–

PG, atstovaujamo ügyvéd Sz. M. Sánta,

–

Vengrijos vyriausybės, iš pradžių atstovaujamos Z. Fehér, G. Tornyai ir M. Tátrai, vėliau – M. Z. Fehér ir M. Tátrai,

–

Vokietijos vyriausybės, iš pradžių atstovaujamos T. Henze ir R. Kanitz, vėliau – R. Kanitz,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Condou-Durande, A. Tokár ir J. Tomkin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) 46 straipsnio 3 dalies, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsniu, išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant PG ir Bevándorlási és Menekültügyi Hivatal (Imigracijos ir prieglobsčio institucija, Vengrija) (toliau – institucija) ginčą dėl pastarosios sprendimo atmesti jo tarptautinės apsaugos prašymą ir nurodyti jį išsiųsti iš šalies, kartu nustatant draudimą dvejus metus atvykti į šalį ir joje gyventi.

3

Direktyvos 2013/32 18, 50 ir 60 konstatuojamosiose dalyse įtvirtinta:

<…>

<…>

4

Pagal Direktyvos 2013/32 1 straipsnį joje nustatyta bendra tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarka pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9).

5

Direktyvos 2013/32 2 straipsnio f punkte „sprendžiančioji institucija“ apibrėžta kaip „bet kokia pusiau teisminė [kvaziteisminė] arba administracinė institucija valstybėje narėje, atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą ir kompetentinga priimti pirmosios instancijos sprendimus tokiais atvejais“.

6

Šios direktyvos 46 straipsnio 1, 3, 4 ir 10 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria galėtų naudotis teisme, kad galėtų apskųsti:

<…>

3.   Kad būtų laikomasi 1 dalies, valstybės narės užtikrina, jog taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę būtų numatytas išsamus ir ex nunc faktinis ir teisinis tarptautinės apsaugos poreikių [faktinių ir teisinių aplinkybių] nagrinėjimas, įskaitant, atitinkamais atvejais, nagrinėjimą [tarptautinės apsaugos poreikių nagrinėjimą] pagal Direktyvą 2011/95/ES, bent vykdant apeliacines [apskundimo] procedūras pirmosios instancijos teisme.

4.   Valstybės narės numato pagrįstus terminus ir kitas reikalingas taisykles, kad prašytojas galėtų pasinaudoti savo teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę pagal 1 dalį. <…>

<…>

10.   Valstybės narės gali nustatyti terminus teismui nagrinėti sprendžiančiosios institucijos sprendimą pagal 1 dalį.“

7

Menedékjogról szóló 2007. évi LXXX. törvény (2007 m. Įstatymas Nr. LXXX dėl teisės į prieglobstį) 68 straipsnio 2, 3, 5 ir 6 dalys suformuluotos taip:

„2.   Teismas priima sprendimą per 60 dienų nuo bylos iškėlimo dokumento pateikimo teismui dienos.

<…>

4.   <…> Teismas išsamiai išnagrinėja jo sprendimo priėmimo metu reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes.

<…>

5.   Teismas negali pakeisti kompetentingos prieglobsčio institucijos sprendimo.

6.   Sprendimas dėl bylos esmės, kurį teismas priima baigęs nagrinėti bylą, yra galutinis ir jo negalima apskųsti.“

8

PG, kurdų kilmės Irako pilietis, 2017 m. rugpjūčio 22 d. atvyko į Vengrijos tranzito zoną ir joje pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, jame nurodydamas, kad kilmės šalyje jam grėsė mirties pavojus. 2018 m. kovo 14 d. Vengrijos institucijos atmetė šį prašymą ir „nurodė, kad jo atveju negrąžinimo principas netaikomas“. Jam buvo skirta priverstinio grąžinimo priemonė ir uždrausta dvejus metus atvykti į šalį.

9

Suinteresuotasis asmuo kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą su skundu dėl atsisakymo suteikti jam tarptautinę apsaugą.

10

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad kitas nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Vengrijos teismas jau panaikino du ankstesnius institucijos sprendimus, kurie abu buvo susiję su to paties asmens tarptautinės apsaugos prašymu: vieną – 2017 m. spalio 25 d., o kitą – 2018 m. sausio 18 d. Taigi 2018 m. kovo 14 d. sprendimas, priimtas po dviejų vienas po kito panaikintų sprendimų, yra trečiasis sprendimas, atmetantis PG tarptautinės apsaugos prašymą.

11

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nuo 2015 m. pagal Vengrijos teisę teismai nebegali pakeisti administracinių sprendimų tarptautinės apsaugos srityje ir patys suteikti vienokios ar kitokios formos apsaugą. Tokie sprendimai prireikus gali būti tik panaikinti, o suinteresuotasis asmuo tokiu atveju tampa į instituciją besikreipiančiu prašytoju. Jis teigia, kad dėl to ciklas, kuriame institucija atmeta prašymą, o paskui teismas panaikina sprendimą, gali kartotis ad libitum. Dėl to jam kilo abejonių, ar dėl tokios rizikos naujos Vengrijos procesinės taisyklės nėra nesuderinamos su Direktyvos 2013/32 reikalavimais teisės į veiksmingą teisinę gynybą srityje.

12

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl Vengrijos teisės akte nustatyto ilgiausio 60 dienų termino sprendimui priimti. Jis mano, kad tam tikrose bylose, pavyzdžiui, kaip šioje pagrindinėje byloje, tokio termino nepakanka siekiant surinkti būtinus įrodymus, nustatyti faktines aplinkybes, išklausyti suinteresuotąjį asmenį ir galiausiai priimti tinkamai motyvuotą teismo sprendimą. Todėl jam kyla klausimas dėl šio termino suderinamumo su Direktyvoje 2013/32 ir Chartijos 47 straipsnyje numatyta teise į veiksmingą teisinę gynybą.

13

Tokiomis aplinkybėmis Fővárosi Közigazgatási és Munkaügyi Bíróság (Budapešto administracinių ir darbo bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

14

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė, kad byla būtų nagrinėjama pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą. 2018 m. liepos 31 d. išklausiusi generalinį advokatą pirmoji kolegija nutarė šio prašymo netenkinti.

15

Reikia pažymėti, kad nors prejudiciniai klausimai, kaip juos suformulavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, susiję su Direktyvos 2013/32 31 straipsnio, kuriame reglamentuojama administracinė tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo procedūra, išaiškinimu, prašymas priimti prejudicinį sprendimą iš tikrųjų susijęs su šios direktyvos 46 straipsnyje numatytos teisės į veiksmingą teisinę gynybą įgyvendinimu. Taigi, siekiant pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikia išaiškinti būtent šią nuostatą, ypač jos 3 dalį.

16

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamas nacionalinės teisės aktas, pagal kurį teismams suteikiami tik įgaliojimai panaikinti tarptautinės apsaugos srityje kompetentingų institucijų sprendimus be teisės juos pakeisti.

17

Kaip savo išvados 21 ir 31 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, po to, kai buvo įregistruotas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas į tokį klausimą atsakė 2018 m. liepos 25 d. Sprendime Alheto (C-585/16, EU:C:2018:584) ir 2019 m. liepos 29 d. Sprendime Torubarov (C-556/17, EU:C:2019:626).

18

2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Alheto (C-585/16, EU:C:2018:584) 145 ir 146 punktuose Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamas tik skundo „nagrinėjimas“, o ne galimo ginčijamo sprendimo panaikinimo pasekmės. Priimdamas šią direktyvą Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino įtvirtinti bendros nuostatos, pagal kurią šios direktyvos 2 straipsnio f punkte numatyta kvaziteisminė ar administracinė institucija prarastų kompetenciją, jeigu būtų panaikintas jos pirminis sprendimas dėl tarptautinės apsaugos prašymo. Todėl valstybėms narėms leidžiama numatyti, kad po tokio panaikinimo byla būtų grąžinta šiai institucijai, kad ji priimtų naują sprendimą.

19

Minėto sprendimo 147 ir 148 punktuose Teisingumo Teismas patikslino, kad vis dėlto Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalis visiškai netektų veiksmingo poveikio, jeigu paskelbus sprendimą, priimtą pirmosios instancijos teismui išsamiai ir ex nunc įvertinus prašytojo tarptautinės apsaugos poreikius pagal Direktyvą 2011/95, kaip to reikalaujama pagal šią nuostatą, minėta institucija galėtų priimti sprendimą, prieštaraujantį šiam vertinimui, arba nesiimtų veiksmų ilgą laikotarpį, ir dėl to padidėtų aplinkybių, reikalaujančių naujo vertinimo, atsiradimo rizika. Taigi, nors Direktyva 2013/32 nesiekiama įtvirtinti bendros normos, reglamentuojančios kompetenciją priimti naują sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo panaikinus pirminį sprendimą, remiantis jos tikslu užtikrinti kuo skubesnį tokio pobūdžio prašymų nagrinėjimą, 46 straipsnio 3 dalies veiksmingo poveikio užtikrinimo pareiga ir Chartijos 47 straipsniu pagrįstu poreikiu užtikrinti veiksmingą teisinę gynybą, darytina išvada, kad kiekviena valstybė narė, kuriai ši direktyva privaloma, turi pritaikyti nacionalinę teisę taip, kad, panaikinus pirminį sprendimą ir grąžinus bylą nagrinėti direktyvos 2 straipsnio f punkte nurodytai kvaziteisminei ar administracinei institucijai, naujas sprendimas būtų priimtas per trumpą laiką ir atitiktų teismo sprendime dėl panaikinimo nurodytą vertinimą.

20

Taigi, jeigu teismas, atsižvelgęs į visas reikšmingas teisines ir faktines aplinkybes bei išsamiai ir iš naujo išnagrinėjęs prašytojo tarptautinės apsaugos poreikius, panaikina administracinės institucijos sprendimą ir konstatuoja, kad šiam prašytojui turi būti suteikta tarptautinė apsauga, o paskui grąžina bylą administracinei institucijai, kad ši priimtų naują sprendimą, ši administracinė institucija privalo suteikti prašomą tarptautinę apsaugą, nebent susiklostytų faktinės ir teisinės aplinkybės, kurias objektyviai reiktų iš naujo įvertinti, nes, to neatlikus, Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsniu ir Direktyvos 2011/95 13 ir 18 straipsniais, netektų savo veiksmingumo (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Torubarov, C-556/17, EU:C:2019:626, 66 punktą).

21

Kiek tai susiję su minėtos administracinės institucijos po tokio teismo sprendimo priimto sprendimo kontrole, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nors pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį valstybės narės neįpareigojamos suteikti teismams, turintiems jurisdikciją nagrinėti skundus pagal šią nuostatą, sprendimų pakeitimo kompetencijos, šie teismai kiekvienu atveju, atsižvelgdami į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes, turi užtikrinti, kad būtų paisoma Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisinę gynybą (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Torubarov, C-556/17, EU:C:2019:626, 69 ir 70 punktus).

22

Dėl pagrindinėje byloje nagrinėtų procesinių normų Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad jei teismo sprendimui, kuriame teismas išsamiai ir ex nunc išnagrinėjo atitinkamo asmens tarptautinės apsaugos poreikius ir nusprendė, kad jam turi būti suteikta tokia apsauga, prieštarauja vėlesnis kompetentingos administracinės institucijos sprendimas, šis teismas, kai pagal nacionalinę teisę nenumatyta jokių priemonių, leidžiančių jam priversti laikytis jo sprendimo, turi pakeisti šį administracinės institucijos sprendimą savuoju ir prireikus netaikyti nacionalinės teisės akto, kuris tam kliudytų (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Torubarov, C-556/17, EU:C:2019:626, 68, 72 ir 77 punktus).

23

Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamas nacionalinės teisės aktas, pagal kurį teismams suteikiami tik įgaliojimai panaikinti tarptautinės apsaugos srityje kompetentingų institucijų sprendimus be teisės juos pakeisti. Vis dėlto, jeigu byla grąžinama kompetentingai administracinei institucijai, naujas sprendimas turi būti priimtas per trumpą laiką ir atitikti teismo sprendime dėl panaikinimo pateiktą vertinimą. Be to, kai nacionalinis teismas, išsamiai ir ex nunc išnagrinėjęs visas tarptautinės apsaugos prašytojo nurodytas reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pagal Direktyvoje 2011/95 numatytus kriterijus šiam prašytojui jo prašyme nurodytu pagrindu turi būti suteikta tokia apsauga, o vėliau administracinė institucija, nenustačiusi naujų aplinkybių, pateisinančių prašytojo tarptautinės apsaugos poreikių naują įvertinimą, priima priešingą sprendimą, teismas turi pakeisti tokį administracinį sprendimą, neatitinkantį jo ankstesnio sprendimo dėl tarptautinės apsaugos prašymo, savuoju, ir prireikus netaikyti nacionalinės teisės akto, kuris jam draustų taip veikti, jeigu nacionalinėje teisėje nenumatyta jokios priemonės jo sprendimo vykdymui užtikrinti.

24

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį, siejamą su Chartijos 47 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiamas nacionalinės teisės aktas, pagal kurį skundą dėl sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą nagrinėjančiam teismui nustatomas 60 dienų sprendimo priėmimo terminas.

25

Reikia pažymėti, kad Direktyvoje 2013/32 ne tik nėra suderintų nuostatų dėl bylos nagrinėjimo terminų, bet ir jos 46 straipsnio 10 dalyje valstybėms narėms suteikiama teisė nustatyti tokius terminus.

26

Šiuo klausimu primintina, kad, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, jeigu nėra konkrečią sritį reglamentuojančių Sąjungos nuostatų, pagal procesinės autonomijos principą kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti reglamentuotos ieškinių ir skundų, skirtų teisės subjektų teisėms užtikrinti, procesinės taisyklės su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei taisyklės, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl nėra praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) (2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Aquino, C-3/16, EU:C:2017:209, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

27

Dėl sąlygos, susijusios su lygiavertiškumo principu, laikymosi, kiek tai susiję su bylos nagrinėjimo terminu, kaip antai nagrinėjamu pagrindinėje byloje, pažymėtina, kad iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, ir, beje, nebuvo teigiama, kad panašioms situacijoms taikomos palankesnės nacionalinės procesinės taisyklės nei tos, kurios numatytos siekiant įgyvendinti Direktyvą 2013/32 ir taikomos pagrindinėje byloje, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (pagal analogiją žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Flausch ir kt., C-280/18, EU:C:2019:928, 28 punktą).

28

Dėl veiksmingumo principo laikymosi primintina, kad Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 1 dalyje tarptautinės apsaugos prašytojams suteikiama teisė į veiksmingą teisių gynimą teisme dėl sprendimų, susijusių su jų prašymais. Šios direktyvos 46 straipsnio 3 dalyje apibrėžta šios teisės taikymo sritis, nurodant, kad valstybės narės, kurioms ši direktyva privaloma, turi užtikrinti, kad teismas, kuriam apskųstas sprendimas dėl tarptautinės apsaugos prašymo, „atliktų išsamų ir ex nunc faktinių ir teisinių aplinkybių nagrinėjimą, įskaitant, atitinkamais atvejais, tarptautinės apsaugos poreikių nagrinėjimą pagal Direktyvą [2011/95]“ (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Torubarov, C-556/17, EU:C:2019:626, 51 punktą).

29

Be to, remiantis suformuota jurisprudencija, bet kuris sprendimas dėl pabėgėlio ar papildomos apsaugos statuso suteikimo turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu (2018 m. sausio 25 d. Sprendimo F, C-473/16, EU:C:2018:36, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), siekiant nustatyti, ar, atsižvelgiant į prašytojo asmeninę padėtį, tokio statuso suteikimo sąlygos yra įvykdytos (2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Y ir Z, C-71/11 ir C-99/11, EU:C:2012:518, 68 punktas).

30

Be to, reikia priminti, kaip teigė ir generalinis advokatas savo išvados 62 ir 63 punktuose, kad, kalbant apie Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalyje numatytą teisminę peržiūrą, ieškovams užtikrinamos tam tikros specifinės procesinės teisės remiantis šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalimi (teisė į vertimo žodžiu paslaugas, galimybė jiems bendrauti su Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuru, galimybė susipažinti su tam tikra informacija), šios direktyvos 20 straipsniu (galimybė gauti nemokamą teisinę pagalbą ir atstovavimą), tos pačios direktyvos 22 straipsniu (teisė gauti teisinę pagalbą) ir jos 24 ir 25 straipsniais, susijusiais su asmenų, kuriems reikia specialių procesinių garantijų, ir nelydimų nepilnamečių teisėmis.

31

Teisingumo Teismas taip pat turėjo progą priminti, kad teisminėje stadijoje iš principo būtina numatyti prašytojo apklausą, išskyrus atvejus, kai įvykdomos tam tikros kumuliacinės sąlygos (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Sacko, C-348/16, EU:C:2017:591, 37 ir 44–48 punktus). Be to, gali būti naudinga taikyti kitas tyrimo priemones, pavyzdžiui, medicininį patikrinimą, nurodytą Direktyvos 2013/32 18 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje.

32

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, gali paaiškėti, kad teismas, nagrinėjantis skundą dėl sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą, dėl darbo krūvio, darbo sąlygų ar ypač sudėtingų tam tikrų bylų per jam nustatytą 60 dienų terminą negali užtikrinti, kad kiekvienu jam pateiktu išnagrinėti atveju bus laikomasi visų šio sprendimo 27–31 punktuose paminėtų taisyklių.

33

Kartu reikia priminti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas minėtą terminą kvalifikavo kaip „imperatyvų“.

34

Tokiomis aplinkybėmis, nesant jokios nacionalinės teisės normos, skirtos užtikrinti, kad byla būtų išnagrinėta per pagrįstą terminą, pavyzdžiui, teisės normos, numatančios, kad pasibaigus 60 dienų terminui byla turi būti perduota kitam teismui, pagal Sąjungos teisės veiksmingumo principą reikalaujama, kad teismas netaikytų nacionalinės teisės nuostatos, kurią laiko imperatyvia.

35

Vis dėlto dar reikia pažymėti, kad Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 4 dalyje taip pat numatyta pareiga valstybėms narėms nustatyti pagrįstus terminus sprendimui priimti. Kaip savo išvados 48 punkte pažymėjo generalinis advokatas, jie padeda siekti šios direktyvos 18 konstatuojamojoje dalyje nustatyto bendro tikslo – kuo skubiau išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus.

36

Taigi teismui tenkantis įpareigojimas netaikyti nacionalinės teisės akto, kuriame numatytas su Sąjungos teisės veiksmingumo principu nesuderinamas sprendimo priėmimo terminas, negali jo atleisti nuo bet pareigos kuo skubiau priimti sprendimą, o tik įpareigoja jį laikyti jam nustatytą terminą orientaciniu ir priimti sprendimą kuo skubiau, kai toks terminas praleidžiamas.

37

Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamas nacionalinės teisės aktas, pagal kurį skundą dėl sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą nagrinėjančiam teismui nustatomas 60 dienų terminas sprendimui priimti, su sąlyga, kad šis teismas per tokį terminą gali užtikrinti materialinių normų ir prašytojui Sąjungos teisėje pripažintų procesinių garantijų veiksmingumą. Priešingu atveju šis teismas privalo netaikyti nacionalinės teisės akto, kuriuo nustatomas bylos nagrinėjimo terminas, ir, pasibaigus šiam terminui, priimti sprendimą kuo skubiau.

38

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: