–

Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola Pohjois‑Savo – Kainuu ry, atstovaujamos S. Kantinkoski ir L. Iivonen,

–

K. Ruhanen, atstovaujamo asianajaja P. Baarman,

–

Suomen riistakeskus, atstovaujamos S. Härkönen,

–

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos J. Heliskoski,

–

Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Nymann‑Lindegren, M. Wolff ir P. Ngo,

–

Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Falk, C. Meyer‑Seitz, H. Shev, J. Lundberg ir H. Eklinder,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Huttunen ir C. Hermes,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, 1992, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 102; klaidų ištaisymas, OL L 081, 2015, p. 5; toliau – Buveinių direktyva) 16 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola Pohjois‑Savo – Kainuu ry (toliau – Tapiola) inicijuotą bylą dėl Suomen riistakeskus (Suomijos laukinės faunos tarnyba, toliau – Tarnyba) sprendimų, kuriais patvirtintos vilkų medžioklės išimtys, teisėtumo.

3

Buveinių direktyvos 1 straipsnis „Apibrėžimai“ suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje:

<…>

Rūšies apsaugos būklė laikoma „palankia“, kai:

ir

ir

<…>“

4

Šios direktyvos 2 straipsnyje numatyta:

„1.   Šios direktyvos tikslas – padėti užtikrinti biologinę įvairovę, apsaugant natūralias buveines ir laukinę fauną bei florą europinėje valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis, teritorijoje.

2.   Priemonės, kurių imamasi pagal šią direktyvą, turi palaikyti ar atstatyti palankią Bendrijos svarbos natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros rūšių apsaugos būklę.

3.   Taikant priemones pagal šią direktyvą, atsižvelgiama į ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalavimus bei regionines ir vietines charakteristikas.“

5

Minėtos direktyvos 12 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės imasi reikiamų priemonių sukurti į IV priedo a dalį įrašytų gyvūnų rūšių griežtos apsaugos jų paplitimo areale sistemą, draudžiančią:

6

Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Jei nėra kitos priimtinos alternatyvos ir nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas netrukdo palaikyti atitinkamos rūšies populiacijų palankią apsaugos būklę jų natūralaus paplitimo areale, valstybės narės gali nukrypti nuo 12, 13 ir 14 straipsnių bei 15 straipsnio a ir b punktų:

7

Tarp tos pačios direktyvos IV priedo a punkte išvardytų „Bendrijos svarbos“ gyvūnų rūšių, „kurias būtina griežtai saugoti“, yra nurodytas „Canis lupus [(vilkas)] (išskyrus <…> Suomijos populiacijas šiaurės elnių valdymo teritorijose, kaip apibrėžta 1990 m. rugsėjo 14 d. Suomijos akto Nr. 848/90 dėl šiaurės elnių 2 dalyje)“.

8

Pagal metsästyslaki (615/1993) (Medžioklės įstatymas Nr. 615/1993), iš dalies pakeisto 2011 m. vasario 18 d. Įstatymu (159/2011) (toliau – Medžioklės įstatymas), 37 straipsnio trečią pastraipą vilkams taikoma nuolatinė apsauga.

9

Pagal šio įstatymo 41 straipsnio pirmą pastraipą Tarnyba gali leisti nukrypti nuo šio įstatymo 37 straipsnyje numatytos apsaugos, tik jei bus laikomasi šio įstatymo 41a–41c straipsniuose numatytų sąlygų. To paties įstatymo 41 straipsnio ketvirtoje pastraipoje patikslinama, kad Vyriausybės nutarimu gali būti nustatytos specialios taisyklės dėl išimties taikymo procedūros, nuostatų, taikomų kartu su išimtimi, pranešimo apie pasinaudojant išimtimi realiai sumedžiotus gyvūnus, išimties taikymo termino ir išimties taikymo sąlygų vertinimo, taip pat numatytos datos, kada galima nukrypti nuo 37 straipsnyje numatytos apsaugos. Pagal Medžioklės įstatymo 41 straipsnio penktą pastraipą gali būti nustatytas didžiausias gyvūnų skaičius, kurį naudojantis išimtimi galima sumedžioti per metus. Žemės ūkio ir miškų ministerija gali įsakymu nustatyti specialias taisykles, be kita ko, dėl didžiausio leidžiamų sumedžioti gyvūnų skaičiaus.

10

Medžioklės įstatymo 41a straipsnio trečioje pastraipoje, kuria į Suomijos teisę perkeltas Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies e punktas, numatyta:

„Išimtis dėl vilkų, lokių, ūdrų ir lūšių taip pat gali būti taikoma siekiant leisti atrankos būdu ir ribotais kiekiais gaudyti ar žudyti tam tikrus individus laikantis griežtai kontroliuojamų sąlygų.“

11

Remiantis Medžioklės įstatymo 41 straipsnio ketvirta pastraipa ir 41a straipsnio ketvirta pastraipa priimto Vyriausybės nutarimo (452/2013) 3 straipsnio pirmos pastraipos 1 punkte nurodyta, kad taikant šio įstatymo 41a straipsnio trečioje pastraipoje numatytą išimtį gali būti leista gaudyti arba žudyti vilkus šiaurės elnių valdymo teritorijose nuo spalio 1 d. iki kovo 31 d., o likusioje šalies dalyje – nuo lapkričio 1 d. iki kovo 31 d.; šio nutarimo 4 straipsnio trečioje pastraipoje patikslinama, kad taikant tokią išimtį leidžiama medžioti tik zonose, kuriose atitinkamos rūšies populiacija yra gausi.

12

Pagal Medžioklės įstatymo 41 straipsnio penktą pastraipą dėl 2015–2016 medžioklės metų priimtame Žemės ūkio ir miškų ministerijos įsakyme (1488/2015) nustatyta, kad, taikant minėto įstatymo 41a straipsnio trečioje pastraipoje numatytas išimtis, ne šiaurės elnių valdymo teritorijose galima leisti sumedžioti ne daugiau kaip 46 vilkus. Šios ministerijos įsakyme (1335/2016), priimtame dėl 2016–2018 medžioklės metų, nustatyta, kad kiekvienais iš šių dvejų metų, taikant Medžioklės įstatymo 41 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytas išimtis, galima leisti ne šiaurės elnių valdymo teritorijose sumedžioti ne daugiau kaip po 53 vilkus.

13

Remdamasi nacionalinės politikos didžiųjų plėšrūnų srityje raidos vertinimo rezultatais, Žemės ūkio ir miškų ministerija 2015 m. sausio 22 d. patvirtino naują vilkų populiacijos Suomijoje valdymo planą (toliau – vilkų populiacijos valdymo planas). Pagal šį planą, kurio tikslas yra atkurti ir palaikyti palankią vilkų populiacijos apsaugos būklę, minimalus gyvybingos vilkų populiacijos dydis – 25 veisimosi poros. Iš šio dokumento taip pat matyti, kad vilkų populiacija Suomijoje nėra sėkmingai valdoma, jei nepaisoma gaujų teritorijose gyvenančių ir dirbančių žmonių poreikių, ypač atsižvelgiant į tam tikromis aplinkybėmis didėjantį visuomenės pritarimą neteisėtai vilkų medžioklei. Taigi populiacijos valdymo išimtimis siekiama užtikrinti vietinės gaujos išlikimą ir palengvinti žmonių ir vilkų gyvenimą vienoje teritorijoje. Tuo vadovaujantis numatoma imtis veiksmų prieš žalą darančius individus ir taip išvengti neteisėto vilkų žudymo.

14

Vilkų populiacijos valdymo planas grindžiamas vilkų populiacijos valdymo vietos lygmeniu, t. y. atsižvelgiant į kiekvieną atskirą gaują, principu. Taigi, siekiant užtikrinti vilkų gaujos gyvybingumą pagal Įstatymo dėl medžioklės 41a straipsnio trečią pastraipą Tarnybos taikoma išimtis siejama su medžiotinų rūšies individų atranka. Jauni gaujos individai medžiojami taip, kad poveikis gaujos gyvybingumui būtų kuo mažesnis. Medžioklės tikslas turėtų būti individas, kuris daro žalą arba kenkia vilkų teritorijoje gyvenantiems žmonėms ar jų turtui.

15

Galiausiai išimtys turi būti susijusios su teritorijomis, kuriose atitinkamos rūšies populiacija yra gausi, ir negali viršyti Žemės ūkio ir miškų ministerijos nutarime nustatyto sumedžiojimo limito.

16

Dviem 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimais, taikydama išimtis pagal Medžioklės įstatymo 41 straipsnį ir 41a straipsnio trečią pastraipą, Tarnyba atitinkamai Risto Mustonen ir Kai Ruhanen leido laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 23 d. iki vasario 21 d. Šiaurės Savo regione (Suomija) sumedžioti iš viso septynis vilkus. Pirmu sprendimu leista sumedžioti du vilkus Juudinsalo (Suomija) gaujos teritorijoje ir du kitus vilkus teritorijoje, esančioje tarp Sukevos (Suomija) ir Laakajärvi (Suomija); antru sprendimu leista sumedžioti vieną vilką Vieremä‑Kajaani‑Sonkajärvi (Suomija) gaujos teritorijoje ir du vilkus Kiuruvesi‑Vieremä (Suomija) gaujos teritorijoje.

17

Grįsdama sprendimus, Tarnyba nurodė taikytinas teisės nuostatas ir populiacijos valdymo planą, apibūdino atitinkamų gaujų sudėtį ir aptarė vilkų padarytą žalą šunims ir kilusį vietos gyventojų susirūpinimą. Ji patikslino, kad griežta apsauga, grindžiama „žalai išvengti“ skirtų išimčių taikymu, neleido pasiekti ankstesniame valdymo plane aprašytų tikslų. Tarnybos teigimu, išimčių, taikomų siekiant valdyti vilkų populiaciją, tikslas buvo sukurti teisinį šios populiacijos valdymo metodą, kuris leistų imtis veiksmų prieš žalą darančius individus ir taip išvengti neteisėto vilkų žudymo.

18

Tarnyba pabrėžė, kad minėtų išimčių taikymas buvo geriausias galimas problemos sprendimas atitinkamose teritorijose, ir pridūrė, kad sprendimuose nurodytos geografinės ribos, sumedžiojimo limitai ir reikalavimas laikytis juose numatyto medžioklės būdo užtikrina, kad medžiojama atrankos būdu ir ribotais kiekiais.

19

Tarnyba taip pat nurodė, kad reikia vengti žudyti alfa patiną arba pažymėtus individus. Ji rekomendavo minėtų sprendimų adresatams taikytis į jaunus arba žalą darančius individus ir patikslino, kad jei, priėmus šiuos sprendimus, iki leidžiamos medžioklės pradžios datos valdžios institucijos konstatuos gaujos ir individų gaištamumą, į šią aplinkybę reikės atsižvelgti ir sumažinti leistų sumedžioti individų skaičių.

20

Dėl šių dviejų sprendimų Tapiola, Suomijos aplinkos apsaugos asociacija, pateikė skundus Itä‑Suomen hallinto‑oikeus (Rytų Suomijos administracinis teismas, Suomija). 2016 m. vasario 11 d. sprendimu šis teismas tuos skundus pripažino nepriimtinais motyvuodamas tuo, kad Tapiola neturi teisės pateikti skundo šioje byloje.

21

2017 m. gegužės 29 d. nutartimis Korkein hallinto‑oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas, Suomija) panaikino Itä‑Suomen hallinto‑oikeus (Rytų Suomijos administracinis teismas) sprendimus ir išnagrinėjo Tapiola pateiktus skundus.

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad vilkai yra rūšis, kuriai Suomijoje iškilusi didelė grėsmė. Vilkų skaičius pastaraisiais metais labai pakito, veikiausiai dėl brakonieriavimo. Kadangi išimtys, pagal kurias leidžiama žudyti vilkus vykdant vadinamąja medžioklę populiacijos valdymo tikslais, taikomos apibrėžtoje teritorijoje, jam kyla klausimas, ar, siekiant taikyti tokią išimtį pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies e punktą, šios rūšies apsaugos būklę reikia vertinti tik šioje teritorijoje, ar visoje valstybės narės teritorijoje. Jis taip pat klausia, kiek tokias išimtis galima pateisinti siekiu sumažinti brakonieriavimą ir kokią reikšmę turi tai, kad jos yra nacionalinio populiacijos valdymo plano dalis ir numatytos nacionalinės teisės aktuose, kuriuose nustatytas didžiausias individų skaičius, kurį galima kasmet sumedžioti nacionalinėje teritorijoje. Be to, jis prašo paaiškinti, kokią reikšmę, vertinant, ar esama priimtinos alternatyvos vilkų žudymui, turi tai, kad kontroliuoti brakonieriavimą yra sunku. Galiausiai jis siekia išsiaiškinti, ar siekiu išvengti žalos šunims ir pagerinti bendrą atitinkamos teritorijos gyventojų saugumo jausmą, galima pateisinti minėtos išimties taikymą.

23

Šiomis aplinkybėmis Korkein hallinto‑oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24

Klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies e punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama priimti sprendimus, kuriais taikomos šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punkte, siejamame su IV priedo a punktu, įtvirtinto draudimo tyčia žudyti vilkus išimtys, kad būtų vykdoma medžioklė populiacijos valdymo tikslais, kurios tikslas – kovoti su brakonieriavimu.

25

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Buveinių direktyvos 2 straipsnio 1 dalį jos tikslas – padėti užtikrinti biologinę įvairovę, apsaugant natūralias buveines ir laukinę fauną ir florą europinėje valstybių narių teritorijoje. Be to, pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 ir 3 dalis priemonės, kurių imamasi pagal šią direktyvą, yra skirtos palankiai Europos Sąjungos svarbos natūralių buveinių ir laukinės faunos ir floros rūšių apsaugos būklei palaikyti ar atkurti ir jomis atsižvelgiama į ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalavimus bei regionines ir vietines charakteristikas.

26

Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a ir d punktuose valstybės narės įpareigojamos imtis priemonių, būtinų įdiegti šios direktyvos IV priedo a punkte nurodytų gyvūnų rūšių griežtos apsaugos jų natūralaus paplitimo areale sistemą, uždraudžiant bet kokį tų rūšių individų gaudymą ar tyčinį žudymą gamtoje ir dauginimosi ir poilsio vietų būklės bloginimą ar jų naikinimą (2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Belovežo giria), C‑441/17, EU:C:2018:255, 230 punktas).

27

Norint perkelti šią nuostatą, būtina, kad valstybės narės ne tik priimtų visus teisės aktus, bet ir imtųsi konkrečių ir specialių apsaugos priemonių. Be to, pagal griežtos apsaugos sistemą reikalaujama priimti nuoseklias ir suderintas prevencinio pobūdžio priemones. Taigi tokia griežtos apsaugos sistema turi suteikti galimybę veiksmingai užkirsti kelią į Buveinių direktyvos IV priedo a dalį įrašytų gyvūnų rūšių dauginimosi ar poilsio vietų būklės bloginimui ar jų naikinimui (2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Belovežo giria), C‑441/17, EU:C:2018:255, 231 punktas).

28

Nors pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalį valstybėms narėms leidžiama nukrypti nuo šios direktyvos 12–14 straipsnių ir 15 straipsnio a ir b punktų, šiuo pagrindu nustatyta išimtis, jeigu ji leidžia šioms valstybėms narėms išvengti įsipareigojimų, susijusių su gamtinių rūšių griežtos apsaugos sistema, taikoma su sąlyga, kad nėra kito priimtino sprendimo ir ši išimtis netrukdo palaikyti palankios atitinkamos rūšies populiacijų apsaugos būklės jų natūralaus paplitimo areale.

29

Reikia konstatuoti, kad šios sąlygos susijusios su visais minėtos direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais.

30

Taip pat reikia pažymėti, kad Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalis, kurioje tiksliai ir išsamiai apibrėžiamos sąlygos, kuriomis valstybės narės gali nukrypti nuo šios direktyvos 12–14 straipsniuose ir 15 straipsnio a ir b punktuose nurodytų draudimų, yra direktyvoje numatytos apsaugos sistemos išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai (šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 20 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑6/04, EU:C:2005:626, 111 punktą ir 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo Komisija / Austrija, C‑508/04, EU:C:2007:274, 110 ir 128 punktus) ir pagal kurią dėl kiekvienos išimties sprendimą priimanti institucija turi įrodyti, kad yra tenkinamos nustatytos sąlygos (pagal analogiją žr. 2006 m. birželio 8 d. Sprendimo WWF Italia ir kt., C‑60/05, EU:C:2006:378, 34 punktą).

31

Be to, reikia pažymėti, kad canis lupus (vilkas) rūšis, išskyrus Suomijos populiacijas šiaurės elnių valdymo teritorijose, yra viena iš „Bendrijos svarbos“ gyvūnų rūšių, „kurias būtina griežtai saugoti“ ir kurios įtrauktos į Buveinių direktyvos IV priedo a punkte pateiktą sąrašą.

32

Galiausiai, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 40 punkte, Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „imti“ apima tiek atitinkamų rūšių individų gaudymą, tiek žudymą, todėl ši nuostata iš esmės gali būti pagrindas nustatyti išimtis, kurias taikant leidžiama žudyti šios direktyvos IV priedo a punkte nurodytų rūšių individus, laikantis joje numatytų konkrečių sąlygų.

33

Atsižvelgiant būtent į šias pirmines pastabas, reikia išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus.

34

Pirma, kalbant apie pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalį taikytos išimties tikslą, reikia pažymėti, kad nors šios nuostatos a–d punktuose nurodomi kiekvienos juose numatytos išimties tikslai, t. y. siekis apsaugoti laukinę fauną ir florą ir išsaugoti natūralias buveines (a punktas), siekis išvengti didelės žalos (b punktas), visuomenės sveikatos ir saugos interesas, taip pat svarbesnis viešasis interesas (c punktas), mokslo tiriamasis darbas ir švietimas, rūšių populiacijų atkūrimas ir reintrodukcija, taip nėra minėtos nuostatos e punkto atveju, nes šiame punkte nenurodomas joje įtvirtintos išimties tikslas.

35

Be to, Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies e punkte įtvirtintos išimtys turi atitikti papildomas sąlygas, palyginti su tomis, kurios numatytos šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalies a–d punktuose. Jos leidžia griežtai kontroliuojant atrankos būdu ir ribotais kiekiais imti arba laikyti ribotą tam tikrų į šios direktyvos IV priedą įrašytų rūšių individų skaičių.

36

Taigi Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies e punktas negali būti bendras teisinis pagrindas taikyti šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies išimtis, nes jei toks būtų, kiti minėtos direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai ir minėta griežtos apsaugos sistema netektų veiksmingumo.

37

Todėl Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies e punktu grindžiamos išimties tikslo iš esmės negalima painioti su šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalies a–d punktais grindžiamų išimčių tikslais, tad pirmąja minėta nuostata galima grįsti išimtį, tik jei antrosios nuostatos nėra svarbios.

38

Bet kuriuo atveju išimtys, taikomos remiantis minėtos direktyvos 16 straipsnio 1 dalimi, apskritai turi nesukelti pasekmių, kurios prieštarautų šio sprendimo 25 punkte primintiems jos tikslams.

39

Šiuo atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamomis išimtimis, kaip ir vilkų populiacijos valdymo planu, kurio dalis jos yra, siekiama sumažinti brakonieriavimą. Žalos šunims prevencijos ir bendro žmonių, gyvenančių šalia vilkų užimamos teritorijos, saugumo jausmo padidinimo užtikrinimas – šiuo atžvilgiu svarbios ir glaudžiai su šiuo tikslu susijusios priemonės, nes, Tarnybos manymu, tai įgyvendinus būtų prisidėta prie vietos gyventojų „visuomeninės tolerancijos“ vilkams didinimo ir atitinkamai neteisėtos medžioklės mažinimo.

40

Be to, iš Teisingumo Teismo klausimo, pateikto per posėdį, matyti, kad vilkų populiacijos valdymo planas, kuris buvo patvirtintas 2015 m., apėmė priemones ir projektus, skirtus palankiai šios rūšies apsaugos būklei pasiekti, ir kad leidžiant medžioti vilkų populiacijos valdymo tikslais buvo siekiama sustiprinti gyventojų palankumą vilkams ir atitinkamai sumažinti brakonieriavimą.

41

Taigi reikia priminti, kad tikslai, kuriais grindžiama išimtis, turi būti aiškiai, tiksliai ir pagrįstai nurodyti sprendime dėl išimties taikymo. Iš tiesų Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalimi pagrįsta išimtis gali būti taikoma tik tiksliai ir ad hoc, kad būtų tenkinami specifiniai poreikiai ir reaguojama į konkrečias situacijas (pagal analogiją žr. 2006 m. birželio 8 d. Sprendimo WWF Italia ir kt., C‑60/05, EU:C:2006:378, 34 punktą ir 2010 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑164/09, nepaskelbtas Rink., EU:C:2010:672, 25 punktą).

42

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, pirma, iš pagrindinėje byloje nagrinėjamų sprendimų dėl išimties taikymo turinio ir iš populiacijos valdymo plano, kurio dalis jie yra, matyti, kad, atsižvelgiant į Buveinių direktyvos tikslą, brakonieriavimas yra didelis iššūkis saugant nykstančias rūšis. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad bėgant metams vilkų skaičius Suomijoje gerokai svyravo, ir mano, kad šie svyravimai susiję su brakonieriavimu, kuris, atsižvelgiant į tai, kad vilkai nyksta, kelia grėsmę jų išsaugojimui. Be to, per teismo posėdį Tarnyba ir Suomijos vyriausybė patvirtino, kad kovos su brakonieriavimu galutinis tikslas – atitinkamos rūšies apsauga.

43

Taigi kova su brakonieriavimu galima remtis kaip priemone, padedančia palaikyti arba atkurti palankią atitinkamos rūšies apsaugos būklę, ir atitinkamai tikslu, kurį apima šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalies e punktas.

44

Antra, kalbant apie pagal šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalies e punktą patvirtintų išimčių tinkamumą įgyvendinti siekiamą tikslą, reikia pabrėžti, kad atsižvelgiant į tai, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamos išimtys buvo bandymas, siekiant patikrinti, ar ribotas leidimas teisėtai medžioti galėtų sumažinti brakonieriavimą ir in fine pagerinti vilkų populiacijos apsaugos būklę, jų tinkamumas pasiekti šiuos tikslus tokiomis aplinkybėmis, kokiomis buvo prašoma jas taikyti, tuo metu, kai Tarnyba jas patvirtino, buvo neaiškus.

45

Tokiomis aplinkybėmis, kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados 62 punkte, nacionalinės valdžios institucija, remdamasi nuosekliais moksliniais duomenimis, prireikus įskaitant ir lyginamuosius duomenis, susijusius su medžioklės populiacijos valdymo tikslais poveikiu vilkų apsaugos būklei, turi patvirtinti hipotezę, kad leidimas medžioti populiacijos valdymo tikslais iš tikrųjų gali sumažinti neteisėtą medžioklę, ir tiek, kad, atsižvelgiant į numatytų išimčių skaičių ir naujausias neteisėtai sumedžiotų gyvūnų skaičiaus prognozes, padarytų bendrą teigiamą poveikį vilkų populiacijos apsaugos būklei.

46

Šiuo atveju Tarnyba teigia, kad yra įrodyta, jog medžioklė valdymo tikslais gali sumažinti brakonieriavimą, o Tapiola ir Europos Komisija tai ginčija. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nėra jokių mokslinių įrodymų, jog teisėta saugomos rūšies medžioklė tiek sumažina brakonieriavimą, kad užtikrinamas bendras teigiamas poveikis vilkų apsaugos būklei. Taigi minėtas teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, turi galutinai nustatyti, ar šiuo atveju medžioklei populiacijos valdymo tikslais taikytos išimtys yra tinkamos, kad būtų pasiektas kovos su brakonieriavimu tikslas užtikrinant rūšies apsaugos interesą, ir ar šiuo požiūriu Tarnyba vykdė savo pareigas.

47

Antra, negalima taikyti išimties pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalį, jei šios išimties tikslas gali būti pasiektas kitu priimtinu būdu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Taigi tokia išimtis gali būti taikoma tik nesant alternatyvios priemonės, kuria būtų galima tinkamai pasiekti užsibrėžtą tikslą, laikantis minėtoje direktyvoje numatytų draudimų.

48

Šiuo atveju reikia manyti, jog vien to, kad egzistuoja tokia neteisėta veikla kaip brakonieriavimas ar kad kyla sunkumų ją kontroliuoti, neužtenka, kad valstybė narė būtų atleista nuo pareigos užtikrinti saugomų rūšių apsaugą pagal Buveinių direktyvos IV priedą. Atvirkščiai, esant tokiai situacijai, ji turi teikti pirmenybę tokios neteisėtos veiklos griežtai ir veiksmingai kontrolei ir imtis priemonių, kuriomis nepažeidžiami šios direktyvos 12–14 straipsniuose ir 15 straipsnio a ir b punktuose numatyti draudimai.

49

Be to, reikia pažymėti, jog pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad valstybės narės pateiktų tikslius ir tinkamus motyvus, pagrindžiančius, kad nėra kitokių priimtinų būdų įgyvendinti tikslus, kurių siekiama taikant nagrinėjamą išimtį (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija / Suomija, C‑342/05, EU:C:2007:341, 31 punktą).

50

Ši pareiga motyvuoti neįvykdoma, jei sprendime dėl išimties taikymo net neminima, jog nėra kito priimtino sprendimo, ir nenurodomi šiuo klausimu reikšmingi techniniai, teisiniai ir moksliniai aspektai (pagal analogiją žr. 2003 m. spalio 16 d. Sprendimo Ligue pour la protection des oiseaux ir kt., C‑182/02, EU:C:2003:558, 14 punktą ir 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Komisija / Malta, C‑557/15, EU:C:2018:477, 50 ir 51 punktus).

51

Turint mintyje tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, jog, kiek tai susiję su leidimais, išduotais taikant pagrindinėje byloje nagrinėjamas išimtis, kompetentingos nacionalinės institucijos turi įrodyti, kad, atsižvelgiant į reikšmingas mokslines ir technines žinias ir į konkrečias nagrinėjamos situacijos aplinkybes, nėra jokio kito priimtino būdo, kuris būtų tinkamas siekiamam tikslui įgyvendinti, laikantis Buveinių direktyvoje nustatytų draudimų.

52

Šiuo atveju nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra nieko, kas rodytų, jog Tarnyba įrodė, kad vienintelis būdas pasiekti tikslą, kuriuo remiamasi grindžiant populiacijos valdymo tikslais taikomas išimtis, yra leidimas pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies e punktą populiacijos valdymo tikslais sumedžioti tam tikrą skaičių vilkų.

53

Taigi, atrodo, kad sprendimai dėl tokių išimčių, kokios aptariamos pagrindinėje byloje, neatitinka reikalavimo tiksliai ir tinkamai pagrįsti tvirtinimą, kad nėra jokio kito priimtino būdo pasiekti nurodytą tikslą, apie kurį priminta šio sprendimo 49 punkte, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

54

Trečia, reikia įsitikinti, kad nagrinėjama išimtis nepažeidžia Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, pagal kurią ši išimtis negali pakenkti palankiai atitinkamų rūšių populiacijų išsaugojimo jų natūralaus paplitimo areale būklei.

55

Iš tiesų, palanki minėtų populiacijų apsaugos būklė jų natūralaus paplitimo areale yra būtina sąlyga, kad būtų galima taikyti minėto 16 straipsnio 1 dalyje numatytas išimtis (šiuo klausimu žr. 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo Komisija / Austrija, C‑508/04, EU:C:2007:274, 115 punktą).

56

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Buveinių direktyvos 1 straipsnio i punktą apsaugos būklė laikoma palankia, kai, pirma, atitinkamos rūšies populiacijos pokyčių duomenys rodo, kad ji pati pajėgi ilgą laiką išlikti kaip gyvybingas savo natūraliosios buveinės komponentas, antra, rūšies natūralaus paplitimo arealas nemažėja ir nėra pavojaus, kad sumažės ateityje, trečia, yra ir tikriausiai bus pakankamai didelė buveinė, kurioje jos populiacija galės išlikti ilgą laiką.

57

Taigi pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalį taikoma išimtis turi būti grindžiama kriterijais, apibrėžtais taip, kad būtų užtikrintas ilgalaikis atitinkamos rūšies populiacijos kintamumo ir stabilumo išsaugojimas.

58

Todėl, kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo išvados 79–82 punktuose, vertindamas minėto 16 straipsnio 1 dalimi grindžiamos išimties taikymą, kompetentinga nacionalinė valdžios institucija pirmiausia turi nacionaliniu arba prireikus biogeografinio regiono lygmeniu, kai šios valstybės narės teritorija apima kelis biogeografiniais regionus arba kai to reikalauja natūralaus rūšies paplitimo arealas, ir, jei įmanoma, tarpvalstybiniu lygmeniu įvertinti atitinkamų rūšių populiacijų apsaugos būklę ir, antra, galimą numatytų išimčių taikymo geografinį ir demografinį poveikį jai.

59

Be to, kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados 83 punkte, išimties taikymo poveikio vertinimas vietos populiacijos teritorijos lygmeniu paprastai yra būtinas tam, kad būtų nustatytas šios nuostatos poveikis atitinkamos populiacijos apsaugos būklei platesniu mastu. Iš tiesų, kadangi tokia išimtimi, kaip matyti iš šio sprendimo 41 punkte primintų argumentų, siekiama išspręsti specifinę problemą konkrečiu atveju, tokios išimties pasekmės gali būti juntamos visų pirma tam tikros vietovės, kuriai skirta ši nuostata, teritorijoje. Be to, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, populiacijos apsaugos būklė nacionaliniu ar biogeografiniu lygmeniu priklauso nuo bendro poveikio, kurį vietovėms daro skirtingos išimtys.

60

Kita vertus, priešingai, nei teigia Tarnyba, atliekant šį vertinimą negalima atsižvelgti į atitinkamos populiacijos natūralaus paplitimo arealo dalį, kuri apima tam tikras trečiosios valstybės teritorijos dalis, kai ta valstybė nėra įsipareigojusi griežtai saugoti Europos Sąjungos svarbos rūšis.

61

Todėl tokios išimties negalima patvirtinti neįvertinus atitinkamos rūšies populiacijų apsaugos būklės ir poveikio, kurį planuojama išimtis gali daryti tiek vietos, tiek šios valstybės narės teritorijos lygmeniu arba tam tikru atveju biogeografinio regiono lygmeniu, kai šios valstybės narės teritorija apima kelis biogeografinius regionus arba kai to reikia dėl natūralaus rūšies paplitimo arealo ir, jei įmanoma, tarpvalstybiniu lygmeniu.

62

Kiek tai susiję su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimais, reikia pridurti, pirma, kad populiacijos valdymo planas ir nacionalinės teisės aktas, kuriuose nustatytas didžiausias individų, kuriuos galima sumedžioti nacionalinėje teritorijoje per atitinkamus medžioklės metus, skaičius, gali būti svarbus veiksnys nustatant, kaip laikomasi šio sprendimo 54 punkte nurodyto reikalavimo, nes jie gali užtikrinti, kad atskirų išimčių bendras poveikis nebus kenksmingas atitinkamos rūšies populiacijų palankios apsaugos būklės išlaikymui arba atkūrimui.

63

Šiuo klausimu iš Tapiola ir Europos Komisijos pateiktų skaičių, kurių tikslumą turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, matyti, kad, viena vertus, 2015–2016 medžioklės metais naudojantis pagal nacionalinės teisės aktus medžioklei populiacijos valdymo tikslais taikomomis išimtimis, Suomijoje sumedžioti 43 ar 44 vilkai, pusė iš jų – veisimosi individai, kai nacionaliniu lygmeniu populiaciją sudaro nuo 275 iki 310 individų. Taigi dėl medžioklės populiacijos valdymo tikslais Suomijoje žuvo beveik 15 % visos vilkų populiacijos, tarp jų daug veisimosi individų. Kita vertus, populiacijos valdymo plane skaičiuojama, kad per metus neteisėtai sumedžiojama apytikriai 30 vilkų.

64

Vadinasi, dėl tokios medžioklės populiacijos valdymo tikslais nužudoma dar 13 arba 14 individų, be tų, kurie, remiantis apytikriais apskaičiavimais, jau žuvo dėl brakonieriavimo, todėl tokios medžioklės poveikis minėtai populiacijai galiausiai yra neigiamas.

65

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kyla abejonių, ar esant tokioms aplinkybėms, kokiomis taikomos pagrindinėje byloje nagrinėjamos išimtys, populiacijos valdymo planas ir nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatytas didžiausias individų skaičius, kurį galima sumedžioti per medžioklės metus, sudaro sąlygas laikytis šio sprendimo 54 punkte priminto reikalavimo; tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

66

Šiomis aplinkybėmis taip pat svarbu pabrėžti, kad pagal atsargumo principą, įtvirtintą SESV 191 straipsnio 2 dalyje, jei, išnagrinėjus geriausius turimus mokslo duomenis, lieka abejonių, ar tokia išimtis nepakenks palankios atitinkamos nykstančios rūšies populiacijų apsaugos būklės palaikymui ar atkūrimui, valstybė narė turi jos netvirtinti arba netaikyti.

67

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar remdamasi moksliniais duomenimis Tarnyba įrodė, kad teritorinių ir kiekybinių apribojimų, apibrėžiančių pagrindinėje byloje nagrinėjamas išimtis, pakako užtikrinti, kad jos nepakenks palankios atitinkamos nykstančios rūšies populiacijų apsaugos būklės palaikymui ar atkūrimui jų natūralaus paplitimo areale.

68

Antra, kiek tai susiję su nepalankios rūšies apsaugos būklės poveikiu galimybei leisti pasinaudoti išimtimi pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalį, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tokie nukrypimai galimi tik išimtiniais atvejais, kai tinkamai nustatyta, kad jie nepablogins palankios minėtų populiacijų apsaugos būklės arba netrukdys jos atkurti. Iš tiesų, Teisingumo Teismo nuomone, negalima atmesti galimybės, jog tam tikras riboto individų skaičiaus nužudymas gali neturėti jokios įtakos Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje numatytam tikslui palaikyti gerą vilkų populiacijos apsaugos būklę jų natūralaus paplitimo areale. Todėl tokia išimtis neturėtų įtakos atitinkamai rūšiai (2007 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija / Suomija, C‑342/05, EU:C:2007:341, 29 punktas).

69

Vis dėlto reikia pabrėžti, kad tokių išimčių taikymą atskirais atvejais reikia vertinti atsižvelgiant į atsargumo principą, apie kurį priminta šio sprendimo 66 punkte.

70

Ketvirta, pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies e punktą reikalaujama laikytis sąlygų, susijusių su tam tikrų rūšių individų, kuriuos galima imti ar laikyti, skaičiaus ribotumu ir apibrėžtumu, su tuo, kad juos galima imti ar laikyti atrankos būdu ir ribotais kiekiais ir tik tais atvejais, kai tai gali būti padaryta, ir su griežta šių sąlygų laikymosi kontrole.

71

Visų pirma, kalbant apie sąlygą, susijusią su apibrėžtu ir ribotu tam tikrų nurodytų rūšių individų skaičiumi, reikia pažymėti, kad kiekvienu atveju šis skaičius priklausys nuo rūšies populiacijos, jos apsaugos būklės ir biologinių savybių. Šis skaičius turi būti nustatomas remiantis tiksliomis geografinėmis, klimato, aplinkosaugos ir biologijos mokslo žiniomis, taip pat informacija, kuri leidžia įvertinti padėtį, susijusią su atitinkamos rūšies bendru metiniu veisimusi ir gaištamumu dėl natūralių priežasčių (pagal analogiją žr. 2006 m. birželio 8 d. Sprendimo WWF Italia ir kt., C‑60/05, EU:C:2006:378, 25 ir 29 punktus ir 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Komisija / Malta, C‑557/15, EU:C:2018:477, 62 punktą).

72

Taigi tam, kad taikant išimtį pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies e punktą leidžiamų sumedžioti gyvūnų skaičius atitiktų šią sąlygą, jis turi būti apibrėžtas taip, kad negalėtų daryti didelės neigiamos įtakos atitinkamos populiacijos struktūrai, net jei jis pats savaime nekenkia atitinkamų rūšių populiacijos palankiai apsaugos būklei natūraliame paplitimo areale. Šis skaičius turi būti ne tik griežtai ribotas atsižvelgiant į minėtus kriterijus, bet ir aiškiai nurodytas sprendimuose dėl išimčių taikymo.

73

Kalbant apie tam tikrų rūšies individų ėmimo ir laikymo atrankos būdu ir ribotais kiekiais sąlygas, reikia pažymėti, kad reikalaujama, jog aptariama išimtis apimtų kuo siauriau, konkrečiau ir veiksmingiau nustatytą individų skaičių, atsižvelgiant į jos tikslą. Taip pat, atsižvelgiant į aptariamos rūšies populiacijos lygį, apsaugos būklę ir biologinius požymius, gali būti būtina išimties taikymą susiaurinti taip, kad ji apimtų ne atitinkamą rūšį arba jos individų tipus ar grupes, o tik konkrečiai nurodytus individus.

74

Galiausiai, sąlyga, kad Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies e punktu grindžiamos išimtys būtų įgyvendinamos griežtai kontroliuojamomis sąlygomis, visų pirma reiškia, kad šios sąlygos ir tai, kaip prižiūrimas jų laikymasis, turi leisti užtikrinti, kad atitinkamų rūšių individų ėmimas arba laikymas būtų atrankinio pobūdžio ir vykdomas ribotais kiekiais. Taigi spręsdama dėl bet kokios šia nuostata pagrįstos išimties taikymo kompetentinga nacionalinė institucija turi įsitikinti, kad tenkinamos joje numatytos sąlygos, ir stebėti jos poveikį a posteriori. Nacionalinės teisės aktai turi užtikrinti, kad būtų veiksmingai ir laiku kontroliuojamas pagal šią nuostatą priimtų sprendimų dėl išimčių taikymo teisėtumas ir minėtų sprendimų vykdymas, įskaitant juos priimant nustatytų sąlygų, susijusių su vietovėmis, datomis, numatytų individų kiekiu ir tipais, laikymąsi (pagal analogiją žr. 2006 m. birželio 8 d. Sprendimo WWF Italia ir kt., C‑60/05, EU:C:2006:378, 47 punktą).

75

Šiuo atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad, pirma, pagrindinėje byloje nagrinėjamos išimtys buvo susijusios su riboto vilkų skaičiaus, t. y. septynių individų, sumedžiojimu. Kaip pažymėjo Komisija, siekiant nustatyti, ar tenkinamos Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies e punkte numatytos sąlygos, šį skaičių reikia vertinti atsižvelgiant į daugiau leidimo sumedžioti vilkus vykdant medžioklę populiacijos valdymo tikslais aplinkybių, kurios, kaip buvo priminta šio sprendimo 62–64 punktuose, kelia abejonių, ar buvo laikomasi šioje nuostatoje įtvirtintų reikalavimų.

76

Antra, pagrindinėje byloje nagrinėjamuose sprendimuose dėl išimties taikymo yra tam tikrų gairių, į kokius individus reikia taikytis, t. y. ar į jaunus, ar į tuos, kurie daro žalą.

77

Vis dėlto, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir per teismo posėdį pateiktų paaiškinimų, taikant šias išimtis leidimą gavusiems asmenims tik rekomenduojama sumedžioti tam tikrus individus ir vengti kitų, bet jie neįpareigojami to daryti. Todėl negarantuojama, kad naudojantis šiomis išimtimis nebus medžiojami veisimosi individai, kurie yra ypač svarbūs atsižvelgiant į šio sprendimo 25 punkte primintus Buveinių direktyvos tikslus.

78

Trečia, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad per pagrindinėje byloje aptariamus medžioklės metus vykdant medžioklę populiacijos valdymo tikslais buvo sumedžiota 20 alfa patinų, nepaisant to, kad minėtuose sprendimuose dėl išimties taikymo pateiktose gairėse nurodyta to vengti; tai leidžia abejoti atrankiniu taikytų išimčių pobūdžiu, jų įgyvendinimo kontrolės veiksmingumu ir ribotu medžioklės pobūdžiu.

79

Taigi iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nėra aišku, kad sąlygos, kuriomis buvo taikomos pagrindinėje byloje nagrinėjamos išimtys, ir tai, kaip buvo kontroliuojama, ar jų laikomasi, leidžia užtikrinti atitinkamų rūšių individų paėmimo atrankinį ir ribotą pobūdį, kaip tai suprantama pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies e punktą, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

80

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus reikia atsakyti, kad Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies e punktą reikia aiškinti taip: pagal jį draudžiama priimti sprendimus, kuriais nukrypstama nuo draudimo žudyti vilkus, įtvirtinto šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punkte, siejamame su IV priedo a punktu, ir išimties tvarka leidžiama vykdyti medžioklę populiacijos valdymo tikslais, siekiant kovoti su brakonieriavimu, jei:

81

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos 16 straipsnio 1 dalies e punktą reikia aiškinti taip: pagal jį draudžiama priimti sprendimus, kuriais nukrypstama nuo draudimo žudyti vilkus, įtvirtinto šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punkte, siejamame su IV priedo a punktu, ir išimties tvarka leidžiama vykdyti medžioklę populiacijos valdymo tikslais, siekiant kovoti su brakonieriavimu, jei:

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra pagrindinėje byloje.