink., EU:C:2021:98, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

73

Vis dėlto jau buvo nuspręsta, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis draudžia pašalinti sutarties spragas, kurias lėmė joje esančių nesąžiningų sąlygų panaikinimas, remiantis ne dispozityviomis nuostatomis arba sutarties šalių bendru sutarimu taikomomis nuostatomis, o vien bendro pobūdžio nacionalinėmis nuostatomis, numatančiomis, kad teisės akto poveikis, be kita ko, papildomas teisingumo principo ar nusistovėjusių papročių poveikiu (2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Dziubak, C‑260/18, EU:C:2019:819, 62 punktas).

74

Nagrinėjamu atveju, pirma, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytu aiškinimu siekiama ištaisyti sutarties negaliojimą dėl to, kad ji negali išlikti be pagrindinėje byloje nagrinėjamos indeksavimo sąlygos.

75

Antra, neatrodo, kad Civilinio kodekso 65 straipsnis, kuriame įtvirtinta bendro pobūdžio aiškinimo taisyklė, yra dispozityvi nacionalinės teisės nuostata, ir tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

76

Trečia, nesąžiningos sąlygos negaliojimo principas, numatytas Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje, negali būti paneigtas argumentais, susijusiais su nagrinėjamos sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybėmis.

77

Iš tiesų Teisingumo Teismas nusprendė, kad, siekiant užtikrinti atgrasomąjį Direktyvos 93/13 7 straipsnio poveikį, nacionalinio teismo, konstatuojančio nesąžiningą sąlygą, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, prerogatyvos negali priklausyti nuo šios sąlygos taikymo faktinėms aplinkybėms (2015 m. birželio 11 d. Nutarties Banco Bilbao Vizcaya Argentaria, C‑602/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2015:397, 50 punktas).

78

Šiomis aplinkybėmis tai, kad ieškovai pagrindinėje byloje parodė tik nedidelį suinteresuotumą sutarties indeksavimo sąlyga, negali paneigti šio sprendimo 57 punkte priminto principo, pagal kurį konstatavęs, kad verslininko su vartotoju sudarytoje sutartyje esanti sąlyga yra nesąžininga, nacionalinis teismas turi jos netaikyti pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį.

79

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmojo klausimo antrą dalį ir antrąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 93/13 5 ir 6 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama nacionaliniam teismui, kuris konstatavo, kad verslininko ir vartotojo sudarytos sutarties sąlyga yra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, aiškinti šią sąlygą taip, kad būtų pašalintas jos nesąžiningas pobūdis, net jei toks aiškinimas atitiktų sutarties šalių bendrą valią.

80

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia: