–

SIA „Soho Group“, atstovaujamos I. Šimulīte,

–

Latvijos vyriausybės, atstovaujamos V. Kalniņa ir V. Soņeca,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. Rocchitta,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos I. Rubene ir G. Goddin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008, p. 66) 3 straipsnio g punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant SIA „Soho Group“ ginčą su Patērētāju tiesību aizsardzības centrs (Vartotojų teisių apsaugos centras, Latvija; toliau – VTAC) dėl prašymo panaikinti VTAC sprendimą skirti Soho Group baudą už kolektyvinių vartotojų teisių pažeidimą.

3

Direktyvos 2008/48 19, 20, 26, 28 ir 43 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

<…>

4

Direktyvos 2008/48 1 straipsnyje nurodyta, kad ja siekiama suderinti tam tikrus valstybių narių taisyklių, susijusių su vartojimo kredito sutartimis, aspektus.

5

Šios direktyvos 2 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad valstybės narės gali nuspręsti, kad tik tam tikros jos nuostatos taikomos kredito sutartims, kuriose numatoma galimybė kreditoriui ir vartotojui susitarti dėl atidėto mokėjimo arba grąžinimo metodų, jei vartotojas jau nevykdo įsipareigojimų pagal pradinę kredito sutartį.

6

Minėtos direktyvos 3 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>“

7

Direktyvos 2008/48 5 straipsnio „Informavimas prieš sudarant sutartį“ 1 dalies c, g, ir i punktuose išvardijama, kokią informaciją reikia pateikti vartotojui prieš jam įsipareigojant pagal kredito sutartį arba pasiūlymą, t. y. atitinkamai: „bendra kredito suma ir sąlygos, reglamentuojančios lėšų išmokėjimą“, „[BKKMN] ir bendra vartotojo mokama suma“ ir, kai taikoma, „bet kurie kiti mokesčiai, susiję su kredito sutartimi, bei sąlygos, kuriomis tos išlaidos gali būti keičiamos [tie mokesčiai gali būti keičiami]“.

8

Šios direktyvos 8 straipsnio „Pareiga įvertinti vartotojo kreditingumą“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje. Valstybės narės, kurių teisės aktuose reikalaujama, kad kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje, gali išlaikyti šį reikalavimą.“

9

Šios direktyvos 10 straipsnio „Informacija, kuri turi būti pateikta kredito sutartyse“ 2 dalyje numatyta, kad informacija turi būti nurodyta „aiškiai ir glaustai“. Kaip tokia informacija d, g, k ir u punktuose nurodyta: „bendra kredito suma ir lėšų išmokėjimą reglamentuojančios sąlygos“, „[BKKMN] ir bendra vartotojo mokama suma, apskaičiuota sudarant kredito sutartį; paminimos visos prielaidos, naudotos šiai normai apskaičiuoti“, ir, jei taikoma, „bet kurie kiti mokesčiai, susiję su kredito sutartimi, bei sąlygos, kuriomis tie mokesčiai gali būti keičiami“, ir „tos sutarties nuostatos ir sąlygos“.

10

Direktyvos 2008/48 19 straipsnio „[BKKMN] apskaičiavimas“ 2 dalyje nustatyta, kad norint ją apskaičiuoti „nustatoma bendra kredito kaina vartotojui, išskyrus bet kuriuos vartotojo mokamus mokesčius už bet kurio iš kredito sutartyje nustatytų jo įsipareigojimų nevykdymą ir mokesčius už prekių arba paslaugų pirkimą, išskyrus pirkimo kainą, kuriuos jis privalo sumokėti neatsižvelgiant į tai, ar už sandorį mokama grynaisiais pinigais, ar iš kredito.“

11

Direktyvoje 2008/48 vartojama sąvoka „visa kredito kaina vartotojui“ perimta 2010 m. gruodžio 28 d.Ministru kabineta noteikumi Nr. 1219 „Noteikumi par patērētāja kreditēšanu“ (Ministrų kabineto nutarimas Nr. 1219 dėl vartojimo kredito; Latvijas Vēstnesis, 2011, Nr. 2), kuriame reglamentuojamas BKKMN apskaičiavimas.

12

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos Patērētāju tiesību aizsardzības likums (Vartotojų teisių apsaugos įstatymas; toliau – VTA įstatymas) 1 straipsnio 9 dalyje sąvoka „visa kredito kaina vartotojui“ suformuluota taip pat kaip Direktyvoje 2008/48.

13

Šio įstatymo 8 straipsnyje „Vartojimo kreditas“ nustatyta:

„<…>

22   Vartojimo kredito sutarties kaina turi būti proporcinga ir atitikti sąžiningą verslo praktiką. Bendra kredito kaina vartotojui apskaičiuojama norminiuose aktuose dėl vartojimo kredito nustatyta tvarka.

23   Šio straipsnio 22 dalies nuostatų neatitinkančia laikoma bet kokia bendra kredito kaina vartotojui, viršijanti 0,55 % kredito sumos per dieną nuo pirmos iki septintos naudojimosi kreditu dienos (imtinai); 0,25 % kredito sumos per dieną nuo aštuntos iki keturioliktos naudojimosi kreditu dienos (imtinai) ir 0,2 % kredito sumos per dieną nuo penkioliktos naudojimosi kreditu dienos. Kai sudaromos sutartys, pagal kurias kreditas turi būti grąžinamas to pareikalavus arba pagal kurias naudojimosi kreditu terminas viršija 30 dienų, šio straipsnio 22 dalyje nustatytų reikalavimų neatitinka bendra kredito kaina vartotojui, kuri viršija 0,25 % kredito sumos per dieną. Bendros kredito kainos vartotojui apribojimai netaikomi vartojimo kredito sutartims, kurias sudarius iš vartotojo reikalaujama, kad jis kaip užstatą kreditoriui paliktų kokį nors daiktą, o vartotojo įsipareigojimas yra apribojamas tik tuo įkeistu daiktu.

<…>“

14

Soho Group yra kredito įstaiga, kurios pagrindinė veikla – nedidelių trumpalaikių paskolų teikimas internetu. Vykdydama savo komercinę veiklą, ši bendrovė teikia vartotojams kredito paslaugas paskolų forma; paskolų dydis siekia nuo 70 EUR iki 425 EUR, o terminas, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, – nuo 30 dienų iki 12 mėnesių.

15

Atlikęs patikrinimą bendrovės interneto svetainėje VTAC konstatavo, kad Soho Group siūlė kredito sutartis, į kurias įtraukta sąlyga „Paskolos termino pratęsimas“. Šioje sąlygoje numatyta, kad paskolos gavėjas gali prašyti pratęsti paskolos terminą, į paskolos davėjo einamąją sąskaitą pervesdamas pratęsimo mokestį; šio mokesčio dydis priklauso nuo paskolos sumos ir termino. Gavęs pavedimą paskolos davėjas išsiunčia paskolos gavėjui pranešimą apie sutarties specialiosiose nuostatose arba mokėjimo grafike nurodyto paskolos termino pratęsimą arba apie atsisakymą jį pratęsti; atsisakymo pratęsti terminą paskolos davėjas neprivalo motyvuoti.

16

Po šio patikrinimo VTAC padarė išvadą, kad, kiek tai susiję su kredito termino pratęsimu, Soho Group siūlo vartotojams kredito sutartis, kuriose numatytos bendros per dieną patiriamos išlaidos neatitinka Patērētāju tiesību aizsardzības likums (Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 8 straipsnio 23 dalies nuostatų. Todėl Soho Group siūlomo vartojimo kredito kaina neproporcinga ir neatitinka sąžiningos verslo praktikos pagal šio įstatymo 8 straipsnio 22 dalį. Jis nusprendė, kad kredito termino pratęsimo mokestis yra bendros kredito kainos dalis, nes kredito termino pratęsimo sąlygos įtrauktos į kreditoriaus ir kredito gavėjo sudarytos kredito sutarties sąlygas.

17

2017 m. vasario 21 d. sprendimu VTAC skyrė Soho Group25000 EUR baudą.

18

Šį sprendimą Soho Group apskundė Administratīvā rajona tiesa (Administracinis apylinkės teismas, Latvija) ir prašė jį panaikinti; tam teismui atmetus skundą, Soho Group pateikė apeliacinį skundą Administratīvā apgabaltiesa (Administracinis apygardos teismas, Latvija); 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu šis teismas paliko galioti Administratīvā rajona tiesa (Administracinis apylinkės teismas) sprendimą.

19

Šiame sprendime Administratīvā apgabaltiesa (Administracinis apygardos teismas) nusprendė, kad jeigu pagrindinėje byloje nagrinėjamos kredito sutarties galiojimo terminas būtų pratęstas, išlaidos, susijusios su kredito naudojimu pratęsimo laikotarpiu, taptų žinomos ir sudarytų kredito išlaidas, kurioms taikomi VTA įstatyme numatyti apribojimai

20

Soho Group pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui; ji nurodė, kad sumokėti pratęsimo mokestį neprivaloma, norint gauti paskolą arba ją panaudoti. Kredito sutarties pratęsimas yra viena iš trijų alternatyvų, suėjus paskolos grąžinimo terminui. Kitos dvi – grąžinti paskolą be papildomų mokėjimų arba negrąžinti paskolos, o tai reikštų, kad bus pradedama skaičiuoti palūkanas už vėlavimą. Soho Group teigimu, kadangi šios sutarties sudarymo metu, t. y. tuo momentu, kai apskaičiuojama bendra kredito kaina ir apskaičiuojama BKKMN, apie kredito termino pratęsimą nebuvo žinoma, šio pratęsimo mokesčiai negalėjo būti įtraukti į bendrą kredito kainą.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad reikia nustatyti, ar „bendra kredito kaina vartotojui“ apima kredito termino pratęsimo mokestį, turint mintyje, kad šio galimo termino pratęsimo sąlygos įtrauktos į paskolos davėjo ir gavėjo sutartas kredito sutarties sąlygas.

22

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, pirma, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje patvirtinama, jog sąvoka „bendra kredito kaina vartotojui“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2008/48, yra plati, ir, antra, šioje jurisprudencijoje pripažįstama, jog paskolos davėjas gali gauti ir šioje direktyvoje nenumatytus komisinius

23

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, ar tokį mokestį minėta sąvoka apima.

24

Šis teismas taip pat patikslina, kad tam tikros konkrečios pagrindinėje byloje nagrinėjamos kredito sutarties sąlygos rodo, jog paskolos davėjas šios sutarties pratęsimą laiko priimtinu būdu, skirtu išvengti sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo. Tai matyti iš šių sąlygų detalumo ir didelio praktiškai pratęstų kredito sutarčių skaičiaus

25

Šiomis aplinkybėmis Augstākā tiesa (Senāts) (Aukščiausiasis Teismas, Latvija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26

Keldamas klausimus, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2008/48 3 straipsnio g punkte esančią sąvoką „bendra kredito kaina vartotojui“ reikia aiškinti taip: ši sąvoka apima kredito termino pratęsimo mokestį tokiu atveju, kai kredito termino galimo pratęsimo sąlygos yra įtrauktos į kredito sutarties sąlygas, dėl kurių susitarė paskolos davėjas ir gavėjas.

27

Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2008/48 1 straipsnį šia direktyva siekiama tik suderinti tam tikrus su vartojimo kredito sutartimi susijusių taisyklių aspektus ir kad joje nėra kredito termino atidėjimo derinimo taisyklių. Šios direktyvos 2 straipsnio 6 dalyje nurodyti tik nesumokėjimo atvejai, o tai pagrindinėje byloje nenagrinėjama. Be to, kaip tvirtino visos pagrindinės bylos šalys, minėta direktyva nereglamentuoja klausimo dėl maksimalios leistinos kredito kainos, todėl valstybės narės lieka kompetentingos nustatyti tokią kainą (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Mikrokasa ir Revenue Niestandaryzowany Sekurytyzacyjny Fundusz inwestycyjny Zamknięty, C‑779/18, EU:C:2020:236, 40 ir 48 punktus).

28

Direktyvos 2008/48 3 straipsnio g punkte nustatyta, kad sąvoka „bendra kredito kaina vartotojui“ apima „visas išlaidas, įskaitant palūkanas, komisinius, mokesčius ir bet kuriuos kitus su kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos reikalaujama, kad vartotojas sumokėtų, ir kurie yra žinomi kreditoriui, išskyrus mokesčius notarui“.

29

Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad, pirma, ši apibrėžtis aiškiai neapima tik „mokesčių notarui“. Antra, šioje apibrėžtyje nepatikslinama, ar joje nurodyti mokesčiai apima tik tuos, kurie būtini kreditui gauti.

30

Tačiau iš šios formuluotės matyti, kad sąvoka „bendra kredito kaina vartotojui“ apima „visų kitų rūšių mokesčius, kuriuos vartotojas turi mokėti pagal kredito sutartį ir kurie yra žinomi kreditoriui“, ir kad šie mokesčiai apima „papildomas išlaidas, susijusias su kredito sutartimi“. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ši sąvoka apima visas išlaidas, kurias paskolos gavėjas turi sumokėti pagal kredito sutartį ir kurias paskolos gavėjas žino (2016 m. balandžio 21 d. Sprendimo Radlinger ir Radlingerová, C‑377/14, EU:C:2016:283, 84 punktas ir 2016 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Verein für Konsumenteninformation, C‑127/15, EU:C:2016:934, 34 punktas), įskaitant komisinius, kuriuos paskolos gavėjas turi mokėti paskolos davėjui (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 12 d. Sprendimą SC Volksbank România, C‑602/10, EU:C:2012:443, 65 punktą).

31

Taigi, siekdamas užtikrinti plačią vartotojų apsaugą, Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 2008/48 3 straipsnio g punkte pateikė plačią sąvokos „bendra kredito kaina vartotojui“ apibrėžtį (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Mikrokasa ir Revenue Niestandaryzowany Sekurytyzacyjny Fundusz inwestycyjny Zamknięty, C‑779/18, EU:C:2020:236, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Šiuo klausimu pažymėtina, kad sąvokos „bendra kredito kaina vartotojui“ apibrėžtyje net tik nėra jokio apribojimo, susijusio su kredito sutarties trukme,– ši sąvoka apima mokesčius ir jų paskirstymą sutarties galiojimo laikotarpiu (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Lexitor, C‑383/18, EU:C:2019:702, 23 ir 31–33 punktus). Tai, be kita ko, patvirtina Direktyvos 2008/48 20 konstatuojamoji dalis, pagal kurią sąvoka „bendra kredito kaina vartotojui“ suprantama kaip susijusi „su kredito sutartimi“.

33

Vadinasi, sąvoka „bendra kredito kaina vartotojui“ apima tiek su kredito gavimu susijusias išlaidas, tiek išlaidas, ilgainiui patiriamas juo naudojantis.

34

Be to, reikia patikslinti, jog tam, kad kredito sutartyje numatyto galimo jos pratęsimo mokesčiai atitiktų šio sprendimo 30 punkte primintas sąlygas ir todėl į juos būtų galima atsižvelgti apskaičiuojant „bendrą kredito kainą vartotojui“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/48 3 straipsnio g punktą, pirma, konkrečios ir tikslios šio galimo pratęsimo sąlygos turi būti nurodytos minėtoje sutartyje ir, antra, šie mokesčiai turi būti paskolos davėjui žinomi, kad remdamasis sutarties nuostatomis vartotojas galėtų nustatyti minėtus mokesčius, be kita ko, visą naudojimosi kreditu laikotarpį.

35

Kalbant apie šias kredito termino pratęsimo sąlygas, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvadų, šios sąlygos yra dalis kredito sutarties sąlygų, dėl kurių susitarė paskolos davėjas ir paskolos gavėjas. Be to, nors šis teismas patikslina, kad paskolos davėjas gali atsisakyti pratęsti sutartį, nenurodydamas šio atsisakymo motyvų, akivaizdu, kad pratęsti sutartį galima tik vartotojo prašymu paskolos davėjui sutikus ir vartotojui sumokėjus pratęsimo mokesčius į paskolos davėjo einamąją sąskaitą.

36

Vadinasi, pagal kredito sutartis, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, būtent vartotojas turi sumokėti termino pratęsimo mokesčius, ir tie mokesčiai yra žinomi kreditoriui, t. y. jie yra arba gali būti nustatyti.

37

Soho Group, Italijos vyriausybė ir Europos Komisija rašytinėse pastabose vis dėlto tvirtina, kad sudarant sutartį nėra aišku, ar įvyks pagrindinėje byloje nagrinėjamas sutarties pratęsimas, todėl su šiuo pratęsimu susijusių mokesčių sąvoka „bendra kredito kaina vartotojui“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2008/48 3 straipsnio g punktą, negali apimti.

38

Pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2008/48 3 straipsnyje pateiktų apibrėžčių, sąvoka „bendra kredito kaina vartotojui“ yra susijusi su sąvokomis „bendra kredito suma“ ir „bendra vartotojo mokama suma“, siekiant apskaičiuoti BKKMN.

39

Kadangi Direktyvos 2008/48 3 straipsnyje nėra jokios nuorodos į nacionalinę teisę, kiekviena iš jų turi būti laikoma savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri Sąjungos teritorijoje turi būti aiškinama vienodai (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 14 d. Sprendimą State Street Bank International, C‑255/18, EU:C:2019:967, 33 punktą).

40

Pirma, „bendra kredito suma“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2008/48, jos 3 straipsnio l punkte apibrėžta kaip limitas arba visos sumos, kuriomis suteikiama galimybė naudotis pagal kredito sutartį.

41

Antra, pagal šios direktyvos 3 straipsnio i punktą BKKMN – tai „bendra kredito kaina vartotojui“, išreikšta metiniu bendros kredito kainos procentu, prireikus įskaičiuojant mokesčius, nurodytus tos pačios direktyvos 19 straipsnio 2 dalyje.

42

Kadangi Direktyvos 2008/48 3 straipsnio h punkte sąvoka „bendra vartotojo mokama suma“ apibrėžta kaip „bendros kredito sumos ir bendros kredito kainos vartotojui suma“, iš to matyti, kad sąvokos „bendra kredito suma“ ir „bendros kredito kainos vartotojui suma“ yra viena kitos neapimančios, todėl bendra kredito suma negali apimti jokios sumos, kuri įskaičiuojama į bendros kredito kainos vartotojui sumą (2016 m. balandžio 21 d. Sprendimo Radlinger ir Radlingerová, C‑377/14, EU:C:2016:283, 85 punktas).

43

Taigi Direktyvoje 2008/48 įtvirtinta išsami su vartojimo kredito sutartimis susijusių sumų paskirstymo koncepcija.

44

Tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kurios nesusijusios su sutartinių įsipareigojimų neįvykdymu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/48 19 straipsnio 2 dalį, nors pratęsimo mokesčiai yra dalis „bendros vartotojo mokamos sumos“, jie negali būti priskirti prie „bendros kredito sumos“, todėl jie priskiriami prie „bendros kredito kainos vartotojui“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio g punktą.

45

Taip pat reikia pažymėti, kad Direktyvos 2008/48 nuostatos susijusios ne tik su kredito sutarties sudarymu, bet ir su jos pakeitimo tvarka.

46

Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad, nors Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies g punkte nurodyta, kad kredito sutartyje nurodomos BKKMN ir „bendra vartotojo mokama suma“ apskaičiuojamos „sudarant kredito sutartį“, toje pačioje nuostatoje patikslinama, kad sutartyje „paminimos visos prielaidos, naudotos šiai normai apskaičiuoti“.

47

Sudarydamas tokias kredito sutartis, kokias siūlo Soho Group, kuriose, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, neretai numatomas tik vienas mokėjimo laikotarpis, sutampantis su sutarties galiojimo terminu, paskolos davėjas gali aptarti prielaidą, kad kredito sutartis pratęsiama vieną ar kelis kartus.

48

Įvairių prielaidų, kuriomis remiamasi apskaičiuojant BKKMN, aptarimas taip pat leidžia pasiekti Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą tikslą – suteikti vartotojui informaciją, kurios reikia, kad jis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl kredito sutarties sudarymo; šį palyginimą turi būti galima atlikti atsižvelgiant į BKKMN, kurią lemia turimų pasiūlymų skirtinga trukmė.

49

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyva 2008/48 buvo priimta siekiant dviejų tikslų – visiems Europos Sąjungos vartotojams užtikrinti aukštą ir vienodą jų interesų apsaugos lygį ir palengvinti tinkamai veikiančios vartojimo kreditų vidaus rinkos vystymąsi. Iš šios direktyvos 19 konstatuojamosios dalies matyti, kad ja, be kita ko, siekiama užtikrinti, kad prieš sudarydamas kredito sutartį vartotojas gautų atitinkamą informaciją, visų pirma susijusią su BKKMN visoje Sąjungoje, kuri leidžia palyginti taikomas normas (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Home Credit Slovakia, C‑290/19, EU:C:2019:1130, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Antra, tiek iš Direktyvos 2008/48 5 straipsnio „Informavimas prieš sudarant sutartį“, būtent jo 1 dalies i punkto, tiek iš šios direktyvos 10 straipsnio „Informacija, kuri turi būti pateikta kredito sutartyse“, būtent jo 2 dalies i punkto, formuluotės matyti, kad šios nuostatos taikomos „bet kur[iems] kit[iems] mokesči[ams], susijus[iems] su kredito sutartimi, bei sąlyg[oms], kuriomis tos išlaidos gali būti keičiamos [tie mokesčiai gali būti keičiami]“. Be to, minėto 10 straipsnio 2 dalies u punkte taip pat nurodyta, kad kredito sutartyje prireikus turi būti aiškiai ir glaustai nurodytos „kitos sutarties nuostatos ir sąlygos“. Taigi šie argumentai leidžia įgyvendinti minėtos direktyvos 43 konstatuojamojoje dalyje primintą tikslą, kad joje būtų aiškiai ir visiškai apibrėžta bendra kredito kaina vartotojui, ir išsaugoti šios direktyvos veiksmingumą.

51

Todėl, atsižvelgiant, pirma, į Direktyvos 2008/48 3 straipsnio g punkto formuluotę ir į plačią sąvokos „bendra kredito kaina vartotojui“ sampratą, antra, į tai, kad ši sąvoka apima tiek kredito gavimą, tiek jo naudojimą, trečia, į sąvokų „bendra kredito kaina vartotojui“, „bendra kredito suma“ ir „bendra vartotojo mokama suma“ tarpusavio ryšį ir, ketvirta, į tos direktyvos tikslą, taip pat į būtinybę išsaugoti jos veiksmingumą, kai pratęsiamas kredito sutarties terminas ir sumokant susijusius mokesčius atlyginimas už ją pasikeičia, taip daromas poveikis sąvokai „bendra vartotojo mokama suma“, minėtos sutarties pratęsimo mokesčiai, kai šalys susitarė dėl tokios galimybės pratęsti sutartį ir tie mokesčiai paskolos davėjui žinomi, patenka į sąvoką „bendra kredito kaina vartotojui“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2008/48 3 straipsnio g punktą.

52

Šios išvados negali paneigti paskolos davėjo argumentas, kad kredito sutarties pratęsimas yra tinkamesnis sprendimas nei galimas sutarties nevykdymas. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip pabrėžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, didžiosios daugumos kredito sutarčių iš pradžių sutartas terminas pratęsiamas. Tačiau paskolos davėjas neturi būti raginamas neatsakingai skolinti arba suteikti kreditą, iš anksto neįvertinęs vartotojo kreditingumo. Iš tiesų pagal Direktyvos 2008/48 8 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 26 ir 28 konstatuojamosiomis dalimis, prieš sudarydamas kredito sutartį jis privalo įvertinti vartotojo kreditingumą. Įtvirtinant šią pareigą, kaip numatyta tos direktyvos 26 konstatuojamojoje dalyje, siekiama padidinti paskolos davėjo atsakingumą ir išvengti kredito suteikimo nemokiems vartotojams (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 5 d. Sprendimo OPR-Finance, C‑679/18, EU:C:2020:167, 20 punktą).

53

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/48 3 straipsnio g punkte esančią sąvoką „bendra kredito kaina vartotojui“ reikia aiškinti taip: ši sąvoka apima galimo kredito termino pratęsimo mokesčius, jei konkrečios ir tikslios galimo jo pratęsimo sąlygos, įskaitant jo trukmę, yra įtrauktos į kredito sutarties sąlygas, dėl kurių paskolos davėjas ir gavėjas susitarė, ir šie mokesčiai žinomi paskolos davėjui.

54

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB 3 straipsnio g punkte esančią sąvoką „bendra kredito kaina vartotojui“ reikia aiškinti taip: ši sąvoka apima galimo kredito termino pratęsimo mokesčius, jei konkrečios ir tikslios galimo jo pratęsimo sąlygos, įskaitant jo trukmę, yra įtrauktos į kredito sutarties sąlygas, dėl kurių paskolos davėjas ir gavėjas susitarė, ir šie mokesčiai žinomi paskolos davėjui.