–

E. S. Checa Honrado, atstovaujamos abogada A. de Oyagüe Collados,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Jiménez García,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Valero ir I. Galindo Martín,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (OL L 283, 2008, p. 36) 3 straipsnio pirmos pastraipos išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant E. S. Checa Honrado ir Fondo de Garantía Salarial (Darbo užmokesčio garantijų fondas; toliau – Fogasa) ginčą dėl to, kad šis atsisakė, jos darbdaviui tapus nemokiam, išmokėti išeitinę išmoką, jai priklausančią dėl nutrauktos darbo sutarties.

3

Direktyva 2008/94 kodifikavo 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvą 80/987/EEB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (OL L 283, 1980, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 217), paskutinį kartą iš dalies pakeistą 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/74/EB (OL L 270, 2002, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 261, toliau – Direktyva 80/987), ir ją panaikino.

4

Direktyvos 2008/94 3 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Būtina apsaugoti darbuotojus jų darbdaviui tapus nemokiam ir suteikti darbuotojams minimalų apsaugos lygį, ypač siekiant garantuoti neįvykdytų reikalavimų sumokėjimą [tenkinimą], tuo pat metu atsižvelgiant į [Europos Sąjungos] subalansuotos ekonominės ir socialinės plėtros poreikį. Dėl to valstybės narės turėtų įsteigti instituciją, kuri garantuotų neįvykdytų reikalavimų sumokėjimą atitinkamiems darbuotojams.“

5

Direktyvos 2008/94 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma su darbo sutartimis ar darbo santykiais susijusiems darbuotojų reikalavimams, pateiktiems 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems nemokiems darbdaviams.

2.   Valstybės narės gali išimties tvarka netaikyti šios direktyvos kai kurių kategorijų darbuotojų reikalavimams esant kitų formų garantijoms, jeigu yra nustatyta, kad jos teikia atitinkamiems asmenims apsaugą, lygiavertę šios direktyvos teikiamai apsaugai.“

6

Direktyvos 2008/94 2 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:

„Ši direktyva nepažeidžia nacionalinės teisės aktuose vartojamų sąvokų „darbuotojas“, „darbdavys“, „darbo užmokestis“, „neatidėliotina [įgyta] teisė“ ir „būsimoji teisė“.“

7

Direktyvos 2008/94 3 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad garantijų institucijos, laikantis 4 straipsnio reikalavimų, užtikrintų darbuotojams nesumokėtų reikalavimų, kylančių dėl darbo sutarčių ar darbo santykių, patenkinimą, įskaitant, jeigu numatyta nacionalinės teisės aktais, išeitines išmokas dėl nutrauktų darbo santykių.

Reikalavimai, kuriuos perėmė garantijų institucija, yra neįvykdyti su darbo užmokesčiu susiję reikalavimai už laikotarpį iki valstybių narių nustatytos datos ir (arba), kai kuriais atvejais, po jos.“

8

Direktyvos 2008/94 4 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms suteikiama teisė apriboti 3 straipsnyje nurodytų garantijų institucijų mokėjimo pareigą. Remiantis šio 4 straipsnio 2 ir 3 dalimis, šios pareigos apribojimas gali būti susijęs tiek su laikotarpiu, už kurį garantijų institucija turi sumokėti neįvykdytus reikalavimus, tiek su maksimaliu garantijų institucijos užtikrinamų mokėjimų dydžiu.

9

Direktyvos 2008/94 12 straipsnyje nustatyta:

„Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės:

<…>“

10

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 1995 m. kovo 24 d.Real Decreto Legislativo 1/1995, por el que se aprueba el texto refundido de la Ley del Estatuto de los Trabajadores (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 1/1995, kuriuo patvirtinama Įstatymo dėl darbuotojų statuto nauja redakcija; toliau – Darbuotojų statutas) 33 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   [Fogasa] <…> darbuotojams sumoka darbo užmokesčio sumas, kurių dėl nemokumo negalėjo sumokėti jų darbdavys <…>.

2.   [Fogasa] pirmesnėje dalyje nurodytais atvejais moka teismo sprendimu, nutartimi, teismine taikos sutartimi arba administracinės institucijos sprendimu darbuotojams pripažintas išeitines išmokas dėl atleidimo iš darbo arba dėl sutarties nutraukimo pagal šio įstatymo 50, 51 ir 52 straipsnius <…>

<…>“

11

Darbuotojų statuto 40 straipsnyje numatyta:

„1.   Kad būtų galima perkelti darbuotojus, kurie nebuvo konkrečiai įdarbinti įmonėse, turinčiose kintamas arba nepastovias darbo vietas, į kitą to paties darbdavio darbo vietą, kai dėl to būtina keisti gyvenamąją vietą, turi būti tai pateisinančios ekonominės, techninės, organizacinės ar gamybinės priežastys. Tokiomis laikomos priežastys, susijusios su konkurencingumu, gamybos apimtimi ir technine ar darbo organizacija įmonėje ir su komercine veikla susiję įsipareigojimai.

<…>

Pranešus apie sprendimą dėl perkėlimo, darbuotojas turi teisę rinktis: perkėlimą, transporto išlaidų kompensaciją arba sutarties nutraukimą; pastaruoju atveju jam priklauso 20 dienų darbo užmokesčio už kiekvienus išdirbtus metus išeitinė išmoka (trumpesnius nei vienų metų laikotarpius apskaičiuojant pro rata išdirbtiems mėnesiams), kurios bendra suma negali viršyti 12 mėnesių darbo užmokesčio.

<…>“

12

Darbuotojų statuto 41 straipsnis 3 dalyje numatyta, kad, esant tam tikroms šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, jei darbuotojui darbdavio sprendimas yra nepalankus, jis turi teisę nuspręsti nutraukti darbo sutartį ir kaip darbo užmokestį gauti 20 darbo užmokesčio dienų už kiekvienus išdirbtus metus išeitinę išmoką.

13

Darbuotojų statuto 50 straipsnyje reglamentuojamas darbo sutarties nutraukimas darbuotojo prašymu ir nustatomi įvairūs nutraukimo pagrindai. Šio straipsnio 1 dalies a punkte minimas esminis darbuotojo darbo sąlygų pakeitimas darbdavio iniciatyva pažeidžiant to paties statuto 41 straipsnio nuostatas ir įžeidžiant darbuotojo orumą. Šios 1 dalies b ir c punktuose atitinkamai nurodytas sutarto atlyginimo nesumokėjimas arba nuolatinis vėlavimas jį sumokėti ir bet koks kitas sunkus darbdavio įvykdytas pažeidimas, išskyrus force majeure atvejus. Minėto 50 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tokiais atvejais darbuotojas turi teisę į išmokas, numatytas neteisėto atleidimo iš darbo atveju.

14

Darbuotojų statuto 51 straipsnyje reglamentuojamas grupės darbuotojų atleidimas, kuris pagal šį straipsnį apima darbo sutarčių nutraukimą, grindžiamą ekonominėmis, techninėmis, organizacinėmis ar gamybos priežastimis, ir tam tikru laikotarpiu daro poveikį minimaliam nustatytam darbuotojų skaičiui.

15

Darbuotojų statuto 52 straipsnyje reglamentuojamas sutarties nutraukimas dėl objektyvių priežasčių, tarp kurių yra darbuotojo nekompetencija, nepakankamas darbuotojo prisitaikymas prie darbo vietoje atliktų techninių pakeitimų, individualus atleidimas dėl objektyvių (ekonominių, techninių, organizacinių ir gamybos) priežasčių ir, esant tam tikroms sąlygoms, pasikartojantis, nors ir pagrįstas, neatvykimas į darbą, kuris per du paeiliui einančius mėnesius sudaro 20 % darbo dienų laiko.

16

Nuo 2000 m. lapkričio 1 d. E. S. Checa Honrado dirbo valytoja Benidorme (Alikantės provincija, Ispanija) esančiame pramogų parke „Terra Mítica“. Iki 2010 m. kovo 1 d. ji dirbo Cespa, SA, o vėliau – Soroma patrimonial SL (toliau – Soroma). Su ja buvo sudaryta darbo sutartis dėl darbo visą dieną.

17

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Soroma raštu pranešė E. S. Checa Honrado ir kitoms penkioms darbuotojoms apie ketinimą nuo 2011 m. gegužės 15 d. perkelti jų darbo vietą į kitą pramogų parką, esantį San Martin de la Vegoje (Madrido autonominė sritis, Ispanija).

18

Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išdėstytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, E.S. Checa Honrado dėl šio perkėlimo turėjo pakeisti gyvenamąją vietą, nes atstumas nuo ankstesnės iki naujos darbo vietos buvo didesnis nei 450 km. Tuomet E. S. Checa Honrado pasirinko nutraukti darbo sutartį pagal Darbuotojų statuto 40 straipsnį. Soroma pritarė šiam pasirinkimui.

19

Bendrovei savanoriškai nesumokėjus dėl šio nutraukimo pagal įstatymą privalomų sumokėti išmokų, E. S. Checa Honrado pareiškė ieškinį Juzgado de lo Social no 1 de (Benidormo darbo teismas Nr. 1, Ispanija). 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimu šis teismas priteisė iš Soroma7453,77 EUR sumą pagal Darbuotojų statuto 40 straipsnį.

20

Kadangi Soroma tik iš dalies įvykdė tą sprendimą, E. S. Checa Honrado pateikė prašymą dėl šio sprendimo priverstinio vykdymo. Per šią priverstinio vykdymo procedūrą 2013 m. birželio 11 d.Soroma buvo pripažinta nemokia. Apie nutartį dėl nemokumo buvo pranešta Fogasa. E. S. Checa Honrado pateikė prašymą Fogasa sumokėti dalį išeitinės išmokos, kurios Soroma jai neišmokėjo dėl nemokumo. Fogasa atmetė šį prašymą, motyvuodamas tuo, kad pagal Darbuotojų statuto 33 straipsnio 2 dalį neužtikrinamos išmokos, kai darbo sutartis nutraukta darbuotojo, kuriam turėjo įtakos jo darbdavio sprendimas pakeisti darbo vietą, prašymu.

21

E. S. Checa Honrado šį sprendimą atmesti jos prašymą apskundė Juzgado de lo Social no 2 de Alicante (Alikantės darbo teismas Nr. 2, Ispanija); teismas skundo netenkino.

22

Tribunal Superior de Justicia de la Comunidad Valenciana (Valensijos autonominės srities aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuriam paduotas apeliacinis skundas, nurodo, kad kyla abejonių dėl Darbuotojų statuto 33 straipsnio 2 dalies suderinamumo su Sąjungos teise, nes pagal šią nuostatą Fogasa teikiama išmokų sumokėjimo garantija apima tik šio statuto 50–52 straipsniuose numatytus atleidimo iš darbo arba darbo sutarties nutraukimo atvejus. Jis tvirtina, kad todėl į garantijų sistemą nepatenka reikalavimai, kylantys dėl kitų teisinių formų darbo santykių nutraukimo, dėl kurio kyla pareiga mokėti išmoką, kaip numatytasis minėto statuto 40 straipsnyje, kuriame, kaip vienas iš galimų pasirinkti variantų, iš tiesų numatytas tikrasis darbo sutarties nutraukimas dėl objektyvių priežasčių.

23

Remdamasis 2015 m. lapkričio 11 d. Sprendimu Pujante Rivera (C‑422/14, EU:C:2015:743) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Darbuotojų statuto 33 straipsnio 2 dalyje turėjo būti įtraukti visi darbo sutarties nutraukimo atvejai, nesusiję su pačiu darbuotoju. Todėl, kadangi šioje minėto Darbuotojų statuto nuostatoje nenurodytos kitos teisėtos darbo santykių nutraukimo formos, apimančios teisės aktuose nustatytų išeitinių kompensacijų mokėjimą, kaip antai numatyta to paties statuto 40 straipsnyje, šio teismo nuomone, joje įtvirtinta nepateisinama ir Direktyva 2008/94 neleistina išimtis.

24

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad dėl netinkamo Direktyvos 2008/94 perkėlimo į Ispanijos teisę Fogasa šiuo atveju buvo priverstas „skirtingai vertinti atitinkamas darbuotojas“.

25

Tokiomis aplinkybėmis Tribunal Superior de Justicia de la Comunidad Valenciana (Valensijos autonominės srities aukštesnysis teisingumo teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 2008/94 3 straipsnio pirmoje dalyje numatyta sąvoka „išeitinė išmoka dėl nutrauktų darbo santykių“ apima išeitinę išmoką, kurią darbdavys pagal teisės aktus turi išmokėti darbuotojui, kai su juo nutraukiami darbo santykiai dėl esminės darbo sutarties sąlygos, kaip antai geografinio judumo, pakeitimo, dėl kurio darbuotojas privalo pakeisti savo nuolatinę gyvenamąją vietą?“

26

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/94 3 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad, kai pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus „išeitinė išmoka dėl nutrauktų darbo santykių“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, apima tam tikras teisės aktuose numatytas išmokas, mokėtinas dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo valia, taip pat išmokas, mokėtinas atleidimo iš darbo dėl objektyvių priežasčių atveju, kaip antai nurodytas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, ši sąvoka taip pat turi apimti teisės aktuose numatytas išmokas, mokėtinas dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo valia, darbdaviui perkėlus darbo vietą, kai dėl šio perkėlimo darbuotojas privalo pakeisti gyvenamąją vietą.

27

Šiuo klausimu primintina, kad Direktyvos 2008/94 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ji taikoma darbuotojų reikalavimams, kylantiems iš darbo sutarčių ar darbo santykių nemokiems darbdaviams.

28

Direktyvos 2008/94 3 straipsnio pirmoje dalyje numatyta, kad valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad garantijų institucijos, laikydamosi 4 straipsnio reikalavimų, užtikrintų darbuotojams nesumokėtų reikalavimų, kylančių dėl darbo sutarčių ar darbo santykių, patenkinimą, įskaitant, jeigu numatyta nacionalinės teisės aktuose, išeitines išmokas dėl nutrauktų darbo santykių. Šio straipsnio antroje pastraipoje patikslinta, kad reikalavimai, kuriuos tenkina garantijų institucija, yra neįvykdyti su darbo užmokesčiu susiję reikalavimai už tam tikrą laikotarpį, kurį nustato valstybės narės.

29

Direktyvos 2008/94 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ji neturi įtakos nacionalinės teisės aktuose vartojamai sąvokai „darbo užmokestis“.

30

Taigi, iš kartu aiškinamų šių nuostatų matyti, kad išmokos, patenkančios į Direktyvos 2008/94 3 straipsnio pirmos pastraipos taikymo sritį, turi būti nustatytos nacionalinėje teisėje (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 2 d. Sprendimo Eschenbrenner, C‑496/15, EU:C:2017:152, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31

Vis dėlto Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad šia direktyva pripažinta galimybė nacionalinėje teisėje nustatyti, kokias išmokas moka garantijų institucijos, turi atitikti reikalavimus, kylančius iš bendrojo lygybės ir nediskriminavimo principo (2008 m. vasario 21 d. Sprendimo Robledillo Núñez (C‑498/06, EU:C:2008:109, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Pagal šį principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, nebent skirtingas vertinimas yra objektyviai pateisinamas (2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Rodríguez Caballero, C‑442/00, EU:C:2002:752, 32 punktas; 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Cordero Alonso, C‑81/05, EU:C:2006:529, 37 punktas ir 2008 m. sausio 17 d. Sprendimo Velasco Navarro, C‑246/06, EU:C:2008:19, 36 punktas).

33

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Darbuotojų statuto 33 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta Fogasa užtikrinama išmokų mokėjimo garantija Darbuotojų statuto 50–52 straipsniuose numatytais atleidimo iš darbo arba darbo sutarties nutraukimo atvejais, tačiau joje nenurodytos kitos teisės aktuose numatytos darbo santykių nutraukimo formos, kai pagal įstatymą turi būti mokama išeitinė išmoka; tarp jų yra numatytoji to paties statuto 40 straipsnyje, kuriuo remiantis pasibaigė darbo santykiai pagrindinėje byloje.

34

Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma pažymi, kad Darbuotojų statuto 40 straipsnyje nustatyta, jog tam, kad darbdavys galėtų perkelti darbuotojus į kitą tam pačiam darbdaviui priklausančią darbo vietą, kai dėl to darbuotojai privalo keisti gyvenamąją vietą, turi būti tai pateisinančios ekonominės, techninės, organizacinės ar gamybinės priežastys; tokiu atveju darbuotojas turi teisę pasirinkti darbo sutarties nutraukimą ir tuomet jam priklauso 20 dienų darbo užmokesčio už kiekvienus išdirbtus metus išeitinė išmoka.

35

Toliau jis pažymi, kad Darbuotojų statuto 33 straipsnio 2 dalyje nurodytuose jo 50–52 straipsniuose reglamentuojamas atitinkamai darbo santykių nutraukimas darbuotojo iniciatyva, darbo santykių nutraukimas dėl grupės darbuotojų atleidimo iš darbo ir darbo santykių nutraukimas dėl objektyvių priežasčių.

36

Konkrečiai iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Darbuotojų statuto 50 straipsnyje išvardytos priežastys, dėl kurių darbuotojas gali prašyti nutraukti darbo santykius, tarp kurių yra, be kita ko, esminis darbuotojo darbo sąlygų pakeitimas darbdavio iniciatyva pažeidžiant to paties statuto 41 straipsnio nuostatas ir įžeidžiant darbuotojo orumą, taip pat bet koks rimtas darbdavio įsipareigojimų nevykdymas, ir kad tokiais atvejais darbuotojas turi teisę į išmokas, numatytas neteisėto atleidimo iš darbo atveju.

37

Darbuotojų statuto 51 straipsnyje reglamentuojamas grupės darbuotojų atleidimas, kai darbo sutarties nutraukimas grindžiamas ekonominėmis, techninėmis, organizacinėmis ar gamybos priežastimis ir tam tikru laikotarpiu daro poveikį minimaliam nustatytam darbuotojų skaičiui. Darbuotojų statuto 52 straipsnyje savo ruožtu reglamentuojamas sutarties nutraukimas dėl objektyvių priežasčių, įskaitant darbuotojo nekompetenciją, nepakankamą darbuotojo prisitaikymą prie darbo vietoje atliktų techninių pakeitimų ir individualius atleidimus dėl objektyvių – t. y. ekonominių, techninių, organizacinių ir gamybos – priežasčių.

38

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad Darbuotojų statuto 40 straipsnyje numatytas darbo santykių nutraukimas yra tikrasis darbo sutarties nutraukimas dėl objektyvios priežasties, nes pagal šią nuostatą reikalaujama ekonominių, techninių, organizacinių ar gamybinių priežasčių, pateisinančių esminį darbo sąlygų pakeitimą, o darbuotojui suteikta teisė pasirinkti darbo santykių nutraukimą yra susijusi su aiškia žala, kuri jam padaroma jo darbo vietos pakeitimu, dėl kurio jis priverstas pakeisti gyvenamąją vietą.

39

Tokiomis aplinkybėmis manytina, kad darbuotojų, kurie pasirenka nutraukti darbo santykius pagal Darbuotojų statuto 40 straipsnį, situacija yra panaši į darbuotojų, nusprendusių nutraukti darbo santykius pagal Darbuotojų statuto 50 straipsnį, nes jie pasirenka nutraukti šiuos santykius dėl to, kad darbdavys iš esmės pakeitė darbo sąlygas, o Ispanijos teisės aktų leidėjo pozicija yra ta, kad tokie pakeitimai negali būti privalomi darbuotojams, nes abiem šiais atvejais jis numatė, kad darbuotojas gali pasirinkti nutraukti darbo santykius, be to, turi teisę gauti išeitinę išmoką.

40

Taip pat reikia pažymėti, kad darbuotojų, kurių darbo santykiai baigėsi pagal Darbuotojų statuto 40 straipsnį, padėtis yra panaši į darbuotojų, atleistų iš darbo dėl vienos iš priežasčių, numatytų minėto statuto 52–50 straipsniuose, nes iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad darbo santykių nutraukimas pagal 40 straipsnį taip pat laikomas darbo sutarties nutraukimu dėl objektyvių priežasčių.

41

Vis dėlto pagal Darbuotojų statuto 33 straipsnio 2 dalį Fogasa gali perimti tik tų darbuotojų, kuriems taikomi šio statuto 50–52 straipsniai, o ne tų, kurie patenka į šio statuto 40 straipsnio taikymo sritį, nepatenkintus reikalavimus, susijusius su išeitine išmoka dėl darbo santykių nutraukimo.

42

Taigi, remiantis šio sprendimo 32 punkte priminta jurisprudencija, šio 33 straipsnio 2 dalyje numatytas skirtingas darbuotojų, kurių darbo santykių nutraukimas grindžiamas Darbuotojų statuto 40 straipsniu, vertinimas galimas tik jeigu jis objektyviai pateisinamas (šiuo klausimu taip pat žr. 2004 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Olaso Valero, C‑520/03, EU:C:2004:826, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Šiuo klausimu pažymėtina, kad negalima pritarti Ispanijos vyriausybės pateiktam argumentui, jog iš esmės Direktyva 2008/94 valstybėms narėms palikta diskrecija leidžia Ispanijos teisės aktų leidėjui nuspręsti, jog garantijų institucija sumoka tik „išeitines išmokas dėl darbo santykių nutraukimo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo darbuotojo valios“, ir kad ji dėl to netenkina reikalavimų, kylančių dėl atitinkamo darbuotojo savanoriško pasirinkimo.

44

Iš tiesų šiuo argumentu iš tikrųjų siekiama užginčyti darbuotojų, pasirinkusių nutraukti darbo sutartis pagal Darbuotojų statuto 40 straipsnį, ir darbuotojų, kurių darbo sutartis baigėsi pagal šio statuto 50–52 straipsnius, situacijų panašumą. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad darbo sutarties nutraukimas pagal 40 straipsnį negali būti vertinamas kaip kylantis iš darbuotojo valios, nes jis yra pasekmė to, kad darbdavys ketina iš esmės pakeisti darbo sutartį – perkelti jo darbo vietą tokiu atstumu, dėl kurio darbuotojas turi pakeisti gyvenamąją vietą, ir įstatyme numatyta, kad, kai darbuotojas nesutinka su tokiu perkėlimu ir pasirenka nutraukti darbo santykius, darbdavys turi sumokėti išeitinę išmoką.

45

Be to, reikia pažymėti, kad, Teisingumo Teismo paprašyta, Ispanijos vyriausybė nenurodė jokios kitos aplinkybės, kuri galėtų pateisinti skirtingą vertinimą, kiek tai susiję su Fogasa tenkinamais reikalavimais dėl Darbuotojų statuto 40 straipsnyje numatytų išmokų ir reikalavimais dėl šio statuto 50–52 straipsniuose numatytų išmokų.

46

Maža to, Ispanijos vyriausybės siūlomas Direktyvos 2008/94 3 straipsnio pirmos pastraipos aiškinimas būtų nesuderinamas su direktyvos socialiniu tikslu, kuris, kaip matyti iš jos 1 straipsnio 1 dalies, siejamos su šios direktyvos 3 konstatuojamąja dalimi, yra užtikrinti minimalią visų darbuotojų apsaugą Sąjungos lygiu darbdaviui tapus nemokiam, patenkinant nepatenkintus reikalavimus, kylančius iš darbo sutarčių ar darbo santykių (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 2 d. Sprendimo Eschenbrenner, C‑496/15, EU:C:2017:152, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47

Taip pat reikia priminti, pirma, kad Direktyvos 2008/94 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės narės gali išimties tvarka netaikyti šios direktyvos kai kurių kategorijų darbuotojų reikalavimams, esant kitų formų garantijoms, jeigu nustatyta, kad jos užtikrina atitinkamiems asmenims apsaugą, lygiavertę šios direktyvos teikiamai apsaugai. Antra, pagal šios direktyvos 12 straipsnio a punktą valstybėms narėms leidžiama imtis būtinų priemonių piktnaudžiavimams išvengti.

48

Vis dėlto pažymėtina, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, ypač iš Ispanijos vyriausybės pastabų, nematyti, kad tokios aplinkybės, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, galėtų būti laikomos išimtinėmis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/94 1 straipsnio 2 dalį, ar piktnaudžiavimu pagal šios direktyvos 12 straipsnio a punktą.

49

Taigi į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/94 3 straipsnio pirma pastraipa aiškintina taip, kad, kai pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus sąvoka „išeitinė išmoka dėl nutrauktų darbo santykių“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, apima tam tikras teisės aktuose numatytas išmokas, mokėtinas dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo valia, taip pat išmokas, mokėtinas atleidimo iš darbo dėl objektyvių priežasčių atveju, kaip antai nurodytas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, ši sąvoka taip pat turi apimti teisės aktuose numatytas išmokas, mokėtinas dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo valia, darbdaviui perkėlus darbo vietą, kai dėl šio perkėlimo darbuotojas privalo pakeisti gyvenamąją vietą.

50

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:

2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam 3 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad, kai pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus sąvoka „išeitinė išmoka dėl nutrauktų darbo santykių“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, apima tam tikras teisės aktuose numatytas išmokas, mokėtinas dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo valia, taip pat išmokas, mokėtinas atleidimo iš darbo dėl objektyvių priežasčių atveju, kaip antai nurodytas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, ši sąvoka taip pat turi apimti teisės aktuose numatytas išmokas, mokėtinas dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo valia, darbdaviui perkėlus darbo vietą, kai dėl šio perkėlimo darbuotojas privalo pakeisti gyvenamąją vietą.