GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2020 m. rugsėjo 10 d. ( 1 )

Sujungtos bylos C‑473/19 ir C‑474/19

Föreningen Skydda Skogen ir kt.

prieš

Länsstyrelsen i Västra Götalands län

(Vänersborgs tingsrätt, mark- och miljödomstolen (Venešborgo pirmosios instancijos teismo nekilnojamojo turto ir aplinkos apsaugos bylų kolegija, Švedija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2009/147/EB – Laukinių paukščių apsauga – Direktyva 92/43/EEB – Natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsauga – Draudimai siekiant apsaugoti saugomas rūšis – Miškų kirtimas – Rūšių apsaugos būklė – Tyčia“

Turinys

 

I. Įvadas
 

II. Teisinis pagrindas
 

A. Berno konvencija
 

B. Sąjungos teisė
 

1. Buveinių direktyva
 

2. Paukščių apsaugos direktyva
 

3. Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva
 

C. Švedijos teisė
 

III. Faktinės aplinkybės ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą
 

IV. Teisinis vertinimas
 

A. Pagal Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnį saugomos rūšys (pirmasis klausimas)
 

B. Dauginimosi arealas (ketvirtasis ir penktasis klausimai)
 

C. Tyčinio poveikio draudimai (antrasis klausimas)
 

1. Dėl draudimų žudyti ir naikinti
 

a) Dėl Buveinių direktyvos
 

b) Dėl Paukščių apsaugos direktyvos
 

– aa) Rūšies apsaugos būklė
 

– bb) „Tyčia“ pagal Paukščių apsaugos direktyvą
 

c) Tarpinė išvada
 

2. Dėl draudimų trikdyti
 

a) Dėl Paukščių apsaugos direktyvos
 

b) Dėl Buveinių direktyvos
 

D. Apsaugos būklės vertinimo lygis (trečiasis klausimas)
 

V. Išvada

I. Įvadas

1.

Buveinių direktyvoje ( 2 ) ir Paukščių apsaugos direktyvoje ( 3 ) įtvirtintos nuostatos dėl saugomų teritorijų, tačiau jose dar reikalaujama apsaugoti tam tikras gyvūnų ir augalų rūšis net už saugomų teritorijų ribų ( 4 ). Taikant šias apsaugos sistemas išimtys leidžiamos tik laikantis griežtų sąlygų.

2.

Šioje byloje Teisingumo Teismui pateikiami klausimai dėl rūšių apsaugos, su kuriais jis jau buvo susidūręs panašiomis aplinkybėmis, nagrinėdamas teritorijų apsaugą. Kalbant apie teritorijų apsaugą, pažymėtina, kad bandyta (daugiausia nesėkmingai) taikyti kompensacines priemones dėl neigiamo poveikio teritorijoms, kad nereikėtų imtis apsaugos priemonių. Vis dėlto tokios apsaugos priemonės priskiriamos prie sąlygų, nustatomų išimčiai, kuri taikoma atlikus palyginimą ir išnagrinėjus alternatyvas ( 5 ).

3.

Šioje byloje keliamas klausimas, ar su rūšių apsauga susijusių draudimų taikymas gali priklausyti nuo to, ar aptariama veikla daromas neigiamas poveikis atitinkamos rūšies apsaugos būklei. Bent jau Buveinių direktyvoje aiškiai nurodoma, kad leidžianti nukrypti nuostata taikoma tik užtikrinant gerą rūšių apsaugos būklę. Be to, leidžiančios nukrypti nuostatos gali būti taikomos dėl tam tikrų priežasčių ir išnagrinėjus alternatyvas. Paukščių apsaugos srityje padėtis panaši.

4.

Vis dėlto kartu pripažintina, kad rūšių apsauga pagal Teisingumo Teismo išaiškinimą gali pareikalauti labai didelių žmogaus veiklos apribojimų. Todėl teisėtai siekiama išvengti neproporcingų apribojimų.

5.

Šioje byloje atsiveria galimybė atidžiau išnagrinėti šią keblią problemą.

II. Teisinis pagrindas

A.   Berno konvencija

6.

Berno konvencijos ( 6 ) 6 straipsnyje nustatyti esminiai draudimai, susiję su rūšių apsauga:

„Kiekviena susitariančioji Šalis imasi įstatyminių ir reglamentuotų priemonių, nukreiptų ir būtinų užtikrinti apsaugą laukinės faunos rūšių, išvardytų II priedėlyje. Būtina uždrausti šių rūšių:

a)

intensyvų gaudymą bet kokiu būdu, įsigijimą ir naikinimą;

b)

intensyvų dauginimosi vietų ir poilsio plotų ardymą bei naikinimą;

c)

intensyvų laukinių gyvūnų trikdymą, ypač dauginimosi, jauniklių vedžiojimosi bei žiemojimo laikotarpiu, juo labiau kad trikdymui labai jautrūs šios Konvencijos objektai;

d)

intensyvų kiaušinių naikinimą ar rinkimą gamtoje ar kitose jų perėjimo vietose;

e)

įsigijimą ir vidaus prekybą šiais gyvūnais, gyvais bei negyvais, jų dalimis ar produktais iš jų, lengvai identifikuojamais, juo labiau kad ši priemonė yra veiksminga šio skyriaus nuostata.“

7.

Konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamos leidžiančios nukrypti nuostatos:

„Sąlygomis, kai nėra kito patenkinamo sprendimo ir kai pažeidimas negresia populiacijos išlikimui, kiekviena susitariančioji Šalis gali pažeisti 4, 5, 6, 7 straipsnių nuostatas ir draudžiamas naudoti priemones, nurodytas 8 straipsnyje:

–

floros ir faunos globos interesais;

–

užkertant kelią dideliems nuostoliams žemės ūkio kultūroms, naminiams gyvuliams, miškams, žuvininkystei, vandenims, kitiems nuosavybės objektams;

–

žmonių sveikatos ir saugumo interesais, oro linijų / skraidymo / saugumo ir kitų visuomenės prioritetų interesais;

–

mokymo ir švietimo, veisimo, reintrodukcijos, taip pat gyvulininkystės tikslais;

–

leidžiant griežtai kontroliuojamomis sąlygomis atrankos būdu ir tam tikru kiekiu įsigyti, naudoti ar kitaip protingai eksploatuoti nedidelį kiekį kai kurių laukinių gyvūnų ir augalų.“

B.   Sąjungos teisė

1. Buveinių direktyva

8.

Pagal Buveinių direktyvos 1 straipsnio i punktą rūšies apsaugos būklė reiškia „atitinkamą rūšį veikiančių poveikių visumą, kuri gali turėti ilgalaikį poveikį jos populiacijos paplitimui ir gausumui 2 straipsnyje nurodytoje teritorijoje.

Rūšies apsaugos būklė laikoma „palankia“, kai:

–

atitinkamos rūšies populiacijos pokyčių duomenys rodo, kad ji pati pajėgi ilgą laiką išlikti kaip gyvybingas jos natūraliosios buveinės komponentas, ir

–

rūšies natūralaus paplitimo arealas nemažėja ir nėra tikėtina, kad bus sumažintas ateityje, ir

–

yra bei tikriausia bus pakankamai didelė buveinė, kurioje jos populiacija galės išlikti ilgą laiką.“

9.

Buveinių direktyvos 1 straipsnio m punkte sąvoka „egzempliorius“ reiškia „bet kurį į IV ir V priedus įtrauktos rūšies gyvą arba negyvą gyvūną ar augalą, bet kurią jo dalį ar išvestinį produktą, taip pat bet kokias kitas prekes, kurios pagal dokumentus, pakuotę, žymėjimą ar etiketę arba kitas aplinkybes yra tų rūšių gyvūnų ar augalų dalys ar išvestiniai produktai“.

10.

Buveinių direktyvos 2 straipsnyje nustatyti jos tikslai:

„1.   Šios direktyvos tikslas – padėti užtikrinti biologinę įvairovę, apsaugant natūralias buveines ir laukinę fauną bei florą europinėje valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis, teritorijoje.

2.   Priemonės, kurių imamasi pagal šią direktyvą, turi palaikyti ar atstatyti palankią Bendrijos svarbos natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros rūšių apsaugos būklę.

3.   Taikant priemones pagal šią direktyvą, atsižvelgiama į ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalavimus bei regionines ir vietines charakteristikas.“

11.

Buveinių direktyvos 12 straipsnyje nustatyti pagrindiniai su rūšių apsauga susiję įsipareigojimai:

„1.   Valstybės narės imasi reikiamų priemonių sukurti į IV priedo a dalį įrašytų gyvūnų rūšių griežtos apsaugos jų paplitimo areale sistemą, draudžiančią:

a)

bet kokia forma tyčia gaudyti ar žudyti šių rūšių individus gamtoje;

b)

šias rūšis tyčia trikdyti, ypač jų perėjimo, jauniklių auginimo, žiemos miego ir migracijos metu;

c)

tyčia naikinti ar rinkti kiaušinius gamtoje;

d)

pažeisti ar naikinti perėjimo ar poilsio vietas.

2.   Valstybės narės draudžia laikyti, transportuoti, parduoti ar mainyti, siūlyti parduoti ar mainyti gamtoje sugautus šių rūšių egzempliorius, išskyrus tuos, kurie teisėtai buvo pagauti prieš įgyvendinant šią direktyvą.

<…>“

12.

Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje nustatytos nuo 12 straipsnio leidžiančios nukrypti nuostatos:

„Jei nėra kitos priimtinos alternatyvos ir nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas netrukdo palaikyti atitinkamos rūšies populiacijų palankią apsaugos būklę jų natūralaus paplitimo areale, valstybės narės gali nukrypti nuo 12, 13 ir 14 straipsnių bei 15 straipsnio a ir b punktų:

a)

siekdamos apsaugoti laukinę fauną ir florą bei išsaugoti natūralias buveines;

b)

siekdamos išvengti didelės žalos, ypač pasėliams, naminiams gyvuliams, miškams, žūklės plotams, vandenims ir kitoms nuosavybės rūšims;

c)

atsižvelgdamos į visuomenės sveikatą ir saugą arba dėl kitų įpareigojančių svarbesnio viešojo intereso priežasčių, įskaitant socialinio ar ekonominio pobūdžio, į pirminės svarbos gamtinei aplinkai naudingas pasekmes;

d)

mokslo tiriamojo darbo ir švietimo tikslais, siekiant šių rūšių populiacijų atstatymo ir reintrodukcijos bei dėl šiems tikslams įgyvendinti būtino veisimo, įskaitant dirbtinį augalų dauginimą;

e)

siekdamos griežtai kontroliuojant leisti atrankos būdu ir ribotais kiekiais imti ir laikyti ribotą tam tikrų į IV priedą įrašytų rūšių egzempliorių skaičių, kurį nustato kompetentingos nacionalinės institucijos.“

13.

Buveinių direktyvos IV priedo a punkte nurodoma, be kita ko, smailiasnukė varlė (Rana arvalis) kaip Bendrijos svarbos gyvūnų rūšis, kuriai reikalinga griežta apsauga.

2. Paukščių apsaugos direktyva

14.

Paukščių apsaugos direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, reikalaujama, kad būtų išlaikomas „patenkinam[as] [tam tikrų paukščių rūšių populiacijų] lyg[is]“:

„Dėl didelių populiacijų, plataus geografinio paplitimo ir didelio veisimosi greičio visoje Bendrijoje tam tikras rūšis galima medžioti, ir tai yra priimtinas jų naudojimas; kur yra nustatytos tam tikros ribos ir jų laikomasi, tokia medžioklė turi būti vykdoma išlaikant patenkinamą šių rūšių populiacijų lygį.“

15.

Paukščių apsaugos direktyvos 1 straipsnyje apibrėžta jos taikymo sritis:

„Šia direktyva siekiama apsaugoti visų rūšių laukinius paukščius, natūraliai paplitusius valstybių narių Europinėje teritorijoje, kuriai taikoma Sutartis. Ji apima šių rūšių apsaugą, tvarkymą ir kontrolę ir nustato jų naudojimo taisykles.“

16.

Paukščių apsaugos direktyvos 2 straipsnyje nurodomi esminiai valstybių narių įsipareigojimai išsaugant paukščių rūšis:

„Valstybės narės imasi reikiamų priemonių 1 straipsnyje nurodytų paukščių rūšių populiacijoms palaikyti tokiu lygiu, kuris visų pirma atitiktų ekologinius, mokslinius ir kultūrinius reikalavimus, derinant juos su ekonominiais ir rekreaciniais reikalavimais, arba šių rūšių populiacijoms priartinti prie tokio lygio.“

17.

Tam tikroms Paukščių apsaugos direktyvos I priede nurodytoms rūšims ir migruojančioms rūšims 4 straipsnyje numatyta įsteigti specialias saugomas teritorijas. Kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iš I priede nurodytų rūšių poveikis daromas kurtiniams (Tetrao urogallus). Švedijoje gyvenančios mažųjų margųjų genių (Dryobates minor) ir nykštukų (Regulus regulus) populiacijos gali būti laikomos migruojančiomis rūšimis.

18.

Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnyje apibrėžiami nuo teritorijos nepriklausantys draudimai:

„Nepažeisdamos 7 ir 9 straipsnių valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad sukurtų bendrą apsaugos sistemą visoms 1 straipsnyje nurodytoms paukščių rūšims, ypač uždrausdamos:

a)

tyčinį žudymą ar gaudymą bet kokiais būdais;

b)

tyčinį jų lizdų ir kiaušinių naikinimą arba pažeidimą, arba jų lizdų pašalinimą;

c)

jų kiaušinių rinkimą gamtoje ir šių kiaušinių laikymą, netgi jei jie yra tušti;

d)

tyčinį paukščių trikdymą, ypač jų perėjimo ir jauniklių auginimo metu, jei toks trikdymas galėtų turėti reikšmės šios direktyvos tikslams;

e)

<…>“

19.

Paukščių apsaugos direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje leidžiama nukrypti nuo 5 straipsnyje įtvirtintų draudimų:

„1.   Jei nėra jokio kito priimtino sprendimo, valstybės narės gali nukrypti nuo 5–8 straipsnių nuostatų šiais atvejais:

a)

–

žmonių sveikatos ir saugos labui,

–

oro saugos labui,

–

siekiant apsaugoti nuo didelės žalos pasėlius, naminius gyvulius, miškus, žuvininkystę ir vandenį,

–

dėl floros ir faunos apsaugos;

b)

dėl mokymo ir mokslo tiriamųjų darbų, populiacijos atkūrimo, reintrodukcijos ir šiems tikslams būtino veisimo;

c)

kad griežtai prižiūrint ir atrankiniu būdu būtų leista gaudyti, laikyti ar kitaip teisėtai naudoti nedidelį tam tikrų rūšių paukščių skaičių.“

3. Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva

20.

Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos ( 7 ) 2 straipsnio 1 punkto a papunktyje sąvoka „žala aplinkai“ apibrėžiama kalbant apie saugomas rūšis:

„saugomoms rūšims ir natūralioms buveinėms daroma žala, kuri daro reikšmingą neigiamą poveikį siekiant tokių buveinių arba rūšių palankiausios apsaugos būklės arba palaikant ją. Tokio poveikio reikšmingumas turi būti vertinamas darant nuorodą į pirminę būklę, atsižvelgiant į I priede nustatytus kriterijus;

<…>“

21.

Pagal Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos 5 straipsnio 1 dalį žalos aplinkai reikia vengti:

„Jei žala aplinkai dar nepadaryta, bet yra neišvengiama (reali) grėsmė, kad tokia žala atsiras, subjektas nedelsdamas imasi būtinų prevencinių priemonių.“

C.   Švedijos teisė

22.

Artskyddsförordning (2007:845) (Nutarimas dėl rūšių apsaugos) 4 straipsniu į nacionalinę teisę perkeliami Buveinių direktyvos 12 straipsnyje ir Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnyje nustatyti draudimai:

„Jei laukiniai paukščiai arba laukiniai gyvūnai šio nutarimo I priede pažymėti raidėmis „N“ arba „n“, tuomet draudžiama:

1)   tyčia gaudyti ar žudyti gyvūnus;

2)   tyčia trikdyti gyvūnus, ypač jų dauginimosi, jauniklių auginimo, žiemos miego ir migracijos metu;

3)   tyčia naikinti ar rinkti kiaušinius gamtoje ir

4)   pažeisti ar naikinti gyvūnų dauginimosi ar poilsio vietas.

Draudimas galioja visiems gyvūnų gyvenimo etapams.

Pirmas punktas netaikomas paukščių ir žinduolių medžioklei. Jai taikomos turinio atžvilgiu analogiškos Medžioklės įstatymo (1987:259) ir Medžioklės nutarimo (1987:905) nuostatos. Pirmas punktas taip pat netaikomas žvejybai. Jai taikomos turinio atžvilgiu analogiškos Nutarimo (1994:1716) dėl žvejybos ir akvakultūros veiklos, taip pat žvejybos sektoriaus nuostatos.“

23.

Artskyddsförordning I priede pateikiamas visų rūšių, išvardytų Paukščių apsaugos direktyvos I–III prieduose ir Buveinių direktyvos II, IV bei V prieduose, sąrašas. Todėl iš šioje byloje nurodytų rūšių yra paminėtas kurtinys (Tetrao urogallus) ir smailiasnukė varlė (Rana arvalis).

24.

Šiame Artskyddsförordning priede Buveinių direktyvos IV priede nurodytos rūšys, kaip antai šioje byloje minėta smailiasnukė varlė (Rana arvalis), yra paženklintos „N“ žyma. Žyma „n“ paženklintos rūšys turi būti griežtai saugomos atsižvelgiant į Švedijos atliktą nacionalinį vertinimą arba į tarptautinius įsipareigojimus. Tokia rūšis Buveinių direktyvos II priede nenurodyta.

25.

Pagal Artskyddsförordning 14 straipsnį regioninė administracinė valdyba atskirais atvejais gali suteikti leidimą taikyti nuo 4 straipsnyje nustatytų draudimų nukrypti leidžiančią nuostatą.

III. Faktinės aplinkybės ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą

26.

Abiejose bylose kalbama apie pranešimą miškų urėdijai, kad bus kertamas miškas Švedijos Heridos savivaldybės teritorijoje. Ši veikla reiškia, kad bus iškirsti visi medžiai, išskyrus ribotą medžių, kuriuos reikia palikti pagal miškų urėdijos parengtas rekomendacijas, skaičių.

27.

Miške gyvena šios paukščių rūšys: mažasis margasis genys (Dryobates minor arba Dendrocopos minor), kurtinys (Tetrao urogallus), šiaurinė pilkoji zylė (Poecile montanus arba Parus montanus), nykštukas (Regulus regulus) ir juodoji zylė (Periparus ater arba Parus ater). Šiame plote taip pat galima rasti smailiasnukę varlę (Rana arvalis).

28.

Remiantis Švedijos pranešimais pagal Paukščių apsaugos direktyvą ( 8 ) ir Buveinių direktyvą ( 9 ), šioje valstybėje narėje smailiasnukių varlių apsaugos būklė laikoma palankia, o mažųjų margųjų genių, kurtinių ir juodųjų zylių populiacijos stabilios. Tuo metu nykštukų ir šiaurinių pilkųjų zylių populiacijos smarkiai mažėja.

29.

Labiausiai tikėtina, kad šios rūšys teritoriją naudoja dauginimuisi. Priklausomai nuo to, kuriame kiekvienos rūšies gyvenimo cikle pradedami kirsti medžiai, tai gali sutrikdyti rūšių egzempliorius arba juos nužudyti. Kertant mišką šioje teritorijoje esantys kiaušiniai bus sunaikinti.

30.

Miškų urėdija, kuri yra priežiūros institucija, priėmė specialias gaires dėl taikytinų atsargumo priemonių ir laikėsi nuomonės, kad miško kirtimas neprieštarauja Švedijos Artskyddsförordning nustatytiems draudimams, jei laikomasi gairių. Miškų urėdijos gairės dėl atsargumo priemonių nėra teisiškai įpareigojančios, tai yra tik rekomendacijos.

31.

2016 m. gruodžio 22 d.Föreningen Skydda Skogen (miškų apsaugos asociacija) ir Göteborgs Ornitologiska Förening (Geteborgo ornitologų asociacija) paprašė, kad Länsstyrelsen i Västra Götalands län (Vestra Jotalando regioninė administracinė valdyba), kuri pagal Artskyddsförordning veikia kaip regioninė priežiūros institucija, atsižvelgdama į pranešimą apie kirtimą ir laikydamasi miškų urėdijos specialiųjų gairių, imtųsi veiksmų (byla C‑473/19). 2018 m. sausio 17 d.Naturskyddsföreningen i Härryda (Heridos gamtos apsaugos asociacija) ir Geteborgo ornitologų asociacija pateikė regioninei administracinei valdybai dar vieną tokį prašymą (byla C‑474/19).

32.

Šios asociacijos teigia, kad, nepaisant miškų urėdijos gairių, vykdomas kirtimas prieštarauja Artskyddsförordning nustatytiems draudimams.

33.

Regioninė administracinė valdyba mano, kad pagal Artskyddsförordning nėra poreikio įvertinti leidžiančios nukrypti nuostatos. Tai reiškia, kad, regioninės administracinės valdybos nuomone, veikla neprieštarauja Artskyddsförordning nustatytiems draudimams, jeigu imamasi specialiosiose gairėse numatytų atsargumo priemonių.

34.

Asociacijos apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui regioninės administracinės valdybos sprendimą nesiimti jokių priežiūros priemonių. Pirmiausia jos reikalauja, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas panaikintų regioninės administracinės valdybos sprendimą ir nuspręstų, kad planuotos miškų valdymo priemonės yra neteisėtos, nes prieštarauja Artskyddsförordning nustatytiems draudimams.

35.

Teismas bylose C‑473/19 ir C‑474/19 pateikia Teisingumo Teismui šiuos klausimus:

„1.

Ar Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinę praktiką, pagal kurią draudimas taikomas tik toms rūšims, kurios įtrauktos į direktyvos I priedo sąrašą, kurioms kyla tam tikra rizika arba kurių populiacija ilgainiui mažėja?

2.

Ar Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio a–d punktuose ir Buveinių direktyvos 12 straipsnio a–c punktuose vartojamos sąvokos „tyčinis žudymas / trikdymas / naikinimas“ turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinę praktiką, pagal kurią tuo atveju, jeigu tam tikra veikla (pavyzdžiui, miško eksploatavimo arba žemės plėtros) aiškiai nesiekiama žudyti arba trikdyti rūšių, tam, kad būtų taikomi draudimai, būtinai turi būti neigiamų pasekmių rūšių apsaugos būklei rizika, kurią sukelia veikla?

Pirmasis ir antrasis klausimai keliami atsižvelgiant, be kita ko, į:

–

tai, kad Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnis yra susijęs su visų 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų paukščių rūšių apsauga,

–

būdą, kuriuo Buveinių direktyvos 1 straipsnio m punkte apibrėžiama sąvoka „egzemplioriai“,

–

faktą, kad rūšių apsaugos būklės klausimas iš esmės kyla tik tiek, kiek tai susiję su galimybe taikyti leidžiančias nukrypti nuostatas, atitinkamai numatytas Buveinių direktyvos 16 straipsnyje (neturi būti kitos priimtinos alternatyvos ir tokia nuostata netrukdo palaikyti atitinkamos rūšies populiacijų palankią apsaugos būklę jų natūralaus paplitimo areale) arba Paukščių direktyvos 9 straipsnyje (tokia nuostata negali būti nesuderinama su šia direktyva, pagal kurios 2 straipsnį reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi reikiamų priemonių 1 straipsnyje nurodytų rūšių populiacijoms palaikyti tokiu lygiu, kuris visų pirma atitiktų ekologinius, mokslo ir kultūrinius reikalavimus).

3.

Jeigu atsakymas į antrąjį klausimą būtų toks, jog tam, kad būtų taikomas draudimas, žalą reikia įvertinti kitokiu nei individualiu lygiu, ar dėl šios priežasties vertinimas turi būti atliktas pagal vieną iš toliau išvardytų skalių arba vienu iš šių lygių:

a)

tam tikroje geografiškai apribotoje populiacijos dalyje, pavyzdžiui, regione, valstybėje narėje arba Europos Sąjungoje;

b)

atitinkamoje vietos populiacijoje (biologiškai izoliuotoje nuo kitų rūšių populiacijų);

c)

atitinkamoje metapopuliacijoje;

d)

visoje rūšies populiacijoje atitinkamame biogeografiniame rūšies paplitimo arealo regione?

4.

Ar Buveinių direktyvos 12 straipsnio d punkte vartojama sąvoka „pažeisti ar naikinti“ tiek, kiek ji susijusi su gyvūnų dauginimosi arealu, turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinę praktiką, pagal kurią tuo atveju, kai, nepaisant atsargumo priemonių, prarandamas atitinkamų rūšių buveinių nuolatinis ekologinis funkcionavimas, nepaisant to, ar žala, naikinimas arba pablogėjimas yra tiesioginis, ar netiesioginis, dėl atitinkamos veiklos, vertinamos individualiai ar kartu su kita veikla, o draudimas taikomas tik tuo atveju, jeigu tikėtina, kad atitinkamų rūšių apsaugos būklė pablogės atsižvelgiant į vieną iš trečiajame klausime nurodytų lygių?

5.

Jeigu atsakymas į ketvirtąjį klausimą būtų neigiamas, t. y. tam, kad būtų taikomas draudimas, žala turi būti vertinama kitu nei atskirame areale esančios natūralios buveinės lygiu, ar tuomet vertinimas turi būti atliktas pagal vieną iš toliau išvardytų skalių arba bet vienu iš šių lygių:

a)

tam tikroje geografiškai apribotoje populiacijos dalyje, pavyzdžiui, pavyzdžiui, regione, valstybėje narėje arba Europos Sąjungoje;

b)

atitinkamoje vietos populiacijoje (biologiškai izoliuotoje nuo kitų rūšių populiacijų);

c)

atitinkamoje metapopuliacijoje;

d)

visoje rūšies populiacijoje atitinkamame biogeografiniame rūšies paplitimo arealo regione?

Antrasis ir ketvirtasis klausimai, kuriuos kelia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, apima klausimą, ar direktyvose numatyta griežta apsauga nustoja galioti rūšims, kurių atžvilgiu buvo pasiektas direktyvoje nustatytas tikslas (palanki apsaugos būklė).“

36.

Teisingumo Teismas sujungė abi bylas. Ieškovės aplinkos apsaugos asociacijos, Čekijos Respublika ir Europos Komisija pateikė pastabas raštu.

IV. Teisinis vertinimas

37.

Pagal Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio a–d punktus ir Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a–c punktus valstybės narės įpareigojamos priimti nuostatas dėl nurodytų rūšių apsaugos, kuriomis būtų draudžiamas tam tikras tyčinis poveikis. Pirmiausia draudžiama žudyti ir gaudyti (atitinkamai a punktuose), naikinti ar rinkti kiaušinius gamtoje (Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio b punktas ir Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies c punktas), naikinti, pažeisti arba pašalinti lizdus (Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio b punktas), rinkti kiaušinius gamtoje ir juos laikyti, net jeigu jie yra tušti (Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio c punktas), ir trikdyti (Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio d punktas ir Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies b punktas). Tik draudžiant pažeisti ar naikinti perėjimo ar poilsio vietas pagal Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punktą nėra preziumuojama tyčia ( 10 ).

38.

Prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausiama, ar galima šiuos draudimus susieti su tuo, kad atitinkamos rūšies apsaugos būklė yra nepalanki arba pablogėja dėl atitinkamų veiksmų. Tokios sąlygos išplaukia iš Švedijos teisės nuostatų ir Švedijos teismų praktikos, tačiau jos daugiausia nėra pagrįstos Paukščių apsaugos direktyva arba Buveinių direktyva. Todėl bent iš dalies yra abejotinos.

39.

Vis dėlto šios sąlygos laikytinos bent šiek tiek pateisinamu bandymu neleisti, kad Europos rūšių apsauga pernelyg neapribotų žmogaus veiklos. Tokių apribojimų rizika matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, kurioje „tyčios“ sąvoka bent jau Buveinių direktyvos draudimuose aiškinama taip, kad ji apima ir draudžiamo poveikio pripažinimą. Jei šis aiškinimas tiesiogiai perkeliamas Paukščių apsaugos direktyvai, iš tiesų kyla grėsmė, kad žmogaus veikla bus smarkiai apribota.

40.

Tai pirmiausia matyti iš atsakymo į pirmąjį klausimą, kuriuo remiantis reikia paaiškinti, kad rūšių apsauga pagal Paukščių apsaugos direktyvą apima visas Europos paukščių rūšis (šiuo klausimu žr. A skyrių). Ne tokia ginčytina atrodo Buveinių direktyvoje numatyta dauginimosi arealų apsauga, kuri nagrinėjama ketvirtajame ir penktajame klausimuose. Ši apsaugos nuostata, net sprendžiant iš jos teksto, vienintelė nėra siejama su tyčiniu poveikiu, tačiau ji taikoma tik retesnėms Buveinių direktyvos rūšims (šiuo klausimu žr. B skyrių). Vis dėlto svarbiausia yra išaiškinti tyčinio poveikio draudimus, dėl kurių keliamas antrasis klausimas (šiuo klausimu žr. C skyrių). Galiausiai nagrinėjant trečiąjį klausimą verta prisiminti išvadas po vienos rūšies apsaugos būklės įvertinimo, kurias Teisingumo Teismas neseniai padarė antrajame sprendime dėl vilkų (Lupus lupus) medžioklės Suomijoje ( 11 ) (šiuo klausimu žr. D skyrių).

A.   Pagal Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnį saugomos rūšys (pirmasis klausimas)

41.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnis taikomas tik toms rūšims, kurios buvo įtrauktos į direktyvos I priedo sąrašą, kurioms kyla tam tikra rizika arba kurių populiacija ilgainiui mažėja. Remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir kompetentingos Švedijos institucijos daro prielaidą, kad Švedija Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnį į nacionalinę teisę perkėlė tik šių paukščių rūšių atžvilgiu.

42.

Vis dėlto, kaip mano ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio taikymo sritis yra daug platesnė. Remiantis šia nuostata, būtina sistema visoms paukščių rūšims, kurioms taikomas 1 straipsnis, apsaugoti. Tai yra visų rūšių laukiniai paukščiai, natūraliai paplitę valstybių narių europinėje teritorijoje, kuriai taikoma Sutartis ( 12 ).

43.

Remiantis 5 straipsnio tekstu, nesvarbu, ar rūšys nurodytos Paukščių apsaugos direktyvos I priede. Pagal 4 straipsnio 1 dalį I priede nurodytų rūšių buveinėms reikia taikyti specialias, t. y. papildomas, apsaugos priemones. Be to, Paukščių apsaugos direktyvoje pateikiamos bendrosios apsaugos nuostatos, kaip antai 5 straipsnis, taip pat 2 ir 3 straipsniai, kurie taikomi visoms Europos paukščių rūšims.

44.

Pagal Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnį taip pat nesvarbu, ar paukščių rūšims kuriuo nors lygiu kyla grėsmė ir ar jų populiacija ilgainiui mažėja. Priešingai, Čekijos Respublika teisingai primena, kad pareiga apsaugoti egzistuoja dar prieš nustatant paukščių skaičiaus sumažėjimą arba dar prieš kylant konkrečiai grėsmei, kad saugoma paukščių rūšis išnyks ( 13 ).

45.

Taigi Teisingumo Teismas labai anksti nusprendė, kad su Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsniu nesuderinama tai, jog tam tikroms paukščių rūšims netaikoma apsauga ( 14 ) arba ji apsiriboja rūšimis, sudarančiomis nacionalinį biologinį paveldą ( 15 ). Šią nuostatą jis jau taikė įvairios rūšims, kurios neatitinka Švedijos nustatytų sąlygų, pavyzdžiui, varnoms (Corvus corone corone ir Corvus corone cornix), varnėnams (Sturnus vulgaris) ir juodiesiems strazdams (Turdus merula) ( 16 ), pilkiesiems garniams (Ardea cinerea) ir kormoranams (Phalacrocorax carbo) ( 17 ) arba įvairioms kikilių rūšims ( 18 ).

46.

Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad pagal Paukščių direktyvos 1 ir 5 straipsnius valstybės narės įpareigojamos priimti nuostatas dėl visų rūšių laukinių paukščių, natūraliai paplitusių valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis, europinėje teritorijoje, apsaugos. Apsaugos sistemos, taikomos tik toms rūšims, kurios buvo įtrauktos į direktyvos I priedo sąrašą, kurioms kyla tam tikra rizika arba kurių populiacija ilgainiui mažėja, šių reikalavimų neatitinka.

B.   Dauginimosi arealas (ketvirtasis ir penktasis klausimai)

47.

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar draudimas pažeisti arba naikinti dauginimosi arealą pagal Buveinių direktyvos 12 straipsnio d punktą apsiriboja atvejais, kai, nepaisant atsargumo priemonių, prarandamas atitinkamų rūšių buveinių nuolatinis ekologinis funkcionavimas ir kyla grėsmė, kad pablogės atitinkamų rūšių apsaugos būklė. Be to, klausiama, ar draudimas netaikomas, jei rūšies apsaugos būklė yra palanki. Penktuoju klausimu norima išsiaiškinti, kokiu lygiu vertintina apsaugos būklė.

48.

Šioje byloje nereikia išsiaiškinti, ar draudimas taikomas tik tokiu atveju, jei dėl dauginimosi arealų pažeidimo ar naikinimo prarandamas jų nuolatinis ekologinis funkcionavimas. Šį Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punkto aiškinimą Komisija išplėtojo savo rekomendacijose ( 19 ), tačiau Teisingumo Teismas dėl jo dar neišsakė nuomonės. Nors atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pritaria šiam aiškinimui, jis nėra svarbus sprendimui priimti, nes prašymas priimti prejudicinį sprendimą pagrįstas prielaida, kad pagrindinėje byloje ši sąlyga įvykdyta.

49.

Šiuo atveju labiau keliamas klausimas tik dėl rūšies apsaugos būklės reikšmės taikant draudimą pažeisti ar naikinti dauginimosi arealus. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytoje Švedijos teismų praktikoje šis draudimas taikomas tik tuomet, kai atitinkamoje teritorijoje kyla pavojus, kad bus paveikta šių rūšių apsaugos būklė.

50.

Pagal Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punktą valstybės narės privalo imtis reikiamų priemonių sukurti į IV priedo a dalį įrašytų gyvūnų rūšių griežtos apsaugos jų paplitimo areale sistemą, draudžiančią pažeisti ar naikinti veisimosi ar poilsio vietas.

51.

Šiuo draudimu Sąjungos teisės aktų leidėjas, kitaip nei Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a–c punktuose, drausdamas ne tik tyčinius veiksmus, išreiškė savo valią suteikti veisimosi ir poilsio vietoms didesnę apsaugą nuo veiksmų, kurie gali jas pažeisti arba naikinti ( 20 ).

52.

Tam, kad laikytųsi šios nuostatos, valstybės narės turi ne tik priimti visus teisės aktus, bet ir imtis konkrečių ir specialių apsaugos priemonių. Be to, pagal griežtos apsaugos sistemą reikalaujama priimti nuoseklias ir suderintas prevencinio pobūdžio priemones. Taigi tokia griežtos apsaugos sistema turi suteikti galimybę veiksmingai užkirsti kelią į Buveinių direktyvos IV priedo a dalį įrašytų gyvūnų rūšių veisimosi ar poilsio vietų pažeidimui ar naikinimui ( 21 ).

53.

Šis draudimas, sprendžiant iš nuostatos teksto, nepriklauso nuo to, ar paveikiama populiacijos apsaugos būklė. Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad populiacijos stabilumas ( 22 ) ir jos dydis ( 23 ) nėra reikšmingos aplinkybės nustatant draudimo poveikį.

54.

Be to, nacionalinis teismas teisingai pažymi, kad apsaugos būklė yra prioritetinis kriterijus sprendžiant dėl leidžiančios nukrypti nuostatos taikymo pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnį. Leidžianti nukrypti nuostata pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnį taikoma su sąlyga, kad šios nuostatos taikymas netrukdys palaikyti atitinkamos rūšies populiacijų palankią apsaugos būklę jų natūralaus paplitimo areale. Todėl, kaip tvirtina Komisija, būtų nelogiška Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje nustatytų draudimų taikymą susieti su aplinkybe, kad atitinkamos rūšies apsaugos būklė gali pablogėti. Tokiu atveju niekada nebūtų suteikta leidžianti nukrypti nuostata ir 16 straipsnis būtų praktiškai nepritaikomas.

55.

Taigi Buveinių direktyvos 12 straipsnio d punkte įtvirtintas draudimas naikinti ar pažeisti gyvūnų, įtrauktų į IV priedo a punktą, dauginimosi arealą nėra siejamas su sąlyga, kad atitinkamos rūšies apsaugos būklė dėl aptariamų veiksmų gali pablogėti. Atitinkamos rūšies palanki apsaugos būklė taip pat neturi įtakos draudimo taikymui.

56.

Vadinasi, nereikia atsakyti į penktąjį klausimą apie lygį, kuriuo reikia vertinti apsaugos būklę, kad būtų galima taikyti Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punktą.

C.   Tyčinio poveikio draudimai (antrasis klausimas)

57.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, kaip turi būti suprantamos sąvokos „tyčinis žudymas / trikdymas / naikinimas“, įtvirtintos Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio a–d punktuose ir Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a–c punktuose. Teisingumo Teismas pirmiausia turi išaiškinti, ar su jomis suderinama nacionalinė praktika, pagal kurią tuo atveju, jeigu tam tikra veikla (pavyzdžiui, miškininkystės arba žemės plėtros) aiškiai nesiekiama žudyti arba trikdyti rūšių, tam, kad būtų taikomi draudimai, būtinai turi būti neigiamų pasekmių rūšių apsaugos būklei rizika, kurią sukelia veikla. Be to, klausiama, ar draudimas netaikomas, jei apsaugos būklė yra palanki. Trečiuoju klausimu siekiama išsiaiškinti, kokiu lygiu reikia įvertinti apsaugos būklę.

58.

Atsakant į šiuos klausimus darytinas skirtumas tarp, viena vertus, žudymo ir naikinimo ir, antra vertus, trikdymo, taip pat tarp abiejų direktyvų.

1. Dėl draudimų žudyti ir naikinti

59.

Reikia išsiaiškinti, ar draudimas žudyti pagal Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio a punktą ir Buveinių direktyvos 12 straipsnio a punktą bei draudimas naikinti kiaušinius (ir paukščių lizdus) pagal Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio b punktą ir Buveinių direktyvos 12 straipsnio c punktą siejami su atitinkamų rūšių apsaugos būkle. Šioje byloje nėra reikšmingas draudimas rinkti ir laikyti kiaušinius pagal Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio c punktą, todėl jis nebus išsamiau nagrinėjamas.

a) Dėl Buveinių direktyvos

60.

Pagal Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a ir c punktus valstybės narės draudžia bet kokia forma tyčia gaudyti ar žudyti saugomų rūšių individus gamtoje ir tyčia naikinti jų kiaušinius.

61.

Jei, kalbant apie šiuos draudimus, „tyčios“ sąvoka būtų aiškinama taip, kad ji apima tik sąmoningą poveikį saugomoms rūšims, tuomet šio prejudicinio klausimo toliau aiškintis nereikėtų. Ši byla susijusi tik su veikla, kuria akivaizdžiai siekiama kito tikslo, o ne žudyti rūšis (arba naikinti jų kiaušinius).

62.

Kaip jau siūliau ( 24 ), Teisingumo Teismas dėl žudymo vis dėlto yra nusprendęs, kad sąlyga dėl tyčinio veikos pobūdžio įvykdoma tuomet, kai įrodoma, jog veiką įvykdęs asmuo norėjo nužudyti saugomos gyvūnų rūšies individą ar bent jau pripažino tokią galimybę ( 25 ). Veiksmais, kurių atveju pripažįstama poveikio galimybė, paprastai siekiama kitokio tikslo negu šis poveikis.

63.

Tai aiškiai matyti iš bylų, kuriose pateiktas šis išaiškinimas. Jose buvo kalbama apie tai, ar lapių (Vulpes vulpes) medžioklė kilpomis galėjo pažeisti draudimus, susijusius su ūdrų (Lutra lutra) apsauga ( 26 ), ir apie tai, ar tam tikra statybos ir laisvalaikio bei žvejybos veikla laikytina jūrinių vėžlių Caretta trikdymu ( 27 ). Galiausiai ši jurisprudencija plėtojama kitame sprendime, kuriame Teisingumo Teismas nurodė, kad tam tikra laisvalaikio veikla trikdo minėtus jūrinius vėžlius ( 28 ), tačiau atskirai nesigilino į tyčios sąvoką.

64.

Tiesa, ši jurisprudencija susijusi tik su draudimais žudyti ir trikdyti pagal Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a ir b punktus. Bet, kalbant apie kiaušinių naikinimą, taip pat nėra pagrindo tyčios sąvoką aiškinti kitaip.

65.

Vadinasi, aptariama miškininkystės veikla galima pažeisti Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a ir c punktuose nustatytus draudimus. Todėl reikia išsiaiškinti, ar šį pažeidimą galima susieti su atitinkamų rūšių apsaugos būkle.

66.

Kaip jau konstatuota kalbant apie Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punkte įtvirtintą draudimą daryti poveikį dauginimosi arealams, remiantis šios nuostatos tekstu rūšių apsaugos būklė nesusijusi su draudimu, bet yra reikšminga tik kartu su leidžiančiomis nukrypti nuostatomis pagal 16 straipsnį. Šis aiškinimas iš principo ( 29 ) tuo pačiu būdu taikytinas kitiems 12 straipsnio 1 dalyje numatytiems draudimams, kaip Teisingumo Teismas netiesiogiai jau yra pripažinęs, nagrinėdamas draudimą žudyti pagal a punktą ( 30 ).

67.

Pirmiausia kalbant apie draudimą žudyti atitinkamų rūšių egzempliorius pagal Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punktą, pažymėtina, kad šį aiškinimą patvirtina tai, kad sąvoka „egzempliorius“ pagal 1 straipsnio m punkte pateiktą apibrėžtį reiškia bet kurį gyvūną.

68.

O draudimas naikinti kiaušinius pagal Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies c punktą nėra aiškiai susiejamas tik su pavieniais egzemplioriais. Nepaisant to, sunku rasti kitokį tokio pobūdžio draudimo išaiškinimą, jei nėra nurodyta ribinė vertė, nuo kurios taikomas draudimas. Be to, de minimis ribos, taikomos šiam draudimui, nustatyti neleidžia Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies e punkte įtvirtinta leidžianti nukrypti nuostata, pagal kurią galima „leisti atrankos būdu ir ribotais kiekiais imti ir laikyti ribotą tam tikrų į IV priedą įrašytų rūšių egzempliorių skaičių“, tačiau tuomet dar nustatoma papildomų sąlygų. Ši leidžianti nukrypti nuostata būtų perteklinė, jei nebūtų galima taikyti draudimo nedideliais kiekiais rinkti kiaušinių.

69.

Vadinasi, draudimai žudyti ir trikdyti pagal Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a ir c punktus nesiejami su rizika, kad aptariama veikla padarys neigiamą poveikį atitinkamų gyvūnų rūšių apsaugos būklei. Net palanki atitinkamos rūšies apsaugos būklė nereiškia, kad šie draudimai nebus taikomi.

b) Dėl Paukščių apsaugos direktyvos

– aa) Rūšies apsaugos būklė

70.

Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio atveju padėtis iš pirmo žvilgsnio yra panaši. Draudimų žudyti (a punktas) ir naikinti arba pažeisti lizdus ir kiaušinius (b punktas) atveju, kaip ir Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje, taip pat nėra jokios nuorodos į tai, kad jie susiejami su apsaugos būkle. Šie draudimai pagal savo pobūdį turi būti taikomi kiekvienam egzemplioriui, nes riba nėra nustatyta.

71.

De minimis ribos taip pat negalima nustatyti pagal leidžiančią nukrypti nuostatą, įtvirtintą Paukščių apsaugos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkte. Pagal šią nuostatą pirmiausia leidžiama naudoti nedidelį tam tikrų rūšių paukščių skaičių ir joje taip pat nurodomos papildomos sąlygos.

72.

Be to, nacionalinis teismas, kalbėdamas ir apie Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnį, teisingai nurodo jau nagrinėjant Buveinių direktyvą iškeltą pagrindinę mintį, kad visos nuo draudimų leidžiančios nukrypti nuostatos yra sąlygojamos atitinkamos rūšies apsaugos būklės. Tiesa, ši nuomonė nėra pagrįsta Paukščių apsaugos direktyvos 9 straipsnio tekstu. Vis dėlto remiantis jos dešimta konstatuojamąja dalimi galima daryti išvadą, kad leidimai nukrypti pagal Paukščių apsaugos direktyvos 9 straipsnį gali būti suteikti, tik jeigu yra užtikrinama, kad bus išlaikytas „patenkinamas atitinkamų rūšių populiacijos lygis“ ( 31 ). Neseniai Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad įžvelgia šios nuostatos panašumą su Buveinių direktyvos 16 straipsniu ( 32 ).

73.

Ši išvada atitinka Berno konvencijos 9 straipsnį, kuris įgyvendintas Paukščių apsaugos direktyvos 9 straipsniu ( 33 ), todėl į jį reikia atsižvelgti aiškinant direktyvą ( 34 ). Remiantis Konvencija, dėl nuo Konvencijoje pateiktų panašių draudimų leidžiančios nukrypti nuostatos negali kilti grėsmės atitinkamos populiacijos išlikimui.

74.

Vadinasi, iš principo ( 35 ) ir Paukščių apsaugos direktyvos atveju (panašiai kaip Buveinių direktyvos atveju) būtų nelogiška riziką, kad bus padarytas poveikis atitinkamos rūšies apsaugos būklei, laikyti direktyvos 5 straipsnyje nustatytų draudimų taikymo sąlyga, taip praktiškai užkertant kelią taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą.

– bb) „Tyčia“ pagal Paukščių apsaugos direktyvą

75.

Vis dėlto ir šiuo atveju kyla klausimas, ar draudimai apskritai susiję su veikla, kuria akivaizdžiai siekiama kito tikslo, o ne žudyti rūšis arba naikinti jų lizdus ir kiaušinius.

76.

Atsakymas į šį klausimą yra ne toks akivaizdus kaip Buveinių direktyvos 12 straipsnio atveju, nes dėl tyčios sąvokos Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnyje Teisingumo Teismas iki šiol nėra padaręs panašios aiškios išvados.

77.

Panašiai kaip pirmojoje byloje dėl minėtų jūrinių vėžlių, Teisingumo Teismas vis dėlto jau Sprendime dėl Belovežo girios kritikavo pažeistų, nunykusių ar nykstančių medžių kirtimą, nes tokie veiksmai atitinkamos saugomos teritorijos tvarkymo plane buvo identifikuoti kaip potencialus pavojus tam tikroms, ten specialiai saugomoms paukščių rūšims ( 36 ). Todėl šią veiklą jis kvalifikavo kaip tyčinį lizdų ir kiaušinių naikinimą ar pažeidimą, taip pat kaip lizdų pašalinimą (Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio b punktas) ir tyčinį trikdymą, visų pirma perėjimo ir jauniklių auginimo metu (5 straipsnio d punktas) ( 37 ). Mažai tikėtina, kad šia veikla siekta daryti poveikį paukščiams.

78.

Kadangi taip Teisingumo Teismas preziumavo, kad ir Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio atveju „tyčios“ sąvoka neturi būti aiškinama siaurai, peršasi išvada, kad šios sąvokos aiškinimą, susijusį su beveik identiškais draudimais Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje, būtų galima perkelti Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsniui. Beje, šioje byloje taip pat mano ir Komisija.

79.

Vis dėlto taip padarius kiltų kur kas daugiau pasekmių negu atitinkamai išaiškinus Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalį.

80.

Buveinių direktyvoje įtvirtinta rūšių apsauga apsiriboja keliomis, paprastai ( 38 ) labai retomis rūšimis. Kadangi šios rūšys retos, būtina kiekvieną egzempliorių griežtai saugoti, kaip aiškiai nurodyta Buveinių direktyvos 12 straipsnyje vartojant griežtos apsaugos sistemos sąvoką ( 39 ). Kartu aplinkybė, kad šios rūšys retos, reiškia, kad susidūrimai su šiomis rūšimis nėra labai dažni.

81.

O Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnyje nustatyti draudimai, kaip jau minėta ( 40 ), taikomi visiems Europos paukščiams, vadinasi, ir toms rūšims, kurias galima visada visur pamatyti. Be to, negalima teigti, kad modernios visuomenės nepripažįsta poveikio šioms rūšims. Suprantama, kad šioms rūšims didelį poveikį daro įvairi žmogaus veikla, kaip antai pastatų statymas ( 41 ) arba kelių eismas ( 42 ).

82.

Dar priimdamas Paukščių apsaugos direktyvą teisės aktų leidėjas atitinkamai paaiškino, kad ja nesiekiama besąlygiškai apsaugoti kiekvieną paukštį. Pagal direktyvos 2 straipsnį rūšių populiacijos turi būti palaikomos tokiu lygiu, kuris visų pirma atitiktų ekologinius, mokslo ir kultūrinius reikalavimus, derinamus su ekonominiais ir rekreaciniais reikalavimais, arba stengiamasi šių rūšių populiacijas priartinti prie tokio lygio.

83.

Norint išsaugoti plačiai paplitusias rūšis paprastai nereikia jokių draudimų, taikomų jau tuomet, kai poveikis dar tik pripažįstamas. Žinoma, yra rūšių, kurioms tokie draudimai naudingi, tačiau plačiai paplitusios rūšys yra tokios dažnos vien todėl, kad žmogaus veikla joms nekelia grėsmės.

84.

Vis dėlto, jei tam tikrų, anksčiau dažniau sutinkamų rūšių populiacija sumažėja, dažnai bus svarbiau išsaugoti jų buveines ir jas tinkamai tvarkyti. Nes populiacijos paprastai sumažėja todėl, kad žmonės pradeda kitaip naudoti šias buveines. Tačiau taikyti draudimus, nustatytus Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnyje, kai šioje nuostatoje nurodytas poveikis yra dar tik pripažįstamas, dažnai nebūtų tinkamiausia priemonė šiai populiacijai išsaugoti, be to, tai nebūtų ir švelniausia priemonė.

85.

Paukščių apsaugos direktyvoje šie svarstymai taip pat atsispindi. Pavyzdžiui, 5 straipsnyje reikalaujama sukurti ne griežtą apsaugos sistemą, bet bendrą apsaugos sistemą visiems Europos paukščiams apsaugoti. Papildomas įsipareigojimas apsaugoti plačiai paplitusių rūšių buveinę yra nustatytas 3 straipsnyje ( 43 ). Pagal Paukščių apsaugos direktyvos 4 straipsnį, siejamą su Buveinių direktyvos 6 ir 7 straipsniais, retų rūšių ar rūšių, kurioms gresia pavojus išnykti, taip pat migruojančių rūšių buveinėms taikomos griežtesnės apsaugos priemonės, pirmiausia įsteigiant specialias apsaugos teritorijas. Jei tam tikra veikla iš tiesų keltų pavojų paukščių rūšių apsaugos būklei, tuomet papildomai būtų taikomas Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos 5 straipsnis ir 2 straipsnio 1 dalies a punktas.

86.

Be to, Paukščių apsaugos direktyvoje, kitaip negu Buveinių direktyvoje, nėra tinkamos nukrypti leidžiančios nuostatos, kuri leistų suderinti prieštaringus interesus. Buveinių direktyvoje leidžiamos išimtys dėl įvairių svarbesnio viešojo intereso priežasčių (16 straipsnio 1 dalies c punktas), o Paukščių apsaugos direktyvos atveju, neatsižvelgiant į labai konkrečias priežastis, galima kalbėti tik apie nedidelį tam tikrų rūšių paukščių skaičiaus naudojimą, kuris, be to, dar turi būti griežtai prižiūrimas ir atrankinis (9 straipsnio 1 dalies c punktas).

87.

Taigi nemanau, kad būtų prasminga dėl Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies pateiktą tyčios sąvokos išaiškinimą automatiškai taikyti Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnyje įtvirtintai tyčios sąvokai.

88.

Vis dėlto, atsižvelgiant į išvadas byloje dėl Belovežo girios ( 44 ), taip pat atmestina prielaida, kad reikia vengti tokio rezultato, t. y. Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio a ir b punktuose nurodytus draudimus taikyti tik sąmoningam poveikiui paukščiams, o vien pripažįstamą poveikį visiškai ignoruoti. Šis rezultatas būtų taip pat nepagrįstas, jei būtų daromas poveikis retoms rūšims, kurioms gresia pavojus išnykti, nes draudimų apimtis šių retų rūšių atveju yra praktiškai ribota, o teigiamas indėlis į šių rūšių apsaugos būklę gali būti labai pastebimas.

89.

Tinkama atitinkamų veiksmų ir direktyvos tikslų pusiausvyra užtikrinama tuomet, kai draudimai pripažįstamam poveikiui taikomi tik tiek, kiek būtina atsižvelgiant į Paukščių apsaugos direktyvos 2 straipsnio tikslą. Todėl teks susitaikyti su tuo, kad šį išaiškinimą bus sudėtingiau taikyti, nes juo reikalaujama atsižvelgti į paukščių rūšių apsaugos būklę. Šiaip ar taip, jis galiausiai atitinka platų draudimų taikymą minėtame sprendime dėl Belovežo girios, nes ten buvo paveiktos labai retos paukščių rūšys jų specialiai apsaugai įsteigtoje teritorijoje ( 45 ).

90.

Vadinasi, draudimai žudyti ir naikinti pagal Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio a ir b punktus iš principo nesiejami su rizika, kad aptariama veiklaė padarys neigiamą poveikį atitinkamų gyvūnų rūšių apsaugos būklei. Net palanki atitinkamos rūšies apsaugos būklė nereiškia, kad šie draudimai nebus taikomi. Jei nėra siekiama paveikti paukščių, o poveikis tik pripažįstamas, Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio a ir b punktuose nustatyti draudimai taikomi tik tiek, kiek pagal 2 straipsnį reikalinga rūšių populiacijai palaikyti tokiu lygiu, kuris visų pirma atitiktų ekologinius, mokslo ir kultūrinius reikalavimus, derinamus su ekonominiais ir rekreaciniais reikalavimais, arba stengiamasi šių rūšių populiacijas priartinti prie tokio lygio.

91.

Be to, verta prisiminti, kad draudimai turi būti aiškiai suformuluoti, ypač jeigu jie yra susiję su baudžiamąja teise ( 46 ). Todėl valstybės narės, perkeldamos Paukščių apsaugos direktyvą į nacionalinę teisę, turi atitinkamai sukonkretinti jos 5 straipsnio a ir b punktuose nustatytus draudimus. Tam reikia nustatyti atitinkamą tvarką. Be to, dažnai reikia konkrečių nuorodų, koks elgesys draudžiamas kaip trikdymai ir kokiose vietose reikia elgtis ypač atsargiai.

c) Tarpinė išvada

92.

Vadinasi, draudimai žudyti ir naikinti pagal Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio a ir b punktus ir Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a ir c punktus nesiejami su rizika, kad aptariama veikla padarys neigiamą poveikį atitinkamų gyvūnų rūšių apsaugos būklei. Net palanki atitinkamos rūšies apsaugos būklė nereiškia, kad šie draudimai nebus taikomi.

93.

Jei nėra siekiama paveikti paukščių, o tik pripažįstamas poveikis, Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio a ir b punktuose nustatyti draudimai taikomi tik tiek, kiek pagal 2 straipsnį reikalinga rūšių populiacijai palaikyti tokiu lygiu, kuris visų pirma atitiktų ekologinius, mokslo ir kultūrinius reikalavimus, derinamus su ekonominiais ir rekreaciniais reikalavimais, arba stengiamasi šių rūšių populiacijas priartinti prie tokio lygio.

2. Dėl draudimų trikdyti

94.

Kalbant apie draudimą trikdyti, išryškėja Paukščių apsaugos direktyvos ir Buveinių direktyvos skirtumai. Vis dėlto galiausiai abu draudimai panašiai aiškintini ta prasme, kad svarbu atsižvelgti į atitinkamos rūšies apsaugos būklę.

a) Dėl Paukščių apsaugos direktyvos

95.

Pagal Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio d punktą draudžiama tyčia trikdyti paukščius, ypač jų perėjimo ir jauniklių auginimo metu, tik tuomet, jei toks trikdymas galėtų turėti reikšmės šios direktyvos tikslams. Šis apribojimas būtinas kalbant apie paukščių trikdymą, nes, kaip žinoma iš patirties, toks trikdymas pripažįstamas jau tuomet, kai judama jų buveinėse, pavyzdžiui, išėjus pasivaikščioti, einant į darbą arba net išėjus į savo balkoną.

96.

Pagal Paukščių apsaugos direktyvos 1 straipsnį šia direktyva siekiama apsaugoti visų rūšių paukščius Europoje. Šiuo tikslu valstybės narės pagal 2 straipsnį turi palaikyti šių rūšių populiacijas tokiu lygiu, kuris atitiktų visų pirma ekologinius, mokslo ir kultūrinius reikalavimus, derinamus su ekonominiais ir rekreaciniais reikalavimais, arba stengiamasi šių rūšių populiacijas priartinti prie tokio lygio.

97.

Nors valstybės narės šiuo atžvilgiu turi tam tikrą diskreciją (laikantis specialių nuostatų) ( 47 ), iš direktyvos 3, 5, 7, 8 ir pirmiausia 10 konstatuojamųjų dalių matyti, kad valstybės narės visų laukinių paukščių rūšių populiaciją Sąjungoje turi išlaikyti „pakankamu lygiu“ ( 48 ).

98.

Vis dėlto apsaugos būklė yra tik kriterijus, kuris reikšmingas vertinant trikdymą. Jau Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio d punkto formuluotė rodo, kad bet kuriuo atveju reikia vengti trikdymo perėjimo ir jauniklių auginimo metu. Šis patikslinimas yra prasmingas, nes perėjimas ir jauniklių auginimas yra ypač reikšmingi apsaugos būklei. Vis dėlto trikdymas tokiu metu yra draudžiamas tik tuomet, kai jis yra pastebimas. Tokia prielaida darytina bent tokiu atveju, kai trikdymas paveikia retus paukščius tiesiogiai jų perėjimo arba jauniklių auginimo metu. Teisingumo Teismas atitinkamai jau yra nusprendęs, kad miškų kirtimas, darantis poveikį svarbiai retų paukščių rūšių buveinei, gali būti laikomas draudžiamu trikdymu ( 49 ).

99.

Kadangi pats draudimas yra taikomas atsižvelgiant į poveikį atitinkamos rūšies apsaugos būklei, tyčios sąvokos pagal Buveinių direktyvą išsamiau analizuoti nereikia.

100.

Vadinasi, pagal Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio d punktą draudžiama trikdyti, jei šis trikdymas smarkiai neigiamai paveikia tikslą pakankamu lygiu išsaugoti paukščių rūšių populiacijas arba priartinti jas prie tokio lygio, ypač kai jis neigiamai paveikia retus paukščius perėjimo arba jauniklių auginimo metu.

b) Dėl Buveinių direktyvos

101.

Buveinių direktyvos tikslas yra suformuluotas panašiai kaip Paukščių apsaugos direktyvoje. Pagal Buveinių direktyvos 2 straipsnio 2 dalį siekiama palaikyti ar atkurti palankią Bendrijos svarbos laukinės faunos ir floros rūšių apsaugos būklę. Kartu pagal šią direktyvą, taikant 2 straipsnio 3 dalyje nustatytas priemones, atsižvelgiama į ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalavimus bei regionines ir vietines charakteristikas.

102.

Skirtingai nuo Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnio d dalies, draudimas trikdyti pagal Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies b punktą nėra aiškiai susiejamas su direktyvos tikslais ir ypač su atitinkamų rūšių apsaugos būkle. Tačiau yra ir panašumų – draudimas pirmiausia taikomas perėjimo, jauniklių auginimo, žiemos miego ir migracijos metu. Šie periodai laikomi ypač jautriais trikdymui ( 50 ), todėl jie paprastai ypač reikšmingi norint užtikrinti apsaugos būklę. Be to, reikia pažymėti, kad turi būti draudžiama trikdyti rūšis, o draudimas žudyti pagal Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punktą ir Buveinių direktyvos 1 straipsnio m punkte pateiktą apibrėžtį taikomas bet kuriam saugomų rūšių egzemplioriui.

103.

Taigi Komisija, nors ir ne šioje byloje, bet savo rekomendacijose, siūlo atsižvelgti tik į tokį trikdymą, kuriuo atitinkamais veiksmais sumažinamos saugomos rūšies galimybės išgyventi, daugintis arba gebėjimas atsikurti, arba dėl šių veiksmų mažėja paplitimo arealas ( 51 ).

104.

Kaip ir paukščių apsaugos atveju, toks apribojimas būtinas, kad draudimu trikdyti nebūtų neproporcingai ribojama žmogaus veikla, kai neatsižvelgiama į Buveinių direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje minėtus ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalavimus. Žinoma, IV priedo a punkte nurodytos saugomos gyvūnų rūšys nėra matomos taip dažnai kaip plačiai paplitusios paukščių rūšys, tačiau neatrodo nei būtina, nei proporcinga reikalauti, kad žmogus, norėdamas išvengti bet kokio trikdymo, visada turėtų vengti šių rūšių, vos pastebėjęs, kad yra šalia jų. Būtent kalbant apie šikšnosparnius ar tam tikrus varliagyvius ir drugelius, tokie susidūrimai yra visai įmanomi.

105.

Taip gali būti suprantama ir ligšiolinė jurisprudencija, susijusi su draudimo trikdyti pažeidimais. Teisingumo Teismas, kalbėdamas ir apie draudimą trikdyti, pabrėžė, kad jis taikomas nepriklausomai nuo atitinkamos populiacijos stabilumo ir dydžio. Vis dėlto atitinkamos bylos dėl jūrinių vėžlių Caretta caretta buvo susijusios su veikla saugomose teritorijose, kurios buvo įsteigtos atsižvelgiant į jų didelę reikšmę atitinkamoms rūšims ( 52 ), o sprendime dėl Šveizerio angies buvo nagrinėjamas šiai rūšiai svarbios teritorijos klausimas ( 53 ). Sprendime dėl Kipro geltonskruosčio žalčio buvo kalbama apie teritoriją, kuri neginčijamai turėjo būti saugoma ( 54 ). Tokiose vietose visiškai logiška reikalauti elgtis rūpestingai, kad rūšys nebūtų trikdomos.

106.

Draudimą trikdyti susiejus su Buveinių direktyvos tikslu, šis draudimas ne tik apribojamas taikant jį tais atvejais, kai pavieniai egzemplioriai trikdomi izoliuotai, t. y. nereikšmingai. Tokiu atveju taip pat parodoma, kad draudimu trikdyti svarbios rūšių buveinės saugomos nepriklausomai nuo to, ar ten šiuo metu yra pavieniai egzemplioriai, ar ten yra veisimosi ir poilsio vietos ir ar ten įsteigtos saugomos teritorijos. Neigiamas poveikis buveinei ar jos pašalinimas, atsižvelgiant į direktyvos tikslus ir nepriklausomai nuo šių veiksnių, gali smarkiai sutrikdyti atitinkamą rūšį.

107.

Vadinasi, draudimas trikdyti pagal Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies b punktą turi būti apribojamas ir taikomas tik veiksmams, kuriais galima ypač sutrikdyti saugomų rūšių apsaugos būklę, pirmiausia tose vietose, kurios šioms rūšims yra ypač reikšmingos arba kur joms būtų padarytas neigiamas poveikis perėjimo, jauniklių auginimo, žiemos miego ir migracijos metu.

D.   Apsaugos būklės vertinimo lygis (trečiasis klausimas)

108.

Kadangi bent jau taikant draudimus trikdyti ir iš dalies taikant kitus Paukščių apsaugos direktyvos draudimus didelė reikšmė tenka atitinkamos rūšies apsaugos būklei, reikia atsakyti į trečiąjį klausimą dėl vertinimo lygio.

109.

Šią problemą padėtų išspręsti neseniai priimtos išvados antrajame sprendime dėl vilkų apsaugos Suomijoje. Toje byloje kalbėta apie atitinkamos rūšies apsaugos būklės vertinimą, kai buvo suteikta leidžianti nukrypti nuostata pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnį. Jei toje byloje padarytas išvadas pritaikytume atlikdami poveikio vertinimą, šis vertinimas turėtų būti grindžiamas kriterijais, apibrėžtais taip, kad būtų užtikrintas ilgalaikis atitinkamos rūšies populiacijos kintamumo ir stabilumo išsaugojimas ( 55 ).

110.

Taigi reikia apžvelgti valstybės narės teritoriją ir atitinkamus biogeografinius regionus, kad, pirma, būtų galima įvertinti atitinkamų rūšių populiacijų apsaugos būklę ir, antra, jai daromą galimą trikdymo poveikį geografiniu ir demografiniu požiūriu ( 56 ).

111.

Šiame kontekste paprastai būtina įvertinti poveikio pasekmes vietos populiacijos teritorijos lygmeniu, kad būtų nustatytos šio poveikio pasekmės atitinkamos populiacijos apsaugos būklei platesniu mastu. Be to, populiacijos apsaugos būklė nacionaliniu ar biogeografiniu lygmeniu priklauso nuo bendro poveikio, kurį vietovėms daro skirtingas trikdymas ( 57 ).

112.

Vadinasi, jei taikant draudimus pagal Paukščių apsaugos direktyvos 5 straipsnį ir Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalį svarbi atitinkamos rūšies populiacijų apsaugos būklė, ji vertinama atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės teritoriją arba, jei šios valstybės narės teritorija apima kelis biogeografinius regionus ar kai to reikia dėl natūralaus rūšies paplitimo arealo, atsižvelgiant į atitinkamą biogeografinį regioną ir, jei įmanoma, tarpvalstybiniu lygmeniu ( 58 ).

V. Išvada

113.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:

1.

Pagal Direktyvos 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos 1 ir 5 straipsnius valstybės narės įpareigojamos priimti nuostatas dėl visų rūšių laukinių paukščių, natūraliai paplitusių valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis, europinėje teritorijoje, apsaugos. Apsaugos sistemos, taikomos tik toms rūšims, kurios buvo įtrauktos į direktyvos I priedo sąrašą arba kurioms kyla tam tikra rizika, arba kurių populiacija ilgainiui mažėja, šių reikalavimų neatitinka.

2.

Direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos 12 straipsnio d punkte įtvirtintas draudimas naikinti ar pažeisti gyvūnų, įtrauktų į IV priedo a punktą, dauginimosi arealą nėra siejamas su sąlyga, kad atitinkamos rūšies apsaugos būklė dėl aptariamų veiksmų gali pablogėti. Atitinkamos rūšies palanki apsaugos būklė taip pat neturi įtakos draudimo taikymui.

3.

Draudimai žudyti ir naikinti pagal Direktyvos 2009/147 5 straipsnio a ir b punktus ir Direktyvos 92/43 12 straipsnio 1 dalies a ir c punktus nesiejami su rizika, kad aptariama veikla padarys neigiamą poveikį atitinkamų gyvūnų rūšių apsaugos būklei. Atitinkamos rūšies palanki apsaugos būklė taip pat neturi įtakos draudimo taikymui.

Jei nėra siekiama paveikti paukščių, o poveikis tik pripažįstamas, Direktyvos 2009/147 5 straipsnio a ir b punktuose nustatyti draudimai taikomi tik tiek, kiek pagal 2 straipsnį reikalinga rūšių populiacijai palaikyti tokiu lygiu, kuris visų pirma atitiktų ekologinius, mokslo ir kultūrinius reikalavimus, derinamus su ekonominiais ir rekreaciniais reikalavimais, arba stengiamasi šių rūšių populiacijas priartinti prie tokio lygio.

4.

Pagal Direktyvos 2009/147 5 straipsnio d punktą draudžiama trikdyti, jei šis trikdymas smarkiai neigiamai paveikia tikslą pakankamu lygiu išsaugoti paukščių rūšių populiacijas arba priartinti jas prie tokio lygio, ypač kai jis neigiamai paveikia retus paukščius perėjimo arba jauniklių auginimo metu.

Draudimas trikdyti pagal Direktyvos 92/43 12 straipsnio 1 dalies b punktą turi būti apribojamas ir taikomas tik veiksmams, kuriais galima ypač sutrikdyti saugomų rūšių apsaugos būklę, pirmiausia tose vietose, kurios šioms rūšims yra ypač reikšmingos arba kur joms būtų padarytas neigiamas poveikis perėjimo, jauniklių auginimo, žiemos miego ir migracijos metu.

5.

Jei taikant draudimus pagal Direktyvos 2009/147 5 straipsnį ir Direktyvos 92/43 12 straipsnio 1 dalį svarbi atitinkamos rūšies populiacijų apsaugos būklė, ji vertinama atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės teritoriją arba, jei šios valstybės narės teritorija apima kelis biogeografinius regionus ar kai to reikia dėl natūralaus rūšies paplitimo arealo, atsižvelgiant į atitinkamą biogeografinį regioną ir, jei įmanoma, tarpvalstybiniu lygmeniu.

( 1 ) Originalo kalba: vokiečių.

( 2 ) 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, 1992, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 102), iš dalies pakeista 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva 2013/17/ES (OL L 158, 2013, p. 193).

( 3 ) 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL L 20, 2010, p. 7), iš dalies pakeista 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva 2013/17/ES, kuria dėl Kroatijos Respublikos stojimo adaptuojamos aplinkos srities direktyvos (OL L 158, 2013, p. 193).

( 4 ) Neseniai priimtas 2020 m. birželio 11 d. Sprendimas Alianța pentru combaterea abuzurilor (C‑88/19, EU:C:2020:458).

( 5 ) Žr. 2014 m. gegužės 15 d. Sprendimą Briels ir kt. (C‑521/12, EU:C:2014:330), 2016 m. liepos 21 d. Sprendimą Orleans ir kt. (C‑387/15 ir C‑388/15, EU:C:2016:583), 2017 m. balandžio 26 d. Sprendimą Komisija / Vokietija (C‑142/16, EU:C:2017:301) ir 2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Coöperatie Mobilisation for the Environment ir kt. (C‑293/17 ir C‑294/17, EU:C:2018:882).

( 6 ) Konvencija dėl Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos, priimta 1979 m. rugsėjo 19 d. Berne (OL L 38, 1982, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 14 t., p. 282); Bendrijos vardu ratifikuota 1981 m. gruodžio 3 d. Tarybos sprendimu 82/72/EEB (OL L 38, 1982, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 14 t., p. 280).

( 7 ) 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) (OL L 143, 2004, p. 56; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 8 t., p. 357), iš dalies pakeista 2013 m. birželio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/30/EB (OL L 178, 2013, p. 66).

( 8 ) Https://nature-art12.eionet.europa.eu/article12/summary, prisijungta 2020 m. liepos 30 d.

( 9 ) Https://circabc.europa.eu/sd/a/fad548dd-b8e0-4cc0-ae2f-266eb603671a/SE_Annex%20I%20Article%2017%20National%20Summary.docx, p. 12, prisijungta 2020 m. liepos 30 d.

( 10 ) 2005 m. spalio 20 d. Sprendimas Komisija / Jungtinė Karalystė (C‑6/04, EU:C:2005:626, 73–79 punktai), 2006 m. sausio 10 d. Sprendimas Komisija / Vokietija (C‑98/03, EU:C:2006:3, 55 punktas) ir 2020 m. liepos 2 d. Sprendimas Magistrat der Stadt Wien (Balėsas) (C‑477/19, EU:C:2020:517, 48 punktas).

( 11 ) 2019 m. spalio 10 d. Sprendimas Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola (C‑674/17, EU:C:2019:851).

( 12 ) 1987 m. liepos 8 d. Sprendimas Komisija / Belgija (247/85, EU:C:1987:339, 6 ir 7 punktai), 2012 m. sausio 26 d. Sprendimas Komisija / Lenkija (C‑192/11, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:44, 33 punktas) ir 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimas Komisija / Lenkija (Belovežo giria) (C‑441/17, EU:C:2018:255, 251 punktas).

( 13 ) 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimas Komisija / Ispanija (Santoña) (C‑355/90, EU:C:1993:331, 15 punktas), 2002 m. birželio 13 d. Sprendimas Komisija / Airija (žvyrė) (C‑117/00, EU:C:2002:366, 15 punktas) ir 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimas Komisija / Lenkija (Belovežo giria) (C‑441/17, EU:C:2018:255, 262 ir 263 punktai).

( 14 ) 1987 m. liepos 8 d. Sprendimas Komisija / Belgija (247/85, EU:C:1987:339, 21 ir 22 punktai) ir 1988 m. balandžio 27 d. Sprendimas Komisija / Prancūzija (252/85, EU:C:1988:202, 10 ir 11 punktai).

( 15 ) 1988 m. balandžio 27 d. Sprendimas Komisija / Prancūzija (252/85, EU:C:1988:202, 15 punktas), 2007 m. liepos 12 d.Komisija / Austrija (C‑507/04, EU:C:2007:427, 102 ir 103 punktai) ir 2012 m. sausio 26 d. Sprendimas Komisija / Lenkija (C‑192/11, nepaskelbtas, EU:C:2012:44, 25 punktas).

( 16 ) 2007 m. liepos 12 d.Komisija / Austrija (C‑507/04, EU:C:2007:427, 332 ir paskesni punktai); dar žr. mano išvadą toje byloje (C‑507/04, EU:C:2007:8, 119 ir 120 punktai, taip pat 141 ir 142 punktai).

( 17 ) 2012 m. sausio 26 d. Sprendimas Komisija / Lenkija (C‑192/11, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:44, 63 punktas).

( 18 ) 2018 m. birželio 21 d. Sprendimas Komisija / Malta (Kikiliai) (C‑557/15, EU:C:2018:477).

( 19 ) Europos Komisija, Rekomendacijų dėl griežtos Bendrijai svarbių gyvūnų rūšių apsaugos pagal Direktyvą 92/43 dokumentas (2007 m.), 2 skyrius, 71–79 punktai (teksto vokiečių kalba p. 53–55).

( 20 ) 2006 m. sausio 10 d. Sprendimas Komisija / Vokietija (C‑98/03, EU:C:2006:3, 55 punktas) ir 2020 m. liepos 2 d. Sprendimas Magistrat der Stadt Wien (Balėsas) (C‑477/19, EU:C:2020:517, 27 punktas).

( 21 ) 2011 m. birželio 9 d. Sprendimas Komisija / Prancūzija (Balėsas) (C‑383/09, EU:C:2011:369, 19–21 punktai), 2012 m. kovo 15 d. Sprendimas Komisija / Kipras (Kipro geltonskruostis žaltys) (C‑340/10, EU:C:2012:143, 60–62 punktai), 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimas Komisija / Lenkija (Belovežo giria) (C‑441/17, EU:C:2018:255, 231 punktas) ir 2020 m. liepos 2 d. Sprendimas Magistrat der Stadt Wien (Balėsas) (C‑477/19, EU:C:2020:517, 20 punktas).

( 22 ) 2002 m. sausio 30 d. Sprendimas Komisija / Graikija (Caretta caretta) (C‑103/00, EU:C:2002:60, 31 punktas), 2006 m. kovo 16 d. Sprendimas Komisija / Graikija (Vipera schweizeri) (C‑518/04, nepaskelbtas Rink., EU:C:2006:183, 21 punktas) ir 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimas Komisija / Graikija (Kiparisija) (C‑504/14, EU:C:2016:847, 148 punktas).

( 23 ) 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimas Komisija / Lenkija (Belovežo giria) (C‑441/17, EU:C:2018:255, 237 punktas).

( 24 ) Išvada byloje Komisija / Ispanija (Ūdra) (C‑221/04, EU:C:2005:777, 49 ir 50 punktai) ir byloje Komisija / Graikija (Kiparisija) (C‑504/14, EU:C:2016:105, 126 punktas).

( 25 ) 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimas Komisija / Ispanija (Ūdra) (C‑221/04, EU:C:2006:329, 71 punktas) ir 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimas Komisija / Graikija (Kiparisija) (C‑504/14, EU:C:2016:847, 159 punktas).

( 26 ) 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimas Komisija / Ispanija (Ūdra) (C‑221/04, EU:C:2006:329, 72 ir 73 punktai).

( 27 ) 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimas Komisija / Graikija (Kiparisija) (C‑504/14, EU:C:2016:847, 114, 157 ir 158 punktai).

( 28 ) 2002 m. sausio 30 d. Sprendimas Komisija / Graikija (Caretta caretta) (C‑103/00, EU:C:2002:60, 36 ir 39 punktai).

( 29 ) Dėl draudimo žudyti žr. šios išvados 101 ir paskesnius punktus.

( 30 ) 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimas Komisija / Lenkija (Belovežo giria) (C‑441/17, EU:C:2018:255, 231, 237 ir 238 punktai).

( 31 ) 1988 m. balandžio 27 d. Sprendimas Komisija / Prancūzija (252/85, EU:C:1988:202, 28 punktas), 2003 m. spalio 16 d. Sprendimas Ligue pour la protection des oiseaux ir kt. (C‑182/02, EU:C:2003:558, 17 punktas) ir 2006 m. birželio 8 d. Sprendimas WWF Italia ir kt. (C‑60/05, EU:C:2006:378, 32 punktas).

( 32 ) 2020 m. balandžio 23 d. Sprendimas Komisija / Suomija (Pavasarinė paprastųjų gagų patinėlių medžioklė) (C‑217/19, EU:C:2020:291, 84 punktas).

( 33 ) Ataskaita dėl Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos (1997–1998 m., 9 straipsnio 2 dalis) (pateikta Europos Komisijos), SEK(2001) 515 final.

( 34 ) Dėl kitų tarptautinių konvencijų žr. 1992 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Poulsen ir Diva Navigation (C‑286/90, EU:C:1992:453, 9 punktas), 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimą Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija (C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 291 punktas), 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Air Transport Association of America ir kt. (C‑366/10, EU:C:2011:864, 123 punktas) ir 2018 m. liepos 11 d. Sprendimą Bosphorus Queen Shipping (C‑15/17, EU:C:2018:557, 44 punktas).

( 35 ) Dėl draudimo trikdyti žr. šios išvados 95 ir paskesnius punktus.

( 36 ) 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimas Komisija / Lenkija (Belovežo giria) (C‑441/17, EU:C:2018:255, 253 ir 254 punktai).

( 37 ) 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimas Komisija / Lenkija (Belovežo giria) (C‑441/17, EU:C:2018:255, 259 punktas).

( 38 ) S. Möckel „35 Jahre Europäische Vogelschutzrichtlinie“, Natur und Recht, 2014, p. 381 (387), vis dėlto teisingai nurodomi plačiai paplitę šikšnosparniai, kurių visos rūšys yra griežtai saugomos pagal Buveinių direktyvą.

( 39 ) Žr. mano išvadą byloje Komisija / Ispanija (Ūdra) (C‑221/04, EU:C:2005:777, 50 punktas).

( 40 ) Žr. šios išvados 41 ir paskesnius punktus.

( 41 ) Žr. C. Machtans, C. Wedeles ir E. Bayne „A first estimate for Canada of the number of birds killed by colliding with building windows“, Avian Conservation and Ecology 8.2, 2013, p. 5.

( 42 ) Žr. F. M. Slater „An assessment of wildlife road casualties – the potential discrepancy between numbers counted and numbers killed“, Web Ecology 3.1, 2002, p. 33.

( 43 ) 2002 m. birželio 13 d. Sprendimas Komisija / Airija (Žvyrė) (C‑117/00, EU:C:2002:366, 15 ir paskesni punktai).

( 44 ) Žr. šios išvados 77 punktą.

( 45 ) 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimas Komisija / Lenkija (Belovežo giria) (C‑441/17, EU:C:2018:255, 18 punktas).

( 46 ) Žr. mano išvadą byloje Tronex (C‑624/17, EU:C:2019:150, 51 ir 52 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

( 47 ) Žr. 1987 m. liepos 8 d. Sprendimą Komisija / Belgija (247/85, EU:C:1987:339, 8 punktas), Sprendimą Komisija / Italija (262/85, EU:C:1987:340, 8 punktas) ir 1994 m. sausio 19 d. Sprendimą Association pour la protection des animaux sauvages ir kt. (C‑435/92, EU:C:1994:10, 20 punktas)

( 48 ) Žr. 1988 m. balandžio 27 d. Sprendimą Komisija / Prancūzija (252/85, EU:C:1988:202, 28 punktas), 2003 m. spalio 16 d. Sprendimą Ligue pour la protection des oiseaux ir kt. (C‑182/02, EU:C:2003:558, 17 punktas) ir 2020 m. balandžio 23 d. Sprendimą Komisija / Suomija (Pavasarinė paprastųjų gagų patinėlių medžioklė) (C‑217/19, EU:C:2020:291, 68 punktas), taip pat generalinio advokato L. Geelhoed išvadą byloje WWF Italia ir kt. (C‑60/05, EU:C:2006:116, 50 punktas) ir mano išvadą byloje Komisija / Airija (C‑418/04, EU:C:2006:569, 111 ir 112 punktai).

( 49 ) 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimas Komisija / Lenkija (Belovežo giria) (C‑441/17, EU:C:2018:255, 251 ir paskesni punktai).

( 50 ) Komisijos rekomendacijos (minėtos 19 išnašoje, 2 skyrius, 41 punktas (teksto vokiečių kalba p. 42).

( 51 ) Minėta 19 išnašoje, 2 skyrius, 39 punktas (teksto vokiečių kalba p. 42).

( 52 ) 2002 m. sausio 30 d. Sprendimas Komisija / Graikija (Caretta caretta) (C‑103/00, EU:C:2002:60, 17 punktas) ir mano išvada byloje Komisija / Graikija (Kiparisija) (C‑504/14, EU:C:2016:105, 1 ir 13 punktai).

( 53 ) 2006 m. kovo 16 d. Sprendimas Komisija / Graikija (Vipera schweizeri) (C‑518/04, nepaskelbtas Rink., EU:C:2006:183, 15 punktas).

( 54 ) 2012 m. kovo 15 d. Sprendimas Komisija / Kipras (Natrix cypriaca) (C‑340/10, EU:C:2012:143, 16 ir 18 punktai, taip pat 63–65 punktai).

( 55 ) 2019 m. spalio 10 d. Sprendimas Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola (C‑674/17, EU:C:2019:851, 57 punktas).

( 56 ) 2019 m. spalio 10 d. Sprendimas Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola (C‑674/17, EU:C:2019:851, 58 punktas).

( 57 ) 2019 m. spalio 10 d. Sprendimas Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola (C‑674/17, EU:C:2019:851, 59 punktas).

( 58 ) 2019 m. spalio 10 d. Sprendimas Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola (C‑674/17, EU:C:2019:851, 61 punktas).