1

Apeliaciniu skundu Shanxi Taigang Stainless Steel Co. Ltd prašo panaikinti 2018 m. balandžio 23 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Shanxi Taigang Stainless Steel / Komisija (T‑675/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:209; toliau – skundžiamas sprendimas); juo Bendrasis Teismas atmetė jos ieškinį dėl 2015 m. rugpjūčio 26 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/1429, kuriuo importuojamiems Kinijos Liaudies Respublikos ir Taivano kilmės plokštiems šaltai valcuotiems nerūdijančiojo plieno produktams nustatomas galutinis antidempingo muitas (OL L 224, 2015, p. 10; toliau – ginčijamas reglamentas), panaikinimo iš dalies.

2

2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 343, 2009, p. 51, klaidų ištaisymas OL L 7, 2010, p. 22; toliau – pagrindinis reglamentas) 2 straipsnio „Dempingo nustatymas“ 7 ir 10 dalyse buvo nustatyta:

„7.   

<…>

10.   Eksporto kaina ir normalioji vertė palyginamos teisingu būdu. Šis palyginimas turi būti atliktas tuo pačiu prekybos lygiu, lyginant per kiek galima artimesnį laiką darytus pardavimus, atsižvelgiant į kitus skirtumus, turinčius įtakos kainų palyginamumui. Jeigu nustatytos normalioji vertė ir eksporto kaina nėra vienodo palyginamojo pagrindo, jos turi būti koreguojamos kiekvienu atveju individualiai, atsižvelgiant į besiskiriančius veiksnius, kurie, kaip tvirtinama arba įrodyta, turi įtakos kainoms ir kainų palyginamumui. <…>“

3

Apeliantė yra Kinijoje įsteigta bendrovė, iš esmės veikianti plieno produktų, būtent plokščių šaltai valcuotų nerūdijančio plieno produktų, gamybos ir platinimo rinkoje.

4

Po to, kai Eurofer, Association européenne de l’acier, ASBL (toliau – Eurofer) 2014 m. gegužės 13 d. pateikė skundą, Europos Komisija 2014 m. birželio 26 d. paskelbė Pranešimą apie antidempingo tyrimo dėl importuojamų Kinijos Liaudies Respublikos ir Taivano kilmės plokščių šaltai valcuotų nerūdijančio plieno produktų inicijavimą (OL C 196, 2014, p. 9).

5

Tyrimas dėl dempingo ir žalos Europos Sąjungos pramonei apėmė laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. Šiai žalai įvertinti reikšmingų tendencijų nagrinėjimas apėmė laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

6

Siekiant nustatyti dempingą ir žalos buvimą, pranešime apie tyrimo inicijavimą buvo numatyta vykdyti Kinijos ir Taivano eksportuojančių gamintojų bei Sąjungos gamintojų atranką. Apeliantė buvo pasirinkta kaip viena iš keturių Kinijos eksportuojančių gamintojų, kurie buvo atrinkti vykdant tyrimą.

7

Pranešime apie tyrimo inicijavimą Komisija suinteresuotosioms šalims pranešė ketinanti JAV vertinti kaip trečiąją rinkos ekonomikos valstybę (toliau – panaši valstybė), kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkte. Ji paragino suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas šiuo klausimu ir joms nurodė, kad, remiantis jos turima informacija, kitos rinkos ekonomikos valstybės, į kurias, pasirenkant panašias valstybes, galima atsižvelgti, yra Indijos Respublika, Pietų Afrikos Respublika, Korėjos Respublika ir Taivanas.

8

Apeliantė nepateikė prašymo, kad jai būtų suteiktas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios bendrovės statusas (toliau – SEM), remiantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktu. 2014 m. liepos 6 d. ji pateikė savo pastabas dėl panašios valstybės pasirinkimo; ji manė, kad JAV buvo netinkamas pasirinkimas, ir pasiūlė pasirinkti Taivaną. 2015 m. vasario 13 d. jos prašymu ji buvo išklausyta Komisijos.

9

2015 m. kovo 24 d. ši institucija priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2015/501, kuriuo importuojamiems Kinijos Liaudies Respublikos ir Taivano kilmės plokštiems šaltai valcuotiems nerūdijančiojo plieno produktams nustatomas laikinasis antidempingo muitas (OL L 79, 2015, p. 23). Šiame reglamente šešiems mėnesiams nuo 2015 m. kovo 26 d. buvo nustatytas 24,3 % laikinasis antidempingo muitas šių produktų eksportui, kurį vykdė apeliantė į Sąjungą.

10

Po kelių pasikeitimų raštais su apeliante, kuriuose pastaroji pakartojo savo prieštaravimą dėl veikiau JAV, o ne Taivano, kaip panašios valstybės pasirinkimo, Komisija 2015 m. rugpjūčio 26 d. priėmė ginčijamą reglamentą, kuriuo buvo iš dalies pakeistas Įgyvendinimo reglamentas 2015/501, ir minėtų produktų, gaminamų apeliantės, importui į Sąjungą nustatė 24,4 % antidempingo muitą.

11

2015 m. lapkričio 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės ieškinį dėl ginčijamo reglamento panaikinimo iš dalies.

12

2016 m. liepos 19 d. nutartimi Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininkas leido Eurofer įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

13

Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodė tris pagrindus. Pirmajame pagrinde, kurį sudaro dvi dalys, grindžiamos pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto pažeidimu, ieškovė visų pirma tvirtino, kad Komisija pažeidė šią nuostatą, kai JAV, bet ne Taivaną, pasirinko kaip panašią valstybę, ir subsidiariai, kad Komisija, nustatydama normaliąją vertę pagal šią nuostatą, neatliko koregavimų, būtinų dėl skirtumų, susijusių su gamybos procesu ir prieiga prie žaliavų. Savo antrajame pagrinde ieškovė tvirtino, kad Komisija pažeidė šio reglamento 2 straipsnio 10 dalį, nes neatliko būtino JAV eksportuojančių gamintojų vidaus transporto išlaidų koregavimo. Savo trečiajame pagrinde, suskaidytame į dvi dalis, ieškovė tvirtino, kad Komisija pažeidė minėto reglamento 3 straipsnio 2, 6 ir 7 dalis, pirma, kiek tai susiję su priežastinio ryšio tarp importo iš Kinijos bei Taivano ir jo poveikio Sąjungos pramonei vertinimu ir, antra, dėl to, kad šiai pramonei padarytą žalą susiejo su šiuo importu.

14

Bendrasis Teismas skundžiamu sprendimu atmetė visus šiuos ieškinio pagrindus, taigi ir visą ieškinį.

15

Apeliantė Teisingumo Teismo visų pirma prašo:

16

Subsidiariai apeliantė prašo Teisingumo Teismo grąžinti bylą nagrinėti Bendrajam Teismui ir atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

17

Komisija ir Eurofer Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

18

Grįsdama savo apeliacinį skundą apeliantė nurodo du pagrindus, grindžiamus klaidingu pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto aiškinimu.

19

Savo apeliacinio skundo pirmajame pagrinde apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 34–37 punktuose klaidingai aiškino pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto antros pastraipos antrąjį sakinį, kiek tai susiję su panašios valstybės pasirinkimu.

20

Grįsdama šį pagrindą apeliantė tvirtina, kad iš šios nuostatos formuluotės, kurioje įtvirtinta, kad, „kada tinkama, pasirenkama trečioji rinkos ekonomikos valstybė, kuri yra to pačio [paties] tyrimo objekt[as]“, aiškiai matyti, jog Komisija turi pareigą kaip panašią valstybę pasirinkti valstybę, kuri yra to paties antidempingo tyrimo objektas, jei tokia valstybė egzistuoja, o vienintelė išimtis, numatyta žodžių junginyje „kada tinkama“, yra tuomet, kai ši valstybė nėra tinkama. Pastaruoju atveju Komisija turėtų konstatuoti, kad minėta valstybė nėra tinkama, ir paaiškinti motyvus. Vis dėlto iš minėtos nuostatos nematyti, jog tam, kad valstybė būtų pasirinkta kaip tinkama, tyrimo objektu esanti valstybė turi būtinai būti „labiausiai“ tinkama, jei galimi kiti variantai.

21

Vis dėlto Bendrasis Teismas palaikė tokį aiškinimą, kai skundžiamo sprendimo 37 punkte nurodė, kad Komisija teisingai atliko lyginamąją analizę tarp JAV ir Taivano tam, kad nustatytų, kuri iš jų yra labiausiai tinkama panaši valstybė, nors Taivanas, priešingai nei JAV, buvo to paties tyrimo objektas kaip ir Kinijos Liaudies Respublika.

22

Iš esmės nuspręsdamas, kad kai galimi kiti variantai pasirenkama trečioji rinkos ekonomikos valstybė, kuri yra to paties tyrimo objektas, jeigu ji yra labiausiai tinkama valstybė, Bendrasis Teismas į pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto antros pastraipos antrąjį sakinį įterpė papildomą sąlygą, kurios nėra šios nuostatos formuluotėje, o tai teisės požiūriu nėra priimtina, kaip matyti iš 2016 m. spalio 6 d. Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) Apeliacinės tarybos ataskaitos byloje „Europos Sąjunga – antidempingo priemonės Argentinos kilmės biodyzelinui“ (WT/DS 473/AB/R, 6.30 punktas). Kita vertus, dėl Bendrojo Teismo pateikto aiškinimo minėta nuostata netektų prasmės ir joje numatyta teisinė pareiga, kada tinkama pasirinkti valstybę, kuri yra to paties tyrimo objektas, neturėtų objekto. Iš tiesų pareiga pasirinkti labiausiai tinkamą panašią valstybę jau kyla iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto antros pastraipos pirmojo sakinio, todėl neturėtų būti laikoma, kad šios pastraipos antrajame sakinyje tik pakartojama ta pati pareiga.

23

Be to, apeliantė tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 30–33 punktuose minėti 1991 m. spalio 22 d. Sprendimas Nölle (C‑16/90, EU:C:1991:402), 2012 m. kovo 22 d. Sprendimas GLS (C‑338/10, EU:C:2012:158, 29 punktas) ir 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Fliesen-Zentrum Deutschland (C‑687/13, EU:C:2015:573) susiję su situacijomis, kai nebuvo rinkos ekonomikos valstybės, kuri būtų to paties tyrimo objektas. Taigi šie sprendimai reikšmingi tik aiškinant pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto antros pastraipos pirmąjį sakinį, kuriame reglamentuojama galimybė pasirinkti panašią valstybę, kai nėra rinkos ekonomikos valstybės, kuri būtų to paties tyrimo objektas, bet ne aiškinant šios pastraipos antrąjį sakinį.

24

Galiausiai apeliantė iš esmės tvirtina, kad, priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 37 punkte, pareigos pasirinkti valstybę, kuri būtų to paties tyrimo objektas, kaip panašią valstybę laikymasis nekelia pavojaus dėl Sąjungos institucijoms tenkančios pareigos pabandyti surasti panašią valstybę, kurioje panašaus produkto kaina susidarė dėl kuo panašesnių į eksporto valstybės aplinkybių. Pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto antros pastraipos antrąjį sakinį ir, konkrečiau kalbant, dėl žodžių „kada tinkama“ naudojimo trečioji valstybė, kuri yra to paties tyrimo objektas, negali būti pasirinkta kaip panaši valstybė, jeigu ji nebūtų tinkama, o taip būtų tuomet, jei kaina joje nebūtų susidariusi kuo panašesnėmis į eksporto valstybės aplinkybėmis.

25

Dėl Bendrojo Teismo tariamai padarytos teisės klaidos pasekmių apeliantė iš esmės tvirtina, kad faktinės aplinkybės yra pakankamai aiškios, kad leistų Teisingumo Teismui pačiam priimti galutinį sprendimą dėl ginčo. Iš tiesų neturėtų būti ginčijama, kad nagrinėjamu atveju buvo rinkos ekonomikos valstybių, kurios yra tyrimo objektas, t. y. Taivanas. Komisija niekada netvirtino, kad šis valstybė narė tinkama. Ji tik teigė, kad JAV yra tinkamesnis pasirinkimas. Todėl Komisija teisiškai privalėjo pasirinkti Taivaną kaip panašią valstybę, o dėl šios pareigos nesilaikymo turėjo būti panaikintas ginčijamas reglamentas.

26

Komisija mano, kad apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą ir bet kuriuo atveju kaip nereikšmingą. Eurofer, kuri abejoja dėl šio pagrindo priimtinumo tiek, kiek jis atitinka kaltinimą, kuris nebuvo nurodytas ieškinyje pirmojoje instancijoje ir buvo pateiktas tik dubliko Bendrajame Teisme etape, taip pat mano, kad minėtas pagrindas bet kuriuo atveju turi būti atmestas kaip nereikšmingas ir nepagrįstas.

27

Nesant reikalo priimti sprendimo dėl šio pagrindo priimtinumo, jį bet kuriuo atveju reikia atmesti kaip nepagrįstą.

28

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto pirmąją pastraipą importuojant iš ne rinkos ekonomikos valstybių, nukrypstant nuo šio reglamento 2 straipsnio 1–6 dalių, normalioji vertė iš principo apskaičiuojama pagal trečiosios rinkos ekonomikos valstybės kainą arba apskaičiuotą vertę, t. y. taikant panašios valstybės metodą (2015 m. rugsėjo 10 d. SprendimoFliesen-Zentrum Deutschland, C‑687/13, EU:C:2015:573, 48 punktas ir 2018 m. vasario 28 d.SprendimoKomisija / Xinyi PV Products (Anhui) Holdings, C‑301/16 P, EU:C:2018:132, 64 punktas). Minėto reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto antros pastraipos pirmame sakinyje numatyta, kad panaši valstybė parenkama pagrįstu būdu ir tinkamai atsižvelgiant į visą per atranką pateiktą patikimą informaciją, o jos antrajame sakinyje numatyta, kad, kada tinkama, pasirenkama trečioji rinkos ekonomikos valstybė, kuri yra to paties tyrimo objektas.

29

Apeliantės nurodyti argumentai siekiant pagrįsti jos apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą grindžiami atskirtu minėto 2 straipsnio 7 dalies a punkto antros pastraipos antrojo sakinio aiškinimu. Komisija iš esmės teigia, kad šis antrasis sakinys turi būti siejamas su šios pastraipos pirmu sakiniu, kaip jis yra aiškinamas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, nes, priešingai, nei, panašu, tvirtina apeliantė, šis pirmas sakinys yra reikšmingas ir tuomet, kai rinkos ekonomikos valstybė yra to paties tyrimo objektas.

30

Šiuo klausimu iš šios jurisprudencijos matyti, kad panašios valstybės pasirinkimas priskiriamas plačiai Sąjungos institucijų diskrecijai, kurią jos turi bendros prekybos politikos srityje, atsižvelgdamos į ekonominių ir politinių situacijų, kurias turi išnagrinėti, sudėtingumą (šiuo klausimu žr. 1991 m. spalio 22 d. Sprendimo Nölle, C‑16/90, EU:C:1991:402, 11 punktą; 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimo Rotexchemie, C‑26/96, EU:C:1997:261, 10 punktą ir 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Fliesen-Zentrum Deutschland, C‑687/13, EU:C:2015:573, 44 punktą).

31

Kita vertus, iš minėtos jurisprudencijos taip pat matyti, kad panaši valstybė turi būti pasirinka pagrįstu būdu ir tinkamai atsižvelgiant į visą atrankos metu pateiktą patikimą informaciją, o Sąjungos teismai turi patikrinti, ar vertindamos pasirinktos valstybės panašumą kompetentingos Sąjungos institucijos nepraleido esminių aplinkybių ir ar byloje surinkta informacija nagrinėta pakankamai rūpestingai, kad būtų galima manyti, jog normalioji vertė nustatyta tinkamai ir būdu, kuris nėra nepagrįstas. Šiuo tikslu minėtos institucijos, atsižvelgdamos į egzistuojančias alternatyvas, turi stengtis parinkti tokią trečiąją valstybę, kurioje panašaus produkto kainą formuoja į eksporto valstybėje egzistuojančias kiek įmanoma panašesnės sąlygos, su sąlyga, kad ši trečioji valstybė yra rinkos ekonomikos valstybė (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 22 d. Sprendimo GLS, C‑338/10, EU:C:2012:158, 21 ir 22 punktus; taip pat 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Fliesen-Zentrum Deutschland, C‑687/13, EU:C:2015:573, 49 ir 51 punktus).

32

Taigi iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto antros pastraipos darytina išvada, kad jei remiantis turima patikima informacija galima pasirinkti kelias valstybes, kompetentinga institucija atlieka šių valstybių lyginamąją analizę ir pasirenka tą, kurioje produkto, panašaus į nagrinėjamą, kaina susidarė dėl kuo panašesnių į eksporto valstybės aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, priešingai, nei iš esmės tvirtina apeliantė, minėtos pastraipos antruoju sakiniu neatmetama galimybė šiai institucijai, kuri įgyvendina savo diskreciją remiantis šio sprendimo 31 punkte priminta jurisprudencija, atlikti tokią lyginamąją analizę, įskaitant tada, kai rinkos ekonomikos valstybė yra to paties tyrimo objektas, ir šiuo pagrindu pasirinkti labiau tinkamą valstybę.

33

Taigi, iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto antros pastraipos antrojo sakinio matyti, kad jei rinkos ekonomikos valstybė yra to paties tyrimo objektas, kompetentinga institucija tarp galimų pasirinkimo variantų turi į tai atsižvelgti ir rūpestingai išnagrinėti, ar ši valstybė yra tinkamas pasirinkimas. Nors nagrinėjamu atveju apeliantė tvirtina, kad Komisija neteigė, jog Taivanas nėra tinkamas pasirinkimas, ji neginčija išvados, Bendrojo Teismo iš esmės pateiktos skundžiamo sprendimo 34 ir 35 punktuose, kad Komisija šiuo atveju išnagrinėjo šių valstybių, kaip galimų alternatyvų, situaciją.

34

Iš to kas išdėstyta, darytina išvada, kad, kaip skundžiamo sprendimo 37 punkte teisingai ir, priešingai, nei tvirtina apeliantė, konstatavo Bendrasis Teismas, Komisija neprivalėjo pasirinkti Taivano kaip tinkamos panašios valstybės vien dėl to, kad tai trečioji rinkos ekonomikos valstybė, kuri yra to paties tyrimo, kaip ir Kinija, objektas, o tai būtų neleidę šiai institucijai atsižvelgti į kitas pasirinkimo galimybes ir atlikti šios ir kitų galimų variantų (nagrinėjamų atveju – JAV) lyginamosios analizės tam, kad galėtų nustatyti labiausiai tinkamą iš dviejų valstybių. Bet koks priešingas aiškinimas pažeistų ne tik šios institucijos diskreciją pasirinkti panašią valstybę, bet ir, kaip teisingai skundžiamo sprendimo 37 punkte nurodė Bendrasis Teismas, minėtos institucijos pareigą, primintą šio sprendimo 32 punkte, atsižvelgiant į turimas alternatyvas pabandyti surasti trečiąją rinkos ekonomikos valstybę, kurioje panašaus produkto kaina susidarė dėl kuo panašesnių į eksporto valstybės aplinkybių.

35

Šią išvadą patvirtina 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 3283/94 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 349, 1994, p. 1), kuriuo į Sąjungos bazines taisykles antidempingo srityje buvo įtrauktas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto antros pastraipos antrajame sakinyje įtvirtintas reikalavimas, genezės analizė. Iš tiesų Komisijos pateikto pasiūlymo dėl Reglamento Nr. 3283/94 priėmimo (COM (1994) 414 final) motyvų santraukoje dėl šios nuostatos, kurios Sąjungos teisės aktų leidėjo priimta galutinė formuluotė atitinka tą, kurią pasiūlė Komisija, nurodyta, kad renkantis panašią valstybę pirmenybė „gali“ būti teikiama valstybei, dėl kurios atliekamas tas pats tyrimas, jei tenkinami pagrįstumo kriterijai, o tai reiškia pareigos pasirinkti šią valstybę nebuvimą.

36

Priešingai, nei tvirtina apeliantė, šio sprendimo 32–34 punktuose pateiktas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto antros pastraipos antrojo sakinio aiškinimas nelemia nei pridėjimo prie šio antrojo sakinio sąlygos, kurios joje nėra, nei atėmimo iš jo veiksmingumo, bet jis atliekamas bendrai taikant šio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto antrą pastraipą.

37

Iš to darytina išvada, kad tiek, kiek Bendrasis Teismas neįtraukė papildomos sąlygos į pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto antros pastraipos antrąjį sakinį, reikia atmesti ir apeliantės argumentą, kad iš 2016 m. spalio 6 d. PPO Apeliacinės tarybos ataskaitos byloje „Europos Sąjunga – antidempingo priemonės Argentinos kilmės biodyzelinui“ (WT/DS 473/AB/R), susijusios su Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo (GATT) (OL L 336, 1994, p. 103; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 205), pateikto PPO steigimo sutarties (OL L 336, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 82) 1A priede, 2.2.1.1 aiškinimu, darytina išvada, kad nėra teisiškai pagrįsta pridėti sąlygą, kurios nėra pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto antros pastraipos antrajame sakinyje.

38

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad apeliacinio skundo pirmasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

39

Apeliacinio skundo antrajame pagrinde apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą, kai skundžiamo sprendimo 60–65 punktuose nusprendė, kad nereikia atlikti koregavimų dėl gamybos procesų ir prieigos prie žaliavų skirtumų, konstatuotų Kinijoje, pagal šią nuostatą apskaičiuojant normaliąją vertę.

40

Bendrojo Teismo tame sprendime pateiktas sprendimo būdas iš principo panaikintų ne rinkos ekonomikos valstybės eksportuojančių gamintojų, neatitinkančių sąlygų, kad galėtų pasinaudoti SEM, galimybę prašyti pakoreguoti normaliąją vertę dėl tokių skirtumų pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą, nors taikant 2012 m. spalio 10 d. Sprendimą Shanghai Biaowu High-Tensile Fastener ir Shanghai Prime Machinery / Taryba (T‑170/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:531, 123 punktas) ir 2015 m. balandžio 29 d. Sprendimą Changshu City Standard Parts Factory ir Ningbo Jinding Fastener / Taryba (T‑558/12 ir T‑559/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:237, 110 punktas) šie eksportuojantys gamintojai jau nebeturi galimybės prašyti koregavimų dėl tokių skirtumų remiantis šio reglamento 2 straipsnio 10 dalimi.

41

Toks sprendimas, pagal kurį minėti eksportuojantys gamintojai iš esmės prarastų teisę prašyti koregavimų, prieštarautų Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo 2.4 straipsniui, kuris atitinka pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį ir kuriame numatyta pareiga atlikti tinkamą eksporto kainos ir normaliosios vertės palyginimą, taip pat atlikti koregavimus dėl skirtumų, turinčių poveikį kainų palyginimui. Savo 2016 m. sausio 18 d. ataskaitoje byloje „Europos Bendrijos. Galutinės antidempingo priemonės, taikomos tam tikroms geležinėms ir plieninėms tvirtinimo detalėms iš Kinijos (WT/DS 397/AB/R, 5.207 ir 5.215 punktai) PPO apeliacinė taryba aiškiai nurodė, kad ši pareiga taikoma visiems antidempingo tyrimams, įskaitant tuos atvejus, kai normalioji vertė nustatoma remiantis panašia valstybe.

42

Be to, priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas, tai, kad apeliantė nepateikė prašymo, kad įgytų SEM statusą, neturi reikšmės siekiant nustatyti ar koregavimo prašymas pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą yra pateisinamas.

43

Be to, nors 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendime Fliesen-Zentrum Deutschland (C‑687/13, EU:C:2015:573, 48 punktas), Bendrojo Teismo cituotame skundžiamo sprendimo 60 punkte, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkte siekiama išvengti ne rinkos ekonomikos valstybėse nusistovėjusių kainų ir sąnaudų, nes jos nėra normalių rinkoje veikiančių jėgų rezultatas, jis vis dėlto neišsakė nuomonės dėl klausimo ar galima atlikti koregavimus dėl aplinkybių, kurias lemia tokios jėgos, kaip antai skirtumai dėl natūralaus lyginamojo pranašumo. Tokia galimybė nebuvo atmesta ir 2015 m. balandžio 29 d. Sprendime Changshu City Standard Parts Factory ir Ningbo Jinding Fastener / Taryba (T‑558/12 ir T‑559/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:237, 110 punktas), cituotame skundžiamo sprendimo 61 punkte.

44

Nors apeliantė neginčija, kad koregavimai turėjo būti atlikti siekiant neutralizuoti iškraipymus, konstatuotus ne rinkos ekonomikos valstybėje, ji vis dėlto teigia, kad tai nepašalina galimybės atlikti koregavimus, remiantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktu ar 2 straipsnio 10 dalimi, atsižvelgiant į skirtumus, kurie turi įtakos kainų palyginimui ir kuriuos lemia minėtos jėgos, kitaip tariant tuos, kurių nesukėlė iškraipymai.

45

Šiuo klausimu savo 2016 m. sausio 18 d. ataskaitoje byloje „Europos Bendrijos. Galutinės antidempingo priemonės, taikomos tam tikroms geležinėms ir plieninėms tvirtinimo detalėms iš Kinijos (WT/DS 397/AB/RW, 5.207 ir 5.236 punktai) PPO apeliacinė taryba nurodė, kad nors už tyrimą atsakinga institucija neprivalo atlikti tokių koregavimų dėl skirtumų tarp ne rinkos ekonomikos valstybės eksportuotojos gamintojų sąnaudų ir panašios valstybės gamintojų sąnaudų, kai dėl to ši institucija turėtų į normaliąją vertę įtraukti šios pirmosios valstybės gamintojų iškreiptas sąnaudas, ji vis dėlto turi nustatyti, ar prašomas koregavimas turi tokį poveikį, ar ne.

46

Iš principo atmesdamas galimybę atlikti koregavimus dėl skirtumų, susijusių su prieiga prie žaliavų ir gamybos procesu, nors turėjo išnagrinėti ar pritarimas tokiam koregavimui būtų lėmęs iškreiptų sąnaudų įtraukimą ir (arba) ar kitos tokio koregavimo sąlygos buvo įvykdytos, Bendrasis Teismas pažeidė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą.

47

Komisija ir Eurofer mano, kad apeliacinio skundo antrasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas ir, Eurofer manymu, kaip bet kuriuo atveju nereikšmingas.

48

Apeliacinio skundo antrajame pagrinde apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes iš principo atmetė galimybę atlikti koregavimus dėl gamybos proceso ir prieigos prie žaliavų skirtumų, konstatuotų Kinijoje, nustatant normaliąją vertę pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą.

49

Šiuo klausimu iš apeliantės šiame pagrinde išdėstytų argumentų iš esmės matyti, kad ji pripažįsta, kaip Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 62 punkte, kad neturėtų būti reikalaujama, jog Komisija atliktų koregavimus, susijusius su aplinkybėmis, kurioms turėjo įtakos parametrai, kurių nelėmė rinkos jėgos. Vis dėlto apeliantė teigia, kad turėtų būti galima atlikti tokius koregavimas dėl skirtumų, kuriuos lemia tokios jėgos, ir iš esmės priduria, kad Bendrasis Teismas turėjo išnagrinėti, ar pritarimas prašomiems koregavimams lėmė iškreiptų sąnaudų įtraukimą į normaliąją vertę, t. y. ar šie koregavimai lėmė sąnaudų, kurioms turėjo įtakos parametrai, kurių nelėmė minėtos jėgos, įtraukimą į šią vertę, o to Bendrasis Teismas nepadarė.

50

Šiuo klausimu reikia vis dėlto pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 64 punkte padaręs išvadą, jog šiuo atveju nereikia atlikti koregavimų dėl gamybos proceso ir prieigos prie žaliavų skirtumų, konstatuotų Kinijoje nustatant normaliąją vertę pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą, Bendrasis Teismas to sprendimo 63 punkte konstatavo: kadangi Kinija klostantis faktinėms aplinkybėms nebuvo laikoma rinkos ekonomikos valstybe, o apeliantė nebuvo pateikusi prašymo dėl SEM statuso pripažinimo, niekas neparodo, kad aprūpinimas nikeliu ar įmonės, kuri neveikia rinkos ekonomikos sąlygomis, gamybos procesas nebuvo paveiktas parametrų, kurie nėra rinkos jėgų rezultatas.

51

Kaip nurodo Eurofer, apeliantė, kuri iš esmės ginčija galimybę atlikti tokius koregavimus atsižvelgiant į faktorius, kuriuos lemia rinkos jėgos, aiškiai neginčija nustatytų faktinių aplinkybių ir vertinimo, Bendrojo Teismo atlikto skundžiamo sprendimo 63 punkte, kuriame iš esmės buvo matyti, kad nagrinėjamu atveju prašomi koregavimai nėra susiję su tokiais faktoriais. Apeliantė a fortiori netvirtina ir to, kad šis konstatavimas yra iškreiptas.

52

Taigi apeliantės argumentus reikia atmesti kaip nereikšmingus ir nėra būtina nuspręsti dėl visų jos pateiktų argumentų, susijusių su šiuo apeliacinio skundo pagrindu. Todėl reikia atmesti apeliacinio skundo antrąjį pagrindą.

53

Taigi reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

54

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

55

Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal minėto reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė.

56

Kadangi Shanxi Taigang Stainless Steel bylą pralaimėjo, o Komisija ir Eurofer prašė priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas, reikia iš šios bendrovės priteisti išlaidas, susijusias su šiuo apeliaciniu skundu.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia: