–

Dexia Nederland BV, atstovaujamos advocaten J. de Bie Leuveling Tjeenk, J. M. K. P. Cornegoor ir P. W. Post,

–

XXX, atstovaujamo advocaat J. B. Maliepaard,

–

Z, atstovaujamo advocaat J. B. Maliepaard,

–

Europos Komisijos, iš pradžių atstovaujamos N. Ruiz García, P. Vanden Heede ir M. van Beek, vėliau – N. Ruiz García ir P. Vanden Heede,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant du Dexia Nederland BV (toliau – Dexia) ginčus su vartotojais dėl atsisakymo sumokėti šios bendrovės parengtuose galutinio atsiskaitymo dokumentuose nurodytas sumas po to, kai buvo nutrauktos šių vartotojų ir bendrovės, kurios teises perėmė Dexia, sudarytos akcijų lizingo sutartys.

3

Direktyvos 93/13 trylikta konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„kadangi daroma prielaida, jog valstybių narių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatose, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai nustato su vartotojais sudaromų sutarčių sąlygas, nėra nesąžiningų sąlygų; kadangi dėl to, atrodo, kad nėra būtina kontroliuoti kaip vykdomos tos sąlygos, kurios atspindi įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas ir tarptautinių konvencijų, prie kurių valstybės narės arba [Europos Sąjunga] yra prisijungusios, principus ar nuostatas; kadangi tuo požiūriu 1 straipsnio 2 dalyje pateikiama formuluotė „įstatymų ar kitų teisės aktų privalomosios nuostatos“ numato ir normas, kurios pagal įstatymą yra taikomos susitariančioms šalims, jei nebuvo susitarta kitaip.“

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus[,] susijusius su nesąžiningomis sąlygomis pardavėjo ar tiekėjo [komercinės (ūkinės) veiklos subjekto] su vartotoju sudaromose sutartyse.

2.   Sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas ir tarptautinių konvencijų, prie kurių yra prisijungusios valstybės narės ar [Sąjunga], nuostatas ar principus, ypač transporto srityje, šios direktyvos nuostatos nėra taikomos.“

5

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyta:

„1.   Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

<…>

3.   Priede pateikiamas orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas.“

6

Tarp šiame priede išvardytų sąlygų yra jo 1 dalies e punkte nurodytos sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas – „reikalauti iš bet kurio vartotojo, kuris neįvykdo savo įsipareigojimo, kaip kompensaciją už tai sumokėti neproporcingai didelę sumą“.

7

Tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas [ir remiantis sudarant sutartį buvusiomis visomis aplinkybėmis ir visomis kitomis tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygomis].“

8

Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui [Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią komercinės (ūkinės) veiklos subjektas sudaro su vartotoju, pagal jų nacionalinės teisės aktus nebūtų privalomos vartotojui], ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų [sąlygų].“

9

Šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [komercinės (ūkinės) veiklos subjektų] sudaromose su vartotojais.“

10

Pagrindinių bylų aplinkybėms taikytinos redakcijos Burgerlijk Wetboek (Civilinis kodeksas, toliau – BW) 6:271 straipsnyje nustatyta:

„Sutarties nutraukimas atleidžia šalis nuo įsipareigojimų pagal šią sutartį. Tiek, kiek šie įsipareigojimai jau buvo įvykdyti, teisinis pagrindas laikytis šių įsipareigojimų išlieka, tačiau atsiranda šalių pareiga grąžinti arba kompensuoti tai, ką gavo.“

11

BW 6:277 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Jei sutartis visiškai ar iš dalies nutraukiama, šalis, kurios pareigų pažeidimas buvo pagrindas sutartį nutraukti, privalo kitai šaliai atlyginti žalą, kurią ši patiria dėl to, kad sutartis nėra abiejų šalių vykdoma, o yra nutraukiama.

<…>“

12

BW 7A:1576e straipsnyje nustatyta:

„1.   Pirkėjas visada turi teisę sumokėti vieną ar kelias mokėsimas pirkimo kainos įmokas anksčiau laiko.

2.   Jeigu visa dar mokėtina suma anksčiau laiko grąžinama vienkartiniu mokėjimu, jis turi teisę į 5 % dydžio atskaitymą per metus už kiekvieną anksčiau laiko sumokėtą įmoką.

3.   Šalys gali nukrypti nuo šio straipsnio nuostatų pirkėjo naudai.“

13

Ginčai pagrindinėse bylose kilo dėl XXX ir Z atsisakymo sumokėti Dexia parengtuose galutinio atsiskaitymo dokumentuose nurodytas sumas po to, kai akcijų lizingo sutartys, kurias jie sudarė su Dexia teisine pirmtake, buvo nutrauktos dėl vėlavimo mokėti šiai pirmtakei mokėtinas mėnesines įmokas.

14

Pagal šios rūšies sutartis gavėjas, kuris paprastai yra vartotojas, tam tikram laikotarpiui skolinasi iš banko pinigų sumą, vadinamą „pagrindine suma“, už kurią šis bankas įsigyja akcijų gavėjo vardu ir jo naudai. Šis bankas lieka šių akcijų savininku, kol bus grąžinta visa pasiskolinta suma, tačiau galimi dividendai mokami lizingo gavėjui. Visą lizingo sutarties galiojimo laikotarpį lizingo gavėjas moka mėnesines įmokas, atitinkančias palūkanas nuo pagrindinės sumos, o kai kuriais atvejais ir pagrindinės sumos grąžinimo įmokas. Pasibaigus sutarčiai akcijos parduodamos, ir lizingo gavėjas gauna iš šio pardavimo gautas pajamas, atskaičius dar negrąžintą pagrindinės sumos dalį ir galimai bankui dar nesumokėtas mėnesines įmokas.

15

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad Dexia anksčiau laiko nutraukė lizingo sutartis dėl pavėluoto mokėjimo, remdamasi pagrindinėse bylose nagrinėjamų sutarčių Specialiosiomis sąlygomis. Nutraukusi šias sutartis, Dexia pagal šių Specialiųjų sąlygų 6 ir 15 straipsnius parengė galutinio atsiskaitymo dokumentus. Šiuose straipsniuose numatyta:

„6. Jei (a) lizingo gavėjas, gavęs įspėjimą raštu, delsia sumokėti vieną ar kelias mėnesines įmokas arba vykdyti kitą iš šios sutarties arba kitos, į šią sutartį panašios lizingo sutarties kylantį įsipareigojimą arba (b) lizingo gavėjas prašo atidėti mokėjimus ar yra pripažįstamas nemokiu, bankas turi teisę nedelsdamas pabaigti šią sutartį ir visas kitas panašias lizingo sutartis, pareikalauti sumokėti sutartos bendros lizingo sumos (sumų) likutį pagal visas esamas, į šią sutartį panašias lizingo sutartis ir parduoti vertybinius popierius banko nustatytu momentu biržoje ar kitu būdu. Pardavus vertybinius popierius gautą pelną bankas atskaitys iš sumos, kurią lizingo gavėjas jam yra skolingas. Likutį, jei toks bus, bankas išmokės lizingo gavėjui.

15. <…> Sutarties nutraukimo atveju lizingo gavėjo reikalavimą sudaro vertybinių popierių pardavimo vertę sutarties nutraukimo momentu atitinkanti suma, atskaičius iš jos sumą, atitinkančią sutartos bendros lizingo sumos negrąžinto likučio grynąją vertę. Grynoji vertė apskaičiuojama remiantis BW 7A:1576e straipsnio 2 dalimi.“

16

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai patikslina, kad Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) neseniai turėjo galimybę priimti sprendimą dėl šių sąlygų suderinamumo su Direktyva 93/13: 2017 m. balandžio 21 d. sprendime (NL:HR:2017:773, Dexia / Tijhuis) jis konstatavo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamų sutarčių Specialiųjų sąlygų 6 straipsnyje įtvirtintas ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

17

Be to, iš sprendimų dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) teigimu, apskaičiuojant sumą, kurios Dexia turi teisę reikalauti pagal pagrindinėse bylose nagrinėjamų sutarčių Specialiųjų sąlygų 6 straipsnį, neatsižvelgiama į naudą, kurį ji gauna nutraukus sutartį, nes nuo jos gautos sumos toliau skaičiuojamos palūkanos, o tai, kad pagal Specialiųjų sąlygų 15 straipsnį Dexia taiko 5 % atskaitymą dar nesumokėtoms mėnesinėms įmokoms, jos naudą kompensuoja tik nedidele dalimi. Iš tiesų dėl šio skaičiavimo metodo buvo nustatytas fiksuotas 5 % pelnas, kurį Dexia galėtų gauti anksčiau laiko reinvestuodama lėšas kapitalo rinkose. Taigi, jei rinkos palūkanų norma didesnė nei 5 %, fiksuotosios palūkanų normos ir realios rinkos palūkanų normos skirtumas atitenka Dexia. Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) pabrėžia, kad, atsižvelgiant į palūkanų normą ir sutarties pasibaigimo ar nutraukimo datą, iš sutarties nutraukimo anksčiau laiko Dexia gauta nauda iš tiesų gali būti labai didelė.

18

Galiausiai Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) pažymėjo, kad nesumokėjimo atveju Dexia išsaugo galimybę nutraukti sutartį ir kad tuomet pagal BW 6:277 straipsnį ji gali reikalauti žalos atlyginimo.

19

1999 m. XXX sudarė dvi lizingo sutartis su bendrove, kurios teises perėmė Dexia.

20

Įspėjusi XXX sumokėti, 2005 m. birželio 6 d.Dexia nutraukė atitinkamas lizingo sutartis dėl pavėluoto mokėjimo ir parengė galutinio atsiskaitymo dokumentus.

21

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad Dexia parengė galutinio atsiskaitymo dokumentus pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamų sutarčių Specialiųjų sąlygų 6 ir 15 straipsnius ir išrašė XXX sąskaitą faktūrą dėl šiuose dokumentuose nurodyto mokėtino likučio.

22

XXX pareiškė ieškinius teisme ir, be kita ko, prašė panaikinti arba nutraukti abi lizingo sutartis ir grąžinti jai Dexia sumokėtas sumas. Dexia pareiškė priešieškinį, reikalaudama priteisti iš XXX sumokėti visą sumą su delspinigiais, kuriuos ji dar turėtų sumokėti pagal abi lizingo sutartis.

23

2008 m. lapkričio 19 d. sprendimu kantonrechter (kantono teismas, Nyderlandai) priteisė iš Dexia kaip kompensaciją sumokėti XXX 2507,69 EUR sumą už kiekvieną lizingo sutartį su teisės aktuose nustatytomis palūkanomis ir atmetė Dexia priešieškinį.

24

Abi bylos C‑229/19 šalys apskundė šį sprendimą Gerechtshof te Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas, Nyderlandai). Dexia prašo atmesti XXX ieškinį ir patenkinti jos priešieškinį. XXX siekia gauti didesnę kompensaciją nei ta, kuri jai buvo skirta pirmojoje instancijoje.

25

Šiomis aplinkybėmis Gerechtshof te Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) pabrėžia: kadangi jo nagrinėjamas ginčas susijęs su finansų paslaugų teikėjo ir vartotojų sudarytomis sutartimis, jis turi ex officio išnagrinėti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamų sutarčių Specialiosiose sąlygose esanti sąlyga yra nesąžininga, atsižvelgiant į Direktyvoje 93/13 numatytus kriterijus, ir, jei taip, ex officio pripažinti šią sąlygą negaliojančia. Vis dėlto po šio sprendimo 16–18 punktuose nurodyto Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) sprendimo, kuriame pagrindinėse bylose nagrinėjamų sutarčių Specialiųjų sąlygų 6 straipsnis buvo pripažintas nesąžininga sąlyga, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 93/13, Gerechtshof te Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) abejoja dėl šių kriterijų taikymo.

26

Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑229/19 pateikęs teismas, Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) tik abstrakčiai išnagrinėjo, ar pagal nacionalinės teisės aktus sąlyga gali turėti neigiamų pasekmių vartotojui, ir priėjo prie išvados, kad vien nepalankaus poveikio vartotojui galimybės pakanka, kad tokia sąlyga būtų laikoma nesąžininga, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 93/13.

27

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad reikia atsižvelgti, be kita ko, į tai, kad akcijų lizingo sutartys yra tęstinio vykdymo sutartys, sudarytos laikotarpiui iki 20 metų, o tai reiškia, kad iš principo sudarant šias sutartis dar nėra aišku, ar finansinių paslaugų teikėjas, kaip antai Dexia, gaus kokios nors naudos sutarties nutraukimo prieš terminą atveju. Iš tiesų šios naudos dydis skiriasi, nelygu atitinkamos sutarties nutraukimo prieš terminą dieną galiojusi palūkanų norma, kuri likusį šios sutarties laikotarpį galėtų būti taikoma prieš terminą gautai sumai.

28

Šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamų sutarčių Specialiųjų sąlygų 15 straipsnyje iš anksto nustatyta, kad sutarties nutraukimo prieš terminą atveju kreditorius likusį sutarties galiojimo laikotarpį gali gauti naudą, lygią 5 % lizingo sutartyje numatytos sumos negrąžinto likučio per metus. Taigi, šio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pirmiausia reikia patikrinti, ar, atsižvelgiant į visas šios bylos aplinkybes, pagrindinėje byloje nagrinėjamų sutarčių sudarymo dieną tokio potencialaus Dexia naudos nustatymas yra nesąžiningas, pavyzdžiui, lyginant šią sąlygą su sąlygomis, kurios paprastai taikomos panašiais pardavimo išsimokėtinai atvejais, ar su palūkanų norma, taikoma per teismo procesus diskontuojant sumas, kai nagrinėjamos panašios piniginės vertės ir trukmės sutartys.

29

Be to, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, reikia išsiaiškinti, ar sudarant sutartį vidutinis pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas būtų sutikęs su tuo, kad sutarties pasibaigimo prieš terminą atveju Dexia nauda, nukrypstant nuo taikytinų teisės nuostatų, būtų nustatyta remiantis pagrindinėje byloje nagrinėjamų sutarčių Specialiųjų sąlygų 6 ir 15 straipsniais, atsižvelgiant į šio banko patirtį ir žinias, kiek tai susiję su palūkanų normos galimu svyravimu, bei į tai, kad taikant BW 6:277 straipsnio nuostatas tokia nauda nebūtų nustatyta (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Aziz, C‑415/11, EU:C:2013:164, 68 ir 69 punktą ir 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Andriciuc ir kt., C‑186/16, EU:C:2017:703, 57 ir 58 punktus).

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑229/19 pateikęs teismas taip pat nurodo, kad šio sprendimo 16–18 punktuose nurodytas Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) sprendimas prieštarauja 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimui Banco Santander ir Escobedo Cortés (C‑96/16 ir C‑94/17, EU:C:2018:643). Tame sprendime Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) nenustatė konkrečių kriterijų, leidžiančių nacionaliniams teismams įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamų sutarčių Specialiųjų sąlygų 6 straipsnis yra nesąžiningas; priešingai, jis teigė, kad ši nuostata bet kuriuo atveju nesuderinama su Direktyva 93/13, nes ji gali turėti neigiamų pasekmių vartotojui, atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes sutarties galiojimo laikotarpiu.

31

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑229/19 pateikusiam teismui kyla klausimas, kokių pasekmių kiltų panaikinus pagrindinėje byloje nagrinėjamų sutarčių Specialiųjų sąlygų 6 ir 15 straipsnius. Šiomis aplinkybėmis jis pažymi, kad, viena vertus, akcijų lizingo sutartis ir toliau būtų privaloma šalims net ir panaikinus šiuos straipsnius, nes ji gali išlikti be jų. Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Dexia neturėtų galėti remtis BW nuostatomis, kurios nagrinėjamos bylos aplinkybėmis yra dar nepalankesnės vartotojui.

32

Šiomis aplinkybėmis Gerechtshof Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvą 93/13 reikia aiškinti taip, kad, laikantis šioje direktyvoje numatytų kriterijų, sutarties sąlyga laikytina nesąžininga jau tada, kai šioje sąlygoje, vertinant pagal visas sutarties sudarymo aplinkybes, slypi nuo sutarties galiojimo metu išryškėsiančių aplinkybių priklausančio ryškaus neatitikimo galimybė, visų pirma todėl, kad šia sąlyga iš anksto nustatomas tam tikras procentinis likusios lizingo sumos tarifas galimai naudai, kuri komercinės veiklos subjektui atsiranda sutarčiai pasibaigus anksčiau termino, taip nukrypstant nuo taikytinų nacionalinės teisės normų, pagal kurias ši nauda ne nustatoma iš anksto, o turi būti apskaičiuojama atsižvelgiant į aplinkybes sutarties pasibaigimo momentu, visų pirma į palūkanų normos, už kurią likusiu galiojimo laikotarpiu gali būti investuojama prieš terminą gauta suma, dydį?“

33

2000 m. kovo 17 d. Z, kaip lizingo gavėjas, pasirašė dvi akcijų lizingo sutartis su bendrove, kurios teises perėmė Dexia.

34

2006 m. Dexia dėl pavėluoto mokėjimo nutraukė su Z sudarytas akcijų lizingo sutartis prieš terminą ir pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamų sutarčių Specialiųjų sąlygų 6 ir 15 straipsnius parengė galutinio atsiskaitymo dokumentus ir juose nurodė skolos likučius; Z atsisakė juos sumokėti.

35

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nagrinėjant Dexia ir Z ginčą Dexia pripažino, jog Z finansinė padėtis buvo tokia, kad iš šių sutarčių kylantys finansiniai įsipareigojimai jam buvo pernelyg didelė finansinė našta ir kad dėl šios priežasties pagal nacionalinių teismų jurisprudenciją dėl pasekmių, kylančių bankui neįvykdžius rūpestingumo pareigų, ji turi jam sumokėti žalos atlyginimą. Dexia teigimu, pagal šią jurisprudenciją šį žalos atlyginimą sudaro du trečdaliai jau sumokėtų mėnesinių įmokų, atskaičius išmokėtus dividendus, ir du trečdaliai skolos likučio, tačiau ji teigė turinti teisę į trečdalį dar nesumokėtų įmokų.

36

2013 m. gegužės 21 d. sprendimu kantonrechter (kantono teismas) pagal Z priešieškinį priteisė iš Dexia sumokėti jam18 804,60 EUR sumą. Dexia dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑289/19 pateikusiam teismui.

37

2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu šis teismas sustabdė bylos nagrinėjimą, kol Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) priims sprendimą byloje, kurioje priimtas šio sprendimo 16–18 punktuose nurodytas sprendimas.

38

Atsižvelgiant į Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) pateiktus atsakymus, Z ir Dexia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme dabar nesutaria dėl to, ar, neturėdama galimybės remtis pagrindinėje byloje nagrinėjamų sutarčių Specialiųjų sąlygų 6 straipsniu, Dexia vis tiek gali reikalauti kompensacijos pagal taikytinų nacionalinės teisės aktų nuostatas.

39

Tas pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad klausimas, ar nacionalinis teismas gali nesąžiningą sąlygą pakeisti dispozityvia vidaus teisės nuostata, jau buvo nagrinėtas generalinio advokato N. Wahl išvadoje sujungtose bylose Banco Santander ir Escobedo Cortés (C‑96/16 ir C‑94/17, EU:C:2018:216), kurioje konstatuota, kad ši galimybė taikoma tik tais atvejais, kai dėl nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia teismas privalėtų panaikinti visą sutartį ir dėl to vartotojui galėtų atsirasti tokių pasekmių, dėl kurių jis nukentėtų. Vis dėlto, kadangi Teisingumo Teismas šiose sujungtose bylose nusprendė, kad į šį klausimą atsakyti nereikia, išaiškinimas vis dar reikalingas.

40

Šiomis aplinkybėmis Gerechtshof Den Haag (Hagos apeliacinis teismas, Nyderlandai) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

41

Savo prejudiciniu klausimu Gerechtshof te Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) Teisingumo Teismo iš esmės prašo atsakyti, ar pagal Direktyvos 93/13 nuostatas tokioje rizikos sutartyje, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamos akcijų lizingo sutartys, įtvirtinta sąlyga, kurioje iš anksto nustatoma nauda, kurią komercinės veiklos subjektas gauna sutarties nutraukimo prieš terminą atveju, turi būti laikoma nesąžininga vien dėl to, kad dėl šios sąlygos, vertinamos atsižvelgiant tik į su atitinkamos sutarties sudarymu susijusias aplinkybes, vykdant sutartį gali atsirasti ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų.

42

Nagrinėjamu atveju, kaip priminta šio sprendimo 15 punkte, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamų sutarčių Specialiųjų sąlygų 6 straipsnį šių sutarčių nutraukimo prieš terminą atveju Dexia turi teisę nuo sutarties nutraukimo dienos reikalauti sumokėti palūkanas, nesumokėtas iki atitinkamos sutarties nutraukimo prieš terminą dienos, taip pat pagrindinę sumą ir palūkanas, kurios būtų mokėtinos laikotarpiu nuo nutraukimo prieš terminą iki iš pradžių sutarto sutarties galiojimo laikotarpio pabaigos. Šių Specialiųjų sąlygų 15 straipsnyje numatytas 5 % per metus dydžio šios pagrindinės sumos ir palūkanų diskontavimas, taigi iš anksto nustatoma nauda, kurią Dexia gauna nutraukus sutartį prieš terminą, nes ji greičiau susigrąžina minėtą pagrindinę sumą ir palūkanas ir gali jas reinvestuoti.

43

Pirmiausia pažymėtina, kad Gerechtshof te Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) pateiktas klausimas grindžiamas prielaida, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamų sutarčių Specialiųjų sąlygų 6 ir 15 straipsniai turi būti aiškinami kartu, nors šalys nesutaria šiuo klausimu.

44

Šiuo klausimu pakanka priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi kompetenciją nustatyti ir vertinti nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę (2016 m. birželio 8 d. Sprendimo Hünnebeck, C‑479/14, EU:C:2016:412, 36 punktas). Pagal Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų kompetencijos pasidalijimą Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į faktines ir teisines aplinkybes, dėl kurių pateikti sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą suformuluoti prejudiciniai klausimai (2018 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Preindl, C‑675/17, EU:C:2018:990, 24 punktas).

45

Taip pat svarbu pažymėti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją šis teismas turi kompetenciją aiškinti Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje bei šios direktyvos priede vartojamą sąvoką „nesąžininga sąlyga“ ir pateikti kriterijus, kuriuos nacionalinis teismas gali arba turi taikyti, vertindamas sutarties sąlygą pagal direktyvos nuostatas, turint omenyje tai, kad nacionalinis teismas, remdamasis minėtais kriterijais ir atsižvelgdamas į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, turi priimti sprendimą dėl tam tikros sutarties sąlygos konkretaus kvalifikavimo. Tuo remiantis darytina išvada, kad Teisingumo Teismui pakanka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti gaires, į kurias jis turi atsižvelgti, kai vertina aptariamos sąlygos nesąžiningumą (2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑84/19, C‑222/19 ir C‑252/19, EU:C:2020:631, 91 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46

Pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį sąlyga laikoma nesąžininga, jeigu dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš vartotojo ir komercinės veiklos subjekto sudarytos sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

47

Nuorodomis į „sąžiningumo“ ir „ryškaus neatitikimo“ tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai sąvokas Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje tik abstrakčiai apibrėžiami veiksniai, dėl kurių sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra nesąžininga (2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Aziz, C‑415/11, EU:C:2013:164, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

48

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų „ryškus neatitikimas“ vartotojo nenaudai, reikia visų pirma atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai šiuo klausimu nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikęs tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar (o jei reikia, kiek) dėl sutarties vartotojas patenka į mažiau palankią teisinę padėtį, palyginti su numatyta galiojančioje nacionalinėje teisėje. Be to, šiuo tikslu gali pasirodyti svarbu įvertinti teisinę padėtį, kurioje yra minėtas vartotojas, atsižvelgiant į jo turimas pagal nacionalinės teisės nuostatas priemones užkirsti kelią nesąžiningų sąlygų naudojimui (2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus, C‑421/14, EU:C:2017:60, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Taip pat pasakytina, kad, nagrinėjant, ar yra ryškus teisių ir pareigų neatitikimas, negalima apsiriboti vien kiekybinio pobūdžio ekonominiu vertinimu, grindžiamu sandorio, kuris yra sutarties dalykas, bendros sumos ir pagal tą sąlygą vartotojui perkeltų išlaidų palyginimu. Iš tiesų ryškus neatitikimas gali atsirasti vien dėl to, kad pakankamai rimtai kenkiama teisinei padėčiai, kurioje vartotojas, kaip nagrinėjamos sutarties šalis, atsiduria dėl taikomų nacionalinės teisės nuostatų, nesvarbu, ar tai pasireiškia teisių, kurių pagal šias nuostatas jam atsiranda iš šios sutarties, turinio apribojimu, trukdymu jas įgyvendinti arba nacionalinės teisės nuostatose nenumatytos papildomos pareigos jam nustatymu (2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Kiss ir CIB Bank, C‑621/17, EU:C:2019:820, 51 punktas).

50

Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad sutartyje turi būti skaidriai nurodyta, kaip konkrečiai veikia atitinkamoje sąlygoje nurodytas mechanizmas, taip pat prireikus šio mechanizmo ryšys su kitose sąlygose nustatytu mechanizmu, kad šiam vartotojui būtų sudaryta galimybė pagal tikslius ir suprantamus kriterijus numatyti ekonominius padarinius, kurių jam atsiranda dėl tokios sąlygos (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Andriciuc ir kt., C‑186/16, EU:C:2017:703, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

51

Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir remiantis sudarant sutartį buvusiomis visomis aplinkybėmis ir visomis kitomis tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygomis.

52

Iš šios nuostatos ir iš šios direktyvos 3 straipsnio, kaip juos yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, matyti, kad sutarties sąlygos nesąžiningą pobūdį reikia vertinti atsižvelgiant į atitinkamos sutarties sudarymo momentą (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Ibercaja Banco, C‑452/18, EU:C:2020:536, 48 punktą).

53

Pagal suformuotą jurisprudenciją šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės yra tos, kurias komercinės veiklos subjektas galėjo žinoti aptariamos sutarties sudarymo momentu ir kurios galėjo paveikti paskesnį jos vykdymą, nes sutarties sąlyga gali lemti šalių teisių ir pareigų neatitikimą, kuris atsiranda tik vykdant sutartį (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Andriciuc ir kt., C‑186/16, EU:C:2017:703, 54 punktą; 2019 m. birželio 5 d. Sprendimo GT, C‑38/17, EU:C:2019:461, 40 punktą ir 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Ibercaja Banco, C‑452/18, EU:C:2020:536, 48 punktą).

54

Taigi iš šios jurisprudencijos matyti, kad pagal Direktyvą 93/13 vertindamas sąlygos nesąžiningumą nacionalinis teismas turi orientuotis tik į atitinkamos sutarties sudarymo datą ir, remdamasis visomis su tuo susijusiomis aplinkybėmis, įvertinti, ar ši sąlyga savaime lėmė šalių teisių ir pareigų neatitikimą komercinės veiklos subjekto naudai. Nors atliekant tokį vertinimą galima atsižvelgti į sutarties vykdymą, jam jokiu atveju negali turėti įtakos aplinkybės, susiklostančios po sutarties sudarymo ir nepriklausančios nuo sutarties šalių valios.

55

Taigi, nors neginčijama, kad tam tikrais atvejais Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas neatitikimas gali pasireikšti tik vykdant sutartį, reikia patikrinti, ar šios sutarties sąlygos lėmė tokį neatitikimą nuo jos sudarymo dienos, net jei šis neatitikimas galėtų atsirasti tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms arba kitokiomis aplinkybėmis ši sąlyga netgi galėtų būti naudinga vartotojui.

56

Viena vertus, kitoks aiškinimas reikštų, kad sąlygos nesąžiningumo vertinimas siejamas su sąlygomis, kuriomis vykdoma sutartis, ir su galimais sutarčiai įtakos turinčių aplinkybių pokyčiais ateityje, todėl komercinės veiklos subjektai galėtų spekuliuoti šiuo vykdymu bei tokiais pokyčiais ir įtraukti galimai nesąžiningą sąlygą, tikėdamiesi, kad ši sąlyga tam tikromis aplinkybėmis nebus nekvalifikuojama kaip nesąžininga.

57

Kita vertus, primintina, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nesąžiningos sąlygos nėra privalomos vartotojui, taigi turi būti laikomos niekada neegzistavusiomis. Jeigu sąlygos nesąžiningumo vertinimas galėtų priklausyti nuo aplinkybių, susiklosčiusių po sutarties sudarymo ir nepriklausančių nuo sutarties šalių valios, nacionalinis teismas galėtų tiesiog netaikyti ginčijamos sąlygos tik tiems laikotarpiams, kai nagrinėjama sąlyga turi būti laikoma nesąžininga.

58

Taip pat primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją nacionalinis teismas, atlikdamas sutarties sąlygos, kurios pagrindu yra pareikštas jo nagrinėjamas ieškinys, galimo nesąžiningumo vertinimą, privalo atsižvelgti į visas kitas tos sutarties sąlygas (2020 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo A (Socialinio būsto subnuoma), C‑738/19, EU:C:2020:687, 25 punktas).

59

Taigi tuo atveju, kai komercinės veiklos subjekto ir vartotojo sudaryta sutartis pagal savo pobūdį yra rizikos sutartis, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamos akcijų lizingo sutartys, nacionalinis teismas taip pat turi patikrinti, ar, atsižvelgiant į sąveiką su kitomis sutarties nuostatomis, sąlyga nelemia labai nevienodo šios sutarties šalims tenkančios rizikos pasiskirstymo.

60

Remiantis visu tuo, kas išdėstyta, reikia taip atsakyti į byloje C‑229/19 pateiktą klausimą: Direktyvos 93/13 nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad tokioje komercinės veiklos subjekto ir vartotojo sudarytoje rizikos sutartyje, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamos akcijų lizingo sutartys, įtvirtinta sąlyga turi būti laikoma nesąžininga, kai, atsižvelgiant į aptariamos sutarties sudarymo aplinkybes ir į jos sudarymo datą, dėl šios sąlygos vykdant sutartį gali atsirasti ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų, net jei šis neatitikimas galėtų atsirasti tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms arba kitokiomis aplinkybėmis ši sąlyga netgi galėtų būti naudinga vartotojui. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar sąlyga, kurioje iš anksto nustatoma nauda, kurią komercinės veiklos subjektas gauna sutarties nutraukimo prieš terminą atveju, atsižvelgiant į sutarties sudarymo aplinkybes, galėjo lemti tokį neatitikimą nuo šios sutarties sudarymo momento.

61

Savo dviem prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, Gerechtshof Den Haag (Hagos apeliacinis teismas) iš esmės siekia išsiaiškinti, ar komercinės veiklos subjektas, kuris, kaip pardavėjas, nustatė vartotojui sąlygą, kurią nacionalinis teismas pripažino nesąžininga, taigi ir negaliojančia, gali reikalauti žalos atlyginimo, numatyto dispozityvioje nacionalinės teisės nuostatoje, kuris būtų taikomas nesant šios sąlygos.

62

Remiantis suformuota jurisprudencija, pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį nacionalinis teismas privalo netaikyti nesąžiningų sutarties sąlygų, kad jos nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, nebent vartotojas tam prieštarauja (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 3 d. Sprendimo Gómez del Moral Guasch, C‑125/18, EU:C:2020:138, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto ši sutartis iš principo turi išlikti be jokio kito pakeitimo, išskyrus pakeitimus, kurių atsiranda dėl nesąžiningų sąlygų panaikinimo, kiek pagal vidaus teisės normas toks sutarties tolesnis egzistavimas yra teisiškai įmanomas (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 5 d. Sprendimo GT, C‑38/17, EU:C:2019:461, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

63

Taigi, jei komercinės veiklos subjekto ir vartotojo sudarytoje sutartyje esančią nesąžiningą sąlygą nacionalinis teismas pripažįsta negaliojančia, nacionalinis teismas negali pakoreguoti šios sutarties, pakeisdamas šios sąlygos turinį (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 3 d. Sprendimo Gómez del Moral Guasch, C‑125/18, EU:C:2020:138, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

64

Teisingumo Teismas nusprendė, kad, jei nacionaliniam teismui būtų leidžiama keisti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų turinį, tokia galimybė galėtų kliudyti siekti Direktyvos 93/13 7 straipsnyje nurodyto ilgalaikio tikslo. Ši galimybė padėtų panaikinti atgrasomąjį poveikį, kurį komercinės veiklos subjektams sukuria visiškas tokių nesąžiningų sąlygų netaikymas vartotojui, nes jie vis dar būtų linkę naudoti šias sąlygas, žinodami, kad net jas pripažinus negaliojančiomis, sutartis tiek, kiek būtina, galėtų būti pakeista nacionalinio teismo, ir taip būtų užtikrinti šių komercinės veiklos subjektų interesai (2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Banco Español de Crédito, C‑618/10, EU:C:2012:349, 69 punktas; 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C‑26/13, EU:C:2014:282, 79 punktas; 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, C‑70/17 ir C‑179/17, EU:C:2019:250, 54 punktas ir 2020 m. kovo 3 d. Sprendimo Gómez del Moral Guasch, C‑125/18, EU:C:2020:138, 60 punktas).

65

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos akcijų lizingo sutartys gali išlikti be nesąžiningos sąlygos.

66

Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš šio sprendimo 62–64 punktuose nurodytos jurisprudencijos matyti, jog tokiu atveju, kaip nagrinėjamas byloje C‑289/19, pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį nacionalinis teismas neturi teisės nesąžiningą sąlygą pakeisti dispozityvia nacionalinės teisės nuostata, nes dėl šios sąlygos pripažinimo negaliojančia teismas neprivalėtų panaikinti visos sutarties, taip sukeldamas vartotojui ypač nenaudingų pasekmių, dėl kurių jis nukentėtų.

67

Remiantis visu tuo, kas išdėstyta, į byloje C‑289/19 pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 93/13 turi būti aiškinamos taip, kad komercinės veiklos subjektas, kuris, kaip pardavėjas, nustatė vartotojui sąlygą, kurią nacionalinis teismas pripažino nesąžininga, taigi ir negaliojančia, negali reikalauti žalos atlyginimo, numatyto dispozityvioje nacionalinės teisės nuostatoje, kuris būtų taikomas nesant šios sąlygos, jei sutartis gali išlikti be šios sąlygos.

68

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šie teismai. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: