–

Föreningen Svenska Tonsättares Internationella Musikbyrå u.p.a. (Stim) ir Svenska artisters och musikers intresseorganisation ek. för. (SAMI), atstovaujamų advokater P. Sande ir D. Eklöf,

–

Fleetmanager Sweden AB, atstovaujamos advokater S. Hallbäck, S. Wendén, J. Åberg ir U. Dahlberg,

–

Nordisk Biluthyrning AB, atstovaujamos advokater J. Åberg, C. Nothnagel ir M. Bruder,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos K. Simonsson, J. Samnadda, E. Ljung Rasmussen ir G. Tolstoy,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230) 3 straipsnio 1 dalies ir 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 376, 2006, p. 28) 8 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant du ginčus, kurių pirmasis kilo tarp Föreningen Svenska Tonsättares Internationella Musikbyrå u.p.a. (Stim) (Švedijos muzikos kūrinių autorių ir jų leidėjų autorių teisių asociacija) ir Fleetmanager Sweden AB (toliau – Fleetmanager), o antrasis – tarp Svenska artisters och musikers intresseorganisation ek. för. (SAMI) (Švedijos atlikėjų gretutinių teisių administravimo asociacija) ir Nordisk Biluthyrning AB (toliau – NB), dėl to, kaip autorių teisės požiūriu kvalifikuoti automobilių, kuriuose įrengti radijo imtuvai, nuomą.

3

1996 m. gruodžio 20 d. Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (PINO) Ženevoje priėmė PINO autorių teisių sutartį (toliau – ATS). Ši sutartis Europos bendrijos vardu buvo patvirtinta 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB (OL L 89, 2000, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208) ir Europos Sąjungoje įsigaliojo 2010 m. kovo 14 d. (OL L 32, 2010, p. 1).

4

ATS sutarties 8 straipsnyje „Teisė viešai paskelbti“ nustatyta:

„Nepažeidžiant Berno konvencijos 11 straipsnio 1 dalies ii punkto, 11a straipsnio 1 dalies i ir ii punktų, 11b straipsnio 1 dalies ii punkto, 14 straipsnio 1 dalies ii punkto ir 14a straipsnio 1 dalies nuostatų, literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti bet kokiu būdu viešai paskelbti savo kūrinius, paskelbiant juos laidais ar bevielio ryšio priemonėmis, įskaitant tų kūrinių padarymą viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.“

5

1996 m. gruodžio 20 d. diplomatinėje konferencijoje buvo priimti ATS suderinti paaiškinimai.

6

Suderintas paaiškinimas dėl minėtos sutarties 8 straipsnio yra suformuluotas taip:

„Vien paskelbimą leidžiančių ar jam vykdyti skirtų techninių priemonių teikimas nereiškia viešo paskelbimo pagal šią Sutartį arba Berno konvenciją. <…>“

7

Direktyvos 2001/29 27 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Vien tik fizinių priemonių teikimas viešam paskelbimui savaime nereiškia viešo paskelbimo pagal šią direktyvą.“

8

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Teisė viešai paskelbti kūrinius ir teisė kitus objektus padaryti viešai prieinamus“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais [prieinamų] tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.

<…>

3.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos teisės nebus išnaudotos jokiu šiame straipsnyje nustatytu viešo paskelbimo ar padarymo viešai prieinamą veiksmu.“

9

Direktyvos 2006/115 8 straipsnio „Transliavimas ir viešas kūrinio paskelbimas“ 2 dalyje numatyta:

„Valstybės narės numato teisę į naudotojo mokamą vieningą teisingą atlyginimą už fonogramos, kuri buvo išleista komerciniais tikslais ar atkurta, naudojimą transliavimui bevielio ryšio priemonėmis arba kitokiam viešam paskelbimui, ir užtikrina tokio atlyginimo paskirstymą atitinkamiems atlikėjams ir fonogramos gamintojams. Jeigu atlikėjai ir fonogramų gamintojai nesusitaria dėl atlyginimo pasidalinimo, valstybės narės gali nustatyti atlyginimo padalijimo sąlygas.“

10

Direktyva 2001/29 į Švedijos teisę perkelta Upphovrättslagen (1960:279) (1960 m. Autorių teisių įstatymas Nr. 279, toliau – 1960 m. įstatymas). Šio įstatymo 2 straipsnyje reglamentuota išimtinė autorių teisė atgaminti savo kūrinius ir padaryti juos viešai prieinamus viešai „paskelbiant“ (trečios pastraipos 1 punktas) arba viešai atliekant (trečios pastraipos 2 punktas).

11

1960 m. įstatymo 45 ir 46 straipsniai reglamentuoja atlikėjų ir garso bei vaizdo įrašų gamintojų gretutines teises.

12

Pagal šio įstatymo 47 straipsnį, kuriuo perkelta Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalis, garso įrašai gali būti naudojami viešuose pasirodymuose arba viešai paskelbiami, išskyrus atvejus, kai paskelbiama tokiu būdu, kad privatūs asmenys gali iš asmeniškai pasirinktos vietos ir asmeniškai pasirinktu laiku gauti prieigą prie garso įrašų. Esant tokiam naudojimui, gamintojas ir atlikėjai, kurių pasirodymai yra įraše, turi teisę į teisingą atlyginimą.

13

Fleetmanager ir NB yra Švedijoje įsteigtos automobilių nuomos bendrovės. Jos tiesiogiai arba per tarpininkus nuomoja automobilius, kuriuose įrengti radijo imtuvai, ne ilgesniam kaip 29 dienų laikotarpiui; pagal nacionalinę teisę tai laikoma trumpalaike nuoma.

14

Byloje tarp Stim ir Fleetmanager, kurią nagrinėjo tingsrätt (pirmosios instancijos teismas, Švedija), Stim prašė priteisti jai iš šios bendrovės 369450 Švedijos kronų (SEK) (apie 34500 EUR) kartu su palūkanomis už autorių teisių pažeidimą. Stim teigė, kad Fleetmanager, suteikdama tretiesiems asmenims – automobilių nuomos bendrovėms – automobilius su juose įrengtais radijo imtuvais, kad jie būtų trumpam laikui nuomojami privatiems klientams, prisidėjo prie autorių teisių pažeidimų, kuriuos darė tos bendrovės, be leidimo padarydamos muzikos kūrinius viešai prieinamus.

15

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad automobilių su juose įrengtais radijo imtuvais nuoma reiškia muzikos kūrinių „viešą paskelbimą“, kaip tai suprantama pagal 1960 m. įstatymą, ir kad reikalavimas sumokėti atlyginimą šių kūrinių autoriams yra pagrįstas. Tačiau minėtas teismas taip pat konstatavo, kad Fleetmanager nedalyvavo taip pažeidžiant autorių teises, todėl Stim ieškinį atmetė. Šis sprendimas buvo paliktas galioti apeliacinėje instancijoje. Stim dėl apeliacinio teismo sprendimo pateikė kasacinį skundą Högsta domstolen (Aukščiausiasis Teismas, Švedija).

16

Byloje tarp SAMI ir NB pastaroji pareiškė ieškinį Patent- och marknadsdomstolen (Intelektinės nuosavybės ir komercinių bylų teismas, Švedija) ir prašė pripažinti, kad ji neprivalo mokėti SAMI atlyginimo už garso įrašų naudojimą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. dėl to, kad transporto priemonėse, kurias ji nuomojo privatiems asmenims ir verslo klientams, buvo įrengti radijo imtuvas ir CD grotuvas.

17

Šis teismas konstatavo, kad 1960 m. įstatymą reikia aiškinti atsižvelgiant į Direktyvą 2001/29 ir kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalyje minimas fonogramos naudojimas atitinka „viešą paskelbimą“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį. Jis taip pat konstatavo, kad NB, sudarydama galimybę nuomojamuose automobiliuose naudotis radijo imtuvais, sudarė ir galimybę šių automobilių nuomininkams klausytis garso įrašų, todėl tai laikytina „paskelbimu“. Be to, minėtas teismas buvo tos nuomonės, kad tenkinami ir kiti kriterijai, skirti nustatyti, ar buvo „viešas paskelbimas“. Tuo remdamasis jis nusprendė, kad NB turi sumokėti SAMI atlyginimą ir šios bendrovės ieškinį atmetė. Tačiau šį sprendimą panaikino apeliacinė instancija, Patent- och marknadsöverdomstolen (Stokholmo intelektinės nuosavybės ir komercinių bylų apeliacinis teismas, Švedija). SAMI pateikė kasacinį skundą dėl apeliacinio teismo sprendimo Högsta domstolen (Aukščiausiasis Teismas).

18

Šiomis aplinkybėmis Högsta domstolen (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19

Po to, kai buvo paskelbta generalinio advokato išvada, 2020 m. vasario 6 d.Stim ir SAMI Teisingumo Teismo kanceliarijai pateikė prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį.

20

Grįsdamos savo prašymą jos tvirtina, kad, kaip matyti iš generalinio advokato išvados 39, 52 ir 53 punktų, kai kurie elementai, iš esmės susiję su privačios ir viešos sferų atskyrimu siekiant nustatyti „viešo paskelbimo“ faktą, galėjo būti klaidingai suprasti. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas galėjo neturėti pakankamai informacijos šiuo klausimu.

21

Primintina, kad pagal SESV 252 straipsnio antrą pastraipą generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą jis turi dalyvauti. Teisingumo Teismo nesaisto nei ši išvada, nei ją pagrindžiantys generalinio advokato motyvai (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Köln-Aktienfonds Deka, C‑156/17, EU:C:2020:51, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

22

Be to, iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad jis gali savo nuožiūra, generalinio advokato siūlymu arba šalių prašymu nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį pagal savo Procedūros reglamento 83 straipsnį, jeigu mano, kad jam nepakanka informacijos arba kad byla turi būti nagrinėjama remiantis argumentu, dėl kurio šalys nepareiškė savo nuomonių. Vis dėlto Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir Procedūros reglamente šalims nenumatyta galimybės pateikti atsiliepimus į generalinio advokato išvadą (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Köln-Aktienfonds Deka, C‑156/17, EU:C:2020:51, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23

Nagrinėjamu atveju Stim ir SAMI pateiktu prašymu atnaujinti žodinę proceso dalį siekiama leisti joms atsakyti į generalinio advokato išvadoje esančius konstatavimus.

24

Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, mano, kad turi visą informaciją, reikalingą atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotus klausimus, ir kad dėl visų bylai nagrinėti reikšmingų argumentų šalys pareiškė savo nuomonę.

25

Taigi nereikia nurodyti atnaujinti žodinę proceso dalį.

26

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad automobilių, kuriuose įrengti radijo imtuvai, nuoma yra viešas paskelbimas, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas.

27

Šis klausimas kyla nagrinėjant ginčus, kilusius, pirma, dėl to, ar automobilius su juose įrengtais radijo imtuvais nuomojančios bendrovės vykdo neleistiną viešą muzikos kūrinių paskelbimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, ir, antra, dėl atlikėjų gretutinių teisių kolektyvinio administravimo organizacijos teisės reikalauti teisingo atlyginimo iš šių bendrovių, jeigu šių automobilių nuoma lemia viešą paskelbimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalį.

28

Primintina, kad, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, kadangi Sąjungos teisės aktų leidėjas neišreiškė kitokios valios, sąvoką „viešas paskelbimas“, vartojamą abiejose minėtose nuostatose, reikia aiškinti kaip turinčią tokią pačią reikšmę (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Phonographic Performance (Ireland), C‑162/10, EU:C:2012:141, 49 ir 50 punktus ir 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo Verwertungsgesellschaft Rundfunk, C‑641/15, EU:C:2017:131, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29

Be to, nurodytą frazę reikia aiškinti atsižvelgiant į tarptautinės teisės aktuose esančias analogiškas sąvokas ir užtikrinant jos atitiktį šioms sąvokoms; taip pat reikia atsižvelgti į šių sąvokų vartojimo kontekstą ir į tikslą, kurio siekiama svarbių tarptautinių susitarimų intelektinės nuosavybės srityje nuostatomis (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 4 d. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631, 189 punktą ir 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF, C‑135/10, EU:C:2012:140, 51–56 punktus).

30

Remiantis suformuota jurisprudencija, sąvoka „viešas paskelbimas“ apima du kumuliacinius elementus, t. y. kūrinio „paskelbimo veiksmą“ ir šio kūrinio paskelbimą „viešai“ (2017 m. kovo 16 d. Sprendimo AKM, C‑138/16, EU:C:2017:218, 22 punktas; 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Renckhoff, C‑161/17, EU:C:2018:634, 19 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Nederlands Uitgeversverbond ir Groep Algemene Uitgevers, C‑263/18, EU:C:2019:1111, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

Siekiant nustatyti, ar automobilių su juose įrengtais radijo imtuvais nuoma yra paskelbimo veiksmas, kaip tai suprantama pagal direktyvas 2001/29 ir 2006/115, reikia atlikti individualų vertinimą, atsižvelgiant į kelis papildomus kriterijus, kurie yra nesavarankiški ir tarpusavyje susiję. Be to, šiuos kriterijus reikia taikyti tiek individualiai, tiek siejamus tarpusavyje, nes įvairiose konkrečiose situacijose jų intensyvumas gali būti labai skirtingas (2017 m. birželio 14 d. Sprendimo Stichting Brein, C‑610/15, EU:C:2017:456, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Tarp šių kriterijų Teisingumo Teismas ne kartą yra išskyręs būtiną naudotojo vaidmenį ir jo veiksmų sąmoningumą. Naudotojas atlieka „paskelbimo veiksmą“, kai, labai gerai žinodamas savo elgesio pasekmes, įsikiša ir suteikia savo klientams prieigą prie saugomo kūrinio, jeigu nesant tokio įsikišimo šie klientai iš esmės negalėtų arba sunkiai galėtų pasinaudoti skelbiamu kūriniu (žr., pvz., 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF, C‑135/10, EU:C:2012:140, 82 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Phonographic Performance (Ireland), C‑162/10, EU:C:2012:141, 31 punktą ir 2017 m. birželio 14 d. Sprendimo Stichting Brein, C‑610/15, EU:C:2017:456, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

33

Iš Direktyvos 2001/29 27 konstatuojamosios dalies, kurioje iš esmės pakartotas ATS 8 straipsnio suderintas paaiškinimas, matyti, kad „vien tik fizinių priemonių teikimas viešam paskelbimui savaime nereiškia viešo paskelbimo pagal šią direktyvą“.

34

Tai taikoma nuomojamame automobilyje įrengto radijo imtuvo teikimui; toks imtuvas be papildomo nuomos bendrovės įsikišimo leidžia priimti antžemines transliacijas, pasiekiamas automobilio buvimo zonoje, kaip savo išvados 32 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas.

35

Teikimas, kaip antai nurodytas pirmesniame punkte, skiriasi nuo paskelbimo veiksmų, kuriais paslaugų teikėjai savo klientams sąmoningai perduoda saugomus kūrinius, platindami signalą savo įstaigoje įrengtais siųstuvais (2016 m. gegužės 31 d. Sprendimo Reha Training, C‑117/15, EU:C:2016:379, 47 ir 54 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

36

Vadinasi, konstatuotina, kad suteikdamos visuomenei automobilius su juose įrengtais radijo imtuvais nuomos bendrovės neatlieka saugomų kūrinių viešo „paskelbimo veiksmo“.

37

Šio aiškinimo negali paneigti argumentas, kad automobilių nuomos bendrovės suteikia savo klientams erdves, kurias Stim ir SAMI laiko „viešomis“, t. y. nuomojamų automobilių salonus, kuriuose galima klausytis saugomų kūrinių per šiuose automobiliuose įrengtus radijo imtuvus. Iš tiesų tokių erdvių, kaip ir pačių radijo imtuvų, suteikimas nėra paskelbimo veiksmas. Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad vietos, kurioje vyksta paskelbimas, privatus ar viešas pobūdis neturi reikšmės (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 7 d. Sprendimo SGAE, C‑306/05, EU:C:2006:764, 50 punktą).

38

Šiomis aplinkybėmis nereikia nagrinėti, ar toks kūrinio padarymas prieinamo turi būti laikomas „viešu“ paskelbimu.

39

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad automobilių, kuriuose įrengti radijo imtuvai, nuoma nėra viešas paskelbimas, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas.

40

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

41

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 3 straipsnio 1 dalis ir 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad automobilių, kuriuose įrengti radijo imtuvai, nuoma nėra viešas paskelbimas, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas.