–

Parking d.o.o., atstovaujamos advokato M. Kuzmanović,

–

Interplastics s.r.o., atstovaujamos advokato M. Praljak,

–

Kroatijos vyriausybės, atstovaujamos G. Vidović Mesarek,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin ir M. Mataija,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalies, SESV 18 straipsnio, 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1), taip pat 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Zulfikarpašić (C‑484/15, EU:C:2017:199) ir 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Pula Parking (C‑551/15, EU:C:2017:193) išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant du ginčus dėl prašymų išieškoti nesumokėtas skolas, kilusius, pirma, tarp Parking d.o.o. ir Sawal d.o.o. ir, antra, tarp Interplastics s.r.o. ir Letifico d.o.o.

3

EŽTK 6 straipsnio „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“ 1 dalyje nustatyta:

„Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas. <…>“

4

2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 805/2004, sukuriančio neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (OL L 143, 2004, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 38), 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šis reglamentas taikomas teismo sprendimams, susitarimams ir autentiškiems dokumentams dėl neginčytinų [neginčytų] reikalavimų.

Reikalavimas laikomas neginčytinu, jeigu:

5

Reglamento Nr. 1215/2012 4 ir 10 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

6

Minėto reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Visų pirma šis reglamentas netaikomas mokesčių, muitų ar administracinėms byloms arba valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (acta iure imperii).“

7

Šio reglamento 2 straipsnio a dalyje sąvoka „teismo sprendimas“ apibrėžiama kaip „bet koks valstybių narių teismo sprendimas, neatsižvelgiant į tai, kaip tas sprendimas gali būti įvardijamas, įskaitant nutartį, įsakymą, nutarimą ar vykdomąjį raštą, taip pat teismo pareigūno sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo“.

8

To paties reglamento 3 straipsnyje numatyta:

„Šiame reglamente sąvoka „teismas“ apima šias institucijas, jei jos turi jurisdikciją nagrinėti bylas, patenkančias į šio reglamento taikymo sritį:

9

Pagal Ovršni zakon (Priverstinio vykdymo įstatymas, Narodne novine, Nr. 112/12, 25/13, 93/14, 55/16 ir 73/17) 1 straipsnį notarams suteikiami įgaliojimai vykdyti priverstinį skolų išieškojimą remiantis „autentišku dokumentu“, be aiškaus atsakovo sutikimo išduodant vykdomąjį raštą kaip vykdomąjį dokumentą.

10

Pagal Priverstinio vykdymo įstatymo 57 straipsnio 1 dalį skolininkas gali per aštuonias dienas apskųsti vykdomuosius raštus, priimtus remiantis autentišku dokumentu, o ginčuose dėl valiutos keitimo ir čekių – per tris dienas, išskyrus atvejus, kai jis ginčija tik sprendimą dėl procedūros išlaidų.

11

Šio įstatymo 58 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Jeigu ginčijamas visas vykdomasis raštas arba tik jo dalis, kurioje skolininkui nurodyta sumokėti skolą, prieštaravimą nagrinėjantis teismas panaikina tą vykdomojo rašto dalį, kurioje nurodoma vykdyti reikalavimą, ir panaikina priimtas priemones, o teismo procesas tęsiamas pagal taisykles, taikytinas prieštaravimo dėl mokėjimo įsakymo atveju, o jeigu jis neturi teritorinės jurisdikcijos, perduoda bylą kompetentingam teismui.“

12

Zakon o parničnom postupku (Civilinio proceso kodeksas, Narodne novine, Nr. 53/91, 91/92, 112/99, 117/03, 84/08, 123/08, 57/11, 148/11, 25/13, 70/19) 446 straipsnis, susijęs su mokėjimo įsakymu, suformuluotas taip:

„Jei ieškinyje nurodytas reikalavimas susijęs su reikalavimu sumokėti pinigų sumą ir šis reikalavimas yra nustatytas autentišku dokumentu, pridėtu prie ieškinio originalo arba jo patvirtintos kopijos, teismas išduoda atsakovui įsakymą įvykdyti minėtą prašymą [mokėjimo įsakymą].

Prašyme išduoti mokėjimo įsakymą ieškovas turi nurodyti priežastis, dėl kurių prašė išduoti jį, o ne priverstinio vykdymo raštą, grindžiamą autentišku dokumentu. Jei teismas mano, kad ieškovo nurodytos priežastys nepateisina jo suinteresuotumo gauti mokėjimo įsakymą, jis atmeta ieškinį kaip nepriimtiną.

Laikoma, kad ieškovas yra suinteresuotas mokėjimo įsakymo išdavimu, kai atsakovas yra įsisteigęs užsienyje arba kai jis prieš tai ginčijo autentiškame dokumente nurodytą reikalavimą.

Teismas išduoda mokėjimo įsakymą, jei ieškovas, nors ir nepateikė prašymo išduoti mokėjimo įsakymą, tačiau atitinka visas mokėjimo įsakymo išdavimo sąlygas.“

13

2016 m. balandžio 25 d.Parking, Kroatijoje įsteigta bendrovė, kreipėsi į šioje valstybėje narėje veiklą vykdantį notarą, kad būtų pradėta priverstinio vykdymo procedūra prieš Sawal, pagal Slovėnijos teisę įsteigtą bendrovę. Ši procedūra buvo grindžiama „autentišku dokumentu“, t. y. oficialiai patvirtintų sąskaitų išrašu, kuris patvirtina reikalavimo egzistavimą.

14

2016 m. gegužės 23 d. notaras išdavė vykdomąjį raštą, juo nurodė Sawal per aštuonias dienas sumokėti reikalaujamą 100 Kroatijos kunų (HRK) (maždaug 15 EUR) sumą su delspinigiais ir 1741,25 HRK (apie 260 EUR) procedūros išlaidų suma. 2017 m. vasario 9 d.Sawal buvo įteikti priverstinio vykdymo prašymas ir vykdomasis raštas.

15

Dėl šio rašto Sawal per nustatytą terminą pateikė prieštaravimą Trgovački sud u Zagrebu (Zagrebo komercinis teismas, Kroatija).

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, iš 2017 m. kovo 9 d. sprendimų Zulfikarpašić (C‑484/15, EU:C:2017:199) ir Pula Parking (C‑551/15, EU:C:2017:193) matyti, kad sąvokos „teismas“, kaip ji suprantama pagal reglamentus Nr. 805/2004 ir Nr. 1215/2012, apibrėžtis neapima notarų, kurie naudodamiesi pagal nacionalinę teisę suteiktais įgaliojimais Kroatijoje veikia per priverstinio vykdymo procedūras, grindžiamas „autentišku dokumentu“.

17

Šis teismas pažymi, kad per procedūrą, vykstančią prieš vykdomojo rašto išdavimą, neužtikrinamas rungimosi principas ir kad pagal pirmesniame punkte nurodytą jurisprudenciją šį raštą išdavė ne teismas, o notaras. Todėl jis mano, kad negali tęsti prieštaravimo procedūros, dėl kurios į jį kreiptasi, nes vykdomąjį raštą išdavė tokios kompetencijos akivaizdžiai neturinti institucija per priverstinio vykdymo procedūrą, kuri pažeidžia pagrindinius Sąjungos teisės principus.

18

Taigi minėtas teismas mano, pirma, kad priėmus minėtus sprendimus Kroatijos fizinių ar juridinių asmenų padėtis nepalankesnė, palyginti su kitų valstybių narių fizinių ar juridinių asmenų padėtimi, nes Kroatijoje notarų išduoti vykdomieji raštai kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse nepripažįstami nei kaip Europos vykdomieji raštai pagal Reglamentą Nr. 805/2004, nei kaip teismo sprendimai pagal Reglamentą Nr. 1215/2012. Toks nevienodas požiūris į Kroatijos fizinius ar juridinius asmenis ir į kitų valstybių narių asmenis yra pagal SESV 18 straipsnį draudžiama diskriminacija.

19

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tai, kad pas notarą pradėtoje autentišku dokumentu grindžiamoje priverstinio vykdymo procedūroje nesilaikoma rungimosi principo, taip pat gali reikšti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje numatytos teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimą.

20

Be to, šis teismas nurodo, kad, kiek tai susiję su „autentišku dokumentu“ grindžiamoje priverstinio vykdymo procedūroje dalyvaujančių notarų įgaliojimais, Kroatijos teismai laikosi skirtingos praktikos, atsižvelgdami į tai, ar atsakovas, fizinis (juridinis) asmuo, gyvena (yra įsteigtas) Kroatijoje, ar kitoje valstybėje narėje.

21

Šiomis aplinkybėmis Trgovački sud u Zagrebu (Zagrebo komercinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22

2019 m. vasario 4 d.Interplastics, įsteigta Slovakijoje, kreipėsi į Kroatijoje veiklą vykdantį notarą, kad prieš Letifico, pagal Kroatijos teisę įsteigtą bendrovę, būtų pradėta priverstinio vykdymo procedūra, grindžiama „autentišku dokumentu“, t. y. 2018 m. gruodžio 11 d. išrašytų sąskaitų faktūrų sąrašu, patvirtinančiu, kad egzistuoja 17700 EUR dydžio Interplastics skolinis reikalavimas bendrovei Letifico, kurio vertė nurodyta Kroatijos kunomis, kartu su teisės aktuose nustatytais delspinigiais, ir 7210,80 HRK (apie 968 EUR) procedūros išlaidų suma.

23

Tą pačią dieną notaras išdavė vykdomąjį raštą, juo nurodė Letifico per aštuonias dienas sumokėti minėtą skolinio reikalavimo sumą. 2019 m. vasario 13 d.Letifico buvo įteikti priverstinio vykdymo prašymas ir vykdomasis raštas.

24

Dėl šio rašto ji per nustatytą terminą pareiškė prieštaravimą, ginčydama tiek skolinio reikalavimo pagrindą, tiek jo dydį.

25

Kilus tokių pačių abejonių kaip ir byloje C‑267/19, Trgovački sud u Zagrebu (Zagrebo komercinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tuos pačius prejudicinius klausimus kaip ir toje byloje.

26

2019 m. gegužės 27 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑267/19 ir C‑323/19 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

27

Siekiant nustatyti Teisingumo Teismo jurisdikciją atsakyti į prejudicinius klausimus, reikia patikrinti, ar pagrindinės bylos susijusios su Sąjungos teise. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad, kaip ir byloje, kurioje priimtas 2017 m. kovo 9 d. Sprendimas Pula Parking (C‑551/15, EU:C:2017:193), prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nagrinėja du prieštaravimus dėl priverstinio vykdymo raštų, kuriuos notarai išdavė siekdami išieškoti skolas.

28

Jei būtų taikomas Reglamentas Nr. 1215/2012, tokios prieštaravimo procedūros iš esmės būtų užbaigtos priimant teismo sprendimus, kurie gali būti pripažįstami ir vykdomi kitoje valstybėje narėje. Taigi sąsajos su Sąjungos teise elementas, pateisinantis Teisingumo Teismo jurisdikciją atsakyti į prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, galėtų būti kildinamas iš šio reglamento taikytinumo šiais atvejais (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 25 d. Sprendimo Meroni, C‑559/14, EU:C:2016:349, 44 punktą).

29

Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad skolų išieškojimo procedūros, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėse bylose, iš esmės priskirtinos prie „civilinių ir komercinių bylų“, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 1 dalį.

30

Antra, dėl užsienio elemento, kurio buvimas lemia šio reglamento taikytinumą (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Maletic, C‑478/12, EU:C:2013:735, 26 punktą), reikia konstatuoti, kad byloje C‑267/19 vykdymo atsakovo buveinė yra Slovėnijoje. Byloje C‑323/19, atvirkščiai, vykdymo reikalaujančios bendrovės buveinė yra kitoje nei Kroatija valstybėje narėje, šiuo atveju Slovakijoje, o kitos bylos aplinkybės iš pirmo žvilgsnio susijusios tik su Kroatija.

31

Taigi, formaliai nesiremdama Teisingumo Teismo jurisdikcijos nebuvimu dėl to, kad pastarojoje byloje nėra užsienio elemento, Europos Komisija kelia klausimą dėl Reglamento Nr. 1215/2012 taikytinumo tuo atveju, kai tik vykdymo reikalaujantis asmuo įsteigtas kitoje nei teismo vietos valstybėje narėje.

32

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad savo jurisprudencijoje vertindamas nagrinėjamų teisinių santykių tarptautinį pobūdį Teisingumo Teismas ne kartą rėmėsi „bylos šalių atitinkama gyvenamąja vieta“, neišskirdamas jų statuso procese (šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 1 d. Sprendimo Owusu, C‑281/02, EU:C:2005:120, 25 ir 26 punktus).

33

Nors Reglamento Nr. 1215/2012 3 ir 26 konstatuojamosiose dalyse vartojama sąvoka „tarptautiniai ginčai“, pažymėtina, kad 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1896/2006, nustatančio Europos mokėjimo įsakymo procedūrą (OL L 399, 2006, p. 1), 3 straipsnio 1 dalyje atitinkama „tarpvalstybinio ginčo“ sąvoka apibrėžiama kaip byla, kurioje bent vienos iš šalių nuolatinė ar įprasta gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje kreiptasi į teismą.

34

Remdamasis šia nuostata Teisingumo Teismas nusprendė: kadangi ieškovo buveinė mokėjimo įsakymo procedūroje yra kitoje valstybėje narėje nei teismo vietos valstybė narė, byla yra tarpvalstybinio pobūdžio, todėl patenka į Reglamento Nr. 1896/2006 taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Bondora, C‑453/18 ir C‑494/18, EU:C:2019:1118, 35 punktą).

35

Toks Reglamento Nr. 1896/2006 3 straipsnio 1 dalies aiškinimas taip pat iš principo padeda nustatyti ginčo tarptautinį pobūdį, taigi ir užsienio elementą, siekiant taikyti Reglamentą Nr. 1215/2012. Kadangi abu šie reglamentai priskiriami teismų bendradarbiavimo tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bylose sričiai, reikia suderinti atitinkamų sąvokų, kuriomis Sąjungos teisės aktų leidėjas juose rėmėsi, aiškinimą.

36

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Reglamentas Nr. 1215/2012 gali būti taikomas abiejose pagrindinėse bylose, todėl yra šių bylų sąsajos su Sąjungos teise elementas.

37

Taip pat reikia konstatuoti, kad nors prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai iš dalies susiję su EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi, ši nuostata iš esmės atitinka Chartijos 47 straipsnį, kurį Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti, laikydamasis jos 51 straipsnio 1 dalies nuostatų, kai valstybės narės įgyvendina Sąjungos teisę (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 11 d. Nutarties Hrvatska radiotelevizija, C‑657/18, nepaskelbta, EU:C:2019:304, 28 punktą).

38

Šiuo atveju prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėdamas ginčus, patenkančius į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį, kelia klausimą, ar nacionalinės teisės aktais, kuriais notarams suteikiami įgaliojimai išduoti vykdomuosius raštus per priverstinio vykdymo procedūras, grindžiamas autentišku dokumentu, kurios vykdomos prieš kreipiantis į jį, nepažeidžiami pagrindiniai Sąjungos teisės principai, visų pirma SESV 18 straipsnyje numatytas nediskriminavimo principas ir Chartijos 47 straipsnyje numatyta teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

39

Kadangi, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, minėtų nacionalinės teisės aktų atitiktis pagrindiniams Sąjungos teisės principams gali turėti, nors ir netiesioginį, poveikį šio teismo sprendimų, priimtų per prieštaravimo dėl notaro išduoto rašto nagrinėjimo procedūrą, pripažinimui ir vykdymui kitose valstybėse narėse, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti prejudicinius klausimus, atsižvelgdamas į Chartijos 47 straipsnį ir SESV 18 straipsnį.

40

Pagal suformuotą jurisprudenciją, vykdant SESV 267 straipsnyje įtvirtintą nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą, pastarasis teismas nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą. Į tai atsižvelgiant Teisingumo Teismui gali tekti prireikus performuluoti jam pateiktus klausimus (žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo eco cosmetics ir Raiffeisenbank St. Georgen, C‑119/13 ir C‑120/13, EU:C:2014:2144, 32 punktą ir 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Instituto Nacional de la Seguridad Social(Pensijos priedas motinoms), C‑450/18, EU:C:2019:1075, 25 punktą).

41

Siekiant prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą, dėl šio teismo nuorodos į 2017 m. kovo 9 d. Sprendimą Zulfikarpašić (C‑484/15, EU:C:2017:199) reikia pažymėti, kad byla, kurioje priimtas tas sprendimas, buvo susijusi su Reglamentu Nr. 805/2004. Šiuo atveju abu atitinkami skoliniai reikalavimai nėra „neginčytini [neginčyti]“ reikalavimai, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 3 straipsnį, nes jie buvo ginčijami minėtame teisme. Todėl Reglamentas Nr. 805/2004 netaikytinas ratione materiale.

42

Taigi reikia suprasti, kad dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tuo atveju, jei sprendimai, kuriuos jis priims, patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį, SESV 18 straipsnį ir Chartijos 47 straipsnį reikia aiškinti taip: jais draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos notarai, naudodamiesi jiems suteiktais įgaliojimais per priverstinio vykdymo procedūras, grindžiamas autentišku dokumentu, turi teisę išduoti vykdomuosius raštus, kurie, kaip matyti iš 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Pula Parking (C‑551/15, EU:C:2017:193), negali būti pripažinti ir vykdomi kitoje valstybėje narėje.

43

Dėl pastarojo sprendimo apimties pirmiausia reikia patikslinti, kad Teisingumo Teismas priėmė sprendimą tik dėl „teismo“ statuso pripažinimo notarams, kurie naudodamiesi Priverstinio vykdymo įstatymu jiems suteiktais įgaliojimais Kroatijoje veikia per priverstinio vykdymo procedūras, grindžiamas autentišku dokumentu, taigi ir dėl per tokias procedūras priimtų raštų pripažinimo ir vykdymo pagal Reglamentą Nr. 1215/2012, nekvestionuodamas šios Kroatijos teisinės sistemos specifikos.

44

Vis dėlto tame pačiame sprendime Teisingumo Teismas nepareiškė pozicijos dėl šių notarų kompetencijos išduoti vykdomuosius raštus per priverstinio vykdymo procedūras ir nepadarė jokios išvados, kad pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 draudžiama taikyti tokio pobūdžio procedūras.

45

Pirma, kalbant apie SESV 18 straipsnio, šiuo atveju taikytino nesant kitų konkrečių nuostatų dėl nediskriminavimo pagal Reglamentą Nr. 1215/2012, aiškinimą, pirmiausia reikia konstatuoti, kad Priverstinio vykdymo įstatyme nenustatytas skirtingas požiūris, taikant pilietybės kriterijų.

46

Iš tiesų, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, vykdymo reikalaujantis fizinis arba juridinis asmuo, nesvarbu, ar jis yra rezidentas, turi kreiptis į notarą, kad gautų vykdomąjį raštą, grindžiamą autentišku dokumentu. Pasibaigus šioms procedūroms, išduoti raštai negali būti pripažinti ir vykdomi kitoje valstybėje narėje remiantis Reglamentu Nr. 1215/2012, neatsižvelgiant į šalių pilietybės kriterijų.

47

Be to, šios išvados negali paneigti aplinkybė, kad kitų valstybių narių notarų, kurie Reglamento Nr. 1215/2012 3 straipsnyje aiškiai laikomi „teismais“, išduotiems raštams taikoma šiame reglamente numatyta pripažinimo ir vykdymo tvarka.

48

Notarų kvalifikavimas įvairiose valstybėse narėse vis dar susijęs su atitinkamų teisės sistemų ypatumais, nes kaip, beje, savo rašytinėse pastabose nurodė Komisija, Reglamentu Nr. 1215/2012 nesiekiama įpareigoti teisingumo vykdymo organizuoti tam tikru būdu. Iš tiesų, kaip matyti iš šio reglamento 4 konstatuojamosios dalies, juo siekiama suvienodinti jurisdikcijos kolizines normas civilinėse ir komercinėse bylose, kad būtų užtikrintas greitas ir paprastas valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas (2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Pula Parking, C‑551/15, EU:C:2017:193, 50 punktas).

49

Galiausiai, kiek tai susiję su atvirkštine diskriminacija, dėl kurios kyla klausimas prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, iš šiuo reglamentu nustatytos sistemos matyti, kad valstybės narės pripažįsta ir vykdo kitų valstybių narių teismų priimtus sprendimus civilinėse ar komercinėse bylose, laikydamosi jame įtvirtintų reikalavimų. Kadangi 2017 m. kovo 9 d. Sprendime Pula Parking (C‑551/15, EU:C:2017:193) Teisingumo Teismas nusprendė, kad per priverstinio vykdymo procedūras notarų išduoti raštai nebuvo priimti teismo, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą, tų raštų negalima laikyti „teismo sprendimu“ pagal minėto reglamento 2 straipsnio a punktą ir jie negali būti vykdomi remiantis šiuo reglamentu; kitaip ši situacija būtų atvirkštinė diskriminacija (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 6 d. Nutarties EOS Matrix, C‑234/19, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:986, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

50

Be to, kaip matyti iš Kroatijos vyriausybės pateiktų pastabų, Kroatijos teisės sistemoje egzistuoja alternatyvūs teisių gynimo būdai, t. y. teisme pradėta mokėjimo įsakymo procedūra, galinti kompensuoti nepatogumus, kurių gali kilti notarams suteikus įgaliojimus išduoti vykdomuosius raštus per priverstinio vykdymo procedūras. Šiuo klausimu ši vyriausybė tvirtina, kad nors pagal Civilinio proceso kodekso 446 straipsnio antrą pastraipą tokios teisės gynimo priemonės priimtinumui taikoma suinteresuotumo pareikšti ieškinį pagal šią procedūrą sąlyga, šio straipsnio trečioje pastraipoje įtvirtinta tokio suinteresuotumo egzistavimo prezumpcija, kai atsakovas gyvena užsienyje. Šį aspektą turi patikrinti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

51

Antra, kiek tai susiję su Chartijos 47 straipsnio aiškinimu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tai, kad pas notarą pradėta priverstinio vykdymo procedūra, kurioje remiamasi autentišku dokumentu, nėra grindžiama rungimosi principu, reiškia teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimą.

52

Šiuo klausimu reikia priminti, kad nors 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Pula Parking (C‑551/15, EU:C:2017:193) 58 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad Kroatijoje notaro atliekamas prašymo išduoti vykdomąjį raštą remiantis autentišku dokumentu nagrinėjimas nėra grindžiamas rungimosi principu, jis taip pat pripažino, kad galimybė kreiptis į teismą užtikrinama, nes notarų naudojimąsi jiems suteiktais įgaliojimais per priverstinio vykdymo procedūrą prižiūri teismas, kuriame skolininkas gali pareikšti prieštaravimą dėl notaro išduoto vykdomojo rašto.

53

Taigi iš aplinkybės, kad priverstinio vykdymo procedūra, per kurią remiamasi autentišku dokumentu, nėra grindžiama rungimosi principu, nesant kitos prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos, negalima daryti išvados, kad ši procedūra vykdoma pažeidžiant Chartijos 47 straipsnį.

54

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad SESV 18 straipsnį ir Chartijos 47 straipsnį reikia aiškinti taip: jais nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos notarai, naudodamiesi jiems suteiktais įgaliojimais per priverstinio vykdymo procedūras, grindžiamas autentišku dokumentu, turi teisę išduoti vykdomuosius raštus, kurie, kaip matyti iš 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Pula Parking (C‑551/15, EU:C:2017:193), negali būti pripažinti ir vykdomi kitoje valstybėje narėje.

55

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

SESV 18 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos 47 straipsnį reikia aiškinti taip: jais nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos notarai, naudodamiesi jiems suteiktais įgaliojimais per priverstinio vykdymo procedūras, grindžiamas autentišku dokumentu, turi teisę išduoti vykdomuosius raštus, kurie, kaip matyti iš 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Pula Parking (C‑551/15, EU:C:2017:193), negali būti pripažinti ir vykdomi kitoje valstybėje narėje.