1

Savo apeliaciniu skundu Prysmian SpA ir Prysmian Cavi e Sistemi Srl prašo panaikinti 2018 m. liepos 12 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Prysmian ir Prysmian Cavi e Sistemi / Komisija (T‑475/14, EU:T:2018:448, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo buvo atmestas jų ieškinys dėl, pirma, 2014 m. balandžio 2 d. Komisijos sprendimo C(2014) 2139 final dėl procedūros pagal [SESV] 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla AT.39610 – Elektros kabeliai) (toliau – ginčijamas sprendimas) panaikinimo tiek, kiek jis su jomis susijęs, ir, antra, ginčijamu sprendimu joms skirtų baudų sumažinimo.

2

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 20 straipsnyje „Komisijos įgaliojimai atlikti patikrinimus“ numatyta:

„1.   Komisija, atlikdama šiuo reglamentu jai skirtas pareigas, gali atlikti visus reikiamus įmonių ir įmonių asociacijų patikrinimus.

2.   Pareigūnai ir kiti lydintieji asmenys, Komisijos įgalioti atlikti patikrinimus, turi teisę:

<…>“

4.   Įmonės ir įmonių asociacijos turi leisti atlikti patikrinimus, nurodytus Komisijos sprendimu. Sprendime nurodomas patikrinimo objektas ir tikslas, paskiriama patikrinimo pradžios data ir nurodomos nuobaudos, numatytos 23 ir 24 straipsniuose, bei teisė į sprendimo peržiūrėjimą Teisingumo Teisme. Komisija priima tokius sprendimus pasitarusi su valstybės narės, kurios teritorijoje bus atliekamas patikrinimas, konkurencijos institucija.

<…>“

3

Šio reglamento 21 straipsnyje „Kitų patalpų tikrinimas“ nustatyta:

„1.   Kilus pagrįstam įtarimui, kad knygos ar kiti dokumentai, susiję su veikla ir patikrinimo objektu ir galintys turėti reikšmės įrodant sunkų [SESV 101] ar [102] straipsnio pažeidimą, laikomi kitose patalpose, teritorijoje ar transporto priemonėse, įskaitant įmonių ar įmonių asociacijų direktorių, vadovų ir darbuotojų namus, Komisija gali savo sprendimu nurodyti atlikti patikrinimą minėtose patalpose, teritorijose ir transporto priemonėse.

<…>

4.   Pareigūnai ir kiti lydintieji asmenys, Komisijos įgalioti atlikti patikrinimą pagal šio straipsnio pirmąją dalį, turi įgaliojimus, išdėstytus 20 straipsnio 2 dalies a, b ir c punktuose. <…>“

4

Šio reglamento 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„2.   Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jei jos tyčia ar dėl neatsargumo:

<…>

3.   Nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.“

5

Skundžiamo sprendimo 1–20, 39–44 ir 131 punktuose išdėstytas ginčo aplinkybes galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

6

Apeliantės Prysmian SpA ir Prysmian Cavi e Sistemi Srl (toliau – PrysmianCS) – tai dvi Italijos bendrovės, kartu sudarančios grupę Prysmian. Antroji iš jų (visas jos kapitalas priklauso pirmajai) yra pasaulinio lygio subjektas, vykdantis veiklą povandeninių ir požeminių elektros kabelių sektoriuje.

7

Nuo 1999 m. vasario 18 d. iki 2005 m. liepos 28 d. Italijos bendrovė Pirelli Cavi e Sistemi SpA, buvusi Pirelli SpA (toliau – Pirelli), buvo Pirelli Cavi e Sistemi SpA (toliau – PirelliCS), vėliau – Pirelli Cavi e Sistemi Energia SpA (toliau – PirelliCSE), vykdančios veiklą povandeninių ir požeminių elektros kabelių sektoriuje, patronuojančioji bendrovė. 2005 m. liepos 28 d.Pirelli perleido šią bendrovę JAV bendrovės The Goldman Sachs Group, Inc. (toliau – Goldman Sachs) patronuojamajai bendrovei. Po šio perleidimo PirelliCSE tapo Prysmian Cavi e Sistemi Energia Srl (toliau – PrysmianCSE), o vėliau – PrysmianCS.

8

2008 m. spalio 17 d. raštu Švedijoje įsteigta bendrovė ABB AB, pateikdama prašymą atleisti nuo baudos pagal Komisijos pranešimą dėl atleidimo nuo baudų ir baudų sumažinimo kartelių bylose (OL C 298, 2006, p. 17), pateikė Europos Komisijai kelis pareiškimus ir dokumentus, susijusius su ribojančia komercine veikla šiame sektoriuje.

9

Paskui Komisija atliko tyrimą.

10

2009 m. sausio 28 d. trečiadienį Komisijos inspektoriai (toliau – inspektoriai), lydimi Italijos konkurencijos institucijos atstovo, atvyko į apeliančių patalpas Milane (Italija), kad atliktų patikrinimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį (toliau – nagrinėjamas patikrinimas), remdamiesi 2009 m. sausio 9 d. sprendimu, kuriuo Prysmian ir jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamoms įmonėms nurodyta leisti atlikti tokį patikrinimą (toliau – sprendimas atlikti patikrinimą). Pagal šio sprendimo 1 straipsnio antrą pastraipą „[nagrinėjamas] patikrinimas galėjo būti atliktas visose įmonės ar jos patronuojamųjų bendrovių kontroliuojamose vietose, visų pirma biuruose, esančiuose adresu Viale Scarca 222, 20126 Milanas, Italija“. Pranešę apie šį sprendimą apeliantėms ir pateikę joms aiškinamąjį raštą dėl patikrinimų inspektoriai patikrino penkių darbuotojų kompiuterius, dalyvaujant apeliančių atstovams ir advokatams.

11

Antrą nagrinėjamo patikrinimo dieną, t. y. 2009 m. sausio 29 d., ketvirtadienį, inspektoriai informavo apeliantes apie tai, kad tyrimas truks ilgiau, nei iš pradžių numatytas tris dienas. Apeliantės pareiškė, kad yra pasirengusios arba leisti patekti į savo patalpas savaitgalį, arba jas užplombuoti, kad tyrimą būtų galima tęsti kitą savaitę. Vis dėlto trečią patikrinimo dieną, t. y. 2009 m. sausio 30 d., penktadienį, inspektoriai nusprendė pasidaryti trijų iš penkių darbuotojų, apie kuriuos iš pradžių buvo kalbama, kompiuterių (toliau – atitinkami kompiuteriai) standžiųjų diskų kopijas tam, kad juose esančią informaciją ištirtų Komisijos patalpose Briuselyje (Belgija).

12

Apeliantės pažymėjo, kad inspektorių pasiūlytas kontrolės metodas yra neteisėtas. Po to, kai inspektoriai jas informavo, kad bet koks prieštaravimas dėl siūlomos kontrolės procedūros bus laikomas „nebendradarbiavimu“, apeliantės dalyvavo šioje procedūroje ir pasiliko teisę ginčyti jos teisėtumą teisme.

13

Vėliau inspektoriai padarė atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijas. Dviejų kompiuterių standžiųjų diskų kopijos buvo išsaugotos duomenų įrašymo laikmenoje. Trečiojo kompiuterio standžiojo disko kopija buvo išsaugota Komisijos kompiuteryje. Šis kompiuteris ir atitinkama duomenų įrašymo laikmena buvo įdėti į užantspauduotus vokus, kuriuos inspektoriai atsiuntė į Briuselį.

14

2009 m. vasario 26 d. šio sprendimo 13 punkte minėti užantspauduoti vokai buvo atplėšti Komisijos patalpose, dalyvaujant apeliančių advokatams. Inspektoriai išnagrinėjo šiuose vokuose esančias kopijas ir atspausdino dokumentus, kurie, kaip jie manė, buvo reikšmingi tyrimui. Antra kopija ir šių dokumentų sąrašas buvo perduoti apeliančių advokatams. Šie veiksmai buvo tęsiami 2009 m. vasario 27 d. ir buvo baigti 2009 m. kovo 2 d. Kabinetas, kuriame jie buvo atliekami, būdavo užplombuojamas kiekvienos darbo dienos pabaigoje dalyvaujant apeliančių advokatams ir kitą dieną atidaromas taip pat jiems dalyvaujant. Atlikusi šiuos veiksmus Komisija, dalyvaujant apeliančių atstovams, ištrynė standžiųjų diskų kopijas, kurias buvo padariusi.

15

Ieškiniu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2009 m. balandžio 7 d.), užregistruotu numeriu T‑140/09, apeliantės, be kita ko, prašė, kad Bendrasis Teismas panaikintų sprendimą atlikti patikrinimą ir pripažintų neteisėtu Komisijos sprendimą padaryti atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopiją tam, kad vėliau juos patikrintų savo patalpose Briuselyje.

16

2012 m. lapkričio 14 d. Sprendimu Prysmian ir Prysmian Cavi e Sistemi Energia / Komisija (T‑140/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:597) Bendrasis Teismas iš dalies panaikino sprendimą atlikti patikrinimą, kiek jis susijęs su kitais elektros kabeliais nei aukštos įtampos povandeniniai ir požeminiai elektros kabeliai ir su šiais kitais kabeliais susijusia įranga, ir atmetė likusią ieškinio dalį.

17

Šiomis aplinkybėmis ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje Komisija konstatavo, kad apeliantės ir 24 kitos bendrovės, įskaitant dvi Prancūzijos bendroves Nexans France SAS ir Silec Cable SAS, dalyvavo kartelyje (toliau – kartelis), kuris yra vienas ir tęstinis SESV 101 straipsnio ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3, toliau – EEE susitarimas) 53 straipsnio pažeidimas (labai) aukštos įtampos požeminių ir (arba) povandeninių elektros kabelių sektoriuje (toliau – nagrinėjamas pažeidimas).

18

Ginčijamame sprendime Komisija padarė išvadą, kad kartelis pasireiškė dviem pagrindiniais lygiais, kurie sudarė sudėtinę visumą, t. y.:

19

Pagal ginčijamą sprendimą PrysmianCS dalyvavo kartelyje nuo 1999 m. vasario 18 d. iki 2009 m. sausio 28 d.Pirelli, kaip patronuojančioji bendrovė, buvo pripažinta atsakinga iš esmės dėl to, kad iki 2005 m. liepos 28 d. darė lemiamą įtaką PirelliCSE. Prysmian, kaip PrysmianCS patronuojančioji bendrovė, buvo pripažinta atsakinga už nagrinėjamą pažeidimą laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 29 d. iki 2009 m. sausio 28 d. Be to, Komisija pripažino Goldman Sachs atsakinga už nagrinėjamą pažeidimą dėl to paties laikotarpio, atsižvelgdama į jos ryšius su Prysmian ir netiesiogiai PrysmianCSE.

20

Apskaičiuodama baudas Komisija taikė Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą ir Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėse (OL C 210, 2006, 210, p. 2) nustatytą metodą.

21

Pirma, kiek tai susiję su šių baudų baziniu dydžiu, Komisija nustatė pardavimų vertę, į kurią reikia atsižvelgti. Paskui ji nustatė šios pardavimų vertės procentinę dalį, atspindinčią nagrinėjamo pažeidimo sunkumą. Šiuo aspektu Komisija laikėsi nuomonės, kad šis pažeidimas dėl savo pobūdžio yra vienas iš didžiausių konkurencijos apribojimų, o tai pateisina dėl sunkumo taikytiną 15 % koeficientą. Ši institucija visoms ginčijamo sprendimo adresatėms minėtą koeficientą dar padidino 2 % dėl bendros rinkos dalies ir dėl beveik pasaulinės kartelio geografinės aprėpties, apimančios, be kita ko, visą Europos ekonominės erdvės (EEE) teritoriją.

22

Be to, Komisija konstatavo, kad Europos įmonių elgesys padarė didesnę žalą konkurencijai nei kitų įmonių elgesys, nes Europos įmonės ne tik dalyvavo A/R lygmens kartelyje, bet ir tarpusavyje dalijosi kabelių projektus pagal europinį kartelio lygmenį. Dėl šios priežasties ji nustatė tokias pardavimų vertės procentines dalis, į kurias reikia atsižvelgti dėl pažeidimo sunkumo: 19 % – Europos įmonėms ir 17 % – kitoms įmonėms. Taip nustatytas bazinis baudos dydis PrysmianCS buvo 104613000 EUR.

23

Antra, kiek tai susiję su bazinio baudų dydžio koregavimu, Komisija dėl apeliančių nenustatė nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių.

24

Pagal ginčijamo sprendimo 2 straipsnio f ir g punktus Komisija skyrė, pirma, 67310000 EUR baudą PrysmianCS, solidariai su Pirelli, už laikotarpį nuo 1999 m. vasario 18 d. iki 2005 m. liepos 28 d. ir, antra, 37303000 EUR baudą PrysmianCS, solidariai su Prysmian ir Goldman Sachs, už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 29 d. iki 2009 m. sausio 28 d.

25

2014 m. birželio 17 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliančių ieškinį, jos prašė panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis su jomis susijęs, ir sumažinti joms skirtų baudų dydį.

26

Dviem 2015 m. birželio 25 d. nutartimis Bendrasis Teismas leido Pirelli ir Goldman Sachs įstoti į šią bylą: pirmajai – palaikyti Komisijos reikalavimų, o antrajai – palaikyti apeliančių reikalavimų.

27

Grįsdamos savo reikalavimus panaikinti ginčijamą sprendimą apeliantės Bendrajame Teisme nurodė devynis pagrindus, įskaitant pirmąjį, grindžiamą nagrinėjamo patikrinimo neteisėtumu, ketvirtąjį, grindžiamą klaidingu atsakomybės priskyrimu PrysmianCS už laikotarpį iki 2001 m. lapkričio 27 d., šeštąjį, grindžiamą nepakankamais SESV 101 straipsnio pažeidimo įrodymais, septintąjį, grindžiamą klaidingu nagrinėjamo pažeidimo trukmės nustatymu, ir aštuntąjį, kurio antra dalis susijusi su vienodo požiūrio principo pažeidimu, apskaičiuojant skirtas baudas. Grįsdamos savo reikalavimus sumažinti joms skirtas baudas apeliantės, be prašyme panaikinti ginčijamą sprendimą minėtų Komisijos klaidų, nurodė pernelyg ilgą administracinės procedūros trukmę.

28

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė visą ieškinį.

29

Dėl apeliančių pirmojo pagrindo Bendrasis Teismas nusprendė, kad, pirma, priešingai, nei teigė apeliantės, iš Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b ir c punktų nematyti, kad Komisijos įgaliojimai paimti ar gauti tiriamos įmonės komercinių knygų ar dokumentų kopijas arba išrašus apima tik jos jau patikrintas komercines knygas ir dokumentus. Be to, toks aiškinimas galėtų pakenkti šio reglamento 20 straipsnio 2 dalies b punkto veiksmingumui, nes tam tikromis aplinkybėmis atliekant tikrinamos įmonės komercinių knygų ir dokumentų patikrinimą gali prireikti iš anksto padaryti komercinių knygų ar dokumentų kopijas arba, kaip šiuo atveju, toks tikrinimas taip gali būti supaprastintas. Bendrojo Teismo teigimu, kadangi atitinkamų kompiuterių standžiojo disko kopijos buvo padarytos Komisijai taikant kompiuterinę tyrimo programą, kurią Komisija naudojo tam, kad galėtų atlikti paiešką pagal raktinius žodžius šiuose kompiuteriuose esančiuose duomenyse ir kuria siekiama surasti tyrimui reikšmingos informacijos, šių kopijų darymą apėmė įgaliojimai, numatyti Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose.

30

Antra, Bendrasis Teismas konstatavo, kad, priešingai, nei tvirtino apeliantės, nėra pagrindo teigti, jog inspektoriai tiesiogiai pridėjo prie tyrimo bylos dokumentus, esančius atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijose, iš anksto nepatikrinę jų reikšmingumo tyrimui.

31

Trečia, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b punkte nenustatyta, jog tikrinamų įmonių komercinių knygų ir dokumentų tyrimas turi būti vykdomas tik jų patalpose, jei, kaip šiuo atveju, šio patikrinimo nebuvo galima užbaigti per iš pradžių numatytą laikotarpį. Pagal šią nuostatą Komisija tik įpareigojama atliekant dokumentų tyrimą savo patalpose suteikti tikrinamoms įmonėms tokias pačias garantijas, kokias ši institucija turi užtikrinti, kai atlieka patikrinimą vietoje, o taip ir buvo nagrinėjamu atveju.

32

Ketvirta, Komisija taip pat nepažeidė sprendimo atlikti patikrinimą apimties, nes jame neatmetama Komisijos galimybė tęsti patikrinimą jos patalpose Briuselyje, o apeliantės neteigė, kad nagrinėjamo patikrinimo trukmė viršijo protingą terminą.

33

Dėl ketvirtojo apeliančių pagrindo Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija padarė teisingą išvadą, jog atsakomybė už PirelliCS neteisėtus veiksmus iki 2001 m. lapkričio 27 d. buvo priskirta PirelliCSE remiantis ekonominio tęstinumo principu, todėl ši atsakomybė tenka PrysmianCS. Dėl apeliančių argumento, grindžiamo vienodo požiūrio principo pažeidimu, Bendrasis Teismas nusprendė, kad šis principas turi būti suderinamas su teisėtumo principu, pagal kurį niekas negali savo naudai remtis kito asmens naudai padarytu neteisėtumu. Bendrojo Teismo teigimu, tai reiškia, kad net darant prielaidą, jog Komisija padarė pažeidimą, kai pagal ekonominio tęstinumo principą nepripažino Nexans France ir Silec Cable atsakomybės, toks galimas pažeidimas, kuris nebuvo nurodytas apeliančių ieškinyje, jokiu būdu negali lemti išvados, kad apeliantės buvo diskriminuojamos, todėl jų atžvilgiu buvo padarytas pažeidimas.

34

Dėl šeštojo apeliančių pagrindo Bendrasis Teismas nusprendė, kad jos nepagrindė, jog Komisija tinkamai neįrodė SESV 101 straipsnio pažeidimo.

35

Dėl septintojo apeliančių pagrindo Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisija nepadarė klaidos, kai nusprendė, jog nagrinėjamas pažeidimas buvo pradėtas daryti nuo 1999 m. vasario 18 d. susitikimo.

36

Dėl apeliančių aštuntojo pagrindo antros dalies Bendrasis Teismas nusprendė, jog tai, kad, kaip jos teigia, Japonijos įmonių dalyvavimas darant nagrinėjamą pažeidimą buvo panašus į Europos įmonių dalyvavimą, kiek tai susiję su dalyvavimu europinio lygmens kartelyje, net jeigu būtų įrodyta, negali paneigti Komisijos išvados, kad projektų pasidalijimas EEE buvo papildomas veiksnys, dėl kurio baudą vertėjo padidinti taikant sunkumo koeficientą. Be to, apeliančių argumentas, kad Komisija šiuo klausimu padarė vertinimo klaidą, neturi įtakos vienodo požiūrio principo pažeidimui apeliančių atžvilgiu. Nors toks argumentas, net jei būtų pagrįstas, galėtų pateisinti Japonijos įmonėms skirtos baudos padidinimą, vienodo požiūrio principas negali pagrįsti teisės į nediskriminacinį neteisėto vertinimo taikymą.

37

Galiausiai Bendrasis Teismas atmetė apeliančių prašymą sumažinti joms skirtas baudas.

38

Apeliantės Teisingumo Teismo prašo:

39

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

40

Pirelli Teisingumo Teismo prašo:

41

Grįsdamos savo apeliacinį skundą apeliantės remiasi penkiais pagrindais. Pirmasis pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Antrasis grindžiamas asmeninės atsakomybės, teisinio saugumo ir vienodo požiūrio principų bei pareigos motyvuoti pažeidimu. Trečiasis susijęs su tuo, kad Bendrasis Teismas padarė akivaizdžią klaidą, kai nagrinėjamą pažeidimą kvalifikavo kaip vieną ir tęstinį pažeidimą. Ketvirtasis grindžiamas teisės klaidomis, padarytomis vertinant nustatytą pažeidimo trukmę. Penktasis susijęs su vienodo požiūrio principo pažeidimu nustatant sunkumo koeficientą.

42

Pirmajame pagrinde, susijusiame su skundžiamo sprendimo 50–53, 60, 58 ir 62–68 punktais, apeliantės tvirtina, kad jame yra teisės klaidų dėl Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b ir c punktų aiškinimo, nes Bendrasis Teismas patvirtino, jog Komisija turėjo teisę, pirma, daryti atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijas, prieš tai neišnagrinėjusi šiuose diskuose esančių dokumentų pobūdžio ir jų reikšmingumo nagrinėjamam tyrimui, ir, antra, tęsti tyrimą savo patalpose Briuselyje.

43

Kiek tai susiję su standžiųjų diskų kopijų darymu, iš Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies c punkto formuluotės matyti, kad patekusi į įmonės patalpas Komisija pirmiausia turi patikrinti komercinius dokumentus, kad įvertintų jų reikšmingumą tyrimui, ir tik atlikusi tokį patikrinimą ji gali daryti „tokių knygų ar dokumentų“, t. y. jos patikrintų dokumentų, kopijas.

44

Be to, Reglamente Nr. 1/2003 nurodyta, kad Komisija gali tikrinti ir kopijuoti tik komercines knygas ir dokumentus. Nors įmonės vadovų kompiuteriai gali būti laikomi „komerciniais“, nebūtinai taip yra su visomis juose esančiomis rinkmenomis, duomenimis ir programine įranga. Todėl pasidarydama atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijas Komisija neišvengiamai nukopijavo ir rinkmenas bei asmens duomenis, taigi akivaizdžiai pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b ir c punktus.

45

Šio sprendimo 10 punkte nurodytas aiškinamasis raštas dėl patikrinimų nėra pakankamas teisinis pagrindas tokiai praktikai pateisinti. Pagal teisėtumo principą bet kuri procedūra, per kurią gaunamos visų duomenų kopijos, turi būti reglamentuojama Sąjungos teisės aktų leidėjo arba bent jau Komisijos pagal šio teisės aktų leidėjo aiškiai suteiktus įgaliojimus priimtu aktu.

46

Tas pats pasakytina apie vietą, kur Komisija turi teisę vykdyti patikrinimą. Pagal Reglamentą Nr. 1/2003 20 straipsnį jai suteiktų tyrimo įgaliojimų geografinė aprėptis aiškiai apsiriboja atitinkamų įmonių patalpomis, kaip tai matyti iš šio reglamento 20 straipsnio 1 dalies formuluotės. Be to, iš minėto reglamento 21 straipsnio matyti, kad Komisija savo įgaliojimais atlikti patikrinimą kitose patalpose gali naudotis tik išimtiniais atvejais, kai tai aiškiai leidžiama pagal Sąjungos teisės aktą. Taigi šioje byloje pagal to paties reglamento 20 straipsnio 1 dalį ir sprendimą atlikti patikrinimą, kuriame pakartotas jos turinys, Komisijai uždrausta tęsti nagrinėjamą patikrinimą savo patalpose Briuselyje. Todėl Bendrojo Teismo pateiktas Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio aiškinimas neatitinka šio reglamento taikymo srities ir prieštarauja teisėtumo bei teisinio saugumo principams.

47

Tai, kad Komisijos patalpose Briuselyje nagrinėjant dokumentus buvo suteiktos tokios pačios garantijos, kokios šiai institucijai taikomos atliekant patikrinimą vietoje, nepaneigia Reglamento Nr. 1/2003 pažeidimo, kurį ji padarė dėl to, kad tęsė nagrinėjamą patikrinimą savo patalpose Briuselyje.

48

Komisija teigia, kad pirmasis pagrindas yra nepriimtinas, nes jame tik pakartojami argumentai, jau pateikti per procesą pirmojoje instancijoje, ir juo siekiama, kad Teisingumo Teismas iš naujo išnagrinėtų apeliančių Bendrajame Teisme pateiktus argumentus. Subsidiariai Komisija tvirtina, kad šis pagrindas yra nereikšmingas arba bent jau nepagrįstas, nes grindžiamas daliniu skundžiamo sprendimo aiškinimu, kuriame neatsižvelgiama į pagrindines Bendrojo Teismo išvadas, pateiktas to sprendimo 50 ir 56 punktuose.

49

Dėl pirmojo pagrindo priimtinumo reikia pažymėti, kad šiame pagrinde apeliantės ginčija tai, kaip Bendrasis Teismas išaiškino Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b ir c punktus. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad jeigu apeliantas ginčija tai, kaip Bendrasis Teismas išaiškino ar taikė Sąjungos teisę, pirmojoje instancijoje nagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo keliami per apeliacinį procesą. Iš tiesų, jeigu apeliantas negalėtų taip grįsti apeliacinio skundo Bendrajame Teisme jau pateiktais pagrindais ir argumentais, minėtas procesas iš dalies netektų savo prasmės (2019 m. sausio 16 d. Sprendimo Komisija / United Parcel Service, C‑265/17 P, EU:C:2019:23, 15 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Vadinasi, pirmasis pagrindas priimtinas.

50

Dėl esmės pirmiausia reikia pažymėti, kad apeliantės iš tikrųjų neginčija Bendrojo Teismo išvadų, pateiktų skundžiamo sprendimo 50 ir 56 punktuose. Remiantis šiomis išvadomis, viena vertus, atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijavimas naudojant Komisijos kompiuterinę tyrimo programą iš esmės yra tarpinis etapas, skirtas sudaryti galimybei inspektoriams ieškoti nagrinėjamam patikrinimui reikšmingų dokumentų. Kita vertus, iš minėtų išvadų matyti, kad šiuo atveju Komisija tiesiogiai prie tyrimo bylos nepridėjo šiose kopijose esančių dokumentų, prieš tai nepatikrinusi jų reikšmingumo šiam patikrinimui. Vis dėlto tai, kad apeliantės neginčijo šių Bendrojo Teismo išvadų, priešingai, nei teigia Komisija, nereiškia, kad pirmasis pagrindas yra nereikšmingas, kiek tai susiję su apeliančių argumentais, kuriais prieštaraujama skundžiamo sprendimo motyvams, pagal kuriuos Komisija turėjo teisę daryti atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijas. Iš tikrųjų šių išvadų savaime nepakanka įrodyti, kad Komisija turėjo įgaliojimus daryti tokias kopijas.

51

Taigi reikia išnagrinėti, ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b arba c punktus Komisijai suteikiami įgaliojimai pasidaryti tokias kopijas ir tęsti patikrinimą jos patalpose Briuselyje.

52

Pirma, kalbant apie aptariamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijų darymą, reikia pažymėti, kad tiek iš Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies c punkto formuluotės, tiek iš jo konteksto matyti, kad šia nuostata leidęs Komisijai bet kokia forma „paimti ar gauti“ komercinių knygų ar kitų dokumentų, nurodytų šio reglamento 20 straipsnio 2 dalies b punkte, kopijas ar išrašus, Sąjungos teisės aktų leidėjas turėjo omenyje įrodymus, kuriuos Komisija turi teisę gauti tam, kad juos pridėtų prie bylos medžiagos ir prireikus panaudotų per procedūrą dėl sankcijų skyrimo už Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimus. Taigi tai turi būti dokumentai, kuriuos apima patikrinimo dalykas, o tai reiškia, kad Komisija iš anksto patikrino, ar taip yra (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Nexans France ir Nexans / Komisija, C‑606/18 P, EU:C:2020:571, 58 punktas).

53

Vadinasi, Bendrasis Teismas negalėjo remtis Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies c punktu, kai nusprendė, kad Komisija turėjo teisę daryti atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijas.

54

Vis dėlto Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b punktas, į kurį taip pat daro nuorodą Bendrasis Teismas ir kuriuo Komisijai suteikiama teisė tikrinti įmonės ar įmonių asociacijos, su kuria susijęs patikrinimas, komercines knygas ir kitus dokumentus, yra teisinis pagrindas daryti tokias kopijas (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Nexans France ir Nexans / Komisija, C‑606/18 P, EU:C:2020:571, 60 punktas).

55

Iš tiesų reikia pažymėti, kad, pirma, šiuo aspektu apsiribodamas leidimu Komisijai atlikti tokį patikrinimą ir išsamiau nenurodydamas Komisijai suteiktų įgaliojimų Sąjungos teisės aktų leidėjas šiai institucijai suteikė tam tikrą diskreciją, susijusią su konkrečia kontrolės, kurią ji gali atlikti, tvarka.

56

Taigi Komisija, atsižvelgdama į aplinkybes, gali nuspręsti patikrinti tikrinamos įmonės skaitmeninių duomenų laikmenoje esančius duomenis remdamasi ne originalu, o šių duomenų kopija. Iš tiesų tiek tuo atveju, kai Komisija nagrinėja originalius duomenis, tiek kai ji analizuoja šių duomenų kopijas, tai – tie patys duomenys, kurie yra Komisijos atliekamos kontrolės dalykas.

57

Taigi Komisijos teisė pasidaryti kompiuterio standžiojo disko kopiją, kaip tarpinis etapas nagrinėjant šioje laikmenoje esančius duomenis, yra ne papildoma Komisijai suteikta prerogatyva, bet, kaip Bendrasis Teismas teisingai konstatavo skundžiamo sprendimo 53 punkte, kontrolės įgaliojimų, kurie šiai institucijai suteikiami pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b punktą, dalis.

58

Antra, nors iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad tyrimo įgaliojimai, kuriuos Komisija turi konkurencijos srityje, yra riboti (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 18 d. Sprendimo Deutsche Bahn ir kt. / Komisija, C‑583/13 P, EU:C:2015:404, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), vis dėlto tai nereiškia, kad nuostatos, kuriomis šiai institucijai suteikiami tyrimo įgaliojimai, turi būti aiškinamos siaurai, net jeigu šiuo atžvilgiu reikia užtikrinti, kad minėti įgaliojimai nepažeistų atitinkamų įmonių teisių. Šios teisės užtikrinamos, kai, kaip šiuo atveju, Komisija pasidaro duomenų kopijas be išankstinio nagrinėjimo, bet vėliau, griežtai laikydamasi atitinkamos įmonės teisės į gynybą, patikrina, ar šie duomenys reikšmingi tyrimui, prieš pridėdama prie bylos medžiagos dokumentus, kurie šiuo klausimu laikomi reikšmingais, ir prieš ištrindama kitus nukopijuotus duomenis.

59

Taigi Komisijos teisė pasidaryti tokias kopijas neturi įtakos nei Reglamente Nr. 1/2003 numatytoms procesinėms garantijoms, nei kitoms tikrinamos įmonės teisėms, su sąlyga, kad užbaigusi savo tyrimą Komisija prie bylos medžiagos prideda tik dokumentus, kurie yra reikšmingi tyrimui. Kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 56 punkte, taip ir buvo šioje byloje.

60

Trečia, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 49 punkte Bendrojo Teismo nustatytų faktinių aplinkybių, Komisija naudoja kompiuterinę tyrimo programą, kuriai reikalingas išankstinis etapas, vadinamas „indeksavimu“, kuris paprastai trunka ilgai. Tas pats pasakytina apie kitą šio informacijos tvarkymo procedūros etapą, per kurį Komisija nagrinėja šiuos duomenis, kaip tai, beje, parodo šios bylos faktinės aplinkybės. Ne tik Komisija, bet ir atitinkama įmonė yra suinteresuota, kad atlikdama kontrolę ši institucija remtųsi šių duomenų kopija, taip leisdama įmonei toliau naudoti originalius duomenis ir laikmenas, kuriose jie yra, iš karto po to, kai padaroma kopija, ir taip sumažinti Komisijos atlikto patikrinimo nulemtą kišimąsi į šios įmonės veiklą.

61

Tokiomis aplinkybėmis apeliančių argumentai, susiję su atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijų darymu ir pagrįsti Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies c punkto formuluote ir šio reglamento 20 straipsnio 2 dalies bendra struktūra, turi būti atmesti.

62

Antra, kalbant apie Komisijos sprendimą tęsti atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijų nagrinėjimą jos patalpose Briuselyje, reikia pažymėti, kad iš Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio formuluotės ir struktūros matyti, jog patikrinimas turi būti pradėtas ir iš principo tęsiamas, kaip nurodyta šio reglamento 20 straipsnio 1 dalyje, „įmonėse ir įmonių asociacijose“, ir kad būtent dėl šios priežasties, pirma, šio reglamento 20 straipsnio 2 dalies a punktu Komisijai leidžiama „patekti į bet kurias [jų] patalpas, teritoriją ir transporto priemones“; antra, pagal to reglamento 20 straipsnio 3 dalį Komisija įpareigojama prieš atlikdama patikrinimą laiku informuoti valstybės narės, „kurios teritorijoje jis bus atliekamas“, konkurencijos instituciją. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju sprendimu atlikti patikrinimą Prysmian buvo įpareigota leisti atlikti patikrinimą „visose“ jos ir jos patronuojamųjų bendrovių „kontroliuojamose vietose“.

63

Vis dėlto, kaip skundžiamo sprendimo 58 punkte teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas, Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b punkte nenustatyta, kaip teigia apeliantės, kad tikrinamų įmonių komercinių knygų ir dokumentų kontrolė bet kokiomis aplinkybėmis atliekama tik jų patalpose (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Nexans France ir Nexans / Komisija, C‑606/18 P, EU:C:2020:571, 78 punktas).

64

Tas pats pasakytina apie sprendimą atlikti patikrinimą, kuriame tik numatyta, kad nagrinėjamas patikrinimas gali būti atliktas visose apeliančių kontroliuojamose vietose.

65

Iš tiesų pats tokio patikrinimo tęsimas Komisijos patalpose, palyginti su tikrinamų įmonių patalpose atliekamu tyrimu, nėra papildomas šių įmonių teisių pažeidimas, o tai reikštų, kad tokia Komisijos galimybė turi būti aiškiai numatyta ir ji negali būti numanoma iš pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 1 ir 2 dalis šiai institucijai suteiktų įgaliojimų. Tai, kad tam tikrais atvejais galimybė tęsti patikrinimą Komisijos patalpose nėra būtina, kad Komisija galėtų jį atlikti, nereiškia, jog tokia galimybė atmetama bet kokiomis aplinkybėmis (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Nexans France ir Nexans / Komisija, C‑606/18 P, EU:C:2020:571, 80 punktas).

66

Iš tiesų dėl teisėtų priežasčių Komisija, taip pat atsižvelgdama į atitinkamų įmonių interesus, gali nuspręsti tęsti atitinkamoje įmonėje surinktų duomenų patikrinimą savo patalpose Briuselyje. Šiuo aspektu reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 60 punkto, elektroniniams duomenims tvarkyti gali prireikti daug laiko. Jeigu Komisija būtų įpareigota tokius duomenis tvarkyti tik tikrinamos įmonės patalpose, tuo atveju, kai tai yra ypač didelės apimties duomenys, galėtų gerokai pailgėti inspektorių buvimo šios įmonės patalpose trukmė, o tai galėtų pakenkti tikrinimo veiksmingumui ir be reikalo padidinti kišimąsi į šios įmonės veiklą dėl patikrinimo (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Nexans France ir Nexans / Komisija, C‑606/18 P, EU:C:2020:571, 81 punktas).

67

Be to, reikia priminti, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 60 punkto, apeliantės nekaltina Komisijos tuo, kad ji, tikrindama atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijas savo patalpose Briuselyje, veikė kitaip, nei tuo atveju, jei ši kontrolė būtų atliekama apeliančių patalpose. Iš tiesų apeliantės neginčija, kad Komisijos vykdytas patikrinimas jos patalpose Briuselyje buvo atliktas griežtai laikantis jų teisės į gynybą, nes per visą nagrinėjamo patikrinimo laikotarpį Komisija užtikrino atitinkamų duomenų apsaugą ir prie bylos pridėjo tik tuos dokumentus, kurie, kaip ji anksčiau įsitikino, yra reikšmingi tyrimui.

68

Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimo, pagal kurį Komisija prireikus savo patalpose Briuselyje gali tęsti tikrinimą, tinkamai pradėtą tikrinamos įmonės ar įmonių asociacijos patalpose, nepaneigia apeliančių argumentas, kad pagal šio reglamento 21 straipsnį Komisijai leidžiama naudotis įgaliojimais atlikti patikrinimą „kitose patalpose“ tik išimtiniais atvejais. Šis 21 straipsnis susijęs su situacija, kuri visiškai skiriasi nuo nurodytosios minėto reglamento 20 straipsnyje, t. y. su Komisijos galimybe atlikti patikrinimus kitose nei atitinkamos įmonės verslo patalpos patalpose, kaip antai šios įmonės darbuotojų gyvenamojoje vietoje ar transporto priemonėse, jei yra pagrindo įtarti, kad ten saugomos komercinės knygos ar kiti dokumentai, susiję su sritimi, dėl kurios atliekamas patikrinimas, galintys būti reikšmingi įrodant sunkų SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Nexans France ir Nexans / Komisiją, C‑606/18 P, EU:C:2020:571, 85 punktą).

69

Pirmesniame punkte nurodyto Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimo taip pat nepaneigia apeliančių argumentas, kad toks aiškinimas suteiktų Komisijai galimybę atlikti nuotolinius patikrinimus arba nurodyti atitinkamoms įmonėms perduoti jai standžiųjų diskų kopijas, jeigu ji suteikia tinkamas garantijas. Komisijos galimybė savo patalpose Briuselyje tęsti patikrinimą, kurį pradėjo tikrinamos įmonės patalpose, neturi jokios įtakos klausimui, ar ši institucija turi teisę, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b ir c punktais, imtis tyrimo priemonių, pavyzdžiui, kokias numatė apeliantės. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tai, jog Komisija tęsia patikrinimą savo patalpose, reiškia, kad yra tęsiamas vienas ir tas pats patikrinimas, pradėtas tokios įmonės patalpose, o ne naujas patikrinimas pas trečiąjį asmenį (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Nexans France ir Nexans / Komisiją, C‑606/18 P, EU:C:2020:571, 84 punktą).

70

Vis dėlto reikia patikslinti, kad Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b punktu, gali pasinaudoti galimybe savo patalpose Briuselyje tęsti tikrinamos įmonės komercinių knygų ir kitų dokumentų patikrinimą, tik jeigu gali pagrįstai manyti, kad tai pateisinama siekiant patikrinimo veiksmingumo arba norint išvengti pernelyg didelio kišimosi į atitinkamos įmonės veiklą (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Nexans France ir Nexans / Komisija, C‑606/18 P, EU:C:2020:571, 87 punktas).

71

Šiuo atveju, kaip matyti iš Bendrojo Teismo konstatuotų faktinių aplinkybių išdėstymo, iš esmės priminto šio sprendimo 10–14 punktuose, inspektoriai apeliančių patalpose iš viso praleido tris dienas, t. y. 2009 m. sausio 28–30 d. Jie padarė atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijas ir jas išsaugojo kompiuterinėje duomenų įrašymo laikmenoje bei Komisijos kompiuteryje. Ši laikmena ir kompiuteris buvo įdėti į užantspauduotus vokus ir nuvežti į Komisijos patalpas Briuselyje. Vėliau, dalyvaujant apeliančių atstovams, į Briuselį atvežtų duomenų nagrinėjimas truko tris darbo dienas, t. y. nuo 2009 m. vasario 26 d. iki kovo 2 d., o tai reiškia, kad tuo metu, kai Komisija nusprendė tęsti nagrinėjamą patikrinimą savo patalpose Briuselyje, vis dar buvo labai daug skaitmeninių duomenų, kuriuos reikėjo apdoroti.

72

Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad Komisija nepadarė pažeidimo, kai nusprendė tęsti nagrinėjamą patikrinimą savo patalpose Briuselyje. Atsižvelgiant į Bendrojo Teismo konstatuotas faktines aplinkybes, Komisija pagrįstai galėjo manyti, kad yra pateisinama tęsti šį patikrinimą jos patalpose Briuselyje, taip išvengiant ilgesnio inspektorių buvimo apeliančių patalpose, pernelyg didelio kišimosi į šių įmonių veiklą ir siekiant patikrinimo veiksmingumo (pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Nexans France ir Nexans / Komisiją, C‑606/18 P, EU:C:2020:571, 89 punktą).

73

Galiausiai, kaip matyti iš šio sprendimo 65 punkto, Komisijos galimybė tęsti įmonės komercinių knygų ir kitų dokumentų patikrinimą jos patalpose Briuselyje, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b punktu, siejama su išvada, kad toks tęsimas nelemia jokio teisės į gynybą pažeidimo ir nėra papildomas atitinkamų įmonių teisių pažeidimas, palyginti su tuo, kuris būdingas patikrinimui jų patalpose. Toks pažeidimas turėtų būti konstatuotas, jei dėl Komisijos patalpose Briuselyje tęsiamo patikrinimo įmonė patirtų papildomų išlaidų, kurių atsirastų vien dėl to. Vadinasi, jei tęsiamas patikrinimas gali lemti tokias papildomas išlaidas, Komisija gali tai daryti tik su sąlyga, kad sutinka atlyginti šias išlaidas, kai atitinkama įmonė šiuo aspektu jai pateikia tinkamai motyvuotą prašymą (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Nexans France ir Nexans / Komisija, C‑606/18 P, EU:C:2020:571, 90 punktas).

74

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

75

Antrajame pagrinde, kuris susijęs su skundžiamo sprendimo 130–140 ir 144–148 punktais ir kurį sudaro trys dalys, apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis padarė teisės klaidų, kai patvirtino ginčijamo sprendimo, kuriame PrysmianCS pripažinta atsakinga už nagrinėjamą pažeidimą dėl visos jo trukmės, t. y. nuo 1999 m. vasario 18 d. iki 2009 m. sausio 27 d., pagrįstumą, nepaisant to, kad ji buvo įsteigta tik 2001 m. lapkričio 27 d.

76

Antrojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė asmeninės atsakomybės ir teisinio saugumo principus.

77

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad iš principo būtent fizinis ar juridinis asmuo, valdęs įmonę, dalyvavusią darant Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimą tuo metu, kai jis buvo padarytas, turi atsakyti už šį pažeidimą, net jeigu sprendimo, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, priėmimo dieną šios įmonės valdymas buvo patikėtas kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui. Tik išimtinės aplinkybės gali pateisinti šio bendrojo principo išimtis, siekiant Sąjungos konkurencijos taisyklių veiksmingumo ir atgrasomojo poveikio. Tokiais atvejais, remiantis ekonominio tęstinumo principu, atsakomybė gali būti priskirta šiam kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad taip yra, kai pažeidimą padaręs fizinis ar juridinis asmuo teisiniu ar ekonominiu požiūriu nustoja egzistuoti ir kai pirminį valdytoją ir naują valdytoją sieja struktūrinis ryšys, todėl pastarasis laikosi tokios pačios komercinės politikos.

78

Taigi nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į atitinkamą nacionalinę bendrovių teisę, pirmiausia turėjo identifikuoti pirminį PrysmianCS valdytoją, t. y. Pirelli, kuri prisijungė PirelliCS. Bendrasis Teismas neatliko tokio tyrimo ir taikė ekonominio tęstinumo principą kaip paprastą teisės subjektų asmeninės atsakomybės principo alternatyvą, kaip tai įrodo aplinkybė, kad jis kaip nereikšmingą atmetė galimybę, jog Komisija padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad PirelliCSE yra PirelliCS teisių ir pareigų perėmėja. Tai yra akivaizdi teisės klaida, dėl kurios, pažeidžiant teisinio saugumo principą, Komisijai buvo pripažinta absoliuti diskrecija, leidžianti jai nustatyti teisės subjektą, kuriam gali būti skirta bauda, kai grupės viduje perleidžiamas turtas.

79

Komisija teigia, kad antrasis pagrindas nepriimtinas, nes apeliantės Teisingumo Teisme tik pakartoja argumentus, kuriuos jau buvo pateikusios Bendrajame Teisme. Apeliantės prašo Teisingumo Teismo iš naujo išnagrinėti įrodymus, kuriuos Bendrasis Teismas jau buvo išnagrinėjęs.

80

Subsidiariai teigiama, kad antrasis pagrindas yra nepagrįstas.

81

Pirelli tvirtina, kad ekonominio tęstinumo principas taikomas ne tik tada, kai pažeidimą padaręs pirminis valdytojas nustojo egzistuoti, bet ir tada, kai jis nebevykdo ekonominės veiklos atitinkamoje rinkoje. Nagrinėjamu atveju po 2001 m. įvykusio skaidymo PirelliCS tapo priedangos bendrove, o PirelliCSE – vienintele jos ekonominės veiklos ir teisių bei pareigų perėmėja. Tai, kad priimant ginčijamą sprendimą pirminė patronuojančioji bendrovė Pirelli vis dar egzistavo, neturi jokios įtakos šiai analizei. Pirelli priduria, kad bet kuriuo atveju ji neišvengė atsakomybės už nagrinėjamą pažeidimą, o buvo kartu su PrysmianCS pripažinta solidariai atsakinga už šį pažeidimą dėl laikotarpio nuo 1999 m. vasario 18 d. iki 2005 m. liepos 28 d.

82

Taigi, Pirelli teigimu, antrojo pagrindo pirma dalis yra nereikšminga ir bet kuriuo atveju nepagrįsta.

83

Remiantis šio sprendimo 49 punkte priminta Teisingumo Teismo jurisprudencija, kadangi antrojo pagrindo pirmoje dalyje kritikuojamas Bendrojo Teismo nagrinėtas teisės klausimas, ši pagrindo dalis, priešingai, nei teigia Komisija, turi būti pripažinta priimtina, atsižvelgiant į tai, kad dėl šio teisės klausimo gali būti iš naujo diskutuojama apeliaciniame procese.

84

Vis dėlto reikia pažymėti, kad apeliančių argumentai, kuriais jos grindžia savo antrojo pagrindo pirmą dalį, paremti klaidingu Teisingumo Teismo jurisprudencijos šioje srityje aiškinimu.

85

Žinoma, dėl klausimo, kokiomis aplinkybėmis Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimo nepadaręs subjektas gali būti už jį nubaustas, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tai yra situacija, kai pažeidimą padaręs subjektas nustojo egzistuoti teisiniu ar ekonominiu požiūriu, nes įmonei, kuri nebevykdo ekonominės veiklos, skirta sankcija gali neturėti atgrasomojo poveikio. Vis dėlto jei pažeidimą padaręs subjektas toliau egzistuoja teisiškai ir vykdo ekonominę veiklą, Komisija iš principo privalo skirti baudą šiam subjektui (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 29 d. Sprendimo ThyssenKrupp Nirosta / Komisija, C‑352/09 P, EU:C:2011:191, 144 ir 145 punktus).

86

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimą padariusio subjekto teisinės ar organizacinės reformos nebūtinai lemia tai, kad sukuriamas naujas subjektas, kuris nėra atsakingas už pažeidimus, priskiriamus subjektui, kuris yra jo pirmtakas teisės požiūriu, bent jau dėl to, kad ekonominiu požiūriu abu subjektai sutampa. Iš tikrųjų, jeigu įmonės galėtų išvengti sankcijų paprasčiausiai pakeitusios savo tapatybę dėl restruktūrizacijos, perdavimo arba kitų teisinių arba organizacinių reformų, taip būtų pakenkta tikslui persekioti už Sąjungos konkurencijos teisei prieštaraujančius veiksmus ir, taikant atgrasančias sankcijas, užkirsti kelią jų pasikartojimui (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija / Parker Hannifin Manufacturing ir Parker-Hannifin, C‑434/13 P, EU:C:2014:2456, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

87

Taigi Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tuo atveju, kai du subjektai sudaro tą patį ekonominį vienetą, tai, kad pažeidimą padaręs subjektas vis dar egzistuoja, savaime netrukdo skirti sankcijų subjektui, kuriam jis perdavė savo ekonominę veiklą, ypač kai šiuos subjektus kontroliavo tas pats asmuo ir jie, atsižvelgiant į juos siejančius glaudžius ekonominius ir organizacinius ryšius, iš esmės laikėsi tos pačios komercinės politikos (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija / Parker Hannifin Manufacturing ir Parker-Hannifin, C‑434/13 P, EU:C:2014:2456, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

88

Remdamasis šia jurisprudencija ir jam savarankiškai vertinti pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 130–133 punktuose patvirtino, kad PirelliCSE turi būti laikoma subjektu, kuris nuo 2001 m. lapkričio 27 d. perėmė PirelliCS ekonominę veiklą, ir kad Komisija, remdamasi ekonominio tęstinumo principu, teisingai nusprendė, jog atsakomybė už PirelliCS dalyvavimą darant nagrinėjamą pažeidimą buvo perduota PirelliCSE.

89

Apeliantės neginčija, kad šio sprendimo 87 punkte nurodytos sąlygos šiuo atveju buvo įvykdytos.

90

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nepadarė klaidos, kai nusprendė, kad Komisija turėjo teisę manyti, jog PirelliCSE yra PirelliCS ekonominės veiklos perėmėja.

91

Be to, skundžiamo sprendimo 140 punkte Bendrasis Teismas teisingai nurodė, kad net darant išvadą, jog Komisija suklydo, kai nusprendė, kad PirelliCSE yra PirelliCS teisių ir pareigų perėmėja, ši išvada neturi reikšmės priskiriant pirmajai iš šių bendrovių atsakomybę už tiesioginį dalyvavimą darant nagrinėjamą pažeidimą iki 2001 m. lapkričio 27 d., nes bet kuriuo atveju Komisija teisingai konstatavo, kad PirelliCSE yra PirelliCSekonominės veiklos perėmėja.

92

Be to, dėl apeliančių argumento, susijusio su Sąjungos konkurencijos taisyklių veiksmingumu ir atgrasomuoju poveikiu, reikia priminti, kad ginčijamame sprendime Komisija taip pat pripažino Pirelli, kaip Pirelli CS ir PirelliCSE patronuojančiąją bendrovę, atsakinga už nagrinėjamą pažeidimą dėl laikotarpio nuo 1999 m. vasario 18 d. iki 2005 m. liepos 28 d.

93

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

94

Antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis padarė teisės klaidą, kai šiuo atveju taikė vienodo požiūrio principą. Nexans France ir Silec Cable padėtis buvo panaši į PrysmianCS padėtį, nes jos buvo sukurtos po vidaus restruktūrizacijos tam, kad būtų atnaujinta esama veikla, susijusi su darbuotojais ir turtu, dėl kurių buvo imtasi su karteliu susijusių slaptų veiksmų, siekiant juos perleisti tretiesiems asmenims. Ekonominio tęstinumo principas buvo taikomas tik PrysmianCS.

95

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad Komisija, kartelio atveju taikydama specialų metodą patronuojančiųjų bendrovių atsakomybei už jų patronuojamųjų bendrovių padarytus pažeidimus nustatyti, turėtų visoms patronuojančiosioms bendrovėms taikyti tuos pačius metodinius kriterijus, išskyrus ypatingas aplinkybes. Ši jurisprudencija taip pat taikoma, kai Komisija nusprendžia vieną iš savo sprendimo adresačių laikyti atsakinga, remdamasi ekonominio tęstinumo principu, tačiau kitoms sprendimo adresatėms netaiko tokio paties vertinimo. Iš tiesų, nors taikydama šį principą Komisija turi tam tikrą diskreciją priskirti atsakomybę patronuojančiosioms bendrovėms, vis dėlto ji neprivalo jo taikyti.

96

Kita vertus, jei ši institucija nusprendžia taikyti šį principą, ji privalo jį taikyti ir kitoms kartelyje dalyvavusioms įmonėms, kurių padėtis panaši. Taigi šiuo atveju Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai nusprendė, kad Komisijos sprendimas netaikyti ekonominio tęstinumo principo kitoms ginčijamo sprendimo adresatėms nei PrysmianCS nėra neteisėtas.

97

Vadinasi, skundžiamo sprendimo 145 ir 146 punktuose Bendrojo Teismo padaryta nuoroda į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią vienodo požiūrio principo laikymasis turi derėti su teisėtumo principo laikymusi, o tai reiškia, kad niekas negali savo naudai remtis kito asmens naudai padarytu neteisėtumu, neturi reikšmės.

98

Komisija tvirtina, kad antrasis pagrindas nepriimtinas dėl šio sprendimo 79 punkte jau nurodytų priežasčių ir subsidiariai – nepagrįstas.

99

Pirelli teigia, kad šio pagrindo antra dalis yra nepagrįsta.

100

Remiantis šio sprendimo 49 punkte priminta Teisingumo Teismo jurisprudencija, kadangi antrojo pagrindo antra dalis susijusi su Bendrojo Teismo nagrinėtu teisės klausimu, ši pagrindo dalis, priešingai, nei teigia Komisija, turi būti pripažinta priimtina, atsižvelgiant į tai, kad dėl šio teisės klausimo gali būti iš naujo diskutuojama apeliaciniame procese.

101

Reikia priminti, kad vienodo požiūrio principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose. Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal minėtą principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pagrįstas (žr., be kita ko, 2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Guardian Industries ir Guardian Europe / Komisija, C‑580/12 P, EU:C:2014:2363, 51 punktą).

102

Šiuo atveju apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė šį principą, kai patvirtino Komisijos sprendimą pripažinti PrysmianCS atsakinga už nagrinėjamą pažeidimą dėl laikotarpio iki jos įsteigimo, remdamasis ekonominio tęstinumo principu, nors Komisija šio principo netaikė Nexans France ir Silec Cable, t. y. įmonėms, kurių padėtis, kaip teigia apeliantės, panaši į PrysmianCS padėtį.

103

Grįsdamos šią dalį apeliantės iš esmės pateikia du argumentus.

104

Pirma, apeliantės remiasi Teisingumo Teismo jurisprudencija, suformuota, be kita ko, 2013 m. liepos 18 d. Sprendime Dow Chemical ir kt. / Komisija (C‑499/11 P, EU:C:2013:482), kurio 50 punkte jis nusprendė, kad kai Komisija dėl kartelio taiko specialų metodą atitinkamų patronuojančiųjų bendrovių atsakomybei už jų patronuojamųjų bendrovių pažeidimus nustatyti, ji, išskyrus ypatingas aplinkybes, turi remtis tais pačiais kriterijais visų šių patronuojančiųjų bendrovių atveju.

105

Dėl šio argumento reikia priminti, kad byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, buvo kalbama apie situaciją, kai iš Komisijos sprendimo buvo matyti, kad, kiek tai susiję su atsakomybės už patronuojamosios bendrovės padarytą pažeidimą priskyrimu patronuojančiajai bendrovei, Komisija pasirinko specialų atitinkamų patronuojančiųjų bendrovių atsakomybės nustatymo metodą, todėl turėjo jį taikyti visoms su šiuo pažeidimu susijusioms įmonėms (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco / Komisija, C‑628/10 P ir C‑14/11 P, EU:C:2012:479, 50, 53 ir 59 punktus). Net darant prielaidą, kad ši jurisprudencija gali būti pritaikyta atsakomybės už pažeidimą priskyrimui remiantis ekonominio tęstinumo principu, reikia konstatuoti, kad apeliantės neįrodė, jog Komisija nusprendė taikyti tokį šio principo taikymo metodą, kuris nukrypsta nuo bendrųjų taisyklių. Todėl iš ginčijamo sprendimo nematyti, kad specialus metodas turėjo būti taikomas visoms darant nagrinėjamą pažeidimą dalyvavusioms įmonėms.

106

Vadinasi, apeliantės negali pagrįstai remtis šio sprendimo 104 punkte nurodyta jurisprudencija, kad įrodytų, jog šiuo atveju buvo pažeistas vienodo požiūrio principas.

107

Antra, anot apeliančių, kadangi Komisija nusprendė remtis ekonominio tęstinumo principu, kad įrodytų PrysmianCS atsakomybę dėl laikotarpio iki jos įsteigimo, ji turėjo taikyti tą patį metodą ir Nexans France bei Silec Cable. Taigi, kaip teisingai teigia Pirelli, apeliantės iš tikrųjų teigia, kad ginčijamame sprendime yra padarytas pažeidimas dėl šių dviejų bendrovių.

108

Kaip skundžiamo sprendimo 146 punkte teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad vienodo požiūrio principo laikymasis turi derėti su teisėtumo principu, pagal kurį niekas negali savo naudai remtis kito asmens naudai padarytu neteisėtumu (2016 m. birželio 16 d. Sprendimo Evonik Degussa ir AlzChem / Komisija, C‑155/14 P, EU:C:2016:446, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

109

Taigi apeliantės, ginčydamos skundžiamą sprendimą šiuo aspektu, negali remtis galimais Komisijos neteisėtais veiksmais Nexans France ir Silec Cable atžvilgiu.

110

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

111

Antrojo pagrindo trečioje dalyje apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti, jam tenkančią pagal SESV 296 straipsnį, kai nepriėmė sprendimo dėl jų prieštaravimo, susijusio su ekonominio tęstinumo principo išimtinumu, o apeliančių pirmojoje instancijoje pateikto ketvirtojo pagrindo pirmą ir antrą dalis atmetė, remdamasis prieštaringais motyvais.

112

Komisija tvirtina, kad antrasis pagrindas nepriimtinas dėl šio sprendimo 79 punkte jau nurodytų priežasčių ir subsidiariai – nepagrįstas. Be to, trečia dalis yra nereikšminga, nes joje nenurodytas savarankiškas pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima panaikinti skundžiamą sprendimą.

113

Kadangi ši pagrindo dalis susijusi su skundžiamo sprendimo motyvavimo trūkumais, taigi su Sąjungos teismui tenkančios pareigos nevykdymu, priešingai, nei teigia Komisija, ji turi būti pripažinta priimtina.

114

Dėl esmės reikia pažymėti, kad, pirma, Bendrasis Teismas, įrodęs, jog ginčijamame sprendime Komisijos pozicija dėl ekonominio tęstinumo principo taikymo atitiko Teisingumo Teismo jurisprudenciją, neprivalėjo konkrečiai atsakyti į apeliančių argumentą, susijusį su tariamai išimtiniu tokio taikymo pobūdžiu. Antra, apeliantės nepatikslino, kodėl Bendrojo Teismo šiuo klausimu pateikti motyvai iš esmės buvo prieštaringi ar nelogiški.

115

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrojo pagrindo trečią dalį, taigi ir visą šį pagrindą, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

116

Trečiajame pagrinde, kuris susijęs su skundžiamo sprendimo 169–186 punktais, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė akivaizdžią klaidą, kai nagrinėjamą pažeidimą kvalifikavo kaip vieną ir tęstinį pažeidimą. Iš tiesų Bendrasis Teismas patvirtino, kad Komisija pateikė pakankamai konkrečių įrodymų, leidžiančių įrodyti trijų kartelio sudedamųjų dalių buvimą, tačiau nepriėmė sprendimo dėl pagrindinio apeliančių pirmojoje instancijoje pateikto argumento, kad Komisija neįrodė, jog šiuo atveju tai yra vienas ir tęstinis SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas.

117

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog tam, kad įmonei būtų priskirta atsakomybė už dalyvavimą darant vieną ir tęstinį pažeidimą, turi būti įvykdytos trys sąlygos, t. y. bendro plano, kuriuo siekiama vieno antikonkurencinio tikslo, buvimas, įmonės prisidėjimas prie šio plano ir jos žinojimas apie kitų dalyvių antikonkurencinį indėlį. Bendrasis Teismas klaidingai patvirtino ginčijamą sprendimą, neišnagrinėjęs, ar susitarimo dėl „nacionalinės teritorijos“ buvimo, darant prielaidą, kad jis įrodytas, pakanka, kad būtų nustatytas ryšys tarp surinktų įrodymų, susijusių su labai skirtingomis situacijomis ir susitarimais, siekiant teisiškai įrodyti vieno ir tęstinio pažeidimo buvimą. Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 172 ir 173 punktuose apibendrintas įrodymų sąrašas visiškai neįrodo abu kartelio lygmenis siejančio ryšio ir tariamo susitarimo dėl „nacionalinės teritorijos“.

118

Bendrasis Teismas, be kita ko, iškraipė įrodymus, susijusius su susitarimu dėl „nacionalinės teritorijos“, taip pat apeliančių argumentą, kad ši sąvoka yra nereikšminga ir beprasmė, nes Azijos elektros kabelių gamintojai nerodė jokio suinteresuotumo patekti į Europos gamintojų rinkas, ir atvirkščiai.

119

Skundžiamo sprendimo 180 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad susitarimas, kuriuo siekiama Sąjungos teritorijoje Europos gamintojus apsaugoti nuo realios ar potencialios kitų užsienio gamintojų konkurencijos, gali riboti konkurenciją, nebent yra neįveikiamų patekimo į Europos rinką kliūčių, pašalinančių bet kokią galimą šių užsienio gamintojų konkurenciją. Tačiau šiais motyvais Bendrasis Teismas neatsakė į apeliančių ieškinyje pateiktą argumentą, kad Komisija išplėtė bendradarbiavimo sritį taip, tarsi ji apėmė eksportą į visą Sąjungos teritoriją pagal susitarimą dėl „nacionalinės teritorijos“, nors dėl tokio susitarimo taikymo niekada nebuvo diskutuojama per susitikimus, vykusius pagal A/R lygmens kartelį, būtent dėl to, kad strateginiu požiūriu Azijos gamintojai nebuvo suinteresuoti dalyvauti konkursuose dėl Sąjungos teritorijoje įgyvendintinų projektų.

120

Priešingai, nei Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 183 punkte, apeliantės teigė ne tai, kad Japonijos ir Pietų Korėjos gamintojų dalyvavimas EEE rinkoje buvo „techniškai neįmanomas“, bet tai, kad apskritai jokia ekonominė priežastis nepateisino tokių didelių investicijų. Todėl Bendrasis Teismas iškraipė apeliančių šiuo klausimu pateiktus paaiškinimus.

121

Komisija teigia, kad trečiasis pagrindas nepriimtinas. Iš tiesų šiame pagrinde apeliantės pakartoja argumentus, jau pateiktus per procesą pirmojoje instancijoje, ir siekia, kad Teisingumo Teismas iš naujo juos išnagrinėtų. Be to, apeliantės nesilaikė joms Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, nes nenurodė konkrečių skundžiamo sprendimo dalių, kurios teisiškai įrodo, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus.

122

Subsidiariai Komisija tvirtina, kad šis pagrindas nepagrįstas, nes Bendrasis Teismas ne tik patvirtino Komisijos pateiktą nagrinėjamo pažeidimo kvalifikavimą, bet ir išnagrinėjo daugelį bylos medžiagoje esančių įrodymų, visų pirma keitimąsi informacija dėl Europos projektų paskirstymo, patvirtinančių, kad tai yra vienas ir tęstinis pažeidimas, apimantis abu kartelio lygmenis.

123

Dėl trečiojo pagrindo priimtinumo reikia konstatuoti, kad, pirma, priešingai, nei teigia Komisija, konkrečios skundžiamo sprendimo dalys, su kuriomis susijęs apeliančių trečiasis pagrindas, pakankamai aiškiai matyti iš apeliacinio skundo.

124

Antra, reikia pažymėti, kad grįsdamos šį pagrindą apeliantės nurodo du atskirus argumentus. Pirmajame jos tvirtina, kad Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo dėl klausimo, ar Komisija įrodė, jog nagrinėjamas pažeidimas yra vienas ir tęstinis SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas. Antrasis argumentas grindžiamas tuo, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, susijusius su susitarimu dėl „nacionalinės teritorijos“.

125

Nors, remiantis šio sprendimo 49 punkte priminta Teisingumo Teismo jurisprudencija, pirmasis iš šių argumentų susijęs su Bendrojo Teismo nagrinėtu teisės klausimu, dėl kurio gali būti iš naujo diskutuojama apeliaciniame procese, taip nėra antrojo argumento atveju.

126

Šiuo aspektu pakanka priminti, kad pagal SESV 256 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą apeliacinis skundas gali būti paduodamas tik teisės klausimais. Tik Bendrasis Teismas turi jurisdikciją konstatuoti ir vertinti reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus. Taigi tokių faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas nėra teisės klausimas, dėl kurio galima pateikti apeliacinį skundą Teisingumo Teismui, nebent jie buvo iškraipyti (2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Philips ir Philips France / Komisija, C‑98/17 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:774, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

127

Tiesa, apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą iškraipius įrodymus, susijusius su susitarimu dėl „nacionalinės teritorijos“. Vis dėlto reikia pažymėti, kad apeliantės nenurodė, kurie įrodymai buvo iškraipyti, juo labiau neįrodė, kad Bendrasis Teismas gali būti kaltinamas dėl tokio iškraipymo. Kiek tai susiję su vieninteliu konkrečiu įrodymu, paminėtu šiame kontekste, apeliantės tik teigia, kad jis patvirtina jų poziciją.

128

Vadinasi, apeliančių argumentai dėl įrodymų, susijusių su susitarimu dėl „nacionalinės teritorijos“, vertinimo turi būti laikomi nepriimtinais.

129

Argumentas, susijęs su tariamu vieno iš jų argumentų iškraipymu, kuris turi būti kildinamas iš skundžiamo sprendimo 183 punkto, grindžiamas daliniu to sprendimo aiškinimu. Iš tiesų tame minėto sprendimo punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad, priešingai, nei teigia apeliantės, Azijos gamintojų dalyvavimas projektuose EEE „nebuvo nei techniškai neįmanomas, nei ekonomiškai nenaudingas“. Net darant prielaidą, kad Bendrasis Teismas suklydo, kai nusprendė, jog apeliantės rėmėsi tuo, kad Azijos gamintojai techniškai negalėjo patekti į šią rinką, vis dėlto šis teismas taip pat rėmėsi apeliančių argumentu, kad šių gamintojų nebuvimą EEE lėmė ekonominiai sumetimai. Tokiomis aplinkybėmis apeliantės neįrodė, kad tariama Bendrojo Teismo klaida gali paneigti jo padarytą išvadą.

130

Dėl esmės reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, siekiant įrodyti, jog įmonė dalyvavo darant vieną Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimą, turi būti nustatyta, kad ši įmonė ketino savo veiksmais prisidėti prie bendrų visų dalyvių siektų tikslų ir kad žinojo apie kitų įmonių siekiant tų pačių tikslų planuotus ar vykdomus neteisėtus veiksmus arba galėjo pagrįstai juos numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Infineon Technologies / Komisija, C‑99/17 P, EU:C:2018:773, 172 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

131

Per teismo posėdį atsakydamos į Teisingumo Teismo klausimą, kuriuo apeliantės ragintos patikslinti, kurioje ieškinio vietoje jos teigė, kad Komisija neįrodė, jog nagrinėjamas pažeidimas atitinka sąlygas, kurios, remiantis šio sprendimo ankstesniame punkte nurodyta jurisprudencija, turi būti tenkinamos, norint jį kvalifikuoti kaip vieną ir tęstinį pažeidimą, jos citavo šio ieškinio 110 punktą. Tačiau tame punkte nedaroma nuorodos nei į minėtas sąlygas, nei į minėtą jurisprudenciją. Iš to matyti, kad Bendrajame Teisme apeliantės nepakankamai aiškiai išdėstė argumentą, jog Komisija neįrodė, kad nagrinėjamas pažeidimas atitinka visas sąlygas, kurios turi būti tenkinamos, kad būtų galima jį kvalifikuoti kaip vieną ir tęstinį pažeidimą.

132

Be to, reikia pažymėti, kad pirmojoje instancijoje nurodydamos šeštąjį pagrindą apeliantės teigė, kad Komisija teisiškai neįrodė susitarimo dėl „nacionalinės teritorijos“ buvimo, kuris, šios institucijos nuomone, yra esminis kartelio elementas, todėl ji nenustatė, kad apeliantės dalyvavo darant vieną ir tęstinį SESV 101 straipsnio pažeidimą, apimantį visą EEE teritoriją.

133

Skundžiamo sprendimo 174 punkte Bendrasis Teismas, remdamasis to sprendimo 170–173 punktuose pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu, nusprendė, kad Komisija teisiniu požiūriu pakankamai įrodė minėto susitarimo egzistavimą. Šiuo klausimu reikia priminti, kad tiek, kiek apeliančių argumentais siekiama užginčyti šį vertinimą, jie turi būti atmesti kaip nepriimtini, kaip matyti iš šio sprendimo 126 punkte nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos.

134

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

135

Ketvirtajame pagrinde, kuris susijęs su skundžiamo sprendimo 199–217 punktais ir kurį sudaro keturios dalys, apeliantės teigia, kad Bendrojo Teismo išvada, jog Komisija nepadarė klaidos, kai nusprendė, kad nagrinėjamas pažeidimas pradėtas daryti nuo 1999 m. vasario 18 d. įvykusio susitikimo, yra teisiškai klaidinga.

136

Šio pagrindo pirmoje dalyje apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad šis priėmė sprendimą ultra petita ir pažeidė jų teisę į gynybą, kai savo išvadą grindė motyvais, susijusiais su Super Tension Cables Export Agreement (susitarimas dėl labai aukštos įtampos kabelių eksporto, toliau – STEA susitarimas) dėl požeminių elektros kabelių, Sub-marine Cable Export Association (Povandeninių kabelių eksporto asociacijos susitarimas, toliau – SMEA) ir tariama nerašytine Europos, Japonijos ir Pietų Korėjos gamintojų sutartimi, pagal kurią šios trys gamintojų grupės įsipareigojo nekonkuruoti atitinkamose savo „nacionalinėse teritorijose“ ir kuri galiojo kartu su šiais susitarimais (toliau – nerašytinė sutartis).

137

Apeliančių Bendrajame Teisme pareikštas ieškinys buvo susijęs tik su tariamu Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimu, darytu 1999–2009 m., kuris buvo konstatuotas ginčijamame sprendime. Taigi STEA susitarimą, SMEA ir nerašytinę sutartį, kurie baigė galioti 1997 m., kvalifikuodamas kaip antikonkurencinius susitarimus Bendrasis Teismas priėmė sprendimą dėl klausimų, kurie nebuvo ginčo dalykas, kaip jis apibrėžtas ieškinyje, kuriuo pradėta byla. Be to, nei STEA susitarimas, nei SMEA, nei nerašytinė sutartis per administracinę procedūrą, po kurios buvo priimtas ginčijamas sprendimas, niekada nebuvo pripažinti prieštaraujančiais SESV 101 straipsniui. Taigi apeliantės niekada neturėjo galimybės formaliai ginčyti tokios dėl jų padarytos išvados dėl neteisėtumo. Juo labiau apeliantės negalėjo veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą šiuo klausimu per procesą Bendrajame Teisme.

138

Komisija teigia, kad ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas, nes šiame pagrinde apeliantės pakartoja argumentus, kurie jau buvo aptarti per procesą pirmojoje instancijoje, ir siekia, kad Teisingumo Teismas juos išnagrinėtų iš naujo.

139

Subsidiariai – šis pagrindas yra nereikšmingas, nes grindžiamas tariamai klaidingu STEA susitarimo ir SMEA aiškinimu, nors jie buvo paminėti ginčijamame sprendime tik apibūdinant aplinkybes, kuriomis prasidėjo kartelis. Vadinasi, net darant prielaidą, jog ketvirtasis pagrindas turi būti priimtas, tai nėra pakankama priežastis nuspręsti, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai patvirtino Komisijos nustatytą nagrinėjamo pažeidimo pradžios datą. Komisija mano, kad ketvirtasis pagrindas bet kuriuo atveju yra nepagrįstas.

140

Ketvirtojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis priėmė sprendimą ultra petita ir pažeidė jų teisę į gynybą. Taigi, priešingai, nei teigia Komisija, ši pagrindo dalis susijusi su teisės klausimu dėl Bendrojo Teismo motyvų, dėl kurio gali būti diskutuojama apeliaciniame procese, todėl ji turi būti pripažinta priimtina.

141

Dėl esmės reikia konstatuoti, kad, pirma, iš skundžiamo sprendimo matyti, kad nagrinėdamas klausimą, ar Komisija teisėtai nustatė, jog nagrinėjamas pažeidimas prasidėjo 1999 m. vasario 18 d., Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 201 punkte atsižvelgė į Komisijos ginčijamo sprendimo 64 konstatuojamojoje dalyje pateiktas išvadas dėl STEA susitarimo, SMEA ir nerašytinės sutarties ir to sprendimo 202 punkte pažymėjo, jog kartelis atitiko šios institucijos apibūdintą sistemą, kiek tai susiję su šiais iki jo galiojusiais susitarimais. Būtent atlikdamas tą patį nagrinėjimą Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 203 punkte pridūrė, kad Komisija pateikė įrodymų, kurių apeliantės tinkamai neginčijo, pateikdamos konkrečių įrodymų, ir iš kurių matyti, kad, pirma, šiuos susitarimus sudarę elektros kabelių gamintojai žinojo apie jų neteisėtumą ir, antra, ketino ateityje šiuos susitarimus pakeisti.

142

Atlikęs šį nagrinėjimą Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo ultra petita. Iš tiesų po šio nagrinėjimo Bendrojo Teismo priimtas sprendimas, t. y. atmesti apeliančių prieštaravimą dėl nustatymo, kad nagrinėjamas pažeidimas buvo pradėtas daryti 1999 m. vasario 18 d., atitiko Komisijos šiuo tikslu jam pateiktą prašymą.

143

Antra, reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas šiuo atžvilgiu taip pat nepažeidė apeliančių teisės į gynybą. Viena vertus, kaip teisingai pažymėjo Komisija, ginčijamo sprendimo 64 konstatuojamojoje dalyje pateikti įrodymai jau buvo pranešime apie prieštaravimus, kurį apeliantės turėjo galimybę ginčyti per Komisijos vykdomą administracinę procedūrą. Kita vertus, iš ginčijamo sprendimo 506 konstatuojamosios dalies, į kurią Bendrasis Teismas daro nuorodą skundžiamo sprendimo 199 punkte, matyti, kad vertindama įrodymus, susijusius su 1999 m. vasario 18 d. susitikimu, Komisija atsižvelgė į atitinkamų šalių elgesį iki šios datos, kuris, šios institucijos nuomone, įrodo, kad aptariamos įmonės ketino iš naujo pradėti taikyti ankstesnius susitarimus. Šią pastabą galima suprasti tik kaip nuorodą į ginčijamo sprendimo 64 konstatuojamojoje dalyje aprašytus susitarimus. Šiomis aplinkybėmis apeliantės turėjo tikėtis, kad Bendrasis Teismas taip pat atsižvelgs į šį kontekstą.

144

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ketvirtojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

145

Ketvirtojo pagrindo antroje dalyje apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas iškraipė jam pateiktus įrodymus ir atlikdamas analizę taikė klaidingą teisinį kriterijų, todėl STEA susitarimą, SMEA ir nerašytinę sutartį klaidingai kvalifikavo kaip „antikonkurencinius susitarimus“, darančius poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Iš tiesų šiuo aspektu Bendrasis Teismas klaidingai rėmėsi ginčijamo sprendimo 64 konstatuojamojoje dalyje padarytomis išvadomis, nepatikrinęs, ar jos pagrįstos įrodymais. Be to, akivaizdžiai klaidinga tvirtinti, kad apeliantės niekada neprieštaravo ginčijamo sprendimo 64 konstatuojamojoje dalyje Komisijos padarytoms išvadoms ir jų neginčijo.

146

Ketvirtojo pagrindo trečioje dalyje apeliantės tvirtina, kad STEA susitarimo, SMEA ir nerašytinės sutarties klaidingas kvalifikavimas kaip „antikonkurencinių susitarimų“, apie kurį kalbama šio pagrindo antroje dalyje, visiškai iškraipė Bendrojo Teismo atliktą aplinkybių, kuriomis buvo pradėtas daryti nagrinėjamas pažeidimas, analizę ir padarė nepataisomą poveikį tam, kad šis teismas patvirtino ginčijamame sprendime Komisijos padarytą išvadą, jog tariamas kartelis prasidėjo 1999 m. vasario 18 d.

147

Kadangi daugelis įrodymų, kuriais Komisija grindė šią išvadą ir į kuriuos Bendrasis Teismas atsižvelgė skundžiamo sprendimo 200–206 punktuose, buvo susiję su susitarimais dėl „eksporto teritorijų“, į šiuos įrodymus neturėjo būti atsižvelgta nustatant pažeidimo, susijusio su susitarimu dėl „nacionalinės teritorijos“, darančiu poveikį EEE, pradžios datą.

148

Be to, dėl tokio klaidingo faktinių aplinkybių aiškinimo Bendrasis Teismas atliko neteisingą 1999 m. vasario 18 d. susitikimo užrašų, t. y. pirmojo dokumento, kuriame yra minimalių ir ginčytinų nuorodų į „nacionalinės teritorijos“ taisyklę, analizę. Iš šių užrašų aiškiai matyti, kad šio susitikimo dalyviai nesusitarė dėl pagrindinių būsimų susitarimų savybių.

149

Iš skundžiamo sprendimo 210 punkto matyti, kad Bendrasis Teismas šiuos užrašus aiškino kaip paprastą ankstesnių diskusijų patvirtinimą. Taigi šiame skundžiamo sprendimo punkte yra du klaidingi teiginiai. Pirma, joks įrodymas nesieja tariamo susitarimo dėl „nacionalinės teritorijos“ su STEA susitarimu ir SMEA. Antra, skundžiamo sprendimo 204 punkte aprašyta diskusija, kuri, Bendrojo Teismo nuomone, patvirtina tokio susitarimo buvimą, iš tikrųjų buvo susijusi su projektų pasidalijimu „eksporto teritorijose“.

150

Be to, Bendrasis Teismas padarė esminę metodologinę klaidą, kai skundžiamo sprendimo 213 punkte atmetė būtinybę vertinti vienas iš diskusijų, vykusių per susitikimus, organizuotus po 1999 m. vasario 18 d., priešingai, nei jis pats nurodė tame pačiame to sprendimo punkte.

151

Be to, Bendrasis Teismas iškraipė apeliančių argumentus, kai skundžiamo sprendimo 213 punkte padarė išvadą, kad, priešingai, nei jos teigė, 1999 m. vasario 18 d. susitikimo užrašų įrodomosios galios nesusilpnino tai, kad juos po kelerių metų aiškino „jų autorius, anot jų, remdamasis „tolimais prisiminimais“. Iš tikrųjų apeliantės tvirtino, kad šiuos užrašus Komisijai aiškino ne jų autorius, o kiti atitinkamos įmonės darbuotojai, šiam autoriui visiškai nepadedant.

152

Taigi Bendrasis Teismas sistemingai iškraipydavo jam vertinti pateiktus įrodymus, darydamas nuorodą į faktines aplinkybes ir tarpusavyje nesusijusius įvykius, kurių poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai nebuvo įrodytas.

153

Šiose dviejose ketvirtojo pagrindo dalyse, kurias reikia nagrinėti kartu, apeliantės kritikuoja Bendrojo Teismo atliktą įrodymų, kuriais Komisija grindžia savo išvadą, kad 1999 m. vasario 18 d. įvykęs susitikimas reiškė nagrinėjamo pažeidimo pradžią, vertinimą.

154

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas išnagrinėjo šiuos įrodymus skundžiamo sprendimo 199–214 punktuose. Bendrasis Teismas šio sprendimo 199–206 punktuose pirmiausia nagrinėjo 1999 m. vasario 18 d. susitikimo aplinkybes. Toliau 214–207 punktuose – konkrečiai su šiuo susitikimu susijusius įrodymus.

155

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 126 punkto, Bendrojo Teismo atliktas įrodymų vertinimas, išskyrus tuos atvejus, kai jie buvo iškraipyti, nėra teisės klausimas, dėl kurio galima pateikti apeliacinį skundą Teisingumo Teismui.

156

Nors apeliantės nurodo, kad Bendrasis Teismas šiuo atžvilgiu sistemingai iškraipė įrodymus, kiek tai susiję su Bendrojo Teismo argumentais, pateiktais skundžiamo sprendimo 207–214 punktuose, jos remiasi tik vienu iš šių punktų, t. y. to sprendimo 210 punktu, kuriame Bendrasis Teismas nusprendė, kad 1999 m. vasario 18 d. susitikimo užrašai „patvirtina“, jog tuo metu, kai minėti užrašai buvo parengti, šiame susitikime dalyvavusios įmonės buvo susitarusios dėl paties atitinkamų rinkų pasidalijimo principo.

157

Apeliantės teigia, kad, pirma, šio punkto formuluotė įrodo, jog Bendrasis Teismas 1999 m. vasario 18 d. susitikimo užrašus aiškino kaip paprastą ankstesnių diskusijų patvirtinimą. Šio argumento ne tik nepatvirtina skundžiamo sprendimo 210 punkte nurodyti motyvai, bet jis bet kuriuo atveju negali įrodyti, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus.

158

Antra, kalbant apie apeliančių argumentą, kad minėti užrašai aiškiai parodo, jog 1999 m. vasario 18 d. susitikime dalyvavusios įmonės nebuvo susitarusios dėl pagrindinių būsimų susitarimų požymių, pakanka priminti, kad skundžiamo sprendimo 208 punkte pripažinęs, jog tam tikri per šį susitikimą aptarti aspektai nereiškė susitarimo, Bendrasis Teismas konstatavo, kad iš šio susitikimo užrašų matyti, jog jame dalyvavusios įmonės susitarė dėl paties atitinkamų rinkų pasidalijimo principo. Kadangi apeliantės neginčijo šio vertinimo, minėtas argumentas yra nereikšmingas.

159

Kiek tai susiję su skundžiamo sprendimo 213 punktu, net darant prielaidą, kad 1999 m. vasario 18 d. susitikimo užrašus Komisijai paaiškino ne „jų autorius“, ši aplinkybė bet kuriuo atveju negali pagrįsti Bendrojo Teismo šiuo klausimu padarytos išvados, todėl toks argumentas, net jei būtų pagrįstas, turėtų būti pripažintas nereikšmingu.

160

Galiausiai dėl Bendrojo Teismo tariamai padarytos metodologinės klaidos, t. y. aplinkybės, kad neatsižvelgė į diskusijas, vykusias per vėlesnius nei 1999 m. vasario 18 d. susitikimus, priešingai, nei jis pats nurodė skundžiamo sprendimo 213 punkte, pakanka pažymėti, kad tame pačiame punkte Bendrasis Teismas nurodė, jog tam, kad padarytų išvadą, kad nagrinėjamas pažeidimas buvo pradėtas daryti per 1999 m. vasario 18 d. susitikimą, Komisija taip pat atsižvelgė į šį atitinkamų įmonių elgesį po šio susitikimo.

161

Kadangi vien skundžiamo sprendimo 207–214 punktuose nurodyti motyvai yra tinkamas ir pakankamas Bendrojo Teismo sprendimo, pagal kurį Komisija turėjo teisę nuspręsti, kad nagrinėjamas pažeidimas buvo pradėtas daryti per 1999 m. vasario 18 d. susitikimą, pagrindas, skundžiamo sprendimo 199–206 punktuose vertinant kartelio kontekstą Bendrojo Teismo padarytos galimos klaidos, nors ir pagrįstos, negali paneigti šio sprendimo, todėl šiuo klausimu apeliančių pateikti argumentai turi būti atmesti kaip nereikšmingi.

162

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ketvirtojo pagrindo antrą ir trečią dalis reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.

163

Ketvirtojo pagrindo ketvirtoje dalyje apeliantės iš esmės teigia, kad kitose šio pagrindo dalyse nurodytos klaidos, ypač Bendrojo Teismo nuoroda į faktines aplinkybes ir įrodymus, neturinčius įtakos jo sprendimui nustatyti, kad nagrinėjamas pažeidimas buvo pradėtas daryti per 1999 m. vasario 18 d. susitikimą, lemia nenuoseklius motyvus, pažeidžiant Bendrajam Teismui tenkančią pareigą motyvuoti savo sprendimą pagal SESV 296 straipsnį.

164

Dėl šios dalies pakanka pažymėti, kad apeliantės visiškai nepatikslino tariamų neatitikimų, kuriuos nurodo šiomis aplinkybėmis, todėl ši pagrindo dalis turi būti pripažinta nepriimtina. Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas teisės požiūriu pakankamai motyvavo savo sprendimą.

165

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

166

Penktajame pagrinde, kuris susijęs su skundžiamo sprendimo 251–254 punktais, apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad nustatydamas sunkumo koeficientą jis pažeidė vienodo požiūrio principą.

167

Apeliantės teigia, kad Bendrajame Teisme tvirtino, jog Azijos gamintojai europinio lygmens kartelyje dalyvavo tiek pat, kiek Europos gamintojai. Skundžiamo sprendimo 251 ir 253 punktuose pateiktas Bendrojo Teismo atsakymas, pagal kurį apeliančių teiginys, net darant prielaidą, kad jis įrodytas, negali paneigti Komisijos išvados, kad projektų pasidalijimas EEE yra papildomas veiksnys, už kurį verta nubausti taikant papildomą procentinį dydį dėl pažeidimo sunkumo, ir kad europinio lygmens kartelis padidino žalą konkurencijai, kurią EEE sukėlė A/R lygmens kartelis, yra akivaizdžiai prieštaringas.

168

Be to, kaip Komisija pripažino ginčijamame sprendime, A/R lygmens kartelis priklausė nuo bendro kartelio plano, o prisijungimas prie susitarimo dėl „nacionalinės teritorijos“ Azijos gamintojų atveju prilygo nedalyvavimui Europos projektuose. Todėl net jeigu Azijos gamintojai nebūtų aktyviai dalyvavę dalijantis projektus EEE, jie prie to prisidėjo panašiai kaip Europos gamintojai.

169

Tokiomis aplinkybėmis buvo nelogiška ir diskriminuojama 2 % padidinti sunkumo koeficientą apeliantėms ir kitiems Europos gamintojams dėl tariamo jų išimtinio dalyvavimo europinio lygmens kartelyje. Šio argumento pagrįstumą patvirtina 2017 m. liepos 6 d. Sprendimas Toshiba / Komisija (C‑180/16 P, EU:C:2017:520), susijęs su karteliu, kurio struktūra labai panaši į šiuo atveju nagrinėjamą struktūrą.

170

Komisija teigia, kad penktasis pagrindas nepriimtinas, nes juo siekiama, kad būtų iš naujo įvertinti Bendrajam Teismui pateikti įrodymai. Subsidiariai teigiama, kad šis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

171

Kadangi penktasis pagrindas susijęs su teisės klausimu, jis turi būti laikomas priimtinu.

172

Dėl esmės reikia pažymėti, kad apeliantės šiuo klausimu tik kritikuoja Bendrojo Teismo motyvus, pateiktus skundžiamo sprendimo 251–253 punktuose. To sprendimo 256–257 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės pažymėjo, kad net darant prielaidą, jog Komisija suklydo dėl Azijos gamintojų dalyvavimo europinio lygmens kartelyje, tokia klaida gali pateisinti didesnio sunkumo koeficiento taikymą Azijos gamintojams, tačiau negali pagrįsti teisės į „nediskriminacinį neteisėtą vertinimą“.

173

Šioje išvadoje nėra padaryta jokios teisės klaidos. Iš tiesų iš šio sprendimo 108 punkte nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad vienodo požiūrio principo laikymasis turi derėti su teisėtumo principu, pagal kurį niekas negali savo naudai remtis kito asmens naudai padarytu neteisėtumu.

174

Vadinasi, penktąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

175

Kadangi nė vienam iš apeliančių nurodytų pagrindų apeliaciniam skundui pagrįsti negalima pritarti, reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

176

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

177

Kadangi Prysmian SpA ir Prysmian Cavi e Sistemi Srl pralaimėjo bylą ir Komisija prašė priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidas, jos turi padengti savo ir Komisijos išlaidas.

178

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 4 dalį, jeigu apeliacinį skundą pateikia ne pirmojoje instancijoje įstojusi į bylą šalis, iš šios šalies gali būti priteistos bylinėjimosi apeliaciniame procese išlaidos tik tuo atveju, jeigu ji dalyvavo Teisingumo Teisme vykusio proceso rašytinėje arba žodinėje dalyje. Jeigu tokia šalis dalyvauja procese, Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

179

Kadangi Pirelli dalyvavo procese Teisingumo Teisme, šios bylos aplinkybėmis reikia nuspręsti, kad ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: