1

Apeliaciniu skundu apeliantė prašo panaikinti 2018 m. lapkričio 8 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Troszczynski / Parlamentas (T‑550/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:754, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo tas teismas atmetė jos ieškinį dėl 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento sprendimo atšaukti jos, kaip Parlamento narės, imunitetą panaikinimo (toliau – ginčijamas sprendimas).

2

Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų, pridėto prie ESS ir SESV (OL C 202, 2016, p. 266, toliau – Protokolas), 8 straipsnyje nustatyta:

„Europos Parlamento nariai negali būti apklausiami, sulaikomi ar traukiami atsakomybėn dėl einant pareigas pareikštos nuomonės ar balsavimo.“

3

Protokolo 9 straipsnyje nurodyta:

„Europos Parlamento nariai sesijų metu naudojasi:

Imunitetas taip pat galioja Europos Parlamento nariams vykstant į Europos Parlamento susitikimų vietą arba grįžtant iš jos.

Imunitetu negali naudotis narys, užkluptas darantis nusikaltimą, taip pat joks imunitetas negali sukliudyti Europos Parlamentui pasinaudoti savo teise atšaukti vieno iš narių imunitetą.“

4

Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių (8-oji Parlamento kadencija – 2017 m. sausio mėn.) (toliau – Darbo tvarkos taisyklės) 5 straipsnio „Privilegijos ir imunitetai“ 2 dalies antrame sakinyje nustatyta:

„Parlamento nario imunitetas nėra jo asmeninė privilegija, bet viso Parlamento ir jo narių nepriklausomybės garantija.“

5

Ginčo aplinkybės išdėstytos skundžiamo sprendimo 1–10 punktuose ir šios bylos tikslais jas galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

6

Apeliantė buvo išrinkta į Europos Parlamentą per 2014 m. gegužės 22–25 d. vykusius 8-osios Parlamento kadencijos rinkimus.

7

2015 m. rugsėjo 23 d. apeliantės tviterio paskyroje buvo paskelbta nuotrauka, kurioje vaizduojama grupė moterų, vilkinčių visą veidą, išskyrus akis, dengiančius apdangalus ir, atrodo, laukiančių prie šeimos išmokų kasos (CAF). Prie nuotraukos buvo pridėtas toks komentaras: „2014 m. gruodžio 9 d. Roni su Bua CAF. Vilkėti visą veidą dengiantį apdangalą draudžiama pagal įstatymą <…>“ (toliau – tviterio žinutė, dėl kurios kilo ginčas).

8

2015 m. lapkričio 27 d. Sena-Sen Deni (Prancūzija) CAF generaliniam direktoriui pateikus skundą dėl viešojo administravimo institucijos viešo šmeižimo, Bobinji (Prancūzija) prokuroras 2016 m. sausio 19 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą „dėl neapykantos ar smurto prieš asmenį ar asmenų grupę dėl jų kilmės ar jų priklausymo tam tikrai etninei grupei, tautai, rasei ar religijai“ kurstymo ir dėl viešo šmeižimo.

9

Apeliantė ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo pakviesta pirmą kartą atvykti į teismą 2016 m. rugsėjo 20 d. Remdamasi savo, kaip Europos Parlamento narės, imunitetu ji atsisakė paklusti šiam šaukimui.

10

2016 m. rugsėjo 23 d.Tribunal de grande instance de Bobigny (Bobinji apygardos teismas, Prancūzija) ikiteisminio tyrimo teisėjas paprašė kreiptis į Parlamentą su prašymu atšaukti tokį imunitetą.

11

2016 m. gruodžio 1 d. Prancūzijos teisingumo ministras perdavė šį prašymą Parlamento pirmininkui.

12

2017 m. balandžio 11 d. Parlamento Teisės reikalų komitetas išklausė apeliantę.

13

2017 m. birželio 14 d. Parlamentas priėmė ginčijamą sprendimą.

14

2018 m. balandžio 26 d. nutartimi Tribunal de grande instance de Bobigny (Bobinji apygardos teismas) už tyrimą atsakingas pirmininko pavaduotojas perdavė apeliantės bylą tribunal correctionnel (baudžiamasis teismas).

15

2017 m. rugpjūčio 12 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliantės ieškinį, juo buvo prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą ir atlyginti neturtinę žalą, tariamai patirtą dėl šio sprendimo.

16

Grįsdama savo reikalavimus apeliantė nurodė keturis pagrindus: pirmasis buvo grindžiamas Protokolo 8 straipsnio pažeidimu, antrasis – Protokolo 9 straipsnio pažeidimu, trečiasis – pareigos motyvuoti ir vienodo požiūrio bei gero administravimo principų pažeidimu, ketvirtasis – teisės į gynybą pažeidimu ir Parlamento darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 9 dalies ir 150 straipsnio 2 dalies neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu.

17

Bendrasis Teismas ieškinio pirmąjį ir antrąjį pagrindus išnagrinėjo kartu, pirmiausia skundžiamo sprendimo 34 punkte priminęs, kad jei Parlamentas, gavęs prašymą atšaukti Parlamento nario imunitetą, padaro išvadą, kad Protokolo 8 straipsnis netaikomas veiksmams, kuriais grindžiamas šis prašymas, jis turi patikrinti, ar atitinkamam Parlamento nariui dėl šių veiksmų taikytinas Protokolo 9 straipsnyje numatytas imunitetas, ir, jei taip, nuspręsti, ar galima atšaukti šį imunitetą.

18

Paskui Bendrasis Teismas argumentus, kuriuos apeliantė pateikė šiems dviem pagrindams pagrįsti, suskirstė į penkias dalis: pirmoji buvo grindžiama tuo, kad tviterio žinutei, dėl kurios kilo ginčas, taikytinas Prancūzijos Konstitucijos 26 straipsnis; antroji – tuo, kad ši žinutė yra apeliantės einant Parlamento narės pareigas pareikšta nuomonė, kaip tai suprantama pagal Protokolo 8 straipsnį; trečioji – pagrindinės teisės į saviraiškos laisvę pažeidimu, kurį Parlamentas padarė nepagrįstai atšaukdamas apeliantės parlamentinį imunitetą; ketvirtoji – tuo, kad apeliantė nėra tviterio žinutės, dėl kurios kilo ginčas, autorė; penktoji – apeliantės ir Parlamento nepriklausomumo pažeidimu.

19

Bendrasis Teismas atmetė pirmą dalį kaip netinkamą. Skundžiamo sprendimo 41 punkte jis konstatavo, kad motyvas, kuriuo remdamasis Parlamentas nusprendė, jog apeliantei negalėjo būti taikomas Prancūzijos Konstitucijos 26 straipsnis, yra ne tai, kad pareiškimas, dėl kurio kilo ginčas, buvo padarytas tviteryje, o tai, kad tviterio žinutė, dėl kurios kilo ginčas, negali būti laikoma apeliantės einant Parlamento narės pareigas pareikšta nuomone ar balsavimu, kaip tai suprantama pagal Protokolo 8 straipsnį.

20

Antra dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta. Skundžiamo sprendimo 53 punkte Bendrasis Teismas iš esmės konstatavo, kad tviterio žinutėje, dėl kurios kilo ginčas, buvo apgailestaujama dėl Prancūzijos įstatymo, draudžiančio dengti veidą viešojoje vietoje, nesilaikymo ir ji buvo susijusi su konkrečiu įvykiu, kuris, kaip nurodyta, įvyko prie įstaigos, teikiančios viešąją paslaugą Prancūzijos teritorijoje; tos žinutės negalima prilyginti bendresnei pozicijai dėl aktualių ar Parlamento nagrinėjamų klausimų. Remdamasis tuo, skundžiamo sprendimo 54 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad nėra akivaizdaus tiesioginio ryšio tarp tviterio žinutės, dėl kurios kilo ginčas, ir apeliantės, kaip Parlamento narės, pareigų, todėl Parlamentas nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos nusprendęs, jog kaltinimai apeliantei nebuvo susiję su jai einant Parlamento nario pareigas pareikšta nuomone ar balsavimu, kaip tai suprantama pagal Protokolo 8 straipsnį.

21

Trečia dalis taip pat buvo atmesta kaip nepagrįsta. Nors Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 58 punkte priminė, kad Protokolo 8 straipsnis glaudžiai susijęs su saviraiškos laisvės apsauga, to sprendimo 59 punkte jis nurodė, jog apeliantei inkriminuojamos veikos nepateko į minėto straipsnio taikymo sritį, taigi Parlamentas nepažeidė šios laisvės.

22

Bendrasis Teismas atmetė ketvirtą dalį kaip netinkamą. Skundžiamo sprendimo 61 ir 62 punktuose jis pažymėjo, kad, pirma, klausimas, ar teikiant prašymą atšaukti imunitetą buvo įvykdytos imuniteto atšaukimo sąlygos, skiriasi nuo klausimo, ar yra įrodytos atitinkamam Parlamento nariui inkriminuojamos veikos, ir, antra, Parlamentas neturi spręsti apeliantės atsakomybės už šias veikas klausimo.

23

Galiausiai penkta dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta. Skundžiamo sprendimo 66 ir 67 punktuose Bendrasis Teismas pažymėjo: kadangi Protokolo 9 straipsnyje numatyta Parlamento galimybė atšaukti narių imunitetą, šiai institucijai negalima priekaištauti, kad ji, atsižvelgusi į bylos aplinkybes ir Prancūzijos teisingumo ministro pateiktą prašymą, nusprendė esant tikslinga atšaukti apeliantės imunitetą, kad Prancūzijos teisėsaugos institucijos galėtų tęsti pradėtą tyrimą.

24

Dėl trečiojo pagrindo, kurio pirma dalis buvo grindžiama pareigos motyvuoti ir vienodo požiūrio principo pažeidimu, o antra – gero administravimo principo pažeidimu, pažymėtina, jog skundžiamo sprendimo 102 punkte Bendrasis Teismas atmetė visą šį pagrindą.

25

Dėl šio pagrindo pirmos dalies, kurioje apeliantė tvirtino, kad Parlamentas ją vertino kitaip nei Parlamento narius, kurių situacija buvo panaši, pakankamai to nepagrindęs, skundžiamo sprendimo 76 punkte Bendrasis Teismas pirmiausia nurodė, kad 2003 m. birželio 6 d. Parlamento Teisės ir vidaus rinkos komiteto dokumentas „Pranešimas nariams Nr. 11/2003“ dėl „Imuniteto atšaukimo pagal Protokolo dėl privilegijų ir imunitetų [9] straipsnį. Principai, nustatyti remiantis bylomis dėl nuomonės pareiškimo“ (toliau – Pranešimas Nr. 11/2003), kuriuo apeliantė rėmėsi grįsdama šią pirmą dalį, nėra Parlamento aktas, kaip tai suprantama pagal SESV 288 straipsnį, ir neturi privalomosios galios. Paskui skundžiamo sprendimo 80 ir 81 punktuose Bendrasis Teismas pažymėjo, pirma, jog kadangi apeliantė konkrečiai nenurodė, kokios veikos ar pareiškimai buvo inkriminuoti Parlamento nariams, kuriems, kaip ji teigia, šis pranešimas buvo palankus, ir nepatikslino atitinkamų veikų konteksto, ji neįrodė, kad tų Parlamento narių situacija buvo panaši į jos situaciją. Antra, kadangi nagrinėjamu atveju tarp tviterio žinutės, dėl kurios kilo ginčas, ir apeliantės, kaip Parlamento narės, pareigų nebuvo tiesioginio ryšio, ji neįrodė, kad Parlamentas nesilaikė šiame pranešime įtvirtinto principo, pagal kurį, imunitetas neatšaukiamas, jei veiksmai, kuriais kaltinamas Parlamento narys, yra jo politinės veiklos dalis arba tiesiogiai su ja susiję.

26

Dėl to paties pagrindo antros dalies Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 88 ir 99 punktuose pažymėjo, kad apeliantė nepateikė jokių konkrečių įrodymų, išskyrus kitą politinę ideologiją, galinčių patvirtinti, kad Prancūzijos vyriausybė, būtent jos teisingumo ministras, persekiojo Front national, kuriam ji atstovauja, ar kad tik dėl jos narystės šioje partijoje ar iš dalies dėl šios narystės buvo pradėtas teisminis tyrimas. Skundžiamo sprendimo 94 punkte Bendrasis Teismas taip pat konstatavo, kad jokia aplinkybė neleidžia manyti, jog prašymas atšaukti apeliantės parlamentinį imunitetą buvo pateiktas vykstant neįprastam teismo procesui, visų pirma kiek tai susiję su terminais. Galiausiai skundžiamo sprendimo 96 punkte jis padarė išvadą, kad nė viena iš apeliantės nurodytų aplinkybių: kad tviterio žinutė parašė jos padėjėjas, kad ji ją ištrynė, kai tik apie ją sužinojo, ir kad jei apeliantė būtų nuteista, pritaikius papildomą bausmę jai galėtų būti uždrausta kandidatuoti rinkimuose ir ji galėtų prarasti savo, kaip Europos Parlamento narės, mandatą ir kitus savo mandatus, nėra aplinkybės, į kurias Parlamentas turėjo atsižvelgti siekdamas nustatyti, ar šioje byloje tenkintos Parlamento nario imuniteto atšaukimo pagal Protokolo 9 straipsnį sąlygos.

27

Siekdamas išsamumo Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 101 punkte konstatavo, kad šio sprendimo 14 punkte minėta nutartis perduoti bylą tribunal correctionnel (baudžiamasis teismas) buvo priimta vėliau nei ginčijamas sprendimas ir ja siekiama paneigti apeliantės argumentus dėl Prancūzijos teisėsaugos institucijų fumus persecutionis. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pažymėjo, kad pagal minėtą nutartį aplinkybė, jog apeliantė nėra tviterio žinutės, dėl kurios kilo ginčas, autorė, netrukdo patraukti jos atsakomybėn pagal taikytinos redakcijos 1881 m. liepos 29 d. Įstatymą dėl spaudos laisvės (JORF, 1881 m. liepos 30 d., p. 4201; toliau – 1881 m. liepos 29 d. įstatymas).

28

Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

29

Parlamentas prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

30

Grįsdama apeliacinį skundą apeliantė nurodo du pagrindus, kurie kartu išdėstyti viename skyriuje „Bendrojo Teismo padarytas Sąjungos teisės pažeidimas – teisės klaida ir teisinio pobūdžio klaida kvalifikuojant veikas – akivaizdi vertinimo klaida“. Apeliantė būtent nurodo, jog Bendrasis Teismas padarė dvi „akivaizdžias vertinimo klaidas“, kai nagrinėjo ieškinio antrąjį ir trečiąjį pagrindus, šios klaidos turėjo „įtakos Bendrojo Teismo atliktam teisiniam pareiškimų, už kuriuos ji buvo persekiojama, ir jų konteksto kvalifikavimui“ ir dėl jo apeliantei klaidingai netaikytos Protokolo 8 ir 9 straipsnių nuostatos.

31

Nurodydama pirmąjį pagrindą apeliantė, remdamasi skundžiamo sprendimo 47 ir 52–54 punktais, priekaištauja Bendrajam Teismui, kad šis nekvalifikavo tviterio žinutės, dėl kurios kilo ginčas, kaip nuomonės, pareikštos jai einant Parlamento narės pareigas. Grįsdama šį pagrindą apeliantė nurodo tris argumentus.

32

Pirma, Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, kad įvykis, pakomentuotas tviterio žinutėje, dėl kurios kilo ginčas, dėl to, kad įvyko Prancūzijoje, nėra viena iš Europos Parlamento nario intereso sričių, nors visi Parlamento nariai renkami savo valstybėse, atstovauja savo rinkėjams ir per savo kadenciją su jais turi palaikyti reikiamą ryšį, be kita ko, aptardami rinkėjus dominančius arba su jais susijusius klausimus.

33

Antra, Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad nuomonė būtinai yra bendros pozicijos, nesusijusios su konkrečiu įvykiu, išraiška. Apeliantė mano, kad toks teiginys prieštarauja tiek Pranešimui Nr. 11/2003, pirmiausia jo antrajam principui, tiek 1881 m. liepos 29 d. įstatymui, pagal kurį tviterio žinutė, dėl kurios kilo ginčas, laikytina nuomone. Galiausiai apeliantė remiasi 2009 m. spalio 8 d. Sprendimu Brunet-Lecomte ir Tanant prieš Prancūziją (CE:ECHR:2009:1008JUD001266206), kuriame Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad įžeidžiami ar šmeižiantys teiginiai gali tapti politinės diskusijos objektu ir būti saugomi remiantis pagrindine teise, kurią sudaro saviraiškos laisvė, jei yra bendrasis interesas diskutuoti atitinkamu klausimu.

34

Trečia, Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad tai, jog Parlamento narys akcentuoja Prancūzijos įstatymui prieštaraujantį elgesį, nėra aktualus klausimas. Šiuo klausimu apeliantė tvirtina, pirma, kad visą veidą dengiančio apdangalo vilkėjimas viešojoje vietoje, kaip priklausymo islamui išraiška, yra „bendrojo intereso klausimas, susijęs su visuomenės gyvenimu ir moterų teise“. Be to, Bendrasis Teismas turėjo taikyti 2011 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Patriciello (C‑163/10, EU:C:2011:543) suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią atsisakant atšaukti Parlamento nario imunitetą reikia išsiaiškinti, ar vykdydamas politinę veiklą jis elgėsi bendram savo rinkėjų labui.

35

Parlamentas savo ruožtu mano, kad šie trys argumentai grindžiami klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu, todėl apeliacinio skundo pirmasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

36

Nurodydama apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą apeliantė iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė Protokolo 8 straipsnį, kai nusprendė, kad tviterio žinutė, dėl kurios kilo ginčas, nėra jai einant Parlamento narės pareigas pareikšta nuomonė, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

37

Šiuo klausimu primintina, pirma, kad Protokolo 8 straipsnis yra specialioji nuostata, skirta Europos Parlamento narių saviraiškos laisvei ir nepriklausomumui apsaugoti, todėl ja draudžiamas bet koks teismo procesas dėl šių narių einant Parlamento narių pareigas pareikštos nuomonės ar balsavimo (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Patriciello, C‑163/10, EU:C:2011:543, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

38

Antra, Protokolo 8 straipsnis, atsižvelgiant į jo tikslą ir formuluotę, kurioje aiškiai nurodomos Europos Parlamento narių pareikštos nuomonės ir balsavimas, iš esmės taikomas pačiame Parlamente jų padarytiems pareiškimams. Vis dėlto neatmestina, kad Parlamento nario už Parlamento ribų padarytas pareiškimas gali būti laikomas jam einant Parlamento nario pareigas pareikšta nuomonė, nes tokios nuomonės buvimas priklauso ne nuo jos pareiškimo vietos, o nuo pobūdžio ir turinio. Todėl pagal šią nuostatą sąvoka „nuomonė“ turi būti suprantama plačiai, kaip apimanti teiginius arba pareiškimus, kurie pagal savo turinį prilygsta subjektyvų vertinimą išreiškiantiems teiginiams (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Patriciello, C‑163/10, EU:C:2011:543, 29, 30 ir 32 punktus).

39

Trečia, kadangi Protokolo 8 straipsnyje numatytas imunitetas gali galutinai užkirsti kelią nacionalinėms teisėsaugos institucijoms ir teismams įgyvendinti savo kompetenciją baudžiamojo persekiojimo ir bausmių už nusikalstamas veikas skyrimo srityse, taigi ir atimti iš šiomis nuomonėmis įžeistų asmenų galimybę kreiptis į teismą, įskaitant galimybę kreiptis į civilinį teismą dėl patirtos žalos atlyginimo, ryšys tarp pareikštos nuomonės ir Parlamento nario pareigų turi būti tiesioginis ir akivaizdus (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Patriciello, C‑163/10, EU:C:2011:543, 33–35 punktus).

40

Ketvirta, kitaip nei Protokolo 9 straipsnio pirmos pastraipos a punkte numatyta Parlamento nario neliečiamybė, kuri priklauso nuo nacionalinės teisės, Protokolo 8 straipsnyje numatyto imuniteto apimtis, nesant nuorodos į nacionalinę teisę, turi būti nustatyta remiantis vien Sąjungos teise (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Patriciello, C‑163/10, EU:C:2011:543, 25 punktą).

41

Šioje byloje, kalbant apie pirmąjį argumentą, pateiktą grindžiant pirmąjį pagrindą, reikia konstatuoti, kaip savo išvados 61–63 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, kad, priešingai, nei teigia apeliantė, Bendrasis Teismas netvirtino, kad nurodytas įvykis, pakomentuotas tviterio žinutėje, dėl kurios kilo ginčas, nėra vienas iš klausimų, priskirtinų Parlamento nario interesų sričiai, nes šio įvykio geografinė vieta yra Prancūzijoje. Jis taip pat neatmetė galimybės, jog įvykiai, susiję su problemomis, kurių kyla dėl islamizmo ir moterų teisių pažeidimų, gali būti bendrojo intereso klausimai. Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 53 punkte iš esmės nurodė, jog tviterio žinutė, dėl kurios kilo ginčas, labiau panaši į norą akcentuoti Prancūzijos įstatymui prieštaraujantį elgesį, o ne į reiškiamą susirūpinimą dėl moterų teisių apsaugos, todėl jos negalima prilyginti bendresnės pozicijos dėl aktualių ar Parlamento nagrinėjamų klausimų išraiškai.

42

Darytina išvada, kad pirmasis argumentas, pateiktas grindžiant pirmąjį pagrindą, paremtas klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu ir turi būti atmestas.

43

Kalbant apie antrąjį argumentą, pateiktą grindžiant pirmąjį pagrindą, reikia konstatuoti, pirma, kad, kaip savo išvados 64 ir 65 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, skundžiamo sprendimo 46 punkte Bendrasis Teismas sąvokos „nuomonė“, kaip ji suprantama pagal Protokolo 8 straipsnį, neapribojo bendros pozicijos, nesusijusios su konkrečiu įvykiu, išraiška. Atvirkščiai, remdamasis Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl sąvokos „nuomonė“, Bendrasis Teismas priminė, kad ši sąvoka turi būti suprantama plačiai, kaip apimanti teiginius arba pareiškimus, kurie pagal savo turinį prilygsta subjektyvų vertinimą išreiškiantiems teiginiams. Taigi Bendrasis Teismas nepagrįstai neapribojo šios sąvokos turinio, o, atlikęs analizę, tik konstatavo, kad tarp tviterio žinutės, dėl kurios kilo ginčas, ir apeliantės, kaip Parlamento narės, pareigų nėra akivaizdaus tiesioginio ryšio.

44

Antra, apeliantės nurodyto Pranešimo Nr. 11/2003, nekreipiant dėmesio į jo teisiškai neprivalomą pobūdį, antrajame principe tik paaiškinama, kad nuomonių, susijusių su Parlamento nario politine veikla, dėl kurių neatšaukiamas imunitetas, išraiškomis laikytini pareiškimai (įskaitant iš nacionalinio parlamento publikai skirtos tribūnos) viešuosiuose susirinkimuose, politinėse publikacijose, spaudoje, knygose, televizijoje, pasirašant politinio pobūdžio skrajutes ar net teisme, tačiau nenurodyta, kokius reikalavimus jos turi atitikti, kad joms, kaip einant Parlamento nario pareigas pareikštoms nuomonėms ar balsavimui, būtų taikomas Protokolo 8 straipsnis. Taigi šiuo pranešimu negalima remtis ginčijant Bendrojo Teismo išvadą, kad tviterio žinutė, dėl kurios kilo ginčas, nesusijusi su apeliantės, kaip Parlamento narės, pareigų vykdymu, kaip tai suprantama pagal Protokolo 8 straipsnį, kaip jis aiškinamas, be kita ko, 2011 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Patriciello (C‑163/10, EU:C:2011:543, 32–35 punktai).

45

Trečia, kadangi, kaip priminta šio sprendimo 40 punkte, Protokolo 8 straipsnyje numatyto imuniteto apimtis turi būti nustatyta remiantis vien Sąjungos teise, apeliantės argumentas, grindžiamas 1881 m. liepos 29 d. įstatymu, neturi reikšmės ir turi būti atmestas kaip netinkamas.

46

Ketvirta, taip pat neturi reikšmės 2009 m. spalio 8 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Brunet-Lecomte ir Tanant prieš Prancūziją (CE:ECHR:2009:1008JUD001266206), kuriuo dėl nurodyto aspekto remiasi apeliantė. Pakanka konstatuoti, kad šis sprendimas susijęs ne su klausimu, ar pareiškimas yra einant pareigas Parlamento nario pareikšta nuomonė, bet, kaip nurodo pati apeliantė, su galimybe pripažinti, kad šmeižikiškas teiginys yra saugomas pagal pagrindinę teisę į saviraiškos laisvę.

47

Kalbant apie trečiąjį argumentą, pateiktą grindžiant pirmąjį pagrindą, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia apeliantė, Bendrasis Teismas nekonstatavo, jog tai, kad Parlamento narys akcentuoja nacionaliniams įstatymams prieštaraujantį elgesį, nėra aktualus klausimas. Iš tiesų skundžiamo sprendimo 53 punkte Bendrasis Teismas tik konstatavo, kad tviterio žinutė, dėl kurios kilo ginčas, labiau panaši į norą akcentuoti Prancūzijos įstatymui prieštaraujantį elgesį nei į susirūpinimą moterų teisių apsauga, todėl tai, kad apeliantė yra pakaitinė Parlamento Moterų teisių komiteto ir lyčių lygybės komiteto narė, neleidžia susieti tokios žinutės su jos, kaip Parlamento narės, pareigomis.

48

Taigi pirmasis pagrindas, grindžiamas Bendrojo Teismo padarytu Protokolo 8 straipsnio pažeidimu, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

49

Nurodydama antrąjį pagrindą apeliantė, remdamasi skundžiamo sprendimo 61, 62, 96, 100 ir 101 punktais, iš esmės priekaištauja Bendrajam Teismui, kad šis patvirtino ginčijamą sprendimą ir klaidingai nusprendė, jog įvykdytos jos parlamentinio imuniteto atšaukimo sąlygos. Grįsdama šį pagrindą apeliantė nurodo tris argumentus.

50

Pirma, Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, kad Parlamentas neturi tikrinti, ar Parlamento nariui, kurio parlamentinį imunitetą prašoma atšaukti, inkriminuojamos veikos yra įrodytos, nors Parlamentas išnagrinėjo ir pripažino šias veikas.

51

Antra, Bendrasis Teismas nepadarė teisingų teisinių išvadų dėl 1881 m. liepos 29 d. įstatymo 42 straipsnio, kuriuo remdamosi kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos dėl jame nustatytos „pakopinės atsakomybės“ gali persekioti tikrąjį tviterio žinutės, dėl kurios kilo ginčas, autorių, šiuo atveju – apeliantės padėjėją.

52

Trečia, skundžiamo sprendimo 101 punkte Bendrasis Teismas, remdamasis šio sprendimo 14 punkte minėta nutartimi perduoti bylą tribunal correctionnel (baudžiamasis teismas), padarė priešingą teisinę išvadą nei ta, kurią turėjo padaryti, nes apeliantė nebuvo tviterio žinutės, dėl kurios kilo ginčas, autorė ir ją pašalino, kai tik apie ją sužinojo, o tai įrodo, kad ji neketino daryti pažeidimo. Be to, ta aplinkybė, kad tik apeliantės byla buvo perduota tribunal correctionnel (baudžiamasis teismas), o tviterio žinutės, dėl kurios kilo ginčas, tikrajam autoriui buvo pritaikyta senatis, parodo „teisėjo atkaklumą“ jos atžvilgiu ir reiškia „ketinimą jai pakenkti politiniu lygmeniu, t. y. elgesį, būdingą fumus persecutionis“.

53

Parlamentas mano, kad apeliacinio skundo antrasis pagrindas nepriimtinas, nes trys jam pagrįsti pateikti argumentai neatitinka nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmoje pastraipoje, Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkte ir 169 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nei reikalavimų, nurodytų Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl Bendrojo Teismo klaidų, kuriomis gali būti remiamasi grindžiant apeliacinį skundą, nustatymo, nei sąlygų, kurioms esant Teisingumo Teismui vykstant apeliaciniam procesui gali būti pateiktos nagrinėti įrodymų vertinimo klaidos. Parlamentas remiasi 2013 m. birželio 27 d. Nutartimi Concal / Komisija (C‑570/12 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2013:440, 13 punktas) ir 2010 m. rugsėjo 16 d. Nutartimi Dominio de la Vega / VRDT (C‑459/09 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2010:533, 44 punktas).

54

Apeliacinio skundo antrajame pagrinde apeliantė iš esmės nurodo, kad Bendrasis Teismas pažeidė Protokolo 9 straipsnį, kai patvirtino ginčijamą sprendimą.

55

Pirmiausia reikia pažymėti, kad antrajam pagrindui pagrįsti pateiktuose argumentuose pakankamai nurodytos klaidos, dėl kurių apeliantė priekaištauja Bendrajam Teismui, todėl, priešingai, nei teigia Parlamentas, šio pagrindo negalima iš karto atmesti kaip nepriimtino.

56

Nagrinėjant šį pagrindą iš esmės reikia priminti, kad nors Protokolo 9 straipsnio pirmos pastraipos a punkte numatyta, kad Parlamento sesijų metu jo nariai savo valstybės teritorijoje naudojasi imunitetais, kurie toje valstybėje suteikiami jų parlamento nariams, to paties straipsnio trečioje pastraipoje nurodyta, kad Parlamentas gali nuspręsti atšaukti vieno iš savo narių imunitetą.

57

Dėl pirmojo argumento, pateikto grindžiant antrąjį pagrindą, reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 61, 62 ir 96 punktuose Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, jog klausimas, ar prašymo atšaukti Parlamento nario imunitetą pagal Protokolo 9 straipsnį pateikimo momentu buvo įvykdytos šio imuniteto atšaukimo sąlygos, skiriasi nuo klausimo, ar buvo įrodytos atitinkamam Parlamento nariui inkriminuojamos veikos, nes šis klausimas priklauso valstybės narės valdžios institucijų kompetencijai.

58

Nors tiesa, kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 100 punkte, jog Parlamentas ginčijamame sprendime pripažino, kad apeliantė nebuvo tviterio žinutės, dėl kurios kilo ginčas, autorė ir kad šią žinutę ji ištrynė, kai tik sužinojo apie ją, tai konstatuojant tik buvo išdėstytos faktinės aplinkybės, nurodytos grindžiant prašymą atšaukti apeliantės parlamentinį imunitetą, ir to negalima prilyginti apeliantės atsakomybės už tai, kad jos tviterio paskyra galbūt pasinaudojo jos padėjėjas, dėl ko esant tam tikroms aplinkybėms Parlamentas galėtų atsisakyti atšaukti apeliantės parlamentinį imunitetą pagal Protokolo 9 straipsnį, vertinimui. Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad ši aplinkybė neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui.

59

Dėl antrojo argumento, nurodyto grindžiant antrąjį pagrindą, kuriame apeliantė priekaištauja Bendrajam Teismui, kad šis nepadarė tinkamų teisinių išvadų dėl 1881 m. liepos 29 d. įstatymo 42 straipsnio, reikia pripažinti, kad nei Parlamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nei Bendrasis Teismas, nagrinėdamas to sprendimo teisėtumą, neturėjo taikyti 1881 m. liepos 29 d. įstatymo. Taigi šis argumentas netinkamas.

60

Dėl trečiojo argumento pakanka konstatuoti, kad jis susijęs su skundžiamo sprendimo 101 punktu, kuriame, kaip nurodo pats Bendrasis Teismas, pateiktas perteklinis motyvas, palyginti su to sprendimo 99 ir 100 punktuose nurodytais motyvais. Pirma, apeliantė neginčija skundžiamo sprendimo 99 punkto ir, antra, skundžiamo sprendimo 100 punkte, kaip matyti iš šio sprendimo 58 punkto, nepadaryta jokios teisės klaidos. Vadinasi, šį pagrindą reikia atmesti kaip netinkamą (šiuo klausimu žr. 2018 m. gegužės 30 d. Sprendimo Azoulay ir kt. / Parlamentas, C‑390/17 P, EU:C:2018:347, 29 punktą).

61

Taigi antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies netinkamą.

62

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad šis apeliacinis skundas turi būti atmestas.

63

Pagal Procedūros 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Parlamentas reikalavo priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas ir ši pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos su šiuo apeliaciniu procesu susijusios bylinėjimosi išlaidos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: