–

Vas Megyei Kormányhivatal, atstovaujamos Gy. Szele,

–

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir M. M. Tátrai,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir M. H. S. Gijzen,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Havas, B. -R. Killmann, L. Malferrari ir A. Szmytkowska,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 56 straipsnio, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72) 20 straipsnio 1 dalies, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (OL L 284, 2009, p. 1), 26 straipsnio 1 ir 3 dalių ir 2011 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/24/ES dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo (OL L 88, 2011, p. 45) 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant WO ir Vas Megyei Kormányhivatal (Vašo medės administravimo tarnyba, Vengrija, toliau – Administravimo tarnyba) ginčą dėl pastarosios atsisakymo kompensuoti WO išlaidas dėl Vokietijoje suteiktų tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų.

3

Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnyje nustatyta:

„Šiame reglamente:

<…>

<…>

<…>“

4

Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šis reglamentas taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis:

<…>“

5

Minėto reglamento 19 straipsnis „Buvimas už kompetentingos valstybės narės ribų“ suformuluotas taip:

„1.   Jei 2 dalyje nenumatyta kitaip, apdraustasis ir jo šeimos nariai, būnantys valstybėje narėje, kuri nėra kompetentinga valstybė narė, turi teisę gauti išmokas natūra, kurios jų buvimo toje valstybėje metu tampa būtinos dėl medicininių priežasčių, atsižvelgiant į išmokų pobūdį ir numatomą buvimo trukmę. Šias išmokas kompetentingos įstaigos vardu moka buvimo vietos įstaiga pagal jos taikomų teisės aktų nuostatas, tartum atitinkami asmenys būtų apdrausti pagal minėtus teisės aktus.

2.   Administracinė komisija sudaro išmokų natūra, dėl kurių mokėjimo atitinkamam asmeniui būnant kitoje valstybėje narėje praktiniais sumetimais reikalingas išankstinis to asmens ir gydymą teikiančios įstaigos susitarimas, sąrašą.“

6

To paties reglamento 20 straipsnyje „Išvykimas į kitą valstybę narę siekiant gauti išmokas natūra. Leidimas gauti tinkamą gydymą už gyvenamosios valstybės narės ribų“ numatyta:

„1.   Jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, apdraustasis, vykstantis į kitą valstybę narę, kad buvimo joje metu gautų išmokas natūra, turi gauti kompetentingos įstaigos leidimą.

2.   Apdraustasis, dėl sveikatos būklės gavęs kompetentingos įstaigos leidimą vykti į kitą valstybę narę gydytis, gauna išmokas natūra, kurias kompetentingos įstaigos vardu moka buvimo vietos įstaiga pagal jos taikomus teisės aktus, tartum jis būtų apdraustas pagal minėtus teisės aktus. Leidimas išduodamas tuomet, kai atitinkamas gydymas yra numatytas tarp kitų [paslaugų] tos valstybės narės, kurioje gyvena atitinkamas asmuo, teisės aktuose, ir jeigu toje šalyje toks gydymas, atsižvelgiant į jo esamą sveikatos būklę ir numanomą ligos eigą, jam negali būti suteiktas per mediciniškai pateisinamą laiką.

<…>“

7

Reglamento Nr. 987/2009 16 ir 17 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

8

Šio reglamento 25 straipsnio „Buvimas valstybėje narėje, kuri nėra kompetentinga valstybė narė“ 4 ir 5 dalyse nustatyta:

„4.   Jeigu apdraustasis faktiškai apmokėjo visas išmokų natūra, suteiktų pagal pagrindinio reglamento 19 straipsnį, išlaidas arba jų dalį ir jeigu buvimo vietos valstybės narės įstaigos taikomuose teisės aktuose numatyta galimybė kompensuoti tas išlaidas apdraustajam, jis gali pateikti buvimo vietos įstaigai prašymą kompensuoti išlaidas. Tokiu atveju ta įstaiga tiesiogiai tam asmeniui kompensuoja tas išmokas atitinkančią išlaidų sumą, neviršydama savo teisės aktuose nustatytų tarifų ir laikydamasi kompensavimo tarifų nustatymo sąlygų.

5.   Jeigu nebuvo tiesiogiai paprašyta buvimo vietos įstaigos kompensuoti tokias išlaidas, patirtas išlaidas atitinkamam asmeniui kompensuoja kompetentinga įstaiga, atsižvelgdama į buvimo vietos įstaigos administruojamus kompensavimo tarifus <…>.

Kompetentingai įstaigai pateikus prašymą, buvimo vietos įstaiga pateikia jai visą informaciją apie šiuos tarifus arba sumas.“

9

Šio reglamento 26 straipsnyje „Planinis gydymas“ nustatyta:

„1.   Taikant <…> [R]eglamento [Nr. 883/2004] 20 straipsnio 1 dalį, apdraustasis buvimo vietos įstaigai pateikia kompetentingos įstaigos išduotą dokumentą. Šiame straipsnyje kompetentinga įstaiga – įstaiga, kuri padengia planinio gydymo išlaidas; <…>

2.   Jei apdraustasis negyvena kompetentingoje valstybėje narėje, jis dėl leidimo kreipiasi į gyvenamosios vietos įstaigą, kuri gautą prašymą nedelsdama persiunčia kompetentingai įstaigai.

Tokiu atveju gyvenamosios vietos įstaiga pažymoje patvirtina, ar gyvenamosios vietos valstybėje narėje yra įvykdytos <…> [R]eglamento [Nr. 883/2004] 20 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje nurodytos sąlygos.

Kompetentinga įstaiga gali atsisakyti suteikti prašomą leidimą tik tuo atveju, jeigu pagal gyvenamosios vietos įstaigos įvertinimą <…> [R]eglamento [Nr. 883/2004] 20 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje nurodytos sąlygos nėra įvykdytos apdraustojo gyvenamosios vietos valstybėje narėje arba jeigu tokį patį gydymą galima suteikti pačioje kompetentingoje valstybėje narėje per medicinos požiūriu pagrįstą laiką atsižvelgiant į atitinkamo asmens dabartinę sveikatos būklę ir tikėtiną ligos eigą.

Kompetentinga įstaiga informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigą apie savo sprendimą.

Jeigu per jos nacionalinės teisės aktuose nustatytus terminus negaunama atsakymo, laikoma, kad kompetentinga įstaiga suteikė leidimą.

3.   Jei apdraustajam, kuris negyvena kompetentingoje valstybėje narėje, reikia skubaus gyvybiškai būtino gydymo ir pagal <…> [R]eglamento [Nr. 883/2004] 20 straipsnio 2 dalies antrą sakinį negalima atsisakyti suteikti leidimo, leidimas suteikiamas gyvenamosios vietos įstaigos kompetentingos įstaigos vardu; gyvenamosios vietos įstaiga apie tai nedelsdama praneša kompetentingai įstaigai.

Kompetentinga įstaiga pripažįsta leidimą išdavusios gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigos patvirtintų gydytojų diagnozę ir gydymo pasirinkimus dėl to, kad gydymas yra skubus ir gyvybiškai būtinas.

<…>

6.   Nepažeidžiant 7 dalies, [šio] reglamento 25 straipsnio 4 ir 5 dalys taikomos mutatis mutandis.

7.   Jei apdraustasis pats padengė visas arba dalį medicininio gydymo, kuriam buvo suteiktas leidimas, išlaidų ir jei išlaidos, kurias kompetentinga įstaiga privalo kompensuoti buvimo vietos įstaigai arba apdraustajam pagal 6 dalį (faktinės išlaidos), yra mažesnės už išlaidas, kurias būtų reikėję sumokėti už tą patį gydymą kompetentingoje valstybėje narėje (hipotetinės išlaidos), kompetentinga įstaiga apdraustojo prašymu kompensuoja jo patirtas gydymo išlaidas neviršydama hipotetinių ir faktinių išlaidų skirtumo. Tačiau kompensuojama suma negali viršyti faktiškai apdraustojo patirtų išlaidų, ir gali būti atsižvelgta į sumą, kurią apdraustasis būtų turėjęs sumokėti, jei gydymas būtų suteiktas kompetentingoje valstybėje narėje.“

10

Direktyvos 2011/24 8 ir 46 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

11

Pagal šios direktyvos 2 straipsnio m punktą ji taikoma nedarant poveikio reglamentų Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009 nuostatoms.

12

Minėtos direktyvos 7 straipsnyje „Bendrieji [tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų] išlaidų kompensavimo principai“ nustatyta:

„1.   Nedarant poveikio Reglamentui [Nr. 883/2004] ir laikantis 8 ir 9 straipsnių nuostatų, draudimo valstybė narė užtikrina, kad būtų kompensuotos apdraustojo tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos, jeigu aptariamos sveikatos priežiūros paslaugos priskiriamos paslaugoms, į kurias apdraustasis turi teisę draudimo valstybėje narėje.

<…>

3.   Draudimo valstybė narė turi nuspręsti, koki[os] <…> turi būti padengiamos sveikatos priežiūros paslaug[ų], į kurias asmuo turi teisę, išlaidos ir dėl tų išlaidų padengimo lygio, neatsižvelgiant į tai, kur yra suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos.

4.   Draudimo valstybė narė kompensuoja arba tiesiogiai apmoka tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas iki tokio lygio, iki kurio tokias išlaidas padengtų draudimo valstybė narė, jei tos sveikatos priežiūros paslaugos būtų suteiktos jos teritorijoje, neviršydama faktiškai gautų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų.

Jei tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos viršija išlaidų, kurios būtų padengtos sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo draudimo valstybės narės teritorijoje atveju, lygį, draudimo valstybė narė vis tiek gali nuspręsti kompensuoti visas išlaidas.

Draudimo valstybė narė gali nuspręsti kompensuoti kitas susijusias išlaidas, pvz., apgyvendinimo ir kelionės išlaidas, <…> su sąlyga, kad yra pakankamai [pateikta] šias išlaidas nurodančių dokumentų.

<…>

7.   Draudimo valstybė narė apdraustam asmeniui, norinčiam, kad būtų kompensuotos tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų, įskaitant telemedicinos būdu gautas sveikatos priežiūros paslaugas, išlaidos, gali taikyti tokias pačias sąlygas, atitikties reikalavimams kriterijus ir reglamentavimo bei administracinius formalumus, <…> kokie būtų taikomi tas sveikatos priežiūros paslaugas suteikus jos teritorijoje. Tai gali apimti sveikatos priežiūros specialisto arba sveikatos priežiūros administratoriaus, teikiančio draudimo valstybės narės įstatymais nustatytos socialinės apsaugos sistemos arba nacionalinės sveikatos priežiūros sistemos paslaugas, pavyzdžiui, bendrosios praktikos gydytojo arba pirminės sveikatos priežiūros gydytojo, pas kurį pacientas yra prisirašęs, vertinimą, jeigu tai yra būtina nustatant atskiro paciento teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas. Vis dėlto pagal šią dalį nustatytos sąlygos, atitikties reikalavimams kriterijai ir reglamentavimo bei administraciniai formalumai negali būti diskriminaciniai arba sudaryti kliūtį laisvam pacientų, paslaugų ar prekių judėjimui, išskyrus atvejus, kai tai yra objektyviai pateisinama būtinybe planuoti, siekiant užtikrinti, kad atitinkamos valstybės narės teritorijoje būtų pakankamos ir nuolat prieinamos įvairios ir subalansuotos aukštos kokybės gydymo paslaugos, arba kad būtų kontroliuojamos išlaidos ir, kiek įmanoma, išvengta bet kokio finansinių, techninių ir žmogiškųjų išteklių švaistymo.

8.   Draudimo valstybė narė nenustato reikalavimo gauti išankstinį leidimą tam, kad būtų kompensuotos tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos, išskyrus 8 straipsnyje numatytus atvejus.

<…>“

13

Tos pačios direktyvos 8 straipsnio „Sveikatos priežiūros paslaugos, kurioms gali būti taikomas išankstinio leidimo reikalavimas“ 1–3 dalyse numatyta:

„1.   Draudimo valstybė narė tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų kompensavimui gali numatyti išankstinio leidimo suteikimo sistemą, laikydamasi šio ir 9 straipsnių. Išankstinio leidimo suteikimo sistema, įskaitant atitinkamus kriterijus bei tų kriterijų taikymą ir individualius sprendimus dėl atsisakymo suteikti išankstinį leidimą, turi apsiriboti tik tuo, kas yra būtina ir būti proporcinga siekiamo tikslo atžvilgiu, ir ji negali tapti savavališko diskriminavimo priemone arba nepagrįsta kliūtimi laisvam pacientų judėjimui.

2.   Sveikatos priežiūros paslaugos, kurioms gali būti taikomas išankstinio leidimo reikalavimas, yra tik tos:

<…>

Valstybės narės praneša apie a punkte minimas sveikatos priežiūros paslaugų kategorijas Komisijai.

3.   Gavusi apdraustojo prašymą suteikti išankstinį leidimą gauti tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas, draudimo valstybė narė nustato, ar įvykdytos Reglamente [Nr. 883/2004] nustatytos sąlygos. Jei tos sąlygos įvykdytos, išankstinis leidimas suteikiamas vadovaujantis tuo reglamentu, nebent pacientas prašo kitaip.“

14

Direktyvos 2011/24 9 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Valstybės narės nustato protingus terminus, per kuriuos turi būti išnagrinėjamos paraiškos dėl naudojimosi tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugomis, ir viešai juos iš anksto paskelbia. Nagrinėdamos paraišką dėl naudojimosi tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugomis, valstybės narės atsižvelgia į:

15

1997. évi LXXXIII. törvény a kötelező egészségbiztosítás ellátásairól (1997 m. Įstatymas Nr. LXXXIII dėl privalomojo sveikatos draudimo sistemos paslaugų, toliau – Sveikatos draudimo įstatymas) 27 straipsnio 6 dalyje numatyta:

„Įgyvendinant tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas, apdraustasis, išskyrus asmenis, turinčius teisę į sveikatos priežiūros paslaugas pagal savanoriškąjį draudimą, naudodamasis II skyriaus 1–3 skirsniuose apibrėžtomis sveikatos priežiūros paslaugomis, turi tas pačias teises, jei esant tokioms pačioms sąlygomis sveikatos priežiūros paslaugos būtų suteiktos Vengrijoje.

Sveikatos draudimo įstaiga kompensuoja realias tinkamai patvirtintas paslaugų išlaidas, tačiau apmokama suma negali viršyti gydymo kainos, kuri nustatyta už viešosiomis lėšomis finansuojamo teikėjo teikiamas gydymo paslaugas Vengrijoje minėto gydymo suteikimo dieną.

Apdraustasis, išskyrus asmenis, turinčius teisę į sveikatos priežiūros paslaugas pagal savanoriškąjį draudimą, gali gauti paslaugas, numatytas Vyriausybės dekrete dėl sveikatos priežiūros paslaugų užsienyje tvarkos, tik gavęs išankstinį leidimą.

Jeigu apdraustasis siekia gauti paslaugas, dėl kurių pagal Vengrijos teisės aktus turi būti išrašytas gydančio gydytojo receptas, jis, siekdamas išlaidų kompensavimo, privalo pateikti teisės aktus atitinkantį receptą dėl tokių paslaugų suteikimo.“

16

A külföldön történő gyógykezelések részletes szabályairól szóló 340/2013 (IX. 25.) Korm. rendelet (Vyriausybės nutarimas Nr. 340 dėl sveikatos priežiūros paslaugų užsienyje tvarkos; toliau – Vyriausybės nutarimas) 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Asmuo, turintis teisę į sveikatos priežiūros paslaugas užsienyje, gali gauti šias paslaugas:

17

Šio nutarimo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Asmeniui, turinčiam teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas užsienyje, susijusias su 2 straipsnio 1 dalies a ir c punktuose numatytomis sveikatos priežiūros paslaugomis užsienyje, o 2 straipsnio 1 dalies b punkte numatytų sveikatos priežiūros paslaugų užsienyje atveju – 1 priede nurodytomis paslaugomis, gali būti suteikiamos Nemzeti Egészségbiztosítįsi Alapkezelő [Nacionalinis sveikatos draudimo fondas, Vengrija] (toliau – NEAK) apmokamos planinio gydymo paslaugos tik gavus išankstinį NEAK leidimą.“

18

Minėto nutarimo 5 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta:

„1.   Pateikus prašymą dėl sveikatos priežiūros paslaugų užsienyje, NEAK per aštuonias dienas nuo jo gavimo išnagrinėja, ar jis pateiktas dėl paslaugos, kuri yra pripažinta ir apmokama pagal socialinį draudimą Vengrijoje.

2.   Jei paslauga yra pripažinta ir apmokama pagal socialinį draudimą, NEAK per papildomą 15 dienų laikotarpį patikrina, ar šį gydymą per prašyme nurodytą mediciniškai pagrįstą laikotarpį pacientui gali suteikti viešosiomis lėšomis finansuojamas sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas. Prireikus NEAK kreipiasi į ekspertą, kad įvertintų prašyme pateiktus duomenis.

3.   Jei viešosiomis lėšomis finansuojamas sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas per prašyme nurodytą mediciniškai pagrįstą laikotarpį gali suteikti gydymą asmeniui, turinčiam teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas užsienyje, Vengrijoje, NEAK atmeta prašymą ir pasiūlo viešosiomis lėšomis finansuojamą sveikatos priežiūros paslaugų teikėją. NEAK iš anksto patikrina, ar viešosiomis lėšomis finansuojamas nacionalinis sveikatos paslaugų teikėjas gali suteikti gydymą.“

19

Vyriausybės nutarimo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Jei asmuo, turintis teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas užsienyje, nori gauti sveikatos priežiūros paslaugas užsienyje, kurias teikia sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas, nepatenkantis į Sąjungos reglamentų taikymo sritį, arba dėl bet kokios kitos priežasties, nenumatytos Sąjungos reglamentuose, arba prašo leidimo, pagal kurį tik patvirtinama teisė gauti paslaugas nenurodant sveikatos priežiūros paslaugų teikėjo, jis tai turi nurodyti savo prašyme. NEAK, atsižvelgdamas į skubą ir konkrečias aplinkybes, vykdo 5 straipsnio 1–3 dalyse numatytą procedūrą. <…>“

20

Iš šio nutarimo 1 priedo matyti, kad klostantis faktinėms aplinkybėms pagrindinėje byloje reikėjo gauti leidimą:

21

1987 m. Vengrijos piliečiui WO atšoko kairiosios akies tinklainė, dėl ko jis prarado regėjimą ta akimi.

22

2015 m. WO buvo diagnozuota dešinosios akies glaukoma. Jam suteiktas gydymas keliose Vengrijos gydymo įstaigose buvo nesėkmingas, jo regėjimo laukas nenustojo mažėti, o intraokuliarinio spaudimo rodikliai buvo aukšti.

23

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. rugsėjo 29 d. WO susisiekė su Recklinghausen (Vokietija) dirbančiu gydytoju, šis jam 2016 m. spalio 17 d. paskyrė sveikatos patikrą. Gydytojas informavo WO, kad patikra gali užtrukti ilgiau, nes prireikus 2016 m. spalio 18 d. jam bus atlikta oftalmologinė operacija.

24

Be to, 2016 m. spalio 15 d. Vengrijoje WO buvo atlikta sveikatos patikra, per kurią įvertintas jo intraokuliarinis spaudimas – 37 mmHG, t. y. daug didesnis už nustatytą normą – 21 mmHg; nuo šios normos ribos intraokuliarinis spaudimas laikomas nenormaliu. Po 2016 m. spalio 17 d. WO atliktos patikros Vokietijoje gydytojas nusprendė, kad oftalmologinė operacija turi būti atliekama skubiai, kad būtų išsaugotas WO regėjimas. Ji buvo sėkmingai atlikta 2016 m. spalio 18 d.

25

Administravimo tarnyba atmetė WO pateiktą prašymą kompensuoti tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas, o dėl šio sprendimo pateiktas administracinis skundas buvo atmestas Budapest Főváros Kormányhivatala (Budapešto administravimo tarnyba, Vengrija). Pastaroji teigė, kad oftalmologinė operacija yra planinis gydymas, todėl WO turėjo gauti išankstinį leidimą, kuriuo remiantis galima kompensuoti patirtas išlaidas. Minėta tarnyba savo sprendimą grindė Reglamento Nr. 883/2004 4, 19, 20 ir 27 straipsniais, Reglamento Nr. 987/2009 25 ir 26 straipsniais bei Vyriausybės nutarimo 3 straipsnio 1 dalimi ir 4 straipsnio 1 dalimi.

26

WO pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme dėl sprendimo atsisakyti kompensuoti sveikatos priežiūros paslaugas.

27

Šis teismas pažymi, pirma, kad 2010 m. spalio 5 d. Sprendime Elchinov (C‑173/09, EU:C:2010:581, 51 punktas; toliau – Sprendimas Elchinov) Teisingumo Teismas nusprendė, jog pagal EB 49 straipsnį (dabar – SESV 56 straipsnis) ir 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL L 149, 1971, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35), iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 t., 3 sk., p. 3), iš dalies pakeistu 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1992/2006 (OL L 392, 2006, p 1) (toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), 22 straipsnį draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kurios aiškinamos taip, kad pagal jas visais atvejais atmetama galimybė apmokėti kitoje valstybėje narėje suteikto gydymo ligoninėje išlaidas.

28

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1408/71 nuostatų, kurias Teisingumo Teismas išaiškino Sprendime Elchinov, panašumą su šioje byloje nagrinėjamais reglamentais Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009, tame sprendime Teisingumo Teismo padaryta išvada gali būti pritaikyta šioje byloje.

29

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų atitikties Direktyvos 2011/24 8 straipsnio 1 daliai ir 9 straipsnio 3 daliai, nes pagal šiuos teisės aktus kitoje valstybėje narėje apdraustajam suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų kompensavimas priklauso nuo prašymo suteikti išankstinį leidimą, neatsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, susijusias su paciento sveikatos būkle; be to, jais nepateisinamai apribojama laisvė teikti paslaugas.

30

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tokios aplinkybės, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kai apdraustasis atvyko į kitą valstybę narę, kad šioje valstybėje narėje įsteigtas sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas jam atliktų sveikatos patikrą, o kitą dieną po šios patikros tas pats paslaugų teikėjas jam atliko chirurginę operaciją, patenka į sąvoką „planinis gydymas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 20 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 987/2009 26 straipsnį, ir tam reikia išankstinio leidimo.

31

Tokiomis aplinkybėmis Szombathelyi Közigazgatási és Munkaügyi Bíróság (Sombathėjaus administracinių ir darbo bylų teismas, Vengrija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

32

Šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi dėl SESV 56 straipsnio, kuriame įtvirtinta laisvė teikti paslaugas, ir tam tikrų Sąjungos antrinės teisės nuostatų, t. y. Reglamento Nr. 883/2004 20 straipsnio, Reglamento Nr. 987/2009 26 straipsnio ir Direktyvos 2011/24 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.

33

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 883/2004 20 straipsnio ir Reglamento Nr. 987/2009 26 straipsnio taikymas konkrečiai situacijai nereiškia, kad jai taip pat negali būti taikomas SESV 56 straipsnis ir kad pagal šį straipsnį atitinkamas asmuo tuo pačiu metu gali turėti teisę į sveikatos priežiūrą kitoje valstybėje narėje kitomis išlaidų kompensavimo sąlygomis, nei numatytos Reglamento Nr. 883/2004 20 straipsnyje ir Reglamento Nr. 987/2009 26 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2001 m. liepos 12 d. Sprendimo Vanbraekel ir kt., C‑368/98, EU:C:2001:400, 36–53 punktus ir 2006 m. gegužės 16 d. Sprendimo Watts, C‑372/04, EU:C:2006:325, 46–48 punktus).

34

Pateiktus prejudicinius klausimus reikėtų nagrinėti atsižvelgiant į tai.

35

Ketvirtuoju, penktuoju ir šeštuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 883/2004 20 straipsnis ir (arba) Reglamento Nr. 987/2009, kuriame nustatyta primojo reglamento įgyvendinimo tvarka, 26 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad sąvoka „planinis gydymas“ reiškia medicininį gydymą kitoje nei apdraustojo gyvenamosios vietos valstybėje narėje, tik pastarojo sprendimu, priimtu po visų neveiksmingų gydymų apdraustojo gyvenamosios vietos valstybės narės keliose gydymo įstaigose; jei atsakymas teigiamas, ar minėtos nuostatos turi būti aiškinamos taip, jog apdraustasis gali pateikti prašymą kompensuoti planinio gydymo kitoje valstybėje narėje išlaidas kompetentingai įstaigai, net jeigu jis jai nebuvo pateikęs prašymo suteikti išankstinį leidimą, bent jau esant ypatingoms aplinkybėms, susijusiomis visų pirma su asmens sveikatos būkle ir galimu ligos progresavimu, kurios gali pateisinti tokio leidimo neturėjimą ir dėl to išlaidos gali būti kompensuojamos.

36

Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad Reglamentas Nr. 883/2004, remiantis kartu taikomomis jo 1 straipsnio l punkto pirmos pastraipos ir 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taikomas įstatymams, reglamentams, kitoms teisinėms nuostatoms ir visoms kitoms nacionalinėje teisėje numatytoms įgyvendinimo priemonėms, susijusioms su minėto 3 straipsnio 1 dalyje nurodytomis socialinės apsaugos sritimis, išskyrus kitas sutartines nuostatas, nenurodytas šio reglamento 1 straipsnio l punkto antroje pastraipoje (pagal analogiją žr. 1984 m. kovo 15 d. Sprendimo Tiel-Utrecht Schadeverzekering, 313/82, EU:C:1984:107, 16 punktą).

37

Darytina išvada, jog Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 nuostatos gali būti taikomos pagrindinėje byloje, tik jei šioje byloje nagrinėjamą gydymą WO suteikė valstybės narės, į kurią jis nuvyko dėl šio gydymo, privatus paslaugų teikėjas pagal šios valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktus, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Jei taip nėra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ketvirtąjį, penktąjį ir šeštąjį klausimus reikėtų nagrinėti atsižvelgiant tik į SESV 56 straipsnį ir Direktyvą 2011/24.

38

Dėl to, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugos patenka į sąvoką „planinis gydymas“, kaip tai suprantama pagal kartu taikomas Reglamento Nr. 883/2004 20 straipsnio ir Reglamento Nr. 987/2009 26 straipsnio nuostatas, reikia pažymėti, kad nors ši sąvoka nėra pažodžiui nurodyta pirmojo straipsnio nuostatose, pagal antrojo straipsnio, aiškiai pavadinto „Planinis gydymas“, nuostatas, siejamas su Reglamento Nr. 987/2009 16 konstatuojamąja dalimi, ji apima sveikatos priežiūros paslaugas, kurias apdraustasis gauna kitoje valstybėje narėje, nei yra apdraustas ar gyvena, ir kurias sudaro sveikatos priežiūros paslaugos, dėl kurių taikomos išmokos natūra, numatytos Reglamento Nr. 883/2004 20 straipsnio 1 dalyje, ir į kurias daroma aiški nuoroda Reglamento Nr. 987/2009 26 straipsnyje.

39

Pažymėtina, kad „planinis gydymas“ pagal šias nuostatas, o tai skiriasi nuo to, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 883/2004 19 straipsnį ir Reglamento Nr. 987/2009 25 straipsnį, tai neplanuotai apdraustajam suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos valstybėje narėje, kurioje jis yra, pavyzdžiui, turizmo ar mokymosi tikslais, ir kurios medicininiu požiūriu yra būtinos suteikti, kad apdraustasis nebūtų priverstas dėl šio gydymo grįžti į kompetentingą valstybę narę iki planuotos viešnagės pabaigos (pagal analogiją žr. 2010 m. birželio 15 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑211/08, EU:C:2010:340, 59–61 punktus).

40

Pagal Reglamento Nr. 883/2004 20 straipsnio 1 dalį apdraustasis, kuris atvyksta į kitą valstybę narę dėl planinio gydymo, privalo prašyti kompetentingos įstaigos leidimo pagal šiame reglamente numatytas sąlygas.

41

Pagal minėto reglamento 20 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį apdraustajam, remiantis valstybės narės teisės aktais ir pagal to paties reglamento 20 straipsnio 1 dalį suteiktu leidimu, suteikiama teisė į planinį gydymą, kurį kompetentingos įstaigos vardu suteikia buvimo vietos įstaiga pagal paslaugų teikimo valstybės narės teisės aktus, tartum suinteresuotasis asmuo būtų joje apdraustas (pagal analogiją dėl Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies c punkto i papunkčio, kuris buvo pakeistas Reglamento Nr. 883/2004 20 straipsniu, žr. Sprendimo Elchinov 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją)

42

Reglamento Nr. 883/2004 20 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje numatytos dvi sąlygos, kurias įvykdžius kompetentinga įstaiga privalo suteikti leidimą, dėl kurios pateiktas prašymas pagal šio reglamento 20 straipsnio 1 dalį (pagal analogiją žr. dėl Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 2 dalies antros pastraipos Sprendimo Elchinov 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Kad būtų įvykdyta pirmoji iš šių sąlygų, reikia, kad atitinkamas gydymas būtų priskiriamas prie sveikatos priežiūros paslaugų apdraustojo gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktuose. Antroji sąlyga įvykdoma tik tada, jei planinis gydymas, kurį apdraustasis planuoja gauti kitoje nei jo gyvenamosios vietos valstybėje narėje, atsižvelgiant į jo esamą sveikatos būklę ir galimą ligos progresavimą, negali būti suteiktas per mediciniškai pagrįstą laikotarpį apdraustojo gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

44

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad kitoje nei apdraustojo gyvenamosios vietos valstybėje narėje tik apdraustojo sprendimu suteiktas gydymas dėl to, kad, jo nuomone, toks gydymas ar toks pat veiksmingas gydymas negalėjo būti suteiktas per mediciniškai pagrįstą laiką jo gyvenamosios vietos valstybėje narėje, patenka į sąvoką „planinis gydymas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 20 straipsnį, siejamą su Reglamento Nr. 987/2009 26 straipsniu. Šiomis sąlygomis toks gydymas, remiantis pirmojo reglamento 20 straipsnio 1 dalimi, suteikiamas gavus gyvenamosios vietos valstybės narės leidimą.

45

Dėl klausimo, ar Reglamento Nr. 883/2004 20 straipsnis ir (arba) Reglamento Nr. 987/2009 26 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad, neturint išankstinio leidimo, pagal šias nuostatas apdraustojo patirtos planinio gydymo, suteikto ne jo gyvenamosios vietos valstybėje narėje, išlaidos gali būti kompensuotos kompetentingos įstaigos, bent jau esant ypatingoms aplinkybėms, susijusiomis visų pirma su asmens sveikatos būkle ir galimu ligos progresavimu, kurios gali pateisinti tokio leidimo neturėjimą, visų pirma reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 987/2009 26 straipsnyje nenumatytos tokio leidimo suteikimo sąlygos, nes jo nuostatos susijusios tik su leidimo suteikimo procedūra ir apdraustajam suteikto planinio gydymo išlaidų apmokėjimo tvarka. Taigi į šį klausimą reikia atsakyti atsižvelgiant į Reglamento Nr. 883/2004 20 straipsnį, siejamą su SESV 56 straipsnyje įtvirtinta laisve teikti paslaugas.

46

Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nustatęs du atvejus, kada apdraustasis, net neturėdamas tinkamai suteikto leidimo iki numatyto gydymo valstybėje narėje, į kurią jis vyksta, pradžios, turi teisę, kad kompetentinga įstaiga jam tiesiogiai kompensuotų tokią gydymo išlaidų sumą, kurią jis įprastai gautų, jeigu turėtų tokį leidimą.

47

Pirmuoju atveju apdraustasis turi teisę gauti tokią kompensaciją, jei kompetentinga institucija atmetė prašymą suteikti leidimą, o vėliau ta pati institucija arba teismas pripažino tokį sprendimą nepagrįstu (pagal analogiją, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies c punktu, žr. 2001 m. liepos 12 d. Sprendimo Vanbraekel ir kt., C‑368/98, EU:C:2001:400, 34 punktą).

48

Antruoju atveju apdraustasis turi teisę, kad kompetentinga įstaiga jam tiesiogiai kompensuotų tokią gydymo išlaidų sumą, kurią jis įprastai gautų, jeigu turėtų leidimą, kai dėl priežasčių, susijusių su sveikatos būkle ar būtinybe skubiai gydytis ligoninėje, neturėjo galimybių pateikti prašymą suteikti leidimą arba negalėjo laukti kompetentingos įstaigos sprendimo dėl pateikto prašymo. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad dėl teisės aktų, pagal kuriuos bet kuriuo atveju draudžiama apmokėti kitoje valstybėje narėje suteikto gydymo ligoninėje išlaidas be leidimo, apdraustasis asmuo netenka teisės į tokio gydymo išlaidų apmokėjimą, net jei visos kitos sąlygos įvykdytos. Tokių nuostatų negalima pateisinti privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais ir bet kuriuo atveju jos neatitinka proporcingumo reikalavimo, todėl yra nepateisinamas laisvės teikti paslaugas apribojimas (pagal analogiją, kiek tai susiję su EB 49 straipsniu ir Reglamentu Nr. 1408/71, žr. Sprendimo Elchinov 45–47, 51 ir 75 punktus).

49

Šioje byloje neginčijama, kad WO pagal Reglamento Nr. 883/2004 20 straipsnio 1 dalį neprašė išankstinio leidimo dėl planinio gydymo, kuris jam buvo suteiktas Vokietijoje, ir kad kompetentingos įstaigos atsisakymas kompensuoti su tuo susijusias išlaidas grindžiamas vien tuo, kad nebuvo pateiktas prašymas suteikti leidimą prieš suteikiant šį gydymą, todėl reikia nustatyti, ar pagal Sprendime Elchinov suformuotą jurisprudenciją jis vis dėlto turi teisę, kad kompetentinga įstaiga kompensuotų jam išlaidas, patirtas dėl minėto gydymo. Šiuo tikslu kompetentinga įstaiga, kontroliuojant nacionaliniam teismui, turi išnagrinėti, ar įvykdytos dvi minėtame sprendime nustatytos sąlygos.

50

Pirma, reikia įvertinti, ar atsižvelgiant į konkrečias priežastis, susijusias su apdraustojo sveikatos būkle ar būtinybe skubiai gydytis ligoninėje, apdraustajam nebuvo sutrukdyta pateikti prašymą dėl išlaidų, patirtų kitoje valstybėje narėje, apmokėjimo, arba, jeigu jis pateikė tokį prašymą suteikti leidimą prieš gydymo pradžią, ar galėjo laukti kompetentingos įstaigos sprendimo dėl šio prašymo (pagal analogiją žr. Sprendimo Elchinov 45–47, 75–77 punktus ir 2013 m. liepos 11 d. Nutarties Luca, C‑430/12, nepaskelbta Rink., EU:C:2013:467, 28 ir 33 punktus).

51

Antra, reikia patikrinti, ar buvo įvykdytos Reglamento Nr. 883/2004 20 straipsnio 2 dalies antrajame sakinyje numatytos ir šio sprendimo 43 punkte primintos sąlygos, kad kompetentinga įstaiga galėtų apmokėti nagrinėjamo planinio gydymo išlaidas (pagal analogiją žr. Sprendimo Elchinov 45 punktą ir 2013 m. liepos 11 d. Nutarties Luca, C‑430/12, nepaskelbta Rink., EU:C:2013:467, 23 punktą).

52

Jei šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, kad šios dvi sąlygos įvykdytos, ieškovas pagrindinėje byloje įgytų teisę, kad kompetentinga įstaiga jam tiesiogiai kompensuotų šio sprendimo 46 punkte nurodytą sumą.

53

Nedarant poveikio vertinimui, kurį šiuo klausimu turės atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas pagrindinės bylos aplinkybes, dėl pirmosios sąlygos reikia pažymėti, kad nuo 2016 m. rugsėjo 29 d., kai WO susisiekė su Vokietijoje dirbančiu gydytoju dėl patikros ir galimo gydymo, iki oftalmologinės operacijos, kuri dėl WO sveikatos būklės buvo atlikta šioje valstybėje narėje kitą dieną po patikros, t. y. 2016 m. spalio 18 d., praėjo dvidešimt dienų.

54

Tiesa, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra aišku, ar šiuo laikotarpiu WO buvo tokioje padėtyje, dėl kurios negalėjo kompetentingai įstaigai pateikti prašymo suteikti leidimą dėl planinio gydymo Vokietijoje pagal Reglamento Nr. 883/2004 20 straipsnio 1 dalį. Vis dėlto atsižvelgiant į 2016 m. spalio 15 d. Vengrijoje atlikto tyrimo rezultatus, kurie patvirtino, kad WO skubiai reikalinga oftalmologinė operacija, kuri jam buvo faktiškai atlikta Vokietijoje 2016 m. spalio 18 d., galima pagrįstai teigti, jog net darant prielaidą, kad nebuvo kliūčių pateikti prašymą suteikti išankstinį leidimą, jis negalėjo laukti kompetentingos įstaigos sprendimo dėl šio prašymo.

55

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį, penktąjį ir šeštąjį klausimus reikia atsakyti taip, kad Reglamento Nr. 883/2004 20 straipsnio ir Reglamento Nr. 987/2009 26 straipsnio nuostatos, siejamos su SESV 56 straipsniu, turi būti aiškinamos taip:

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti šiuo klausimu reikalingus patikrinimus.

56

Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu antruoju etapu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 56 straipsnį ir Direktyvos 2011/24 8 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias kitoje valstybėje narėje apdraustam asmeniui suteikto gydymo išlaidų kompensavimas bet kuriuo atveju priklauso nuo išankstinio leidimo net ir tada, kai laukiant išankstinio leidimo kyla realus pavojus, kad šio asmens sveikatos būklė gali negrįžtamai pablogėti.

57

Teisingumo Teismo atsakymas į šiuos du klausimus pagrindinei bylai būtų reikšmingas tik tuo atveju, jei WO neturėtų teisės į Vokietijoje suteikto gydymo išlaidų kompensavimą pagal Reglamento Nr. 883/2004 20 straipsnį, siejamą su SESV 56 straipsniu, nes neatitiktų šio sprendimo 55 punkte nurodytų sąlygų.

58

Reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją nacionalinės teisės nuostatomis, pagal kurias apdraustojo kitoje nei jo draudimo valstybėje narėje patirtų išlaidų apmokėjimas ar kompensavimas siejamas su išankstinio leidimo sąlyga, kai minėtas leidimas nėra reikalingas jo draudimo valstybėje narėje patirtų išlaidų apmokėjimui ar kompensavimui, apribojama SESV 56 straipsnyje įtvirtinta laisvė teikti paslaugas (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimo Kohll, C‑158/96, EU:C:1998:171, 35 punktą ir 2011 m. spalio 27 d. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑255/09, EU:C:2011:695, 60 punktą).

59

Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad tokį laisvės teikti paslaugas apribojimą galėtų pateisinti tokie tikslai, kaip siekis išvengti rimto socialinės apsaugos sistemos finansinės pusiausvyros pažeidimo pavojaus, siekis išlaikyti subalansuotą ir visiems prieinamą medicinos ir gydymo ligoninėje priežiūrą bei gydymo pajėgumus arba su medicina susijusias kompetencijas nacionalinėje teritorijoje, taip pat galimybės planuoti įgyvendinimas, pirma, siekiant užtikrinti atitinkamos valstybės narės teritorijoje pakankamą ir nuolat prieinamą kokybiško gydymo ligoninėje paslaugų subalansuotą įvairovę, antra, siekiant kontroliuoti išlaidas ir, kiek įmanoma, išvengti bet kokio finansinių, techninių ir žmogiškųjų išteklių iššvaistymo (pagal analogiją žr. Sprendimo Elchinov 42 ir 43 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

60

Vis dėlto šiuo klausimu Teisingumo Teismas išskyrė, pirma, medicinos paslaugas, kurias praktikuojantys gydytojai teikia savo darbo kabinete arba paciento namuose, ir, antra, gydymo ligoninėje ar medicinos paslaugas, kurioms reikia labai specializuotos ir brangios medicinos įrangos (toliau – sudėtingas gydymas ne ligoninėje) (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimo Decker, C‑120/95, EU:C:1998:167, 39–45 punktus; 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimo Kohll, C‑158/96, EU:C:1998:171, 41–52 punktus; 2001 m. liepos 12 d. Sprendimo Smits ir Peerbooms, C‑157/99, EU:C:2001:404, 76 punktą ir 2010 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑512/08, EU:C:2010:579, 33–36 punktus).

61

Konkrečiai dėl gydymo ligoninėje ir sudėtingo gydymo ne ligoninėje, kuris yra neabejotinai ypatingas, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal SESV 56 straipsnį iš principo nedraudžiama paciento teisei gauti tokias sveikatos priežiūros paslaugas kitoje valstybėje narėje jo draudimo sistemos sąskaita taikyti išankstinio leidimo sąlygą (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑512/08, EU:C:2010:579, 33–36 punktus ir Sprendimo Elchinov 40–43 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

62

Vis dėlto Teisingumo Teismas priminė, jog svarbu, kad tokio leidimo suteikimo sąlygos būtų pateisinamos atsižvelgiant į šio sprendimo 59 punkte paminėtus reikalavimus, kad jos neviršytų to, kas objektyviai būtina šiam tikslui pasiekti, ir kad to paties rezultato nebūtų galima pasiekti mažiau atitinkamas laisves ribojančiomis taisyklėmis. Be to, tokia sistema turi būti pagrįsta iš anksto žinomais objektyviais, nediskriminuojančiais kriterijais, taip apribojant nacionalinės valdžios institucijų diskreciją, kad ji nebūtų savavališkai naudojama (šiuo klausimu žr. Sprendimo Elchinov 44 punktą bei jame nurodytą jurisprudenciją).

63

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad apdraustieji, kurie gydomi kitoje nei draudimo valstybėje narėje be išankstinio leidimo, turi teisę tik į tokių išlaidų, kokios yra numatytos draudimo valstybės narės sveikatos draudimo sistemoje, kompensavimą (pagal analogiją žr. Sprendimo Elchinov 80 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo sąlygos gali būti taikomos ir kitoje nei draudimo valstybėje narėje, jeigu jos nėra diskriminuojančios ir neriboja laisvo asmenų judėjimo. Tas pats pasakytina, be kita ko, apie reikalavimą iš anksto pasikonsultuoti su bendrosios praktikos gydytoju prieš kreipiantis į gydytoją specialistą (2003 m. gegužės 13 d. Sprendimo Müller-Fauré ir van Riet, C‑385/99, EU:C:2003:270, 98 ir 106 punktai).

64

Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad nedraudžiama valstybei narei nustatyti kompensacijos sumas, į kurias pacientai, kuriems buvo suteiktas gydymas kitoje valstybėje narėje, gali pretenduoti, tačiau jos turi būti pagrįstos objektyviais, nediskriminuojančiais ir skaidriais kriterijais (šiuo klausimu žr. 2003 m. gegužės 13 d. Sprendimo Müller-Fauré ir van Riet, C‑385/99, EU:C:2003:270, 107 punktą).

65

Direktyva 2011/24, kaip matyti visų pirma iš jos 8 konstatuojamosios dalies, buvo kodifikuota Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl tam tikrų kitoje nei sveikatos priežiūros paslaugų gavėjo gyvenamosios vietos valstybėje narėje suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų aspektų, ypač tokių paslaugų išlaidų kompensavimo, kad būtų galima bendriau,, be to, veiksmingiau taikyti Teisingumo Teismo principus, suformuluotus nagrinėjant konkrečias bylas.

66

Pagal Direktyvos 2011/24 2 straipsnio m punktą ji taikoma nepažeidžiant reglamentų Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009 nuostatų. Šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, „[g]avusi apdraustojo prašymą suteikti išankstinį leidimą gauti tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas, draudimo valstybė narė nustato, ar įvykdytos Reglamente [Nr. 883/2004] nustatytos sąlygos“, ir patikslinama, kad, „[j]ei tos sąlygos įvykdytos, išankstinis leidimas suteikiamas vadovaujantis tuo reglamentu, nebent pacientas prašo kitaip“. Minėtos direktyvos 46 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad jeigu įvykdytos Reglamente Nr. 883/2004 nustatytos leidimo dėl apmokėjimo suteikimo sąlygos, leidimas turėtų būti išduotas ir paslaugos suteikiamos laikantis šio reglamento, nebent pacientas būtų paprašęs kitaip. Tas pats pasakytina, kai leidimas yra suteiktas peržiūrėjus prašymą administracine arba teismine tvarka, o tą prašymą pateikęs asmuo gavo gydymo paslaugas kitoje valstybėje narėje.

67

Direktyvos 2011/24 III skyriaus, kuriame reglamentuojamas tarpvalstybinių sveikatos priežiūros išlaidų kompensavimas, 7 straipsnio „Bendrieji išlaidų kompensavimo principai“ 1 dalyje įtvirtintas principas, pagal kurį, „[n]edarant poveikio Reglamentui [Nr. 883/2004] ir laikantis 8 ir 9 straipsnių nuostatų, draudimo valstybė narė užtikrina, kad būtų kompensuotos apdraustojo tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos, jeigu aptariamos sveikatos priežiūros paslaugos priskiriamos paslaugoms, į kurias apdraustasis turi teisę draudimo valstybėje narėje“.

68

Direktyvos 2011/24 7 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad draudimo valstybė narė kompensuoja arba tiesiogiai apmoka tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas iki tokio lygio, iki kurio tokias išlaidas ji padengtų, jei tos sveikatos priežiūros paslaugos būtų suteiktos jos teritorijoje, neviršydama faktiškai gautų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų.

69

Be to, iš šios direktyvos 7 straipsnio 7 dalies matyti, kad draudimo valstybė narė apdraustajam, siekiančiam gauti kompensaciją už tarpvalstybines sveikatos priežiūros išlaidas, gali taikyti tokias pačias sąlygas, atitikties reikalavimams kriterijus ir reglamentavimo bei administracinius formalumus, neatsižvelgiant į tai, ar jie nustatyti vietos, regiono ar nacionaliniu lygiu, kokie būtų taikomi tas sveikatos priežiūros paslaugas suteikus jos teritorijoje, įskaitant sveikatos priežiūros specialisto atliekamą vertinimą, jei nustatytos sąlygos, atitikties reikalavimams kriterijai ir reglamentavimo bei administraciniai formalumai nėra diskriminaciniai ir neapriboja laisvo pacientų, paslaugų ir prekių judėjimo, išskyrus, kai tai objektyviai pateisinama būtinybe planuoti.

70

Galiausiai iš Direktyvos 2011/24 7 straipsnio 8 dalies matyti, kad valstybė narė nenustato reikalavimo gauti išankstinį leidimą tam, kad būtų kompensuotos tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos, išskyrus šios direktyvos 8 straipsnyje numatytus atvejus.

71

Dėl Direktyvos 2011/24 8 straipsnio, susijusio su „[s]veikatos priežiūros paslaugo[mi]s, kurioms gali būti taikomas išankstinio leidimo reikalavimas“, pažymėtina, kad nors šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudimo valstybė narė gali numatyti tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų kompensavimo išankstinio leidimo suteikimo sistemą, laikydamasi šio ir 9 straipsnių nuostatų, vis dėlto pagal to paties 8 straipsnio 1 dalį ši sistema, įskaitant atitinkamus kriterijus bei tų kriterijų taikymą ir individualius sprendimus dėl atsisakymo suteikti išankstinį leidimą, turi būti proporcinga siekiamo tikslo atžvilgiu ir negali tapti savavališko diskriminavimo priemone arba nepagrįsta laisvo pacientų judėjimo kliūtimi.

72

Direktyvos 2011/24 8 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos, kurioje nustatytas išsamus sveikatos priežiūros paslaugų, kurioms gali būti taikomas išankstinis leidimas, sąrašas, a punkte nurodytos paslaugos, „kurias būtina planuoti, siekiant užtikrinti, kad atitinkamos valstybės narės teritorijoje būtų pakankamos ir nuolat prieinamos įvairios ir subalansuotos kokybiško gydymo paslaugos, arba kad būtų kontroliuojamos išlaidos ir, kiek įmanoma, išvengta bet kokio finansinių, techninių ir žmogiškųjų išteklių švaistymo“, ir „jei atitinkamas pacientas bent vienai nakčiai būtų apgyvendintas ligoninėje“ (i papunktis) arba „jei reikia labai specializuotos ir išlaidų požiūriu brangios medicinos infrastruktūros arba medicinos įrangos“ (ii papunktis).

73

Iš Teisingumo Teismo turimos informacijos matyti, kad, pirma, pagal nacionalinės teisės aktus, galiojusius klostantis aplinkybėms pagrindinėje byloje, visų pirma pagal Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnio 6 dalį, siejamą su atitinkamomis Vyriausybės nutarimo ir Sektorinio dekreto nuostatomis, kompetentingos įstaigos sprendimas dėl kitoje valstybėje narėje suteikto gydymo ligoninėje ir dienos ambulatorinių procedūrų išlaidų kompensavimo priklauso nuo išankstinio leidimo suteikimo. Vis dėlto išmokų natūra, suteikiamų pagal Vengrijos socialinės apsaugos sistemą, kuriai priklauso WO, gavimui nebuvo taikomas reikalavimas gauti tokį leidimą.

74

Antra, kompetentinga įstaiga atmetė WO prašymą kompensuoti visas Vokietijoje jam suteiktų gydymo paslaugų išlaidas, nes jis neturėjo išankstinio leidimo. Buvo atsisakyta kompensuoti tiek 2016 m. spalio 18 d. atliktą oftalmologinę operaciją, tiek 2016 m. spalio 17 d. sveikatos patikros išlaidas, nors tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Vis dėlto iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad tokio leidimo reikėjo kompensuoti Vengrijos privalomuoju sveikatos draudimu apdraustam asmeniui su medicinine konsultacija susijusias išlaidas Vengrijoje.

75

Atsižvelgiant į šio sprendimo 58 punkte nurodytą jurisprudenciją, tokia išankstinio leidimo suteikimo tvarka, kokia įtvirtinta pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose, yra laisvės teikti paslaugas apribojimas.

76

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl apribojimo, kurį sudaro nacionalinės teisės aktuose įtvirtinta išankstinio leidimo suteikimo tvarka, proporcingumo, nes tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų kompensavimas visais atvejais siejamas su išankstinio leidimo suteikimu net ir tada, kai apdraustasis dėl sveikatos būklės ir reikalingo skubaus ir gyvybiškai svarbaus bei sudėtingo gydymo, nepateikė kompetentingai įstaigai prašymo suteikti leidimą prieš suteikiant gydymą. Be to, tas teismas nurodo, kad pateikus prašymą kompensuoti tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas neįmanoma patikrinti, ar jis atitinka nustatytas sąlygas, nes nėra numatyta galimybės pateikti prašymą suteikti leidimą a posteriori.

77

Vengrijos vyriausybė paaiškino, kad Vengrijos teisės aktuose nustatyta išankstinio leidimo dėl tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų kompensavimo tvarka siekiama suteikti galimybę nacionalinei socialinės apsaugos sistemai spręsti išimtinius planavimo klausimus, kylančius senėjančioje visuomenėje. Ši vyriausybė teigia, kad jei būtų numatyta galimybė prašyti leidimo a posteriori, tai nebeskatintų pacientų prašyti išankstinio leidimo ir labiau informuoti pacientai pasinaudotų galimybėmis gydytis užsienyje, dėl ko būtų išnaudoti nacionalinės socialinės apsaugos sistemos finansiniai ištekliai. Ši sistema, kuriai priklauso keli milijonai apdraustųjų, per ilgą laiką taptų silpnesnė tiek finansiškai, tiek žmogiškųjų išteklių atžvilgiu.

78

Vengrijos vyriausybės pateiktas pateisinimas iš esmės susijęs su būtinybe užtikrinti planavimo galimybę, siekiant, pirma, garantuoti atitinkamos valstybės narės teritorijoje pakankamą ir nuolat prieinamą kokybiško gydymo ligoninėje paslaugų subalansuotą įvairovę, antra, siekiant kontroliuoti išlaidas ir, kiek įmanoma, išvengti bet kokio finansinių, techninių ir žmogiškųjų išteklių iššvaistymo. Kaip matyti iš šio sprendimo 59 ir 72 punktų, tokie tikslai iš esmės gali pateisinti išankstinio leidimo kompensuoti kitoje valstybėje narėje gautų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas tvarkos nustatymą, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su SESV 56 straipsniu ir Direktyvos 2011/24 8 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktu.

79

Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 60, 61 ir 72 punktų, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusia su SESV 56 straipsniu ir Direktyvos 2011/24 8 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktu, šis reikalavimas gali būti taikomas tik tam tikrais atvejais, kurių baigtinis sąrašas pateiktas šioje jurisprudencijoje ir pastarosios nuostatos i ir ii papunkčiuose, tarp kurių nėra gydytojo konsultacijos. Tokiu atveju laisvės teikti paslaugas apribojimas, kurį sudaro išankstinis leidimo dėl tokios konsultacijos kitoje valstybėje narėje reikalavimo nustatymas gyvenamosios vietos valstybėje narėje, negali būti pateisinamas ankstesniame šio sprendimo punkte nurodytais tikslais ir neatitinka Direktyvos 2011/24 8 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkto i ir ii papunkčiuose nustatytų sąlygų.

80

Kiek tai susiję su WO atlikta oftalmologine operacija Vokietijoje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įsitikinti, kad tai yra gydymas ligoninėje arba sudėtingas gydymas ne ligoninėje, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nurodytą šio sprendimo 60 punkte, ir Direktyvos 2011/24 8 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkto i arba ii papunkčius. Tik tokiu atveju Vengrijos vyriausybės nurodytas reikalavimas iš esmės būtų priimtinas.

81

Jei atitinkamos sveikatos priežiūros paslaugos būtų įvardytos kaip gydymas ligoninėje ar sudėtingas gydymas ne ligoninėje, dar reikėtų patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nustatyta išankstinio leidimo sistema siekiant kompensuoti tokio gydymo išlaidas kitoje valstybėje narėje, atitinka būtinumo ir proporcingumo principus pagal šio sprendimo 62 punkte nurodytą jurisprudenciją ir Direktyvos 2011/24 8 straipsnio 1 dalį.

82

Kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, pagal nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos bet kuriuo atveju atsisakoma apmokėti suteikto gydymo ligoninėje išlaidas, jei nėra gauta išankstinio leidimo, apdraustasis, kuris dėl sveikatos būklės ar būtinybės skubiai gydytis ligoninėje negalėjo pateikti prašymą suteikti tokį leidimą ar negalėjo laukti kompetentingos įstaigos atsakymo, praranda teisę prašyti šios institucijos apmokėti šio gydymo išlaidas, net jei visos kitos tokio apmokėjimo sąlygos įvykdytos (Sprendimo Elchinov 45 punktas).

83

Teisingumo Teismas konstatavo, kad šio sprendimo ankstesniame punkte nurodytais atvejais tokio gydymo apmokėjimas nėra kliūtis įgyvendinti medicinos paslaugų planavimo tikslus ir juo nedaroma didelės žalos socialinės apsaugos sistemos finansinei pusiausvyrai, toks apmokėjimas neturi poveikio siekiant užtikrinti subalansuotas ir visiems prieinamas ligoninių paslaugas ar galimybei užtikrinti gydymo pajėgumus arba su medicina susijusią kompetenciją nacionalinėje teritorijoje (Sprendimo Elchinov 46 punktas).

84

Argumentai, kuriuos Teisingumo Teismas pateikė dėl teisės į gydymo ligoninėje kitoje valstybėje narėje išlaidų apmokėjimą be išankstinio leidimo pagal EB 49 straipsnį ir Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnį, gali būti taikomi ir SESV 56 straipsniui bei Direktyvai 2011/24, kiek tai susiję su teise gauti išlaidų kompensaciją dėl gydymo ligoninėje ar sudėtingo gydymo ne ligoninėje, atlikto kitoje valstybėje narėje be išankstinio leidimo.

85

Taigi nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias kompetentinga įstaiga nekompensuoja išlaidų, susijusių su kitoje valstybėje narėje suteiktu gydymu ligoninėje arba sudėtingu gydymu ne ligoninėje be išankstinio leidimo net ir tais atvejais, kai apdraustasis negalėjo pateikti prašymo suteikti tokį leidimą arba laukti kompetentingos įstaigos sprendimo dėl pateikto prašymo dėl priežasčių, susijusių su jo sveikatos būkle ar būtinybe gauti tokį gydymą skubos tvarka, nors įvykdytos tokio kompensavimo sąlygos, neatitinka proporcingumo reikalavimo, nurodyto šio sprendimo 62 ir 71 punktuose. Todėl šiomis nuostatomis neproporcingai apribojama SESV 56 straipsnyje įtvirtinta laisvė teikti paslaugas ir pažeidžiama Direktyvos 2011/24 8 straipsnio 1 dalis.

86

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia taip atsakyti į pirmąjį ir antrąjį klausimus:

87

Trečiuoju klausimu, kurį reikia nagrinėti trečiuoju etapu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/24 9 straipsnio 3 dalis, pagal kurią valstybės narės įpareigojamos nustatyti pagrįstus terminus nagrinėti prašymus dėl tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose, neatsižvelgiant į paciento, paprašiusio išankstinio leidimo apmokėti tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas, sveikatos būklę, numatytas 31 dienų terminas suteikti tokį leidimą ir 23 dienų terminas atsisakyti jį suteikti.

88

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2011/24 9 straipsnio 3 dalį valstybės narės įpareigojamos nustatyti pagrįstus terminus, per kuriuos turi būti išnagrinėjami prašymai dėl tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų, o nagrinėjant šiuos prašymus pagal šios nuostatos a ir b punktus atsižvelgiama atitinkamai į „konkrečią sveikatos būklę“ bei „skubą ir individualias aplinkybes“.

89

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad prašymų suteikti išankstinį leidimą apmokėti tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas nagrinėjimo terminas Vengrijos teisės aktuose nustatytas neatsižvelgiant į tokio leidimo prašančio paciento sveikatos būklę, tiek iš Vengrijos vyriausybės, tiek iš Komisijos rašytinių pastabų matyti, kad pagal Vyriausybės nutarimo 7 straipsnio 1 dalį, kuria į Vengrijos teisės sistemą perkelta Direktyvos 2011/24 9 straipsnio 3 dalis, kompetentinga įstaiga, įgyvendindama šio nutarimo 5 straipsnyje numatytą leidimo suteikimo procedūrą, gali atsižvelgti į individualias nagrinėjamas aplinkybes ir skubą.

90

Be to, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad nagrinėdamos prašymus suteikti išankstinį leidimą dėl tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų kompetentingos įstaigos neatsižvelgė į individualias aplinkybes ir konkretaus atvejo skubą.

91

Taigi į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2011/24 9 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatytas 31 dienos terminas kompetentingai įstaigai suteikti išankstinį leidimą dėl tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo ir 23 dienų terminas prašymui atmesti, nes šie terminai suteikia galimybę atsižvelgti į nagrinėjamas individualias aplinkybes ir skubą.

92

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: