–

Land Oberösterreich, atstovaujamos Rechtsanwältin K. Holzinger,

–

KV, atstovaujamo Rechtsanwältin S. Scheed,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga, D. Martin ir B.-R. Killmann,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272) 11 straipsnio, 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės [kilmės] (OL L 180, 2000, p. 22; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 20 sk., 1 t., p. 23), 2 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 21 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant KV ir Land Oberösterreich (Aukštutinės Austrijos žemė, Austrija) ginčą dėl prašymo atlyginti žalą, kurią KV patyrė dėl atsisakymo skirti jam būsto paramą (toliau – būsto parama).

3

Direktyvos 2000/43 1 straipsnyje „Tikslas“ nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas – sukurti kovos su diskriminacija dėl rasės ar etninės priklausomybės [kilmės] sistemą siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“

4

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Diskriminacijos sąvoka“ numatyta:

„1.   Šioje direktyvoje vienodo požiūrio principas reiškia, kad nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl rasės ar etninės priklausomybės [kilmės].

2.   Šio straipsnio 1 dalyje:

<…>“

5

Minėtos direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 2 dalyje nurodyta:

„Šioje direktyvoje neaptariamos dėl pilietybės taikomos skirtingos sąlygos ir ji nepažeidžia nuostatų ir sąlygų, taikomų trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės atvykimui į valstybių narių teritoriją ir apsigyvenimui jose, nei kitų su tokių trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės teisiniu statusu susijusių sąlygų taikymo.“

6

Direktyvos 2003/109 2, 4, 12 ir 13 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

7

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Sąvokos“ nurodyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>“

8

Tos pačios direktyvos 11 straipsnyje „Vienodas požiūris“ nustatyta:

„1.   „Ilgamečiai [ilgalaikiai] gyventojai kaip ir tos šalies piliečiai vienodai turi teisę:

<…>

<…>

4.   Valstybės narės gali apriboti vienodo požiūrio taikymą socialinės pagalbos ir socialinės apsaugos [socialinio saugumo] atveju teikdamos tiktai esmines išmokas.

<…>“

9

Aukštutinės Austrijos žemė teikia būsto paramą, kurios skyrimo sąlygos reglamentuojamos toliau nurodytoms pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos oberösterreichisches Wohnbauförderungsgesetz (Aukštutinės Austrijos paramos būsto statybai įstatymas) (LGBl. 6/1993) (toliau – oöWFG). OöWFG 6 straipsnyje buvo numatyta:

„<…>

9.   Šiame įstatyme numatyta parama skiriama Austrijos piliečiams, [Europos ekonominės erdvės (toliau – EEE)] valstybių narių piliečiams ir Sąjungos piliečiams bei jų šeimos nariams, kaip tai suprantama pagal [2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos] Direktyvą 2004/38/EB [dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančią Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančią [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46)]. Išskyrus atvejus, kai pagal tarptautinę sutartį parama kitiems asmenims turi būti skiriama taip pat kaip Austrijos piliečiams, parama jiems gali būti skiriama tik jeigu:

<…>

11.   Laikoma, kad 9 dalies 3 punkte nustatyta sąlyga įvykdyta, kai pareiškėjas:

<…>“

10

OöWFG 23 straipsnyje buvo nustatyta:

„Būsto parama gali būti skiriama pagrindiniam nuomininkui, būsimam pirkėjui ir būsto, dėl kurio teikiama parama, savininkui, jeigu:

2.   Būsto parama gali būti skirta būsto, dėl kurio nebuvo skirta jokios paramos, pagrindiniam nuomininkui, jeigu įvykdytos 1 dalies 1–3 punktų sąlygos ir nuomos sutartis sudaryta ne su jam artimu asmeniu.

<…>“

11

Pagal pagrindinei bylai taikytinos redakcijos oberösterreichische Wohnbeihilfen-Verordnung (Aukštutinės Austrijos nutarimas dėl būsto paramos) 2 straipsnio 3 dalį būsto paramos suma negali viršyti 300 EUR per mėnesį.

12

Sunkioje socialinėje padėtyje esantys asmenys pagal pagrindinei bylai taikytinos redakcijos oberösterreichisches Mindestsicherungsgesetz (Aukštutinės Austrijos žemės įstatymas dėl minimalių išteklių garantijos) (BGBl. 74/2011) (toliau – oöBMSG) gali gauti minimalių išteklių garantiją; pagal šio įstatymo 1 straipsnį šia garantija siekiama asmenims, kuriems reikia bendruomenės pagalbos šiuo klausimu, garantuoti oraus gyvenimo sąlygas ir tvarią integraciją į visuomenę. Tam tikromis sąlygomis tokia išmoka galėjo būti gaunama kartu su būsto parama arba ji būdavo iš dalies atskaitoma iš pirmosios paramos. 2018 m. buvo nustatytas 921,30 EUR mėnesinis bazinis dydis vienam gyvenančiam asmeniui ir po 649,10 EUR – namų ūkį sudarantiems suaugusiems asmenims; be to, buvo mokamos papildomos išmokos vaikams.

13

OöBMSG 4 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.   Jeigu šiame įstatyme nenustatyta kitaip, minimalių išteklių poreikiams patenkinti garantija gali būti užtikrinama tik tiems asmenims:

14

OöBMSG 5 straipsnyje buvo numatyta:

„Minimalių išteklių poreikiams patenkinti garantija suteikiama su sąlyga, kad asmuo atitinka 4 straipsnyje nustatytas sąlygas:

15

OöBMSG 6 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.   Asmuo yra sunkioje socialinėje padėtyje, jeigu jis negali užtikrinti:

arba tokiomis aplinkybėmis užtikrinti būtiną apsaugą ligos, nėštumo ir gimdymo atveju.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti pragyvenimo poreikiai apima išlaidas, susijusias su periodinėmis reikmėmis, kurios atitinka oraus gyvenimo sąlygas, ypač kiek tai susiję su maitinimosi, aprangos, asmeninės higienos, baldų, namų ūkio reikmenų, šildymo, elektros energijos ir kitais asmeniniais poreikiais, pavyzdžiui, tinkamu dalyvavimu visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime.

3.   1 dalyje nurodyti būsto poreikiai apima periodinius nuomos mokesčius, bendruosius mokesčius ir išlaidas, būtinus tinkamam apgyvendinimui užtikrinti.

<…>“

16

Direktyva 2000/43 į Austrijos teisę buvo perkelta pagrindinei bylai taikytinos redakcijos Oberösterreichisches Antidiskriminierungsgesetz (Aukštutinės Austrijos nediskriminavimo įstatymas) (LGBl. 50/2005) (toliau – oöADG). Pagal šio įstatymo 1 straipsnį „Diskriminacijos draudimas“ draudžiama bet kokia tiesioginė arba netiesioginė fizinių asmenų diskriminacija dėl, be kita ko, etninės kilmės. Pagal šio įstatymo 3 straipsnį minėtas 1 straipsnis netaikomas dėl pilietybės taikomoms nevienodoms sąlygoms, jeigu jos nustatytos įstatyme arba yra objektyviai pateisinamos ir jeigu Europos Sąjungos taisyklės ir Europos integracijos sistemą sudarančios asmenų lygybę reglamentuojančios tarptautinės konvencijos nedraudžia taikyti tokių sąlygų.

17

OöADG 8 straipsnyje nustatyta:

„1.   Pažeidus draudimą diskriminuoti, remiantis 1 straipsnyje nurodytais pagrindais, atitinkamas asmuo turi <…> teisę gauti tinkamą žalos atlyginimą <…>

Be turtinės žalos atlyginimo, jis taip pat turi teisę į tinkamą patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Patirtos neturtinės žalos atlyginimas negali būti mažesnis nei 1000 EUR.

<…>“

18

Turkijos pilietis KV nuo 1997 m. gyvena su savo sutuoktine ir trimis vaikais Austrijoje, kur turi „ilgalaikio gyventojo statusą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 2 straipsnio b punktą. Iki 2017 m. pabaigos jis pagal oöWFG gavo būsto paramą. Nuo 2018 m. sausio 1 d. šios paramos skyrimas trečiųjų šalių piliečiams pagal oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalis buvo susietas su sąlyga, kad jie šiose nuostatose nurodytu būdu pateiks pagrindinių šios valstybės narės kalbos žinių turėjimo įrodymą; nuo šios datos KV buvo atsisakyta mokėti minėtą paramą, motyvuojant tuo, kad jis nepateikė reikalaujamo įrodymo.

19

Tuomet KV kreipėsi į Bezirksgericht Linz (Linco apylinkės teismas, Austrija), reikalaudamas, kad Land Oberösterreich atlygintų 2018 m. sausio–lapkričio mėn. negautos būsto paramos, t. y. 281,54 EUR per mėnesį, dydžio žalą ir 1000 EUR neturtinę žalą. Savo prašymus jis grindė oöADG 8 straipsniu ir teigė, pirma, kad pagal oöADG 6 straipsnio 9 dalies 3 punktą ir 6 straipsnio 11 dalį jis atsiduria mažiau palankioje padėtyje dėl savo etninės kilmės, nors tai buvo nepateisinama, ir, antra, būsto parama yra „esminė išmoka“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį.

20

Kadangi Bezirksgericht Linz (Linco apylinkės teismas) patenkino šiuos reikalavimus, Aukštutinės Austrijos žemė pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Landesgericht Linz (Linco apygardos teismas, Austrija).

21

Tas teismas visų pirma nurodo, kad, norint išspręsti nagrinėjamą ginčą, jam reikia atsakyti į pirmąjį ir antrąjį klausimus, nesiejant jų vieno su kitu. Iš tiesų, nors būsto parama laikytina „esmine išmoka“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį, atsakymas į antrąjį klausimą jam vis dėlto būtų naudingas, nes KV savo ieškinį grindžia teise į žalos atlyginimą pagal oöADG 8 straipsnio 1 dalį ir prašo ir išmokėti negautą būsto paramą, ir atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl diskriminavimo dėl jo etninės kilmės. Nors ši parama nelaikoma „esmine išmoka“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį, vis dėlto, jo nuomone, galima manyti, kad oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalyse įtvirtinta taisyklė yra pagal Direktyvą 2000/43 draudžiama diskriminacija arba prieštarauja Chartijai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat mano, kad naudodamasi galimybe taikyti Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalyje numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą Land Oberösterreich konkrečias būsto paramos skyrimo taisykles turi suformuluoti taip, kad jos atitiktų kitų Sąjungos teisės aktų, įskaitant Direktyvos 2000/43 ir Chartijos, reikalavimus, ir netaikyti diskriminacinių kriterijų. Todėl, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, reikia išnagrinėti galimą oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalių prieštaravimą Direktyvai 2000/43 ar Chartijai, nepriklausomai nuo Direktyvos 2003/109 11 straipsnio.

22

Pirmiausia siekdamas nustatyti, ar būsto parama yra „esminė išmoka“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad oberösterreichischer Landtag (Aukštutinės Austrijos žemės parlamentas) „Būsto, urbanistikos ir aplinkos“ komisija savo ataskaitoje dėl dalinio oöWFG pakeitimo įstatymo projekto 2013 m. paskelbė, jog parama būsto statybai, įskaitant būsto paramą, nėra tokia išmoka. Jis mano, kad taip ši komisija išreiškė Aukštutinės Austrijos žemės parlamento norą pasinaudoti galimybe taikyti šioje nuostatoje numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą. Jis pažymi, kad apskritai trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, nebuvo draudžiama gauti būsto paramos pagal oöWFG, bet jiems buvo taikomos tam tikros papildomos sąlygos. Jis pažymi, kad bet kuriuo atveju minėtos komisijos pateiktas Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalies aiškinimas jo nesaisto.

23

Remdamasis 2012 m. balandžio 24 d. Sprendimu Kamberaj (C‑571/10, EU:C:2012:233) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad nėra visiškai akivaizdu, jog tame sprendime įtvirtinti principai taikomi būsto paramai.

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad oöBMSG numatyta minimalių išteklių garantija siekiama apskritai užtikrinti, kad sunkioje socialinėje padėtyje esantys asmenys galėtų oriai gyventi, o tai apima ir galimybę turėti būstą. Tokia išmoka skiriama laikantis daug griežtesnių sąlygų, palyginti su tomis, kurios taikomos būsto paramai, ir tos išmokos gali būti skiriamos asmenims, negaunantiems jokių pajamų arba gaunantiems labai mažas pajamas. Todėl minėta išmoka skiriama esant kur kas didesniam socialiniam poreikiui nei tas, kuris gali pateisinti būsto paramos skyrimą. Taigi asmenys, gaunantys mažai pajamų, tačiau kurių pakanka garantuoti minimalų pragyvenimą, gali gauti būsto paramą negaudami išmokos, kuri skiriama pagal minimalių išteklių garantiją. Tam tikrais atvejais galima gauti ir pastarąją, ir būsto paramą, nes pirmoji išmoka iš dalies atskaitoma iš antrosios, tačiau visuomenės dalis, kuriai jos skirtos, nėra ta pati.

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar „esminėmis išmokomis“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį, gali būti laikomos tik oöBMSG numatytos išmokos, ar ir būsto parama, nes ja taip pat siekiama sumažinti finansinę naštą, susijusią su išlaidomis būstui, kai jos yra pernelyg didelės, nors, skirtingai nuo minimalių išteklių garantijos, ši parama negali būti siejama su sąlyga, kad suinteresuotasis asmuo būtų sunkioje socialinėje padėtyje.

26

Be to, kiek tai susiję su tariama diskriminacija dėl rasės ar etninės kilmės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad oöADG tiek, kiek tai svarbu pagrindinėje byloje, į Austrijos teisę perkelia Direktyvą 2000/43, nors šiame įstatyme vartojama sąvoka „etninė priklausomybė [kilmė]“. Jis pažymi, kad pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalį skirtingas požiūris, grindžiamas trečiosios šalies piliečio statuso kriterijumi, iš esmės nepatenka į minėtos direktyvos taikymo sritį, ir kelia klausimą, ar tam tikromis sąlygomis pilietybės kriterijus vis dėlto gali reikšti „netiesioginę diskriminaciją“ dėl etninės kilmės, kaip tai suprantama pagal tos pačios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies b punktą. Šiuo klausimu jis pažymi turintis priimti sprendimą dėl taisyklės, pagal kurią reikalaujama turėti pagrindines vokiečių kalbos žinias ir pateikti jų įrodymą aiškiai nurodytu būdu. Tuo atveju, jei reikėtų išnagrinėti, ar oöWFG nustato netiesioginę diskriminaciją, jo manymu, papildomai reikėtų patikrinti, ar ši diskriminacija yra pateisinama. OöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalimis siekiama trečiųjų šalių piliečiams nustatyti griežtesnes sąlygas, siekiant gauti būsto paramą, o motyvas, susijęs su pagrindinių vokiečių kalbos žinių turėjimu, yra tas, kad šios žinios yra svarbios suinteresuotojo asmens socialinei integracijai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, dėl reikalavimo įrodyti tokias žinias reikia diskutuoti atsižvelgiant į kitas būsto paramos gavimo sąlygas ir reikalavimus, kuriuos atitinkamas trečiosios šalies pilietis turi atitikti, kad įgytų „ilgalaikio gyventojo statusą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 2 straipsnio b punktą.

27

Galiausiai, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Direktyva 2000/43 netaikytina pagrindinėje byloje nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, kiltų klausimas, ar oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalyse įtvirtinta taisyklė turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į Chartijos 21 straipsnį. Iš tiesų jam atrodo, kad tiksli tokios taisyklės taikymo tvarka turi būti nustatyta atsižvelgiant į Chartijos reikalavimus, nes pagrindinė byla patenka į jos taikymo sritį dėl to, kad egzistuoja Sąjungos teisės normos, pagal kurias reikalaujama mokėti socialines išmokas trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, ir kad pagrindinėje byloje aptariama nacionalinė tvarka gali būti laikoma šių taisyklių įgyvendinimu.

28

Šiomis aplinkybėmis Landesgericht Linz (Linco apygardos teismas, Austrija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

29

Po to, kai generalinis advokatas pateikė savo išvadą, 2021 m. kovo 12 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo Aukštutinės Austrijos žemės prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį. Grįsdama savo prašymą Aukštutinės Austrijos žemė iš esmės teigia, kad generalinio advokato pateiktas būsto paramos kaip „esminės išmokos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį, kvalifikavimas yra klaidingas. Iš tikrųjų toks kvalifikavimas prieštarautų tiek šiai nuostatai, tiek Teisingumo Teismo jurisprudencijai, taip pat šios išmokos tikslui. Be to, generalinio advokato išvada yra prieštaringa ir grindžiama aplinkybėmis, kurios nebuvo įrodytos arba kuriomis nebuvo remtasi. Kalbant apie pagrindinių vokiečių kalbos žinių turėjimo įrodymą, kurį turi pateikti būsto paramos prašytojas, pažymėtina, kad Aukštutinės Austrijos žemė taip pat nesutinka, kad gali būti kitų įrodymų nei tie, kurie jau buvo priimti pagal nacionalinės teisės aktus.

30

Šiuo klausimu primintina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir Procedūros reglamente suinteresuotiesiems asmenims, nurodytiems šio statuto 23 straipsnyje, nenumatyta galimybės pateikti atsiliepimų į generalinio advokato išvadą (2021 m. kovo 2 d. Sprendimo A.B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – skundas), C‑824/18, EU:C:2021:153, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

Kita vertus, pagal SESV 252 straipsnio antrą pastraipą generalinis advokatas viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikia motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą jis privalo dalyvauti. Teisingumo Teismo nesaisto nei generalinio advokato išvada, nei ją grindžiantys motyvai. Todėl suinteresuotosios šalies nesutikimas su generalinio advokato išvada, nepaisant to, kokie klausimai joje nagrinėjami, savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės dalies atnaujinimą (2019 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Consorzio Tutela Aceto Balsamico di Modena, C‑432/18, EU:C:2019:1045, 21 punktas ir 2021 m. kovo 2 d. Sprendimo A.B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – skundas), C‑824/18, EU:C:2021:153, 64 punktas).

32

Pagal procedūros reglamento 83 straipsnį Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali bet kada nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį – pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas Teisingumo Teismui priimant sprendimą, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio šalys ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės.

33

Vis dėlto šioje byloje Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, mano, kad pasibaigus rašytinei proceso daliai turi visą sprendimui priimti būtiną informaciją. Be to, jis pažymi, kad ši byla neturi būti nagrinėjama remiantis šalių nesvarstytu argumentu. Galiausiai jis mano, kad prašymuose atnaujinti žodinę proceso dalį nenurodoma jokių naujų faktinių aplinkybių, galinčių turėti įtakos sprendimui, kurį jis turi priimti šioje byloje. Šiomis aplinkybėmis nereikia atnaujinti žodinės proceso dalies.

34

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pirmajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, kad būsto parama priskirtina prie Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkte numatytų išmokų ir kad už šios direktyvos įgyvendinimą atsakingos institucijos aiškiai nurodė ketinančios pasinaudoti šios direktyvos 11 straipsnio 4 dalyje numatyta nukrypti leidžiančia nuostata, o tai turi patikrinti tas teismas.

35

Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos – net jeigu buvo pasinaudota galimybe taikyti šios direktyvos 11 straipsnio 4 dalyje numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą – valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias, kiek tai susiję su trečiųjų šalių piliečiais, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, būsto parama skiriama su sąlyga, kad jie šiose teisės nuostatose nustatytu būdu pateiks pagrindinių šios valstybės narės kalbos žinių turėjimo įrodymą.

36

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar būsto parama turi būti laikoma „esmine išmoka“, kaip tai suprantama pagal šio 11 straipsnio 4 dalį.

37

Pagal šią nuostatą valstybės narės gali apriboti vienodo požiūrio į ilgalaikius gyventojus, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, ir piliečius taikymą socialinės pagalbos ir socialinio saugumo srityje ir jį taikyti tik tuomet, kai skiriamos esminės išmokos. Trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija ir jų teisė į vienodo požiūrio taikymą Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalyje išvardytose srityse yra bendroji taisyklė, todėl tos pačios direktyvos 11 straipsnio 4 dalyje numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą reikia aiškinti siaurai (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 24 d. Sprendimo Kamberaj, C‑571/10, EU:C:2012:233, 86 punktą).

38

Kalbant apie sąvoką „esminė išmoka“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį, reikia priminti, kad, nesant šios sąvokos apibrėžties šioje direktyvoje ir nuorodos į nacionalinę teisę šiuo klausimu, šios sąvokos prasmė ir apimtis turi būti nustatomos atsižvelgiant į tos nuostatos kontekstą ir direktyva siekiamą tikslą, t. y. kaip matyti, be kita ko, iš jos 2, 4 ir 12 konstatuojamųjų dalių, į trečiųjų šalių piliečių, kurie ilgą laiką teisėtai gyveno valstybėse narėse, integraciją. Minėtą nuostatą reikia suprasti taip, kad pagal ją valstybėms narėms leidžiama apriboti vienodą požiūrį, taikomą toje pačioje direktyvoje numatytą statusą turintiems asmenims, išskyrus, kai nacionalinės, regiono ar vietos viešosios valdžios institucijos skiria socialinės pagalbos ar socialinio saugumo išmokas, skirtas padėti asmeniui patenkinti savo elementarius su maistu, būstu ir sveikata susijusius poreikius (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 24 d. Sprendimo Kamberaj, C‑571/10, EU:C:2012:233, 90 ir 91 punktus).

39

Be to, nustatydamos nacionalinės teisės aktuose apibrėžtas socialinės apsaugos, socialinės pagalbos ir socialinio saugumo priemones, kurioms taikomas Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkte įtvirtintas vienodo požiūrio principas, valstybės narės privalo laikytis Chartijoje, be kita ko, jos 34 straipsnyje, numatytų teisių ir principų. Pagal pastarąjį straipsnį Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę į socialinę pagalbą ir paramą aprūpinant būstu, kad būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems pakankamai išteklių neturintiems asmenims. Iš to matyti, kad tiek, kiek pagrindinėje byloje aptariama parama atitinka minėtame Chartijos straipsnyje nurodytą tikslą, ji pagal Sąjungos teisę negali būti laikoma nepatenkančia į „esminių išmokų“ sąvoką, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį (2012 m. balandžio 24 d. Sprendimo Kamberaj, C‑571/10, EU:C:2012:233, 80 ir 92 punktai).

40

Iš to matyti, kaip savo išvados 53 punkte pažymėjo generalinis advokatas, kad išmokos, kurias gaunantys pakankamai išteklių neturintys asmenys gali patenkinti savo būsto poreikius ir taip oriai gyventi, yra „esminės išmokos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį.

41

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad būsto paramos tikslas – išvengti per didelės išlaidų būstui naštos. Kadangi nustatytas maksimalus išmokos būsto išlaidoms padengti dydis yra 300 EUR, ji skirta kompensuoti ne visoms paramos gavėjo būsto išlaidoms, o tik jų dalį, kad mažas pajamas gaunantys asmenys neprarastų pernelyg didelės savo pajamų dalies ir galėtų tinkamai gyventi.

42

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad, kaip savo išvados 59 punkte pažymėjo generalinis advokatas, būsto parama padeda užtikrinti šiems asmenims orų pragyvenimą ir leidžia jiems tinkamai apsigyventi, neprarandant pernelyg didelės pajamų dalies kitų savo elementarių poreikių tenkinimo sąskaita. Atrodo, kad ji patenka į Chartijos 34 straipsnio 3 dalies taikymo sritį kaip išmoka, kuria siekiama įveikti socialinę atskirtį ir skurdą, kad būtų užtikrintos tinkamos pragyvenimo sąlygos pakankamai išteklių neturintiems asmenims. Jeigu taip, jos skyrimas trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, taip pat būtinas siekiant įgyvendinti Direktyva 2003/109 siekiamą integracijos tikslą. Taigi, būsto parama, atrodo, gali būti laikoma „esmine išmoka“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 11 straipsnio 4 dalį.

43

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti ir padaryti būtinas išvadas, atsižvelgdamas į būsto paramos tikslą, skyrimo sąlygas ir vietą nacionalinės socialinės pagalbos sistemoje (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 24 d. Sprendimo Kamberaj, C‑571/10, EU:C:2012:233, 92 punktą).

44

Vien tai, kad trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, gali gauti kitokią socialinę paramą (jeigu atitinka jos skyrimo sąlygas), kaip antai oöBMSG numatytą minimalių išteklių garantiją, kuria siekiama leisti sunkioje socialinėje padėtyje esantiems asmenims susikurti oraus pragyvenimo sąlygas, įskaitant būstą, ir kuri gali būti laikoma „esmine išmoka“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį, negali užkirsti kelio būsto paramą kvalifikuoti taip pat, jeigu ji irgi atitinka šio sprendimo 38–40 punktuose nurodytus kriterijus.

45

Tuo atveju, jei būsto parama neturėtų būti laikoma „esmine išmoka“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį, konstatuotina, kad Direktyvoje 2003/109 nenumatyta jokios konkrečios pareigos tuo atveju, kai, pasinaudojusi galimybe taikyti šios direktyvos 11 straipsnio 4 dalyje numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą, valstybė narė trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, vis dėlto skirtų išmoką, kurios negalima laikyti „esmine išmoka“.

46

Tokia situacija skiriasi nuo tos, kai pagal Sąjungos teisės aktą valstybėms narėms suteikiama laisvė pasirinkti iš kelių taikymo būdų arba diskrecijos ar vertinimo teisę, kuri yra sudėtinė šiame akte nustatytos tvarkos dalis, arba leidžiama joms priimti specialias priemones, skirtas prisidėti prie jo tikslo įgyvendinimo (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo TSN ir AKT, C‑609/17 ir C‑610/17, EU:C:2019:981, 50 punktą).

47

Taigi, jei būtų nuspręsta, kad būsto parama nėra „esminė išmoka“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį, šios išmokos skyrimo sąlygos, kaip antai pagrindinių vokiečių kalbos žinių turėjimo įrodymas, kuris turi būti pateiktas tam tikru būdu, kaip to reikalaujama pagal oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalis, patenka į valstybių narių kompetenciją ir nėra nei reglamentuojamos šioje direktyvoje, nei patenka į jos taikymo sritį (žr. 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo TSN ir AKT, C‑609/17 ir C‑610/17, EU:C:2019:981, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

48

Darytina išvada, kad tokiu atveju būsto paramos skyrimo sąlygos, numatytos oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalyse, neturi būti vertinamos atsižvelgiant į Direktyvą 2003/109.

49

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos – net jeigu buvo pasinaudota galimybe taikyti šios direktyvos 11 straipsnio 4 dalyje numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą – valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias, kiek tai susiję su trečiųjų šalių piliečiais, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, būsto parama skiriama su sąlyga, kad jie šiose teisės nuostatose nurodytu būdu pateiks pagrindinių šios valstybės narės kalbos žinių turėjimo įrodymą, jeigu ši būsto parama yra „esminė išmoka“, kaip tai suprantama pagal pastarąją nuostatą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

50

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyva 2000/43 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias būsto parama trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, skiriama su sąlyga, kad jie šiose teisės nuostatose nurodytu būdu pateiks pagrindinių šios valstybės narės kalbos žinių turėjimo įrodymą.

51

Pagal Direktyvos 2000/43 1 straipsnį ir 2 straipsnio 1 ir 2 dalis ši direktyva taikoma tik tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl rasės ar etninės kilmės atvejais. Direktyvos 2000/43 3 straipsnio 2 dalyje paaiškinta, kad joje neaptariamos dėl pilietybės taikomos skirtingos sąlygos ir ji nepažeidžia nuostatų ir sąlygų, taikomų trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės atvykimui į valstybių narių teritoriją ir apsigyvenimui jose, nei kitų su tokių trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės teisiniu statusu susijusių sąlygų taikymo.

52

Šiuo atveju iš oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalių išplaukiantis skirtingas požiūris į trečiųjų šalių piliečius, turinčius ilgalaikio gyventojo statusą, palyginti su savo piliečiais, grindžiamas šiuo statusu.

53

Taigi toks skirtingas požiūris nepatenka į Direktyvos 2000/43 taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 24 d. Sprendimo Kamberaj, C‑571/10, EU:C:2012:233, 50 punktą).

54

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tam tikromis sąlygomis skirtingas požiūris, grindžiamas pilietybės kriterijumi arba, kaip pagrindinėje byloje, trečiosios šalies piliečio, kuris yra ilgalaikis gyventojas, statusu, taip pat gali būti laikomas „netiesiogine diskriminacija“ dėl etninės kilmės, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies b punktą, nes oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalyse daromas skirtumas ne tik pagal ilgalaikio gyventojo statuso kriterijų, bet ir pagal pagrindinių nacionalinės kalbos žinių turėjimo kriterijų.

55

Šiuo klausimu primintina, kad pagal Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies b punktą netiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar praktikos tam tikros rasės ar etninės kilmės asmenys gali patekti į mažiau palankią padėtį, palyginti su kitais asmenimis. Šioje nuostatoje esančią frazę „į prastesnę [mažiau palankią] padėtį“ reikia suprasti taip, kad ypač tam tikros etninės kilmės asmenys dėl atitinkamos priemonės patenka į mažiau palankią padėtį. Sąvoka „netiesioginė diskriminacija“, kaip ji suprantama pagal minėtą nuostatą, taikoma tik jei tariamai diskriminacinė priemonė turi tokį poveikį, kad mažiau palankios sąlygos taikomos konkrečios etninės kilmės asmenims (2015 m. liepos 16 d. Sprendimo CHEZ Razpredelenie Bulgaria, C‑83/14, EU:C:2015:480, 100 punktas; 2017 m. balandžio 6 d. Sprendimo Jyske Finans, C‑668/15, EU:C:2017:278, 27 ir 31 punktai ir 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Maniero, C‑457/17, EU:C:2018:912, 47 ir 48 punktai).

56

Vis dėlto oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalys, kurios vienodai taikomos visiems trečiųjų šalių piliečiams, nesudaro mažiau palankių sąlygų konkrečios etninės kilmės asmenims. Todėl jos negali sudaryti „netiesioginės diskriminacijos“ dėl etninės kilmės, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies b punktą.

57

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: į Direktyvos 2000/43 taikymo sritį nepatenka valstybės narės teisės nuostatos, kurios vienodai taikomos visiems trečiųjų šalių piliečiams ir pagal kurias, kiek tai susiję su trečiųjų šalių piliečiais, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, būsto parama skiriama su sąlyga, kad jie šiose nuostatose nurodytu būdu pateiks pagrindinių šios valstybės narės kalbos žinių turėjimo įrodymą.

58

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 21 straipsnis, kiek juo draudžiama bet kokia diskriminacija dėl etninės kilmės, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias, kiek tai susiję su trečiųjų šalių piliečiais, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, būsto parama skiriama su sąlyga, kad jie šiose teisės nuostatose nurodytu būdu pateiks pagrindinių šios valstybės narės kalbos žinių turėjimo įrodymą.

59

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. ESS 6 straipsnio 1 dalyje, kaip ir Chartijos 51 straipsnio 2 dalyje, nurodyta, kad šios Chartijos nuostatos jokiu būdu neišplečia Sutartyse nustatytų Sąjungos įgaliojimų. Taigi Teisingumo Teismas turi aiškinti Sąjungos teisę atsižvelgdamas į Chartiją, bet paisydamas Sąjungai suteiktų įgaliojimų ribų, todėl remdamasis Chartija jis negali vertinti nacionalinės teisės aktų, kurie nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 6 d. Sprendimo Siragusa, C‑206/13, EU:C:2014:126, 20 ir 21 punktus; taip pat 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Julián Hernández ir kt., C‑198/13, EU:C:2014:2055, 32 punktą).

60

Viena vertus, kaip matyti iš atsakymo į antrąjį klausimą, valstybės narės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nepatenka į Direktyvos 2000/43 taikymo sritį.

61

Kita vertus, tuo atveju, kai būsto parama nelaikytina „esmine išmoka“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį, reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 45 ir 47 punktuose, šioje direktyvoje nenustatyta jokios konkrečios valstybių narių pareigos, kai, pasinaudojusios galimybe taikyti Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalyje numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą, jos vis dėlto trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, skiria neesminę išmoką, susijusią su socialine pagalba ar socialiniu saugumu. Taigi tokios išmokos skyrimo sąlygos, kaip antai tam tikru būdu pateiktinas pagrindinių vokiečių kalbos žinių turėjimo įrodymas, nustatytas oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalyse, nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

62

Iš to darytina išvada, kad tokiu atveju tokios nuostatos, kaip oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalys, nepatenka į Chartijos taikymo sritį, todėl negali būti vertinamos atsižvelgiant į Chartijos nuostatas, visų pirma į jos 21 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo TSN ir AKT, C‑609/17 ir C‑610/17, EU:C:2019:981, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

63

Vis dėlto, jeigu būsto parama yra „esminė išmoka“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį, pažymėtina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 39 punkto, Chartiją reikia taikyti. Tik tokios nuostatos, kaip oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalys, kurios vienodai taikomos visiems trečiųjų šalių piliečiams ir iš kurių nematyti, kad jos būtų mažiau palankios konkrečios etninės kilmės asmenims, negali būti laikomos diskriminuojančiomis dėl etninės kilmės, kaip tai suprantama pagal Chartijos 21 straipsnį, kurio konkreti išraiška yra Direktyva 2000/43 tose srityse, kurias ji apima (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo CHEZ Razpredelenie Bulgaria, C‑83/14, EU:C:2015:480, 58 punktą).

64

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip: jeigu buvo pasinaudota galimybe taikyti Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalyje numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą, Chartijos 21 straipsnis netaikomas, esant valstybės narės teisės nuostatoms, pagal kurias, kiek tai susiję su trečiųjų šalių piliečiais, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, būsto parama skiriama su sąlyga, kad jie šiose teisės nuostatose nurodytu būdu pateiks pagrindinių šios valstybės narės kalbos žinių turėjimo įrodymą, jei ši būsto parama nėra „esminė išmoka“, kaip tai suprantama pagal šio 11 straipsnio 4 dalį. Jeigu minėta būsto parama yra tokia esminė išmoka, Chartijos 21 straipsnis tiek, kiek juo draudžiama bet kokia diskriminacija dėl etninės kilmės, nedraudžia tokių teisės nuostatų.

65

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: