–

VA, kuri atstovauja pati sau,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, A. Pimenta, M. J. Marques ir P. Barros da Costa,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Martin ir N. Nikolova,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, Europos bendrijos vardu patvirtintos 2009 m. lapkričio 26 d. Tarybos sprendimu 2010/48/EB (OL L 23, 2010, p. 35, toliau – JT konvencija), 5 straipsnio 2 dalies ir 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, 2000, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), 2 straipsnio 1–3 dalių ir 4 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant TC ir UB ginčą su Komisia za zashtita ot diskriminatsia (Kovos su diskriminacija komisija, Bulgarija) ir VA dėl šios komisijos sprendimo jiems, kaip teismo pirmininkui ir baudžiamųjų bylų kolegijos teisėjai, skirti baudas už VA (šios kolegijos tarėjos) diskriminaciją.

3

JT konvencijos 1 straipsnyje nustatyta:

„Šios Konvencijos tikslas – įtvirtinti, ginti ir užtikrinti visų neįgaliųjų galimybes visapusiškai ir lygiateisiškai naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.

Neįgalieji – tai asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie drauge su kitomis įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje tokiomis pat kaip ir kitų asmenų sąlygomis.“

4

Šios konvencijos 5 straipsnyje „Lygybė ir nediskriminavimas“ nurodyta:

„1.   Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta, kad prieš ir pagal įstatymus visi asmenys yra lygūs ir turi teisę į lygiavertę įstatymų apsaugą ir teisę vienodai naudotis įstatymų teikiamomis galimybėmis be jokio diskriminavimo.

2.   Valstybės, Konvencijos šalys, draudžia bet kokį diskriminavimą dėl negalios ir garantuoja neįgaliesiems vienodą ir veiksmingą teisinę apsaugą nuo visų rūšių diskriminacijos.

3.   Siekdamos skatinti lygybę ir panaikinti diskriminaciją, valstybės, Konvencijos šalys, imasi visų reikiamų veiksmų, kad neįgaliesiems būtų sudarytos tinkamos sąlygos.

4.   Konkrečios priemonės, kurių reikia, kad būtų paspartinta ar pasiekta faktinė neįgaliųjų lygybė, pagal šios Konvencijos nuostatas diskriminacinėmis nelaikomos.“

5

JT konvencijos 27 straipsnio „Darbas ir užimtumas“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta tokią pat neįgaliųjų kaip ir kitų asmenų teisę į darbą; tai yra neįgaliųjų teisė į galimybę užsidirbti pragyvenimui laisvai pasirinkus darbą ar laisvai priėmus darbo pasiūlymą atviroje, įtraukioje ir neįgaliesiems prieinamoje darbo rinkoje ir darbo aplinkoje. Valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina ir remia neįgaliųjų, įskaitant tuos, kurie tapo neįgalūs dirbdami, teisę į darbą ir imasi reikiamų priemonių, įskaitant ir teisės aktų priėmimą, kuriomis, inter alia, būtų:

<…>“

6

Direktyvos 2000/78 16, 20, 21 ir 23 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

7

Šios direktyvos 1 straipsnis „Tikslas“ suformuluotas taip:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“

8

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje „Diskriminacijos sąvoka“ nustatyta:

„1.   Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje:

<…>“

9

Tos pačios direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:

„Neviršijant [Europos Sąjungai] suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

<…>

<…>“

10

Direktyvos 2000/78 4 straipsnio „Profesiniai reikalavimai“ 1 dalyje numatyta:

„Nepaisant 2 straipsnio 1 ir 2 dalies [dalių], valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris remiantis savybe, susijusia su kuria nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, nebūtų laikomas [nelaikomas] diskriminacija, jei dėl konkrečių profesinės veiklos rūšių pobūdžio arba dėl jų vykdymo sąlygų tokia savybė yra įprastas ir lemiantis profesinis reikalavimas, šis [tokios savybės turėjimo sąlyga reiškia esminį ir lemiamą profesinį reikalavimą, jei] tikslas yra teisėtas, o reikalavimas proporcingas.“

11

Šios direktyvos 5 straipsnyje „Neįgaliesiems tinkamos patalpos [sąlygos]“ nustatyta:

„Siekiant garantuoti, kad neįgaliųjų atžvilgiu būtų laikomasi vienodo požiūrio principo, jiems įrengiamos tinkamos patalpos [sudaromos tinkamos sąlygos]. Tai reiškia, kad prireikus konkrečiu atveju darbdaviai imasi tinkamų priemonių, kad neįgaliajam būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, kilti tarnyboje arba mokytis, nebent dėl tokių priemonių būtų neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos. Pareigos nėra neproporcingai apsunkinamos, jei jam pakankamai atlyginama konkrečios valstybės narės neįgalumo politikos srityje numatytomis priemonėmis.“

12

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos Konstitucijos (DV, Nr. 56, 1991 m. liepos 13 d.) 6 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Visi žmonės gimsta laisvi, jų orumas ir teisės lygūs.

(2)   Prieš įstatymą visi piliečiai yra lygūs. Draudžiami bet kokie teisių apribojimai dėl rasės, tautybės, etninės priklausomybės, lyties, kilmės, religijos, išsilavinimo, įsitikinimų, politinės priklausomybės, asmeninės, visuomeninės ar turtinės padėties, taip pat tuo grindžiamų privilegijų suteikimas.“

13

Šios Konstitucijos 48 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Piliečiai turi teisę į darbą. Valstybė pasirūpina, kad būtų sudarytos sąlygos šiai teisei įgyvendinti.

(2)   Valstybė užtikrina sąlygas fizinę ir psichinę negalią turinčių asmenų teisei į darbą įgyvendinti. <…>“

14

Pagal pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos Zakon za zashtita ot diskriminatsia (Kovos su diskriminacija įstatymas) (DV, Nr. 86, 2003 m. rugsėjo 30 d., toliau – Kovos su diskriminacija įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį draudžiama bet kokia tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija, be kita ko, dėl negalios.

15

Kovos su diskriminacija įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta:

„Diskriminacija nelaikomas:

<…>

16

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos Zakon za sadebnata vlast (Teismų sistemos įstatymas) (DV, Nr. 64, 2007 m. rugpjūčio 7 d., toliau – Teismų sistemos įstatymas) 66 straipsnyje nustatyta, kad įstatyme numatytais atvejais į pirmosios instancijos teismo kolegijas įtraukiami teismo tarėjai, kurie turi tokias pačias teises ir pareigas kaip teisėjai.

17

Teismų sistemos įstatymo 67 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Teismo tarėju gali būti renkamas bet kuris Bulgarijos pilietis, kuris pajėgus naudotis savo teisėmis ir kuris:

18

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos Nakazatelno-protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas, DV, Nr. 86, 2005 m. spalio 28 d., toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas) 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Šiame kodekse numatytais atvejais ir laikantis jame nustatytos tvarkos teismo tarėjai įtraukiami į teismų teisėjų kolegijas.“

19

Baudžiamojo proceso kodekso 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, prokuratūra ir tyrimą atliekančios institucijos pagal savo kompetenciją turi imtis visų priemonių objektyviai tiesai nustatyti, o šio straipsnio 2 dalyje paaiškinama, kad objektyvi tiesa nustatoma laikantis tvarkos ir taikant būdus, kurie nurodyti šiame kodekse.

20

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 14 straipsnio 1 dalį teismas, prokuratūra ir tyrimą atliekančios institucijos sprendimus priima pagal savo vidinį įsitikinimą ir remdamiesi objektyviu, išsamiu ir visapusišku visų bylos aplinkybių ištyrimu bei vadovaudamiesi šio įstatymo nuostatomis.

21

Pagal minėto Baudžiamojo proceso kodekso 18 straipsnį teismas, prokuratūra ir tyrimą atliekančios institucijos sprendžia remdamiesi įrodymais, kuriuos patys surenka ir įvertina, nebent šiame kodekse nustatyta kitaip.

22

VA neteko regos, todėl, kaip patvirtina 1976 m. atlikta ekspertizė, visam laikui yra riboto darbingumo. Ji baigė teisės aukštojo mokslo studijas ir 1977 m. sėkmingai išlaikė teisės kvalifikacinį egzaminą, vėliau dirbo Aklųjų sąjungoje ir Europos Sąjungos aklųjų struktūrose.

23

2014 m. VA pagal Sofijos (Bulgarija) miesto tarybos vykdytą procedūrą buvo patvirtinta Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas, Bulgarija) tarėja. Ji buvo priskirta Sofiyski rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas, Bulgarija) ir burtų keliu – šio teismo šeštajai baudžiamųjų bylų kolegijai, kuriai priklausė teisėja UB ir dar trys kiti teismo tarėjai. VA šiose pareigose minėtame teisme buvo prisaikdinta 2015 m. kovo 25 d.

24

Laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d. VA nedalyvavo nė viename teismo posėdyje nagrinėjant baudžiamąsias bylas. 2015 m. gegužės mėn. ji kreipėsi į Sofiyski rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas) pirmininką, konkrečiai TC, prašydama priskirti ją kitam teisėjui, tačiau atsakymo negavo.

25

2015 m. rugsėjo 24 d. VA kreipėsi į Kovos su diskriminacija komisiją, teigdama, kad ją dėl negalios diskriminavo teisėja UB, nes neleido dalyvauti teismo posėdžiuose nagrinėjant baudžiamąsias bylas, taip pat teismo pirmininkas TC, kuris nepatenkino jos prašymo priskirti ją kitam teisėjui, kad ji galėtų įgyvendinti savo teisę dirbti teismo tarėja. Atsakydami TC ir UB visų pirma nurodė teismo tarėjo pareigų pobūdį, būtinybę turėti tam tikrų fizinių savybių ir teisėto tikslo (t. y. laikytis Baudžiamojo proceso kodekso principų), kuris pateisina skirtingą požiūrį į VA dėl su negalia susijusios savybės pagal Kovos su diskriminacija įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, buvimą.

26

2017 m. kovo 6 d. sprendimu Kovos su diskriminacija komisija, išklausiusi TC ir UB, konstatavo, kad jie diskriminavo VA dėl negalios, kaip tai pirmiausia suprantama pagal Kovos su diskriminacija įstatymo 4 straipsnį, ir skyrė jiems atitinkamai 250 ir 500 Bulgarijos levų (BGN) (apie 130 ir 260 EUR) baudas.

27

TC ir UB dėl šio sprendimo pateikė skundus Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos administracinis teismas, Bulgarija), šis tuos skundus atmetė. Minėtas teismas pirmiausia nusprendė, kad apribojimų vykdyti tam tikrą profesinę ar konkrečią veiklą, kaip antai teismo tarėjo veiklą, nustatymas laikantis požiūrio, kad dėl aptariamos negalios bus neįmanoma visavertiškai vykdyti šios veiklos, iš esmės yra neteisėtas. Dėl baudžiamojo proceso ypatumų būtina, kad teismo tarėjai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, laikytųsi kolegijai taikomų pagrindinių šio proceso principų dėl betarpiškumo, objektyvios tiesos nustatymo ir kolegijos narių vidinio įsitikinimo. Vis dėlto prezumpcija, kad turėdamas tam tikrą negalią asmuo bet kuriuo atveju nebegali atitikti šių principų, reiškia diskriminaciją. Minėtas teismas pridūrė, jog tai, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d., kai įsigaliojo įstatymo pataisa, pagal kurią teismo tarėjai priskiriami elektroniniu būdu, VA dalyvavo nemažai teismo posėdžių nagrinėjant baudžiamąsias bylas, patvirtina šiuos teiginius.

28

TC ir UB dėl Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos administracinis teismas) sprendimo pateikė kasacinius skundus Varhoven administrativen sad (Aukščiausiasis administracinis teismas, Bulgarija). Grįsdamas savo kasacinį skundą TC teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti Kovos su diskriminacija įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, susijusį su esminiu ir lemiamu profesiniu reikalavimu. Atsižvelgiant į teismo tarėjų pareigų pobūdį, šių pareigų negali eiti asmenys, dėl kurių negalios pažeidžiami minėti Baudžiamojo proceso kodekso principai. UB savo ruožtu teigia, kad tas teismas nepagrįstai pirmenybę suteikė Kovos su diskriminacija įstatymui, o ne Baudžiamojo proceso kodeksui, kuris yra viršesnis teisės aktas, ir jame įtvirtintiems principams, į kuriuos ji, kaip baudžiamųjų bylų teisėja, turi atsižvelgti, kai teisme nagrinėja bylas; be to, ji turi užtikrinti, kad visi teismo kolegijos nariai bylos medžiagoje pateiktą informaciją nagrinėtų vienodai ir kiekvienas iš jų susidarytų tiesioginį įspūdį apie proceso šalių elgesį.

29

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo proceso normas, pažymi, kad neaišku, ar skirtingas požiūris į tokį regėjimo negalią turintį asmenį, kaip VA, einant teismo tarėjo pareigas yra teisėtas atsižvelgiant į JT konvencijos, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) ir Direktyvos 2000/78 nuostatas, kuriomis siekiama užtikrinti vienodą požiūrį į neįgaliuosius užimtumo ir profesinėje srityje.

30

Šiomis aplinkybėmis Varhoven administrativen sad (Aukščiausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

31

Pirmiausia pažymėtina, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimuose nenurodė Chartijos nuostatų, tam teismui, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kyla klausimas dėl draudimo asmeniui, turinčiam negalią dėl aklumo, kaip antai VA, eiti teismo tarėjo pareigas nagrinėjant baudžiamąsias bylas atitikties tiek Direktyvos 2000/78 ir JT konvencijos, tiek Chartijos nuostatoms.

32

Primintina, kad šios direktyvos taikymo srityje sukonkretinamas šiuo metu Chartijos 21 straipsnyje įtvirtintas bendrasis nediskriminavimo principas (2021 m. sausio 26 d. Sprendimo Szpital Kliniczny im. dra J. Babińskiego Samodzielny Publiczny Zakład Opieki Zdrowotnej w Krakowie, C‑16/19, EU:C:2021:64, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33

Be to, Chartijos 26 straipsnyje numatyta, kad Sąjunga pripažįsta ir gerbia neįgaliųjų asmenų teisę naudotis priemonėmis, užtikrinančiomis jų nepriklausomumą, socialinį bei profesinį integravimą ir dalyvavimą bendruomenės gyvenime.

34

Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalis ir 4 straipsnio 1 dalis, siejamos su Chartijos 21 ir 26 straipsniais ir JT konvencija, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama iš aklo asmens atimti bet kokią galimybę eiti teismo tarėjo pareigas nagrinėjant baudžiamąsias bylas.

35

Pirmiausia primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją tiek iš Direktyvos 2000/78 pavadinimo ir preambulės, tiek iš šios direktyvos turinio ir tikslo matyti, kad ja siekiama nustatyti bendruosius pagrindus, kuriais užtikrinamas vienodas požiūris į kiekvieną asmenį „užimtumo ir profesinėje srityje“, suteikiant jam veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos dėl kurios nors iš šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, tarp kurių nurodyta negalia (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Tartu Vangla, C‑795/19, EU:C:2021:606, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Pagal Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a ir c punktus, neviršijant Sąjungai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas, kiek tai susiję, be kita ko, su įsidarbinimo bei įdarbinimo ir darbo sąlygomis.

37

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą visų pirma matyti, kad teismo tarėjo pareigos yra atlygintina profesinė veikla, be to, VA buvo atrinkta eiti šias pareigas ir paskirta dirbti į teismo baudžiamųjų bylų kolegiją ir, galiausiai – laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d. ji faktiškai negalėjo eiti šių pareigų, vadinasi, ir įsidarbinti tokioje darbo vietoje.

38

Darytina išvada, kad tokiomis aplinkybėmis ši byla susijusi tiek su įsidarbinimo sąlygomis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punktą, tiek su šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytomis įdarbinimo ir darbo sąlygomis.

39

Be to, neginčijama, kad VA turi „negalią“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2000/78, nes yra visam laikui netekusi regos, o pagal suformuotą jurisprudenciją sąvoka „negalia“ turi būti suprantama kaip apimanti apribojimą, visų pirma lemiamą ilgalaikių fizinių, protinių arba psichikos sutrikimų, kurie kartu su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti atitinkamam asmeniui visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti darbuotojai (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Nobel Plastiques Ibérica, C‑397/18, EU:C:2019:703, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40

Taigi, tokia situacija, kokia susiklosčiusi pagrindinėje byloje, patenka į minėtos direktyvos taikymo sritį.

41

Pirma, dėl skirtingo požiūrio dėl negalios buvimo primintina, kad pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalį šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš jos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos. Šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte paaiškinama, kad tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu, be kita ko, dėl 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, tarp jų – dėl negalios.

42

Nagrinėjamu atveju iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d. VA dėl aklumo nebuvo leista dalyvauti nė viename kolegijos, į kurią ji buvo paskirta, posėdyje. Taigi, atrodo, kad ji, palyginti su kitais į šią kolegiją paskirtais tarėjais, esančiais panašioje situacijoje, tačiau neturintiems aklumo, dėl turimos negalios buvo vertinama mažiau palankiai, o tai yra skirtingas požiūris, tiesiogiai grindžiamas negalia, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą.

43

Antra, dėl to, ar toks skirtingas požiūris gali būti pateisinamas Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 1 dalimi, reikia pažymėti, kad pagal pačią šios nuostatos formuluotę valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl savybės, susijusios su kuria nors iš šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, nelaikomas diskriminacija, jei dėl profesinės veiklos pobūdžio arba jos vykdymo sąlygų tokia savybė yra esminis ir lemiamas profesinis reikalavimas, jeigu tikslas yra teisėtas, o reikalavimas – proporcingas.

44

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tokį esminį ir lemiamą profesinį reikalavimą turi sudaryti ne skirtingą požiūrį pagrindžianti priežastis, o su šia priežastimi susijusi savybė (2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Salaberria Sorondo, C‑258/15, EU:C:2016:873, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

45

Tiek, kiek minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalis, siejama su direktyvos 23 konstatuojamąja dalimi, kurioje nurodoma, kad toks skirtingas požiūris gali būti pateisinamas „tik kai kuriomis aplinkybėmis“, leidžia nukrypti nuo diskriminacijos draudimo principo, ji turi būti aiškinama siaurai (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Tartu Vangla, C‑795/19, EU:C:2021:606, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46

Dėl tikslo, nurodyto siekiant pateisinti VA nepalankų vertinimą dėl jos negalios, TC ir UB tvirtina, kad VA neįtraukimu į baudžiamųjų bylų kolegijos, į kurią ji buvo paskirta iki 2016 m. rugpjūčio mėn., posėdžius buvo siekiama užtikrinti visišką Baudžiamojo proceso kodekso principų laikymąsi, visų pirma betarpiškumo principą ir tiesioginį įrodymų vertinimą siekiant nustatyti objektyvią tiesą, išplaukiančius iš šio kodekso 14 ir 18 straipsnių.

47

Faktiškai TC ir UB teigia, kad asmenys, turintys tokią negalią, kaip aklumą, negali eiti teismo tarėjo pareigų. Norint eiti tokias pareigas, iš principo reikia turėti konkrečius fizinius pajėgumus, kaip antai regą.

48

Pažymėtina, kad nors Teismų sistemos įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo tarėjas visų pirma turi būti pajėgus naudotis savo teisėmis ir nesirgti jokia psichine liga, pagal prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktą informaciją šiame įstatyme nei nustatytas reikalavimas dėl teismo tarėjo fizinio pajėgumo, nei numatyta su fizine negalia susijusi priežastis, kaip antai aklumas.

49

Iš tos pačios informacijos matyti, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d. įsigaliojo įstatymo pataisa, pagal kurią teismo tarėjai paskiriami elektroniniu būdu, todėl VA dalyvavo nemažai teismo posėdžių nagrinėjant baudžiamąsias bylas. Taigi, atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose numatytas paskyrimas elektroniniu būdu atliekamas neatsižvelgiant į svarstymus dėl šių teismo tarėjų asmenybės, kiek tai susiję su bylomis, kurias jie turės nagrinėti, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

50

Atsižvelgiant į tai, pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją konkrečių fizinių pajėgumų turėjimas gali būti laikomas „esminiu ir lemiamu profesiniu reikalavimu“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 1 dalį, siekiant užsiimti tam tikra profesine veikla, pavyzdžiui, dirbti ugniagesiu arba policijos pareigūnu. Taip pat tai, kad klausa turi atitikti nacionalinės teisės aktuose nustatytą minimalų klausos lygį, gali būti laikoma tokiu reikalavimu, siekiant dirbti įkalinimo įstaigos pareigūnu (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Tartu Vangla, C‑795/19, EU:C:2021:606, 40 ir 41 punktus).

51

Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad regėjimas atlieka esminę funkciją vairuojant motorines transporto priemones, todėl Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytas minimalaus regėjimo aštrumo reikalavimas, siekiant užsiimti transporto priemonės vairuotojo profesine veikla, atitinka Sąjungos teisę, atsižvelgiant į tikslą užtikrinti kelių eismo saugą (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 22 d. Sprendimo Glatzel, C‑356/12, EU:C:2014:350, 54 ir 72 punktus).

52

Be to, dėl teismo tarėjų pareigų nagrinėjant baudžiamąsias bylas pobūdžio ir dėl jų vykdymo sąlygų, kuomet tam tikrais atvejais gali prireikti tirti ir įvertinti vizualinius įrodymus, regėjimas taip pat gali būti laikomas „esminiu ir lemiamu profesiniu reikalavimu“, siekiant užsiimti teismo tarėjo, nagrinėjant tokias bylas, profesija, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 1 dalį, jeigu tokių įrodymų tyrimo ir vertinimo negalima atlikti remiantis, be kita ko, medicinos techninėmis priemonėmis.

53

TC ir UB nurodytas tikslas užtikrinti visišką Baudžiamojo proceso kodekso principų, įskaitant betarpiškumo ir tiesioginio įrodymų vertinimo principus, laikymąsi taip pat gali būti laikomas teisėtu tikslu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 1 dalį.

54

Taigi reikia patikrinti, ar pagrindinėje byloje VA atžvilgiu taikyta priemonė, t. y. atimta bet kokia galimybė eiti teismo tarėjas pareigas nagrinėjant baudžiamąsias bylas, yra tinkama nustatytam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas būtina jam įgyvendinti. Dėl proporcingumo pobūdžio reikia atsižvelgti į tai, kad pagal Direktyvos 2000/78 5 straipsnį, siejamą su jos 20 ir 21 konstatuojamomis dalimis, darbdaviui numatyta pareiga prireikus konkrečiu atveju imtis tinkamų priemonių neįgaliajam sudaryti sąlygas įsidarbinti, dirbti, kilti tarnyboje, nebent dėl tokių priemonių darbdaviui būtų nustatoma neproporcinga našta (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Tartu Vangla, C‑795/19, EU:C:2021:606, 42 ir 48 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

55

Dėl šios priemonės tinkamumo reikia pažymėti, kad ji, aišku, padeda laikytis Baudžiamojo proceso kodekso taisyklių, kiek tai susiję su betarpiškumo principu ir tiesioginiu įrodymų vertinimu.

56

Vis dėlto dėl šios priemonės būtinumo reikia pažymėti, kad iš VA buvo atimta bet kokia galimybė dalyvauti baudžiamųjų bylų kolegijai, į kurią ji buvo paskirta, nagrinėjant baudžiamąsias bylas, neįvertinus jos asmeninio tinkamumo eiti savo pareigas ir galimybės įveikti sunkumus, kurių galėjo kilti.

57

Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 54 punkte, darbdavys privalo sudaryti neįgaliesiems tinkamas sąlygas, atsižvelgdamas į poreikius esant konkrečiai situacijai. Pagal Direktyvos 2000/78 16 konstatuojamąją dalį priemonių, skirtų neįgaliųjų poreikiams patenkinti darbo vietoje, įgyvendinimas yra svarbus kovojant su diskriminacija dėl negalios. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas paaiškino, kad sąvoka „tinkamos sąlygos“ turi būti suprantama plačiai, kaip įvairių kliūčių, trukdančių neįgaliesiems visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kitiems darbuotojams, pašalinimas. Be to, šios direktyvos 20 konstatuojamojoje dalyje pateikiamas tinkamų materialinių, organizacinių ar mokomųjų priemonių sąrašas, kuris nėra išsamus (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Tartu Vangla, C‑795/19, EU:C:2021:606, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

58

Ši pareiga turi būti aiškinama atsižvelgiant į Chartijos 26 straipsnį, kuriame įtvirtintas neįgaliųjų asmenų integravimo principas, kad jiems būtų suteikta teisė naudotis priemonėmis, užtikrinančiomis jų nepriklausomumą, socialinį bei profesinį integravimą ir dalyvavimą bendruomenės gyvenime.

59

Tokia pareiga taip pat įtvirtinta JT konvencijoje; primintina, kad jos nuostatomis galima remtis aiškinant Direktyvos 2000/78 nuostatas, todėl ši direktyva turi būti aiškinama kiek įmanoma pagal šią konvenciją (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Tartu Vangla, C‑795/19, EU:C:2021:606, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

60

JT konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad siekdamos skatinti lygybę ir panaikinti diskriminaciją valstybės, konvencijos šalys, imasi visų reikiamų veiksmų, kad neįgaliesiems būtų sudarytos tinkamos sąlygos.

61

Be to, JT konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje numatytas tikslas – skatinti neįgaliųjų lygybę ir panaikinti diskriminaciją, kaip nurodyta šios konvencijos 27 straipsnyje, pripažįstant tokią pačią jų, kaip ir kitų asmenų, teisę į darbą, be kita ko, galimybę užsidirbti pragyvenimui laisvai pasirinkus darbą ar laisvai priėmus darbo pasiūlymą atviroje, įtraukioje ir neįgaliesiems prieinamoje darbo rinkoje ir darbo aplinkoje.

62

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos, iš VA buvo atimta bet kokia galimybė dalyvauti nagrinėjant baudžiamąsias bylas, nedarant skirtumo tarp atitinkamų bylų ir nepatikrinus, ar jai galėjo būti pasiūlytos tinkamos sąlygos, kaip antai materialinė, asmeninė ar organizacinė pagalba.

63

Taigi, atrodo, kad (su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) minėta priemonė viršija tai, kas būtina, juo labiau kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog po to, kai 2016 m. rugpjūčio mėn. buvo įgyvendintas elektroninio paskyrimo būdas, VA dalyvavo nagrinėjant nemažai baudžiamųjų bylų. Kaip Komisija pažymėjo savo rašytinėse pastabose, o generalinis advokatas – savo išvados 100 punkte, ši aplinkybė rodo, kad ji yra pajėgi eiti šias pareigas nepažeidžiant baudžiamojo proceso teisės normų.

64

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktas ir 4 straipsnio 1 dalis, siejami su Chartijos 21 ir 26 straipsniais ir JT konvencija, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama iš aklo asmens atimti bet kokią galimybę eiti teismo tarėjo pareigas nagrinėjant baudžiamąsias bylas.

65

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 2 straipsnio 2 dalies a punktas ir 4 straipsnio 1 dalis, siejami su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 ir 26 straipsniais ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, Europos bendrijos vardu patvirtinta 2009 m. lapkričio 26 d. Tarybos sprendimu 2010/48/EB, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama iš aklo asmens atimti bet kokią galimybę eiti teismo tarėjo pareigas nagrinėjant baudžiamąsias bylas.