–

Pfeifer & Langen GmbH & Co. KG, atstovaujamos Rechtsanwalt D. Ehle,

–

Hauptzollamt Köln, atstovaujamos W. Liebe ir E. Schmidt,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir O. Serdula,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir C. S. Schillemans,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos F. Clotuche-Duvieusart ir B.‑R. Killmann,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307, toliau – Muitinės kodeksas), 78 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Pfeifer & Langen GmbH & Co. KG ir Hauptzollamt Köln (Kelno centrinė muitinė, Vokietija) (toliau – centrinė muitinė) ginčą dėl pastarosios atsisakymo patenkinti prašymą pataisyti muitinės deklaracijoje nurodytą informaciją apie deklarantę.

3

Muitinės kodeksas buvo panaikintas ir pakeistas 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 450/2008, nustatančiu Bendrijos muitinės kodeksą (Modernizuotas muitinės kodeksas) (OL L 145, 2008, p. 1), įsigaliojusiu 2008 m. birželio 24 d. Šis reglamentas buvo iš dalies pakeistas 2013 m. birželio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 528/2013 (OL L 165, 2013, p. 62) (toliau – Modernizuotas muitinės kodeksas). Kaip matyti iš Modernizuoto muitinės kodekso 188 straipsnio, tam tikros jo nuostatos buvo taikomos nuo 2008 m. birželio 24 d., o kitos nuostatos turėjo būti taikomos vėliausiai nuo 2013 m. lapkričio 1 d. Modernizuotas muitinės kodeksas, kaip ir Muitinės kodeksas, kurio tam tikros nuostatos buvo taikomos iki 2013 m. lapkričio 1 d., buvo panaikinti 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (OL L 269, 2013, p. 1, ir klaidų ištaisymas OL L 269, 2013, p. 90), įsigaliojusiu 2013 m. spalio 30 d. Kaip matyti iš kartu skaitomų Reglamento Nr. 952/2013 286 straipsnio 2 dalies ir 288 straipsnio 2 dalies, muitinės kodeksas panaikintas nuo 2016 m. gegužės 1 d. Atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių datą Muitinės kodeksas taikytinas šioje byloje. Be kita ko, jokia Modernizuoto muitinės kodekso nuostata, taikoma nuo 2008 m. birželio 24 d., nėra reikšminga nagrinėjant šią bylą.

4

Muitinės kodekso aštuntoje konstatuojamojoje dalyje buvo nurodyta:

„kadangi imantis priemonių, reikalingų šio Kodekso įgyvendinimui, daugiausia dėmesio reikia skirti visų apgaulės būdų ir pažeidimų, galinčių turėti neigiamos įtakos Bendrajam Europos Bendrijų biudžetui, prevencijai“.

5

Muitinės kodekso 4 straipsnyje buvo nustatyta:

„Šiame Kodekse vartojamos šios sąvokos:

<…>

<…>“

6

Šio kodekso 5 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kiekvienas asmuo, laikydamasis 64 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų ir vadovaudamasis nuostatomis, priimtomis įgyvendinant 243 straipsnio 2 dalies b punktą, gali paskirti savo atstovą, įgaliotą atstovauti jam muitinėje atliekant muitinės veiklos taisyklių nustatytus veiksmus ir formalumus.

2.   Toks atstovavimas gali būti:

arba

Valstybė narė gali nustatyti apribojimą, kad teisę pateikti muitinės deklaracijas turi tik:

kuris privalo būti tos šalies teritorijoje savo verslu užsiimantis muitinės tarpininkas.

<…>

4.   Atstovas privalo pareikšti, kad jis veikia dėl atstovaujamojo asmens interesų, nurodyti, ar jis veikia kaip tiesioginis, ar kaip netiesioginis atstovas, ir turėti įgaliojimus, suteikiančius teisę veikti kaip atstovui.

Asmuo, kuris nepareiškia, kad jis veikia kito asmens vardu arba dėl jo interesų, arba kuris pareiškia, kad veikia kito asmens vardu arba dėl jo interesų, neturėdamas atitinkamų įgaliojimų, laikomas veikiančiu savo vardu ir dėl savo interesų.

5.   Muitinė turi teisę reikalauti, kad bet kuris asmuo, kuris pareiškia, kad veikia kito asmens vardu arba dėl jo interesų, pateiktų įrodymus, kad jis turi įgaliojimus veikti kaip atstovas.“

7

Šio kodekso 64 straipsnyje numatyta:

„1.   Laikantis 5 straipsnio muitinės deklaraciją turi teisę pateikti bet kuris asmuo, kuris gali pateikti prekes kompetentingai muitinės įstaigai arba pasirūpinti, kad jos būtų pateiktos, kartu su visais dokumentais, kuriuos reikia pateikti pagal taisykles, reglamentuojančias muitinės procedūros, kuriai deklaruotos prekės, atlikimo tvarką.

2.   Tačiau:

<…>“

8

To paties kodekso 65 straipsnyje nustatyta:

„Deklaranto prašymu jam gali būti leista padaryti vieną arba daugiau muitinės priimtos deklaracijos duomenų pakeitimų. Šie pakeitimai negali pakeisti tranzito deklaracijos tiek, kad ji galėtų būti taikoma ne toms prekėms, kurios pradžioje buvo joje nurodytos.

Tačiau jokių pakeitimų daryti neleidžiama, jeigu atitinkamo leidimo buvo paprašyta po to, kai muitinė:

9

Muitinės kodekso 66 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.   Deklaranto prašymu muitinė pripažįsta jos priimtą deklaraciją negaliojančia, jeigu deklarantas pateikia įrodymų, kad prekės toje deklaracijoje nurodytai muitinės procedūrai buvo deklaruotos per klaidą arba kad dėl ypatingų aplinkybių įforminti prekėms muitinės procedūrą, kuriai jos buvo deklaruotos, nebetikslinga.

<…>

2.   Deklaracija negali būti pripažinta negaliojančia išleidus prekes, išskyrus atvejus, nustatytus taikant Komiteto procedūrą.

<…>“

10

Šio kodekso 74 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.   Jeigu priėmus muitinės deklaraciją atsiranda skola muitinei, deklaracijoje nurodytos prekės neišleidžiamos iki tol, kol skola nesumokama arba nepateikiama reikalinga garantija. <…>

2.   Jeigu vadovaudamasi nuostatomis, reglamentuojančiomis muitinės procedūros, kuriai deklaruojamos prekės, atlikimo tvarką, muitinė reikalauja pateikti garantiją, prekės neišleidžiamos atitinkamai muitinės procedūrai atlikti, kol tokia garantija nepateikiama.“

11

Šio kodekso 78 straipsnyje buvo numatyta:

„1.   Muitinė turi teisę savo iniciatyva arba deklaranto prašymu padaryti pakeitimus deklaracijoje po to, kai prekės jau išleistos.

2.   Muitinė, norėdama po prekių išleidimo įsitikinti deklaracijoje pateiktų duomenų tikslumu, turi teisę tikrinti prekybos dokumentus ir duomenis, susijusius su atitinkamų prekių importo arba eksporto operacijomis arba su paskesnėmis prekybos šiomis prekėmis operacijomis. Tokie patikrinimai gali būti atliekami deklaranto arba bet kurio kito asmens, tiesiogiai arba netiesiogiai per verslą susijusio su minėtomis operacijomis, arba dėl verslo turinčio minėtus dokumentus [ir duomenis], patalpose. Ši institucija taip pat turi teisę tikrinti ir prekes, jeigu jas vis dar įmanoma pateikti tikrinimui.

3.   Jeigu pakartotinai patikrinus deklaraciją arba atlikus tikrinimą po prekių išleidimo, paaiškėja, kad atitinkamos muitinės procedūros atlikimo tvarką reglamentuojančios nuostatos buvo taikomos remiantis neteisinga arba neišsamia informacija, muitinė, remdamasi naujai surinkta informacija, laikydamasi nustatytų nuostatų, imasi priemonių, būtinų susidariusiai padėčiai sureguliuoti.“

12

To paties kodekso 201 straipsnyje buvo nurodyta:

„1.   Importo skola muitinei atsiranda:

2.   Skola muitinei atsiranda tuo metu, kai priimama atitinkama muitinės deklaracija.

3.   Skolininku laikomas deklarantas. Netiesioginio atstovavimo atveju asmuo, dėl kurio interesų pateikiama muitinės deklaracija, taip pat laikomas skolininku.

Jeigu muitinės deklaracija, pateikta deklaruojant prekes vienai iš 1 dalyje nurodytų procedūrų, surašyta remiantis informacija, dėl kurios nebūtų surinkti visi teisiškai privalomi sumokėti muitai arba jų dalis, asmenys, kurie pateikė deklaracijai surašyti reikalingą informaciją ir kurie žinojo arba yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga, taip pat gali būti laikomi skolininkais, vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis.“

13

Muitinės kodekso 236 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.   Importo arba eksporto muitai grąžinami nustačius, kad tada, kai jie buvo sumokėti, tokių muitų suma nebuvo teisiškai privaloma sumokėti arba kad ši suma buvo įtraukta į apskaitą nesivadovaujant 220 straipsnio 2 dalimi.

Importo arba eksporto muitus atsisakoma išieškoti nustačius, kad tada, kai jie buvo įtraukti į apskaitą, tokių muitų suma nebuvo teisiškai privaloma sumokėti arba kad ši suma buvo įtraukta į apskaitą nesivadovaujant 220 straipsnio 2 dalimi.

Muitai negrąžinami ir neatsisakoma jų išieškoti, jeigu įvykių, dėl kurių buvo sumokėta arba įtraukta į apskaitą teisiškai neprivaloma sumokėti pinigų suma, priežastis buvo tyčiniai suinteresuoto asmens veiksmai.

2.   Importo arba eksporto muitai grąžinami arba atsisakoma juos išieškoti, jeigu per trejus metus nuo skolininko informavimo apie tokių muitų sumą dienos atitinkamai muitinės įstaigai pateikiamas prašymas.

<…>

Jeigu muitinė per šį laikotarpį pati nustato, kad susidarė kuri nors iš 1 dalies pirmojoje ar antrojoje pastraipose aprašytų padėčių, ji grąžina arba atsisako išieškoti muitą savo iniciatyva.“

14

SC Zahărul Oradea SA (toliau – Zahărul Oradea) yra Rumunijoje įsteigta įmonės Pfeifer & Langen patronuojamoji įmonė. Ji nusipirko 45000 tonų cukranendrių cukraus, kurio kilmės šalis yra Brazilija ir kuris skirtas rafinuoti Pfeifer Langen gamykloje Oiskirchene (Vokietija) pagal pastarosios ir Zahărul Oradea sudarytą sutartį. Paskui rafinuotas cukrus turėjo būti parduotas įmonei Pfeifer & Langen.

15

2011 m. gruodžio 13 d. kompetentingos Rumunijos institucijos išdavė Zahărul Oradea sertifikatą importuoti šį cukranendrių cukraus kiekį. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, 2012 m. vasario 2 d.Zahărul Oradea įgaliojo Pfeifer & Langen jai atstovauti siekiant muitinėje deklaruoti šį importą.

16

2012 m. vasario 24 d.Pfeifer & Langen savo vardu centrinei muitinei deklaravo rafinuoti skirto 499456 kilogramus (kg) cukranendrių cukraus išleidimui į laisvą apyvartą. Muitinės deklaracijoje ji nurodė įmonei Zahărul Oradea išduotus importo sertifikatus. Be to, ji perdavė Zahărul Oradea išduoto įgaliojimo kopiją. Centrinė muitinė priėmė deklaraciją ir, pažymėjusi šį cukranendrių cukraus kiekį Pfeifer & Langen pateiktame importo sertifikate, pagal sumažintą 252,50 EUR už toną tarifą pareikalavo sumokėti 126113,65 EUR muito mokestį.

17

Dviem 2013 m. sausio 10 d. ir 11 d. laiškais Pfeifer & Langen kreipėsi į centrinę muitinę su prašymu pakartotinai patikrinti 2012 m. vasario 24 d. pateiktą muitinės deklaraciją, kad būtų laikoma, jog ji pateikė minėtą deklaraciją kaip netiesioginė deklarantės Zahărul Oradea atstovė, nes nebuvo tikra, kad galės pasinaudoti sumažintu muito tarifu cukranendrių cukrui.

18

2013 m. sausio 24 d. sprendimu centrinė muitinė pareikalavo, kad Pfeifer & Langen a posteriori sumokėtų 83158,41 EUR muito sumą. Ši suma buvo apskaičiuota taikant 41,90 EUR už 100 kg tarifą, numatytą Kombinuotosios nomenklatūros 17011490 subpozicijoje už cukranendrių cukrų. Savo sprendimą centrinė muitinė motyvavo tuo, kad Pfeifer & Langen neturėjo teisės į sumažintą tarifą, nes importo sertifikatai buvo išduoti įmonei Zahărul Oradea.

19

Pfeifer & Langen, remdamasi savo prašymu pakartotinai patikrinti 2012 m. vasario 24 d. muitinės deklaraciją, pateikė skundą dėl šio sprendimo.

20

2018 m. balandžio 26 d. sprendimu centrinė muitinė atmetė šį skundą motyvavusi tuo, kad Pfeifer & Langen muitinės deklaracijoje nenurodė, jog veikia Zahărul Oradea interesais, todėl ji buvo deklarantė, taigi ir yra muitinės skolininkė. Pagal šį sprendimą deklaranto nurodymas muitinės deklaracijoje, kaip savanoriškas procesinis veiksmas, negali būti netikslus ar neišsamus, todėl vėliau jo neįmanoma pakeisti. Nesvarbu, kad Pfeifer & Langen muitinės deklaracija nebuvo nuosekli, atsižvelgiant į Zahărul Oradea įgaliojimą, kurio kopiją ji perdavė centrinei muitinei.

21

Pfeifer & Langen apskundė 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Savo skunde ji nurodė, kad jos pateikta muitinės deklaracija turi būti ištaisyta nurodant, kad ji veikė kaip netiesioginė Zahărul Oradea atstovė. Priežastis, dėl kurios Pfeifer & Langen šioje muitinės deklaracijoje nenurodė, kad veikia kaip netiesioginė Zahărul Oradea atstovė, priešingai, nei buvo iš pradžių numatyta, susijusi tik su tuo, kad, Pfeifer & Langen teigimu, centrinės muitinės pareigūnė jai pateikė neteisingą informaciją. Atsakydama į Pfeifer & Langen klausimą pastaroji nurodė, kad muitinės deklaracijas ji turi surašyti savo vardu ir savo interesais. Pateikdama Zahărul Oradea jai suteikto įgaliojimo kopiją Pfeifer & Langen vis dėlto informavo apie atstovavimo įgaliojimus. Be to, Pfeifer & Langen teigia, kad muitinės procedūros tikslai nebuvo pažeisti. Jos teigimu, muitinės keliamos cukranendrių cukraus išleidimo sąlygos buvo tenkinamos, nes ji pateikė banko garantiją dėl importo muito.

22

Centrinė muitinė nurodo, kad muitinės pareigūnė nesuteikė Pfeifer & Langen tokios informacijos, kaip pastaroji teigia. Be to, jos nuomone, Pfeifer & Langen muitinės deklaracijoje nurodyti duomenys nebuvo klaidingi. Kadangi Pfeifer & Langen muitinės deklaraciją pateikė savo vardu, centrinė muitinė mano, kad ji teisėtai įgijo deklarantės statusą ir atsisakė ketinimų pateikti muitinės deklaraciją kaip netiesioginė atstovė, nepaisydama turimų atstovavimo įgaliojimų.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad Muitinės kodekso 78 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją leidžiama savo iniciatyva arba deklaranto prašymu pakartotinai patikrinti ir pataisyti muitinės deklaraciją, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, taip, kad jo nagrinėjamoje byloje informacija apie deklarantą galėtų būti pakeista taip, kad būtų matyti tarp Zahărul Oradea ir Pfeifer & Langen egzistuojantys netiesioginio atstovavimo santykiai. Šiuo klausimu jis pažymi, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoje muitinės deklaracijoje esantys duomenys, pagal kuriuos Pfeifer & Langen buvo laikoma deklarante, nenurodant netiesioginio atstovavimo Zahărul Oradea vardu santykio, atsirado dėl klaidos aiškinant taikytiną teisę. Be to, jis mano, kad toks pakeitimas nekelia grėsmės atitinkamos muitinės procedūros tikslams ir kad Pfeifer & Langen pateikė pakankamai informacijos, leidžiančios įrodyti, kad atitinkamos muitinės procedūros atlikimo tvarką reglamentuojančios nuostatos buvo taikomos remiantis neteisinga arba neišsamia informacija.

24

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar toks Muitinės kodekso 78 straipsnio 3 dalies aiškinimas yra galimas, nes Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) ir Finanzgericht Hamburg (Hamburgo finansų teismas, Vokietija) neseniai priimtuose sprendimuose nusprendė, kad taikant šią nuostatą deklarantu negali būti laikomas kitas nei muitinės deklaracijoje nurodytas asmuo.

25

Šiomis aplinkybėmis Finanzgericht Düsseldorf (Diuseldorfo finansų teismas, Vokietija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Muitinės kodekso] 78 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal šią nuostatą tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, muitinės deklaracija turi būti patikrinta ir pataisyta taip, kad deklarantės duomenys būtų pakeisti asmens, kuriam išduotas importuojamo produkto importo sertifikatas pavadinimu, o šiam asmeniui atstovauja asmuo, kuris buvo nurodytas muitinės deklaracijoje kaip deklarantas ir pateikė muitinei importo sertifikato turėtojo įgaliojimą?“

26

Pirmiausia reikia pažymėti, kad, remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija, Pfeifer & Langen gavo įgaliojimą atstovauti Zahărul Oradea per muitinės procedūras ir šį įgaliojimą pateikė kartu su muitinės deklaracija, tačiau šioje deklaracijoje nenurodė, kad atstovavo Zahărul Oradea. Pagrindinėje byloje Pfeifer & Langen prašo pataisyti minėtą deklaraciją taip, kad joje matytųsi netiesioginis atstovavimo santykis tarp jos ir Zahărul Oradea.

27

Taigi savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Muitinės kodekso 78 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad muitinė gali patenkinti prašymą patikrinti muitinės deklaraciją, kuriuo siekiama parodyti, kad yra netiesioginis atstovavimo santykis tarp, pirma, įgaliotinio, kuris per klaidą nurodė, kad veikė tik savo vardu ir savo interesais, nors turėjo importo sertifikatą turinčio asmens įgaliojimą, ir, antra, įgaliotojo, kurio interesais buvo pateikta deklaracija.

28

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Muitinės kodekso 78 straipsnyje nustatyta procedūra, pagal kurią muitinė savo iniciatyva arba deklaranto prašymu gali daryti pakeitimus muitinės deklaracijoje po to, kai šioje deklaracijoje nurodytos prekės jau išleistos, t. y. po jos pateikimo (2017 m. spalio 12 d. Sprendimo Tigers, C‑156/16, EU:C:2017:754, 29 punktas).

29

Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad kai deklarantas prašo pakartotinai patikrinti jo deklaraciją, muitinė turi išnagrinėti jo prašymą, bent jau kiek tai susiję su klausimu, ar reikia atlikti šį pakartotinį patikrinimą, ir deklaranto prašomas patikrinimas pavedamas muitinei, suteikiant jai teisę įvertinti ir jo principą, ir rezultatą. Minėtos institucijos turi didelę diskreciją šiuo klausimu (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Südzucker ir kt., C‑608/10, C‑10/11 ir C‑23/11, EU:C:2012:444, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

30

Muitinė atlikdama tokį įvertinimą atsižvelgia į galimybę patikrinti duomenis tikrintinoje deklaracijoje ir prašyme dėl pakartotinio patikrinimo. Jei patikrinimas iš principo yra įmanomas, muitinė privalo motyvuotu sprendimu atmesti deklaranto prašymą arba atlikti prašomą pakartotinį patikrinimą (2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Südzucker ir kt., C‑608/10, C‑10/11 ir C‑23/11, EU:C:2012:444, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

Jei pakartotinai patikrinus ar atlikus kontrolę paaiškėja, kad atitinkamos muitinės procedūros atlikimo tvarką reglamentuojančios nuostatos buvo taikomos remiantis neteisinga arba neišsamia informacija, muitinė pagal minėto 78 straipsnio 3 dalį, remdamasi naujai surinkta informacija, imasi priemonių, būtinų susidariusiai padėčiai sureguliuoti (2017 m. spalio 12 d. Sprendimo Tigers, C‑156/16, EU:C:2017:754, 30 punktą).

32

Taigi iš Muitinės kodekso 78 straipsnio išplaukia, kad dokumentus, į kuriuos muitinė gali atsižvelgti, galima pateikti ir po to, kai pateikiama muitinės deklaracija. Iš tikrųjų minėto straipsnio tikslas yra priartinti muitinės procedūrą prie realios situacijos (2017 m. spalio 12 d. Sprendimo Tigers, C‑156/16, EU:C:2017:754, 31 punktas).

33

Šiuo atveju reikia nustatyti, ar pagrindinės bylos aplinkybėmis pagal šio kodekso 78 straipsnį muitinė gali pakeisti informaciją, susijusią su deklaranto asmeniu, ir konkrečiai nurodyti, kad tarp deklaranto ir jį įgaliojusio asmens egzistuoja netiesioginis atstovavimo santykis.

34

Reikia priminti, kad aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (2016 m. birželio 22 d. Sprendimo Thomas Philipps, C‑419/15, EU:C:2016:468, 18 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija, 2019 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Procureur-Generaal bij de Hoge Raad der Nederlanden, C‑678/18, EU:C:2019:998, 31 punktas).

35

Pirma, dėl Muitinės kodekso 78 straipsnio teksto reikia priminti, kad šio straipsnio tekstas netrukdo muitinei nei pakartotinai patikrinti muitinės deklaracijos, kaip tai suprantama pagal šio straipsnio 1 dalį, nei ją patikrinti išleidus prekes, kaip tai suprantama pagal šio straipsnio 2 dalį, nei imtis būtinų priemonių padėčiai sureguliuoti, kaip tai suprantama pagal to paties straipsnio 3 dalį (2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Veloserviss, C‑427/14, EU:C:2015:803, 25 punktas).

36

Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad šiame straipsnyje nedaromas skirtumas tarp klaidų ar trūkumų, kuriuos galima pataisyti, ir kitų tokio pobūdžio situacijų, kurių pataisyti negalima. Sąvoka „neteisinga arba neišsami informacija“ turi būti aiškinama kaip apimanti ir fakto klaidas arba trūkumus, ir taikytinos teisės aiškinimo klaidas (2014 m. spalio 16 d. Sprendimo VAEX Varkens- en Veehandel, C‑387/13, EU:C:2014:2296, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Antra, kalbant apie šios nuostatos kontekstą, reikia konstatuoti, kad jokia šio kodekso nuostata nedraudžia, kad muitinės deklaracijos elementai, kaip antai informacija apie deklaranto asmenį ir ypač apie netiesioginio atstovavimo santykio buvimą, galėtų būti pakeisti remiantis minėto kodekso 78 straipsnio 3 dalimi.

38

Be to, reikia atmesti centrinės muitinės ir Nyderlandų vyriausybės pateiktą argumentą, grindžiamą tuo, kad Muitinės kodekso 78 straipsnis yra šio kodekso IV antraštinėje dalyje, susijusioje su muitinės sankcionuotais veiksmais, nors nuostatos dėl deklaranto asmens yra šio kodekso I antraštinėje dalyje, susijusioje su bendrosiomis nuostatomis. Iš tiesų ši aplinkybė neleidžia atmesti galimybės, kad muitinė gali pakartotinai patikrinti muitinės deklaracijose nurodytą informaciją, susijusią su deklaranto asmeniu, konstatuodama, kad egzistuoja netiesioginis atstovavimo santykis, ir, prireikus, sureguliuoti situaciją. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad deklaracijas dėl prekių vertės tam tikromis aplinkybėmis galima keisti, net jei nuostatos dėl prekių vertės yra išdėstytos Muitinės kodekso II antraštinėje dalyje, o ne IV antraštinėje dalyje (šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 20 d. Sprendimo Overland Footwear, C‑468/03, EU:C:2005:624, 70 punktą).

39

Be to, priešingai nei teigia centrinė muitinė ir Nyderlandų vyriausybė, pagal Muitinės kodekso 66 straipsnį, reglamentuojantį muitinės deklaracijos pripažinimą negaliojančia, toks pakeitimas nedraudžiamas. Muitinės deklaracijos pripažinimo negaliojančia procedūra, kurios sąlygos patikslintos minėtame straipsnyje, taikoma tik dviem atvejais, t. y. kai deklarantas pateikia įrodymus, kad prekės toje deklaracijoje nurodytai muitinės procedūrai buvo deklaruotos per klaidą, arba kai dėl ypatingų aplinkybių muitinės procedūra, pagal kurią jos buvo deklaruotos, įforminimas nebepateisinamas. Jeigu deklaracija pripažįstama negaliojančia, dėl negaliojančia pripažintos deklaracijos atsiradusi skola muitinei išnyksta. Be to, šio 66 straipsnio 2 dalyje patikslinama, kad deklaracija iš esmės negali būti pripažinta negaliojančia išleidus prekes.

40

Skirtingai nuo minėto 66 straipsnio, Muitinės kodekso 78 straipsnis reiškia tik esamos deklaracijos pakartotinį patikrinimą, dėl kurio ši deklaracija ar dėl jos susidariusi skola netampa negaliojanti. Be to, šis straipsnis taikomas tik prašymams atlikti patikrinimą, pateiktiems po prekių išleidimo, t. y. tada, kai neįmanoma patikrinti informacijos apie nagrinėjamas prekes tikslumo.

41

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas 2012 m. liepos 12 d. Sprendime Südzucker ir kt. (C‑608/10, C‑10/11 ir C‑23/11, EU:C:2012:444, 50 punktas) nusprendė, kad vien tai, jog fiziškai buvo neįmanoma patikrinti prekių iki jų eksporto, nes šios prekės prašymo patikrinti eksporto deklaraciją pateikimo dieną jau buvo išvežtos iš Europos Sąjungos teritorijos, nereiškia, kad neįmanoma atlikti tokio pakartotinio patikrinimo.

42

Be to, reikia konstatuoti, kad su deklaranto asmeniu susijusios informacijos pakeitimas taip, jog parodytų netiesioginio atstovavimo santykio buvimą, negali būti lyginamas su informacijos apie prekių pobūdį ar savybes pakeitimu, dėl kurio 2005 m. spalio 20 d. Sprendime Overland Footwear (C‑468/03, EU:C:2005:624, 47 ir 48 punktai) Teisingumo Teismas nusprendė, kad muitinė gali atsisakyti atlikti pakartotinį patikrinimą, kai būtina fiziškai jas patikrinti, ir jei išleidus prekes jos nebegali būti pateiktos.

43

Taigi Muitinės kodekso 78 straipsnis gali būti taikomas tuo atveju, kai įgaliotinis, taip pat ir po prekių išleidimo, gali pateikti įgaliojimą, kuriuo jam buvo duotas nurodymas pateikti muitinės deklaraciją.

44

Trečia, kalbant apie Muitinės kodekso 78 straipsniu siekiamą tikslą, reikia priminti, kad, kaip pabrėžta šio sprendimo 32 punkte, juo siekiama muitinės procedūrą suderinti su realia situacija.

45

Vis dėlto šiuo klausimu reikia įsitikinti, kad prašomas pakartotinis patikrinimas negali pažeisti kitų muitų teisės aktų tikslų, vienas iš kurių yra ir kovos su sukčiavimu tikslas, nurodytas Muitinės kodekso aštuntoje konstatuojamojoje dalyje.

46

Iš tikrųjų, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jei per patikrinimą paaiškėja, kad nagrinėjamo teisės akto tikslai nebuvo pažeisti, būtent prekės, kurios nurodytos eksporto deklaracijoje, iš tiesų buvo eksportuotos, ir kompetentingos institucijos turi pakankamai įrodymų, leidžiančių nustatyti ryšį tarp eksportuoto kiekio ir faktiškai vykdytą eksportą apimančio sertifikato, muitinės, atsižvelgdamos į turimą informaciją, pagal Muitinės kodekso 78 straipsnio 3 dalį turi imtis būtinų priemonių padėčiai sureguliuoti (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo VAEX Varkens–en Veehandel, C‑387/13, EU:C:2014:2296, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, atmeta piktnaudžiavimo teise prielaidą. Iš tiesų iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad muitinės deklaracijoje pateikta informacija neatitinka informacijos nurodytos įgaliojime, kurį deklarantė pateikė kartu su muitinės deklaracija, ir kad šis įgaliojimas, kuriuo jai buvo suteikta atstovavimo teisė, buvo pateiktas laiku, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 5 straipsnio 4 dalį. Be to, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos taip pat matyti, kad prekės iš tikrųjų buvo importuotos importo sertifikato turėtojui, t. y. Zahărul Oradea, o Pfeifer & Langen muitinės deklaraciją pateikė tik Zahărul Oradea vardu kartu su jau suteiktu įgaliojimu.

48

Dėl sukčiavimo rizikos reikia pažymėti, kad, kaip savo išvados 65 punkte nurodė generalinis advokatas, deklaracijos pakeitimu, kuriuo siekiama įrodyti, kad Pfeifer & Langen netiesiogiai atstovavo Zahărul Oradea, tam, kad Zahărul Oradea galėtų pasinaudoti lengvatiniu importo tarifu arba eksporto grąžinamąja išmoka, šiam asmeniui nebūtų suteikta jokia nepagrįsta nauda, o tik paprasčiausiai leistų jam pasinaudoti pranašumu, į kurį jis būtų turėjęs teisę, jei šioje deklaracijoje iš pat pradžių būtų nurodyta, kad Pfeifer & Langen veikė minėto asmens vardu.

49

Be to, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 66 ir paskesniuose punktuose, kitomis Muitinės kodekso nuostatomis gerokai ribojama sukčiavimo rizika, susijusi su informacijos apie deklaranto asmenį pakeitimu.

50

Pirmiausia Muitinės kodekso 74 straipsnio 1 dalyje patikslinama, kad skola muitinei turi būti sumokėta arba užtikrinta prieš išleidžiant atitinkamas prekes. Kadangi šio kodekso 78 straipsnis taikomas po prekių išleidimo, taigi jau sumokėjus arba garantavus skolą muitinei, su deklaranto asmeniu susijusios informacijos pakeitimas neturi įtakos skolos muitinei nesumokėjimo rizikai. Juo labiau kad, kaip matyti iš kartu skaitomų šio kodekso 4 straipsnio 18 punkto, 5 straipsnio 2 dalies ir 201 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos, šios informacijos pakeitimas, siekiant įrodyti netiesioginio atstovavimo santykio buvimą, lemtų tai, kad ne tik asmuo, iš pradžių savo vardu ir savo interesais pateikęs muitinės deklaraciją, bet ir netiesiogiai atstovaujamas asmuo taptų skolininkais.

51

Be to, dėl importo, kuris yra nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pažymėtina, kad Muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad tuo atveju, kai muitinės deklaracija pateikiama remiantis klaidingais duomenimis, „asmenys, kurie pateikė deklaracijai surašyti reikalingą informaciją ir kurie žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga, taip pat gali būti laikomi skolininkais vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis“. Jeigu asmuo, iš pradžių savo vardu ir savo interesais pateikęs muitinės deklaraciją, neabejotinai pateikė tam tikrą deklaracijoje nurodytą informaciją, jis taip pat gali būti laikomas „skolininku“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jei paaiškėtų, kad šie duomenys neteisingi.

52

Galiausiai reikia pabrėžti, kad atsisakymas išieškoti importo ar eksporto muitus iš naujo deklaranto arba juos jam grąžinti priklauso nuo to, ar įvykdytos Muitinės kodekso 236 straipsnyje numatytos sąlygos, t. y. be kita ko, deklaranto apgaulės nebuvimo ir trejų metų termino pateikti prašymą dėl atsisakymo juos išieškoti arba grąžinti laikymosi.

53

Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad priežastis, dėl kurios pareiškėja pagrindinėje byloje nurodė, kad pateikdama muitinės deklaraciją veikė savo vardu ir dėl savo interesų, nors kartu pateikė įgaliojimą, pagal kurį, jos nuomone, ji turi būti laikoma netiesiogine Zahărul Oradea atstove, buvo klaida aiškinant muitinės formalumams atlikti taikytiną teisę, tai nebuvo padaryta tyčia.

54

Kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 36 punkte, sąvoka „klaida“ apima ne tik esmines klaidas, bet ir netyčinius praleidimus bei visas deklaracijas, kuriose nesilaikoma muitinės taisyklės (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 10 d. Sprendimo CEVA Freight Holland, C‑249/18, EU:C:2019:587, 32–38 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

55

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Muitinės kodekso 5 straipsnio 4 dalį reikalaujama, kad atstovavimo įgaliojimai būtų nustatyti jau pateikiant muitinės deklaraciją. Be to, šioje nuostatoje numatyta, kad asmenys, kurie nepareiškia apie savo įgaliojimus atstovauti, laikomi veikiančiais savo vardu ir interesais. Taigi atstovavimas turi būti aiškus ir nepreziumuojamas (2011 m. balandžio 7 d. Sprendimo Sony Supply Chain Solutions (Europe), C‑153/10, EU:C:2011:224, 31 punktas).

56

Kaip pažymi Europos Komisija, Muitinės kodekso 78 straipsnio negalima aiškinti taip, kad būtų pažeidžiamos šio kodekso 5 straipsnio 4 dalies nuostatos, visų pirma pagal jį numatyta pareiga aiškiai paskelbti apie jame numatytus atstovavimo įgaliojimus.

57

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu patikslina, kad Pfeifer & Langen gavo Zahărul Oradea įgaliojimą, kurį ji pateikė laiku, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 5 straipsnio 4 dalį, t. y. pateikdama muitinės deklaraciją.

58

Be to, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prekės iš tikrųjų buvo importuotos importo sertifikato turėtojai Zahărul Oradea ir kad muitinė šiame importo sertifikate nurodė importuotą kiekį. Iš tikrųjų pareiškėja pagrindinėje byloje muitinės deklaraciją pateikė tik šios bendrovės interesais.

59

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Muitinės kodekso 78 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad muitinė gali patenkinti prašymą patikrinti muitinės deklaraciją, kuriuo siekiama parodyti, kad yra netiesioginis atstovavimo santykis tarp, pirma, įgaliotinio, kuris per klaidą nurodė, kad veikė tik savo vardu ir savo interesais, nors turėjo importo sertifikatą turinčio asmens įgaliojimą, ir, antra, įgaliotojo, kurio interesais buvo pateikta deklaracija.

60

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 78 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad muitinė gali patenkinti prašymą patikrinti muitinės deklaraciją, kuriuo siekiama parodyti, kad yra netiesioginis atstovavimo santykis tarp, pirma, įgaliotinio, kuris per klaidą nurodė, kad veikė tik savo vardu ir savo interesais, nors turėjo importo sertifikatą turinčio asmens įgaliojimą, ir, antra, įgaliotojo, kurio interesais buvo pateikta deklaracija.