Laikina versija
GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2020 m. lapkričio 19 d.(1)
Byla C‑504/19
Banco de Portugal,
Fondo de Resolución,
Novo Banco SA
prieš
VR
(Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bankų priežiūra – Kredito įstaigų reorganizavimas ir likvidavimas – Direktyva 2001/24/EB – Kredito įstaigos buveinės valstybės narės institucijos reorganizavimo priemonė – Teisių, turto arba įsipareigojimų perdavimas laikinai įstaigai – Grąžinimas pertvarkomai kredito įstaigai – 3 straipsnio 2 dalis – Reorganizavimo priemonės poveikis kitose valstybėse narėse – 32 straipsnis – Reorganizavimo priemonės poveikis nagrinėjamam ieškiniui – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 47 straipsnis – Teisminės gynybos veiksmingumas – Teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai – Direktyva 2014/59/ES – Taikymas ratione temporis“
I. Įžanga
1. Kai bankas priverstas skelbti bankrotą, gali būti, kad jis neįstengs atlikti esminių funkcijų. Kadangi tai gali turėti rimtų pasekmių ir indėlininkams, ir realiai ekonomikos padėčiai, visai ekonomikai yra geriau, jei stengiamasi banko bankroto išvengti imantis reorganizavimo arba tvarkingo pertvarkymo priemonių(2).
2. Nors daugelis bankų priklauso tarptautinėms įmonių grupėms, tik priėmus Direktyvą 2014/59 (toliau – BRRD)(3) atsirado bendras priemonių rinkinys, kuriuo gali naudotis nacionalinės priežiūros institucijos. Iki tol Sąjungos teisėje šis klausimas buvo reglamentuojamas tik Direktyvoje 2001/24(4), kurioje buvo nustatyta, kad valstybių narių nacionalinėje teisėje numatytos reorganizavimo ir likvidavimo priemonės iš esmės be jokių papildomų formalumų turi būti pripažįstamos kitose valstybėse narėse.
3. Bankų reorganizavimo ir tvarkingo pertvarkymo priemonių rinkinys, nuo šiol numatytas ne tik Portugalijos teisėje, bet ir BRRD, yra vadinamojo laikino banko įsteigimas. Pastarajam, siekiant stabilizuoti sunkumų patiriančio banko veiklą ir apsaugoti indėlių turėtojus, perduodami visi šio banko geros finansinės būklės padaliniai. Likęs „blogasis bankas“ tvarkingai pertvarkomas.
4. Pagrindinė byla susijusi su kadaise buvusiam antram pagal dydį Portugalijos bankui Banco Espírito Santo (toliau – BES) 2014 m. grėsusiu bankrotu. Portugalijos centrinis bankas ir tuometinė priežiūros institucija Banco de Portugal įsteigė laikiną įstaigą, pavadintą Novo Banco, ir 2014 m. rugpjūtį perdavė jam visas BES geros finansinės būklės veiklos sritis. Vadinamieji toksiški įsipareigojimai liko BES ir jo patronuojamųjų bendrovių turto dalis, todėl BES bei jo patronuojamosios bendrovės tapo „bloguoju banku“.
5. Ieškovė pagrindinėje byloje (toliau – ieškovė) anksčiau buvo BES patronuojamosios bendrovės Ispanijoje investuotoja. Tiesa, nuo 2014 m. rugpjūčio sutartinius santykius su ja perėmė ir tęsė Ispanijos Novo Banco. Po to, kai ieškovė pareiškė ieškinį Ispanijos Novo Banco su reikalavimu pripažinti atitinkamą sutartį negaliojančia dėl to, kad sudarant investavimo sutartį BES suteikė jai klaidingą konsultaciją, Banco de Portugal nusprendė tam tikrus įsipareigojimus – tarp jų ir BES atsakomybę už investavimo sutarties sudarymą su ieškove – atgaline data grąžinti BES.
6. Nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl klausimo, ar pagal Direktyvą 2001/24 Ispanijos teismai privalo tiesiog pripažinti šį sprendimą, jeigu tai reiškia, kad ieškovės ieškinys Ispanijos Novo Banco atžvilgiu turi būti atmestas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) nuomone, tokia išvada gali pažeisti veiksmingos teisminės gynybos ir teisinio saugumo principus. Šis klausimas ypač opus, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šitaip netiesiogiai kvestionuoja Direktyvoje 2001/24 nustatyto įpareigojimo besąlygiškai pripažinti pertvarkymo priemones galiojimą.
II. Teisinis pagrindas
A. Direktyva 2001/24
7. Direktyvos 2001/24 6, 23 ir 30 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(6) Buveinės valstybės narės administracinės ar teisminės institucijos turi turėti išimtinį įgaliojimą priimti sprendimus dėl reorganizavimo priemonių, numatytų toje valstybėje narėje galiojančiuose teisės aktuose ir praktikoje, bei tokias priemones įgyvendinti. Kadangi valstybių narių teisės aktus ir praktiką suderinti sudėtinga, būtina, kad valstybės narės abipusiai pripažintų priemones, kurias kiekviena jų taiko kredito įstaigų, turinčių jų išduotus leidimus, gyvybingumui atkurti.
<...>
(23) Neatsižvelgiant į tai, kad būtina laikytis principo, pagal kurį buveinės valstybės narės teisė reglamentuoja visus procesinius ir esminius reorganizavimo priemonių arba likvidavimo procedūrų padarinius, taip pat svarbu nepamiršti, kad minėti padariniai gali prieštarauti taisyklėms, paprastai taikomoms atitinkamos kredito įstaigos ir kitose valstybėse narėse veikiančių jos filialų ūkinei bei finansinei veiklai. Kai kuriais atvejais nuoroda į kitos valstybės narės teisę reikalauja būtinai taikyti buveinės valstybės narės teisę.
<...>
(30) Reorganizavimo priemonių arba likvidavimo procedūrų poveikį nagrinėjamam ieškiniui reglamentuoja valstybės narės, kurioje ieškinys nagrinėjamas, teisė, netaikant lex concursus nuostatos. Minėtų priemonių ir procedūrų poveikį atskiriems vykdymo veiksmams, kylantiems iš tokių ieškinių, reglamentuoja buveinės valstybės narės teisės aktai pagal šioje direktyvoje nustatytą bendrąją taisyklę.“
8. Direktyvos 2001/24 2 straipsnyje „reorganizavimo priemonė“ apibrėžiama kaip priemonė, „skirt[a] kredito įstaigos finansinei padėčiai išsaugoti arba atkurti ir galin[ti] daryti poveikį trečiųjų šalių pirm[a] turėtoms teisėms, įskaitant priemones, susijusias su galimybe sustabdyti mokėjimus, vykdymo priemones arba reikalavimų sumažinimą. Tos priemonės apima pertvarkymo priemonių taikymą ir naudojimąsi pertvarkymo įgaliojimais, numatytais Direktyvoje 2014/59.“
9. Direktyvos 2001/24 3 straipsnyje „Reorganizavimo priemonių priėmimas – taikoma teisė“ nustatyta:
„1. Buveinės valstybės narės administracinės arba teisminės institucijos turi išimtinę teisę priimti sprendimą dėl vienos arba kelių reorganizavimo priemonių įgyvendinimo kredito įstaigoje, įskaitant jos filialus, įsteigtus kitose valstybėse narėse.
2. Reorganizavimo priemonės taikomos laikantis buveinės valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų, išskyrus atvejus, kai šioje direktyvoje numatyta kitaip.
Jos galioja visoje Bendrijoje pagal tos valstybės narės teisės aktus, netaikant kitų formalumų, taip pat kitose valstybėse narėse esančių trečiųjų šalių atžvilgiu, net jei trečiosioms šalims taikomose priimančiosios valstybės narės taisyklėse tokių priemonių nenumatyta arba joms įgyvendinti neįvykdytos numatytos sąlygos.
Reorganizavimo priemonės visoje Bendrijoje taikomos, joms įsigaliojus jas priėmusioje valstybėje narėje.“
10. Direktyvos 2001/24 6 straipsnio 1–3 dalyse reglamentuojama pareiga Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbti sprendimus dėl reorganizavimo priemonių, kurios gali daryti poveikį trečiųjų šalių teisėms priimančiojoje valstybėje narėje ir sprendimas dėl kurių gali būti apskųstas buveinės valstybėje narėje. Šios normos 4 ir 5 dalys suformuluotos taip:
„4. Skelbtinoje sprendimo ištraukoje atitinkamų valstybių narių valstybine kalba arba kalbomis pirmiausia nurodoma priimto sprendimo tikslas ir teisinis pagrindas, terminai, per kuriuos jis gali būti apskųstas, aiškiai nurodant galutines terminų datas bei visas skundą nagrinėti įgaliotų institucijų arba teismų adresas.
5. Reorganizavimo priemonės taikomos neatsižvelgiant į 1–3 dalyse nustatytas priemones ir galioja visiems kreditoriams, išskyrus tuos atvejus, kai buveinės valstybės narės administracinės arba teisminės institucijos ar minėtas priemones reglamentuojanti tos valstybės teisė numato kitaip.“
11. Direktyvos 2001/24 32 straipsnyje nustatyta:
„Reorganizavimo priemonių arba likvidavimo procedūros poveikį nagrinėjamam ieškiniui dėl turto arba iš kredito įstaigos atimtos teisės reglamentuoja tik valstybės narės, kurioje nagrinėjamas ieškinys, teisė.“
B. Direktyva 2014/59 (BRRD)
12. BRRD 4, 5 ir 59 konstatuojamosiose dalyse, be kita ko, nustatyta:
„(4) šiuo metu įstaigų pertvarkymo procedūros Sąjungos lygmeniu nederinamos. Kai kurios valstybės narės įstaigoms taiko tokias pat procedūras kaip kitoms nemokioms įmonėms, o kai kuriais atvejais tos procedūros buvo pritaikytos įstaigoms. Valstybėse narėse įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių įstaigų nemokumą, esmė ir procedūros labai skiriasi. Be to, finansų krizė parodė, kad bendrosios įmonių bankroto procedūros ne visuomet gali tikti įstaigoms, nes jomis nebūtinai visuomet užtikrinama intervencinių priemonių taikymo sparta, įstaigų ypatingos svarbos funkcijų tęstinumas ir finansinio stabilumo išlaikymas;
(5) todėl būtinas režimas siekiant suteikti institucijoms patikimą priemonių rinkinį pakankamai anksti ir greitai įsikišti į nepatikimos arba žlungančios įstaigos veiklą, kad būtų užtikrintas įstaigos ypatingos svarbos finansinių ir ekonominių funkcijų tęstinumas ir kartu kiek įmanoma sumažintas įstaigos žlugimo poveikis ekonomikai ir finansų sistemai. Režimas turėtų užtikrinti, kad visų pirma nuostoliai būtų paskirstomi akcininkams ir tik po to kreditoriams <...>
(59) pertvarkymo priemonės turėtų apimti pertvarkomos įstaigos verslo arba akcijų pardavimą, laikinos įstaigos įsteigimą, žlungančios įstaigos gero turto atskyrimą nuo nelikvidaus arba blogo turto ir žlungančios įstaigos akcininkų ir kreditorių gelbėjimą privačiomis lėšomis.“
13. BRRD 40 straipsnyje reglamentuojama „Laikinos įstaigos sukūrimo priemonė“:
„1. Kad būtų galima įgyvendinti laikinos įstaigos sukūrimo priemonę ir atsižvelgiant į poreikį išlaikyti ypatingos svarbos funkcijas laikinoje įstaigoje, valstybės narės užtikrina, kad pertvarkymo institucijos turėtų įgaliojimus perduoti laikinai įstaigai:
a) vienos ar daugiau pertvarkomų įstaigų išleistas akcijas arba kitas nuosavybės priemones;
b) visas arba tam tikras vienos ar daugiau pertvarkomų įstaigų turtas, teisės ar įsipareigojimai.
Atsižvelgiant į 85 straipsnį, pirmoje pastraipoje nurodytas perdavimas gali būti atliekamas neprašant pertvarkomų įstaigų akcininkų arba kurio nors trečiojo asmens (išskyrus laikiną įstaigą) sutikimo ir netaikant bendrovių teisės arba vertybinių popierių teisės procedūrinių reikalavimų.
<...>
7. Pertvarkymo institucijos gali akcijas ar kitas nuosavybės priemones arba turtą, teises ar įsipareigojimus perduoti iš laikinos įstaigos esant kurioms nors iš šių aplinkybių:
a) galimybė grąžinti konkrečias akcijas ar kitas nuosavybės priemones, turtą, teises ar įsipareigojimus aiškiai nurodyta priemonėje, pagal kurią atliktas perdavimas;
b) konkrečios akcijos ar kitos nuosavybės priemonės, turtas, teisės ar įsipareigojimai faktiškai nepriklauso priemonėje, pagal kurią atliktas perdavimas, nurodytų akcijų ar kitų nuosavybės priemonių, turto, teisių ar įsipareigojimų klasėms arba neatitinka jų perdavimo sąlygų.
Toks perdavimas gali būti atliekamas per bet kurį laikotarpį ir turi atitikti bet kurias kitas atitinkamu tikslu toje priemonėje nurodytas sąlygas.
8. Perdavimams tarp pertvarkomos įstaigos arba akcijų ar kitų nuosavybės priemonių pirminių savininkų ir laikinos įstaigos taikomos IV antraštinės dalies VII skyriuje nurodytos apsaugos priemonės. <...>“
14. IV antraštinės dalies VII skyriaus apsaugos priemonės apima BRRD 73–80 straipsnius.
15. BRRD 83 straipsnyje „Pertvarkymo institucijų procedūrinės pareigos“ numatyta:
„<...>
2. Pertvarkymo institucija informuoja pertvarkomą įstaigą ir toliau nurodytas institucijas, jei tai ne ta pati institucija:
a) pertvarkomos įstaigos kompetentingą instituciją;
b) pertvarkomos įstaigos bet kurio filialo kompetentingą instituciją;
<...>
4. Pertvarkymo institucija paskelbia potvarkio arba priemonės, kuriais nurodoma imtis pertvarkymo veiksmų, kopiją arba pranešimą, kuriame apibendrinamas pertvarkymo veiksmų poveikis, ypač poveikis mažmeniniams vartotojams, ir, jei taikoma, 69, 70 ir 71 straipsniuose nurodyto sustabdymo ar apribojimo sąlygas ir laikotarpį, arba užtikrina jų paskelbimą tokiomis priemonėmis:
a) savo oficialioje interneto svetainėje; <...>
c) pertvarkomos įstaigos interneto svetainėje; <...>“
16. Pagal BRRD 131 straipsnį ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną nuo jos paskelbimo Oficialiajame leidinyje 2014 m. birželio 12 d. BRRD 130 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės ne vėliau kaip 2014 m. gruodžio 31 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos, taip pat numatyta, kad tas nuostatas valstybės narės taiko nuo 2015 m. sausio 1 d.
III. Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla
17. 2008 m. sausio 10 d. ieškovė pagrindinėje byloje Banco Espírito Santo, S.A. Sucursal en España (toliau – Ispanijos BES) biure sudarė sutartį, pagal ją įsigijo Kaupthing Bank(5) privilegijuotųjų akcijų už 166 021 EUR sumą.
18. BES ištikus rimtai krizei, Portugalijos centrinis bankas Banco de Portugal, kaip priežiūros institucija, 2014 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu, iš dalies pakeistu 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu (toliau – 2014 m. rugpjūčio mėn. sprendimas), nusprendė jį pertvarkyti. Tam minėtame sprendime nutarta įsteigti laikiną banką Novo Banco, S.A. (toliau – Novo Banco). Šiam bankui, t. y. Novo Banco, buvo iš dalies perduotas BES verslas: turtas, įsipareigojimai ir nematerialusis turtas, aprašyti šio sprendimo 2 priede. Numatytas perdavimas įvykdytas, išskyrus „kai kurias prievoles ar nenumatytus atvejus, susijusius su sukčiavimu arba reglamentuojamojo pobūdžio sprendimų, baudžiamosios teisės ar administracinės teisės srities sprendimų pažeidimu, kurie laikytini neperduotinais įsipareigojimais“.
19. Ispanijos BES tapo Novo Banco Ispanijos filialu. Pastarasis išsaugojo santykius su ieškove, t. y. tebesaugojo ir toliau administravo vertybinius popierius ir toliau gavo komisinį atlyginimą pagal sutartį.
20. 2015 m. vasario 4 d. ieškovė pareiškė ieškinį Ispanijos Novo Banco. Ji prašė pripažinti negaliojančiu pavedimą nupirkti Kaupthing Bank privilegijuotųjų akcijų dėl valios trūkumo ir įpareigoti Ispanijos Novo Banco grąžinti jai sumokėtus 166 021 EUR. Alternatyviai ji prašė pripažinti minėtąją sutartį negaliojančia dėl BES neįvykdytų rūpestingumo, lojalumo ir informavimo pareigų ir priteisti jai iš Ispanijos Novo Banco tą pačią sumą kaip žalos atlyginimą. Ispanijos Novo Banco nesutiko su ieškiniu ir teigė, kad negali būti atsakovas, nes reikalavimas susijęs su įsipareigojimu, kuris nebuvo perduotas pagal 2014 m. rugpjūčio mėn. Banco de Portugal sprendimą.
21. 2015 m. spalio 15 d. sprendimu Juzgado de Primera Instancia de Vitoria (Vitorijos pirmosios instancijos teismas, Ispanija) patenkino ieškinį, nes, jo manymu, įsipareigojimai, dėl kurių kilo ginčas, buvo perduoti Ispanijos Novo Banco. Jis nusprendė, kad nebuvo gautas sutikimas, nes ieškovė, kuriai buvo 68 metai, kai sudarė sutartį, ir kuri neturėjo finansinio išsilavinimo, nebuvo tinkamai BES informuota apie privilegijuotųjų akcijų, kurias įsigijo, pobūdį ir su jomis susijusią riziką. Todėl teismas pripažino sutartį negaliojančia ir įpareigojo Ispanijos Novo Banco grąžinti ieškovei visą sumokėtą pirkimo kainą.
22. Apeliacinėje instancijoje Ispanijos Novo Banco pateikė du 2015 m. gruodžio 29 d. Banco de Portugal priimtus sprendimus (toliau – 2015 m. gruodžio mėn. sprendimai), juose buvo nurodyta, kas sudaro Novo Banco neperduotus įsipareigojimus:
„Tam tikros obligacijos, garantijos, įsipareigojimai ar nenumatyti atvejai prekybos srityje, finansinis tarpininkavimas, sutarčių sudarymo procedūros ir finansinių kurios nors įmonės produktų platinimas <…>“.
23. Be to, tuose sprendimuose buvo konkrečiai numatyta, kad Novo Banco neperduotus BES įsipareigojimus sudarė „visi žalos atlyginimo atvejai, susiję su iki 2014 m. sausio 3 d. sudarytomis sutartimis“, ir „visi žalos atlyginimo atvejai ir kreditai, atsiradę dėl BES kaip finansinių ir investicinių paslaugų teikėjo atšauktų operacijų“, taip pat „bet koks įsipareigojimas, kuris yra I priede aprašytų procedūrų dalykas“. I priede nurodyti įvairiose valstybėse narėse pradėti teismo procesai, įskaitant ieškovės Ispanijoje inicijuotą bylą. Galiausiai 2015 m. gruodžio mėn. sprendimuose nustatyta:
„tuo atveju, kai bet koks turtas, įsipareigojimas ar nematerialusis turtas turėjo išlikti BES turto dalimi, bet realiai buvo perduotas Novo Banco, tą turtą Novo Banco grąžina atgal BES nuo 2014 m. rugpjūčio 3 d.“.
24. Ispanijos Novo Banco apeliacinį skundą, grindžiamą tuo, kad jis negali būti atsakovas, apeliacinės instancijos teismas vis dėlto atmetė, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Ispanijos Novo Banco dėl šio sprendimo padavė atskirąjį skundą dėl procedūrinių pažeidimų ir kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
IV. Sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme
25. 2019 m. birželio 25 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2019 m. liepos 2 d., Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą pagrindinę teisę į veiksmingą teisminę gynybą, ESS 2 straipsnyje įtvirtintą teisinės valstybės principą ir bendrąjį teisinio saugumo principą atitinka toks Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalies aiškinimas, kad kitose valstybėse narėse teismo nagrinėjamose bylose, netaikant jokių kitų formalumų, pripažįstamas taikytinu buveinės valstybės narės kompetentingos administracinės institucijos sprendimas, kuriuo siekiama atgaline data pakeisti teisinę tvarką, galiojusią, kai inicijuotas teismo procesas, ir dėl kurio veiksmingumo netenka bet kuris šio naujojo sprendimo nuostatų neatitinkantis teismo sprendimas?“
26. Rašytines pastabas dėl šio klausimo pateikė Banco de Portugal ir Fondo de Resolución, Novo Banco, Portugalijos Respublika, Italijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Europos Komisija, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Parlamentas. Visi šie dalyviai, išskyrus Italijos Respubliką, buvo atstovaujami ir 2020 m. rugsėjo 30 d. posėdyje.
V. Teisinis vertinimas
A. Preliminarūs svarstymai
27. Banco de Portugal, Novo Banco ir Portugalijos vyriausybės manymu, ieškovės pagrindinėje byloje nurodyta atsakomybė niekada nebuvo perėjusi Novo Banco. Juk BES įsipareigojimai, susiję „su sukčiavimu arba reglamentuojamojo pobūdžio sprendimų, baudžiamosios teisės ar administracinės teisės srities sprendimų pažeidimu“, pagal 2014 m. rugpjūčio mėn. sprendimo 2 priedą nebuvo perduoti Novo Banco. Taigi, kaip teigia šie bylos dalyviai, 2015 m. gruodžio mėn. sprendimuose nustatyto grąžinimo BES arba jo poveikio nagrinėjamam ieškiniui klausimo apskritai nekyla.
28. Šiuo atžvilgiu pakanka pažymėti, kad klausimas, ar ieškovės pagrindinėje byloje nurodyta atsakomybė yra įsipareigojimas, susijęs su „su sukčiavimu arba reglamentuojamojo pobūdžio sprendimų, baudžiamosios teisės ar administracinės teisės srities sprendimų pažeidimu“, reikalauja teisinio vertinimo, kurį, atsižvelgiant į nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų pasidalijimą per prejudicinio sprendimo procedūrą, atlieka nacionalinis teismas. Pagal suformuotą jurisprudenciją pastarasis savo atsakomybe apibrėžia faktines ir teisines aplinkybes ir šių aplinkybių tikslumo Teisingumo Teismui tikrinti nereikia(6).
29. Taigi, atsakant į prejudicinį klausimą, reikia vadovautis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nustatytomis aplinkybėmis, kad iš pradžių atsakomybė už klaidingą ieškovės konsultaciją investavimo klausimais 2014 m. rugpjūčio mėn. Banco de Portugal sprendimu perėjo Novo Banco. Tik vėlesniais 2015 m. gruodžio mėn. Banco de Portugal sprendimais – taigi, jau po to, kai 2015 m. vasarį buvo pareikštas ieškinys, ir po to, kai 2015 m. spalį pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, – ši atsakomybė atgaline data nuo 2014 m. rugpjūčio 3 d. buvo grąžinta Ispanijos BES.
30. Atsižvelgdamas į Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą iš principo pripažinti šią materialinės teisės padėtį, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) teigia susidūręs su teisminės gynybos ir teisinio saugumo problema. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) teigimu, tokiomis aplinkybėmis jis turėtų panaikinti žemesnių instancijų teismų sprendimus ir atmesti ieškinį, nors šie sprendimai – bent jau remiantis tuometine teisine padėtimi – buvo priimti nepadarius jokių teisės klaidų.
31. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) prejudicinis klausimas reiškia, kad jis preziumuoja, jog nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas principas, pagal kurį reorganizavimo priemonės, laikantis buveinės valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų, „galioja visoje [Sąjungoje] <...> netaikant kitų formalumų, <...> net jei <...> priimančiosios valstybės narės taisyklėse tokių priemonių nenumatyta arba joms įgyvendinti neįvykdytos numatytos sąlygos“. Kitaip tariant, minėtosios problemos nekiltų (tai nurodė kone visi Teisingumo Teismo nagrinėjamos bylos dalyviai), jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiu atveju neprivalėtų pripažinti atsakomybės grąžinimo BES.
32. Prie tokios išvados, kaip mano Ispanijos ir Italijos vyriausybės bei Komisija, Taryba ir Parlamentas, būtų galima prieiti pagrindinėje byloje taikant Direktyvos 2001/24 32 straipsnį. Jame nustatyta, kad „reorganizavimo priemonių arba likvidavimo procedūros poveikį nagrinėjamam ieškiniui dėl turto arba iš kredito įstaigos atimtos teisės reglamentuoja tik valstybės narės, kurioje nagrinėjamas ieškinys, teisė“.
33. Taigi pirmiausia reikia išnagrinėti, ar nagrinėjamoje byloje galima taikyti Direktyvos 2001/24 32 straipsnį ir ar jo taikymas iš tiesų reiškia, kad 2015 m. gruodžio mėn. Banco de Portugal sprendimai nesukelia poveikio pagrindinėje byloje (žr. B dalį). Jeigu atsakymas būtų neigiamas, reikėtų išsiaiškinti, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali sprendimą pripažinti tik tuo atveju, jeigu šis atitinka teisinio saugumo ir veiksmingos teisminės gynybos principus (žr. C dalį). Galiausiai reikia išnagrinėti, ar sprendimo pripažinimas per se ypatingomis pagrindinės bylos aplinkybėmis reiškia šių principų pažeidimą (žr. D dalį).
B. Direktyvos 2001/24 32 straipsnio taikytinumas ir galimos teisinės pasekmės pagrindinėje byloje
34. Direktyvos 2001/24 32 straipsnio taikymo sąlygos yra įvykdytos. Tačiau šios nuostatos taikymas neleidžia prieiti prie išvados, kad atsakomybės grąžinimas BES pagrindinėje byloje nesukelia jokio poveikio. Gali būti, kad tai yra priežastis, kodėl Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) savo prejudiciniame klausime šios nuostatos nemini.
1. Direktyvos 2001/24 32 straipsnio taikytinumas pagrindinėje byloje
35. Pavienės Direktyvos 2001/24 32 straipsnio taikymo sąlygos nagrinėjamu atveju yra įvykdytos.
36. Pirma, atsakomybės grąžinimas BES yra „reorganizavimo priemonė“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/24 2 straipsnį; taip siekiama atkurti arba užtikrinti finansinę BES būklę tiek, kiek to reikia tinkamam laikinos įstaigos funkcionavimui.
37. Laikina įstaiga neturi prisiimti sunkumų patiriančio banko nuostolių – ji visų pirma turi užtikrinti indėlininkų apsaugą(7). Kad atsakomybės grąžinimas pagal koncepciją yra reorganizavimo priemonė, patvirtina ir BRRD 40 straipsnis, kurio 1 dalies b punkte ir 7 dalyje aiškiai numatyta, kad viso „turto, teisių ar įsipareigojimų“ perdavimas bei jų grąžinimas gali būti pertvarkymo priemonės „laikinos įstaigos įsteigimas“ dalis. Direktyvos 2001/24 2 straipsnyje savo ruožtu nustatyta, kad visos pertvarkymo priemonės, kaip jos suprantamos pagal BRRD, laikytinos reorganizavimo priemonėmis, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2001/24.
38. Antra, priemonė susijusi su „turtu arba iš kredito įstaigos atimta teise“. Ši sąlyga, kuri pagal savo formuluotę direktyvos versijose daugeliu kalbų yra labai plati(8), galiausiai turi apimti visus įmanomus reorganizavimo priemonių objektus, dėl kurių potencialiai gali kilti teisminis ginčas. Visų pirma ji turi apimti ir (iki)sutartine arba deliktine atsakomybe grindžiamus pertvarkomos įstaigos arba pertvarkomai įstaigai pareikštus reikalavimus, nes pastarieji gali būti perduoti kitoms įstaigoms(9). Bet vos tik nagrinėjant bylą pasikeičia teisės, reikalavimo, įsipareigojimo arba kito turto turėtojas, atsiranda poreikis taikyti Direktyvos 2001/24 32 straipsnį(10).
39. Trečia, pagrindinė byla yra laikytina „nagrinėjamu ieškiniu“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, nes ši sąvoka apima bet kokį ieškinio nagrinėjimą iš esmės, jau vykusį tuo metu, kai buvo priimta nagrinėjama priemonė(11). Šiuo atžvilgiu reikia remtis tik Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) paaiškinimais, pagal kuriuos teisinė padėtis atgaline data buvo pakeista 2015 m. gruodžio mėn. Banco de Portugal sprendimais – t. y. tada, kai pagrindinė byla neginčijamai jau buvo nagrinėjama. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas jau buvo priimtas, nereiškia, kad byla nebuvo nagrinėjama, nes nagrinėjimas užbaigiamas tik įsiteisėjusiu sprendimu.
40. Vis dėlto Direktyvos 2001/24 32 straipsnyje nėra tiesiog numatyta, kad esant įvykdytoms jos sąlygoms – taigi visų pirma valstybėje narėje prasidėjus ieškinio nagrinėjimui – užsienyje priimta reorganizavimo priemonė šioje valstybėje narėje per se nesukelia jokio poveikio arba jos galima nepripažinti. Veikiau šioje nuostatoje įtvirtinta, kad reorganizavimo priemonės poveikį nagrinėjamam ieškiniui reglamentuoja tik valstybės narės, kurioje nagrinėjamas ieškinys, teisė.
41. Tai reiškia, kad pagrindinėje byloje tik esant įvykdytoms dviem papildomoms sąlygoms galima prieiti prie išvados, kad įsipareigojimų grąžinimas BES neturi reikšmės: pirma, nuorodą į Ispanijos teisę Direktyvos 2001/24 32 straipsnyje reikėtų aiškinti taip, kad tai, ar priemonė šiuo atžvilgiu apskritai sukelia poveikį – taigi, jos galiojimo vertinimas teisminio ginčo tikslais – priklauso nuo priimančiosios valstybės narės teisės. Antra, grąžinimas pagal Ispanijos teisę turėtų būti negaliojantis(12).
42. Vis dėlto man atrodo, kad Direktyvos 2001/24 32 straipsnyje pateikta nuoroda į priimančiosios valstybės narės teisę apsiriboja išimtinai procesiniu reorganizavimo priemonės poveikiu nagrinėjamam ieškiniui(13), todėl negali turėti įtakos materialiniam grąžinimo poveikiui.
2. Dėl Direktyvos 2001/24 32 straipsnyje pateiktos nuorodos į „valstybės narės, kurioje nagrinėjamas ieškinys, teis[ę]“ aprėpties
43. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad „poveikis nagrinėjamam ieškiniui“ apima materialinę bylos baigtį. Tačiau Direktyvos 2001/24 32 straipsnio kontekstas ir tikslai liudija, kad šios nuostatos taip aiškinti negalima.
44. Pirma, priešingai, nei mano kai kurie bylos dalyviai, šios nuostatos mintis nėra tai, kad teisinio saugumo sumetimais jau nagrinėjamos bylos baigčiai negali daryti įtakos vėlesni įvykiai. Juk, viena vertus, negalima preziumuoti, kad atsižvelgiant į faktus, susiklosčiusius po to, kai ieškinys buvo pareikštas, bendrai pažeidžiamas teisinio saugumo principas. Kita vertus, tokiu atveju Direktyvos 2001/24 32 straipsnyje tiesiog turėtų būti numatyta, kad užsienio valstybėje priimta reorganizavimo priemonė neturi poveikio nagrinėjamam ieškiniui, taigi nedaro jam įtakos. Tačiau taip nėra. Veikiau šioje nuostatoje numatyta, kad poveikis nagrinėjamam ieškiniui priklauso nuo priimančiosios valstybės narės teisės. Tačiau atitinkama reorganizavimo priemonė galėtų būti teisėta ir vertinant pagal šios priimančiosios valstybės narės teisę. Tokiu atveju gali būti, kad jau nagrinėjamos bylos baigtis dėl vėlesnio įvykio pasikeis, nepaisant 32 straipsnio taikymo.
45. Kitaip tariant, net ir plačiai aiškinant Direktyvos 2001/24 32 straipsnį, vien jo formuluotė rodo, kad ieškinį jau pareiškusiems kreditoriams nėra automatiškai suteikiama „privilegijų“. Be to, ir pati Direktyva 2001/24 nesuteikia jokio pagrindo daryti prielaidą, kad tokiems kreditoriams reikia suteikti privilegijų.
46. Antra, nematyti, kodėl teisme jau nagrinėjamas ieškinys turėtų būti pagrindas bet kokį reorganizavimo priemonės poveikį vertinti pagal priimančiosios valstybės narės teisę. Tokia 32 straipsnio samprata ypač šiurkščiai pažeistų esminį Direktyvos 2001/24 principą, pagal kurį bet koks reorganizavimo arba pertvarkymo priemonės poveikis priklauso nuo lex concursus; tokia samprata neatitinka direktyvos struktūros(14).
47. Siekiant palyginti, galima pasitelkti Direktyvos 2001/24 20–27 straipsnių nuostatas. Jose irgi reglamentuojamos lex concursus taikymo principo išimtys. Tačiau jose aiškiai nustatyta, kokiai materialinės teisės padėčiai reorganizavimo priemonės įtakos nedaro. Šiose nuostatose nenumatyta, kad bet koks materialinis reorganizavimo priemonės poveikis turi būti vertinamas remiantis priimančiosios valstybės narės teisės aktais, jeigu ši priemonė susijusi su vienu iš juose nurodytų teisės institutų.
48. Atitinkamai Direktyvos 2001/24 32 straipsnį reikia aiškinti taip, kad nuo priimančiosios valstybės narės teisės priklauso tik procesinis poveikis, bet ne priemonės galiojimas proceso tikslais per se. Tai ypač pasakytina atsižvelgiant į tai, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Direktyva 2001/24, visų pirma jos 32 straipsniu, siekiama užkirsti kelią galimybių naudotis daiktais, į kuriuos teisės yra suvaržytos, sumažinimui(15). Taigi siūloma samprata atitinka ir privalomai siaurą šios nuostatos, kuri yra išimtis, aiškinimą(16).
49. Trečia, praktiniu požiūriu būtų neįmanoma nustatyti viso reorganizavimo arba pertvarkymo priemonės poveikio vien pagal priimančiosios valstybės narės teisę. Juk Direktyva 2001/24 nesiekiama suderinti kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo priemonių srities nacionalinių įstatymų(17); gali būti, kad vienoje valstybėje narėje priimta reorganizavimo priemonė neturi atitikmens kitos valstybės narės teisėje, todėl niekada negalėtų atitikti šios teisės reikalavimų. Atitinkamai Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta, kad užsienio valstybės reorganizavimo priemonę reikia pripažinti, „net jei <...> priimančiosios valstybės narės taisyklėse tokių priemonių nenumatyta arba joms įgyvendinti neįvykdytos numatytos sąlygos“.
50. Dėl šios priežasties ir Direktyvos 2001/24 20–27 straipsniuose apsiribojama tam tikra materialinės teisės padėtimi, kuri nustatoma pagal priimančiosios valstybės narės teisę, o 32 straipsnyje – procesiniu poveikiu nagrinėjamam ieškiniui.
51. Tiesa, šio poveikio atžvilgiu tuo atveju, kai ieškinys jau nagrinėjamas, reikia atsisakyti lex concursus principo. Juk tik priimančiosios valstybės narės teisės aktai gali nustatyti, ar dėl priemonės tampa būtina, pavyzdžiui, pripažinti ieškinio pagrindą išnykusiu arba pakeisti ieškinį ar bylos šalį. Ir priešingai – kol nepradėtas teismo procesas, buveinės valstybės narės teisė gali reglamentuoti ir procesinį reorganizavimo arba pertvarkymo priemonės poveikį. Pavyzdžiui, buveinės valstybės narės teisėje gali būti nustatyta, kad pradėjus likvidavimo procedūrą kredito įstaiga netenka procesinio veiksnumo, todėl teisme jai turi atstovauti bankroto administratorius.
52. Taigi nagrinėjamoje byloje iš Direktyvos 2001/24 32 straipsnio išplaukia tik tai, kad pagal Portugalijos teisę atliktas atsakomybės grąžinimas BES Ispanijoje pradėtam procesui turi Ispanijos teisėje numatytą procesinį poveikį(18). Kaip teigia Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), konkrečiai tai reiškia, kad Novo Banco negali būti atsakovas ir nėra galimybės pakeisti atsakovą, taigi, Novo Banco pareikštas ieškinys turi būti atmestas(19).
53. Šią pasekmę Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) laiko nepatenkinama. Vis dėlto turint galvoje ypač svarbią lex concursus taikymo principo reikšmę universaliam reorganizavimo priemonių veiksmingumui, kurio siekiama Direktyva 2001/24(20), būtų neleistina tuo remiantis neigti bet kokį priemonės poveikį nagrinėjamam ieškiniui. Mano manymu, tai, kaip sakoma vokiečių patarlėje, reikštų, kad kartu su nešvariu vandeniu būtų išpiltas ir kūdikis. Šios problemos sprendimo veikiau reikėtų ieškoti Ispanijos proceso teisėje, kurią reikia taikyti atsižvelgiant į Sąjungos teisę(21).
54. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad materialinis atsakomybės grąžinimo BES poveikis pagrindinėje byloje turi būti vertinamas ne pagal Ispanijos teisės kriterijus. Pagal šios valstybės narės teisę nustatomos tik procesinės šios priemonės pasekmės nagrinėjamai bylai. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali atsisakyti pripažinti šios materialinės teisės padėties, argumentuodamas tuo, kad ji pažeidžia Ispanijos teisę.
C. Abipusio pripažinimo principo išimtis?
55. Pagal Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalį laikantis buveinės valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų priimtos reorganizavimo priemonės galioja visoje Sąjungoje netaikant kitų formalumų. Šioje nuostatoje išreiškiamas tarpusavio pripažinimo principas grindžiamas valstybių narių abipusio pasitikėjimo principu(22). Šis principas reiškia, kad laikantis buveinės valstybės narės teisės priimtos priemonės priimančiosios valstybės narės valdžios institucijos ir teismai netikrina(23).
56. Tarpusavio pasitikėjimo principas, viena vertus, remiasi prielaida, kad visose valstybėse narėse suteikiamos panašios garantijos visų pirma dėl esminių teisinės valstybės ir demokratijos vertybių bei Sąjungos pagrindinių teisių(24). Tik ši prielaida leidžia nebetikrinti, ar remiantis abipusiu pripažinimu taikytina priemonė suderinama su viršenybę turinčia priimančiosios valstybės narės teise(25).
57. Be to, 2015 m. gruodžio mėn. sprendimų pripažinimas nagrinėjamu atveju nepriklauso nuo to, ar buvo laikytasi kitų Sąjungos teisės reikalavimų.
58. Juk, pirma, atsakomybės grąžinimą BES reikia vertinti ne pagal BRRD kriterijus (apie tai – 1 skirsnyje). Antra, reorganizavimo priemonės priėmimas dėl šios priežasties nėra Sąjungos teisės įgyvendinimas, todėl Sąjungos bendrieji teisės principai ir pagrindinės teisės netaikomos (apie tai – 2 skirsnyje). Trečia, šis atvejis nepatenka nė į vieną iš Teisingumo Teismo jurisprudencijoje apibrėžtų atvejų grupių, kuriais išimties tvarka reikia patikrinti, ar priimant nacionalinę priemonę, kuriai taikomas abipusio pripažinimo principas, tikrai buvo paisoma esminių Sąjungos principų (apie tai – 3 skirsnyje).
1. BRRD taikymas „ratione temporis“
59. BRRD reikalavimai ratione temporis negali būti taikomi atsakomybės grąžinimui BES 2015 m. gruodžio mėn. Banco de Portugal sprendimais.
60. Primintina, kad BRRD įsigaliojo 2014 m. liepos 2 d.(26). 2014 m. rugpjūčio mėn. Banco de Portugal BES pertvarkymo tikslais įsteigė Novo Banco ir, be kita ko, perdavė jam ieškovės pagrindinėje byloje nurodytus įsipareigojimus. BRRD perkėlimo į nacionalinę teisę terminas pasibaigė 2014 m. gruodžio 31 d.(27). 2015 m. gruodžio mėn. Banco de Portugal nusprendė atgaline data nuo 2014 m. rugpjūčio 3 d. grąžinti šioje byloje nagrinėjamą atsakomybę BES.
61. Vis dėlto įsipareigojimų grąžinimas BES 2015 m. gruodžio mėn. laikytinas nesavarankiška reorganizavimo priemonės „Laikinos įstaigos Novo Banco įsteigimas“ dalimi, o pastaroji priemonė buvo priimta dar 2014 m. rugpjūčio mėn., taigi prieš pasibaigiant BRRD perkėlimo į nacionalinę teisę terminui. Kad turėtų būti taikomas bendras vertinimas, liudija tai, kad būtų dirbtina vertinti atskirai pavienes reorganizavimo priemones tik todėl, kad jos buvo vykdomos skirtingu metu, nors iš tiesų jos yra tarpusavyje susijusios ir jomis siekiama to paties tikslo – įsteigti Novo Banco ir perduoti jam vertingą arba nevertingą turtą.
62. Šią idėją patvirtina BRRD 40 straipsnio 7 dalis. Pastarojoje nustatyta, kad grąžinti įsipareigojimus „blogajam bankui“ (priemonė, kuri nagrinėjamu atveju buvo priimta pasibaigus perkėlimo į nacionalinę teisę terminui) leidžiama tik tuo atveju, jeigu tai buvo aiškiai nurodyta priemonėje, pagal kurią (prieš pasibaigiant perkėlimo į nacionalinę teisę terminui) buvo įsteigtas laikinas bankas. Taigi, viena vertus, laikinos įstaigos įsteigimas ir įsipareigojimų perdavimas bei grąžinimas yra neatsiejamai susiję. Jeigu, kita vertus, būtų siekiama patikrinti grąžinimą pagal BRRD 40 straipsnio 7 dalies kriterijus, galiausiai viskas baigtųsi konkrečių reikalavimų 2014 m. rugpjūčio mėn. sprendimui formulavimu, nors tuo metu perkėlimo į nacionalinę teisę terminas neginčijamai dar nebuvo pasibaigęs(28). Taigi pavienių priemonių atskirai vertinti negalima. Šis požiūris visiškai nepriklauso nuo fakto, kad BRRD 40 straipsnio 7 dalies reikalavimų nagrinėjamu atveju iš tiesų buvo laikomasi.
63. Vertinant priemones atskirai, tektų netgi skaidyti valdžios institucijų kompetenciją, atsižvelgiant į vėliau priimtas priemones, susijusias su BES pertvarkymu. Juk įsigaliojus Reglamentui Nr. 806/2014(29) kompetencija imtis tokio dydžio ir tokios reikšmės, kaip antai BES, bankų pertvarkymo veiksmų perėjo pertvarkymo komitetui (Single Resolution Board, SRB)(30).
64. Šiuo aspektu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos išplaukia, kad gali būti pateisinama taikyti senuosius teisės aktus situacijoms, kurios susiklostė jiems galiojant ir tebeegzistuoja galiojant ir naujiesiems teisės aktams, jeigu naujieji teisės aktai sudaro nedalomą visumą ir nulėmė sistemos pakeitimą(31). Taip yra BRRD atveju.
65. Taigi yra visiškai pagrįsta Banco de Portugal priemonių, kurių jis ėmėsi pertvarkydamas BES, teisėtumą vertinti kaip vieną priemonių paketą remiantis 2014 m. rugpjūčio mėn. galiojusia teisine padėtimi, taigi tada, kai BRRD perkėlimo į nacionalinę teisę terminas dar nebuvo pasibaigęs.
66. Nagrinėjamos reorganizavimo priemonės taip pat nesuteikia pagrindo išankstiniam (ex ante) BRRD veikimui. Per direktyvai perkelti nustatytą terminą valstybės narės privalo nepriimti nuostatų, kurios gali rimtai trukdyti pasiekti toje direktyvoje nurodytą rezultatą(32). Bet nematyti, kad atsakomybės grąžinimas BES pažeistų BRRD, visų pirma jo 40 straipsnio, tikslus.
67. Priešingai – į laikiną įstaigą turi būti perkelti tik geros finansinės būklės padaliniai, kurie priklauso sunkumų patiriančiam bankui. Tokia įstaiga neprivalo perimti atsakomybės už rizikingus ir galbūt žalingus šio banko veiksmus. Veikiau pagal bendruosius banko pertvarkymo tikslus(33) šiuo instrumentu visų pirma siekiama apsaugoti indėlininkus ir sušvelninti galimas sistemines pasekmes. Bet, kaip jau minėta, ieškovės akcijų depozitinė sąskaita nėra saugomas indėlis(34).
68. Novo Banco įsteigimas ir 4,9 mlrd. EUR dydžio kapitalo suteikimas jam buvo finansuotas iš valstybės lėšų(35). Jeigu Novo Banco turėtų atsakyti už BES verslo praktiką, kurią Ispanijos teismai laiko neteisėta ir kuri pasireiškė tuo, kad ant bankroto ribos atsidūręs bankas dar pardavinėjo žlungančio Islandijos Kaupthing Bank akcijas nepatyrusiems investuotojams, už bankų klaidas galiausiai turėtų sumokėti mokesčių mokėtojai. Tačiau visų reformų, kurių nuo 2008 m. finansų krizės buvo imtasi bankų reguliavimo srityje, deklaruojamas tikslas yra sustabdyti neatsakingą elgesį finansų sektoriuje ir stengtis, kad bankų gelbėjimas visuomenei kuo mažiau kainuotų(36).
69. Tai, kad ieškovė, kuri, kaip konstatavo Ispanijos teismai, negalėjo suvokti savo investicijos implikacijų, savo pinigus galiausiai praras, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nepatenkinama. Tačiau tai susiję su aplinkybe, kad ieškovės atveju pasitvirtino net dvi bendro pobūdžio rizikos: pirma, Kaupthing Bank žlugo ir buvo pertvarkytas. Jeigu savo depozitinėje sąskaitoje BES ieškovė būtų turėjusi solidžias akcijas, ji greičiausiai net nebūtų pateikusi ieškinio dėl klaidingos konsultacijos investavimo klausimu. Antra, žlugo ir BES, ir dėl šios priežasties ieškovė, nepaisant tebeturimos teisės reikšti reikalavimus, grindžiamus tuo, kad jai buvo suteikta klaidinga konsultacija investavimo klausimu, nebeturi perspektyvų susigrąžinti pinigus iš šios įstaigos. Bet tai nereiškia, kad už šias abi rizikas turi atsakyti valstybė arba visuomenė. Veikiau reikėtų pagalvoti apie asmeninę investavimo konsultantų atsakomybę arba apie baudžiamąjį persekiojimą.
70. Dėl šių priežasčių šioje byloje nagrinėjamas atsakomybės grąžinimas BES yra suderinamas su BRRD tikslais. Todėl BRRD neturi būti taikoma šiai priemonei ir dėl galimo išankstinio (ex ante) veikimo.
2. Sąjungos teisės bendrųjų teisės principų ir pagrindinių teisių taikytinumas?
71. Vertinti atsakomybės grąžinimą BES remiantis Sąjungos teisėje įtvirtintais teisinio saugumo ir veiksmingos teisminės gynybos principais būtų galima tik tuo atveju, jeigu tai būtų Sąjungos teisės įgyvendinimo atvejis, kaip tai suprantama pagal Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Tokiu atveju būtų atverta ne tik Pagrindinių teisių chartijos, konkrečiai – jos 47 straipsnio taikymo sritis, bet ir Sąjungos teisės bendrųjų principų taikymo sritis(37). Pastariesiems, be kita ko, priklauso ir teisinio saugumo principas(38).
72. Vis dėlto atsakomybės grąžinimas BES 2015 m. gruodžio mėn. sprendimais, kitaip nei šių sprendimų pripažinimas, nėra Sąjungos teisės įgyvendinimas.
73. Direktyva 2001/24 nesiekiama suderinti kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo priemonių srities nacionalinių įstatymų(39). Tiesa, kad Direktyvoje 2001/24 numatyta valstybių narių pareiga pripažinti tokias kitų valstybių narių priemones. Tačiau priimančiosios valstybės narės (nagrinėjamu atveju – Ispanijos) atliekamas pripažinimas yra priemonė, kurią reikia atskirti nuo tikrosios reorganizavimo priemonės priėmimo, kurį atliko buveinės valstybė narė (nagrinėjamu atveju – Portugalija). Dėl reorganizavimo ir likvidavimo priemonių, kurias priima ir vykdo kredito įstaigos buveinės valstybės narės valdžios institucijos ir teismai, Direktyvoje 2001/24 nėra numatyta jokių konkrečių pareigų – veikiau šios priemonės visiškai priklauso nuo buveinės valstybės narės teisės(40). Be kita ko, Direktyvoje 2001/24 nėra nustatyta, kokias konkrečias reorganizavimo ir likvidavimo priemones valstybės narės privalo priimti ir vykdyti(41). Būtent dėl šios priežasties ir reikalingas abipusis pripažinimas.
74. Žinoma, priėmus BRRD kredito įstaigų reorganizavimo ir pertvarkymo taisyklės Sąjungoje buvo suderintos(42). BRRD suteikia valstybių narių priežiūros institucijoms bendrą pertvarkymo priemonių rinkinį, į kurį įeina ir laikino banko įsteigimas bei su tuo susijusios operacijos(43). Tačiau, kaip jau buvo konstatuota, BRRD reikalavimai pagrindinėje byloje nagrinėjamam atsakomybės grąžinimui BES negali būti taikomi ratione temporis(44). Veikiau Banco de Portugal laikiną banką pagal Portugalijos teisę įsteigė tada, kai buvo taikoma tik Direktyva 2001/24, kurioje nebuvo numatytas reorganizavimo priemonių suderinimas.
75. Taigi išvada nesikeičia: 2015 m. gruodžio mėn. sprendimai nėra Sąjungos teisės įgyvendinimas.
76. Jeigu kiekvieną nacionalinį sprendimą, kuriam pagal Sąjungos teisės nuostatas būtinas abipusis pripažinimas, – taigi kiekvieną teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje(45) ir sprendimą civilinėje byloje(46), kiekvieną sprendimą dėl išlaikymo prievolių(47), kiekvieną gydytojui išduotą licenciją(48) ir t. t. – laikytume Sąjungos teisės įgyvendinimu, būtų ekstremaliai išplėsta ne tik Pagrindinių teisių chartijos taikymo sritis. Pati abipusio pripažinimo sistema taptų absurdiška. Juk tokiu atveju vietoj pasitikėjimu, kad priemonė atitinka viršenybę turinčius principus, grindžiamo pripažinimo kiekvienu konkrečiu atveju šią priemonę būtų galima peržiūrėti remiantis Sąjungos pagrindinių teisių ir bendrųjų teisės principų kriterijais. Tačiau pasinaudoti tokia galimybe leidžiama tik visiškai išimtiniais atvejais, kurių sąlygų nagrinėjamas atvejis neatitinka.
3. Pagarbos pagrindinėms Sąjungos teisės vertybėms kontrolė išimties tvarka?
77. Iš tiesų pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją abipusio pripažinimo principo išimtys gali būti taikomos esant „išimtinėms aplinkybėms“(49). Šiuo aspektu Teisingumo Teismas, nagrinėdamas Europos arešto orderio vykdymą, yra pripažinęs, kad realus ir sisteminių trūkumų sukeltas pavojus, kad bus pažeistos esminės svarbos teisinės vertybės, gali būti tokia išimtinė aplinkybė. Konkrečiai jis rėmėsi Pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnyje numatytu kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo draudimu(50) bei teismų nepriklausomumo reikalavimu(51). Atitinkamai per posėdį Taryba alternatyviai pateikė pastabas dėl Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su teisine valstybe(52).
78. Vis dėlto nagrinėjamu atveju negali būti nė kalbos apie didelius ir sisteminius teisinės valstybės trūkumus Portugalijoje. Jeigu Teisingumo Teismas visgi manytų, kad reorganizavimo priemonę reikia įvertinti remiantis Sąjungos teisės kriterijais, toliau alternatyviai norėčiau paaiškinti priežastis, iš kurių matyti, kad atsakomybės grąžinimas BES negali būti laikomas nei teisinio saugumo principo, nei teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu.
a) Alternatyviai: dėl teisinio saugumo principo, visų pirma dėl teisėtų lūkesčių apsaugos
79. Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją teisinio saugumo principas reikalauja, kad teisės normos būtų tokios aiškios ir tikslios, jog suinteresuotieji asmenys galėtų aiškiai suprasti, kokios pareigos jiems tenka ir kokios teisės suteikiamos, ir atitinkamai elgtis(53). Atitinkamai yra saugomi suinteresuotųjų asmenų teisėti lūkesčiai, susiję su šių teisės normų tęstinumu(54).
80. Vis dėlto teisėtų lūkesčių apsauga, susijusi su situacijos tęstinumu, negali būti taikoma, kai atsargus ir nuovokus ūkio subjektas būtų gebėjęs numatyti, kad teisinė padėtis pasikeis. Be kita ko, jurisprudencijoje yra pripažinta, kad ūkio subjektas negali turėti teisėtų lūkesčių, jog situacija tęsis, jeigu nacionalinės valdžios institucijos turi įgaliojimus ją savo nuožiūra pakeisti(55).
81. Taigi pagrindinėje byloje svarbiausia būtų tai, ar atsargi ir nuovoki investuotoja suprato, kad priežiūros institucija, remdamasi RGICSF 145 H straipsnio 5 dalimi, gali atgaline data vėl grąžinti įsipareigojimus blogajam bankui. Kad ji tai suprato, liudija tai, kad ši galimybė buvo dar kartą aiškiai pabrėžta 2014 m. rugpjūčio mėn. sprendime – tai per procesą Teisingumo Teisme akcentavo ir Portugalijos vyriausybė. Be to, turėjo būti užtikrinta, kad atsargi ir nuovoki investuotoja turėjo galimybę sužinoti apie šį sprendimą – tai reiškia, kad sprendimas bet kuriuo atveju turėjo būti paskelbtas ispanų kalba ir šioje šalyje įprasta forma. Per posėdį šiuo klausimu buvo pažymėta, kad Ispanijos žiniasklaidoje buvo išsamiai rašoma apie Banco de Portugal sprendimą.
82. Vien aplinkybė, kad Novo Banco (bent iš dalies) perėmė BES teises(56) ir toliau tvarko ieškovės akcijų depozitinę sąskaitą, mano nuomone, bet kuriuo atveju negalėtų būti pagrindas teisėtiems lūkesčiams, kad Novo Banco perims ir su atsakomybe už BES suteiktą klaidingą konsultaciją investavimo klausimu susijusius įsipareigojimus, egzistavusius dar prieš perimant šiuos verslo ryšius. Sutarties perėmimas nereiškia, kad automatiškai perimamas ir jau egzistuojantis su atsakomybe susijęs įsipareigojimas.
83. Be to, laikinos įstaigos prasmė ir tikslas nėra perkelti jai atsakomybę už labai rizikingus ir galbūt žalingus sunkumų patiriančio banko veiksmus(57). Šie aspektai taip pat gali būti svarbūs pagrindinėje byloje vertinant, ar buvo laikytasi teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų.
84. Šiuo aspektu primintina, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją neteisėtų teisės aktų atveju teisėtų lūkesčių apsaugą riboja teisėtumo principas(58). Nagrinėjamu atveju nereikia vertinti, ar 2015 m. gruodžio mėn. Banco de Portugal sprendimai buvo teisėti, nes tai nėra Teisingumo Teismo uždavinys. Bet kuriuo atveju, mano nuomone, teisėtiems lūkesčiams, susijusiems su tokiu perdavimo sprendimu, gali būti taikoma tik labai atsargi apsauga, kai pastarasis akivaizdžiai prieštarauja reorganizavimo priemonės tikslams.
85. Ir Portugalijos vyriausybė, atsakydama į raštu pateiktus Teisingumo Teismo klausimus, laikėsi pozicijos, kad priežiūros institucijai turi būti palikta galimybė pataisyti neteisingus sprendimus. Tai juo labiau pasakytina atsižvelgiant į tai, kad pertvarkymo priemonė turi būti priimta skubiai(59) ir kad visuomenei tenka didelė finansinė našta, atsirandanti dėl laikino banko steigimo.
86. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, ieškovė negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, susijusių su atsakomybės už BES suteiktą klaidingą konsultaciją investavimo klausimu perdavimu Novo Banco, kuris buvo atliktas 2014 m. rugpjūčio mėn. sprendimu. Todėl teisinio saugumo principo pažeidimo šiuo atveju nematyti.
b) Alternatyviai: dėl teisės į veiksmingą teisminę gynybą
87. Pagal suformuotą jurisprudenciją veiksmingos teisminės gynybos principas – tai bendrasis Sąjungos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir įtvirtintas Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 ir 13 straipsniuose(60). Pagal Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pirmą pastraipą kiekvienas asmuo turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme. Be to, iš Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos išplaukia, kad būtina užtikrinti asmenų teisę į veiksmingą teisingumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) mano, kad tik formaliai ar teoriškai egzistuojanti, bet praktiškai neįmanoma galimybė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra nepakankama norint garantuoti veiksmingą teisingumą(61).
88. Portugalijos vyriausybės teigimu, nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo teisę apskųsti 2015 m. gruodžio mėn. sprendimus per tris mėnesius nuo sprendimų paskelbimo Banco de Portugal interneto svetainėje 2016 m. sausio 13 d. Atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes, reikėtų įvertinti, ar ši ieškinio pareiškimo galimybė laikytina veiksminga, kaip tai suprantama pagal Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pirmą pastraipą.
89. Šiuo aspektu reikėtų atsižvelgti į tai, kad Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis iš esmės nedraudžia nustatyti terminų, per kuriuos leidžiama kreiptis į teismą(62). Teisminės gynybos veiksmingumui tinkamas naikinamasis terminas nekliudo ar pernelyg neapsunkina galimybės šia gynyba naudotis tol, kol terminas pradedamas skaičiuoti nuo to laiko momento, kada suinteresuotasis asmuo susipažino arba bent jau turėjo susipažinti su sprendimu(63).
90. Pagal Portugalijos vyriausybės paaiškinimus Banco de Portugal sprendimai buvo ne tik paskelbti 2016 m. sausio 13 d., bet ir 2016 m. sausio 26 d. Ispanijos Novo Banco pridėjo juos prie Ispanijoje nagrinėjamos bylos, pradėtos pagal ieškovės ieškinį, dokumentų. Šioje byloje ieškovei visą laiką atstovavo advokatas. Portugalijos vyriausybės teigimu, dar mažiausiai šeši Ispanijos investuotojai Portugalijoje pareiškė ieškinį dėl 2015 m. gruodžio mėn. sprendimų.
91. Be to, priešingai, nei mano Ispanijos vyriausybė, negalima laikyti bendrai nepagrįsta aplinkybės, kad Banco de Portugal sprendimai turi būti skundžiami Portugalijoje. Jeigu abipusio pripažinimo sistemoje leidžiama užsienio valstybės sprendimams turėti poveikį kitose valstybėse narėse, tai savaime reiškia, kad jurisdikciją nagrinėti prieštaravimus dėl atitinkamo sprendimo gali turėti kitos valstybės narės nei ta, kurioje yra ieškovo gyvenamoji vieta, teismai(64).
92. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad ieškovei buvo suteikta veiksminga galimybė kreiptis į teismą dėl 2015 m. gruodžio mėn. Banco de Portugal sprendimų.
4. Tarpinė išvada
93. Taigi jokia abipusio pripažinimo principo išimtis pagal Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalį netaikoma. Prieštaravimus dėl Banco de Portugal sprendimų ieškovė turėtų reikšti Portugalijos teismuose.
D. Dėl reorganizavimo priemonės pripažinimo poveikio pagrindinėje byloje atsižvelgiant į teisinio saugumo ir veiksmingos teisminės gynybos principus
94. Turėdamas galvoje ką tik pateiktą išvadą, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) klausia, ar iš Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalies kylanti pareiga besąlygiškai pripažinti materialinės teisės padėtį, nustatytą 2015 m. gruodžio mėn. Banco de Portugal sprendimais, savo ruožtu nepažeidžia teisinio saugumo ir veiksmingos teisminės gynybos principų.
95. Šio teismo teigimu, tai nagrinėjamoje byloje sukėlė materialinės teisės padėties pasikeitimą, kurio pasekmė pagal Ispanijos proceso teisę yra ta, kad ieškinį apeliacinėje instancijoje reikia atmesti ir nurodyti ieškovei padengti bylinėjimosi išlaidas. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) šiuo klausimu problemą įžvelgia visų pirma dėl to, kad jis turėtų panaikinti žemesniųjų instancijų teismų sprendimus, nors pastarieji – bent jau remiantis tuo metu galiojusia teisine padėtimi – buvo priimti nepadarius teisės klaidų. Todėl jis netiesiogiai kvestionuoja direktyvos 3 straipsnio 2 dalies galiojimą tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje.
96. Vis dėlto toks požiūris ignoruoja tai, kad žemesniųjų instancijų teismų sprendimai turi būti panaikinti, o ieškinys apeliacinėje instancijoje atmestas visiškai ne dėl Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalies. Priežastis veikiau yra specifinis procesinis poveikis, kurį Ispanijos teisė – kuri pagal Direktyvos 2001/24 32 straipsnį vienintelė yra reikšminga šiuo atžvilgiu(65) – numato tuo atveju, kai bylos nagrinėjimo metu (atgaline data) pakeičiama materialinės teisės padėtis.
97. Šiuo klausimu Ispanijos vyriausybė per teismo posėdį patvirtino, kad Ispanijos teisė šioje proceso stadijoje nenumato nei galimybės pakeisti atsakovą, nei galimybės tęsti procesą pradinio atsakovo atžvilgiu, o res judicata galią taikyti ir „naujajam“ įsipareigojimo skolininkui(66), nei tokio instituto, kaip antai retrait litigieux(67). Todėl Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nelieka nieko kito, kaip panaikinti (tuo metu) be teisės klaidų priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį galiausiai atmesti, nurodant ieškovei padengti visas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau toks rezultatas nebūtinai būtų toks pat kitose teisės sistemose.
98. Pažvelgus atidžiau, problema yra ne materialinės teisės padėties pripažinimas – taigi, Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalis, – o Ispanijos proceso teisėje nenumatytos galimybės reaguoti. Taigi kyla klausimas, kurį netiesiogiai per rašytinį procesą Teisingumo Teisme iškėlė ir Taryba, ar nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią Direktyvoje 2001/24 nustatyto užsienio valstybėje priimtos reorganizavimo priemonės pripažinimo vykstančiame teismo procese procesinė pasekmė yra ta, kad prieš tai pagrįstas ieškinys apeliacinėje instancijoje turi būti atmestas, nurodant ieškovui apmokėti visas bylinėjimosi išlaidas, yra suderinama su teisinio saugumo ir veiksmingos teisminės gynybos principais.
99. Norint atsakyti į šį klausimą, yra svarbi šių principų išraiška Sąjungos teisėje, nes užsienio valstybės reorganizavimo priemonės pripažinimas – kitaip nei jos priėmimas(68) – įgyvendina valstybių narių pareigą, kylančią iš Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalies, „todėl įgyvendina Sąjungos teisę“, kaip tai suprantama pagal Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalį.
1. Dėl teisinio saugumo principo
100. Dėl suderinamumo su teisinio saugumo principu manau, kad Ispanijos proceso teisė ypatingų problemų nekelia. Be kita ko, kol procesas nebaigiamas įsiteisėjusiu sprendimu, negali atsirasti saugotinų teisėtų lūkesčių, susijusių su tuo, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas liks galioti.
101. Kadangi galimybė grąžinti atsakomybę BES per se yra laikytina suderinama su teisinio saugumo principu(69), nieko kito negali būti taikoma ir procesinėms šio grąžinimo pasekmėms. Juk iš atsargaus ir nuovokaus ieškovo galima tikėtis, kad jis išmano taikytinus proceso teisės aktus. Kitaip tariant, ieškovė turėjo atsižvelgti į tai, kad galimas materialinės teisės padėties pasikeitimas lems jos ieškinio atmetimą, o ji turės apmokėti visas bylinėjimosi išlaidas.
2. Dėl teisės į veiksmingą teisminę gynybą
102. Vis dėlto kyla rimtų abejonių, ar šis rezultatas suderinamas su Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teise į veiksmingą teisių gynybą teisme ir į teisingumą.
103. Teisių gynybos veiksmingumo, kaip jis suprantamas pagal EŽTK 13 straipsnį ir Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pirmą pastraipą, negalima prilyginti ginčo išsprendimui ieškovo naudai(70). Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis negarantuoja, kad ieškinys bus patenkintas, o 2015 m. gruodžio mėn. Banco de Portugal sprendimai nebus pripažinti.
104. Problemų kelia su ieškinio atmetimu susijęs nurodymas ieškovei padengti bylinėjimosi išlaidas. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje šiuo klausimu pripažinta, kad ir neproporcingai didelės proceso išlaidos gali pažeisti teisę į veiksmingą teisių gynybą ir teisingumą(71). Bet išlaidos laikytinos neproporcingomis ne tik tada, kai jos neproporcingos, palyginti su ieškovo ekonominiais interesais, susijusiais su jo ieškinio patenkinimu, bet ir tada, kai jos yra objektyviai nepagrįstos.
105. Taigi teisės norma, pagal kurią ieškovas pralaimėjimo atveju padengia bylinėjimosi išlaidas, yra įprasta ir iš principo teisinga(72). Ši pareiga padengti bylinėjimosi išlaidas objektyviai pateisinama todėl, kad už ieškinio priimtinumą ir pagrįstumą atsako ieškovas.
106. Bet gali būti atvejų, kai ši logika netinka. Tokio atvejo pavyzdys yra pagrindinė byla. Joje ieškinys nėra (nebėra) pagrįstas, nes materialinės teisės padėtis a posteriori ir atgaline data pasikeitė, bet ieškovė negalėjo tam daryti jokios įtakos ir negali būti už tai atsakinga.
107. Tiesa, nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo atsižvelgti į tai, kad teisinė padėtis gali pasikeisti jos nenaudai ir jos reikalavimai nebus patenkinti(73). Tačiau tai negali lemti situacijos, kad reikšti ieškinį per se pasidaro jai nenaudinga, todėl ji galbūt visiškai nesinaudos šia teise. Juk tai paveiktų teisės į veiksmingą teisminę gynybą esmę.
108. Taigi, mano manymu, nacionalinės teisės aktuose turi būti numatyta galimybė procesine prasme reaguoti į tokius atvejus. Pavyzdžiui, tai galėtų būti galimybė pripažinti ieškinio pagrindą išnykusiu, pakeisti ieškinį arba bet kokia kita priemonė, galinti užkirsti kelią tam, kad byla bus pralaimėta vien tik dėl a posteriori ir atgaline data pakeistos materialinės teisės padėties. Arba teismui turi būti suteikti įgaliojimai, nepaisant ieškinio atmetimo, nenurodyti ieškovei padengti bylinėjimosi išlaidų.
109. Pavojus, kad byla bus savaime pralaimėta ir teks padengti visas bylinėjimosi išlaidas, gali atgrasyti ieškovą nuo savo teisių gynimo teisme, ir tai yra nesuderinama su Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu.
VI. Išvada
110. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pateiktą prejudicinį klausimą:
Direktyvos 2001/24/EB 3 straipsnio 2 dalyje numatytas valstybėje narėje priimtos reorganizavimo priemonės, atgaline data pakeičiančios materialinės teisės padėtį, kuri yra kitoje valstybėje narėje nagrinėjamos bylos dalykas, pripažinimas negali šioje byloje lemti to, kad šalis, kuriai šis pakeitimas yra nenaudingas, savaime bylą pralaimi ir privalo padengti visas bylinėjimosi išlaidas. Toks rezultatas daro ieškinio pareiškimą per se rizikingu, gali atgrasyti ieškovą nuo savo teisių gynimo teisme, todėl yra nesuderinamas su Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu.
1 Originalo kalba: vokiečių.
2 Žr. 2014 m. balandžio 15 d. Komisijos informacinį biuletenį dėl vadinamosios Bank Recovery and Resolution Directive, trumpai – „BRRD“ (žr. nuorodą 3 išnašoje), MEMO/14/297.
3 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema (OL L 173, 2014, p. 190).
4 2001 m. balandžio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/24/EB dėl kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo (OL L 125, 2001, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 15).
5 Kaupthing Bank buvo didžiausias Islandijos bankas, kurio kontrolę per finansų krizę 2008 m. spalio 9 d. perėmė valstybė. 2008 m. spalio 31 d. Islandijos priežiūros institucija konstatavo, kad Kaupthing Bank yra nemokus.
6 Šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 12 d. Sprendimą Rosenbladt (C‑45/09, EU:C:2010:601, 33 punktas), 2017 m. sausio 31 d. Sprendimą Lounani (C‑573/14, EU:C:2017:71, 56 punktas) ir 2018 m. birželio 13 d. Sprendimą Deutscher Naturschutzring (C‑683/16, EU:C:2018:433, 29 punktas).
7 Beje, tokioms akcijų depozitinėms sąskaitoms, kaip antai ieškovės, indėlių apsauga netaikoma, nes indėlio sąvoka apima tik kredito likutį sąskaitoje (žr. 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų (OL L 173, 2014, p. 149) 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą).
8 Vokiečių kalbos sąvoka Vermögensgegenstand, kaip ir versijoje anglų kalba assets arba, pavyzdžiui, lenkų kalbos sąvoka aktyw[a], gali apimti bet kokią turtinę teisę.
9 Pavyzdžiui, laikinai įstaigai arba kitai kredito įstaigai, kuri perėmimo būdu įgyja tam tikrus sunkumų patiriančio banko padalinius.
10 Šiuo klausimu žr. šios išvados 43 ir paskesnius punktus.
11 Šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 24 d. Sprendimą LBI (C‑85/12, EU:C:2013:697, 54 punktas).
12 Bent jau netiesiogiai atrodo, kad tuo remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
13 Žr. ir generalinio advokato P. Cruz Villalón išvadą byloje LBI (C‑85/12, EU:C:2013:352, 86 ir 87 punktai).
14 Žr. šiuo klausimu 2013 m. spalio 24 d. Sprendimą LBI (C‑85/12, EU:C:2013:697, 55 punktas).
15 2013 m. spalio 24 d. Sprendimas LBI (C‑85/12, EU:C:2013:697, 55 punktas).
16 2013 m. spalio 24 d. Sprendimas LBI (C‑85/12, EU:C:2013:697, 52 punktas).
17 2013 m. spalio 24 d. Sprendimas LBI (C‑85/12, EU:C:2013:697, 39 punktas) ir 2016 m. liepos 19 d. Sprendimas Kotnik ir kt. (C‑526/14, EU:C:2016:570, 104 punktas).
18 Žr. ir generalinio advokato P. Cruz Villalón išvadą byloje LBI (C‑85/12, EU:C:2013:352, 86 ir 87 punktai).
19 Pagal Vokietijos teisę, pavyzdžiui, procesą Novo Banco atžvilgiu būtų galima tęsti, nepaisant šio pakeitimo; bet teismo sprendimo res judicata galia būtų taikoma BES, žr. Zivilprozessordnung (Civilinio proceso kodeksas, toliau – ZPO) 265 straipsnio 2 dalies ir 325 straipsnio nuostatas. Šiuo klausimu žr. šios išvados 96 ir 97 punktus.
20 Žr. šiuo klausimu 2013 m. spalio 24 d. Sprendimą LBI (C‑85/12, EU:C:2013:697, 55 punktas).
21 Šiuo klausimu žr. šios išvados 94 ir paskesnius punktus.
22 Šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimą Aguirre Zarraga (C‑491/10 PPU, EU:C:2010:828, 70 punktas) ir 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimą Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 77 punktas).
23 Tik dėl išsamumo paminėtina, kad abejonių priemonės teisėtumu pagal Portugalijos teisę nekyla. Per procesą Teisingumo Teisme Portugalijos vyriausybė, be kita ko, dar kartą aiškiai patvirtino, kad Decreto-ley n.º 298/92, de 31 de diciembre, por el que se aprueba el Regime Geral das Instituições de Crédito e Sociedades Fianceiras (1992 m. gruodžio 31 d. Dekretas įstatymas Nr. 298/92, kuriuo patvirtinama bendroji tvarka, taikoma kredito įstaigoms ir finansų bendrovėms, ir kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2001/24, toliau – RGICSF) 145 H straipsnio 5 dalis pagal Portugalijos teisę yra tinkamas 2015 m. gruodžio mėn. sprendimų pagrindas ir kad Banco de Portugal laikėsi visų kitų formaliųjų ir materialinių Portugalijos teisės nuostatų.
24 Žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonę 2/13 (Sąjungos prisijungimas prie EŽTK) (EU:C:2014:2454, 191 punktas), 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimą Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 78 punktas) ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 35 punktas).
25 2018 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo Sprendimas Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 37 punktas).
26 Žr. BRRD 131 straipsnį: dvidešimta diena po paskelbimo Oficialiajame leidinyje 2014 m. birželio 12 d. buvo 2014 m. liepos 2 d.
27 Žr. BRRD 130 straipsnį.
28 Suformuotoje jurisprudencijoje pripažinta, kad ir iš kartu taikomų ESS 4 straipsnio 3 dalies ir SESV 288 straipsnio trečiosios pastraipos bei iš pačios nagrinėjamos direktyvos išplaukia, jog per direktyvai perkelti nustatytą terminą valstybės narės privalo susilaikyti nuo teisės aktų, kurie gali rimtai trukdyti pasiekti šioje direktyvoje nurodytą rezultatą, priėmimo. Tačiau iš to galima kildinti tik susilaikymo pareigą, bet ne įpareigojimus imtis veiksmų; žr. visų pirma 2006 m. liepos 4 d. Sprendimą Adeneler ir kt. (C-212/04, EU:C:2006:443, 121 ir 122 punktai).
29 2014 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 806/2014, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 255, 2014, p. 1) (toliau – SRM reglamentas).
30 SRM reglamento 5 straipsnio 1 dalis, siejama su 7 straipsnio 2 dalies a punkto i papunkčiu.
31 Šiuo klausimu žr. 1981 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Meridionale Industria Salumi ir kt. (212/80–217/80, EU:C:1981:270, 11 punktas) ir 2015 m. kovo 26 d. Sprendimą Komisija / Moravia Gas Storage (C‑596/13 P, EU:C:2015:203, 36 punktas).
32 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Inter-Environnement Wallonie (C‑129/96, EU:C:1997:628, 45 punktas), 2012 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Nomarchiaki Aftodioikisi Aitoloakarnanias ir kt. (C‑43/10, EU:C:2012:560, 57 punktas) ir 2019 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė (C‑2/18, EU:C:2019:962, 55 punktas).
33 Pertvarkymo tikslai šiuo metu yra nustatyti SRM reglamento 14 straipsnio 2 dalyje.
34 Žr. šios išvados 36 punktą.
35 Žr. 2014 m. rugpjūčio 4 d. Komisijos pranešimą spaudai IP/14/901 dėl leidimo suteikti pertvarkymo pagalbą Banco Espírito Santo.
36 Žr., pavyzdžiui, 2014 m. balandžio 15 d. Komisijos informacinį biuletenį dėl BRRD, MEMO/14/297. Taip pat žr. SRM reglamento 14 straipsnio 2 dalies antrą sakinį.
37 Žr. išaiškinimus, susijusius su Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsniu (OL C 303, 2007, p. 32), 2014 m. liepos 10 d. Sprendimą Julián Hernández ir kt. (C‑198/13, EU:C:2014:2055, 33 punktas) ir 2019 m. rugsėjo 24 d. Nutartį Spetsializirana prokuratura (Nekaltumo prezumpcija) (C‑467/19 PPU, EU:C:2019:776, 39 punktas).
38 2014 m. liepos 1 d. Sprendimas Ålands Vindkraft (C‑573/12, EU:C:2014:2037, 125 punktas).
39 2013 m. spalio 24 d. Sprendimas LBI (C‑85/12, EU:C:2013:697, 39 punktas) ir 2016 m. liepos 19 d. Sprendimas Kotnik ir kt. (C‑526/14, EU:C:2016:570, 104 punktas).
40 Dėl kriterijaus, kuriuo remiantis tam tikros valstybių narių pareigos turi išplaukti iš Sąjungos teisės tam, kad būtų atverta Pagrindinių teisių chartijos taikymo sritis, žr. 2014 m. kovo 6 d. Sprendimą Siragusa (C‑206/13, EU:C:2014:126, 26 punktas), 2014 m. liepos 10 d. Sprendimą Julián Hernández ir kt. (C‑198/13, EU:C:2014:2055, 35 punktas) ir 2019 m. rugsėjo 24 d. Nutartį Spetsializirana prokuratura (Nekaltumo prezumpcija) (C‑467/19 PPU, EU:C:2019:776, 41 punktas).
41 Šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 24 d. Nutartį Spetsializirana prokuratura (Nekaltumo prezumpcija) (C‑467/19 PPU, EU:C:2019:776, 41 ir 42 punktai).
42 Žr. BRRD 10 konstatuojamąją dalį ir 2016 m. liepos 19 d. Sprendimą Kotnik ir kt. (C‑526/14, EU:C:2016:570, 113 punktas).
43 Žr. BRRD 40 straipsnį.
44 Žr. šios išvados 59 ir paskesnius punktus.
45 Žr. 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinį sprendimą 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje (OL L 327, 2008, p. 27).
46 Žr. 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1).
47 Žr. 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (OL L 7, 2009, p. 1) (toliau – Išlaikymo prievolių reglamentas).
48 Žr. 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (OL L 255, 2005, p. 22).
49 Žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonę 2/13 (Sąjungos prisijungimas prie EŽTK) (EU:C:2014:2454, 191 punktas), 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimą Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 82 punktas) ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 43 punktas).
50 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimas Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 85 punktas).
51 2018 m. liepos 25 d. Sprendimas Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 48 punktas).
52 Tarybos atstovas rėmėsi visų pirma 2018 m. vasario 27 d. Sprendimu Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117) ir 2019 m. birželio 24 d. Sprendimu Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C‑619/18, EU:C:2019:531).
53 2014 m. liepos 1 d. Sprendimas Ålands Vindkraft (C‑573/12, EU:C:2014:2037, 127 punktas).
54 2015 m. birželio 11 d. Sprendimas Berlington Hungary ir kt. (C‑98/14, EU:C:2015:386; 77 punktas).
55 Šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Ispanija / Taryba (C‑310/04, EU:C:2006:521, 81 punktas), 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Plantanol (C‑201/08, EU:C:2009:539, 53 punktas) ir 2019 m. liepos 11 d. Sprendimą Agrenergy ir Fusignano Due (C‑180/18, C‑286/18 ir C‑287/18, EU:C:2019:605, 31 punktas).
56 Dėl naujos teisinės padėties žr. BRRD 40 straipsnio 9 dalį.
57 Žr. šios išvados 67 ir paskesnius punktus.
58 Šiuo klausimu žr. 1961 m. kovo 22 d. Sprendimą Snupat / Aukščiausioji valdžios institucija (42/59 ir 49/59, EU:C:1961:5, p. 172), 1982 m. kovo 3 d. Sprendimą Alphasteel / Komisija (14/81, EU:C:1982:76, 10 punktas), 1997 m. balandžio 17 d. Sprendimą de Compte / Parlamentas (C‑90/95 P, EU:C:1997:198, 35 ir 36 punktai) ir 2004 m. sausio 13 d. Sprendimą Kühne & Heitz (C‑453/00, EU:C:2004:17, 27 punktas).
59 Pagal šiuo metu galiojančius Europos teisės aktus skubumas yra viena iš pertvarkymo sąlygų; žr. SRM reglamento 18 straipsnio 1 dalies b punktą.
60 Žr. 2010 m. rugsėjo 8 d. Sprendimą Winner Wetten (C‑409/06, EU:C:2010:503, 58 punktas).
61 Pagal šią jurisprudenciją galimybė kreiptis į teismą negali būti tik „teorinė ar iliuzinė“; žr., pavyzdžiui, 1997 m. kovo 19 d. EŽTT sprendimą Hornsby prieš Graikiją (CE:ECHR:1997:0319JUD001835791, 40 ir 41 punktai) ir 2002 m. vasario 26 d. EŽTT sprendimą Del Sol prieš Prancūziją, (CE:ECHR:2002:0226JUD004680099, 21 punktas).
62 2002 m. gegužės 17 d. Nutartis Vokietija / Parlamentas ir Taryba (C‑406/01, EU:C:2002:304, 20 punktas).
63 Šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Flausch ir kt. (C‑280/18, EU:C:2019:928, 55 punktas) ir 2020 m. vasario 27 d. Sprendimą TK ir kt. (Tarnautojų ir teisėjų darbo užmokestis) (C‑773/18–C‑775/18, EU:C:2020:125, 73 punktas).
64 Šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimą Aguirre Zarraga (C‑491/10 PPU, EU:C:2010:828, 69 punktas).
65 Žr. šios išvados 41 ir paskesnius punktus.
66 Žr. Vokietijos teisėje ZPO 265 straipsnio 2 dalies, 325 straipsnio nuostatas.
67 Žr. Prancūzijos teisėje Code civil (Civilinis kodeksas, toliau – C.civ.) 1699 ir paskesnių straipsnių nuostatas.
68 Žr. šios išvados 73 punktą.
69 Šiuo klausimu žr. šios išvados 79 ir paskesnius punktus.
70 1991 m. lapkričio 29 d. EŽTT sprendimas Pine Valley prieš Airiją (CE:ECHR:1991:1129JUD001274287, 66 punktas).
71 Šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimą Edwards ir Pallikaropoulos (C‑260/11, EU:C:2013:221, 33 punktas).
72 Šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimą Edwards ir Pallikaropoulos (C‑260/11, EU:C:2013:221, 25 punktas) ir 2014 m. vasario 13 d. Sprendimą Komisija / Jungtinė Karalystė (C‑530/11, EU:C:2014:67, 44 punktas).
73 Žr. šios išvados 79 ir paskesnius punktus.