–

Coöperatieve Vereniging SNB-REACT ir kt., atstovaujamų vandeadvokaat K. Turk ir advokaat M. Pild,

–

Estijos vyriausybės, atstovaujamos N. Grünberg,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman, P. Huurnink ir J. Langer,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos F. Wilman ir E. Randvere,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, 2004, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32) 4 straipsnio c punkto ir 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (OL L 178, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 25 t., p. 399) 12–14 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Coöperatieve Vereniging SNB-REACT ir kt. (toliau – SNB-REACT) ir Deepak Mehta ginčą dėl pastarojo atsakomybės už dešimties prekių ženklų savininkų teisių pažeidimą.

3

Direktyvos 2000/31 42 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Šioje direktyvoje nustatytos atsakomybės išimtys taikomos tik tada, kai informacinės visuomenės paslaugų teikėjo veikla apsiriboja eksploatavimo techniniu procesu ir prieigos prie ryšių tinklo, kuriuo perduodama arba kuriame laikinai saugoma trečiųjų šalių suteikta informacija, suteikimu tik tam, kad perdavimas būtų efektyvesnis; ši veikla yra tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, o tai reiškia, kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjas neturi žinių apie perduodamą arba saugomą informaciją ir negali jos kontroliuoti.“

4

Šios direktyvos II skyriuje „Principai“ yra, be kita ko, 4 skirsnis „Tarpinių paslaugų teikėjų atsakomybė“, kuriame yra minėtos direktyvos 12–15 straipsniai.

5

Tos pačios direktyvos 12 straipsnyje „Paprastas perdavimo kanalas“ nurodyta:

„1.   Kai teikiama informacinės visuomenės paslauga, kurią sudaro paslaugų gavėjo pateiktos informacijos perdavimas ryšio tinklu arba prieigos prie ryšių tinklo suteikimas, valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjas nebūtų atsakingas už perduodamą informaciją <…>

<…>

3.   Šis straipsnis neturi įtakos teismo arba administracinės institucijos galimybei vadovaujantis valstybių narių teisinėmis sistemomis reikalauti, kad paslaugų teikėjas nutrauktų pažeidimą arba užkirstų jam kelią.“

6

Direktyvos 2000/31 13 straipsnyje „Spartinimas (Caching)“ numatyta:

„1.   Kai teikiama informacinės visuomenės paslauga, kurią sudaro paslaugos gavėjo pateiktos informacijos perdavimas ryšio tinklu, valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjas nebūtų atsakingas už tos informacijos automatinį, tarpinį arba laikiną saugojimą, kuris atliekamas tik tam, kad tolesnis informacijos perdavimas paslaugos gavėjams jų prašymų [kitų paslaugos gavėjų prašymu] būtų spartesnis <…>

<…>

2.   Šis straipsnis neturi įtakos teismo arba administracinės institucijos galimybei vadovaujantis valstybių narių teisinėmis sistemomis reikalauti, kad paslaugų teikėjas nutrauktų pažeidimą arba užkirstų jam kelią.“

7

Šios direktyvos 14 straipsnis „Informacijos pateikimas internete“ suformuluotas taip:

„1.   Kai teikiama informacinės visuomenės paslauga, kurią sudaro paslaugos gavėjo pateiktos informacijos perdavimas ryšio tinklu, valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjas nebūtų atsakingas už informaciją, kurią saugo paslaugos gavėjo prašymu <…>

<…>

3.   Šis straipsnis neturi įtakos teismo arba administracinės institucijos galimybei vadovaujantis valstybių narių teisinėmis sistemomis reikalauti, kad paslaugų teikėjas nutrauktų pažeidimą arba užkirstų jam kelią, jis taip pat neturi įtakos valstybių narių galimybei nustatyti procedūras, reglamentuojančias informacijos panaikinimą arba galimybės ją pasiekti atėmimą.“

8

Direktyvos 2004/48 18 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Teisė reikalauti, kad [šioje direktyvoje numatytos] priemonės, procedūros ar gynimo būdai būtų taikomi, turėtų būti suteikta ne tik teisių turėtojams, bet ir asmenims, kurie pagal taikytiną teisę turi tiesioginį interesą ir teisiškai atstovauja; tai gali būti ir profesinės organizacijos, atsakingos už tų teisių administravimą arba už tam tikrų kolektyvinių ir asmeninių interesų gynimą.“

9

Šios direktyvos I skyriuje „Tikslas ir taikymo sritis“ yra, be kita ko, 2 straipsnis „Taikymo sritis“, kurio 1 dalyje numatyta:

„Nepažeidžiant priemonių, kurios yra ar gali būti numatytos [Sąjungos] ar nacionalinės teisės aktuose, jei tokios priemonės yra palankesnės teisių turėtojams, šioje direktyvoje numatytos priemonės, procedūros ir gynybos būdai yra taikomi 3 straipsnio nustatyta tvarka visiems intelektinės nuosavybės teisių pažeidimams, numatytiems [Sąjungos] ir (arba) atitinkamos valstybės narės nacionalin[ės] teisės aktuose.“

10

Direktyvos 2004/48 II skyriuje „Priemonės, procedūros ir gynybos būdai“ yra, be kita ko, 4 straipsnis „Asmenys, turintys teisę kreiptis dėl priemonių, procedūrų ir gynybos būdų taikymo“, jis suformuluotas taip:

„Valstybės narės pripažįsta, kad siekti šiame skyriuje numatytų priemonių, procedūrų ir gynybos būdų taikymo turi teisę šie asmenys:

11

Tsiviilkohtumenetluse seadustik (Civilinio proceso kodeksas) (RT I 2005, 26, 197) 3 straipsnio „Teisė kreiptis į teismą“ 2 dalyje numatyta:

„Įstatyme numatytais atvejais teismas nagrinėja civilines bylas ir tuomet, kai asmuo kreipiasi dėl trečiojo asmens ar visuomenės teisės arba intereso, kurie, kaip galima preziumuoti, yra saugomi pagal įstatymą, gynimo.“

12

Kaubamärgiseadus (Prekių ženklų įstatymas) (RT I 2002, 49, 308) 601 straipsnio „Atstovas su prekių ženklais susijusiuose ginčuose“ 2 dalyje nustatyta:

„Siekiant apginti prekių ženklo savininko teises, jam gali atstovauti veiksni prekių ženklų savininkams atstovaujanti organizacija, kurios narys jis yra.“

13

Infoühiskonna teenuse seadus (Informacinės visuomenės paslaugų įstatymas) (RT I 2004, 29, 191) 8 straipsnis „Atsakomybės apribojimas vien perdavus informaciją ir suteikus prieigą prie viešai prieinamo ryšių tinklo“ suformuluotas taip:

„1.   Tuo atveju, kai teikiama paslauga, kurios esmė yra tik tai, kad paslaugos naudotojo pateikta informacija perduodama viešai prieinamu ryšių tinklu arba suteikiama prieiga prie viešai prieinamo ryšių tinklo, paslaugų teikėjas neatsako už perduodamos informacijos turinį <…>“

14

Šio įstatymo 9 straipsnyje „Atsakomybės apribojimas duomenų saugojimo (caching) atveju“ nurodyta:

„Tuo atveju, kai teikiama paslauga, kurios esmė yra tai, kad naudotojo pateikta informacija perduodama viešai prieinamu ryšių tinklu, jeigu atitinkamas perdavimo metodas dėl techninių priežasčių reikalauja tarpinio informacijos saugojimo (caching) ir vienintelis šios paslaugos tikslas – padaryti vėlesnį informacijos perdavimą efektyvesnį kitiems naudotojams pateikus užklausą, paslaugos teikėjas neatsako už automatinį, tarpinį ir laikiną šios informacijos saugojimą <…>“

15

Minėto įstatymo 10 straipsnio „Atsakomybės apribojimas informacijos saugojimo paslaugos teikimo atveju“ 1 dalyje numatyta:

„Paslaugos, kurią sudaro paslaugos naudotojo pateiktos informacijos saugojimas, teikimo atveju paslaugų teikėjas nėra atsakingas už paslaugos naudotojo prašymu saugomos informacijos turinį <…>“

16

SNB-REACT yra Amsterdame (Nyderlandai) įsteigta institucija, jos tikslas – užtikrinti prekių ženklų savininkams kolektyvinį atstovavimą.

17

Ji pateikė Harju Maakohus (Harju pirmosios instancijos teismas, Estija) reikalavimą įpareigoti D. Mehta, pirma, nutraukti dešimties jos narių teisių pažeidimą, antra, daugiau jų nebepažeisti ir, trečia, atlyginti padarytą žalą.

18

Grįsdama šį reikalavimą SNB-REACT nurodė, kad D. Mehta įregistravo interneto domenų vardų, kuriuose neteisėtai buvo naudojami jos nariams priklausantiems prekių ženklams identiški žymenys, ir interneto svetainių, kuriose buvo neteisėtai parduodamos tokiais žymenimis pažymėtos prekės. Be to, SNB-REACT tvirtino, kad D. Mehta priklauso IP adresai, atitinkantys šiuos domenų vardus ir šias svetaines. Galiausiai ji teigė, kad D. Mehta atsakomybė kyla dėl neteisėto atitinkamų žymenų naudojimo minėtuose varduose ir svetainėse – apie tai jam buvo pranešta daug kartų.

19

Gindamasis D. Mehta tvirtino, kad jis nei įregistravo SNB-REACT nurodytus domenų vardus ir interneto svetaines, nei kaip nors naudojo prekių ženklams, kurie priklauso šios institucijos nariams, identiškus žymenis. Be to, pripažindamas, kad jam priklauso 38000 IP adresų, jis nurodė, kad tik nuomoja juos dviem trečiosioms bendrovėms. Galiausiai jis pažymėjo, kad, atsižvelgiant į šią veiklą, jis turi būti laikomas tik prieigos prie elektroninių ryšių tinklo teikėju ir informaciją perduodančiu asmeniu.

20

Harju Maakohus (Harju pirmosios instancijos teismas) atmetė SNB-REACT reikalavimą nusprendęs, pirma, kad ji neturi teisės kreiptis į teismą, siekdama savo vardu pateikti reikalavimą paisyti jos narių teisių ir atlyginti dėl šių teisių pažeidimo padarytą žalą. Šiuo klausimu minėtas teismas konstatavo, kad SNB-REACT pati neturi teisių į jos prašyme nurodytus prekių ženklus, ir nusprendė, kad Prekių ženklų įstatymo 601 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokia institucija, kaip ji, turi teisę kreiptis į teismą tik atstovaudama savo nariams.

21

Antra, Harju Maakohus (Harju pirmosios instancijos teismas) nusprendė, kad SNB-REACT pateikti įrodymai leidžia konstatuoti, jog D. Mehta priklauso IP adresai, susiję su interneto domenų vardais, kuriuose neteisėtai naudojami prekių ženklams, priklausantiems šios institucijos nariams, identiški žymenys, ir interneto svetainėmis, kuriose neteisėtai parduodamos tokiais žymenimis pažymėtos prekės. Tačiau jis nusprendė, kad šie įrodymai neįrodo nei to, kad D. Mehta yra šių domenų vardų ir šių svetainių savininkas, nei to, kad jis pats neteisėtai naudojo šiuos žymenis. Atsižvelgdamas į šiuos vertinimus minėtas teismas nusprendė, kad pagal Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 8 straipsnio 1 dalį D. Mehta atsakomybė negali būti grindžiama neteisėta asmenų, naudojančių minėtus domenų vardus ir minėtas svetaines, veikla.

22

Apeliaciniame skunde, pateiktame Tallinna Ringkonnakohus (Talino apeliacinis teismas, Estija), SNB-REACT teigia, pirma, kad Prekių ženklų įstatymo 601 straipsnio 2 dalis gali būti aiškinama taip, kad pagal šią nuostatą kolektyvinio atstovavimo institucijai leidžiama kreiptis į teismą, siekiant savo vardu pateikti reikalavimą apginti savo narių teises ir interesus. Antra, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė bet kokią D. Mehta atsakomybę už tai, kad jis teikė paslaugas asmenims, naudojantiems domenų vardus ir interneto svetaines, jiems vykdant suklastotų prekių pardavimo internetu veiklą. Iš tiesų Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytas atsakomybės apribojimas taikytinas paslaugų teikėjams, kurie yra tik neutralūs tarpininkai, o ne tiems, kurie, kaip D. Mehta, žino apie intelektinės nuosavybės teisių pažeidimus ir aktyviai dalyvauja juos darant.

23

Savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą Tallinna Ringkonnakohus (Talino apeliacinis teismas) nurodė, kad, atsižvelgiant į šiuos argumentus ir abejones, kurių jam kyla dėl nacionalinės teisės atitikties Sąjungos teisei, jis mano, kad reikalingas Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas dviem klausimais.

24

Pirma, jam kyla klausimas, ar tokiai institucijai, kaip SNB-REACT, turi būti suteikta teisė kreiptis į teismą, siekiant savo vardu pateikti reikalavimą apginti savo narių teises ir interesus, ar ne. Dėl to jis prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktą, kad tai padėtų jam, žinant bylos aplinkybes, pagrindinėje byloje nustatyti Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 2 dalies ir Prekių ženklų įstatymo 601 straipsnio 2 dalies taikymo sritį.

25

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar D. Mehta atsakomybė negali kilti, net jeigu jis nenaudojo žymenų taip, kad pažeistų SNB-REACT narių turimas teises, jeigu teikė paslaugas asmenims, kurie eksploatuoja domenų vardus ir interneto svetaines neteisėtai naudodami tokius žymenis, išnuomodamas jiems turimus IP adresus tokiomis sąlygomis, kurios leidžia jiems veikti anonimiškai. Jis taip pat nurodo, kad atsakymas į šį klausimą priklauso nuo Direktyvos 2000/31 12–14 straipsnių, kurie į nacionalinę teisę buvo perkelti Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 8–10 straipsniais, prasmės.

26

Tokiomis aplinkybėmis Tallinna Ringkonnakohus (Talino apeliacinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės privalo prekių ženklų savininkų kolektyvinio atstovavimo institucijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pripažinti teisę, siekiant ginti prekių ženklų savininkų teises, savo vardu imtis šioje direktyvoje numatytų teisių gynimo priemonių ir, ginant šias teises, savo vardu pareikšti ieškinius teismuose.

28

Pirmiausia pažymėtina, kad Direktyvos 2004/48 4 straipsnio a punkte numatyta, jog valstybės narės intelektinės nuosavybės teisių turėtojams bet kuriuo atveju pripažįsta teisę siekti šios direktyvos II skyriuje numatytų priemonių, procedūrų ir gynybos būdų taikymo, o direktyvos 4 straipsnio b–d punktuose nurodyta, kad valstybės narės šią teisę kitiems asmenims ir tam tikroms konkrečioms institucijoms pripažįsta tik tiek, kiek leidžiama taikomos teisės normų nustatyta tvarka.

29

Konkrečiai kalbant, pagal Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktą valstybės narės pripažįsta tokią teisę kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo institucijoms, kurios yra paprastai pripažįstamos turinčiomis teisę atstovauti teisių turėtojams, kiek leidžiama taikomos teisės normų nustatyta tvarka.

30

Atsižvelgiant į šį tekstą, reikia paaiškinti žodžių „taikoma teisė“ ir „leidžiama“ prasmę ir apimtį.

31

Pirmiausia dėl nuorodos į Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punkte nurodytą taikomą teisę pažymėtina, kad ji, atsižvelgiant į šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį, turi būti suprantama kaip nuoroda tiek į reikšmingą nacionalinę teisę, tiek į Sąjungos teisę.

32

Dėl šio sprendimo 30 punkte nurodyto antrojo žodžio pažymėtina, kad Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktas negali būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybėms narėms suteikiama neribota laisvė kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo institucijoms pripažinti teisę, siekiant ginti minėtas teises, savo vardu imtis šioje direktyvoje numatytų teisių gynimo priemonių ar šios teisės nepripažinti. Dėl tokio aiškinimo ši nuostata, kuria siekiama suderinti šių valstybių įstatymus, taptų visiškai neveiksminga.

33

Be to, iš Direktyvos 2004/48 18 konstatuojamosios dalies, atsižvelgiant į kurią minėta nuostata turi būti aiškinama, matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo, jog teisė reikalauti, kad šioje direktyvoje numatytos priemonės, procedūros ar gynimo būdai būtų taikomi, būtų suteikta ne tik intelektinės nuosavybės teisių turėtojams, bet ir asmenims, kurie yra tiesiogiai suinteresuoti šių teisių gynimu ir turi teisę kreiptis į teismą, kiek leidžiama taikomos teisės nustatyta tvarka. Be to, šioje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ši antroji asmenų kategorija gali apimti profesines organizacijas, atsakingas už tų teisių administravimą arba už tam tikrų kolektyvinių ir asmeninių interesų gynimą.

34

Iš to matyti, kad Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktas, aiškinamas atsižvelgiant į šios direktyvos 18 konstatuojamąją dalį, turi būti suprantamas taip, kad tais atvejais, kai kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo institucija, pripažinta turinčia teisę atstovauti šių teisių turėtojams, pagal nacionalinę teisę laikoma tiesiogiai suinteresuota šių teisių gynimu ir ši teisė leidžia jai kreiptis į teismą, valstybės narės turi pripažinti šiai institucijai teisę prašyti taikyti šioje direktyvoje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus ir, ginant šias teises, pareikšti ieškinį teisme.

35

Taigi, pagal Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktą siekiama užtikrinti, kad tuo atveju, kai kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo institucija, atstovaujanti šių teisių savininkams, pagal nacionalinės teisės aktus turi teisę, siekdama apginti šias teises, kreiptis į teismą, tokia pati teisė jai būtų konkrečiai pripažįstama, kad ji galėtų prašyti taikyti šioje direktyvoje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus.

36

Jeigu ši sąlyga neįvykdyta, valstybės narės neturi tokios pripažinimo pareigos.

37

Nagrinėjamu atveju prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad tai yra prekių ženklų savininkų kolektyvinio atstovavimo institucija.

38

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar pagal nacionalinės teisės aktus tokia institucija laikoma tiesiogiai suinteresuota prekių ženklų savininkų, kuriems ji atstovauja, teisių gynimu ir ar šie teisės aktai leidžia jai kreiptis į teismą; tokiu atveju jai turi būti pripažinta teisė prašyti taikyti šioje direktyvoje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus.

39

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės privalo prekių ženklų savininkų kolektyvinio atstovavimo institucijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pripažinti teisę, siekiant ginti prekių ženklų savininkų teises, savo vardu imtis šioje direktyvoje numatytų teisių gynimo priemonių ir, ginant šias teises, savo vardu pareikšti ieškinius teismuose, jeigu pagal nacionalinės teisės aktus tokia institucija laikoma tiesiogiai suinteresuota tokių teisių gynimu ir šie teisės aktai leidžia jai tuo tikslu kreiptis į teismą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

40

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2000/31 12–14 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad juose numatyti atsakomybės apribojimai taikomi IP adresų nuomos ir įregistravimo paslaugos, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, leidžiančios anonimiškai naudoti interneto domenų vardus, teikėjui.

41

Iš Direktyvos 2000/31 pavadinimo, konkrečiau – iš šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 1 dalies teksto, matyti, kad šios trys nuostatos taikytinos informacinės visuomenės paslaugų teikimo atveju.

42

Sąjungos teisės aktų leidėjas „informacinės visuomenės paslaugos“ sąvoką apibrėžė kaip apimančią paslaugas, kurios teikiamos per atstumą elektroninėmis duomenų apdorojimo ir saugojimo priemonėmis, atskiru paslaugų gavėjo prašymu ir paprastai už atlygį (2010 m. kovo 23 d. Sprendimo Google France ir Google, C‑236/08–C‑238/08, EU:C:2010:159, 110 punktas). Be to, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, ši sąvoka apima, be kita ko, paslaugas, prisidedančias prie to, kad asmenims, kurie užsiima prekyba internetu, sudaromos sąlygos užmegzti kontaktą su savo klientais (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 12 d. Sprendimo L’Oréal ir kt., C‑324/09, EU:C:2011:474, 109 punktą). Nagrinėjamu atveju, kadangi Teisingumo Teismas neturi pakankamai informacijos tam, kad nustatytų, ar minėta sąvoka apima pagrindinėje byloje nagrinėjamą paslaugą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra.

43

Tokios paslaugos teikimo atveju reikia įvertinti, ar jos teikėjui taikytini Direktyvos 2000/31 12 straipsnio 1 dalyje, 13 straipsnio 1 dalyje ir 14 straipsnio 1 dalyje numatyti atsakomybės apribojimai.

44

Tam pirmiausia būtina identifikuoti nuostatą, kuri apima atitinkamą paslaugą, ir tuo tikslu įvertinti, ar ši paslauga, atsižvelgiant į jos požymius, yra „paprasto perdavimo kanalo“ paslauga, „spartinimo“ (caching) teikimo paslauga ar informacijos pateikimo internete paslauga.

45

Jeigu atsakymas būtų teigiamas, reikėtų patikrinti, ar įvykdytos sąlygos, konkrečiai susijusios su nagrinėjamų paslaugų kategorija ir nurodytos atitinkamai Direktyvos 2000/31 12 straipsnio 1 dalyje, 13 straipsnio 1 dalyje ar 14 straipsnio 1 dalyje.

46

Vis dėlto iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pateiktu klausimu nesiekiama gauti papildomų patikslinimų dėl šio sprendimo ankstesniuose dviejuose punktuose nurodytų sąlygų aiškinimo; jis susijęs tik su kriterijais, leidžiančiais nustatyti, ar tokia paslauga, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio.

47

Galiausiai suformuotoje jurisprudencijoje nurodyta, kad Direktyvos 2000/31 12 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnio 1 dalis ir 14 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos atsižvelgiant į šios direktyvos 42 konstatuojamąją dalį; iš jos matyti, kad šioje direktyvoje nustatytos atsakomybės išimtys taikomos tik tada, kai informacinės visuomenės paslaugų teikėjų veikla yra tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, o tai reiškia, kad šie paslaugų teikėjai neturi žinių apie asmenų, kuriems jie teikia savo paslaugas, perduodamą arba saugomą informaciją ir negali jos kontroliuoti (2010 m. kovo 23 d. Sprendimo Google France ir Google, C‑236/08–C‑238/08, EU:C:2010:159, 113 punktas ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Mc Fadden, C‑484/14, EU:C:2016:689, 62 punktas).

48

Vis dėlto šie atsakomybės apribojimai netaikomi tada, kai informacinės visuomenės paslaugų teikėjas vaidina svarbų vaidmenį, sudarydamas savo klientams sąlygas optimizuoti pardavimų internete veiklą (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 12 d. Sprendimo L’Oréal ir kt., C‑324/09, EU:C:2011:474, 113, 116 ir 123 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

49

Nagrinėjamu atveju prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad teikėjas pagrindinėje byloje teikia IP adresų nuomos ir įregistravimo paslaugas, leidžiančias jo klientams anonimiškai naudoti domenų vardus ir interneto svetaines.

50

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas svarbias faktines aplinkybes ir visus svarbius įrodymus, turi įsitikinti, ar toks teikėjas neturi žinių apie savo klientų perduodamą arba saugomą informaciją ir negali jos kontroliuoti, ir ar jis nevaidina svarbaus vaidmens, sudarydamas jiems sąlygas optimizuoti pardavimų internete veiklą.

51

Vis dėlto pažymėtina, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atlikęs savo vertinimą, prieitų prie išvados, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamo teikėjo veiklai gali būti taikomi šio sprendimo 43 punkte nurodyti atsakomybės apribojimai, tuo atveju, jei būtų pateikta pakankamai įrodymų apie tai, kad pažeistos ar gali būti pažeistos intelektinės nuosavybės teisės, pagal Direktyvos 2000/31 12 straipsnio 3 dalį, 13 straipsnio 2 dalį ir 14 straipsnio 3 dalį jis galėtų suinteresuotajam asmeniui pateikti konkretų įpareigojimą nutraukti šį pažeidimą arba išvengti jo grėsmės (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Mc Fadden, C‑484/14, EU:C:2016:689, 77, 78 ir 94 punktai).

52

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2000/31 12–14 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad juose numatyti atsakomybės apribojimai taikomi IP adresų nuomos ir įregistravimo paslaugos, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, leidžiančios anonimiškai naudoti interneto domenų vardus, teikėjui, jeigu ši paslauga priklauso vienai iš šiuose straipsniuose nurodytų kategorijų ir atitinka visas atitinkamas sąlygas, kai tokio teikėjo veikla yra tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, o tai reiškia, kad jis neturi žinių apie savo klientų perduodamą arba saugomą informaciją ir negali jos kontroliuoti, ir kai jis nevaidina aktyvaus vaidmens, sudarydamas jiems sąlygas optimizuoti pardavimų internete veiklą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

53

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: