–

B. Rust-Hackner, Ch. Gmoser, B. Plackner ir KL, atstovaujamų advokato N. Nowak,

–

LK, atstovaujamo advokato M. Poduschka,

–

MJ ir NI, atstovaujamų advokato P. Mandl,

–

Nürnberger Versicherung Aktiengesellschaft Österreich, UNIQA Österreich Versicherungen AG ir Allianz Elementar Lebensversicherungs-Aktiengesellschaft, atstovaujamų advokato P. Konwitschka,

–

DONAU Versicherung AG Vienna Insurance Group, atstovaujamos advokatų D. Altenburger ir G. Hoffmann,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos J. Schmoll,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Garofoli,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos H. Tserepa-Lacombe, K.-P. Wojcik ir G. Braun,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 1990 m. lapkričio 8 d. Tarybos antrosios direktyvos 90/619/EEB dėl įstatymų, norminių teisės aktų bei administracinių nuostatų, susijusių su tiesioginiu gyvybės draudimu, derinimo, apibrėžiančios nuostatas, padedančias veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas, ir iš dalies keičiančios Direktyvą 79/267/EEB (OL L 330, 1990, p. 50), iš dalies pakeistos 1992 m. lapkričio 10 d. Tarybos direktyva 92/96/EEB (OL L 360, 1992, p. 1) (toliau – Direktyva 90/619), 15 straipsnio 1 dalies, 1992 m. lapkričio 10 d. Tarybos direktyvos 92/96/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu gyvybės draudimu, derinimo, iš dalies keičiančios direktyvas 79/267/EEB ir 90/619/EEB (Trečioji gyvybės draudimo direktyva) (OL L 360, 1992, p. 1), 31 straipsnio, 2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo (OL L 345, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 6 t., p. 3) 35 straipsnio 1 dalies ir 36 straipsnio, taip pat dėl 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) (OL L 335, 2009, p. 1, klaidų ištaisymai OL L 219, 2014, p. 66 ir OL L 84, 2015, p. 74) 185 straipsnio 1 dalies ir 186 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant septynis ginčus; tris iš jų nagrinėja Landesgericht Salzburg (Zalcburgo apygardos teismas, Austrija), t. y. Barbara Rust-Hackner, Christian Gmoser ir Bettina Plackner ginčus su Nürnberger Versicherung Aktiengesellschaft Österreich (toliau – Nürnberger), o keturis – Bezirksgericht für Handelssachen Wien (Vienos komercinių bylų apylinkės teismas, Austrija), t. y. KL ir UNIQA Österreich Versicherungen AG (toliau – UNIQA) ginčą, LK ir DONAU Versicherung AG Vienna Insurance Group (toliau – DONAU) ginčą, MJ ir Allianz Elementar Lebensversicherungs-Aktiengesellschaft (toliau – Allianz) ginčą ir NI ir Allianz ginčą dėl teisės atsisakyti gyvybės draudimo sutarties apimties ir pasibaigimo termino.

3

Direktyvos 90/619, panaikintos Direktyva 2002/83, 15 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta:

„Kiekviena valstybė narė nustato, kad individualią gyvybės draudimo sutartį sudariusiam draudėjui suteikiamas 14–30 dienų laikotarpis nuo tada, kai jam buvo pranešta, kad sutartis yra sudaryta, per kurį jis tą sutartį gali nutraukti.

Draudėjo pranešimas apie sutarties nutraukimą atleidžia jį nuo visų būsimų įsipareigojimų pagal sutartį.

Kitos teisinės pasekmės ir nutraukimo sąlygos, ypač draudėjo informavimo apie sutarties sudarymą tvarka, nustatomos pagal sutarčiai taikomą teisę, kaip apibrėžta 4 straipsnyje.“

4

Direktyvos 92/96, taip pat panaikintos Direktyva 2002/83, 23 konstatuojamoji dalis buvo suformuluota taip:

„Bendrojoje draudimo rinkoje vartotojas turės platesnį ir įvairesnį sutarčių pasirinkimą; tam, kad ši įvairovė ir padidėjusi konkurencija būtų naudinga, jam turi būti suteikta visa informacija, kurios tik reikia, kad jis pasirinktų geriausiai jo poreikius atitinkančią sutartį; šis reikalavimas dėl informacijos yra tuo svarbus, kad įsipareigojimai gali būti labai ilgalaikiai; dėl to turi būti suderintos minimalios nuostatos, kad vartotojas gautų aiškią ir tikslią informaciją apie pagrindines jam siūlomų produktų charakteristikas, taip pat išsamią informaciją apie įstaigas, kurioms gali būti adresuojami visi draudėjų, apdraustųjų ar naudos gavėjų skundai.“

5

Direktyvos 92/96 31 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.   Prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjams turi būti suteikta bent II priedo A dalyje nurodyta informacija.

<…>

4.   Išsamias šio straipsnio ir II priedo taikymo taisykles nustato valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas.“

6

Šios direktyvos II priede „Informacija draudėjams“ buvo nustatyta:

„Toliau nurodyta informacija, kuri turi būti pateikta draudėjams prieš sudarant draudimo sutartį (A) arba draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu (B), privalo būti pateikta raštu aiškiai ir tiksliai, oficialia valstybės narės, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, kalba.

<…>

7

Direktyvos 2002/83, panaikintos Direktyva 2009/138, 46 ir 52 konstatuojamosios dalys buvo suformuluotos taip:

<…>

8

Direktyvos 2002/83 35 straipsnio „Nutraukimo laikotarpis“ 1 dalyje buvo nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė nustato, kad individualią [gyvybės] draudimo sutartį sudariusiam draudėjui suteikiamas 14–30 dienų laikotarpis nuo tada, kai jam buvo pranešta, kad sutartis yra sudaryta, per kurį jis tą sutartį gali nutraukti.

Draudėjo pranešimas apie sutarties nutraukimą atleidžia jį nuo visų būsimų įsipareigojimų pagal sutartį.

Kitos teisinės pasekmės ir nutraukimo sąlygos, ypač draudėjo informavimo apie sutarties sudarymą tvarka, nustatomos pagal sutarčiai taikomą teisę, kaip apibrėžta 31 straipsnyje.“

9

Šios direktyvos 36 straipsnis „Draudėjams teikiama informacija“ buvo suformuluotas taip:

„1.   Prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjams turi būti suteikta bent priedo III A dalyje nurodyta informacija.

<…>

4.   Išsamias šio straipsnio ir III priedo taikymo taisykles nustato valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas.“

10

Šios direktyvos III priede „Informacija draudėjams“ buvo nustatyta:

„Toliau nurodyta informacija, kuri turi būti pateikta draudėjams prieš sudarant draudimo sutartį (A) arba draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu (B), privalo būti pateikta raštu aiškiai ir tiksliai, oficialia valstybės narės, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, kalba.

<…>

11

Direktyvos 2009/138 79 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Vidaus draudimo rinkoje vartotojai turi platesnį ir įvairesnį sutarčių pasirinkimą. Tam, kad ta įvairovė ir didesnė konkurencija būtų naudinga, prieš sudarant sutartį ir per visą sutarties galiojimo laiką vartotojams turėtų būti suteikta visa informacija, kurios reikia, kad jie pasirinktų geriausiai jų poreikius atitinkančią sutartį.“

12

Šios direktyvos 185 straipsnyje „Draudėjams teikiama informacija“ numatyta:

„1.   Prieš sudarant gyvybės draudimo sutartį, draudėjui suteikiama bent 2–4 dalyse nustatyta informacija.

<…>

3.   Suteikiama toliau nurodyta informacija apie įsipareigojimą:

<…>

<…>

6.   2–5 dalyse nurodyta informacija pateikiama raštu aiškiai ir tiksliai, oficialia valstybės narės, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, kalba.

<…>

8.   Išsamias 1–7 dalių įgyvendinimo taisykles nustato valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas.“

13

Šios direktyvos 186 straipsnio „Nutraukimo laikotarpis“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės numato, kad individualias gyvybės draudimo sutartis sudariusiems draudėjams suteikiamas 14–30 dienų laikotarpis nuo tada, kai jiems buvo pranešta, kad sutartis yra sudaryta, per kurį jie sutartį gali nutraukti.

Draudėjų pranešimas apie sutarties nutraukimą atleidžia juos nuo visų būsimų įsipareigojimų pagal sutartį.

Kitos teisinės pasekmės ir nutraukimo sąlygos, ypač draudėjo informavimo apie sutarties sudarymą tvarka, nustatomos pagal sutarčiai taikomą teisę.“

14

Nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d. galiojusios redakcijos 1958 m. gruodžio 2 d.Bundesgesetz über den Versicherungsvertrag (Federalinis draudimo sutarties įstatymas) (BGBl. 2/1959, toliau – VersVG) 165a straipsnyje buvo nustatyta:

„(1)   Draudėjas turi teisę atsisakyti sutarties per dvi savaites nuo sutarties sudarymo dienos. Jei draudikas suteikia laikiną draudimo apsaugą, jis turi teisę į draudimo įmoką už atitinkamą apsaugos laikotarpį.

(2)   Jei draudikas neįvykdo pareigos pranešti savo adresą (1978 m. spalio 18 d.Bundesgesetz über den Betrieb und die Beaufsichtigung der Vertragsversicherung (Versicherungsaufsichtsgesetz) (Federalinis įstatymas dėl komercinio draudimo veiklos ir priežiūros (Draudimo priežiūros įstatymas, toliau – VAG)) (BGBl. 569/1978) 9a straipsnio 1 dalies pirma eilutė), 1 dalyje nurodytas sutarties atsisakymo terminas nepradedamas skaičiuoti tol, kol draudėjas nesužino šio adreso.

(3)   Pirmesnės dalys netaikomos grupės draudimo sutartims ir sutartims, kurių trukmė – ne daugiau nei šeši mėnesiai.“

15

Nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. galiojusios redakcijos VersVG 165a straipsnyje buvo numatyta:

„(1)   Draudėjas turi teisę atsisakyti sutarties per 30 dienų nuo tada, kai jam buvo pranešta, kad sutartis yra sudaryta. Jei draudikas suteikia laikiną draudimo apsaugą, jis turi teisę į draudimo įmoką už atitinkamą apsaugos laikotarpį.

(2)   Jei draudikas neįvykdo pareigos pranešti savo adresą (VAG 9a straipsnio 1 dalies pirma eilutė), atsisakymo terminas pagal 1 dalį nepradedamas skaičiuoti tol, kol draudėjas nesužino šio adreso.

(3)   Pirmesnės dalys netaikomos grupės draudimo sutartims ir sutartims, kurių trukmė – ne daugiau nei šeši mėnesiai.“

16

Nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos VersVG 165a straipsnyje buvo nustatyta:

„(1)   Draudėjas turi teisę atsisakyti sutarties per 30 dienų nuo tada, kai jam buvo pranešta, kad sutartis yra sudaryta. Jei draudikas suteikia laikiną draudimo apsaugą, jis turi teisę į draudimo įmoką už atitinkamą apsaugos laikotarpį.

(2)   Jei draudikas neįvykdo pareigos pranešti savo adresą (VAG 9a straipsnio 1 dalies pirma eilutė), atsisakymo terminas pagal 1 dalį nepradedamas skaičiuoti tol, kol draudėjas nesužino šio adreso.

(2a)   Jei draudėjas yra vartotojas [pagal 1979 m. kovo 8 d.Konsumentenschutzgesetz (Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, toliau – KSchG) (BGBl. 140/1979) 1 straipsnio 1 dalies antrą eilutę], atsisakymo terminas pagal 1 ir 2 dalis nepradedamas skaičiuoti tol, kol jis taip pat neinformuotas apie teisę atsisakyti sutarties.

(3)   Pirmesnės dalys netaikomos grupės draudimo sutartims ir sutartims, kurių trukmė – ne daugiau nei šeši mėnesiai.“

17

BGBl. 509/1994 paskelbtos redakcijos VersVG 176 straipsnyje numatyta:

„(1)   Tuo atveju, kai kaupiamasis gyvybės draudimas mirties atveju sudaromas nustatant draudiko prievolę sumokėti sutartą sumą ir tokia draudimo sutartis panaikinama jos atsisakius, ją nutraukus arba užginčijus, draudikas privalo kompensuoti draudimą atitinkančią išperkamąją sumą.

<…>

(3)   Baigiantis einamojo ataskaitinio draudimo laikotarpiui išperkamoji suma apskaičiuojama, laikantis pripažintų aktuarinio skaičiavimo taisyklių, remiantis draudimo įmokų apskaitos pagrindais. Išperkamoji suma sumažinama nesumokėtų draudimo įmokų suma.

(4)   Draudikas turi teisę į atskaitą tik su sąlyga, kad ji yra proporcinga ir dėl jos buvo sutarta.“

18

Nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 9 d. galiojusios redakcijos Federalinio įstatymo dėl komercinio draudimo veiklos ir priežiūros 9a straipsnyje buvo nustatyta:

„(1)   Draudėjas, prieš išreikšdamas savo sutikimą sudaryti šalies viduje esančios rizikos draudimo sutartį, turi gauti tokią rašytinę informaciją:

<…>

19

Nuo 2007 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Federalinio įstatymo dėl komercinio draudimo veiklos ir priežiūros 9a straipsnyje buvo nustatyta:

„(1)   Draudėjas, prieš išreikšdamas savo sutikimą sudaryti šalies viduje esančios rizikos tiesioginio draudimo sutartį, turi gauti tokią rašytinę informaciją:

<…>

20

B. Rust-Hackner, Ch. Gmoser ir B. Plackner sudarė investicinio gyvybės draudimo sutartis su Nürnberger. Iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad kiekvienoje iš šių sutarčių buvo pateikta informacija, jog tam, kad draudimo sutarties atsisakymas būtų galiojantis, jis turi būti pateiktas raštu.

21

2017 m. kovo 14 d. B. Rust-Hackner nutraukė draudimo sutartį. 2017 m. gegužės 23 d. raštu ji pareiškė atsisakanti sutarties dėl to, kad Nürnberger ją klaidingai informavo apie teisę atsisakyti sutarties.

22

2010 m. Ch. Gmoser 2010 m. pareikalavo sumokėti jam 1998 m. sudarytos sutarties išperkamąją sumą. Tik 2017 m. gegužės 3 d. jis pareiškė, kad taip pat atsisako šios sutarties dėl klaidingo informavimo apie teisę atsisakyti sutarties.

23

Dėl tos pačios priežasties 2017 m. gegužės 27 d. B. Plackner pareiškė, kad atsisako 2000 m. sutarties, kuri vis dar vykdoma.

24

Austrijos pirmosios instancijos teismas patenkino B. Rust-Hackner, Ch. Gmoser ir B. Plackner prašymus grąžinti visas sumokėtas įmokas su palūkanomis, atsižvelgiant į Nürnberger nepagrįstą praturtėjimą. Šio teismo teigimu, Austrijos teisėje nenumatyta, kad apie sutarties atsisakymą turi būti pranešta raštu, taigi Nürnberger draudėjams pateikė klaidingą informaciją. Kaip matyti iš 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Endress (C‑209/12, EU:C:2013:864), klaidingas informavimas prilygsta neinformavimui, todėl negalėjo būti pradėtas skaičiuoti teisės atsisakyti sutarties terminas, vadinasi, šia teise galima pasinaudoti neribotą laiką, taip pat ir jau nutraukus sutartį.

25

Apeliacinius skundus nagrinėjantis Landesgericht Salzburg (Zalcburgo apygardos teismas) kelia klausimą, ar, nepaisant to, kad informacija, pagal kurią reikalaujama pareiškimą apie sutarties atsisakymą pateikti raštu, draudėjo neklaidina teisės atsisakyti sutarties egzistavimo aspektu, tokia informacija gali būti laikoma klaidinga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 90/619 15 straipsnio 1 dalį, ir dėl to teise atsisakyti sutarties turi būti galima pasinaudoti neribotą laiką.

26

Konkrečiai šis teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pateikta informacija atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir teisingai buvo nurodytas terminas, skirtas pasinaudoti teise atsisakyti sutarties, taigi draudėjas buvo informuotas apie savo teisę. Taip pat pasakytina, kad rašytinė forma pagal Austrijos teisę nedraudžiama, ja siekiama užtikrinti teisinį saugumą, taigi ir paties draudėjo interesus. Be to, pastaba dėl rašytinės atsisakymo formos pati savaime negali kliudyti draudėjui laiku pareikšti apie sutarties atsisakymą.

27

Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Endress (C‑209/12, EU:C:2013:864) ir į Direktyvos 92/96 23 konstatuojamojoje dalyje nurodytą tikslą, kurio siekiama suteikiant informaciją, Landesgericht Salzburg (Zalcburgo apygardos teismas) kelia klausimą, ar aiškinant Austrijos teisę taip, kad ji atitiktų šią direktyvą, reikalaujama, kad tokiomis aplinkybėmis draudėjas galėtų pasinaudoti teise atsisakyti sutarties neribotą laiką.

28

Be to, bylose C‑355/18 ir C‑356/18 šis teismas taip pat klausia, ar gyvybės draudimo sutarties vis dar galima atsisakyti dėl klaidingo informavimo apie teisę atsisakyti sutarties, kai sutartis jau pasibaigė, nes draudėjas ją nutraukė arba pareikalavo sumokėti išperkamąją sumą.

29

Iš tiesų pasibaigus draudimo sutarčiai ir abiem šalims atsiskaičius tarpusavyje nebelieka jokių įsipareigojimų pagal sutartį, nuo kurių draudėjas pagal Direktyvos 90/619 15 straipsnio 1 dalį gali būti atleidžiamas ateityje. Taip pat pasakytina, kad sutarties atsisakymas pasibaigus gyvybės draudimo sutarčiai suteiktų draudėjui galimybę spekuliuoti draudimo įmonės ir apdraustųjų bendruomenės sąskaita, o tai būtų nesuderinama su tikslu apsaugoti vartotojus.

30

Šiomis aplinkybėmis Landesgericht Salzburg (Zalcburgo apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir bylose C‑355/18 ir C‑356/18 pateikti šiuos du prejudicinius klausimus, o byloje C‑357/18 – pirmąjį iš šių klausimų:

31

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑479/18 Bezirksgericht für Handelssachen Wien (Vienos komercinių bylų apylinkės teismas, Austrija) sujungė keturias savo nagrinėjamas bylas ir jas pavadino „bylos A, B, C ir D“.

32

Byloje A nagrinėjamas KL ir UNIQA ginčas. KL sudarė su UNIQA teisine pirmtake gyvybės draudimo sutartį, apimančią laikotarpį nuo 1997 m. rugpjūčio 1 d. ir 2032 m. rugpjūčio 1 d. Šios sutarties paraiškos formoje KL buvo pateikta informacija, jog tam, kad sutarties atsisakymas būtų laikomas galiojančiu, jis turi būti pateiktas raštu.

33

2017 m. spalio 24 d. KL pareiškė UNIQA, kad atsisako šios draudimo sutarties. Kadangi bendrovė aiškiai nepriėmė šio atsisakymo, KL prašo grąžinti visas jos sumokėtas draudimo įmokas, neatskaičius rizikos išlaidų, ir sumokėti palūkanas.

34

Byloje B nagrinėjamas LK ir DONAU ginčas. LK sudarė su DONAU gyvybės draudimo sutartį laikotarpiui nuo 2003 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 1 d. Prieš sudarant šią sutartį LK nebuvo informuota apie jai priklausančią teisę atsisakyti sutarties.

35

Po to, kai 2013 m. nutraukė šią sutartį ir gavo išperkamąją sumą, 2018 m. sausio 4 d. LK pranešė DONAU, kad atsisako šios draudimo sutarties, motyvuodama tuo, kad buvo nepakankamai informuota apie savo teisę atsisakyti sutarties. Kadangi DONAU neatsakė, LK reikalauja grąžinti visas jos sumokėtas draudimo įmokas neatskaičius rizikos išlaidų ir sumokėti palūkanas, atėmus 2013 m. jau sumokėtą išperkamąją sumą.

36

Bylose C ir D atitinkamai nagrinėjami MJ ir NI ginčai su Allianz. MJ ir NI sudarė su Allianz gyvybės draudimo sutartis laikotarpiui nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2037 m. gruodžio 1 d. Šių sutarčių paraiškos formoje Allianz informavo MJ ir NI, kad turi teisę „raštu“ atsisakyti sutarties.

37

2017 m. MJ ir NI pranešė Allianz, kad atsisako draudimo sutarties. Kadangi Allianz aiškiai nepriėmė šio atsisakymo, MJ ir NI reikalauja grąžinti visas jų sumokėtas draudimo įmokas neatskaičius rizikos išlaidų ir sumokėti palūkanas.

38

Bezirksgericht für Handelssachen Wien (Vienos komercinių bylų apylinkės teismas) primena, kad sutarties atsisakymo galiojimo sąlygas, kurių tiesiogiai nereglamentuoja Sąjungos teisės aktai, remiantis Sąjungos teise, reglamentuoja nacionalinė teisė. Šio teismo teigimu, Austrijos teisėje nenumatyta konkrečios pranešimo apie sutarties atsisakymą formos. Todėl pirmiausia jam kyla klausimas, ar terminas, skirtas pasinaudoti teise atsisakyti sutarties, gali būti pradėtas skaičiuoti, nepaisant klaidingo informavimo apie pasinaudojimo šia teise tvarką. Šiuo aspektu minėtam teismui kyla klausimas dėl galimybės nagrinėjamu atveju taikyti 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendime Endress (C‑209/12, EU:C:2013:864) suformuotą jurisprudenciją. Tame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad tuo atveju, kai draudimo įmonė nepateikė draudėjui informacijos apie jo teisę atsisakyti sutarties, ji negali prieš jį remtis argumentu, kad pasinaudoti šia teise skirtas terminas jau pasibaigęs. Taigi kyla klausimas, ar tai taikoma ir tuo atveju, kai draudėjas buvo tinkamai informuotas apie savo teisę atsisakyti sutarties ir šiuo tikslu nustatytą terminą, bet jam buvo neteisingai nurodyta, kad šią savo valią būtina išreikšti raštu.

39

Antra, Bezirksgericht für Handelssachen Wien (Vienos komercinių bylų apylinkės teismas) nori sužinoti, ar bet kuriuo atveju terminas, per kurį galima atsisakyti sutarties, skaičiuojamas nuo to momento, kai draudėjas kitais būdais iš tikrųjų sužinojo apie šios teisės atsisakyti sutarties egzistavimą, nepaisant draudimo įmonės pateiktos klaidingos informacijos. Teigiamas atsakymas galėtų būti pateisinamas tuomet, jei vienintelis nagrinėjamu atveju taikytinos Sąjungos teisės tikslas būtų užtikrinti, kad draudėjas žinotų savo teises ir galėtų jomis pasinaudoti. Tačiau būtų kitaip, jei teisės atsisakyti sutarties tikslas taip pat būtų paskatinti draudimo įmones laikytis pareigos informuoti.

40

Trečia, kiek tai susiję su byla B, kurioje LK nutraukė gyvybės draudimo sutartį ir gavo išperkamąją sumą, todėl nebeegzistavo jokių sutartinių įsipareigojimų ateityje, šis teismas taip pat klausia, ar teisė atsisakyti sutarties bet kuriuo atveju išnyksta, atsižvelgiant į tai, kad ši teisė skirta tik atleisti draudėją nuo visų būsimų iš sutarties kylančių įsipareigojimų.

41

Ketvirta, šis teismas klausia, ar tuo atveju, kai sutarties atsisakoma dėl to, kad pavėluotai gauta informacija apie pasinaudojimo teise atsisakyti sutarties tvarką, draudėjas gali reikalauti tik sumokėti išperkamąją sumą, ar, priešingai, – grąžinti visas sumokėtas sumas, atskaičius įmokas už tą laikotarpį, kai jis buvo apdraustas. Šiuo klausimu minėtas teismas mano, kad teisė atsisakyti sutarties taptų visiškai neveiksminga, jei atsisakęs sutarties draudėjas galėtų reikalauti tik išperkamosios sumos.

42

Galiausiai Bezirksgericht für Handelssachen Wien (Vienos komercinių bylų apylinkės teismas) iš esmės siekia išsiaiškinti, ar bendras trejų metų senaties terminas gali būti taikomas teisei į kompensacines palūkanas už grąžintinas nepagrįstai išmokėtas sumas ir dėl to šių palūkanų sumą sudaro tik dalis, mokama už šį trejų metų laikotarpį.

43

Šis teismas nurodo, kad pagal Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) jurisprudenciją, siekiant užtikrinti VersVG 165a straipsnio 2 dalies atitiktį Sąjungos teisei, ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad klaidingas informavimas apie teisę atsisakyti sutarties prilyginamas neinformavimui ir kad toks klaidingas informavimas lemia, jog draudėjas gali neribotą laiką naudotis savo teise atsisakyti sutarties.

44

Tokiomis aplinkybėmis Bezirksgericht für Handelssachen Wien (Vienos komercinių bylų apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

45

2018 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑355/18–C‑357/18 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas. 2019 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimu šios trys bylos buvo sujungtos su byla C‑479/19, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

46

2019 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo Nürnberger, UNIQA ir Allianz prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį.

47

Grįsdamos savo prašymą jos tvirtina, kad, pirma, suinteresuotieji asmenys turi galėti pareikšti nuomonę dėl 2019 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Romano (C‑143/18, EU:C:2019:701), paskelbto praėjus dviem mėnesiams po generalinės advokatės išvados šioje byloje paskelbimo, antra, tos išvados 51 punkte pateikti argumentai dėl pareiškimo apie sutarties atsisakymą formos reikalavimų yra nauji, todėl dėl jų taip pat turi būti galima pareikšti nuomonę, ir, trečia, kai kurie pagrindiniai šioje išvadoje aptarti aspektai buvo kritikuoti Austrijos ir Šveicarijos doktrinoje, visų pirma kiek tai susiję su tuo, kokią dalį draudimo įmokų reikia grąžinti, kai nutraukiama draudimo sutartis.

48

Šiuo klausimu primintina, kad, pirma, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir Teisingumo Teismo procedūros reglamente šio statuto 23 straipsnyje nurodytiems suinteresuotiesiems asmenims nenumatyta galimybės pateikti pastabų dėl generalinio advokato išvados (2018 m. kovo 6 d. Sprendimo Achmea, C‑284/16, EU:C:2018:158, 26 punktas ir 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 61 punktas).

49

Antra, pagal SESV 252 straipsnio antrą pastraipą generalinis advokatas viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikia motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą jis privalo dalyvauti. Teisingumo Teismo nesaisto nei generalinio advokato išvada, nei ją grindžiantys motyvai. Taigi suinteresuotojo asmens nesutikimas su generalinio advokato išvada, nepaisant to, kokie klausimai joje nagrinėjami, savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės proceso dalies atnaujinimą (2018 m. kovo 6 d. Sprendimo Achmea, C‑284/16, EU:C:2018:158, 27 punktas ir 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 62 punktas).

50

Vis dėlto Teisingumo Teismas pagal savo Procedūros reglamento 83 straipsnį bet kuriuo momentu, išklausęs generalinį advokatą, gali priimti nutartį dėl žodinės proceso dalies atnaujinimo, jeigu mano, kad neturi pakankamai informacijos arba jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas Teismui priimant sprendimą, arba nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės.

51

Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas, išklausęs generalinę advokatę, vis dėlto mano, kad jam pateiktame prašyme atnaujinti žodinę proceso dalį nenurodyta jokio naujo fakto, galinčio daryti įtaką sprendimui, kurį jis turi priimti šiose bylose. Konkrečiai dėl 2019 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Romano (C‑143/18, EU:C:2019:701) pasakytina, kad jame nagrinėtas prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 90/619/EEB, 97/7/EB ir 98/27/EB (OL L 271, 2002, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 321) 4 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antros įtraukos, 2 dalies c punkto ir 6 dalies bei 7 straipsnio 4 dalies išaiškinimo, o nė vienoje iš nagrinėjamų bylų ši direktyva nenagrinėjama.

52

Be to, Teisingumo Teismas mano, kad pasibaigus rašytinei ir žodinei proceso šiose bylose dalims jis turi visą informaciją, būtiną siekiant atsakyti į jam pateiktus klausimus, ir kad atsakant į šiuos klausimus neprivaloma atsižvelgti į tokius argumentus, kaip nurodyti šio sprendimo 47 punkte, dėl kurių suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės.

53

Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad nereikia atnaujinti žodinės proceso dalies.

54

B. Rust-Hackner, Ch. Gmoser, B. Plackner ir, kiek tai susiję su trečiuoju ir penktuoju klausimais byloje C‑479/18, Allianz ir UNIQA ginčija Teisingumo Teismo jurisdikciją atsakyti į klausimus, susijusius tik su nacionaline teise. Iš tiesų, viena vertus, pasinaudojimo teise atsisakyti sutarties tvarką turi reglamentuoti valstybės narės. Kita vertus, taikytinoje Austrijos teisėje konkrečiai numatyta draudimo įmonei tenkanti pareiga prieš sudarant draudimo sutartį raštu informuoti draudėjus apie tai, kokiomis aplinkybėmis jie gali nutraukti sutartį arba jos atsisakyti.

55

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad, kaip nurodo generalinė advokatė savo išvados 23–25 punktuose, Direktyvos 90/619 15 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje ir Direktyvos 92/96 31 straipsnio 1 ir 4 dalyse, siejamose su šios direktyvos II priedo A dalies a.13 punktu, valstybėms narėms paliekama atsakomybė priimti taisykles, nustatančias teisės atsisakyti sutarties įgyvendinimo tvarką, ir taisykles, reglamentuojančias informacijos apie šios teisės įgyvendinimą pateikimą. Vis dėlto Teisingumo Teismas jau turėjo progą patikslinti, kad priimdamos šias taisykles valstybės narės privalo rūpintis, kad būtų užtikrintas šių direktyvų veiksmingumas, atsižvelgiant į jomis siekiamą tikslą (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Endress, C‑209/12, EU:C:2013:864, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

56

Vadinasi, Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti nagrinėjamu atveju taikytinas Sąjungos teisės nuostatas, taigi jis turi jurisdikciją atsakyti į šiose bylose pateiktus klausimus.

57

B. Rust-Hackner, Ch. Gmoser ir B. Plackner abejoja dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose C‑355/18–C‑357/18 priimtinumo, motyvuodami tuo, kad nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šiose bylose nurodyta nepakankamai nacionalinės teisės, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

58

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šiose bylose pateikti prejudiciniai klausimai tiesiogiai susiję su Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimu ir kad savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti dėl valstybių narių kompetencijos nustatyti naudojimosi šiose nuostatose numatyta teise atsisakyti sutarties tvarką ribų. Šiomis aplinkybėmis minėtose nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos nacionalinės teisės normos visiškai netrukdo nei Teisingumo Teismui, nei suinteresuotiesiems asmenims suprasti šių klausimų ir aplinkybių, kuriomis jie buvo pateikti.

59

Darytina išvada, kad prašymai priimti prejudicinį sprendimą yra priimtini.

60

Vieninteliu klausimu byloje C‑357/18 ir pirmuoju klausimu bylose C‑355/18, C‑356/18 ir C‑479/18 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvos 90/619 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Direktyvos 92/96 31 straipsniu, Direktyvos 2002/83 35 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos 36 straipsnio 1 dalimi, ir Direktyvos 2009/138 185 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos 186 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad terminas, skirtas pasinaudoti teise atsisakyti gyvybės draudimo sutarties, pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai draudėjui buvo pranešta, kad sutartis sudaryta, nors informacijoje, kurią draudėjui pateikė draudimo įmonė, nenurodyta, kad pagal sutarčiai taikytiną nacionalinę teisę nenumatyta jokių formos reikalavimų, norint pasinaudoti teise atsisakyti sutarties, arba nurodyti formos reikalavimai, kurie pagal sutarčiai taikytiną nacionalinę teisę iš tiesų nebūtini.

61

Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, visų pirma pažymėtina, kad minėtose Sąjungos teisės nuostatose, ratione temporis taikomose pagrindinėse bylose, iš esmės nurodyta, kad, pirma, individualią draudimo sutartį sudariusiam draudėjui suteikiamas 14–30 dienų laikotarpis nuo tada, kai jam buvo pranešta, kad sutartis yra sudaryta, per kurį jis gali tos sutarties atsisakyti, o šis atsisakymas atleidžia draudėją nuo visų būsimų iš šios sutarties kylančių įsipareigojimų ir, antra, kitos teisinės pasekmės ir sutarties atsisakymo sąlygos, ypač draudėjo informavimo apie sutarties sudarymą tvarka, nustatomos pagal sutarčiai taikytiną teisę.

62

Kaip minėta šio sprendimo 55 punkte, šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau turėjo progą patikslinti, kad valstybės narės turi teisę priimti taisykles, susijusias su konkrečia naudojimosi teise atsisakyti sutarties tvarka, pagal kurią, atsižvelgiant į jos pobūdį, gali būti nustatoma tam tikrų šios teisės apribojimų. Vis dėlto priimdamos šias taisykles valstybės narės privalo pasirūpinti, kad būtų užtikrintas direktyvų 90/619 ir 92/96 veiksmingumas, atsižvelgiant į jomis siekiamą tikslą.

63

Kalbant apie minėtomis direktyvomis siekiamą tikslą, reikia priminti, kad Direktyvos 92/96 23 konstatuojamojoje dalyje buvo nustatyta, jog „bendrojoje draudimo rinkoje vartotojas turės platesnį ir įvairesnį sutarčių pasirinkimą“. Šioje konstatuojamojoje dalyje taip pat buvo nurodyta, jog „tam, kad ši įvairovė ir padidėjusi konkurencija būtų naudinga, [šiam vartotojui] turi būti suteikta visa informacija, kurios tik reikia, kad jis pasirinktų geriausiai jo poreikius atitinkančią sutartį“. Galiausiai toje konstatuojamojoje dalyje buvo nurodyta, kad „šis reikalavimas dėl informacijos yra [dar svarbesnis, nes] įsipareigojimai gali būti labai ilgalaikiai“ (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Endress, C‑209/12, EU:C:2013:864, 24 punktas).

64

Siekiant šio tikslo suteikti informaciją, Direktyvos 92/96 31 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su jos II priedo a.13 punktu, buvo numatyta, kad draudėjui turi būti pranešta „bent“ apie „pasinaudojimo teise atsisakyti sutarties tvarką“ ir tai padaryta „prieš sudarant draudimo sutartį“ (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Endress, C‑209/12, EU:C:2013:864, 25 punktas).

65

Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad nacionalinė nuostata, pagal kurią draudėjo teisė atsisakyti sutarties pasibaigia tuo momentu, kai jis nebuvo informuotas apie šią teisę, prieštarauja pagrindiniam tikslui, siekiamam direktyvomis 90/619 ir 92/96, todėl ir šių direktyvų veiksmingumui.

66

Šiuos svarstymus galima išplėsti ir taikyti ir direktyvoms 2002/83 ir 2009/138, kurių atitinkamai 52 ir 79 konstatuojamosiose dalyse nustatyti iš esmės tie patys tikslai.

67

Darytina išvada, kad, pirma, jei draudėjas negavo jokios informacijos apie teisės atsisakyti sutarties egzistavimą, terminas, skirtas pasinaudoti šia teise, negali būti pradėtas skaičiuoti.

68

Tokiu atveju vartotojas nežino apie teisę atsisakyti sutarties, taigi negali ja pasinaudoti (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Endress, C‑209/12, EU:C:2013:864, 27 punktą).

69

Taip pat pasakytina, kad draudimo įmonė negali teisėtai remtis su teisiniu saugumu susijusiais motyvais, siekdama ištaisyti padėtį, susidariusią dėl to, kad nesilaikė Sąjungos teisėje nustatyto reikalavimo suteikti sąraše nurodytą informaciją, be kita ko, apie draudėjo teisę atsisakyti sutarties (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Endress, C‑209/12, EU:C:2013:864, 30 punktas).

70

Antra, reikia priminti, kad draudėjas ne tik turi būti informuotas apie teisės atsisakyti sutarties egzistavimą, bet ir, remiantis Direktyvos 92/96 II priedo A dalies a.13 punktu, Direktyvos 2002/83 III priedo A dalies a.13 punktu ir Direktyvos 2009/138 185 straipsnio 3 dalies j punktu ir 6 dalimi, gauti informaciją, be kita ko, apie naudojimosi šia teise tvarką; visa ši informacija turi būti pateikta raštu aiškiai ir tiksliai.

71

Taigi iš taikytinų šių direktyvų nuostatų aiškiai matyti, kad šiomis direktyvomis siekiama užtikrinti, kad draudėjas gautų tikslią informaciją pirmiausia apie jo teisę atsisakyti sutarties (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Endress, C‑209/12, EU:C:2013:864, 25 punktą).

72

Konkrečiai kalbant, jei informacija apie pareiškimo apie sutarties atsisakymą formos reikalavimus yra būtina tam, kad draudėjas galėtų pasinaudoti savo teise, ši informacija jam turi būti pateikta. Tai taikytina ypač tuo atveju, kai tokie reikalavimai gyvybės draudimo sutarties šalims yra privalomi pagal nacionalinę teisę. Iš tiesų pareiškimas apie sutarties atsisakymą, pateiktas kitokia forma, nei privaloma, gali būti laikomas negaliojančiu.

73

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylų medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju pagrindinėse bylose taikomoje Austrijos teisėje nenumatyta konkreti pasinaudojimo teise atsisakyti sutarties forma. Priešingai, iš šios bylų medžiagos aiškiai nematyti, ar pagal Austrijos teisę draudimo sutarties šalys gali susieti naudojimąsi šia teise su formos reikalavimų paisymu.

74

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, viena vertus, jei pagal Austrijos teisę draudimo sutarties šalys negalėtų susitarti dėl pareiškimo apie sutarties atsisakymą konkrečios formos, siekiant užtikrinti teisės atsisakyti sutarties veiksmingumą nereikėtų reikalauti būtinai informuoti draudėją apie tai, kad šia teise galima pasinaudoti laisva forma. Iš tiesų tokiu atveju draudėjas galėtų bet kokia pasirinkta forma veiksmingai pranešti draudimo įmonei apie savo ketinimą atsisakyti sutarties, taigi ši įmonė negalėtų reikalauti, kad pranešimas apie sutarties atsisakymą būtų pateiktas konkrečia forma, o tai reiškia, kad naudojimasis Sąjungos teisės aktuose numatyta teise atsisakyti sutarties nebūtų niekaip ribojamas. Žinoma, net ir tokiu atveju draudimo įmonė išsaugo galimybę informuoti draudėją apie tai, kad nacionalinėje teisėje formos nenumatyta.

75

Jeigu, atvirkščiai, sutarties šalys pagal Austrijos teisę gali nukrypti nuo joje numatytos laisvos formos, gavėjas privalo gauti informaciją apie teisės atsisakyti sutarties formos reikalavimus.

76

Kita vertus, informavimas apie teisės atsisakyti sutarties formos reikalavimus, nesvarbu, ar jis privalomas, ar ne, kad būtų tikslus, turi atitikti nacionalinę teisę arba sutarties sąlygas, dėl kurių šalys susitarė, laikydamosi šiai sutarčiai taikytinos teisės.

77

Darytina išvada, kad draudimo įmonės pateikta informacija laikytina klaidinga, jei pagal ją reikalaujama laikytis pareiškimo apie sutarties atsisakymą formos reikalavimų, kai šie formos reikalavimai neatitinka taikytinoje teisėje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų arba sutarties sąlygų, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai.

78

Vis dėlto, nors klaidingas draudėjo informavimas apie formos reikalavimus norint pasinaudoti teise atsisakyti sutarties gali draudėją klaidinti, kiek tai susiję su jo teise atsisakyti sutarties, ir dėl to gali būti prilyginamas visiškam neinformavimui šiuo klausimu (pagal analogiją žr. 2008 m. balandžio 10 d. Sprendimo Hamilton, C‑412/06, EU:C:2008:215, 35 punktą), negalima teigti, kad bet kokia su minėtais formos reikalavimais susijusi klaida, esanti draudimo įmonės draudėjui pateiktoje informacijoje, reiškia neinformavimą.

79

Konkrečiai kalbant, kol informacija, net ir klaidinga, iš draudėjo neatima galimybės pasinaudoti teise atsisakyti sutarties iš esmės tokiomis pat sąlygomis kaip ir tuo atveju, jei informacija būtų buvusi teisinga, būtų neproporcinga leisti jam nebevykdyti iš sąžiningai sudarytos sutarties kylančių įsipareigojimų.

80

Tokiu atveju draudėjas, informuotas apie savo teisę atsisakyti sutarties, išlaikytų galimybę pasinaudoti šia teise ir išsižadėti prisiimtų įsipareigojimų, taigi taip būtų užtikrintas direktyvų 90/619, 92/96, 2002/83 ir 2009/138 tikslas, nurodytas šio sprendimo 63–66 punktuose.

81

Pagrindinėse bylose prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai turi patikrinti, ar draudimo įmonės pateikė informaciją apie pareiškimo apie sutarties atsisakymą formos reikalavimus. Jeigu taip, šie teismai taip pat turi patikrinti, ar ši informacija buvo teisinga, ar klaidinga tiek, kad, bendrai įvertinus, atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktus ir pagrindinių bylų faktines aplinkybes, dėl to draudėjai neteko galimybės pasinaudoti savo teise atsisakyti sutarties iš esmės tokiomis pat sąlygomis kaip ir tuo atveju, jei ši informacija būtų buvusi teisinga.

82

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į vienintelį klausimą byloje C‑357/18 ir pirmąjį klausimą bylose C‑355/18, C‑356/18 ir C‑479/18 reikia atsakyti, kad Direktyvos 90/619 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Direktyvos 92/96 31 straipsniu, Direktyvos 2002/83 35 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos 36 straipsnio 1 dalimi, ir Direktyvos 2009/138 185 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos 186 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad terminas, skirtas pasinaudoti teise atsisakyti gyvybės draudimo sutarties, pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai draudėjui pranešama, kad sutartis sudaryta, net jeigu draudimo įmonės šiam draudėjui pateiktoje informacijoje:

83

Antruoju klausimu byloje C‑479/18 Bezirksgericht für Handelssachen Wien (Vienos komercinių bylų apylinkės teismas) iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 90/619 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Direktyvos 92/96 31 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai draudimo įmonė neinformuoja draudėjo apie jo teisę atsisakyti sutarties arba kai draudimo įmonė perduoda klaidingą informaciją ir dėl to draudėjas netenka galimybės pasinaudoti savo teise atsisakyti sutarties iš esmės tokiomis pat sąlygomis kaip ir tuomet, jei informacija būtų buvusi teisinga, terminas, skirtas pasinaudoti šia teise, nepradedamas skaičiuoti, net jei draudėjas kitais būdais sužinojo apie teisės atsisakyti sutarties egzistavimą.

84

Siekiant atsakyti į šį klausimą pažymėtina, kad nei Direktyvos 90/619 15 straipsnio 1 dalyje, nei Direktyvos 92/96 31 straipsnyje aiškiai nenurodyta, kad šiose nuostatose minimą informaciją draudėjams turi pateikti draudimo įmonės.

85

Vis dėlto Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad pagal Sąjungos teisę draudimo įmonei tenka pareiga pateikti draudėjui sąraše nurodytą informaciją, be kita ko, apie draudėjo teisę atsisakyti sutarties (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Endress, C‑209/12, EU:C:2013:864, 30 punktas).

86

Šiomis aplinkybėmis tai, kad draudėjas kitais būdais gavo tikslią informaciją, kurią jam turėjo suteikti draudimo įmonė, negali sukelti tokių pat teisinių pasekmių sutarties atsisakymo terminui kaip ir situacija, kai tą pačią informaciją draudėjui suteikė ši įmonė, nes taip įmonė būtų atleista nuo pareigos tai padaryti.

87

Visų pirma pažymėtina, kad priešingu atveju tai prieštarautų šio sprendimo 71 punkte nurodytam Direktyvos 2002/83 tikslui užtikrinti, kad draudėjas gautų tikslią informaciją, pirmiausia kiek tai susiję su jo su teise atsisakyti sutarties, ir šią informaciją, kaip nurodyta šio sprendimo 85 punkte, turi suteikti draudimo įmonė.

88

Be to, kaip iš esmės savo išvados 65 punkte pažymi generalinė advokatė, kai apie teisę atsisakyti sutarties sužinoma su draudėjo ir draudimo įmonės sutartiniais santykiais nesusijusiais būdais, gali kilti sunkumų dėl įrodymų, ypač dėl sužinojimo momento, taigi ir galimybių nustatyti terminą, per kurį turi būti pasinaudota teise atsisakyti sutarties.

89

Galiausiai, kaip pažymi Europos Komisija, jei draudimo įmonė būtų atleista nuo pareigos informuoti, motyvuojant tuo, kad draudėjas šią informaciją sužinojo kitais būdais, ji nebūtų skatinama laikytis pareigos pateikti draudėjui tikslią informaciją.

90

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą byloje C‑479/18 reikia atsakyti, kad Direktyvos 90/619 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Direktyvos 92/96 31 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai draudimo įmonė neinformuoja draudėjo apie jo teisę atsisakyti sutarties arba kai draudimo įmonė perduoda klaidingą informaciją ir dėl to draudėjas netenka galimybės pasinaudoti savo teise atsisakyti sutarties iš esmės tokiomis pat sąlygomis kaip ir tuomet, jei informacija būtų buvusi teisinga, terminas, skirtas pasinaudoti šia teise, nepradedamas skaičiuoti, net jei draudėjas kitais būdais sužinojo apie teisės atsisakyti sutarties egzistavimą.

91

Antruoju klausimu bylose C‑355/18 ir C‑356/18 ir trečiuoju klausimu byloje C‑479/18 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 90/619 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Direktyvos 92/96 31 straipsniu, ir Direktyvos 2002/83 35 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos 36 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad nutraukus sutartį ir šalims įvykdžius visus iš jos kylančius įsipareigojimus, visų pirma draudimo įmonei sumokėjus išperkamąją sumą, draudėjas dar gali pasinaudoti savo teise atsisakyti sutarties, jei sutarčiai taikytina teisė nereglamentuoja neinformavimo arba klaidingo informavimo apie teisę atsisakyti sutarties pasekmių.

92

Siekiant atsakyti į šį klausimą, primintina, kad pagal Direktyvos 90/619 15 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir Direktyvos 2002/83 35 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą draudėjo pranešimas apie sutarties atsisakymą atleidžia jį nuo visų būsimų iš šios sutarties kylančių įsipareigojimų.

93

Vadinasi, kai tik draudėjas per numatytą terminą pateikia pareiškimą apie sutarties atsisakymą, jis atleidžiamas nuo visų būsimų iš sutarties kylančių įsipareigojimų ir draudimo įmonė negali reikalauti jų vykdyti.

94

Šiose nuostatose visiškai nereglamentuojamos nei sąlygos, kuriomis turi būti pateiktas pareiškimas dėl sutarties atsisakymo, nei šio atsisakymo teisinės pasekmės įsipareigojimams, visų pirma pareigai atkurti pradinę padėtį, kuri draudimo įmonei gali tekti pagal nacionalinę teisę.

95

Šios sąlygos ir pasekmės nepatenka į minėtų nuostatų taikymo sritį; pagal Direktyvos 90/619 15 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą ir Direktyvos 2002/83 35 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą jos nustatomos pagal sutarčiai taikytiną teisę.

96

Darytina išvada, kad šios nuostatos negali būti aiškinamos kaip įpareigojančios valstybes nares numatyti, kad galimybė atsisakyti gyvybės draudimo sutarties ar per numatytą terminą pateikto pranešimo apie jos atsisakymą teisinės pasekmės, pavyzdžiui, galimas pareigos atkurti pradinę padėtį atsiradimas, priklauso nuo šios sutarties vykdymo stadijos. Nagrinėjamu atveju Austrijos teisėje šiuo klausimu nieko nepasakyta, taigi teise atsisakyti sutarties dar galima pasinaudoti net ir po to, kai sutartis buvo nutraukta ir įvykdyti visi iš jos kylantys įsipareigojimai.

97

Priešingai, nei savo pastabose teigia DONAU ir Austrijos vyriausybė, tokio minėtų nuostatų aiškinimo nepaneigia 2008 m. balandžio 10 d. Sprendimas Hamilton (C‑412/06, EU:C:2008:215), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvoje 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose (OL L 372, 1985, p. 31), numatyta teise nutraukti sutartį negalima pasinaudoti, kai nebėra įsipareigojimų. Iš tiesų tas sprendimas susijęs su nacionalinės nuostatos, pagal kurią numatytas teisės nutraukti sutartį išnykimas per mėnesį po visiško sutarties šalių įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymo, suderinamumu su šia direktyva. Vis dėlto pagrindinėse bylose tokia nuostata nenagrinėjama, nes Austrijos teisės aktų leidėjas nepriėmė tokios nuostatos, reglamentuodamas gyvybės draudimo sutartis (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Endress, C‑209/12, EU:C:2013:864, 31 punktą).

98

Taigi į antrąjį klausimą bylose C‑355/18 ir C‑356/18 ir į trečiąjį klausimą byloje C‑479/18 reikia atsakyti, kad Direktyvos 90/619 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Direktyvos 92/96 31 straipsniu, ir Direktyvos 2002/83 35 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos 36 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad nutraukus sutartį ir šalims įvykdžius visus iš jos kylančius įsipareigojimus, visų pirma draudimo įmonei sumokėjus išperkamąją sumą, draudėjas dar gali pasinaudoti savo teise atsisakyti sutarties, jei sutarčiai taikytina teisė nereglamentuoja neinformavimo arba klaidingo informavimo apie teisę atsisakyti sutarties pasekmių.

99

Ketvirtuoju klausimu Bezirksgericht für Handelssachen Wien (Vienos komercinių bylų apylinkės teismas) iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 90/619 15 straipsnio 1 dalis, Direktyvos 2002/83 35 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2009/138 186 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias draudimo įmonė draudėjui, pasinaudojusiam savo teise atsisakyti sutarties, privalo sumokėti tik išperkamąją sumą.

100

Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia priminti, kad, kaip jau pažymėta šio sprendimo 61, 62 ir 66 punktuose, kitos nei minėtose Sąjungos teisės nuostatose numatytos sutarties atsisakymo teisinės pasekmės reglamentuojamos pagal sutarčiai taikytiną teisę ir kad priimdamos šias taisykles valstybės narės turi pasirūpinti, kad būtų užtikrintas direktyvų 90/619, 92/96, 2002/83 ir 2009/138 veiksmingumas, atsižvelgiant į jomis siekiamą tikslą.

101

Šiuo klausimu pasakytina, kad, kaip iš esmės jau buvo nurodyta šio sprendimo 63 punkte, teisės atsisakyti sutarties tikslas – leisti draudėjui pasirinkti sutartį, kuri labiausiai atitinka jo poreikius, taigi atsisakyti sutarties, kuri, kaip paaiškėja po jos sudarymo per apsisprendimo laikotarpį, skirtą pasinaudoti teise atsisakyti sutarties, neatitinka šio draudėjo poreikių.

102

Būtent reikalavimą užtikrinti tokią pasirinkimo laisvę atitinka Direktyvos 90/619 15 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, Direktyvos 2002/83 35 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Direktyvos 2009/138 186 straipsnio 1 dalies antros pastraipos nuostatos, pagal kurias, kai tik draudėjas per numatytą terminą pateikia pareiškimą apie sutarties atsisakymą, jis atleidžiamas nuo visų būsimų iš šios sutarties kylančių įsipareigojimų.

103

Jei draudėjas, net atsisakęs sutarties, ir toliau liktų jos saistomas ateityje, tai jį atgrasytų nuo pasinaudojimo teise atsisakyti sutarties ir jis netektų galimybės pasirinkti geriausiai jo poreikius atitinkančią sutartį.

104

Tam, kad būtų užtikrintas teisės atsisakyti sutarties veiksmingumas, kitos teisinės pasekmės, pagal sutarčiai taikytiną teisę atsirandančios pasinaudojus teise atsisakyti sutarties, taip pat turi neatgrasyti draudėjo nuo pasinaudojimo šia teise.

105

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑479/18, pagrindinėse bylose taikytinos redakcijos VersVG 176 straipsnyje iš esmės nustatyta, kad jei tokia draudimo sutartis, kaip nagrinėjamos pagrindinėse bylose, pasibaigia jos atsisakius, ją nutraukus ar užginčijus, draudimo įmonė turi sumokėti draudimo vertę atitinkančią išperkamąją sumą.

106

Taigi tokioje nuostatoje vienodai reglamentuojama, viena vertus, situacija, kai draudėjas, nusprendęs, kad sutartis atitinka jo poreikius, nusprendžia nepasinaudoti teise atsisakyti sutarties ir nutraukti sutartį dėl kitų priežasčių, ir, kita vertus, situacija, kai draudėjas pasinaudoja savo teise atsisakyti sutarties nusprendęs, kad sutartis neatitinka jo poreikių.

107

Kadangi pagal minėtą nuostatą sutarties atsisakymo ir sutarties nutraukimo teisinės pasekmės yra tokios pat, dėl jos Sąjungos teisėje numatyta teisė atsisakyti sutarties tampa neveiksminga.

108

Tokio aiškinimo negali paneigti Allianz nurodyta aplinkybė, kad jei draudėjas turėtų teisę atgauti sumokėtas sumas, finansinius nuostolius pirmiausia padengtų apdraustųjų bendruomenė ir kad, kiek tai susiję su vėlyvu sutarties atsisakymu, Teisingumo Teismas 2010 m. balandžio 15 d. Sprendime E. Friz (C‑215/08, EU:C:2010:186) pripažino, jog suinteresuotasis asmuo turi prisiimti dalį rizikos.

109

Iš tiesų, viena vertus, jei draudimo įmonė suteikia draudėjui tikslią informaciją apie teisę atsisakyti sutarties, jis turi tik palyginti trumpą laiką, kad pasinaudotų savo teise atsisakyti sutarties, todėl galimo atsisakymo finansinės pasekmės apdraustųjų bendruomenei gali būti traktuojamos kaip patenkančios į draudžiamos rizikos bendrą valdymą. Priešingai, jei sutarties atsisakoma pavėluotai dėl neinformavimo arba klaidingo informavimo, dėl kurio draudėjas neteko galimybės pasinaudoti teise atsisakyti sutarties iš esmės tokiomis pat sąlygomis kaip ir tuo atveju, jei informacija būtų buvusi teisinga, kaip priminta šio sprendimo 69 punkte, draudimo įmonė turi pati ištaisyti padėtį, susidariusią dėl to, kad nesilaikė Sąjungos teisėje nustatyto reikalavimo suteikti sąraše nurodytą informaciją, be kita ko, apie draudėjo teisę atsisakyti sutarties.

110

Kita vertus, 2010 m. balandžio 15 d. Sprendimas E. Friz (C‑215/08, EU:C:2010:186), kaip matyti iš jo 24 punkto, aiškiai susijęs tik su vartotojo stojimu į uždarąjį nekilnojamojo turto fondą, įsteigtą kaip ūkinė bendrija, taigi jis nesusijęs su rizikos sutartimis apskritai.

111

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į ketvirtąjį klausimą byloje C‑479/18 reikia atsakyti, kad Direktyvos 90/619 15 straipsnio 1 dalis, Direktyvos 2002/83 35 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2009/138 185 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias draudimo įmonė draudėjui, pasinaudojusiam savo teise atsisakyti sutarties, privalo sumokėti tik išperkamąją sumą.

112

Penktuoju klausimu Bezirksgericht für Handelssachen Wien (Vienos komercinių bylų apylinkės teismas) iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvos 90/619 15 straipsnio 1 dalis, Direktyvos 2002/83 35 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2009/138 186 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose numatytas trejų metų senaties terminas, skirtas pasinaudoti teise į kompensacines palūkanas, atsirandančia, kai draudėjas, pasinaudojęs teise atsisakyti sutarties, prašo grąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas.

113

Siekiant atsakyti į šį klausimą, pažymėtina, kad šiose Sąjungos teisės nuostatose numatyta, jog individualią draudimo sutartį sudariusiam draudėjui suteikiamas 14–30 dienų laikotarpis nuo tada, kai jam buvo pranešta, kad sutartis sudaryta, per kurį jis gali atsisakyti tos sutarties, taigi draudėjui suteikiama teisė atsisakyti sutarties.

114

Vadinasi, draudėjas įgyja teisę atsisakyti gyvybės draudimo sutarties vien dėl to, kad sudarė šią sutartį, o tai, kad draudimo įmonė pranešė draudėjui apie pasinaudojimo šia teise tvarką, lemia, kad pradedamas skaičiuoti terminas.

115

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos C‑479/18 medžiagos matyti, kad, siekiant reglamentuoti sutarties atsisakymo pasekmes pagal minėtas Sąjungos teisės nuostatas, pagrindinėse bylose nagrinėjamoms sutartims taikytinoje Austrijos teisėje numatyta, jog, pirma, pasinaudojus teise atsisakyti sutarties atsiranda pareiga grąžinti sumokėtas sumas ir, antra, prie grąžintinų sumų pridedamos kompensacinės palūkanos. Be to, teisei gauti tokias palūkanas taikomas trejų metų senaties terminas, bendrai numatytas Allgemeines Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas) reikalavimams dėl nesumokėtų metinių išmokų.

116

Kadangi šis terminas susijęs tik su palūkanomis, jis nedaro tiesioginio poveikio draudėjo teisei atsisakyti sutarties.

117

Vis dėlto Bezirksgericht für Handelssachen Wien (Vienos komercinių bylų apylinkės teismas) turi patikrinti, ar senaties termino taikymas teisei į kompensacines palūkanas gali neigiamai paveikti pačios teisės atsisakyti sutarties, kuri draudėjui pripažįstama Sąjungos teisės nuostatose, veiksmingumą.

118

Šiuo klausimu pasakytina, kad, kaip jau yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, reikia konstatuoti, pirma, draudimo sutartys teisiniu požiūriu yra sudėtingi finansiniai produktai, kurie gali labai skirtis, nelygu juos siūlantis draudikas, ir gali lemti didelius bei potencialiai labai ilgos trukmės finansinius įsipareigojimus (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Endress, C‑209/12, EU:C:2013:864, 29 punktas).

119

Jei šiomis aplinkybėmis tai, kad daugiau nei per trejus metus susikaupusioms palūkanoms taikomas senaties terminas, lemtų, kad draudėjas nepasinaudotų savo teise atsisakyti sutarties, nors sutartis ir neatitinka jo poreikių, toks terminas galėtų paveikti šią teisę, ypač jei šis draudėjas nebuvo tinkamai informuotas apie pasinaudojimo šia teise sąlygas.

120

Kita vertus, reikia pabrėžti, kad draudėjo poreikiai turi būti vertinami sudarant sutartį, neatsižvelgiant į naudą, kurią jis galėtų gauti dėl vėlyvo sutarties atsisakymo, nes tokiu atsisakymu būtų siekiama ne apsaugoti draudėjo pasirinkimo laisvę, bet leisti jam gauti didesnę grąžą ar net spekuliuoti faktinės sutarties grąžos ir kompensacinių palūkanų normos skirtumu.

121

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į penktąjį klausimą byloje C‑479/18 reikia atsakyti, kad Direktyvos 90/619 15 straipsnio 1 dalis, Direktyvos 2002/83 35 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2009/138 186 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose numatytas trejų metų senaties terminas, skirtas pasinaudoti teise į kompensacines palūkanas, atsirandančia, kai draudėjas, pasinaudojęs teise atsisakyti sutarties, prašo grąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas, su sąlyga, kad toks nustatytas terminas neigiamai nepaveikia šio draudėjo teisės atsisakyti sutarties veiksmingumo, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑479/18 pateikęs teismas.

122

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šie teismai. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: