–

Mitsubishi Shoji Kaisha Ltd ir Mitsubishi Caterpillar Forklift Europe BV, atstovaujamų advocaten P. Maeyaert ir J. Muyldermans,

–

Duma Forklifts NV ir G.S. International BVBA, atstovaujamų advocaten K. Janssens ir J. Keustermans ir avocate M. R. Gherghinaru,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze, M. Hellmann ir J. Techert,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Samnadda, E. Gippini Fournier ir F. Wilman,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, 2008, p. 25) 5 straipsnio ir 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1) 9 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Mitsubishi Shoji Kaisha Ltd (toliau –Mitsubishi) ir Mitsubishi Caterpillar Forklift Europe BV (toliau – MCFE) ginčą su Duma Forklifts NV (toliau – Duma) ir G.S. International BVBA (toliau – GSI) dėl prašymo uždrausti pastarosioms bendrovėms šalinti Mitsubishi priklausantiems prekių ženklams tapačius žymenis nuo „Mitsubishi“ markės šakinių krautuvų, įsigytų už Europos ekonominės erdvės (EEE) ribų, ir ženklinti šiuos krautuvus naujais žymenimis.

3

Direktyvos 2008/95 1 ir 2 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

4

Šios direktyvos 5 straipsnyje „Prekių ženklo suteikiamos teisės“ numatyta:

„1.   Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims, neturinčioms jo sutikimo vartoti [naudoti] prekybos veikloje:

<…>

3.   Vadovaujantis [1 dalies] nuostatomis, galima, inter alia, uždrausti:

<…>“

5

Nurodytos direktyvos 7 straipsnio „Prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimas“ 1 dalyje numatyta:

„Prekių ženklas nesuteikia savininkui teisės uždrausti juo ženklinti prekes, kurios paties ženklo savininko arba su jo sutikimu buvo su tuo ženklu išleistos į rinką [Europos Sąjungoje].“

6

Reglamentu Nr. 207/2009 buvo kodifikuotas 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl [Europos Sąjungos] prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146). Jo Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnyje „[Europos Sąjungos] prekių ženklų suteikiamos teisės“ buvo nustatyta:

„1.   [Europos Sąjungos] prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti:

<…>

2.   Vadovaujantis 1 dalies nuostatomis galima, inter alia, uždrausti:

<…>“

7

Šio reglamento 13 straipsnio „[Europos Sąjungos] prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimas“ 1 dalyje buvo numatyta:

„[Europos Sąjungos] prekių ženklas nesuteikia savininkui teisės uždrausti naudoti šį ženklą prekėms, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu yra išleistos į [Europos Sąjungos] rinką pažymėtos tuo ženklu.“

8

Reglamentas Nr. 207/2009 buvo iš dalies pakeistas 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 2015/2424, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 207/2009 ir Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2868/95, skirtas įgyvendinti Tarybos reglament[ui] (EB) Nr. 40/94 dėl [Europos Sąjungos] prekių ženklo, ir kuriuo panaikinamas Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2869/95 dėl Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) mokamų mokesčių (OL L 341, 2015, p. 21); Reglamentas (ES) Nr. 2015/2424 įsigaliojo 2016 m. kovo 23 d. ir nuo tos dienos taikomas pagrindinės bylos aplinkybėms.

9

Reglamentu Nr. 2015/2424 į Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnį buvo įtraukta nauja 4 dalis, suformuluota taip:

„Nedarant poveikio savininkų teisėms, įgytoms iki ES prekių ženklo paraiškos padavimo dienos arba prioriteto datos, to ES prekių ženklo savininkas taip pat turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims vykdant komercinę veiklą įvežti į Sąjungą prekes, jų neišleidžiant į laisvą apyvartą joje, kai tokios prekės, įskaitant pakuotę, įvežamos iš trečiųjų šalių ir be leidimo yra pažymėtos prekių ženklu, kuris yra tapatus tokioms prekėms įregistruotam ES prekių ženklui arba kurio pagal esminius požymius negalima atskirti nuo to prekių ženklo.

Pagal pirmą pastraipą ES prekių ženklo savininkui suteikta teisė nustoja galioti, jei procedūros, skirtos nustatyti, ar ES prekių ženklas buvo pažeistas, inicijuotos vadovaujantis [2013 m. birželio 12 d.] Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 608/2013 [dėl muitinės atliekamo intelektinės nuosavybės teisių vykdymo užtikrinimo, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1383/2003 (OL L 181, 2013, p. 15)], metu deklarantas arba prekių turėtojas pateikia įrodymų, kad ES prekių ženklo savininkas neturi teisės uždrausti pateikti prekes rinkai galutinės paskirties šalyje.“

10

Analogiška nuostata numatyta 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2436 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 336, 2015, p. 1), kuria Direktyva 2008/95 buvo išdėstyta nauja redakcija ir panaikinta nuo 2019 m. sausio 15 d., 10 straipsnio 4 dalyje. Tačiau ši direktyva netaikoma pagrindinės bylos aplinkybėms.

11

Mitsubishi, turinčiai buveinę Japonijoje, priklauso šie prekių ženklai (toliau – prekių ženklai „Mitsubishi“):

12

MCFE, kurios buveinė yra Nyderlanduose, turi išimtines teises EEE gaminti ir parduoti Europai skirtus prekių ženklais „Mitsubishi“ ženklinamus šakinius krautuvus.

13

Duma, kurios buveinė yra Belgijoje, pagrindinė veikla – pasauliniu mastu pirkti ir parduoti naujus ir naudotus šakinius krautuvus. Duma taip pat prekiauja savo pačios šakiniais krautuvais pavadinimais „GSI“, „GS“ arba „Duma“. Anksčiau ji buvo viena iš „Mitsubishi“ markės šakinių krautuvų oficialių platintojų Belgijoje.

14

Taip pat Belgijoje įsteigta GSI yra su Duma susijusi įmonė; abi bendroves turi bendrą administraciją ir buveinę. GSI gamina ir remontuoja šakinius krautuvus, kuriuos kartu su atsarginėmis dalimis didmeniniu mastu importuoja ir eksportuoja pasaulio rinkoje. Ji pritaiko krautuvus prie galiojančių Europos standartų, suteikia savo serijos numerius ir tiekia juos Duma su ES atitikties sertifikatais.

15

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2004 m. sausio 1 d.–2009 m. lapkričio 19 d. laikotarpiu Duma ir GSI vykdė neteisėtą lygiagretų prekių ženklais „Mitsubishi“ paženklintų šakinių krautuvų importą į EEE, neturėdamos šių prekių ženklų savininko leidimo.

16

Nuo 2009 m. lapkričio 20 d.Duma ir GSI iš Mitsubishi grupės bendrovės už EEE ribų įsigydavo šakinių krautuvų ir importuodavo juos į EEE teritoriją, kur jiems taikydavo muitinio sandėliavimo procedūrą. Nuo šių prekių jos pašalindavo visus prekių ženklams „Mitsubishi“ tapačius žymenis, padarydavo reikiamus pakeitimus, kad pritaikytų prekes prie Sąjungoje galiojančių standartų, keisdavo ženklinimo plokšteles ir serijos numerius ir ženklindavo savo žymenimis. Paskui jos importuodavo šias prekes į EEE ir už jos ribų ir ten jomis prekiavo.

17

Mitsubishi ir MCFE kreipėsi į rechtbank van koophandel te Brussel (Briuselio komercinių bylų teismas, Belgija) ir pareikalavo, be kita ko, įpareigoti nutraukti šiuos veiksmus. 2010 m. kovo 17 d. sprendimu teismui atmetus jų ieškinius, jos pateikė apeliacinį skundą hof van beroep Brussel (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija) ir prašė uždrausti lygiagrečią prekybą prekių ženklais „Mitsubishi“ paženklintais šakiniais krautuvais, taip pat uždrausti importuoti ir parduoti šakinius krautuvus, kurie, pašalinus šiems prekių ženklams tapačius žymenis, buvo ženklinami naujais žymenimis.

18

Šiame teisme Mitsubishi teigė, kad tokia praktika, kai nuo už EEE ribų įsigytų šakinių krautuvų pašalinami žymenys ir jie ženklinami naujais žymenimis, pašalinamos ženklinimo plokštelės ir serijos numeriai, paskui šie krautuvai importuojami ir parduodami EEE, pažeidžia prekių ženklais „Mitsubishi“ jai suteiktas teises. Konkrečiai ji teigė, kad, pašalinant jos prekių ženklams tapačius žymenis, be jos sutikimo apeinama prekių ženklo savininko teisė kontroliuoti pirmąjį jo prekių ženklu pažymėtų prekių išleidimą į rinką EEE ir pažeidžiamos prekių ženklo atliekamos kilmės ir kokybės garantijos, taip pat investavimo ir reklamos funkcijos. Šiuo atžvilgiu ji pažymėjo, kad, nepaisant žymenų pašalinimo, vartotojai ir toliau gali atpažinti „Mitsubishi“ markės šakinius krautuvus.

19

Duma ir GSI teigė, be kita ko, kad jos turi būti laikomos šakinių krautuvų, kuriuos perka už EEE ribų, gamintojomis, nes pritaiko šiuos krautuvus, siekdamos, kad šie atitiktų Sąjungos teisės aktus, todėl turi teisę ženklinti juos savo žymenimis.

20

Dėl prekių ženklais „Mitsubishi“ pažymėtų šakinių krautuvų lygiagretaus importo į EEE prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė, kad taip pažeidžiama prekių ženklų teisė, ir patenkino Mitsubishi ir MCFE ieškinius. Dėl nuo 2009 m. lapkričio 20 d. vykdomo „Mitsubishi“ markės šakinių krautuvų, nuo kurių pašalinti prekių ženklams „Mitsubishi“ tapatūs žymenys ir jie paženklinti naujais žymenimis, importo iš EEE narėmis nesančių šalių ir prekybos jais EEE šis teismas pažymėjo, kad Teisingumo Teismas dar nėra priėmęs sprendimo dėl klausimo, ar veiksmai, kaip antai atliekami Duma ir GSI, yra naudojimas, kurį prekių ženklo savininkas gali uždrausti, tačiau nurodė, kad Teisingumo Teismo jurisprudencijoje yra gairių, leidžiančių daryti prielaidą, kad į šį klausimą turi būti atsakyta teigiamai.

21

Tokiomis aplinkybėmis hof van beroep te Brussel (Briuselio apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22

2018 m. birželio 20 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu raštu Mitsubishi paprašė atnaujinti žodinę proceso dalį pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį. Šiam prašymui pagrįsti Mitsubishi iš esmės teigė, kad generalinio advokato išvada grindžiama klaidingu supratimu, kad naudojimui prekybos veikloje, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalį, būtini konkretūs ir matomi veiksmai. Be to, jos nuomone, šioje išvadoje neatsakoma į jos argumentus, kad žymenų pašalinimas kenkia įvairioms prekių ženklo funkcijoms.

23

Pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali bet kada nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį – pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas Teisingumo Teismui priimant sprendimą, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio šalys ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės.

24

Šiuo atveju taip nėra. Niekada nebuvo teigta, kad yra naujų faktų. Be to, Mitsubishi, kaip ir kiti šiame procese dalyvavę suinteresuotieji asmenys, ir per rašytinę, ir per žodinę proceso dalį galėjo nurodyti faktines ir teisines aplinkybes, kaip ji mano, svarbias atsakant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus klausimus, ypač kiek tai susiję su sąvoka „naudojimas prekybos veikloje“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalį. Taigi Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, mano, kad turi visą būtiną informaciją sprendimui priimti.

25

Be to, dėl kritikos, kurią Mitsubishi pateikė dėl generalinio advokato išvados, primintina, kad, pirma, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir Procedūros reglamente suinteresuotiesiems asmenims nenumatyta galimybės pateikti pastabų dėl generalinio advokato išvados (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Acacia ir D’Amato, C-397/16 ir C‑435/16, EU:C:2017:992, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

26

Antra, pagal SESV 252 straipsnio antrą pastraipą generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą jis privalo dalyvauti. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Teisingumo Teismo nesaisto nei generalinio advokato išvada, nei ją pagrindžiantys motyvai. Todėl suinteresuotosios šalies nesutikimas su generalinio advokato išvada, nepaisant to, kokie klausimai joje nagrinėjami, savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės proceso dalies atnaujinimą (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Acacia ir D’Amato, C-397/16 ir C-435/16, EU:C:2017:992, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

27

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas mano, kad nereikia atnaujinti žodinės proceso dalies.

28

Savo dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/95 5 straipsnis ir Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad prekių ženklo savininkas gali prieštarauti tam, kad trečiasis asmuo be jo sutikimo pašalintų nuo prekių visus šiam prekių ženklui tapačius žymenis ir pažymėtų jas kitais žymenimis, kai prekės laikomos muitinės sandėlyje, kaip yra pagrindinėje byloje, turint tikslą jas importuoti arba išleisti į rinką EEE, kur jomis niekada nebuvo prekiaujama.

29

Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies turinys yra identiškas, todėl šios nuostatos turi būti aiškinamos vienodai (šiuo klausimu žr. 2009 m. vasario 19 d. Sprendimo UDV North America, C-62/08, EU:C:2009:111, 42 punktą).

30

Šiuo tikslu reikia priminti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2008/95, kuria buvo kodifikuota Direktyva 89/104, 1 ir 2 konstatuojamųjų dalių, ja siekiama pašalinti valstybėse narėse dėl prekių ženklų egzistuojančius skirtumus, galinčius sudaryti laisvo prekių judėjimo, laisvės teikti paslaugas kliūčių ir iškraipyti konkurenciją vidaus rinkoje. Taigi prekių ženklų teisė yra viena pagrindinių neiškraipytos konkurencijos sistemos, kurią siekiama išsaugoti taikant Sąjungos teisę, sudedamųjų dalių. Šioje sistemoje įmonės turi turėti galimybę pritraukti klientus savo prekių ir paslaugų kokybe, o tai įmanoma tik dėl juos atskirti leidžiančių skiriamųjų žymenų (2002 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Arsenal Football Club, C-206/01, EU:C:2002:651, 46 ir 47 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

31

Taip pat reikia priminti, kad Direktyvos 2008/95 7 straipsnio 1 dalis ir Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnio 1 dalis numato prekių ženklo savininkui suteikiamų teisių pasibaigimą tik tais atvejais, kai prekės išleidžiamos į rinką EEE. Jos leidžia prekių ženklo savininkui prekiauti savo prekėmis už EEE ribų, ir ši prekyba nepanaikina jo teisių EEE viduje. Patikslinęs, kad prekių išleidimas į rinką už EEE ribų nepanaikina savininko teisės prieštarauti be jo sutikimo atliktam šių prekių importui, Sąjungos teisės aktų leidėjas suteikė prekių ženklo savininkui galimybę kontroliuoti pirmąjį šiuo prekių ženklu pažymėtų prekių išleidimą į rinką EEE (šiuo kliausimu žr. 1998 m. liepos 16 d. Sprendimo Silhouette International Schmied, C-355/96, EU:C:1998:374, 26 punktą; 2001 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Zino Davidoff ir Levi Strauss, C‑414/99 – C-416/99, EU:C:2001:617, 32 ir 33 punktus ir 2005 m. spalio 18 d. Sprendimo Class International, C-405/03, EU:C:2005:616, 33 punktą).

32

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad siekiant užtikrinti prekių ženklu suteikiamų teisių apsaugą svarbiausia yra tai, jog vienoje arba keliose valstybėse narėse įregistruoto prekių ženklo savininkas galėtų kontroliuoti pirmąjį šiuo prekių ženklu pažymėtų prekių išleidimą į rinką EEE (2009 m. spalio 15 d. Sprendimo Makro Zelfbedieningsgroothandel ir kt., C-324/08, EU:C:2009:633, 32 punktas; 2011 m. liepos 12 d. Sprendimo L’Oréal ir kt., C-324/09, EU:C:2011:474, 60 punktas ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo TOP Logistics ir kt., C-379/14, EU:C:2015:497, 31 punktas). Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad ši savininko teisė taikoma kiekvienam prekės egzemplioriui (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 1 d. Sprendimo Sebago ir Maison Dubois, C-173/98, EU:C:1999:347, 19 ir 20 punktus ir 2010 m. birželio 3 d. Sprendimo Coty Prestige Lancaster Group, C-127/09, EU:C:2010:313, 31 punktą).

33

Be to, Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu ir Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu įregistruoto prekių ženklo savininkui suteikiama išimtinė teisė, kuria naudodamasis jis pagal šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktus bei šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies a ir b punktus gali uždrausti visiems tretiesiems asmenims be jo sutikimo prekybos veikloje naudoti bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės ar paslaugos yra tapačios toms prekėms ar paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas, arba bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo prekių ženklui ar panašumo į jį ir dėl prekių ženklu ir tuo žymeniu ženklinamų prekių ar paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant galimybę susieti žymenį su prekių ženklu.

34

Teisingumo Teismas jau ne kartą yra nusprendęs, kad išimtinė teisė prekių ženklo savininkui buvo suteikta siekiant leisti jam apginti savo, kaip prekių ženklo savininko, specifinius interesus, t. y. užtikrinti, kad prekių ženklas galėtų atlikti savo funkcijas, todėl naudotis šia teise galima, tik jei trečiajam asmeniui naudojant šį žymenį padaroma arba galėtų būti padaryta žala prekių ženklo funkcijoms. Prie šių funkcijų priskiriama ne tik esminė prekių ženklo funkcija užtikrinti vartotojams prekės ar paslaugos kilmę, bet ir kitos jo funkcijos, kaip antai funkcija garantuoti šios prekės ar paslaugos kokybę arba informavimo, investavimo ar reklamos funkcijos (žr. 2002 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Arsenal Football Club, C-206/01, EU:C:2002:651, 51 punktą; 2009 m. birželio 18 d. Sprendimo L’Oréal ir kt., C-487/07, EU:C:2009:378, 58 punktą; 2010 m. kovo 23 d. Sprendimo Google France ir Google, C-236/08–C-238/08, EU:C:2010:159, 77 ir 79 punktus ir 2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Interflora ir Interflora British Unit, C-323/09, EU:C:2011:604, 37 ir 38 punktus).

35

Kalbant apie šias funkcijas, svarbu priminti, kad esminė prekių ženklo funkcija yra užtikrinti vartotojui ar galutiniam naudotojui juo pažymėtos prekės ar paslaugos kilmės tapatumą, leidžiant jam atskirti šią prekę ir paslaugą nuo kitos kilmės prekių ar paslaugų (2010 m. kovo 23 d. Sprendimo Google France ir Google, C-236/08–C-238/08, EU:C:2010:159, 82 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Jis skirtas, be kita ko, patvirtinti, kad visos šiuo prekių ženklu pažymėtos prekės ar paslaugos yra pagamintos ar suteiktos kontroliuojant vienintelei įmonei, kuriai gali būti priskirta atsakomybė už jų kokybę, tam kad prekių ženklas galėtų atlikti savo, kaip pagrindinės neiškreiptos konkurencijos sistemos dalies, vaidmenį (šiuo klausimu žr. 2002 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Arsenal Football Club, C-206/01, EU:C:2002:651, 48 punktą ir 2011 m. liepos 12 d. Sprendimo L’Oréal ir kt., C-324/09, EU:C:2011:474, 80 punktą).

36

Prekių ženklo investicinė funkcija suprantama kaip jo savininko galimybė naudotis prekių ženklu kuriant naujiems ir ištikimiems vartotojams pritraukti reikalingą reputaciją ar ją išsaugant įvairiomis prekybos technikos priemonėmis. Taigi, kai trečiasis asmuo, kaip antai prekių ženklo savininko konkurentas, naudoja šiam ženklui tapatų žymenį prekėms ar paslaugoms, tapačioms toms, kurioms įregistruotas šis ženklas, ir tai smarkiai riboja šio savininko galimybes naudotis savo prekių ženklu kuriant naujiems ir ištikimiems vartotojams pritraukti reikalingą reputaciją ar ją išsaugant, toks naudojimas pažeidžia šią prekių ženklo funkciją. Tokiu atveju savininkas turi teisę uždrausti tokį naudojimą remdamasis Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalies a punktu arba, jei tai Europos Sąjungos prekių ženklas, – Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies a punktu (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Interflora ir Interflora British Unit, C-323/09, EU:C:2011:604, 60–62 punktus).

37

Prekių ženklo reklaminė funkcija savo ruožtu reiškia prekių ženklo naudojimą reklamos tikslais, siekiant informuoti ar įtikinti vartotoją. Todėl prekių ženklo savininkas turi teisę, be kita ko, uždrausti be jo sutikimo naudoti jo prekių ženklui tapatų žymenį prekėms ar paslaugoms, tapačioms ar panašioms į tas, kurioms įregistruotas šis prekių ženklas, kai toks naudojimas daro žalą prekių ženklo savininko atliekamam šio prekių ženklo, kaip pardavimo skatinimo elemento arba kaip komercinės strategijos instrumento, naudojimui (šiuo klausimu žr. 2010 m. kovo 23 d. Sprendimo Google France ir Google, C-236/08–C-238/08, EU:C:2010:159, 91 ir 92 punktus).

38

Dėl „naudojimo prekybos veikloje“ Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 3 dalyje ir Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 2 dalyje esantis naudojimo būdų, kuriuos prekių ženklo savininkas gali uždrausti, sąrašas nėra baigtinis (žr. 2002 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Arsenal Football Club, C-206/01, EU:C:2002:651, 38 punktą; 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Adam Opel, C-48/05, EU:C:2007:55, 16 punktą ir 2010 m. kovo 23 d. Sprendimo Google France ir Google, C-236/08–C-238/08, EU:C:2010:159, 65 punktą) ir kad jame nurodyti tik aktyvūs trečiojo asmens veiksmai (žr. 2016 m. kovo 3 d. Sprendimo Daimler, C-179/15, EU:C:2016:134, 40 punktą).

39

Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tapataus prekių ženklui ar panašaus į jį žymens naudojamas prekybos veikloje reiškia, kai jis naudojamas komercinėje veikloje siekiant ekonominės naudos, o ne asmeniniais tikslais (žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo TOP Logistics ir kt., C-379/14, EU:C:2015:497, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Jis patikslino, kad žodžiai „naudojimas“ ir „prekybos veikloje“ negali būti aiškinami taip, jog jie susiję tik su tiesioginiais prekybininko ir vartotojo santykiais, ir kad žymens, tapataus prekių ženklui, naudojimas yra, kai atitinkamas ūkio subjektas naudoja šį žymenį pateikdamas savo komercinį pranešimą (žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo TOP Logistics ir kt., C-379/14, EU:C:2015:497, 40 ir 41 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

40

Nagrinėjamu atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Duma ir GSI be Mitsubishi sutikimo už EEE ribų įsigyja „Mitsubishi“ markės šakinių krautuvų ir importuoja juos į EEE teritoriją, kur jiems taiko muitinio sandėliavimo procedūrą. Kol prekėms taikoma ši procedūra, Duma ir GSI nuo jų pašalina visus prekių ženklams „Mitsubishi“ tapačius žymenis, padaro reikiamus pakeitimus, kad pritaikytų prekes prie Sąjungoje galiojančių standartų, keičia ženklinimo plokšteles ir serijos numerius ir ženklina prekes savo žymenimis, paskui importuoja ir parduoda juos EEE ir už jos ribų.

41

Taigi, skirtingai nuo bylų, kuriose buvo priimti šio sprendimo 31 punkte nurodyti sprendimai, pagrindinėje byloje aptariamos prekės nėra pažymėtos ginčijamais prekių ženklais, kai jos importuojamos ir jais prekiaujama EEE po muitinio sandėliavimo procedūros taikymo. Taip pat skirtingai nuo šio sprendimo 34–39 punktuose nurodytų kitų sprendimų nematyti, kad tretieji asmenys tuo metu kaip nors, visų pirma komerciniuose pranešimuose, naudotų ginčijamiems prekių ženklams tapačius ar į juos panašius žymenis. Šiuo aspektu pagrindinė byla taip pat skiriasi nuo prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo minimo 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Portakabin (C-558/08, EU:C:2010:416) 86 punkte nurodytų aplinkybių; šiame punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad kai perpardavėjas pašalina prekių ženklą nuo prekės be to prekių ženklo savininko sutikimo ir pakeičia šį prekių ženklą etikete su perpardavėjo pavadinimu taip, kad visiškai paslepiamas atitinkamų prekių gamintojo prekių ženklas, to prekių ženklo savininkas turi teisę prieštarauti, kad perpardavėjas naudotų minėtą prekių ženklą pranešdamas apie tokį perpardavimą, nes taip daroma žala esminei prekių ženklo funkcijai.

42

Vis dėlto pažymėtina, pirma, kad pašalinus prekių ženklui tapačius žymenis užkertamas kelias tam, kad prekės, kurioms šis prekių ženklas įregistruotas, būtų juo pažymėtos pirmą kartą išleidžiant jas į rinką EEE, todėl šio prekių ženklo savininkas netenka galimybės pasinaudoti pagrindine teise, kuri jam pripažinta šio sprendimo 31 punkte primintoje jurisprudencijoje: kontroliuoti pirmąjį šiuo prekių ženklu pažymėtų prekių išleidimą į rinką EEE.

43

Antra, pašalinant prekių ženklui tapačius žymenis ir ženklinant prekes naujais žymenimis turint tikslą pirmą kartą išleisti jas į rinką EEE daroma žala prekių ženklo funkcijoms.

44

Dėl kilmės nurodymo funkcijos pakanka pažymėti, kad 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo TOP Logistics ir kt. (C-379/14, EU:C:2015:497) 48 punkte Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad bet kokiu trečiojo asmens veiksmu, kuriuo vienoje arba keliose valstybėse narėse įregistruoto prekių ženklo savininkui kliudoma įgyvendinti savo teisę kontroliuoti pirmąjį šiuo prekių ženklu pažymėtų prekių išleidimą į EEE rinką, pažeidžiama ši esminė prekių ženklo funkcija.

45

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kokią reikšmę gali turėti tai, kad atitinkamas vidutinis vartotojas, remdamasis išoriniu prekių vaizdu arba dizainu, vis dar gali identifikuoti importuotas arba į rinką išleistas prekes kaip prekių ženklo savininko prekes. Jis nurodo, kad, nepaisant to, jog nuo šakinių krautuvų buvo pašalinti prekių ženklui tapatūs žymenys ir jie paženklinti naujais žymenimis, atitinkami vartotojai ir toliau atpažįsta juos kaip „Mitsubishi“ markės šakinius krautuvus. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors įtaka esminei prekių ženklo funkcijai gali būti padaryta nepaisant šios aplinkybės, ji išryškina šios įtakos poveikį.

46

Be to, pašalinant prekių ženklui tapačius žymenis ir ženklinant prekes naujais žymenimis ribojama šio prekių ženklo savininko galimybė pritraukti klientus savo prekių kokybe ir kenkiama prekių ženklo investicinei ir reklamos funkcijoms, jeigu, kaip nagrinėjamu atveju, savininko prekių ženklu pažymėta nagrinėjama prekė dar nebuvo išleista į rinką paties savininko ar jo sutikimu. Iš tiesų tai, kad prekių ženklo savininko prekės išleidžiamos į rinką anksčiau, nei tai padaro pats savininkas, pažymėjęs prekes savo prekių ženklu, todėl vartotojai su šiomis prekėmis susipažįsta anksčiau, nei gali susieti jas su šiuo prekių ženklu, labai riboja savininko galimybę naudoti šį prekių ženklą kuriant naujiems ir ištikimiems vartotojams pritraukti reikalingą reputaciją, taip pat kaip pardavimo skatinimo elementą arba kaip komercinės strategijos instrumentą. Be to, tokiais veiksmais iš savininko atimama galimybė realizuoti prekių ženklu pažymėtos prekės ekonominę vertę ir kartu savo investiciją, pirmą kartą išleidžiant prekę į rinką EEE.

47

Trečia, dėl to, kad tretiesiems asmenims be prekių ženklo savininko sutikimo pašalinant prekių ženklui tapačius žymenis ir ženklinant prekes naujais žymenimis turint tikslą jas importuoti arba išleisti į rinką EEE ir apeiti savininko teisę uždrausti jo prekių ženklu pažymėtų šių prekių importą pažeidžiama prekių ženklo savininko teisė kontroliuoti pirmąjį šiuo prekių ženklu pažymėtų prekių išleidimą į EEE rinką ir kenkiama prekių ženklo funkcijoms, šie veiksmai prieštarauja tikslui užtikrinti neiškraipytą konkurenciją.

48

Galiausiai, atsižvelgiant į šio sprendimo 38 punkte primintą jurisprudenciją dėl sąvokos „naudojimas prekybos veikloje“, pažymėtina, kad trečiojo asmens atliekamas prekių ženklui tapačių žymenų pašalinimas siekiant paženklinti prekes savais žymenimis reiškia šio trečiojo asmens aktyvius veiksmus, kuriuos galima laikyti naudojimu prekybos veikloje, nes jie atliekami turint tikslą importuoti prekes ir išleisti jas į rinką EEE, taigi vykdant komercinę veiklą, kuria siekiama ekonominės naudos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 39 punkte primintą jurisprudenciją.

49

Dėl visų šių priežasčių darytina išvada, kad prekių ženklo savininkas, remdamasis Direktyvos 2008/95 5 straipsniu ir Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsniu, gali prieštarauti tokiems veiksmams.

50

Šiai išvadai neturi įtakos tai, kad prekių ženklui tapatūs žymenys pašalinami ir prekės ženklinamos naujais žymenimis, kai joms dar taikoma mutinio sandėliavimo procedūra, nes šie veiksmai atliekami turint tikslą importuoti prekes ir išleisti jas į rinką EEE, kaip tai pagrindinėje byloje rodo faktas, kad Duma ir GSI padaro šakinių krautuvų pakeitimų, siekdamos pritaikyti juos prie Sąjungoje galiojančių standartų, taip pat faktas, kad bent dalis šių krautuvų vėliau iš tiesų importuojama ir išleidžiama į rinką EEE.

51

Šiomis aplinkybėmis taip pat pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2015/2424, 9 straipsnio 4 dalį, kuri pagrindinei bylai taikoma nuo 2016 m. kovo 23 d., nuo šiol prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti visiems tretiesiems asmenims vykdant prekybos veiklą įvežti į Sąjungą prekes, jų neišleidžiant į laisvą apyvartą joje, kai tokios prekės, įskaitant pakuotę, įvežamos iš trečiųjų šalių ir be leidimo yra pažymėtos prekių ženklu, kuris tapatus tokioms prekėms įregistruotam Europos Sąjungos prekių ženklui arba kurio pagal esminius požymius negalima atskirti nuo to prekių ženklo. Ši prekių ženklo savininko teisė nustoja galioti tik kai per procedūrą, skirtą nustatyti, ar buvo pažeistas prekių ženklas, deklarantas ar prekių turėtojas pateikia įrodymų, kad prekių ženklo savininkas neturi teisės uždrausti išleisti prekes į rinką galutinės paskirties šalyje.

52

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/95 5 straipsnis ir Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad prekių ženklo savininkas gali prieštarauti tam, kad trečiasis asmuo be jo sutikimo pašalintų nuo prekių visus šiam prekių ženklui tapačius žymenis ir pažymėtų jas kitais žymenimis, kai prekės laikomos muitinės sandėlyje, kaip yra pagrindinėje byloje, turėdamas tikslą jas importuoti arba išleisti į rinką EEE, kur jomis niekada nebuvo prekiaujama.

53

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 5 straipsnis ir 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo 9 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad prekių ženklo savininkas gali prieštarauti tam, kad trečiasis asmuo be jo sutikimo pašalintų nuo prekių visus šiam prekių ženklui tapačius žymenis ir pažymėtų jas kitais žymenimis, kai prekės laikomos muitinės sandėlyje, kaip yra pagrindinėje byloje, turėdamas tikslą jas importuoti arba išleisti į rinką Europos ekonominėje erdvėje (EEE), kur jomis niekada nebuvo prekiaujama.