1.

Kokios teisės normos ir etikos standartai taikomi Europos Audito Rūmų (EAR) nario elgesiui ir kokios atitinkamos sankcijos taikomos, jeigu šie standartai pažeidžiami? Tai yra pagrindiniai klausimai, kuriuos EAR iškėlė šiame Teisingumo Teisme pareikštame ieškinyje.

2.

Ieškinyje EAR prašo Teisingumo Teismo konstatuoti, kad K. Pinxten neįvykdė jam kaip EAR nariui tenkančių pareigų. EAR teigia, kad K. Pinxten pažeidė jam pagal SESV 285 ir 286 straipsnius tenkančias pareigas. Todėl EAR prašo Teisingumo Teismo paskirti tinkamą sankciją, kaip numatyta SESV 286 straipsnio 6 dalyje.

3.

Tai yra pirma pagal SESV 286 straipsnio 6 dalį iškelta byla, susijusi su (buvusiu) EAR nariu. Pastarojoje nuostatoje numatyta, kad „Audito Rūmų narys gali būti atleistas iš pareigų arba netekti teisės į pensiją ar kitas vietoj jos mokamas išmokas tiktai tuo atveju, kai Teisingumo Teismas Audito Rūmų prašymu pripažįsta, kad jis nebeatitinka keliamų reikalavimų ar nevykdo su šiomis pareigomis susijusių įsipareigojimų“. Apskritai galima pažymėti, kad Teisingumo Teismas kol kas yra priėmęs tik vieną sprendimą pagal panašią Sutarties nuostatą, taikomą Komisijos nariams, t. y. 2006 m. liepos 11 d. Sprendimą Komisija / Cresson (C‑432/04, EU:C:2006:455).

4.

Taigi šioje byloje Teisingumo Teismas turi naują galimybę, viena vertus, patikslinti kai kuriuos procedūrinius ypatumus, susijusius su tokio pobūdžio byla, ir, kita vertus, nurodyti elgesio standartus, kurių reikalaujama iš aukštas pareigas Sąjungos institucijose einančių asmenų. Tokiu laikotarpiu, kai yra mažų mažiausiai keliamos abejonės dėl Sąjungos, jos institucijų ir jose tarnaujančių žmonių legitimumo, Teisingumo Teismo sprendimas šiuo klausimu neabejotinai bus laikomas labai svarbiu.

5.

EAR yra viena iš septynių Sąjungos institucijų. Jiems yra skirti trys Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo straipsniai – SESV 285, 286 ir 287 straipsniai.

6.

Pirma, SESV 285 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad EAR nariai „yra visiškai nepriklausomi ir veikia Sąjungos bendrojo intereso labui“. Antra, SESV 286 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „eidami šias pareigas, Audito Rūmų nariai nesiekia gauti ir nepriima jokios vyriausybės ar kurios kitos organizacijos nurodymų [ir kad jie] susilaiko nuo bet kokios su pareigomis nesuderinamos veiklos“. SESV 286 straipsnio 4 dalyje priduriama, kad „per savo kadenciją Audito Rūmų nariai negali turėti jokio kito mokamo ar nemokamo darbo. Pradėdami eiti savo pareigas jie iškilmingai pasižada per savo kadenciją ir jai pasibaigus gerbti su savo pareigomis susijusius įsipareigojimus, ypač savo pareigą sąžiningai ir apdairiai elgtis nustoję eiti šias pareigas, sutikdami eiti tam tikras skiriamąsias pareigas ar gauti tam tikrą naudą“.

7.

1977 m. spalio 18 d. Tarybos reglamento (EEB, Euratomas, EAPB) Nr. 2290/77, nustatančio Audito Rūmų narių tarnybines pajamas ( 2 ), iš dalies pakeisto 2004 m. balandžio 30 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 1293/2004 ( 3 ), 7 straipsnyje buvo nurodyta:

„Jei Audito Rūmų narys eidamas savo pareigas turi išvykti iš tos vietos, kur yra laikinoji Rūmų būstinė, jis turi teisę gauti:

8.

2013 m. rugsėjo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 883/2013 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų ir kuriuo panaikinami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1073/1999 ir Tarybos reglamentas (Euratomas) Nr. 1074/1999 ( 4 ) 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   1 straipsnyje nurodytose srityse Tarnyba atlieka administracinius tyrimus institucijose, įstaigose, organuose ir agentūrose (toliau – vidaus tyrimai).

Tie vidaus tyrimai atliekami laikantis šiame reglamente ir atitinkamos institucijos, įstaigos, organo ar agentūros priimtuose sprendimuose nustatytų sąlygų.

2.   Su sąlyga, kad laikomasi 1 dalies nuostatų:

<…>“

9.

2011 m. spalio 26 d. Europos Sąjungos Audito Rūmų sprendime Nr. 66‑2011, kuriuo nustatomos Europos Audito Rūmų etikos gairės, EAR nusprendė, kad EAR bus taikomos prie šio sprendimo pridėtos etikos gairės.

10.

Šiose Etikos gairėse konkrečiai nurodyta:

„<…>

2.2. Audito Rūmų išteklius valdyti privalome teisėtai, tvarkingai ir patikimai. Audito Rūmai turėtų būti pavyzdžiu finansų valdymo srityje: jų ištekliai privalo būti valdomi visapusiškai laikantis Finansinio reglamento ir visų kitų taikomų taisyklių, jų tikslai privalo būti pasiekti laikantis ekonomiškumo, efektyvumo ir rezultatyvumo principų.

<…>

3.2. Savo užduotis privalome vykdyti nekreipdami dėmesio į jokią politinę, nacionalinę ar kitą išorės įtaką.

3.3. Turime vengti bet kokio, tikro ar tariamo, interesų konflikto. Jis gali kilti, pavyzdžiui, priklausant politinėms organizacijoms, einant politines pareigas ar būnant administracinės tarybos nariu ir finansinių interesų audituojamuose subjektuose atveju. Turime būti ypač budrūs šiose situacijose ir atkreipti dėmesį į tai, kaip jas vertina trečiosios šalys.

<…>“

11.

K. Pinxten nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., kai baigėsi jo kadencija, buvo EAR narys. Jis buvo paskirtas dirbti šios institucijos III kolegijoje, atsakingoje už Sąjungos išorės santykių, plėtros ir humanitarinės pagalbos išlaidų auditą. Nuo 2011 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. K. Pinxten ėjo III kolegijos seniūno pareigas.

12.

K. Pinxten einant pareigas jam buvo suteiktas tarnybinis automobilis ir kuro kortelė, pagal kurią EAR galėjo būti išrašomos sąskaitos faktūros už jo tarnybiniam automobiliui sunaudotą kurą. K. Pinxten taip pat buvo suteiktos dvi papildomos kuro kortelės, kurias naudodamas jis galėjo pirkti pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) ir akcizu neapmokestintą kurą.

13.

2006–2014 m. EAR skyrė K. Pinxten vairuotoją. Nuo 2014 m. balandžio mėn. K. Pinxten galėjo prašyti skirti vairuotoją, priskirtą „vairuotojų parkui“, už kurį buvo atsakingas EAR Finansų direktorius. Iki 2016 m. spalio 6 d. K. Pinxten buvo atsakingas už vairuotojo, atsakingo už jo vežiojimą, tarnybinės vizito formos pasirašymą siekiant užtikrinti, kad vairuotojui būtų kompensuotos vizito išlaidos ir kad jam būtų mokami dienpinigiai. Vėliau šiuos įgaliojimus įgyvendino EAR Generalinis sekretorius.

14.

K. Pinxten per jo kadenciją buvo kompensuotos atstovavimo ir reprezentacinės išlaidos, įvairios išlaidos, patirtos vykstant vizitų, kuriems leidimą K. Pinxten prašymu suteikdavo EAR pirmininkas, be to, per šiuos vizitus jam buvo mokami dienpinigiai.

15.

2016 m. EAR gavo informaciją, kurioje buvo nurodyta, kad padaryti keli šiurkštūs pažeidimai, susiję su įvairiais K. Pinxten vizitais.

16.

2016 m. liepos 18 d. EAR Generalinis sekretorius žodžiu informavo K. Pinxten apie jam mestus kaltinimus. EAR tarnybos taip pat išanalizavo K. Pinxten ir jo vairuotojo vizitus, siekdamos nustatyti galimus pažeidimus. Po įvairių pasikeitimų informacija su šiomis tarnybomis K. Pinxten 2016 m. rugsėjo 30 d. rašte ginčijo bet kokią pareigą kompensuoti išlaidas, susijusias su jo ar jo vairuotojų vizitais. Vėliau EAR ir K. Pinxten toliau tęsė keitimąsi informacija.

17.

2016 m. liepos 26 d. EAR taip pat buvo pranešta, kad po 2011 m. įvykusio incidento, susijusio su K. Pinxten tarnybiniu automobiliu ir jo paties privačiu automobiliu, jis galėjo sukčiauti draudimo srityje.

18.

2016 m. rugsėjo 1 d. EAR pirmininkas žodžiu informavo K. Pinxten apie šiuos kaltinimus. Tos pačios dienos rašte K. Pinxten nurodė, kad nagrinėjamas incidentas įvyko susidūrus jo tarnybiniam automobiliui, kurį vairavo jo vairuotojas, ir jo privačiam automobiliui, kurį vairavo jo sūnus.

19.

2016 m. spalio 14 d. EAR Generalinis sekretorius, veikdamas pagal šios institucijos pirmininko nurodymus, persiuntė OLAF bylos medžiagą, susijusią su K. Pinxten veiksmais, dėl kurių iš Sąjungos biudžeto galėjo būti patirtos nepagrįstos išlaidos.

20.

Po 2017 m. sausio 31 d. surengto įvadinio susitikimo OLAF generalinis direktorius 2017 m. kovo 31 d. oficialiai pranešė EAR pirmininkui apie tai, kad yra pradėtas tyrimas dėl galimų poveikį Sąjungos finansiniams interesams turinčių pažeidimų, susijusių su K. Pinxten, padarytų jam naudojant EAR turtą ir per vizitus, į kuriuos vyko jis pats arba kuriems jis davė leidimą, pažeidžiant taikytinas taisykles.

21.

2017 m. rugsėjo 22 d. OLAF informavo K. Pinxten apie tai, kad yra pradėtas minėtas tyrimas, ir kad dėl to jam suteiktas „susijusio asmens“ statusas.

22.

2017 m. lapkričio 20 d. OLAF atliko patikrinimą K. Pinxten biure ir paėmė įvairių dokumentų. Atlikusi pirminę jų analizę, OLAF 2017 m. gruodžio 15 d. informavo K. Pinxten, kad tyrimo aprėptis buvo išplėsta, apimant, be kita ko, galimą piktnaudžiavimą teisėmis ir privilegijomis, susijusiomis su jo kaip EAR nario pareigomis, galimus interesų konfliktus ar kitus pažeidimus pagal SESV 285 ir 286 straipsnius, taip pat EAR nariams skirto elgesio kodekso (toliau – EAR narių elgesio kodeksas) pažeidimą.

23.

2017 m. gruodžio 22 d. OLAF tyrėjai žodžiu apklausė K. Pinxten. 2018 m. gegužės 15 d., po to, kai 2018 m. balandžio 6 d. OLAF pateikė užbaigus tyrimą nustatytų aplinkybių santrauką, K. Pinxten pateikė rašytines pastabas.

24.

2018 m. liepos 2 d. EAR gavo OLAF galutinę ataskaitą, parengtą užbaigus tyrimą. Šioje ataskaitoje buvo padaryta išvada, kad K. Pinxten netinkamai naudojo EAR išteklius vykdydamas veiklą, nesusijusią su jo pareigomis, netinkamai naudojo kuro korteles ir motorinės transporto priemonės draudimo sutartį, sudarytą dėl jo tarnybinio automobilio. Ataskaitoje taip pat buvo konstatuota, kad jis keletą kartų neatvyko į darbą be pateisinamos priežasties, nedeklaravo tam tikros išorinės veiklos, neleistinai perdavė konfidencialią informaciją ir kad buvo nustatyti interesų konflikto atvejai.

25.

Minėtoje ataskaitoje buvo konkrečiai pažymėta, kad 332 vizitai, kuriems pritarė ar kuriuos patvirtino K. Pinxten, nebuvo susiję su jo pareigų vykdymu ir kad jis naudojo EAR lėšas reprezentacinėms išlaidoms, susijusioms su privačiais renginiais, surengtais ne institucijos interesais, padengti.

26.

Atsižvelgdama į minėtoje ataskaitoje nustatytus faktus, OLAF rekomendavo EAR pradėti drausminę procedūrą prieš K. Pinxten. OLAF taip pat rekomendavo imtis atitinkamų priemonių siekiant užtikrinti, kad būtų susigrąžinta 472869,09 EUR suma, atitinkanti EAR nepagrįstai patirtas išlaidas, ir apsvarstyti galimybę susigrąžinti 97954,52 EUR sumą, atitinkančią darbo užmokestį, išmokėtą už laikotarpius, kai K. Pinxten neatvyko į darbą be pateisinamos priežasties.

27.

Be to, atsižvelgdama į tai, kad kai kurios atliekant tyrimą atskleistos faktinės aplinkybės galėjo būti nusikalstamos veikos, OLAF persiuntė turimą informaciją ir rekomendacijas Liuksemburgo teisminėms institucijoms.

28.

Atsižvelgdamas į OLAF perduotą informaciją, valstybės prokuroras prie Tribunal d’arrondissement de Luxembourg (Liuksemburgo apylinkės teismas, Liuksemburgas) 2018 m. spalio 1 d. rašte paprašė EAR panaikinti K. Pinxten imunitetą nuo teismo proceso. 2018 m. lapkričio 15 d. EAR patenkino šį prašymą.

29.

2018 m. liepos 12 d. EAR pavedė savo pirmininkui parengti preliminarią ataskaitą dėl OLAF ataskaitoje K. Pinxten pateiktų kaltinimų pažeidimais.

30.

2018 m. spalio 5 d. EAR pirmininkas išsiuntė preliminarią ataskaitą šios institucijos nariams. Ataskaitoje EAR buvo rekomenduojama prašyti Teisingumo Teismo „išnagrinėti nustatytas faktines aplinkybes ir nuspręsti, ar K. Pinxten neįvykdė tarnybinių pareigų“. Tą pačią dieną minėtoji ataskaita ir OLAF ataskaita buvo pateiktos K. Pinxten.

31.

2018 m. lapkričio 19 d. K. Pinxten atsiuntė EAR rašytines pastabas. 2018 m. lapkričio 26 d. jis buvo išklausytas šios institucijos narių uždarame posėdyje.

32.

2018 m. lapkričio 29 d. uždarame posėdyje EAR, atsižvelgdami į OLAF ataskaitą, preliminarią savo pirmininko ataskaitą, sprendimą panaikinti K. Pinxten imunitetą nuo teismo proceso, taip pat į jo rašytines ir žodines pastabas, nusprendė perduoti klausimą dėl K. Pinxten Teisingumo Teismui pagal SESV 286 straipsnio 6 dalį.

33.

2019 m. birželio 24 d. K. Pinxten pareiškė ieškinį Bendrajame Teisme dėl 2019 m. balandžio 11 d. EAR Generalinio sekretoriaus sprendimo, kuriuo 153407,58 EUR suma pripažinta netinkamu mokėjimu ir kuriuo įpareigota grąžinti šią sumą ( 5 ).

34.

Ta byla turi panašumų su šioje byloje nagrinėjamu ieškiniu, nes ginčas iš esmės susijęs su šioje byloje iškeltame pirmajame kaltinime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Bendrasis Teismas sustabdė minėtos bylos nagrinėjimą, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą šioje byloje.

35.

EAR ieškinys buvo pateiktas 2019 m. vasario 15 d. Šis ieškinys ir atsiliepimas į jį buvo papildyti dubliku ir tripliku. Abi šalys 2020 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teisme vykusiame teismo posėdyje pateikė argumentus žodžiu.

36.

EAR Teisingumo Teismo prašo:

37.

K. Pinxten Teisingumo Teismo prašo:

38.

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad šalys pateikė didelės apimties rašytines pastabas ir daugelį savo argumentų grindė priedais, kuriuos sudaro daugiau kaip 25000 puslapių. Glaustai apibendrinti visus jų argumentus praktiškai neįmanoma. Todėl siūlau šioje išvadoje apsiriboti kaltinimų, kuriais EAR grindžia ieškinį, ir K. Pinxten iškeltų procedūrinių argumentų išdėstymu. Dėl likusių argumentų šiuo etapu pakanka pažymėti, jog K. Pinxten teigia, kad visi kaltinimai yra nepagrįsti ir kad dauguma faktinių aplinkybių nėra įrodytos.

39.

EAR savo ieškinį grindžia penkiais kaltinimais.

Pirmasis kaltinimas, susijęs su netinkamu EAR lėšų naudojimu veiklai, nesusijusiai arba nesuderinamai su EAR nario pareigomis, finansuoti

40.

Pirmajame kaltinime EAR nurodo, kad K. Pinxten netinkamai naudojo EAR lėšas finansuoti veiklai, nesusijusiai ar nesuderinamai su jo kaip nario pareigomis, pavyzdžiui, rekreacinei veiklai, konkrečiai – kelionei į Crans Montana (Šveicarija) kalnų kurortą 2013 m. rugpjūčio 21–26 d. siekiant dalyvauti Crans Montana forumo vasaros sesijoje, laisvalaikio veiklai, konkrečiai – kelioms medžioklinėms kelionėms, įskaitant tris medžiokles Šambore (Prancūzija), turistinėms kelionėms (konkrečiai – į Kubą nuo 2015 m. kovo 30 d. iki balandžio 14 d.), taip pat dalyvavimui draugų priėmimuose ar vestuvėse.

41.

K. Pinxten taip pat kaltinamas prašymu grąžinti lėšas ir sumokėti už veiklą, susijusią su jo asmeniniais interesais, konkrečiai – vynuogyno įsigijimu. EAR teigia, kad jis taip pat vyko vizitų, skirtų su jo pareigomis nesuderinamai veiklai, pavyzdžiui, politinei veiklai, atsižvelgiant į jo dalyvavimą Open VLD [Flamandų liberalų ir demokratų partija] partijos veikloje. Galiausiai teigiama, kad K. Pinxten, viena vertus, vyko „vizitų be išmokų“, skirtų su jo pareigomis nesusijusiai veiklai, siekdamas užtikrinti, kad jam nereikėtų mokėti už jo vizitams naudoto tarnybinio automobilio kilometražą, ir, kita vertus, naudojo tarnybinį automobilį ir naudojosi EAR vairuotojų paslaugomis veiklai, nesusijusiai arba nesuderinamai su jo pareigomis, taip pat ir tais atvejais, kai jis pats nevyko vizito.

42.

Nurodoma, kad tokiais veiksmais K. Pinxten neįvykdė jam tenkančių nesuinteresuotumo, nepriklausomumo, nešališkumo, pasišventimo, sąžiningumo, atsakomybės, pavyzdingumo ir skaidrumo įpareigojimų. EAR teigimu, dėl tokio elgesio buvo pažeisti SESV 285 ir 286 straipsniai ir kelios kitos antrinės teisės normos ( 6 ).

Antrasis kaltinimas, susijęs su netinkamu ir neteisėtu naudojimusi mokesčių lengvatomis

43.

Antrajame kaltinime EAR teigia, kad K. Pinxten nederamai ir neteisėtai naudojosi mokesčių lengvatomis. Šiame kaltinime EAR nurodo, kad, nederamai ir neteisėtai naudodamas jam suteiktas kuro korteles, K. Pinxten neįvykdė jam tenkančių sąžiningumo, pavyzdingo elgesio ir nesuinteresuotumo įpareigojimų. Nurodoma, kad dėl tų pačių priežasčių buvo pažeisti SESV 285 ir 286 straipsniai ir įvairios antrinės teisės normos ( 7 ).

Trečiasis kaltinimas, susijęs su melagingomis draudimo deklaracijomis

44.

Trečiajame kaltinime K. Pinxten kaltinamas pateikęs melagingus reikalavimus išmokėti draudimo išmokas, susijusias su tariamais eismo įvykiais dalyvaujant jam suteiktai naudotis tarnybinei transporto priemonei, už kurią jis, kaip teigiama, nepagrįstai gavo dvi draudimo išmokas. Vienas iš jų buvo susijęs su eismo įvykiu, apie kurį buvo pranešta ir į kurį pateko K. Pinxten sūnus, vairuodamas privatų K. Pinxten automobilį, ir K. Pinxten vairuotojas, vairuodamas jo tarnybinį automobilį. Kitas reikalavimas buvo susijęs su incidentu, kai K. Pinxten vairuotojas pervažiavo lagaminą, kuriame buvo butelis vyno ir keli drabužiai. Vis dėlto iš vairuotojo parodymų, kuriuos jis davė atliekant tyrimą, matyti, kad vairuotojas nedalyvavo pirmajame eismo įvykyje, o antrasis eismo įvykis nesukėlė tokių pasekmių, apie kurias buvo pranešta draudimo bendrovei.

45.

Jei šis kaltinimas būtų pagrįstas, tada būtų sunku ginčyti, kad K. Pinxten neįvykdė jam tenkančių sąžiningumo, pavyzdinio elgesio ir nesuinteresuotumo įpareigojimų, taip pažeisdamas SESV 285 ir 286 straipsnius ir įvairias antrinės teisės normas ( 8 ).

Ketvirtasis kaltinimas, susijęs su nedeklaruotomis ir neteisėtomis komercinės bendrovės vadovo pareigomis ir aktyvia politine veikla

46.

Pateikdami ketvirtąjį kaltinimą, EAR kaltina K. Pinxten tuo, kad jis, eidamas pareigas EAR, tuo pat metu buvo komercinės bendrovės vadovas ir dalyvavo aktyvioje politinėje politinės partijos veikloje. Teigiama, kad taip K. Pinxten neįvykdė jam tenkančių nesuinteresuotumo, nepriklausomumo, nešališkumo, pasišventimo, sąžiningumo, atsakomybės, pavyzdinio elgesio ir skaidrumo įpareigojimų. Tokiomis aplinkybėmis jis būtų pažeidęs SESV 285 ir 286 straipsnius ir įvairias antrinės teisės normas ( 9 ).

Penktasis kaltinimas, susijęs su interesų konfliktu dėl pasiūlymo išnuomoti privatų butą audituojamo subjekto vadovui

47.

Pateikdami penktąjį kaltinimą EAR teigia, kad K. Pinxten sukėlė interesų konfliktą, siūlydamas paslaugą audituojamo subjekto vadovui. Kalbant konkrečiau, jis kaltinamas tuo, kad siūlė išnuomoti privatų butą Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, kai šis subjektas priklausė III kolegijos jurisdikcijai, o tuo metu K. Pinxten buvo šios kolegijos seniūnas. Tai paveikė jo nepriklausomumą ir nešališkumą ar bent galėjo būti sudarytas tokio poveikio įspūdis.

48.

Teigiama, kad todėl K. Pinxten sukėlė interesų konflikto situaciją ir neįvykdė jam tenkančių nesuinteresuotumo, nepriklausomumo, nešališkumo, sąžiningumo ir pavyzdinio elgesio įpareigojimų. Nurodoma, kad tokiomis aplinkybėmis dėl tokio jo elgesio buvo pažeisti SESV 285 ir 286 straipsniai, taip pat įvairios antrinės teisės normos ( 10 ).

49.

Kaip nurodyta pirmiau, K. Pinxten tvirtina, kad visi kaltinimai nepagrįsti ir kad dauguma faktinių aplinkybių neįrodyta. Jis taip pat pateikia keletą argumentų, susijusių su procedūriniais šio ieškinio aspektais ir savo teise į gynybą.

Dėl ryšio tarp šio ieškinio ir Liuksemburge nagrinėjamos baudžiamosios bylos

50.

Pirmiausia K. Pinxten nurodo, kad šioje byloje taikomas principas, pagal kurį prieš nagrinėjant drausminę bylą reikia sulaukti baudžiamosios bylos baigties. Tokiomis aplinkybėmis jis teigia, kad Teisingumo Teismas neturėtų priimti sprendimo dar nepasibaigus baudžiamajai bylai.

Veiksmingos teisminės gynybos principas

51.

Pirma, K. Pinxten teigia, kad kai ieškinys yra pareiškiamas pagal SESV 286 straipsnio 6 dalį, jam nesuteikiama nei teisė kreiptis į teismą (pranc. droit au juge), nei teisė pasinaudoti dviejų lygių jurisdikcija, taip pažeidžiant atitinkamai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnį ir 1984 m. lapkričio 22 d. Strasbūre pasirašyto Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) protokolo Nr. 7 2 straipsnį.

52.

Kaip nurodo K. Pinxten, Teisingumo Teismas pagal SESV 286 straipsnio 6 dalį veikia kaip drausminė institucija, o ne kaip „teismas“. K. Pinxten teigimu, iš jo atimta bet kokios teisminės gynybos galimybė. Išeitų, kad EAR pareikštas ieškinys negali būti grindžiamas SESV 286 straipsnyje nurodyta procedūra.

Aktų, kuriuos EAR priėmė siekdami pareikšti ieškinį Teisingumo Teisme, neteisėtumas

53.

Antra, K. Pinxten remiasi dviem procedūriniais argumentais, susijusiais su EAR sprendimu, priimtu siekiant perduoti bylą Teisingumo Teismui.

54.

Pirma, K. Pinxten mano, jog už tai, kad byla būtų perduota Teisingumo Teismui, balsavo per mažai EAR narių. Nors pagal EAR Darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnio 4 dalį reikalaujama keturių penktųjų (t. y. 23) visų šių narių balsų, už tokį sprendimą faktiškai balsavo tik 22 nariai.

55.

Antra, nors EAR Darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimo taisyklių 8 straipsnyje ir 49 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad narys, kuriam yra pareikštas kaltinimas, būtų apklaustas nedalyvaujant jokiam vertėjui ar EAR atstovui, K. Pinxten buvo apklaustas dalyvaujant šios institucijos Generaliniam sekretoriui ir Teisės tarnybos vadovui.

Protingo termino reikalavimo pažeidimas

56.

Trečia, K. Pinxten laikosi nuomonės, kad EAR pažeidė jo teisę būti išklausytam per protingą terminą, kvestionuodami jo nuo 2006 m. teikiamų prašymų teisėtumą, nors EAR nuo pat jo kadencijos pradžios turėjo visą reikšmingą informaciją, kuri leido sužinoti, ar šie prašymai yra teisėti, ir bet kuriuo atveju galėjo prireikus prašyti patikslinti informaciją.

57.

Remdamasis Sąjungos biudžetui taikytinomis finansinėmis taisyklėmis, K. Pinxten prašo pripažinti, kad EAR praleido terminą pareikšti ieškinius, susijusius su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis daugiau kaip prieš trejus metus ar ne daugiau kaip prieš penkerius metus, skaičiuojant nuo 2018 m. spalio 5 d., t. y. EAR preliminariosios ataskaitos dienos.

Neteisėtas OLAF tyrimas ir ataskaita

58.

Kalbant apie OLAF tyrimą, K. Pinxten nurodo tris pažeidimus, kurie turėtų poveikį ataskaitai, kuria EAR grindžia ieškinį.

59.

Pirma, K. Pinxten iš esmės nurodo, kad OLAF neteisėtai išplėtė savo tyrimo aprėptį remdamasi per patikrinimą jo biure rastų duomenų analize. Antra, OLAF pažeidė K. Pinxten teisę į privatumą, paimdama privačius dokumentus, o kai kuriuose iš jų buvo saugomas susirašinėjimas su jo advokatu. Trečia, OLAF tariamai ketveriopai pažeidė jo teisę į gynybą. Pirma, nustatytų aplinkybių santrauka buvo labai trumpa, prie šios nustatytų aplinkybių santraukos pridėtos lentelės buvo nesuprantamos ir buvo pateikti ne visi patvirtinamieji dokumentai. Antra, K. Pinxten tariamai nebuvo išklausytas dėl visų faktinių aplinkybių ir kitų reikšmingų klausimų, kuriais remiantis buvo parengta ataskaita. Trečia, jo argumentai nebuvo aptarti ir tiesiog nukopijuoti ataskaitos pabaigoje. Ketvirta, jo buvusi padėjėja negavo jos žodinės apklausos protokolo kopijos.

60.

EAR pareikštame ieškinyje keliama nemažai procedūrinių ir materialinių klausimų. Vis dėlto manau, kad atsakymas į kelis iš jų priklauso nuo savito šios procedūros pobūdžio, EAR misijos aprėpties ir jų narių pareigų. Todėl norėčiau savo analizę padalyti į keturias dalis. Pirmiausia mėginsiu nustatyti SESV 286 straipsnio 6 dalyje numatyto ieškinio pobūdį ir EAR narių pareigas atsižvelgiant į šios institucijos vaidmenį. Tada nagrinėsiu procedūrinius klausimus. Galiausiai nagrinėsiu bylos esmę ir galimas sankcijas, kurios turėtų būti taikomos.

61.

Pagal SESV 286 straipsnio 5 dalį, išskyrus įprasto pakeitimo ar mirties atvejus, EAR nario kadencija baigiasi jam atsistatydinus arba jį atstatydinus Teisingumo Teismo sprendimu pagal SESV 286 straipsnio 6 dalį.

62.

Pastarojoje nuostatoje numatyta, kad EAR narys gali būti atleistas iš pareigų arba netekti teisės į pensiją ar kitas vietoj jos mokamas išmokas tiktai tuo atveju, kai Teisingumo Teismas EAR prašymu pripažįsta, kad šis narys nebeatitinka keliamų reikalavimų ar nevykdo su šiomis pareigomis susijusių įsipareigojimų. SESV 245 straipsnio antroje pastraipoje panaši taisyklė numatyta ir Komisijos nariams. Dėl šioje nuostatoje nustatytos procedūros Teisingumo Teismas nurodė, kad tai yra „atskira procedūra“, kurios negalima lyginti su Sąjungos pareigūno ar tarnautojo drausmės byla ( 11 ). Kalbant konkrečiau, vienintelėje panašioje byloje Komisija / Cresson ( 12 ) generalinis advokatas L. A. Geelhoed laikėsi nuomonės: „kadangi tarp Komisijos nario elgesio ir pačios institucijos, kurioje šis narys eina pareigas, įvaizdžio visuomenėje ir veikimo yra tiesioginis ryšys, [SESV 245 straipsnio 2 dalyje] nustatyta procedūra yra konstitucinio pobūdžio“ ( 13 ). Laikausi tokios pat nuomonės, nes aišku, kad šios nuostatos padeda užtikrinti Sąjungos kaip teisinės sistemos, kuri, kaip pažymėta ESS 2 straipsnyje, grindžiama teisinės valstybės principu, demokratinį pobūdį.

63.

Pirma, EAR, kuriems Mastrichto sutartimi suteiktas institucijos statusas, užduotis iš pradžių labai bendrai apibūdinta SESV 285 straipsnyje. Jame numatyta, kad EAR funkcija yra atlikti Sąjungos auditą. SESV 287 straipsnio, kuriame ši užduotis apibūdinta išsamiau ir paaiškinta, kaip EAR privalo ją atlikti, 1 dalyje konkrečiai numatyta, kad EAR tikrina visų Sąjungos įsteigtų įstaigų ar organų visų pajamų ir išlaidų sąskaitas ir pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai sąskaitų patikimumo ir pagal jas atliktų operacijų teisėtumo ir tvarkingumo patikinimo pareiškimą, kuris gali būti papildomas konkrečiais kiekvienos svarbios Sąjungos veiklos srities įvertinimais.

64.

Taigi EAR misija yra padėti gerinti Sąjungos finansų valdymą, skatinti atskaitomybę ir skaidrumą bei atlikti nepriklausomo Sąjungos piliečių finansinių interesų sergėtojo vaidmenį ( 14 ). Kitaip tariant, kaip Teisingumo Teismo pirmininkas pasakė per iškilmingą pirmųjų EAR narių priesaikos ceremoniją 1977 m. spalio mėn., EAR yra Sąjungos „finansinė sąžinė“ ( 15 ).

65.

Antra, taip pat reikia priminti, kad Sutartimis buvo sukurta įgaliojimų padalijimo tarp Sąjungos institucijų sistema, pagal kurią kiekvienai institucijai priskiriama konkreti funkcija Sąjungos institucinėje struktūroje ir įgyvendinant konkrečias Sąjungai numatytas užduotis ( 16 ). Šiuo klausimu EAR įsteigimas buvo pateikiamas kaip institucinės sistemos pusiausvyros ir nešališkumo garantija ( 17 ).

66.

Be to, viešųjų finansų išorės audito poreikiui plačiai pritariama ir jis laikomas vienu iš demokratijos ramsčių ( 18 ). Sąjungos piliečiai ir mokesčių mokėtojai turi būti patikinami dėl to, kaip skiriamos ir leidžiamos viešosios lėšos. EAR, kaip nemažoritarinė institucija „sergėtoja“, atlieka svarbų vaidmenį demokratinio valdymo procese, net jei, kaip ir Sąjungos teismams, šiai institucijai tiesiogiai netaikoma politinė priežiūra ir ji nėra renkama rinkėjų ( 19 ). Taigi EAR legitimumo pagrindas yra jų nepriklausomumas ir vaidmens svarba skatinant gerą valdymą ir visuomenės pasitikėjimą tuo, kaip tinkamai ir ekonomiškai efektyviai taikomi Sąjungos mokesčiai ir kitos įplaukos ( 20 ).

67.

Vis dėlto, kaip Montesquieu teigė dar 1748 metais, aišku, kad visi tarnautojai yra linkę piktnaudžiauti įgaliojimais ir darys tai tol, kol jiems nebus nustatytos ribos. Būtent todėl, „kad nebūtų galimybės piktnaudžiauti valdžia, reikia tokios tvarkos, kuriai esant įvairios valdžios galėtų viena kitą prilaikyti“ ( 21 ). Todėl valdžių atskyrimo principai buvo laipsniškai tobulinami, kad visoms institucijoms – ir renkamoms, ir, kas ne mažiau svarbu, nerenkamoms, būtų taikoma kontrolė ir priežiūra. Dabar pripažįstama, kad demokratinėje santvarkoje kiekvienai valdžiai kaip atsvara reikalinga kita valdžia, kuri ją kontroliuotų, siekdama suvaldyti ( 22 ).

68.

Taigi SESV 286 straipsnio 6 dalyje nustatyta procedūra padedama užtikrinti Europos Sąjungos kaip teisės sistemos, grindžiamos, kaip pabrėžiama ESS 2 straipsnyje, teisinės valstybės principu, demokratinį pobūdį. Ja iš esmės numatyta Sąjungos institucijos nario (arba, kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju, buvusio nario) apkalta, kai šio asmens elgesys neatitinka tam tikrų demokratinių normų. Panašios nuostatos dėl konstitucines pareigas einančių asmenų numatytos nacionalinėse daugelio valstybių narių konstitucijose ir pagrindiniuose įstatymuose ( 23 ). Todėl ši procedūra yra konstitucinio pobūdžio.

69.

Galiausiai tai, kad SESV 286 straipsnio 6 dalyje nurodyta procedūra yra vienintelė, kurios atveju Teisingumo Teismo statute reikalaujama, kad bylą nagrinėtų visos sudėties Teisingumo Teismas, kaip ir SESV 228 straipsnio 2 dalyje kalbant apie bylas, susijusias su Europos ombudsmenu ir SESV 245 bei SESV 247 straipsniuose kalbant apie bylas, susijusias su Komisijos nariais, prireikus įrodo šios procedūros svarbą ir neeilinį pobūdį ( 24 ). Šio reikalavimo savaime pakanka parodyti, kad ši procedūra nėra drausminio pobūdžio, nes pačiam „drausminiam teisingumui“ būdinga būtent tai, kad paprastai tai yra tam tikros formos privati, sutartimi grindžiama sankcija, o ne viešas teisingumas, kurį vykdo teisėjo pareigas einantys asmenys ( 25 ). Atvirkščiai, drausminėse procedūrose sankciją skirianti institucija yra ne teismas, kaip jis suprantamas pagal Chartijos 47 straipsnį, o administracinė institucija ( 26 ).

70.

Kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Komisija / Cresson (C‑432/04, EU:C:2006:455), net jei tam, kad būtų taikomos panašios SESV 245 straipsnio nuostatos, turi būti padarytas tam tikro sunkumo pažeidimas, „Komisijos nariai privalo stengtis elgtis nepriekaištingai“ ( 27 ). Šis reikalavimas taip pat taikomas EAR nariams.

71.

Iš tiesų, kaip generalinis advokatas L. A. Geelhoed paaiškino toje byloje, „tam, kad [Sąjungos] institucijos veiktų tinkamai, ypač svarbu, kad aukštas pareigas užimantys asmenys būtų laikomi ne tik kompetentingais profesine prasme, bet taip pat kad jų elgesys būtų nepriekaištingas. Šių asmenų asmeninės savybės tiesiogiai lemia visuomenės pasitikėjimą [Sąjungos] institucijomis, jų patikimumą ir todėl veiklos efektyvumą“ ( 28 ).

72.

Taigi SESV 285 ir 286 straipsniai, kuriuose išvardytos kai kurios pareigos, įtrauktos į EAR narių jiems pradedant eiti pareigas prisiimtą iškilmingą įsipareigojimą, turi būti aiškinami turint omenyje būtent šį tikslą.

73.

Pirma pareiga yra būti visiškai nepriklausomam ir veikti Sąjungos bendrojo intereso labui. EAR nariai negali prašyti ar gauti nurodymų iš jokios valdžios ar kurio nors kito subjekto. Be to, jie privalo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, nesuderinamų su jų pareigomis, tiek kol eina pareigas, tiek baigę kadenciją. Taigi EAR nariai privalo laikytis iš jų pareigų kylančių įpareigojimų. Kaip nurodyta SESV 286 straipsnio 4 dalyje, tai apima „ypač [jų] pareigą sąžiningai ir apdairiai elgtis nustoj[us] eiti šias pareigas, suti[nkant] eiti tam tikras skiriamąsias pareigas ar gauti tam tikrą naudą“ ( 29 ).

74.

Reikia pažymėti, kad šie įpareigojimai suformuluoti taip pat kaip tie, kuriuos Teisingumo Teismas aiškino nagrinėdamas Komisijos narių pareigas byloje Komisija / Cresson (C‑432/04, EU:C:2006:455). Tokiomis aplinkybėmis, kadangi SESV 286 straipsnio 4 dalyje sąvoka „su [EAR nario] pareigomis susijusius įsipareigojimus]“ niekaip neapribota, ji turi būti aiškinama taip pat plačiai, kaip ir kalbant apie Komisijos narius ( 30 ).

75.

Taigi svarbu, kad EAR nariai, „atsižvelgiant į [jiems] patikėtas aukštas užduotis, laikytųsi griežčiausių elgesio normų. Todėl minėtą sąvoką reikia aiškinti kaip apimančią ne tik [SESV 286 straipsnio 4 dalyje] aiškiai nurodytas sąžiningumo ir apdairumo pareigas, bet ir visus su [EAR] nario pareigomis susijusius įsipareigojimus <…>. Taigi [EAR] nariai privalo visada teikti pirmenybę [Sąjungos] bendrajam interesui, palyginti ne tik su nacionaliniais, bet ir su asmeniniais interesais“ ( 31 ).

76.

Konkrečiai tai reiškia, kad EAR nariai privalo laikytis ne tik SESV 285 ir 286 straipsniuose nustatytų nepriklausomumo, sąžiningumo ir apdairumo įpareigojimų, bet ir aukščiausio nešališkumo ( 32 ) bei nesuinteresuotumo standarto. Todėl EAR, kurie, kaip jau minėta, yra Sąjungos „finansinė sąžinė“, nariams neabejotinai tenka visapusiška atsakomybė už tai, kaip jie leidžia viešąsias lėšas, ir reikalaujama tam tikro lygio skaidrumo, susijusio su tuo, kaip jie tai daro.

77.

Pirmiausia K. Pinxten nurodo, kad šioje byloje taikomas principas, pagal kurį drausmės byla turi būti sustabdyta, kol bus baigta nagrinėti baudžiamoji byla.

78.

Vis dėlto manau, kad taip klaidingai suprantamas SESV 286 straipsnio 6 dalyje numatytos procedūros pobūdis, nes, kaip jau minėjau, tai yra konstitucinio pobūdžio procedūra. Pripažinus, kad Teisingumo Teismas neturėtų priimti sprendimo, kol nebaigta nagrinėti baudžiamoji byla, būtų pakenkta konkrečiam tikslui, kurio siekiama SESV 286 straipsnio 6 dalyje ir kuris yra labai svarbus Sutartimi nustatytam valdžių atskyrimui. Kaip generalinis advokatas L. A. Geelhoed paaiškino byloje Komisija / Cresson, skiriasi nacionalinio baudžiamojo proceso ir SESV 286 straipsnio 6 dalimi grindžiamos procedūros tikslai nacionalinėje ir Sąjungos teisinėse sistemose: „pirmąja procedūra siekiama užtikrinti standartų, kurie laikomi esminiais visuomenės struktūrai nacionaliniu lygmeniu, įgyvendinimą, o antrosios tikslas – užtikrinti tinkamą [Sąjungos] institucijų veikimą, siekiant Sutartimis nustatytų tikslų“ ( 33 ) ir, reikėtų pridurti, pagarbą demokratiniam Sąjungos veikimui.

79.

Be to, nors elgesys, dėl kurio pradedama ir viena, ir kita procedūra, gali būti tas pats, taisyklės ir pareigos, į kurias atsižvelgiant turi būti įrodytos faktinės aplinkybės, kad atitinkamas asmuo būtų nuteistas, nėra tokios pačios. Taigi nagrinėjant baudžiamąją bylą pateiktas faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas nėra privalomas Teisingumo Teismui, todėl jis, visapusiškai įgyvendindamas savo diskreciją, turi patikrinti, ar elgesiu, kuriuo skundžiamasi per procedūrą, pradėtą pagal SESV 286 straipsnio 6 dalį, pažeidžiami su EAR nario pareigomis susiję įpareigojimai ( 34 ). Taigi, neatsižvelgiant į tai, kokia būtų nacionalinės baudžiamosios bylos baigtis, pagal SESV 286 straipsnio 6 dalį pradėtos procedūros baigtis nepriklauso nuo teismo sprendimų kitose bylose ( 35 ). Ir atvirkščiai, šios bylos baigtis neturi įtakos Liuksemburge nagrinėjamai baudžiamajai bylai.

80.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad todėl nebūtina laukti, kol bus baigta nagrinėti šiuo metu nacionaliniuose Liuksemburgo teismuose nagrinėjama baudžiamoji byla.

81.

K. Pinxten teigia, kad kai ieškinys pareiškiamas pagal SESV 286 straipsnio 6 dalį, jam nesuteikiama nei teisė kreiptis į teismą, nei teisė pasinaudoti dviejų lygių jurisdikcija, pažeidžiant Chartijos 47 straipsnį ir EŽTK Protokolo Nr. 7 2 straipsnį.

82.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas konstatavo, jog net pripažinus, kad pastaroji nuostata taikoma SESV 245 straipsniu grindžiamai procedūrai, „pakanka priminti, kad pagal minėto protokolo 2 straipsnio 2 dalį šiai teisei gali būti taikomos išimtys, pavyzdžiui, kai atitinkamas asmuo buvo nuteistas pirmojoje instancijoje aukščiausios grandies teismo“ ( 36 ). Atsižvelgiant į abiejų procedūrų panašumus, tas pats turi būti taikoma SESV 286 straipsnio 6 dalyje numatytai procedūrai.

83.

K. Pinxten atsikerta, kad Teisingumo Teismas pagal SESV 286 straipsnio 6 dalį veikia kaip drausminė institucija, o ne kaip „teismas“. Taigi K. Pinxten teigia, kad iš jo atimta bet kokia veiksmingos teisminės gynybos galimybė. Tai reikštų, kad EAR ieškinys negalėtų būti grindžiamas šioje nuostatoje nurodyta procedūra.

84.

Tokiu argumentu iš esmės ginčijamas Sutarties nuostatos galiojimas, nors Teisingumo Teismo jurisdikcijai nepriklauso nagrinėti pirminės teisės galiojimo ( 37 ). Bet kuriuo atveju, kaip jau nurodžiau, nagrinėjama procedūra yra ne drausminio, o konstitucinio pobūdžio.

85.

Taip pat reikėtų pažymėti, kad visai Teisingumo Teisme pagal SESV 286 straipsnio 6 dalį vykdomai procedūrai taikomos Teisingumo Teismo procedūros reglamente tiesioginiams ieškiniams numatytos taisyklės. Svarbu ir tai, kad pagal Teisingumo Teismo statuto 16 straipsnį tokia byla turi būti nagrinėjama visos sudėties Teisingumo Teismo. Tokiomis aplinkybėmis asmeniui, dėl kurio iškelta tokia byla, suteikiamas pranašumas, kad jo bylą nagrinės visos sudėties teismas, sudarytas iš nepriklausomų teisėjų, kurie patys priklauso Sąjungos institucijai, kuriai pavesta aiškinti ir taikyti Sutartis. Akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas, kaip generalinis advokatas nurodė byloje Komisija / Cresson, veikia kaip „nešališka [Sąjungos] teisminė institucija“ ( 38 ).

86.

K. Pinxten pateikia du procedūrinius argumentus dėl EAR sprendimo perduoti bylą Teisingumo Teismui.

87.

Pirma, jis teigia, kad EAR narių, balsavusių už tai, kad byla būtų perduota Teisingumo Teismui, skaičius nebuvo pakankamas, atsižvelgiant į EAR darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnio 4 dalį. Antra, jis teigia, kad buvo apklausiamas dalyvaujant EAR Generaliniam sekretoriui ir šios institucijos Teisės tarnybos vadovui, taip pažeidžiant EAR Darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimo taisyklių 49 straipsnio 3 dalies reikalavimus ( 39 ). Dabar siūlau išnagrinėti šiuos argumentus iš eilės.

88.

EAR Darbo tvarkos taisyklių 25 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad EAR sprendimai priimami EAR posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma. Nukrypstant nuo šios taisyklės, EAR Darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad EAR sprendimas pareikšti ieškinį Teisingumo Teisme pagal SESV 286 straipsnio 6 dalį priimamas „slaptu balsavimu keturiomis penktosiomis visų [EAR] narių balsų“.

89.

Atitinkamo balsavimo dieną EAR sudarė 28 nariai. Iš 28 narių du nusišalino: pirmasis – dėl draugystės su K. Pinxten, o antroji narė – todėl, kad ji buvo K. Pinxten pakeitusi Belgijos narė. Kiti keturi EAR nariai dėl pateisinamų priežasčių balsavime nedalyvavo.

90.

Todėl EAR Darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos išimties formuluotę reikėtų palyginti su šių taisyklių 25 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu principu. Pirmojoje nuostatoje numatyta, kad reikalaujama keturių penktųjų visų narių balsų, o 25 straipsnio 3 dalyje kabama apie atitinkamame posėdyje dalyvaujančių narių daugumą. Atsižvelgiant į skirtingas šių dviejų nuostatų formuluotes, aišku, kad keturių penktadalių balsų dauguma turi būti apskaičiuojama remiantis EAR narių, o ne vien balsavime dalyvavusių EAR narių skaičiumi.

91.

Kadangi priimant nagrinėjamą sprendimą EAR sudarė 28 nariai, turintys teisę balsuoti, teoriškai reikalaujama dauguma buvo 23 nariai. Vis dėlto, jeigu nusišalinę nariai neįskaičiuojami, šis skaičius sumažėja iki 26 narių, todėl reikalaujama balsavusiųjų dauguma buvo 21 narys.

92.

EAR Darbo tvarkos taisyklėse iš tiesų nėra jokios nuostatos, kurioje būtų reglamentuojamas konkretus nusišalinimo klausimas. Vis dėlto, kaip generalinis advokatas N. Wahl pažymėjo dėl Teisingumo Teismo, šiuo principu nedraudžiama remtis vien todėl, kad Procedūros reglamente nėra jokios taisyklės dėl narių nu(si)šalinimo ( 40 ). Iš tiesų nu(si)šalinimas yra tiesiog dalis nešališkumo reikalavimo, kurį privalo atitikti bet kuris „teismas“, kaip jis suprantamas pagal Chartijos 47 straipsnį ( 41 ).

93.

Vis dėlto suprantama, kad ši nešališkumo sąlyga taip pat taikoma Sąjungos institucijoms dėl teisės į gerą administravimą, numatytos Chartijos 41 straipsnyje ( 42 ). Vadinasi, nu(si)šalinimo galimybė neabejotinai taikoma EAR priimtiems sprendimams, ypač vykstant dėl fizinių asmenų pradėtai administracinei procedūrai, kuriai pasibaigus, tikėtina, bus priimti neigiamą poveikį jiems turintys sprendimai.

94.

Tokiomis aplinkybėmis, kadangi nu(si)šalinimo tikslas yra išvengti bet kokio interesų konflikto, taip pat aišku, kad nusišalinantis arba nušalinamas asmuo negali niekaip kištis į procedūrą. Nusišalinantis asmuo tam tikru požiūriu bent laikinai nebėra nagrinėjamos institucijos narys, kiek tai susiję su konkrečia problema. Todėl nusišalinimo poveikio negalima prilyginti susilaikymo poveikiui. Priešingu atveju nušalintas asmuo būtų įskaičiuojamas į kvorumą. Vis dėlto toks įskaičiavimas galėtų turėti poveikį priimamam sprendimui, taip sudarant šališkumo įspūdį.

95.

Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, laikausi nuomonės, kad du nusišalinę EAR nariai neturėtų būti įskaičiuojami pagal EAR Darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnio 4 dalį. Tokiomis aplinkybėmis atrodo, kad minėtoje nuostatoje nustatytas keturių penktadalių daugumos reikalavimas buvo įvykdytas.

96.

EAR Darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimo taisyklių 8 straipsnyje numatyta, kad EAR posėdžiai, kurie vyksta pagal EAR Darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnį, yra „uždari“, kaip tai suprantama pagal EAR Darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimo taisyklių 49 straipsnio 3 dalį. Kalbant konkrečiai, tai reiškia, kad nario, kuriam pareikštas kaltinimas, apklausa turi vykti be vertėjų ir EAR atstovų.

97.

Vis dėlto reikėtų pažymėti, jog EAR Darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimo taisyklių 39 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Generalinis sekretorius yra asmuo, atsakingas už EAR posėdžių protokolų rengimą ir saugojimą. EAR Darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimo taisyklių 50 straipsnio 1 dalyje patvirtinama, kad EAR posėdžių protokolų projektus rengia Generalinis sekretorius ar bet kuris kitas šiam darbui paskirtas asmuo. Vis dėlto, nors to paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad uždarų posėdžių protokolų platinimas yra ribojamas, išsamiau nenurodyta, kas šiomis konkrečiomis aplinkybėmis privalo rengti protokolus. EAR Darbo tvarkos taisyklių 23 straipsnyje reikalaujama, kad turi būti rengiamas kiekvieno EAR posėdžio protokolas, nenustatant jokių išimčių.

98.

Tokiomis aplinkybėmis, kadangi akivaizdu, kad EAR nario, apklausiamo taikant EAR Darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnį, apklausa turi būti protokoluojama, reikia daryti prielaidą, kad nei EAR Darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimo taisyklių 8 straipsnyje, nei jų 49 straipsnio 3 dalyje, nei jų 50 straipsnyje nenukrypstama nuo šių taisyklių 39 straipsnyje numatytos taisyklės. Tokiomis aplinkybėmis EAR Darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimo taisyklių 49 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje nenurodomas Generalinis sekretorius ar kitas paskirtas asmuo remiantis EAR Darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimo taisyklių 50 straipsnio 1 dalimi.

99.

Šiuo klausimu galima pažymėti, jog 2015 m. vasario 12 d. EAR sprendime ( 43 ) buvo numatyta, kad Teisės tarnybos vadovas buvo paskirtas pagal EAR Darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimo taisyklių 50 straipsnio 1 dalį padėti Generaliniam sekretoriui vykdyti užduotį įgyvendinti tai, kas nutariama per posėdžius, aiškiai nurodant posėdžio protokolus. Vadinasi, dėl šių priežasčių jo dalyvavimas per K. Pinxten apklausą kartu su Generaliniu sekretoriumi atitiko taikytinas EAR taisykles.

100.

Bet kuriuo atveju dar reikėtų pridurti, kad Teisės tarnybos vadovo dalyvavimas iš esmės užtikrina taisyklių laikymąsi paties nario naudai. Šiomis aplinkybėmis EAR Darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimo taisyklių 49 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje neminimas ir Teisės tarnybos vadovas.

101.

Trečia, K. Pinxten mano, kad EAR pažeidė jo teisę būti išklausytam per protingą terminą, kvestionuodami jo nuo 2006 m. teiktų prašymų teisėtumą, nors EAR nuo pat jo kadencijos pradžios buvo prieinama visa reikšminga informacija, skirta išsiaiškinti, ar šie prašymai yra teisėti, ir bet kuriuo atveju EAR galėjo prireikus prašyti šią informaciją patikslinti.

102.

Remdamasis Sąjungos biudžetui taikomomis finansinėmis taisyklėmis, K. Pinxten teigia, kad EAR turėtų būti laikomi praleidusiais terminą pareikšti ieškinius, susijusius su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis daugiau kaip prieš trejus ar ne daugiau kaip prieš penkerius metus, skaičiuojant nuo 2018 m. spalio 5 d., t. y. EAR preliminarios ataskaitos dienos.

103.

Visų pirma reikėtų priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, „jeigu procedūros trukmė nėra nustatyta Sąjungos teisės nuostatoje, termino protingumą reikia vertinti atsižvelgiant į visas kiekvienos bylos konkrečias aplinkybes ir, be kita ko, į bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, jos sudėtingumą, Sąjungos institucijos procedūros įvairius etapus, taip pat dalyvaujančių šalių elgesį vykstant procesui“ ( 44 ). Vadinasi, pagal tokį konkretaus vertinimo reikalavimą termino protingumas negali būti nagrinėjamas remiantis abstrakčiai apibrėžtu, tiksliu galutiniu terminu ir turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes ( 45 ).

104.

Tokiomis aplinkybėmis penkerių metų terminas, kuriuo remiasi K. Pinxten, kaip yra aiškiai konstatavęs Teisingumo Teismas, taikytinas tik konkrečiomis Sąjungos skolos susigrąžinimo aplinkybėmis, o konkrečiau – 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių ir kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 ( 46 ). Be to, reikėtų priminti, jog Teisingumo Teismas pats yra paaiškinęs, kad net ir tokiomis konkrečiomis aplinkybėmis penkerių metų terminas yra tik prezumpcija, kurią galima nuginčyti ( 47 ).

105.

Šioje byloje nagrinėjamu atveju pirmiausia dėl procedūrinių etapų reikia pažymėti, kad vidaus procedūra, po kurios buvo pareikštas šis ieškinys, buvo pradėta 2016 m. liepos 18 d. ir 2016 m. rugsėjo 1 d., kai K. Pinxten buvo pranešta apie kelis jam pareikštus kaltinimus, susijusius su galimais šiurkščiais pažeidimais. 2016 m. spalio 14 d. medžiaga buvo perduota OLAF, kuri 2016 m. lapkričio 15 d. pradėjo tyrimą. 2018 m. liepos 2 d. EAR gavo OLAF galutinę ataskaitą. 2018 m. liepos 12 d. EAR nusprendė pavesti savo pirmininkui parengti preliminarią ataskaitą pagal EAR Darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnio 1 ir 2 dalis dėl OLAF galutinėje ataskaitoje pateiktos informacijos. 2018 m. spalio 5 d. preliminari ataskaita buvo pateikta EAR nariams ir K. Pinxten kartu su OLAF galutine ataskaita. 2018 m. lapkričio 19 d. K. Pinxten pateikė rašytines pastabas, o jo apklausa įvyko 2018 m. lapkričio 26 d. Remdamiesi tokiomis aplinkybėmis, EAR po trijų dienų nusprendė perduoti bylą Teisingumo Teismui pagal SESV 286 straipsnio 6 dalį. Taigi nagrinėjamas laikotarpis bet kuriuo atveju buvo tik šiek tiek daugiau nei dveji metai nuo tos dienos, kai pirmą kartą paaiškėjo K. Pinxten pareikšti kaltinimai ir buvo priimtas sprendimas perduoti bylą Teisingumo Teismui.

106.

Atsižvelgiant į tai, kiek procedūrinių veiksmų imtasi per šį laikotarpį (pirma – vidaus veiksmai, susiję su K. Pinxten po kaltinimų pateikimo, medžiagos perdavimas OLAF ir jos atliekamas tyrimas, nustatytų aplinkybių santraukos parengimas ir galutinė OLAF ataskaita, taip pat preliminari EAR ataskaita, ir prie to dar reikia pridėti laiką, kuris buvo suteiktas K. Pinxten gynybai (rašytinės pastabos OLAF ir EAR, taip pat apklausos OLAF ir EAR), manau, negalima teigti, kad dėl to, kaip EAR nagrinėjo bylą ir dėl jai nagrinėti skirto laiko buvo pažeistas protingo termino principas.

107.

Antra, kalbant apie faktines aplinkybes, kai kurios iš jų tikrai susiklostė 2006 m., kai prasidėjo pirmoji K. Pinxten kadencija EAR. Vis dėlto galima pažymėti, kad daugelis kaltinimų susiję su įvykiais po 2013 m. spalio mėn. ( 48 ), t. y. nuo laikotarpio, su kuriuo sutiko pats K. Pinxten, arba įvykiais, kurie, jeigu jie įvyko anksčiau, buvo pakartoti po šios nurodomos „esminės datos“ ( 49 ). Be to, protingo termino reikalavimas, kuris dabar aiškiai numatytas Chartijos 41 ir 47 straipsniuose, negali būti prilygintas senaties terminui baudžiamosiose bylose, kurį Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) apibrėžia kaip teisės aktuose numatytą pažeidėjo teisę nebūti persekiojamam ar teisiamam praėjus tam tikram laikotarpiui nuo pažeidimo padarymo ( 50 ). Pastaroji teisė – tai asmens teisė į tai, kad jo reikalai būtų „[tvarkomi] per kiek įmanomai trumpesnį laiką“, t. y. kaip aiškiau suformuluota Chartijos 47 straipsnyje, teisė į tai, kad teismas asmens bylą išnagrinėtų per protingą terminą. Kitaip tariant, drausminėse ar baudžiamosiose bylose protingo termino reikalavimas susijęs su laikotarpiu, per kurį pažeidimą padaręs asmuo turi būti perduotas teismui, skaičiuojant ne nuo faktinių aplinkybių susiklostymo dienos, o nuo tos dienos, kai atitinkamam asmeniui „pareiškiami kaltinimai“ ( 51 ).

108.

Bet kuriuo atveju, jeigu protingo termino reikalavimas, vykstant procedūrai būtent pagal SESV 286 straipsnį, būtų suprantamas ir kaip apimantis senaties taisyklę, tada reikėtų atsižvelgti į pažeidimų, kurie galėtų būti kvalifikuojami pagal SESV 286 straipsnio 6 dalį, sunkumą. Iš tiesų neginčijama, kad valstybių narių teisės sistemose, kur baudžiamosiose bylose taikomas senaties terminas, jų trukmė yra tiesiogiai proporcinga nusikalstamos veikos sunkumui ( 52 ). Tokiomis aplinkybėmis 10 metų terminas nuo pirmųjų veikų, kuriomis kaltinama, ir pirmojo veiksmo, kurio dėl šių veikų ėmėsi institucija, ar netgi 12 metų terminas šioje byloje, jei atsižvelgtume į EAR pirmininko preliminarią ataskaitą, kaip nurodo K. Pinxten, – neatrodo per ilgas.

109.

Kiek tai susiję su OLAF tyrimu, K. Pinxten nurodo tris pažeidimus, kurie, jo nuomone, buvo padaryti OLAF rengiant ataskaitą EAR.

110.

Pirma, K. Pinxten iš esmės teigia, kad OLAF neteisėtai išplėtė savo tyrimo aprėptį remdamasi duomenų, rastų per jo biure atliekamą patikrinimą, analize.

111.

Iš tikrųjų pirmame OLAF rašte, kuriuo K. Pinxten buvo pranešta, kad OLAF pradėjo tyrimą dėl jo, buvo nurodyti tik „galimi pažeidimai, susiję su [juo] kaip [EAR] nariu naudojant EAR turtą ir [dėl] vizitų, į kuriuos jis vyko ir (arba) kuriems davė leidimą, pažeidžiant taikytinas taisykles, dėl ko buvo paveikti Sąjungos finansiniai interesai“ ( 53 ). Tik antruoju etapu (t. y. OLAF 2017 m. gruodžio 15 d. rašte K. Pinxten advokatui) OLAF informavo K. Pinxten advokatą, kad OLAF generalinis direktorius, preliminariai išanalizavęs per patikrinimą gautus duomenis, nusprendė išplėsti tyrimą, įtraukiant galimus interesų konfliktus ir kitus SESV 285 ir 286 straipsnių bei EAR narių elgesio kodekso nuostatų pažeidimus ( 54 ).

112.

Kaip nurodo K. Pinxten, patikrinimo tikslas ar poveikis negali būti galimų pažeidimų, apie kuriuos negalėjo būti žinoma prieš šį patikrinimą, atskleidimas, nes patikrinimo tikslas ir aprėptis apibrėžiama tyrėjams suteiktuose įgaliojimuose ( 55 ).

113.

Vis dėlto manau, kad toks aiškinimas, kaip gali būti atliekamas OLAF tyrimas, yra pernelyg siauras.

114.

Pirmiausia reikia priminti, kad OLAF atsakomybė, kaip aiškiai nurodyta Reglamento Nr. 883/2013 6 konstatuojamojoje dalyje, „neapsiriboja finansinių interesų apsauga – ji apima visų rūšių veiklą, susijusią su Sąjungos interesų apsauga nuo neteisėtos veiklos, galinčios užtraukti administracinę ar baudžiamąją atsakomybę“. Tam, kad OLAF galėtų vykdyti savo užduotį, šio reglamento 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad OLAF turi turėti „teisę tiesiogiai ir iš anksto nepranešusi susipažinti su visa institucijų, įstaigų, organų ir agentūrų turima susijusia informacija, įskaitant duomenų bazėse laikomą informaciją, ir patekti į jų patalpas. <…> Tarnyba gali pasidaryti institucijų, įstaigų, organų ir agentūrų turimų dokumentų ar duomenų laikmenų turinio kopijas bei gauti jų išrašus ir prireikus imtis tokius dokumentus ar duomenis saugoti, kad nekiltų pavojus, jog jie gali dingti“. Galiausiai reikia turėti omenyje ir tai, kad Sąjungos institucijų nariams nustatyta konkreti pareiga bendradarbiauti su OLAF pagal Reglamento Nr. 883/2013 7 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą, pagal kurią institucijos „užtikrina, kad jų pareigūnai <…> teiktų reikiamą pagalbą, kad [OLAF] darbuotojai galėtų savo užduotis atlikti veiksmingai“. Šis įpareigojimas taip pat taikomas EAR nariams pagal EAR Sprendimo Nr. 99‑2004 dėl taisyklių, susijusių su EAR narių bendradarbiavimo tvarka atliekant vidaus tyrimus siekiant sukčiavimo, korupcijos ir visos kitos neteisėtos Bendrijos finansiniams interesams žalingos veiklos prevencijos, 3 straipsnio antrą pastraipą, kurioje nurodyta, kad „[OLAF] atliekant tyrimus [EAR] nariai visapusiškai bendradarbiauja su [OLAF]“ ( 56 ).

115.

Atsižvelgiant į OLAF misijos aprėptį, jai suteiktus įgaliojimus vykdyti šią misiją ir EAR nariams nustatytą konkrečią bendradarbiavimo pareigą, manau, kad OLAF atliekamas tyrimas gali turėti tokį poveikį kaip galimų pažeidimų, kurie iš pradžių nebuvo įtraukti į tyrimą, atskleidimas. Jeigu OLAF būtų uždrausta tai daryti, tai reikštų, kad būtų nekreipiama dėmesio į galimus šiurkščius pažeidimus, o tai visiškai prieštarautų OLAF vaidmeniui, įgaliojimams ir EAR narių bendradarbiavimo pareigai, nes visuomenė suinteresuota OLAF tyrimų veiksmingumu, kuris kyla iš bendresnio viešojo intereso apsaugoti Sąjungos finansinius interesus ( 57 ).

116.

Bet kuri kita išvada pakenktų OLAF nepriklausomumui, nes būtų ribojami OLAF generalinio direktoriaus įgaliojimai pradėti tyrimus, įskaitant atvejus, kai reikia išplėsti tyrimo aprėptį. Kaip Bendrasis Teismas konstatavo dėl galimybės išplėsti OLAF vidaus tyrimo aprėptį iki išorės tyrimo, „taip būtų tuo atveju, jeigu, esant pakankamai rimtiems įtarimams dėl faktinių aplinkybių, paaiškėjusių per vidaus tyrimą <…> OLAF generaliniam direktoriui nebūtų leidžiama <…> jo išplėsti“ ( 58 ).

117.

Taigi remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog dėl to, kad OLAF atliko tyrimą pagal taikytinas taisykles, pranešė K. Pinxten apie tyrimo išplėtimą ir suteikė jam galimybę būti išklausytam dėl visų faktinių aplinkybių, kuriomis jis galiausiai buvo apkaltintas ( 59 ), šioje byloje taip pat galima atsižvelgti į pažeidimus, nustatytus OLAF išplėtus tyrimą.

118.

Antra, K. Pinxten teigia, kad OLAF pažeidė jo teisę į privatumą, paimdama privačius dokumentus ir nukopijuodama galimą susirašinėjimą, susijusį su jo advokatu.

119.

Pagal Chartijos 7 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas. Vis dėlto ši teisė nėra absoliuti. Pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį ši teisė gali būti ribojama, jeigu šie ribojimai yra numatyti įstatymo, atitinka Sąjungos pripažinto bendrojo intereso tikslus ir siekiamo tikslo atžvilgiu jie nėra neproporcingas įsikišimas ( 60 ).

120.

Šiuo klausimu būtų galima pažymėti, kad OLAF teisė kopijuoti atitinkamus dokumentus numatyta teisės aktuose, konkrečiai – Reglamento Nr. 883/2013 4 straipsnio 2 dalies a punkte. Ši teisė yra būtina siekiant apsaugoti Sąjungos finansinį interesą, kuris neabejotinai yra „Sąjungos pripažintas bendras interesas“, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį ( 61 ). Kaip Teisingumo Teismas jau pažymėjo dėl valstybių narių, pareiga kovoti su neteisėta veikla, kuri kelia grėsmę Sąjungos finansiniams interesams, atgrasomomis ir veiksmingomis priemonėmis yra pareiga, nustatyta visų pirma Sąjungos pirminėje teisėje, būtent SESV 325 straipsnio 1 dalyje ( 62 ).

121.

Tai, kad asmuo, dėl kurio atliekamas tyrimas, kai kuriuos dokumentus laiko „privačiais“, šiomis aplinkybėmis neturi reikšmės. Pirmiausia galima pažymėti, kad Tyrimo procedūrų gairių OLAF darbuotojams 13.5 straipsnyje konkrečiai nurodyta, kad „inspektuodami patalpas, Tyrimų skyriaus nariai gali susipažinti su visa susijusios ES institucijos, įstaigos, organo arba agentūros turima informacija, įskaitant, inter alia, elektroninių duomenų kopijas, privačių dokumentų kopijas (įskaitant ligos istorijos įrašus), kai tokia informacija gali būti svarbi atliekamam tyrimui“ ( 63 ) Man toks OLAF įgaliojimų aiškinimas atrodo suderinamas su Reglamentu Nr. 883/2013, nes šiame reglamente OLAF įgaliojamas kopijuoti visus Sąjungos institucijų, įstaigų, organų ir agentūrų turimus dokumentus ar bet kurios duomenų laikmenos turinį, kiek jie susiję su reikšminga informacija.

122.

Taip pat reikia pripažinti, kad atliekant tyrimą, ar K. Pinxten piktnaudžiavo tarnyba, jo teisė į privatumą, kalbant apie jam dirbant parengtą medžiagą, išskyrus visiškai privatų ir asmeninį susirašinėjimą ir e. laiškus, negali būti laikoma labai reikšminga. Bet kokia kita išvada būtų nesuderinama su Sąjungos institucijų pareiga kovoti su sukčiavimu ir bet kuria kita neteisėta veikla, darančia poveikį Sąjungos interesams, pasitelkiant priemones, kurios turi būti atgrasančios.

123.

Be to, OLAF įgaliojimai apibrėžti siekiant užtikrinti proporcingą naudojimąsi jais. Pagal Tyrimo procedūrų gairių OLAF darbuotojams 13.4 straipsnį, kai būtina, patikrinimas gali būti atliekamas nedalyvaujant atitinkamos Sąjungos institucijos nariui. Vis dėlto „tokiais atvejais dalyvauja kitas susijusios ES institucijos <…> darbuotojas arba apsaugos darbuotojas“.

124.

Šioje byloje nagrinėjamu atveju neginčijama, kad patikrinimas buvo atliekamas dalyvaujant EAR apsaugos darbuotojui, EAR informacijos saugumo pareigūnui ir EAR duomenų apsaugos pareigūnui (DAP). Kalbant apie K. Pinxten privatų susirašinėjimą, „Skaitmeninės ekspertizės ataskaitoje (angl. Digital Forensic Operation Report 22/Nov/2017)“ ( 64 ) aiškiai nurodyta, kad „OLAF tyrėjai peržiūrėjo visus šiuos duomenis ir laikėsi duomenų apsaugos reikalavimų, kaip to prašė [DAP]. Iš visų eksportuotų gautų laiškų dėžučių buvo ištrinti visi su privatumu susiję e. laiškai ir e. laiškai, aiškiai nesusiję su tyrimo tikslu <…> E. laiškus peržiūrėjo ir ištrynė [DAP]. [DAP] taip pat pateikė peržiūrėtus elektroninius dokumentus, atrinktus ir nukopijuotus iš U\: ir S\: diskų“.

125.

Konkrečiai kalbant apie susirašinėjimo, tariamai susijusio su K. Pinxten advokatu, klausimą aišku, kad pagal Sąjungos teisę advokato ir kliento tarpusavio susirašinėjimo konfidencialumas turi būti saugomas, jei toks susirašinėjimas vykdomas kliento teisės į gynybą tikslais ir interesais ir jeigu susirašinėjama su nepriklausomais advokatais ( 65 ). Vis dėlto šioje byloje nagrinėjamu atveju pakanka pažymėti, kad, kaip nurodė EAR, K. Pinxten nepateikė įrodymų, kad OLAF rėmėsi dokumentu, kuriam taikomas advokato ir kliento susirašinėjimo konfidencialumas. K. Pinxten taip pat nenurodo tokio dokumento OLAF galutinėje ataskaitoje ar jos prieduose. Atvirkščiai, iš „Digital Forensic Operation Report 22/Nov/2017“ 6 priedo matyti, kad „kiek tai susiję su e. laiškų skirstymu <…> buvo ištrinti visi Outlook e. laiškai iki 2010 m.“. Šiame dokumente taip pat aiškiai nurodyta, kad papildomai buvo ištrinta kita medžiaga, pavyzdžiui, nuorodos į K. Pinxten patarėją teisės klausimais ir susirašinėjimas su juo“ ( 66 ).

126.

Taigi tokiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad OLAF, atlikdama tyrimą, nepažeidė K. Pinxten teisės į privatumą.

127.

Trečiajame ieškinio pagrinde K. Pinxten nurodo, kad OLAF pažeidė jo teisę į gynybą. Pirma, pateikta nustatytų aplinkybių santrauka buvo labai glausta, prie šios santraukos pridėtos lentelės buvo nesuprantamos ir buvo pateikti ne visi patvirtinamieji dokumentai. Antra, K. Pinxten nurodo, kad nebuvo išklausytas dėl visų faktinių aplinkybių ir liudytojų apklausų, kuriomis remiantis buvo parengta ataskaita. Trečia, jo argumentai nebuvo aptarti, o tiesiog nukopijuoti į ataskaitos pabaigą. Ketvirta, jo buvusi padėjėja negavo jos apklausos protokolo kopijos.

128.

Aišku, kad, kaip numatyta Chartijos 41 straipsnyje, teisė į gerą administravimą apima, pirma, kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę ir, antra, kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla.

129.

Kaip Teisingumo Teismas priminė 2006 m. liepos 11 d. Sprendime Komisija / Cresson (C‑432/04, EU:C:2006:455), „teisės į gynybą užtikrinimas bet kurioje prieš asmenį pradėtoje procedūroje, galinčioje baigtis jam nepalankaus akto priėmimu, yra pagrindinis [Sąjungos] teisės principas ir turi būti garantuotas net ir nesant jokių konkrečią procedūrą reglamentuojančių taisyklių. Pagal [suformuotą] Teisingumo Teismo [jurisprudenciją] teisės į gynybą užtikrinimas reikalauja, kad asmeniui, prieš kurį Komisija pradėjo administracinę procedūrą, būtų suteikta galimybė per šią procedūrą veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo ir tinkamumo, taip pat dėl [institucijos, įstaigos, organo ar agentūros] savo teiginiui, jog pažeista [Sąjungos] teisė, pagrįsti pateiktų dokumentų“ ( 67 ). Kalbant apie OLAF tyrimą, galima pridurti, kad Reglamento Nr. 883/2013 9 straipsnio 4 dalyje taip pat numatyta, kad „užbaigus tyrimą ir prieš parengiant išvadas, kuriose įvardijamas susijęs asmuo, tam asmeniui suteikiama galimybė pateikti pastabas dėl su juo susijusių aplinkybių“.

130.

Šioje byloje pirmiausia reikia išnagrinėti, ar K. Pinxten buvo prieš pakankamai laiko pranešta apie jam pareikštus kaltinimus ir ar jis turėjo galimybę būti išklausytas ( 68 ).

131.

Negaliu sutikti su K. Pinxten argumentu dėl to, kad nebuvo paisoma jo teisės į gynybą. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. Pinxten 2017 m. gruodžio 7 d. rašte buvo pakviestas į 2017 m. gruodžio 22 d. apklausą dėl galimų pažeidimų, apie kuriuos jam buvo pranešta 2017 m. rugsėjo 22 d. ( 69 ) Taip pat aišku, kad K. Pinxten buvo pranešta apie tyrimo aprėpties išplėtimą ir apklausą jo advokatui skirtame 2017 m. gruodžio 15 d. rašte ( 70 ). K. Pinxten advokatas tikrai atsakė į šį raštą, nurodydamas, kad jo klientas dalyvaus OLAF apklausoje 2017 m. gruodžio 22 d. kaip susijęs asmuo tik dėl pranešime nurodytų faktinių aplinkybių ( 71 ). Vis dėlto iš K. Pinxten apklausos protokolo matyti, kad dauguma OLAF atliekant tyrimą išaiškintų faktinių aplinkybių, įtrauktų į jos galutinę ataskaitą, buvo laisvai ir be jokių suvaržymų aptartos arba bent paminėtos per šią apklausą ( 72 ). Be to, tiesiogiai per šią apklausą neiškelti klausimai vis vien buvo įtraukti į vėliau persiųstą nustatytų aplinkybių santrauką (pavyzdžiui, viešnagė Crans Montana arba dalyvavimas politinės partijos valdyboje arba (tariamai) melagingos draudimo deklaracijos). Nors šiuo klausimu K. Pinxten teigia, kad pateikta nustatytų aplinkybių santrauka buvo labai glausta ir kad prie jos pridėtos lentelės nėra suprantamos, akivaizdu, kad ši santrauka yra pakankamai išsami tiek kalbant apie taikytinų taisyklių pateikimą, tiek apie pažeidimus, kuriais kaltinama. K. Pinxten būtų sunku ginčyti nustatytų aplinkybių santraukos aiškumą ir išsamumą, kai jis pateikė ne mažiau kaip 36 puslapius pastabų (terminas joms parengti buvo pratęstas 10 darbo dienų, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos apimtį), apimančių visas nustatytų aplinkybių santraukoje nurodytas faktines aplinkybes ( 73 ).

132.

Taip pat reikia pažymėti, kad OLAF galutinėje ataskaitoje pateikiamos tik generalinio direktoriaus rekomendacijos. Pagal Reglamento Nr. 883/2013 11 straipsnio 4 dalį institucija gavėja turi imtis tokių veiksmų, visų pirma drausminio arba teisinio pobūdžio, kokių būtina imtis atsižvelgiant į vidaus tyrimo rezultatus. Vis dėlto nepaneigiama tai, kad sprendimas, kuris gali turėti neigiamą poveikį atitinkamam asmeniui, yra institucijos, kuriai yra skirta OLAF galutinė ataskaita, galimas sprendimas.

133.

Atsižvelgdamas į pastaruosius argumentus, manau, jog vertinant, ar buvo paisoma teisės būti išklausytam, negalima neatsižvelgti į tai, kad K. Pinxten, jau po to, kai buvo pirmą kartą išklausytas OLAF ir kai jam buvo leista pateikti pastabas dėl nustatytų aplinkybių santraukos, gavo OLAF galutinės ataskaitos ir jos priedų kopiją atsižvelgiant į EAR administracinę procedūrą, kuri buvo vykdoma prieš pareiškiant ieškinį K. Pinxten pagal SESV 286 straipsnio 6 dalį.

134.

Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad K. Pinxten buvo ne tik suteikta galimybė raštu pateikti pastabas dėl OLAF galutinės ataskaitos ir dėl EAR pirmininko parengtos preliminarios ataskaitos (ir jis iš tikrųjų jas pateikė) ( 74 ), bet ir būti išklausytam dėl šiuose dokumentuose nurodytų faktinių aplinkybių ( 75 ).

135.

Tokiomis aplinkybėmis tenka pažymėti, kad nebuvo atskleista jokių aplinkybių, kad vykdant administracinę procedūrą būtų buvusi pažeista K. Pinxten teisė į gynybą.

136.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad visi argumentai, pateikti K. Pinxten gynybai, susiję su procedūriniais klausimais ir įvairių teisių, visų pirma teisės į gynybą paisymu, turi būti atmesti.

137.

Išsamumo sumetimais reikėtų pridurti, kad nors EAR daug remiasi OLAF galutine ataskaita siekdami įrodyti savo kaltinimų pagrįstumą, nepaneigiama, kad jų prašymas yra suprantamas, neatsižvelgiant į šią ataskaitą ir jos priedus. Be to, iš ieškinio taip pat aišku, kad EAR patys įvertino faktines aplinkybes ir tam tikrais aspektais atsiribojo nuo OLAF išvadų.

138.

Prieš nagrinėjant, ar K. Pinxten pažeidė vieną ar daugiau savo kaip EAR nario pareigų, gali būti naudinga pakartoti šioje išvadoje jau pateiktas tris pastabas.

139.

Pirma, iš SESV 286 straipsnio formuluotės galima spręsti, jog EAR nariai privalo užtikrinti, kad visais atvejais pirmenybė būtų teikiama Sąjungos interesui, ir ne tik nacionalinių, bet ir asmeninių interesų atžvilgiu ( 76 ). Antra, EAR nariai privalo laikytis ne tik SESV 285 ir 286 straipsniuose nustatytų nepriklausomumo, sąžiningumo ir apdairumo įpareigojimų, bet ir aukščiausio nešališkumo ir nesuinteresuotumo standarto. Tai neabejotinai reiškia visišką atsakomybę už tai, kaip jie leidžia viešąsias lėšas ( 77 ). Trečia, Sutartyje nenurodyta, dėl kokio pobūdžio pažeidimų ir kaip dažnai juos darant gali būti taikoma SESV 286 straipsnio 6 dalis. Vienintelė sąlyga yra ta, kad atitinkamas EAR narys nebeatitinka reikalaujamų sąlygų arba nevykdo su jo pareigoms susijusių įpareigojimų.

140.

Kadangi Sutarties nuostatos dėl Komisijos narių ir EAR narių yra panašios, akivaizdu, kad ir EAR nariai privalo elgtis nepriekaištingai. Vis dėlto įsipareigojimų pažeidimas turi būti tam tikro sunkumo, kad ieškinys pagal SESV 286 straipsnio 6 dalį galėtų būti pagrįstas ( 78 ). Šį pažeidimo sunkumo reikalavimą galima paaiškinti bausmės, kurią Teisingumo Teismas gali paskirti pareigas einančiam asmeniui (arba, kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju, buvusiam pareigūnui), griežtumu, jeigu kaltinimai pažeidimais būtų pripažinti pagrįstais. Kita vertus, iš SESV 286 straipsnio 6 dalies bendros formuluotės, kartu atsižvelgiant į šios nuostatos vaidmenį institucinėje Sąjungos sistemoje, galima spręsti, kad nagrinėjamą pareigų nevykdymą galėjo lemti vienas, bet sunkus pažeidimas, taip pat kiti, mažiau sunkūs kartotiniai pažeidimai, kurių pasikartojimas parodo aiškų galiojančių taisyklių nepaisymą.

141.

Iš tokių argumentų darytina išvada, jog, kalbant apie SESV 286 straipsnio 6 dalį, tam, kad ieškinys pagal SESV 286 straipsnio 6 dalį būtų pripažintas pagrįstu, pakanka, bet kartu ir būtina nustatyti tam tikro sunkumo pažeidimą. Tokį sunkų pažeidimą turi lemti vienas šiurkštus pažeidimas arba kartojimas tų pačių, mažiau sunkių pažeidimų, kurie patys atskirai nebūtų laikomi pakankamai sunkiais. Kita vertus, pažeidimo sunkumas arba pasikartojimas ar net kelių veikų grupė gali turėti poveikį teisės į pensiją ar kitas ją pakeičiančias išmokas atėmimo apimčiai ( 79 ).

142.

EAR savo ieškinyje remiasi penkiais kaltinimais, siejamais bent su 332 faktinėmis aplinkybėmis, nurodomomis pateikiant pirmąjį ieškinio pagrindą. Vis dėlto, kaip jau ką tik paaiškinau, ne visi pažeidimai, kuriais grindžiami šie kaltinimai, turi esminę reikšmę nustatant SESV 286 straipsnio 6 dalyje nurodytą įsipareigojimų nevykdymą. Todėl, analizuodamas kiekvieną kaltinimą, apsiribosiu tik tomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios, mano nuomone, įtikinamiausiai rodo neginčijamą EAR nariui tenkančių įsipareigojimų nevykdymą, nedarant poveikio kitų faktinių aplinkybių tikrumui.

143.

Pagal Reglamento Nr. 2290/77 7 straipsnį EAR narys, kuris „eidamas savo pareigas turi išvykti iš [EAR būstinės], turi teisę gauti kelionės išlaidų kompensaciją [ir] gyvenimo viešbutyje išlaidų kompensaciją [ir] komandiruotpinigius“. Siekiant gauti šias kompensacijas ir išmokas, iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, kad veikla, dėl kurios patiriamos išlaidos, turi būti susijusi su EAR nario pareigų vykdymu.

144.

Šiuo klausimu, apžvelgus iš esmės neginčijamus įrodymus, atrodo sunku nepadaryti išvados, kad K. Pinxten piktnaudžiavo sistema, netinkamai pateikdamas tam tikrą veiklą, kad gautų Reglamente Nr. 2290/77 numatytą kompensaciją. Apgailestaujant tenka pažymėti, kad daug to įrodymų kyla iš jo viešnagių Crans Montana (Šveicarija) ir Kuboje ir jo dalyvavimo tam tikruose medžioklės renginiuose Šambore (Prancūzija) ir Ciergnon (Belgija).

145.

2013 m. liepos 11 d. rašte EAR pirmininkui K. Pinxten paaiškino, kad „kaip Audito Rūmų III kolegijos seniūnas jis buvo pakviestas dalyvauti Crans Montana forumo vasaros sesijoje 2013 m. rugpjūčio 22–25 d.“ ( 80 ) Remiantis šiuo raštu, „Crans Montana susiburia svarbiausi vyriausybių, diplomatijos, tarptautinių organizacijų, politinių partijų ir parlamentų atstovai iš viso pasaulio, siekdami aptarti einamuosius tarptautinės politikos klausimus“. Tokiomis aplinkybėmis, kadangi „jis buvo pakviestas kaip [EAR] narys, [jis] norėtų paprašyti Audito Rūmų apmokėti apgyvendinimą ir dalyvio mokestį ([3570,00 EUR])“.

146.

Nors EAR pritarė šiam vizitui ir apmokėjo prašomą sumą, iš bylos medžiagos matyti, kad trys aplinkybės, kurias K. Pinxten nurodė savo rašte – tai, kad jis buvo pakviestas, renginio tikslas ir išlaidos – nebuvo visai teisingos.

147.

Pirma, atrodo, kad K. Pinxten nebuvo pakviestas į šį renginį nei kaip EAR III kolegijos seniūnas, nei kaip EAR narys. Priešingai, nors jo padėjėja 2013 m. gegužės 29 d. nusiuntė e. laišką adresu info@cmf.ch, kuriame nurodė, kad K. Pinxten domintų dalyvavimas renginyje, tą pačią dieną jis gavo atsakymą, kad „Crans Montana Forumo vasaros sesija yra ribotas renginys, į kurį šiame išskirtiniame kalnų kurorte kviečiama labai nedaug žmonių (40 asmenų)“. Ir tik įsikišus ir rekomendavus buvusiam Belgijos ministrui, K. Pinxten po kelių savaičių gavo dar vieną e. laišką iš organizatorių, kuriame buvo nurodyta, kad jis yra maloniai kviečiamas dalyvauti renginyje, bet vis dėlto jame nebuvo jokios užuominos į jo pareigas ar statusą ( 81 ).

148.

Antra, pirmajame 2013 m. gegužės 29 d. Crans Montana vykdomojo biuro e. laiške buvo nurodyta, kad nėra jokios konkrečios vadinamosios „Specialiosios vasaros sesijos“ programos. Tai patvirtina metinio renginio pristatymo forma ir programa, apie kurią buvo pranešta vėliau. Tame dokumente buvo nurodyta, kad „vasaros sesijoje kviečiama dalyvauti ne daugiau kaip 60 Forumo draugų, [kurie] atvyksta ir naudojasi tik labai siauram ratui prieinamomis poilsio ir draugystės galimybėmis šiame išskirtiniame kurorte“ ( 82 ). Iš visos vizito programos taip pat buvo matyti, kad nebuvo jokių darbinių sesijų ar net formalaus diskusijų laiko. Kiekvieną rytą ir popietę buvo numatyti pasivaikščiojimai, ekskursijos ir apsipirkimo galimybės. Iš tiesų programoje buvo gana liaupsinančiai nurodyta, kad „tai savaitgalis kalnuose! Nereikalaujama jokių elegantiškų ar ypatingų apdarų“. Žmonės kviečiami „jaustis taip, lyg vyktų atostogų ir atrodyti taip, kaip pageidauja“ ( 83 ).

149.

Trečia, nors K. Pinxten prašė apmokėti apgyvendinimą ir 3570,00 EUR dalyvio mokestį, iš registracijos formos ir sąskaitos faktūros matyti, kad Forumo dalyvio mokestis K. Pinxten buvo tik 2950,00 EUR ( 84 ). Skirtumą – 620 EUR – sudarė papildoma kaina už dvi papildomas paras, kurias K. Pinxten ir jo žmona užsisakė dieną prieš renginį ir dieną po jo, nors pirmoji veikla buvo numatyta 2013 m. rugpjūčio 22 d. 19 val., o rugpjūčio 25 d. po 9.30 val. numatytų pusryčių jokios veiklos daugiau nebuvo siūloma. Net vykstant iš Liuksemburgo automobiliu, šios dvi paros nebuvo būtinos norint dalyvauti renginyje ( 85 ).

150.

Atsižvelgiant į neįpareigojančią renginio programą, neišvengiamai kyla abejonių, ar EAR gavo kokią nors galimą naudą dėl K. Pinxten dalyvavimo jame. Kaip tik atrodo, kad tai buvo tiesiog galimybė pailsėti ir praleisti laisvalaikį prabangiame viešbutyje jaukioje vietovėje. Tokiomis aplinkybėmis tokia veikla iš tikrųjų turėjo būti laikoma privačia kelione.

151.

Išreikšdamas tokį požiūrį, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad galbūt prieš patvirtinant K. Pinxten dalyvavimą derėjo skirti daugiau dėmesio programos turiniui ir galėjo būti užduota daugiau klausimų apie tikrąjį Forumo renginio pobūdį. Vis dėlto nemanau, kad šiuo klausimu būtų sąžininga kritikuoti EAR. EAR turėjo teisę tikėtis aukštų standartų iš savo narių ir, ypač jei narys dalyvauja renginyje, kuris iš tikrųjų tėra galimybė pailsėti ir atsipalaiduoti, tai turėjo būti apmokėta nario asmeninėmis savo lėšomis, o ne galiausiai iš Europos mokesčių mokėtojų pinigų.

152.

Nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. K. Pinxten su žmona lankėsi Kuboje. K. Pinxten pateikė šią kelionę EAR kaip oficialų vizitą ir gavo vizito išlaidų kompensaciją bei komandiruotpinigius, iš viso 10042,71 EUR.

153.

2015 m. kovo 24 d. rašte EAR pirmininkui jis taip pristatė vizitą į Kubą: „jo metu būtų galima padaryti daugiau įžvalgų dėl Sąjungos ir Kubos santykių, atsižvelgiant į galimai sparčiai kintančią padėtį šalyje. Dėl to Kuba galėtų būti įtraukta į vieną iš būsimų III kolegijos darbo programų, nes ši kolegija atsakinga už Sąjungos išorės veiksmų auditą. Vizito metu daugiausia dėmesio būtų skiriama ryšiams su pilietinės visuomenės atstovais (NVO, akademine visuomene, žurnalistais <…>) ir apsilankymams Sąjungos ir UNDP projektų vietoje. Nepaisant viso pasirengimo vizitui iš Liuksemburgo ir Briuselio, dėl „autoritarinės“ valstybės struktūros dauguma ryšių ir apsilankymų vietoje turės būti suderinta po atvykimo į Havaną“ ( 86 ).

154.

Nepaisant tokio pristatymo, iš bylos medžiagos, kurią EAR pateikė Teisingumo Teismui, aišku, kad ši kelionė nuo pat pradžių buvo suplanuota kaip privati kelionė. Iš tiesų pirmajame K. Pinxten padėjėjo e. laiške Sąjungos ambasadoriui Kuboje buvo paaiškinta, kad K. Pinxten ir jo žmona planuoja privačią kelionę į Kubą, nes dar nėra apžiūrėję šios šalies ( 87 ). Tame e. laiške K. Pinxten prašė rekomendacijų dėl viešbučių, lankytinų miestų ir salų ir kitos naudingos informacijos. Kitą dieną buvo išsiųstas dar vienas e. laiškas su sąrašu miestų, kuriuos K. Pinxten galvojo aplankyti ir kurie galiausiai sutapo su miestais, kuriuose K. Pinxten lankėsi kartu su savo žmona ( 88 ).

155.

Tiesa, likus maždaug 10 dienų iki išvykimo K. Pinxten išreiškė pageidavimą susitikti su žurnalistais, NVO atstovais, Sąjungos finansavimo gavėjų atstovais ir (arba) sutarčių šalimis ir apsilankyti kai kurių projektų vietose ( 89 ). K. Pinxten kolektyvas nurodė Jungtinių Tautų vystymosi programą (UNDP) kaip svarbiausią susitariančiąją šalį ir nusiuntė UNDP e. laišką, klausdami, ar tuo metu, kai K. Pinxten ir jo žmona lankysis regione, būtų galima apsilankyti šios programos įgyvendinamų projektų vietose ( 90 ).

156.

Vis dėlto atsakymai į tokį prašymą buvo vieningi ir vienareikšmiai. Sąjungos ambasadorius Kuboje atsakė, kad „Kuboje dėl to gali kilti nemažai problemų <…> Paprastai Kuboje sunku derinti turizmą ir oficialią veiklą“ ( 91 ). UNDP atstovas Kuboje patvirtino, kad „UNDP atstovybė Kuboje visiškai pritaria tokiam vertinimui“ ( 92 ). Be to, Belgijos ambasadorius Kuboje parašė visiškai pritariantis Sąjungos ambasadoriaus pateiktam vertinimui, pridurdamas, kad „oficialus susitikimas labai mažai tikėtinas [ir kad] tas pats pasakytina apie neoficialų susitikimą, [nes] apskritai Kubos pareigūnai nepriima kvietimų į tokio pobūdžio susitikimus ir taip tikrai yra kalbant apie susitikimus su užsienio pareigūnais, užimančiais aukštas pareigas savo šalyje ar organizacijoje“ ( 93 ).

157.

Nors jo padėjėjas persiuntė K. Pinxten pirmus du e. laiškus 2015 m. kovo 18 d. ( 94 ), tad jis turėjo žinoti apie tai, kad Kubos valdžios institucijos nepalankiai vertina mintį derinti bet kokius verslo aspektus su daugiausia turistiniais tikslais rengiama kelione, K. Pinxten 2015 m. kovo 24 d. rašte EAR aiškiai parašė, kad „pagrindinis vizito tikslas – ryšiai su pilietinės visuomenės atstovais (NVO, akademine visuomene, žurnalistais <…>) ir vizitai į Sąjungos ir UNDP projektų vietas“. Jis pridūrė, kad „dauguma ryšių ir vizitų į vietą turės būti suderinta po atvykimo į Havaną“.

158.

Sunku patikėti, jog K. Pinxten galėjo galvoti, kad tokie susitikimai ir vizitai būtų įmanomi, jeigu jis buvo pakartotinai įspėtas apie tai, kad bet kokiam vizitui vietoje ar susitikimui su vietos valdžios institucijomis reikalinga darbo viza, ir vis vien nusprendė vykti į Kubą su turistine viza ( 95 ). Bet kuriuo atveju iš K. Pinxten programos matyti, kad Kuboje vykę susitikimai apsiribojo tik neformaliu susitikimu su Sąjungos ambasadoriumi 2015 m. kovo 31 d., t. y. pirmą dieną po atvykimo į Kubą, kartu su neplanuotu kitos dienos kelių valandų susitikimu su Sąjungos delegacijos Kuboje nariu ( 96 ).

159.

Kalbant apie kitus klausimus, 2015 m. balandžio 2 d. Sąjungos ambasadorius tiesiog pakvietė K. Pinxten su žmona į neoficialius draugiškus pietus savo rezidencijoje kartu su Belgijos ambasadoriumi ir jo žmona, UNDP nuolatiniu atstovu ir Kubos rašytojų ir menininkų sąjungos atstovu. Neoficialų šių pietų pobūdį OLAF atliekant tyrimą patvirtino pats Sąjungos ambasadorius ( 97 ) ir Sąjungos delegacijos Kuboje narys, su kuriuo K. Pinxten susitiko dieną prieš tai ( 98 ). Pastarasis narys jau buvo pažymėjęs visiškai neoficialų šių pietų pobūdį trumpoje K. Pinxten vizito santraukoje, surašytoje in tempore non suspecto ( 99 ). Ši santrauka taip pat patvirtina, kad 2015 m. balandžio 1 d. susitikimas buvo „labiau neįpareigojantis, draugiškas pasidalinimas <…> politiniais interesais ir perspektyva, o ne techninio pobūdžio“. Galiausiai taip pat galima pažymėti, kad nors likusioji kelionės į minėtą šalį dalis neginčijama, nebuvo surengta jokių kitų oficialių ar bent pusiau oficialių vizitų ar susitikimų.

160.

Tokiomis aplinkybėmis gana akivaizdu, kad kelionė iš esmės buvo privati. Bet kuriuo atveju aišku, kad Havanoje per tris dienas surengti du susitikimai ir vieni pietūs nesuteikė pagrindo 14 dienų kelionei po visą šalį. Vis dėlto, užuot pripažinęs, kad jo 2015 m. kovo 24 d. rašte EAR išdėstyti tikslai nebuvo pasiekti, K. Pinxten savo vizito ataskaitoje nurodė, kad „[jam] pavyko susitikti su daug labai įdomių ir gerai informuotų žmonių“ ( 100 ). Kaip EAR atstovas patvirtino per žodinę proceso dalį, oficialiems reikalams galėjo būti priskirtos nebent minėtos dvi dienos.

161.

Iš EAR bylos medžiagos ir OLAF tyrimo aišku, kad K. Pinxten reguliariai medžiojo. Iš OLAF galutinėje ataskaitoje paminėtų maždaug 40 medžioklių jis dalyvavo kai kuriose iš jų lyg jos būtų oficialaus vizito dalis, ir todėl jam buvo kompensuotos vizito išlaidos bei išmokėti komandiruotpinigiai. Tai pasakytina bent apie tris medžiokles Šambore (Prancūzija) ir dvi Ciergnon (Belgija).

162.

Kalbant apie 2013 m. sausio 25 d., 2015 m. vasario 13 d. ir 2016 m. vasario 12 d. medžiokles Šambore, K. Pinxten teisino šiuos vizitus tuo, kad jis buvo pakviestas kaip EAR narys kartu su kitais Europos ir Prancūzijos aukšto lygio asmenimis, ir vadino tai „Europos dienomis“. Vis dėlto, nepaisant Šamboro nacionalinio paveldo įstaigos generalinio direktoriaus parodymų šiuo klausimu, kuriuos jis davė paprašytas K. Pinxten OLAF atliekant tyrimą ( 101 ), vienintelė kita nuoroda į „europietišką medžioklę“ (pranc. „une battue européenne“) buvo pateikta Šamboro už miškininkystės ir medžioklės reikalus atsakingo vadovo e. laiške, kuriame K. Pinxten buvo kviečiamas į 2015 m. vasario 13 d. medžioklę. Šis 2014 m. gruodžio 7 d. e. laiškas buvo skirtas Ministrui (o ne EAR nariui) Pinxten ( 102 ).

163.

Be to, atrodo, kad K. Pinxten buvo kviečiamas į šias medžiokles asmenine iniciatyva ir įsikišus asmeniniam draugui ( 103 ). Apskritai nei kituose e. laiškuose apie Šamborą, nei gautuose trijuose oficialiuose kvietimuose nekalbama nei apie „Europos dieną“, nei apie „europietišką medžioklę“. Atvirkščiai, kvietimuose arba atsakymuose buvo minima tik „reguliuojamoji šernų medžioklė“ ( 104 ) arba „elnių ir laukinių šernų medžioklė“ ( 105 ) ar netgi tiesiog „reguliuojamoji medžioklė“ ( 106 ).

164.

Kita vertus, nors oficialūs vizitai tikrai gali būti derinami su socialine veikla ar neoficialiais vizitais, reikia pažymėti, jog iš Šambore vykusių medžioklių, kuriose K. Pinxten dalyvavo 2013, 2015 ir 2016 m., matyti, kad visas dienas buvo medžiojama nuo ryto iki vakarienės ( 107 ). Tokiomis aplinkybėmis sunku įžvelgti ryšį tarp šių renginių ir K. Pinxten vaidmens EAR.

165.

Kalbant apie medžiokles Ciergnon, dar sunkiau pripažinti galimą jų ryšį su K. Pinxten darbu ar įsipareigojimais EAR. Priešingai nei buvo teigiama per 2020 m. rugsėjo 29 d. posėdį, kvietimus jo privačiu adresu Belgijoje išsiuntė Belgijos Karaliaus rūmų Protokolo tarnybos vadovas. Šiuose kvietimuose nebuvo jokios nuorodos į EAR ar „Europos dieną“ ( 108 ). Be to, remiantis prie OLAF ataskaitos pridėta lentele, K. Pinxten 2014 m. ir 2015 m. dėl šių medžioklių buvo išmokėtos išmokos ir (arba) apmokėtos viešbučio išlaidos ( 109 ).

166.

Pateikdami antrąjį kaltinimą, EAR nurodo, kad K. Pinxten pažeidė 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB ( 110 ), 12 straipsnį ir 2013 m. vasario 7 d. Liuksemburgo reglamento dėl diplomatinių misijų atleidimo nuo mokesčių nuostatas. Kalbant konkrečiai, nurodoma, kad K. Pinxten nederamai ir neteisėtai naudojo jam išduotas kuro korteles, leisdamas tam tikriems asmenims nepagrįstai pasinaudoti PVM ir akcizų lengvata, kuri Liuksemburge taikoma diplomatams.

167.

Kaip ir kiti EAR nariai, K. Pinxten turėjo dvi kuro korteles ne daugiau kaip dviem Liuksemburge registruotiems privatiems automobiliams. Vieną kortelę jis naudojo savo asmeniniam automobiliui, kurį vairavo jo žmona, o kitą – antram asmeniniam automobiliui, kurį vairavo jo sūnus. Tai, kad kuro kortelių naudojimas reiškė galimybę pirkti su nuolaida ir atleidimą nuo PVM, buvo aiškiai nurodyta 2009 m. kovo 18 d. e. laiške, kuriuo K. Pinxten pats rėmėsi gindamasis ( 111 ). Be to, 2010 m. lapkričio 3 d. EAR pirmininkui, EAR nariams ir Generaliniam sekretoriui skirtame rašte buvo aiškiai nurodyta, kad kortelėms buvo priskirtas konfidencialus kodas, iš dalies susietas su EAR ir iš dalies – su pačiu naudotoju, ir juo remiantis buvo įmanoma nustatyti kiekvieno sandorio autoriaus tapatybę. Tame pat rašte taip pat buvo nurodyta, kad „kiekviena kortelė [yra] priskirta vienam konkrečiam automobiliui ir todėl turėtų būti tame automobilyje“ ( 112 ).

168.

Šioje byloje nėra reikalo svarstyti, kad vienas iš K. Pinxten sūnų jau nebebuvo išlaikomas savo tėvų (ir todėl jam nebuvo leidžiama naudoti vienos iš kuro kortelių). Iš tiesų, neatsižvelgiant į tai, vis dėlto aišku, kad kuro kortelės buvo naudojamos nesilaikant pirmiau nurodytų taisyklių.

169.

Abu automobiliai, su kuriais buvo siejamos papildomos kuro kortelės, buvo varomi dyzelinu. Tačiau patikrinus kortelių naudojimą buvo išaiškinti keli neatitikimai. Pirma, iš kuro tiekėjo išrašytų sąskaitų faktūrų matyti, kad viena iš kuro kortelių buvo reguliariai naudojama benzinui pirkti (bent 11 kartų per 17 mėnesių laikotarpį) ( 113 ). Minėtos sąskaitos faktūros taip pat atskleidžia, kad viena kuro kortelė buvo panaudota dyzelinui pirkti, o kita kuro kortelė tą pačią dieną buvo panaudota benzinui pirkti, nors iš esmės tai turėjo būti tas pats automobilis ( 114 ). Kai kuriomis dienomis kortelė netgi būdavo naudojama toje pat degalinėje vieną kartą – benzinui, o kitą kartą – dyzelinui, ir šiuos panaudojimo atvejus skyrė vos dvi ar keturios minutės ( 115 ), ir akivaizdu, kad tai neįmanoma. Taigi pasiteisinimas, kad buvo naudojama pakaitinė transporto priemonė, neįtikina. Priešingai, minėtos sąskaitos faktūros įrodo akivaizdų piktnaudžiavimą naudojant papildomas kuro korteles, pažeidžiant taisykles, kurios buvo aiškiai nurodytos keliuose K. Pinxten skirtuose dokumentuose. Iš tiesų vien dviejų skirtingų kuro rūšių naudojimas tuo pat metu, kai viena kuro rūšis buvo nesuderinama su transporto priemone, su kuria buvo susieta kortelė, įrodo, kad K. Pinxten perdavė kuro korteles neįgaliotiems tretiesiems asmenims ir leido jiems naudotis su jomis siejamomis mokesčių lengvatomis.

170.

Trečiuoju kaltinimu K. Pinxten kaltinamas melagingos informacijos pateikimu dėl dviejų eismo įvykių, susijusių su jam suteikta naudotis tarnybine transporto priemone, už kuriuos jis gavo dvi nepagrįstas kompensacijas. Pirmasis atvejis susijęs su 2010 m. sausio 14 d. įvykusiu incidentu, kai K. Pinxten vairuotojas pervažiavo lagaminą su vyno buteliu ir keliais drabužiais. Kitas atvejis susijęs su 2011 m. sausio 17 d. eismo įvykiu, į kurį pateko K. Pinxten sūnus, vairuodamas privatų K. Pinxten automobilį, ir K. Pinxten vairuotojas, vairuodamas jo tarnybinį automobilį. Vis dėlto iš vairuotojo parodymų, kuriuos jis davė OLAF atliekant tyrimą, matyti, kad dėl pirmojo incidento nekilo tokių pasekmių, kaip buvo deklaruota, ir kad vairuotojas nedalyvavo antrajame eismo įvykyje.

171.

Kalbant apie pirmąjį incidentą atrodo, kad K. Pinxten buvo kompensuota už kelis drabužius, įskaitant du kostiumus, remiantis jo vairuotojo pasirašyta eismo įvykio deklaracija ( 116 ) ir paties K. Pinxten pasirašytu oficialiu pareiškimu ( 117 ). Vis dėlto, atsižvelgiant į K. Pinxten vairuotojo parodymus per OLAF tyrimą, šio incidento aplinkybės nėra labai aiškios. Be to, remiantis tais pačiais parodymais, lagaminas, kuriame sudužo butelis vyno, buvo pernelyg mažas, kad jame tilptų du kostiumai, kaip K. Pinxten deklaravo draudimo bendrovei ( 118 ). Be to, atrodo, kad draudimo bendrovė išmokėjo draudimo kompensaciją be ginčo.

172.

Kalbant apie antrąjį eismo įvykį, K. Pinxten vaidmuo jame yra neaiškus. Iš pradžių apie incidentą pranešė pats K. Pinxten. Draudimo bendrovė atsisakė mokėti, nes eismo įvykis įvyko tarp dviejų tos pačios šeimos narių. Tai patvirtina ne tik 2011 m. sausio 28 d. draudimo bendrovės darbuotojo e. laiškas automobilių lizingo bendrovės, atsakingos už EAR automobilius, generaliniam direktoriui, t. y. išsiųstas praėjus mažiau kaip dviem savaitėms nuo eismo įvykio dienos ( 119 ), bet ir pats K. Pinxten 2012 m. sausio 11 d. draudimo bendrovės direktoriui skirtame laiške ( 120 ). Tame laiške jis aiškiai nurodo, kad faktinės aplinkybės buvo tokios, kaip jis ir nurodė anksčiau, ir kad mano, jog draudimo bendrovės sprendimas yra nesąžiningas, nes vienintelė priežastis, dėl kurios buvo atsisakyta mokėti, yra ta, kad eismo įvykyje negalėjo dalyvauti ir eismo įvykio deklaracijoje negalėjo būti nurodyti du tos pačios šeimos nariai. Paaiškinimai, kuriuos K. Pinxten pateikė EAR Generaliniam sekretoriui 2016 m. rugsėjo 1 d. rašte, kad „šis raštas gali sudaryti kitokį įspūdį tam, kuris nematė faktinių aplinkybių išdėstymo ir nežino, kad S. G. buvo jo oficialus vairuotojas, [bet] jis tikrai neapsimetė [pats] vairavęs savo tarnybinį automobilį“ ( 121 ), neįtikina. Pirma, šis dokumentas buvo parengtas tada, kai EAR pateikė pirmuosius kaltinimus. Antra, sunku patikėti, kad K. Pinxten vartotų asmeninį įvardį, kaip antai „aš“ ar „mes“ (kalbėdamas apie save patį ir savo sūnų), kai dalyvis yra trečiasis asmuo.

173.

Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad draudimo bendrovei pateiktą eismo įvykio deklaracijos formą pasirašė K. Pinxten sūnus ir K. Pinxten vairuotojas. Žinoma, skaitant minėtą dokumentą, negalima atmesti, jog tai, kad eismo įvykio deklaraciją galiausiai pasirašė K. Pinxten vairuotojas, lėmė už vairuotojus EAR atsakingo asmens ( 122 ) ar paties K. Pinxten iniciatyva, reaguojant į draudimo bendrovės atsisakymą mokėti ( 123 ). Tokiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad nėra vienareikšmių K. Pinxten dalyvavimo ir realaus žinojimo apie nurodomą sukčiavimą, dėl kurio buvo gauta kompensacija, įrodymų.

174.

Tokiomis aplinkybėmis nemanau, kad trečiasis kaltinimas yra įrodytas.

175.

Pateikiant ketvirtąjį kaltinimą K. Pinxten iš esmės kaltinamas dviem dalykais. Pirma, nurodoma, kad nuo 2016 m. jis buvo komercinės bendrovės vadovas, kai įsigijo turtą Burgundijoje, kurį sudarė namas ir vynuogynas. Antra, nurodoma, kad K. Pinxten, eidamas pareigas EAR, dalyvavo aktyvioje politinėje veikloje politinėje partijoje.

176.

Dėl veiklos komercinėje bendrovėje K. Pinxten nurodo, kad tai nebuvo komercinė ar profesinė veikla. K. Pinxten teigimu, jis kartu su savo žmona ir vaikais buvo „société civile immobilière“ akcininkas. Bendrovės vadovo veikla nebuvo profesinė. Bendrovė tiesiog gaudavo turto nuomos mokestį.

177.

Nepaisant šio finansinio aspekto, iš bylos medžiagos atrodo, kad K. Pinxten laiku nedeklaravo tokios situacijos ir juo labiau kad ji nebuvo patvirtinta. Tai paaiškėjo tik tada, kai K. Pinxten 2018 m. rugsėjo mėn., po to, kai 2018 m. balandžio mėn. baigėsi jo kadencija, pranešė EAR, kad prieš du mėnesius jis buvo paskirtas Chambolle Musigny (Prancūzija) vynuogyno „gérant“ (administraciniu vadovu), po to, kai jo teisinė forma buvo pakeista į „Groupement foncier agricole“ ( 124 ). Vis dėlto EAR Darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimo taisyklių 6 straipsnyje reikalaujama, kad EAR nariai deklaruotų visą savo išorės veiklą, o EAR narių elgesio kodekso 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „privalo būti deklaruojama bet kokia tiesiogiai ar per nekilnojamojo turto įmonę priklausanti nuosavybė“, išskyrus būstą, skirtą išimtiniam savininko ar jo šeimos naudojimui. Taigi K. Pinxten per savo kadenciją neįvykdė šio įpareigojimo.

178.

Dėl politinės veiklos EAR taisyklės yra labai aiškios. Pirma, EAR narių elgesio kodekso 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jie turi pasišvęsti savo įgaliojimų vykdymui ir kad „jie negali turėti jokių politinių pareigų“. Antra, EAR Etikos gairių 3.2 punkte numatyta, kad EAR nariai privalo vykdyti savo užduotis nekreipdami dėmesio į jokią politinę, nacionalinę ar kitą išorės įtaką. Trečia, siekiant pašalinti bet kokias abejones, šių Etikos gairių 3.3 punkte pažymėta, kad EAR nariai privalo „vengti bet kokio, tikro ar tariamo, interesų konflikto. Jis gali kilti, pavyzdžiui, priklausant politinėms organizacijoms, einant politines pareigas <…>“ ( 125 ).

179.

Nekyla abejonių, kad K. Pinxten apie šias taisykles žinojo. Išties dar 2006 m. gegužės mėn. K. Pinxten prašė išlaikyti jo kaip Overpelto miestelio (Belgija) mero įgaliojimus. Vis dėlto toks prašymas buvo atmestas remiantis SESV 286 straipsniu ir minėtu EAR narių elgesio kodeksu, nors K. Pinxten faktiškai buvo perdavęs visas savo kaip mero pareigas ir siekė išlaikyti tik titulą, susijusį su šiomis politinėmis pareigomis ( 126 ).

180.

Vis dėlto įrodymai patvirtina, jog, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, 2006–2017 m. K. Pinxten toliau tęsė narystę Belgijos politinės partijos valdyboje. Gindamasis K. Pinxten teigia, kad nuo 2008 m. lapkričio mėn. jis buvo tik „išplėstinės valdybos“ narys, t. y. neturėjo teisės balsuoti. Šis argumentas nėra labai reikšmingas ir tai, kad jis apskritai buvo pateiktas, daug ką pasako apie bendrą K. Pinxten požiūrį į įpareigojimus būti visiškai objektyviam ir atsiriboti nuo politinės veiklos, kurių vykdymo tikimasi iš EAR nario.

181.

Vargu ar reikia pridurti, kad balsavimo teisės neturėjimas neužkerta asmeniui kelio pareikšti savo nuomonę aptariamais klausimais ir taip daryti įtaką bet kokio balsavimo rezultatams, arba priešingai, neužkerta kelio būti paveiktam aptarimo. Bet kuriuo atveju nepriimtina būtent pati aplinkybė, kad K. Pinxten liko aktyvus nacionalinės politinės partijos narys.

182.

Akivaizdu, kad K. Pinxten buvo tvirtai pasiryžęs likti įtakingu savo politinės partijos nariu ir todėl aktyviai dalyvauti jos valdyboje. Pavyzdžiui, K. Pinxten asmeniškai konsultavo savo partijos pirmininką dėl geriausios žiniasklaidos strategijos partijai ekonominiu klausimu ( 127 ). Jis taip pat primygtinai prašė susitikti su partijos pirmininke, kai negalėjo dalyvauti partijos valdyboje, nes norėjo pasikalbėti ją ir partiją dominančiu klausimu ( 128 ). Kita vertus, taip pat yra įrodymų, kad K. Pinxten buvo tas asmuo, kuris reguliariai dalyvavo politinės partijos valdyboje. Pavyzdžiui, iš 57 posėdžių, vykusių nuo 2009 m. vasario mėn. iki 2010 m. balandžio mėn., K. Pinxten dalyvavo 30-yje jų, kartais net du kartus per savaitę. Posėdžių protokolai atskleidžia ne tik šį jo dalyvavimą posėdžiuose, bet ir tai, kad juose aptariamos temos akivaizdžiai galėjo paveikti K. Pinxten darbą EAR ar jo kaip EAR nario nepriklausomumą. Šios temos apėmė tokius klausimus kaip regioninės ir Europos rinkimų kampanijos ir sprendimas, kurį akcininkai priimtų dėl dviejų didelių Belgijos bankų susijungimo ( 129 ), nacionalinių rinkimų pasekmės Belgijos būsimai institucinei sistemai ( 130 ) ar netgi Komisijai pateiktinas daugiametis planas ( 131 ), Komisijos pastabos dėl Belgijos biudžeto ( 132 ), galimybė, kad Europos Vadovų Tarybai pirmą kartą pirmininkaus Belgija, ir kitas Ministras Pirmininkas ( 133 ), naujojo Ministro Pirmininko paskyrimas ( 134 ) arba partijos pirmenybė dėl Belgijos pirmininkavimo Sąjungai ( 135 ) buvo aptariama dalyvaujant K. Pinxten, kuris tuo metu buvo EAR narys, o jo partijos nariai buvo Belgijos vyriausybės nariai.

183.

Vis dėlto Sutartyje šis klausimas reglamentuotas labai aiškiai: EAR narių nepriklausomumas neturi kelti jokių abejonių (SESV 286 straipsnio 1 dalis), o eidami pareigas jie negali priimti jokios vyriausybės ar kurios kitos organizacijos nurodymų (SESV 286 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad tokia aktyvi veikla politinėje partijoje yra visiškai nesuderinama su naryste EAR. Bet kuris EAR narys turi žinoti, kad tai yra elementaru, tad negaliu susilaikyti nepažymėjęs, kad toks K. Pinxten elgesys šiuo klausimu yra tiesiog nedovanotinas.

184.

Pateikdami penktąjį kaltinimą, EAR nurodo, kad K. Pinxten interesų konfliktas kilo todėl, kad jis pasiūlė Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai (F. Mogherini) išsinuomoti privatų butą tuo metu, kai šis subjektas priklausė EAR kolegijos, kurios seniūnas jis buvo, jurisdikcijai.

185.

Iš bylos medžiagos matyti, kad K. Pinxten nusiuntė pasiūlymą F. Mogherini 2014 m. lapkričio 20 d., nepateikdamas jokios informacijos apie savo einamas pareigas EAR, išskyrus tai, kad nurodė savo e. pašto adresą su savo inicialais ( 136 ). Tokia iniciatyva neabejotinai buvo visiškai nederama, atsižvelgiant į K. Pinxten einamas pareigas, todėl ji atvėrė kelią aiškiam interesų konfliktui.

186.

Išanalizavęs šalių argumentus ir jų pateiktą medžiagą, darau išvadą, kad dauguma svarbiausių faktinių aplinkybių, kuriomis detalizuojama tai, kuo K. Pinxten kaltinamas pirmajame, antrajame ir ketvirtajame kaltinimuose, tikrai yra įrodyta. Tai taikytinų taisyklių, t. y. bent Reglamento Nr. 2290/77 7 straipsnio, Direktyvos 2008/118 12 straipsnio, 2013 m. vasario 7 d. Liuksemburgo reglamento dėl diplomatinių misijų atleidimo nuo mokesčių, EAR narių elgesio kodekso 4 straipsnio 1 dalies ir EAR etikos gairių 2.2, 3.2. ir 3.3 punktų apėjimas. Penktajame kaltinime nurodytas elgesys, t. y. siūlymas išsinuomoti privatų butą, taip pat neabejotinai buvo nederamas ir šiuo aspektu netinkamas.

187.

Nors kai kurios nustatytos faktinės aplinkybės savaime reiškė tam tikro sunkumo pažeidimą, bet kuriuo atveju aišku, kad visuma jų įrodo visišką galiojančių taisyklių nepaisymą. Visi šie veiksmai parodo bendrą požiūrį, liudijantį, kad K. Pinxten, eidamas EAR nario pareigas, norėjo naudotis jomis siekdamas išplėsti jam tenkančias lengvatas Sąjungos biudžeto sąskaita ( 137 ).

188.

Bylos medžiaga rodo, kad K. Pinxten akivaizdžiai buvo ne tik sunku suprasti jo pareigoms keliamus reikalavimus, bet ir nustatyti, kurios išlaidos dengiamos iš viešųjų lėšų, o kurias reikia padengti iš privačių lėšų. Taigi bylos medžiaga atskleidžia, pirma, kartotinį, gal net nuolatinį ir akivaizdų piktnaudžiavimą lengvatomis ir privilegijomis, susijusiomis su jo pareigomis EAR, visų pirma siekiant nepatirti privačių išlaidų ar išlaidų už laisvalaikio veiklą, nesusijusią su jo pareigomis EAR ir, antra, negebėjimą atsisakyti ankstesnės politinės karjeros ir ankstesnės įtakos Belgijos politikai.

189.

Tokiu elgesiu neabejotinai šiurkščiai pažeidžiami pagrindiniai principai, kuriais grindžiamos EAR nario pareigos, ir kurie išdėstyti iškilmingame įsipareigojime, kurio K. Pinxten prisiekė laikytis pradėdamas savo kadenciją: sąžiningumo, apdairumo ir nepriklausomumo pareigų.

190.

Kai kurie įvykiai, sudarantys šių kaltinimų pagrindą, pavyzdžiui, viešnagės Crans Montana ar Kuboje, medžioklė Šambore ir Ciergnon ar akivaizdžiai neatsakingas kuro kortelių naudojimas yra juo labiau nepriimtini, atsižvelgiant į EAR kaip Sąjungos „finansinės sąžinės“ vaidmenį. Iš tiesų galima kelti klausimą, kaip galima pasitikėti EAR auditu, jeigu jį atlikęs asmuo pats nesilaiko viešųjų lėšų naudojimo taisyklių. Faktines aplinkybes, kuriomis kaltinamas K. Pinxten, papildomai apsunkina tai, kad jis buvo asmuo, kuris faktiškai įsigudrino savaip pateikti kvietimus, kuriais grindė savo išlaidas, nors EAR nariai privalo užtikrinti, kad Sąjungos bendrajam interesui būtų visada teikiama pirmenybė asmeninių interesų atžvilgiu ( 138 ).

191.

K. Pinxten kaip pateisinimą nurodo tai, kad taisyklės buvo neaiškios ar kad jis bet kuriuo atveju laikėsi EAR vidaus taisyklių, kurios buvo taikomos faktinių aplinkybių susiklostymo laikotarpiu; jis visada gaudavo EAR pirmininko pritarimą ir kad kiti EAR nariai elgėsi taip pat. Net jei tai ir būtų tiesa, nors, tiesą pasakius, nieko panašaus, išskyrus pirmininko patvirtinimus, niekada nebuvo įrodyta, tai negali pateisinti jo elgesio.

192.

Pirma, kalbant apie taikytinų taisyklių aiškumą, jau įrodžiau, kad pagrindinės taisyklės, kurias pažeidė K. Pinxten, susijusios su oficialiais vizitais, kuro kortelių naudojimu ar politinės veiklos draudimu, buvo ne tik aiškios, bet ir puikiai jam žinomos. Be to, man atrodo akivaizdu, kad sąžiningumo, apdairumo ir nepriklausomumo principų, kuriuos K. Pinxten pažeidė, nebūtina detalizuoti antrinės teisės aktuose, kad būtų galima suprasti pačią jų esmę. Taip pat pritariu generalinio advokato L. A. Geelhoed požiūriui, išreikštam byloje Komisija / Cresson, kad „nėra visiškai įmanoma ir iš tikrųjų nėra naudinga bandyti nustatyti išsamius tinkamo elgesio viešojoje tarnyboje standartus. Visada atsiras atvejų, kai bus neįmanoma nustatyti, koks standartas buvo pažeistas, tačiau bus galima padaryti išvadą, kad toks elgesys vis dėlto prieštarauja bendrajam interesui <..>“ ( 139 ). Šiuo klausimu galima pažymėti, kad galimų pažeidimų sąrašas pagal SESV 286 straipsnį tikrai nėra baigtinis.

193.

Antra, kalbant apie tai, kad K. Pinxten prašymai sulaukdavo EAR pirmininko pritarimo, reikėtų priminti, kad, kaip Teisingumo Teismas, be to, konstatavo Sprendime Komisija / Cresson, K. Pinxten negali išvengti atsakomybės, prisidengdamas kito asmens leidimu ( 140 ). Taip pat reikėtų pažymėti, kad gauti leidimai buvo grindžiami informacija, kuri neretai buvo neišsami ar net neteisinga. Šiuo klausimu EAR pirmininko negalima kaltinti tuo, kad kilus abejonių jis nepaprašė papildomos informacijos. Iš tiesų Audito Rūmų pirmininko ir EAR narių santykiai yra ne hierarchiniai, o kaip lygus su lygiu, grindžiami gera valia ir pasitikėjimu. Tokiomis aplinkybėmis klausimas, kurį reikia kelti, yra ne tas, ar EAR pirmininkas įtarė K. Pinxten melavus, o tas, ar K. Pinxten buvo sąžiningas.

194.

Šiuo klausimu galima priminti, kad pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą „Sąjunga ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai padeda vykdydamos iš Sutarčių kylančias užduotis“. Vis dėlto Sąjunga nėra teorinė sąvoka. Tai tikrovė, kuriai ją sudarę žmonės suteikė konkrečią išraišką, įskaitant aukščiausio lygmens institucijų narius. Bet kuriuo atveju, net jei bylos aplinkybių laikotarpiu EAR vidaus taisyklės, susijusios su informacija, kuri turi būti pateikta grindžiant prašymą leisti vykti vizito, galbūt nebuvo labai griežtos ir šioje byloje nagrinėjamu atveju reikėtų laikyti, kad jų buvo laikytasi, vis dėlto tiesa ir tai, kad su minėtais prašymais susijęs elgesys aiškiai prieštaravo pagrindiniams principams, kuriais grindžiama K. Pinxten duota priesaika.

195.

Trečia, kalbant apie kitų EAR narių elgesį, net jei būtų įrodyta, kad kai kurie iš jų elgėsi panašiai ir, kartoju, šiuo tikslu nebuvo pateikta jokių įrodymų, reikia priminti, kad pagal teisėtumo principą niekas negali savo naudai remtis neteisėtumu, padarytu kito asmens naudai ( 141 ).

196.

Tokiomis aplinkybėmis esu priverstas daryti išvadą, kad K. Pinxten elgesys neatitiko EAR nariams nustatytų etikos ir reguliavimo įpareigojimų. Taip jis užsitraukė atsakomybę už šiurkštų etikos pareigų pažeidimą, kuris yra tam tikro sunkumo.

197.

Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo 2006 m. liepos 11 d. Sprendime Komisija / Cresson (C‑432/04, EU:C:2006:455) dėl Komisijos narių pagal SESV 245 straipsnio antrą pastraipą, iš esmės už su Komisijos nario pareigomis susijusių įsipareigojimų pažeidimą reikia taikyti SESV 286 straipsnio 6 dalyje numatytą sankciją ( 142 ). Nors EAR palieka Teisingumo Teismui diskreciją nustatyti tokios sankcijos pobūdį ir dydį, EAR nurodo, kad skiriant bet kokią sankciją reikėtų atsižvelgti į proporcingumo principą.

198.

Akivaizdu, kad sankcijų proporcingumo principas užtikrinamas konstituciniu lygmeniu Chartijos 49 straipsnio 3 dalyje. Šioje nuostatoje reikalaujama, kad bausmės griežtumas turi atitikti padarytą nusikalstamą veiką ( 143 ). Nors šioje byloje nereikia priimti jokio sprendimo dėl to, ar K. Pinxten yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, vis dėlto aišku, kad proporcingumo principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, taikomas skiriant sankcijas bet kurioje Sąjungos teisės srityje ( 144 ).

199.

Be to, sankcijų proporcingumo reikalavimas taip pat nustatytas EŽTT jurisprudencijoje. Visų pirma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) Papildomo protokolo Nr. 1 1 straipsnyje numatyta, kad „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe“.

200.

Siekiant nustatyti, ar ši teisė buvo pažeista, EŽTT jurisprudencijoje nurodyta, kad turi būti vertinama, ar piniginio pobūdžio sankcijos, įskaitant senatvės pensijos sumažinimą ar atėmimą, yra proporcingos. Tam reikia įvertinti, ar tarp bendruomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų užtikrinama teisinga pusiausvyra ( 145 ). Pagal EŽTT jurisprudenciją reikiama pusiausvyra neužtikrinama, jeigu atitinkamam asmeniui teks individuali ir per didelė našta ( 146 ).

201.

Kalbant konkrečiai apie senatvės pensijos sumažinimą ar atėmimą taip pat reikėtų pažymėti, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad tinkamu atveju nelaiko pensijų sumažinimo ar netgi visiško atėmimo pagal savo pobūdį nepagrįsta priemone ( 147 ). Kita vertus, tai, ar yra užtikrinta tinkama pusiausvyra, labai priklausys nuo konkretaus atvejo aplinkybių ir konkrečių veiksnių, galinčių nusverti svarstykles į vieną ar kitą pusę ( 148 ).

202.

Pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį, kadangi Chartijoje įtvirtintos teisės atitinka EŽTK užtikrinamas teises, jų esmė ir taikymo sritis yra tokia pati kaip ir EŽTK. Tai reiškia, jog dėl to, kad Chartijos 17 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodyta, kad „kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti paveldėtojams“, į ką tik mano nurodytus EŽTT reikalavimus būtina atsižvelgti aiškinant minimalią apsaugos ribą pagal Chartijos 17 straipsnį ( 149 ).

203.

Siekiant įvertinti, ar sankcija atitinka proporcingumo principą, pagal jurisprudenciją turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į atitinkamo asmens elgesį ( 150 ), pažeidimo, už kurį siekiama nubausti, pobūdį ir sunkumą ( 151 ), nagrinėjamų taisyklių pažeidimo trukmę ( 152 ) ir EAR kaip institucijai padarytą žalą ( 153 ). Galiausiai tai, kad atėmus senatvės pensiją asmuo nelieka be pragyvenimo lėšų ar apskritai kad tai neturi lemiamo poveikio asmens bendrai finansinei padėčiai, taip pat gali būti reikšmingas veiksnys vertinant atitinkamos sankcijos proporcingumą ( 154 ).

204.

Taikant šiuos principus EAR, galima teigti, kad iš tokias kaip K. Pinxten pareigas einančių asmenų tikimasi aukščiausių asmeninės etikos ir sąžiningumo standartų išlaikymo. Svarbu, kad tai būtų aišku. Žmonės iš prigimties yra silpni ir netobuli sutvėrimai, ir net patys sąžiningiausi bei gerbiamiausi yra linkę klysti ir priimti netinkamų sprendimų. Todėl atliekant bet kokią proporcingumo analizę būtina atsižvelgti į žmogišką faktorių, tad jei iš kandidatų į aukštas pareigas būtų reikalaujama tobulumo, nebūtų ko kviesti į tarnybą.

205.

Vis dėlto taikant SESV 286 straipsnio 6 dalį proporcingumo elementas yra neatsiejamas, nes, kaip jau pažymėjau, jos taikymas pateisinamas tik jeigu atitinkamo nario pažeidimai yra šiurkštūs. Vis dėlto, kaip jau ką tik nurodžiau, vertinant proporcingumą taip pat reikia atsižvelgti į žalą, kurią nario elgesys sukėlė ar sukels atitinkamai institucijai. Asmenims, sutikusiems eiti aukštas pareigas, taikoma ypatinga pareiga nesielgti taip, kad pakenktų patiems institucijos, kurioje jie dirba, tikslams. EAR iš esmės skirti užtikrinti, kad Sąjungos viešosios įplaukos būtų leidžiamos teisėtai ir efektyviai, tačiau šių tikslų deramai nesilaikoma, jeigu EAR nario elgesys akivaizdžiai prieštarauja tokiems tikslams ir dėl jo pakertamas visuomenės pasitikėjimas EAR gebėjimu ar net noru vykdyti savo įgaliojimus.

206.

Be minėtų principų, reikia priminti, kad, kalbant apie šioje byloje skirtiną sankciją, vienintelis realus precedentas yra byla Komisija / Cresson. Joje buvusi Komisijos narė buvo pripažinta kalta dėl favoritizmo, nes paskyrė savo draugą į konkrečias atsakingas pareigas, kurioms užimti jis neturėjo kvalifikacijos. Savo išvadoje generalinis advokatas L. A. Geelhoed nurodė, kad pažeidimas buvo pakankamai sunkus, kad iš E. Cresson būtų atimta visa pensija, tačiau laikėsi nuomonės, kad buvo pakankamai švelninančių aplinkybių, dėl kurių būtų pateisinama pensiją, užuot atėmus ją visą, sumažinti 50 % ( 155 ). Vis dėlto Teisingumo Teismas nenuėjo taip toli ir nurodė tik tiek, kad pats pažeidimo konstatavimas jau yra pakankama sankcija. Jis nusprendė, kad E. Cresson pensija nebus mažinama.

207.

Atsižvelgiant į tokį precedentą ir sankcijos vertinimui taikomus principus, laikantis proporcingumo principo, kokią sankciją reikėtų skirti šioje byloje?

208.

Pirmiausia reikėtų priminti, kad pats Sprendimas Komisija / Cresson buvo beprecedentis. Ir generalinio advokato išvadoje, ir Teisingumo Teismo sprendime vis dėlto nustatyti reikalaujami standartai, apie kuriuos tokias aukštas pareigas einantys asmenys kaip K. Pinxten, reikia daryti prielaidą, turėjo žinoti. Šiuo klausimu reikėtų pripažinti, kad nagrinėjamą pažeidimą lėmė ne tik daug pavienių ir šiurkščių veiksmų, bet ir veiksmai, kurių pasikartojimas, tenka apgailestauti, parodo akivaizdų šių standartų nepaisymą.

209.

Kitaip tariant, šioje byloje nustatytas elgesys rodo nuolatinį ir įžūlų įprastų elgesio taisyklių nesilaikymą, dėl kurio pažeidžiami pagrindiniai principai, kuriais grindžiamas visų Sąjungos institucijų narių įsipareigojimas elgtis sąžiningai, apdairiai ir nepriklausomai, kaip nurodyta SESV 285 ir 286 straipsniuose kalbant apie EAR.

210.

Be to, nors byla Komisija / Cresson buvo susijusi su vienu, reikia pripažinti, didelio masto favoritizmo veiksmu, K. Pinxten elgesys parodė, kad jis ne kartą ir kelerių metų laikotarpiu buvo pasirengęs piktnaudžiauti tarnyba siekdamas praturtėti arba puoselėdamas asmeninius interesus. Šiuo klausimu nuolatinis K. Pinxten dalyvavimas Belgijos politinės partijos veikloje yra nedovanotinas, o jo elgesys, susijęs su prašymais atlyginti įvairias išlaidas, pavyzdžiui, visos kelionės į Kubą, vizito į Crans Montana ir įvairių medžioklės ekspedicijų išlaidas, yra vienodai smerktinas. K. Pinxten akivaizdžiai piktnaudžiavo kuro kortelių sistema tenkindamas savo privačius poreikius, o pats atlaidžiausias jo siūlymo F. Mogherini išsinuomoti jam priklausantį butą paaiškinimas esant akivaizdžiam interesų konfliktui parodė neįtikėtinai prastą nuovoką.

211.

Be to, nors kai kurie iš minėtų veiksmų turėjo poveikį Sąjungos biudžetui, visi jie taip pat sukėlė pasekmes Sąjungos, o ypač EAR patikimumui ir viešam įvaizdžiui. Tai yra dar rimčiau, kalbant apie tokią instituciją kaip EAR, kurios legitimumas grindžiamas jos nepriklausomumu ir vaidmens svarba skatinant gerą valdymą ir pasitikėjimą tuo, kaip yra leidžiamos Sąjungos viešosios pajamos. Jeigu negalima pasitikėti, kad EAR narys laikysis aukštų standartų finansų klausimais, tai kenkia visai Sąjungos finansinės priežiūros sistemai ir yra žalinga pačiai institucijai, kurios narys jis yra.

212.

Galiausiai abejoju, ar kas gali sušvelninti K. Pinxten aplinkybes, išskyrus tai, kad jis dirbo 12 metų ir, reikia pripažinti, per šį laikotarpį padarė gerų darbų. Vis dėlto, pirma, kaip jau nurodžiau, pagrindinės taisyklės, kurios pažeistos, buvo aiškios ir puikiai žinomos bei suprantamos asmeniui, užimančiam tokias pareigas kaip K. Pinxten. Antra, nors K. Pinxten gavo leidimus kai kuriems vizitams ar išlaidoms, šie leidimai buvo grindžiami informacija, kuri dažnai buvo neišsami ar net neteisinga. Trečia, net jei būtų įrodyta (quod non), kad kai kurie kiti EAR nariai elgėsi panašiai kaip K. Pinxten, toks elgesys nesušvelnintų pažeidimo sunkumo. Ketvirta, taip pat pridurčiau, kad net jei teisės į pensiją atėmimas ir gali turėti realų finansinį poveikį K. Pinxten (bet argi tai ir nėra SESV 286 straipsnio 6 dalies tikslas?), reikia turėti omenyje, kad nagrinėjamas atėmimas yra susijęs tik su dalimi K. Pinxten profesinės veiklos, kuri, nepaisant dviejų kadencijų, yra gana trumpa, palyginti su visa jo karjera. Taigi tokiomis aplinkybėmis nemanau, kad atėmus iš K. Pinxten teisę į jo, kaip EAR nario, pensiją (net atimant ją visą) jis liktų be jokio pragyvenimo šaltinio.

213.

Dėl visų šių priežasčių K. Pinxten elgesį dera griežtai pasmerkti. Todėl laikausi nuomonės, kad pirmiau apibūdinti ir nustatyti pažeidimai yra pakankamai sunkūs ir suteikia pagrindą atimti iš K. Pinxten teisę į nemažą pensijos dalį ir kitas susijusias išmokas. Nors, kaip jau minėjau, esu pasirengęs pripažinti, kad K. Pinxten per savo kadenciją padarė nemažai gerų darbų, ir šis veiksnys savaime turi būti reikšmingas atliekant proporcingumo analizę, negalima pamiršti ir to, kad padaryta didelė institucinė žala.

214.

Visa tai rodo būtinybę skirti griežtą sankciją K. Pinxten už jo elgesį. Todėl siūlyčiau Teisingumo Teismui, įgyvendinant savo jurisdikciją pagal SESV 286 straipsnio 6 dalį, atimti iš K. Pinxten teisę į du trečdalius jo pensijos.

215.

Pirma, K. Pinxten prašo pateikti 2012–2018 m. EAR narių vizitų išlaidų ir visų šių narių transporto priemonių naudojimo vidaus audito ataskaitą. Man atrodo, kad toks prašymas turėtų būti atmestas, nes jo patenkinimas neduotų jokios naudos priimant sprendimą dėl jo paties elgesio.

216.

Antra, dėl K. Pinxten reikalavimo atlyginti žalą laikausi nuomonės, kad šis prašymas yra nepriimtinas per SESV 286 straipsnio 6 dalyje numatytą procedūrą. Bet kuriuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas pritartų mano analizei, toks prašymas būtų nepagrįstas.

217.

Kalbant apie bylinėjimosi išlaidas, pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi EAR prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš K. Pinxten, o jis bylą pralaimėjo, iš jo reikėtų priteisti bylinėjimosi išlaidas.

218.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, rekomenduoju Teisingumo Teismui: