1

Apeliaciniame skunde Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO) prašo panaikinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Puma / EUIPO – Gemma Group (šuolį darančio kačių šeimos gyvūno vaizdas) (T‑159/15, EU:T:2016:457, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo Bendrasis Teismas panaikino 2014 m. gruodžio 19 d. EUIPO penktosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 1207/2014‑5), susijusį su protesto procedūra tarp Puma SE ir Gemma Group Srl (toliau – ginčijamas sprendimas).

2

2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl [Europos Sąjungos] prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1) 8 straipsnio „Santykiniai atsisakymo registruoti prekių ženklą pagrindai“ 5 dalyje numatyta:

„Be to, ankstesnio prekių ženklo, kaip apibrėžta 2 dalyje, savininkui užprotestavus pareikštas registruoti prekių ženklas neregistruojamas, jeigu jis yra tapatus ankstesniam prekių ženklui arba panašus į jį, ir turi būti registruojamas prekėms arba paslaugoms, kurios nėra panašios į tas, kurioms yra įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, jeigu, kalbant apie ankstesnį Bendrijos prekių ženklą, pareikštas registruoti prekių ženklas turi gerą vardą Bendrijoje arba, kalbant apie ankstesnį nacionalinį prekių ženklą, pareikštas registruoti prekių ženklas turi gerą vardą toje valstybėje narėje ir jeigu dėl prekių ženklo vartojimo be rimtos priežasties gali atsirasti galimybė nesąžiningai įgyti pranašumą arba pakenkti ankstesnio prekių ženklo išskirtinumui ar jo geram vardui.“

3

Šio reglamento 63 straipsnio, esančio minėto reglamento VII dalyje „Apeliacijos“, 2 dalyje numatyta:

„Nagrinėdama apeliaciją, Apeliacinė taryba tiek kartų, kiek reikia, pasiūlo šalims per savo nustatytą laiką pateikti atsiliepimus į kitų šalių arba jos pačios pastabas [pateikti pastabas dėl jos pačios ar kitų šalių pranešimų].“

4

Šio reglamento 75 straipsnyje nurodyta:

„Tarnybos sprendimuose nurodomi juos pagrindžiantys motyvai. Sprendimai grindžiami tiktai tokiais motyvais ar įrodymais, apie kuriuos šalys galėjo pateikti savo atsiliepimus.“

5

Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnyje nustatyta:

„1.   Procedūrų metu Tarnyba faktus nagrinėja savo iniciatyva; tačiau procedūros dėl atsisakymo registruoti paraiškas santykinių pagrindų atveju Tarnyba nagrinėja tiktai šalių nurodytus faktus, įrodymus bei argumentus bei siekiamą reikalavimų patenkinimo būdą.

2.   Tarnyba gali neatsižvelgti į faktus ar įrodymus, kurie nebuvo pateikti laiku.“

6

Šio reglamento 78 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kiekviename Tarnybos nagrinėjime įrodymų pateikimo ir gavimo priemonės yra:

7

1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, 1995, p. 1), iš dalies pakeisto 2005 m. birželio 29 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1041/2005 (OL L 172, 2005, p. 4, toliau – Reglamentas Nr. 2868/95), 19 taisyklės 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Tarnyba suteikia protestą reiškiančiai šaliai galimybę per jos nustatytą laiką <…> pateikti jos protestą pagrindžiančius faktus, įrodymus ir argumentus arba papildyti jau anksčiau pateiktus pagal 15 taisyklės 3 dalį.

2.   Per 1 dalyje nurodytą laikotarpį protestą reiškianti šalis pateikia faktus, įrodymus ar argumentus apie ankstesnio ženklo arba ankstesnės teisės egzistavimą, galiojimą bei apsaugos apimtį, o taip pat įrodymą, pagrindžiantį jo įgaliojimus pateikti protestą. Protestą reiškianti šalis pateikia šiuos įrodymus:

<…>“

8

Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalyje nustatyta:

„Jei nenustatyta kitaip, apeliacijos nagrinėjimui mutatis mutandis taikomos nuostatos, reglamentuojančios to skyriaus, kuris priėmė ginčijamą sprendimą, procesinius veiksmus.

<…>

Kai apeliacija pateikiama dėl Protestų skyriaus sprendimo, Taryba nagrinėja tik tuos apeliacijos faktus ir įrodymus, kurie buvo pateikti per Protesto skyriaus pagal Reglamento nuostatas ir šias taisykles nustatytą ar nurodytą laiką, nebent Taryba laikytųsi nuomonės, kad, remiantis [Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalimi], reikėtų atsižvelgti ir į papildomus [naujus] arba pridėtinius [papildomus] faktus bei įrodymus.“

9

2013 m. vasario 14 d.Gemma Group pateikė EUIPO Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos paraišką pagal Reglamentą Nr. 207/2009.

10

Prašytas įregistruoti prekių ženklas buvo šis mėlynos spalvos vaizdinis žymuo:

11

Prekės, dėl kurių buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą, priskiriamos prie peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 7 klasės ir atitinka šį apibūdinimą: „Medžio apdirbimo mašinos; aliuminio apdirbimo mašinos; polivinilchlorido apdirbimo mašinos“.

12

Europos Sąjungos prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2013 m. balandžio 8 d.Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 66/2013.

13

2013 m. liepos 8 d.Puma, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsniu, pateikė protestą dėl prašomo prekių ženklo registracijos dėl visų šio sprendimo 11 punkte nurodytų prekių. Kaip protesto pagrindu remtasi šio reglamento 8 straipsnio 5 dalyje nurodytu pagrindu.

14

Protestas buvo grindžiamas visų pirma šiais ankstesniais prekių ženklais (toliau – ankstesni prekių ženklai):

15

Protestą, kuris paremtas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalimi, Puma grindė tuo, kad ankstesni prekių ženklai turi gerą vardą visose valstybėse narėse visų šio sprendimo 14 punkte nurodytų prekių atveju.

16

2014 m. kovo 10 d. EUIPO protestų skyrius (toliau – Protestų skyrius) atmetė visą protestą. Pripažinęs, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, tam tikra prasme panašūs, dėl ankstesnio prekių ženklo Nr. 593987 gero vardo jis nusprendė, kad dėl su proceso ekonomiškumu susijusių priežasčių nereikia nagrinėti Puma pateiktų įrodymų, kuriais siekiama patvirtinti, kad minėtas prekių ženklas buvo plačiai naudojamas ir turėjo gerą vardą; protesto analizę nuspręsta atlikti remiantis prielaida, kad šis ankstesnis prekių ženklas turėjo „sustiprėjusį skiriamąjį požymį“. Vis dėlto tuo remdamasis jis padarė išvadą, kad atitinkama visuomenė prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, nesusieja, kaip to reikalaujama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį, nes skiriasi prekės, kurioms šie prekių ženklai yra skirti.

17

2014 m. gegužės 7 d.Puma, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais, pateikė EUIPO apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo.

18

Ginčijamu sprendimu Apeliacinė taryba atmetė apeliaciją. Pirma, ji nusprendė, kad ankstesni prekių ženklai ir prašomas įregistruoti prekių ženklas buvo tam tikra prasme panašūs vizualiai ir grindžiami ta pačia – „pumą primenančio šuolį darančio kačių šeimos gyvūno“ – koncepcija. Antra, vis dėlto Apeliacinė taryba atmetė Puma argumentą, pagal kurį Protesto skyrius patvirtino, jog ankstesni prekių ženklai turi gerą vardą, remdamasi tuo, kad Protestų skyrius dėl su proceso ekonomiškumu susijusių priežasčių iš tikrųjų tik tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nereikėjo vertinti Puma pateiktų įrodymų dėl gero vardo ir kad analizė bus atliekama remiantis prielaida, kad ankstesnis prekių ženklas Nr. 593987 turėjo „sustiprėjusį skiriamąjį požymį“. Toliau Apeliacinė taryba išnagrinėjo įrodymus dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo, kiek tai susiję su šio sprendimo 14 punkte nurodytomis prekėmis, ir juos atmetė. Trečia, Apeliacinė taryba nusprendė, kad net jeigu būtų įrodyta, kad ankstesni prekių ženklai turi gerą vardą, Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalimi grindžiamą protestą reikėtų atmesti, nes netenkinamos ir kitos sąlygos, būtent susijusios su nesąžiningu pasinaudojimu ankstesnių prekių ženklų skiriamuoju požymiu ar geru vardu ar pakenkimu jiems.

19

2015 m. balandžio 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Puma ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Iš esmės Puma savo ieškinį grindė trimis pagrindais: pirma, teisinio saugumo ir gero administravimo principų pažeidimu dėl to, kad Apeliacinė taryba atmetė įrodymus, susijusius su ankstesnių prekių ženklų geru vardu, ir padarė išvadą, kad neįrodyta, jog šie prekių ženklai turi gerą vardą; antra, Reglamento Nr. 207/2009 75 ir 76 straipsnių pažeidimu dėl to, kad Apeliacinė taryba nagrinėjo įrodymus, susijusius su ankstesnių prekių ženklų geru vardu, nors Protestų skyrius jų nenagrinėjo, ir, trečia, minėto reglamento 8 straipsnio 5 dalies pažeidimu.

20

Kiek tai konkrečiai susiję su pirmuoju pagrindu, Puma iš esmės tvirtino, kad atmetusi jos įrodymus dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo ir nukrypusi nuo savo ankstesnių sprendimų, susijusių su tokių ankstesnių prekių ženklų geru vardu, Apeliacinė taryba pažeidė teisinio saugumo ir gero administravimo principus.

21

Atsižvelgęs, be kita ko, į bendrovės Puma argumentą, paremtą tuo, kad Apeliacinė taryba nepateikė motyvų dėl priežasčių, kurios pateisintų nukrypimą nuo jos ankstesnių sprendimų, Bendrasis Teismas priminė teisės į gerą administravimą principo turinį ir nurodė, kad, be kitų pareigų, jis apima administracijos pareigą motyvuoti savo sprendimus.

22

Jis taip pat nurodė, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją EUIPO turi, laikydamasi vienodo požiūrio ir gero administravimo principų, atsižvelgti į sprendimus, kurie jau buvo priimti dėl panašių paraiškų, ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą, ar ne; vis dėlto šie principai turi būti derinami su teisėtumo užtikrinimu.

23

Toliau skundžiamo sprendimo 30 punkte Bendrasis Teismas nurodė, jog trimis sprendimais – 2010 m. rugpjūčio 20 d., 2010 m. rugpjūčio 30 d. ir 2011 m. gegužės 30 d. – (toliau – trys ankstesni sprendimai) EUIPO padarė išvadą, kad ankstesni prekių ženklai turi gerą vardą ir kad jie labai gerai žinomi visuomenei. Minėtame punkte Bendrasis Teismas nurodė šių sprendimų pagrindinį turinį ir įrodymus, kuriuos Puma pateikė vykstant procedūroms, užbaigtoms šiais sprendimais. Skundžiamo sprendimo 31 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad minėti sprendimai, kuriuos, beje, Puma tinkamai nurodė vykstant procedūrai Apeliacinėje taryboje, ginčijamame sprendime nebuvo analizuojami ir net nebuvo minimi, o Apeliacinė taryba tik priminė, kad EUIPO neprivalo vadovautis savo ankstesniais sprendimais.

24

Todėl Bendrasis Teismas nusprendė, kad, viena vertus, tai, jog ankstesni prekių ženklai turi gerą vardą, EUIPO konstatavo trijuose ankstesniuose sprendimuose, kuriuos pagrindžia keli nacionalinių tarnybų sprendimai, kuriais rėmėsi Puma, ir, kita vertus, tai yra faktais pagrįsta išvada, kuri nepriklauso nuo prašomo įregistruoti prekių ženklo.

25

Tuo remdamasis Bendrasis Teismas padarė tokią išvadą, ji nurodoma skundžiamo sprendimo 34 punkte:

„<…> atsižvelgiant į <…> [jurisprudenciją], pagal kurią EUIPO privalo atsižvelgti į dėl panašių paraiškų priimtus sprendimus ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą, ar ne, ir į pareigą motyvuoti, Apeliacinė taryba negalėjo nukrypti nuo EUIPO ankstesnių sprendimų nepateikusi jokių paaiškinimų, dėl kokių priežasčių ji nusprendė, kad minėtuose sprendimuose padarytos faktais grindžiamos išvados dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo nesvarbios ar nebesvarbios. Iš tikrųjų Apeliacinė taryba niekur nenurodė, kad nuo to laiko, kai neseniai buvo priimti minėti sprendimai, toks geras vardas susilpnėjo arba kad šie sprendimai buvo neteisėti.“

26

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Bendrasis Teismas atmetė EUIPO argumentą, kad į šiuos sprendimus nereikia atsižvelgti, nes nė viename iš jų nesiremta įrodymais dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo, pateiktais vykstant su tuo susijusioms procedūroms. Bendrasis Teismas pateikė aiškinimą, kad nagrinėdama apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo Apeliacinė taryba turi diskreciją pagal Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečią pastraipą nuspręsti, ar atsižvelgti į naujus arba papildomus faktus ir įrodymus, kurie nebuvo pateikti per Protestų skyriaus nustatytą ar nurodytą terminą.

27

Atsižvelgęs į nagrinėtos bylos aplinkybes, skundžiamo sprendimo 37 punkte Bendrasis Teismas patikslino:

„<…> atsižvelgiant į ankstesnius neseniai priimtus sprendimus, kuriuos patvirtina santykinai didelis nacionalinių sprendimų skaičius ir Bendrojo Teismo sprendimas, laikydamasi gero administravimo principo <…> Apeliacinė taryba turėjo prašyti, kad ieškovė pateiktų papildomus įrodymus dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo (net jeigu ji tokius įrodymus norėtų tik atmesti), kaip jai tai leidžiama pagal Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečią pastraipą, arba nurodyti priežastis, dėl kurių mano, kad ankstesniuose sprendimuose padarytos išvados dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo nagrinėjamu atveju turi būti atmestos. To juo labiau reikėjo dėl to, kad kai kuriuose iš šių sprendimų buvo detaliai nurodyti įrodymai, pagrindę ankstesnių prekių ženklų gero vardo vertinimą, todėl ji turėjo atsižvelgti į egzistuojančius tokius sprendimus.“

28

Tuo remdamasis Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad EUIPO pažeidė gero administravimo principą ir visų pirma pareigą motyvuoti savo sprendimus.

29

Galiausiai Bendrasis Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog visapusiškai vertinant žalą, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį ir kurią Apeliacinė taryba ginčijamame sprendime vertino papildomai, šios Apeliacinės tarybos padaryta teisės klaida galėjo turėti lemiamą reikšmę išvadoms dėl protesto, nes ji nevisapusiškai išnagrinėjo minėtų ankstesnių prekių ženklų gerą vardą, todėl Bendrasis Teismas negalėjo priimti sprendimo dėl pagrindo, paremto tariamu minėto 8 straipsnio 5 dalies pažeidimu.

30

Todėl skundžiamo sprendimo 44 punkte Bendrasis Teismas pripažino pagrįstu Puma nurodytą pirmąjį ieškinio pagrindą ir, palikęs nenagrinėtus kitus ieškinio pagrindus, panaikino ginčijamą sprendimą, kiek juo Apeliacinė taryba atmetė šios bendrovės pareikštą protestą.

31

EUIPO Teisingumo Teismo prašo:

32

Puma Teisingumo Teismo prašo:

33

Savo apeliaciniame skunde EUIPO remiasi dviem pagrindais: pirma, Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalies ir gero administravimo principo, siejamų su Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalies c punktu ir Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalimi, pažeidimu ir, antra, Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies ir Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalies pažeidimu.

34

EUIPO apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą sudaro trys dalys.

35

Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje EUIPO nurodo, kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalį ir gero administravimo principą. Iš tiesų, konstatavęs, kad grįsdama savo protestą Puma„tinkamai nurodė“ tris ankstesnius sprendimus, Bendrasis Teismas implicitiškai, bet neabejotinai pripažino, kad bendra ir nepatikslinta nuoroda į šiuose sprendimuose padarytas išvadas ir į įrodymus, kuriuos Puma pateikė vykstant šioms ankstesnėms procedūroms, kuriose dalyvavo įvairios šalys, yra tinkamas gero vardo įrodymas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalies c punktą.

36

EUIPO patikslina, kad geras vardas nėra faktas, lemiantis erga omnes pasekmes; tai konstatavimas, kuris galioja nagrinėjamos bylos šalims ir sukelia pasekmes tik vykstant tokiam nagrinėjimui, todėl ankstesni EUIPO sprendimai, kuriuose konstatuojama, kad prekių ženklas turi gerą vardą, patys negali būti kaip gero vardo įrodymas per vėlesnes procedūras. Taigi nuoroda į tokius sprendimus tinkamai gali būti aiškinama tik kaip bendra ir nepatikslinta nuoroda į dokumentus, kurie buvo pateikti per EUIPO vykusią ankstesnę procedūrą, todėl, priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas, ji negali būti laikoma tinkamu gero vardo įrodymu; priešingu atveju būtų pažeista EUIPO neutralumo pareiga, įtvirtinta Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalyje, vykstant procedūroms inter partes ir gero administravimo principas. Jeigu protestą pareiškęs asmuo tiksliai nenurodo įrodymų, kuriais nori remtis, EUIPO negali užtikrinti šalies, prašančios įregistruoti žymenį kaip prekių ženklą, teisės į gynybą.

37

Be to, Bendrojo Teismo padaryta išvada pažeidžia rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo procedūrose inter partes principus, nes protestą pareiškęs asmuo, o ne EUIPO turi leisti prekių ženklo registracijos paraišką pateikusiam asmeniui įvertinti ir prireikus ginčyti faktinį pagrindą, kuriuo remiantis priimti ankstesni sprendimai. EUIPO taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju jos galimybės nurodyti svarbius dokumentus neturėjimas nebuvo „fizinio“ pobūdžio; jis buvo labiau susijęs su tuo, kad, nesant tikslios nuorodos į įrodymus, kuriais Puma ketino pasiremti, ji privalėjo imtis aktyvių veiksmų tam, kad būtų pateikti svarbūs dokumentai, kuriais remiantis būtų galima įrodyti gerą vardą. Todėl Puma argumentas, kurį ji pirmą kartą nurodė Teisingumo Teisme ir pagal kurį ankstesnėse procedūrose pateikti dokumentai bet kuriuo atveju prieinami internete, ne tik neteisingas, bet ir nesvarbus, net jeigu būtų pripažintas priimtinu.

38

Dėl šios pirmosios teisės klaidos Bendrasis Teismas akivaizdžiai klaidingai aiškino ginčijamą sprendimą ir nurodė, kad jame ankstesni sprendimai „net nebuvo minimi“, nors jie buvo nurodyti Puma argumentų santraukoje ir juos tiesiogiai nagrinėjo Apeliacinė taryba, kai nurodė, kad jie nėra teisiškai įpareigojantys, ir kai pateikė papildomus motyvus.

39

Pirmojo pagrindo antroje dalyje EUIPO tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nurodė, kad Apeliacinė taryba privalėjo, laikydamasi gero administravimo principo, atsižvelgusi į tai, kaip jį 2011 m. kovo 10 d. Sprendime Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT (C‑51/10 P, EU:C:2011:139) aiškino Teisingumo Teismas, paaiškinti, kodėl neatsižvelgė į EUIPO išvadas, padarytas trijuose ankstesniuose sprendimuose ir susijusias su ankstesnių prekių ženklų geru vardu. Ji mano, kad ši Bendrojo Teismo išvada grindžiama dviem klaidingomis prielaidomis, iš kurių pirmoji paremta pripažinimu, kad minėtais ankstesniais sprendimais pasiremta tinkamai, nors, kaip matyti iš argumentų, pateiktų formuluojant pirmojo pagrindo pirmą dalį, taip nėra.

40

Antrąją klaidingą prielaidą sudaro aplinkybė, kad Bendrasis Teismas pripažino, jog esama „ankstesnių [EUIPO] sprendimų“, kuriuose daroma išvada, kad ankstesni prekių ženklai turi gerą vardą, nes toks pripažinimas reiškia, kad neatsižvelgta į sąvokos „geras vardas“ reikšmę, Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalyje numatyto atsisakymo įregistruoti pagrindo pobūdį ir šio reglamento 76 straipsnio 1 dalyje numatytą rungimosi principu grindžiamos procedūros pobūdį.

41

Iš tiesų, net jei, kaip nagrinėjamu atveju, protestą pareiškęs asmuo remiasi prekių ženklais, kurių gerą vardą EUIPO konstatavo anksčiau, jis privalėtų ginčyti vėlesnes prekių ženklų registracijos paraiškas kiekvienu konkrečiu atveju ir kiekvienu tokiu atveju įrodyti, kad prekių ženklai, kuriais jis remiasi, turi gerą vardą. Ankstesnio prekių ženklo geras vardas priklausytų ne tik nuo šio prekių ženklo savininko pateiktų įrodymų, bet ir nuo kitos procedūros šalies pateiktų paneigti skirtų argumentų.

42

Todėl išvada dėl gero vardo negali būti suprantama kaip paprastas iš esmės statinis fakto konstatavimas, kaip skundžiamo sprendimo 33 punkte tai klaidingai nurodė Bendrasis Teismas. Atvirkščiai, nors tokią išvadą nebūtinai lemia prašomas įregistruoti prekių ženklas, ji turi būti paremta rungimosi principo taikymu per kiekvieną atskirą protesto procedūrą. Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas, vertindamas tris ankstesnius sprendimus taip, kad jie sudaro „ankstesnę sprendimais nustatytą praktiką“, pripažino „gero vardo prezumpciją“, o tai pažeidžia Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalį, siejamą su to paties reglamento 8 straipsnio 5 dalimi.

43

Netinkamai įvertinęs tris ankstesnius sprendimus Bendrasis Teismas padarė kitų teisės klaidų. Jis klaidingai nusprendė, kad Apeliacinė taryba turėjo nurodyti priežastis, dėl kurių manė, kad trijuose ankstesniuose sprendimuose padarytos išvados, susijusios su ankstesnių prekių ženklų geru vardu, turėjo būti atmestos pritaikius jurisprudenciją, suformuotą 2011 m. kovo 10 d. Sprendime Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT (C‑51/10 P, EU:C:2011:139). Vis dėlto ši jurisprudencija svarbi tik vykstant procedūroms ex parte, susijusioms su registracijos paraiškos atmetimu remiantis absoliučiais pagrindais.

44

Bet kuriuo atveju, net jeigu ši jurisprudencija taikytina procedūrose inter partes, toks taikymas turėtų apimti tik klausimus, nagrinėtinus dėl imperatyvių pagrindų, klausimus, kuriuos EUIPO vertina kaip susijusius su gerai žinomais faktais, arba kai vykstant atitinkamai procedūrai nustatyta faktinė situacija laikoma panašia į anksčiau vykusioje procedūroje nustatytą faktinę situaciją. Tačiau ši jurisprudencija negali būti taikoma, kiek tai susiję su konkrečiais ankstesnėse procedūrose nurodytais faktais arba su tokiose procedūrose gautų įrodymų vertinimu, tam, kad vėlesnėje procedūroje būtų konstatuoti faktai.

45

Pirmojo pagrindo trečioje dalyje EUIPO iš esmės tvirtina, kad Bendrasis Teismas negalėjo, nepažeisdamas Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalies ir gero administravimo principo, padaryti išvados, pateiktos skundžiamo sprendimo 37 punkte, kad Apeliacinė taryba turi papildomą pareigą ex officio prašyti, kad Puma pateiktų papildomų įrodymų dėl gero vardo, kuriuo ji rėmėsi.

46

Puma ginčija EUIPO pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą, padalytą į tris dalis.

47

Puma, be kita ko, teigia, kad Bendrasis Teismas teisingai taikė gero administravimo principą, kai konstatavo, kad pati Puma„tinkamai nurodė“ tris ankstesnius sprendimus vykdydama pagal Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalies c punktą jai tenkančią pareigą įrodyti, kad ankstesni prekių ženklai turi gerą vardą. Iš tiesų, būtų sunku daryti išvadą, kad rėmimasis šiais trimis ankstesniais sprendimais reiškia tik bendro pobūdžio nuorodą į ankstesnėse procedūrose pateiktus dokumentus, kai tai yra galutiniai administracinės institucijos sprendimai, kuriais pripažįstamas proteste aiškiai nurodytų prekių ženklų geras vardas ir kurie paskelbti ir yra prieinami EUIPO interneto svetainėje, o svarbių jų dalių santrauka pateikta proteste procedūros kalba. Tokie sprendimai savaime yra nepakeičiami ir neginčijami ankstesnių prekių ženklų gero vardo įrodymai. Be to, geras vardas yra objektyvus faktas, turintis erga omnes poveikį, ir laikas yra vienintelė aplinkybė, galinti jam daryti įtaką, tačiau šiuo klausimu EUIPO neatliko jokios analizės.

48

Dėl EUIPO pirmojo pagrindo antros dalies Puma nurodo, jog tai, kad tris ankstesnius sprendimus Bendrasis Teismas laikė „ankstesniais sprendimais suformuota praktika“, nereiškia, nei kad buvo paneigta, jog nagrinėjama procedūra vyko laikantis rungimosi principo, nei kad buvo neatsižvelgta į sąvokos „geras vardas“ reikšmę, nes pagal nė vieną Sąjungos teisės nuostatą EUIPO nesuteikta teisė netaikyti vienodo požiūrio ir gero administravimo principų ar į juos neatsižvelgti; pagal šiuos principus ji turi pareigą atsižvelgti į tris ankstesnius sprendimus ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar turėjo būti priimtas toks pat sprendimas, ar ne, ar vis dėlto reikėjo bent jau ex officio prašyti, kad Puma pateiktų papildomų įrodymų dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo.

49

Dėl EUIPO pirmojo pagrindo trečios dalies pažymėtina, kad Puma ginčija EUIPO argumentus ir iš esmės tvirtina, kad procedūrinės pareigos, kurias Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 37 punkte, nė kiek nepaneigia EUIPO pozicijos procedūrose inter partes.

50

Remdamasi antruoju apeliacinio skundo pagrindu EUIPO tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 37 punkte padaręs išvadą, jog Apeliacinė taryba privalėjo prašyti, kad Puma pateiktų papildomų įrodymų dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo, kaip tai leidžiama pagal Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečią pastraipą, Bendrasis Teismas netiesiogiai pažeidė ir Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalį. Iš šios nuostatos formuluotės, konteksto ir tikslo aiškiai matyti, kad ji taikoma tik šalių iniciatyva nurodytiems faktams ir pateiktiems įrodymams. Be to, ji negali būti pagal analogiją taikoma esant situacijai, kokia susiklostė šioje byloje, atsižvelgiant į tai, kad šios rūšies prašymai turi būti paremti konkrečiu teisiniu pagrindu, šiuo atveju – Reglamento Nr. 207/2009 78 straipsnio 1 dalies c punktu. Todėl, EUIPO nuomone, nė viena iš šių nuostatų negali būti pagrindas, kuris pateisintų EUIPO neutralumo pareigos nesilaikymą ir principo, kuriuo paremtas procesinis lygiateisiškumas, nepaisymą.

51

Puma ginčija teiginį, kad skundžiamo sprendimo 37 punkte pateiktas Bendrojo Teismo vertinimas yra neteisėtas.

52

Dviem pirmosiomis pirmojo pagrindo dalimis, kurias reikia nagrinėti kartu, EUIPO ginčija Bendrojo Teismo pateiktą pirmojo pagrindo dėl panaikinimo, kuriuo jame rėmėsi Puma ir kuris grindžiamas teisinio saugumo ir gero administravimo principų pažeidimu, atsižvelgiant į tai, kad Apeliacinė taryba atmetė įrodymus dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo ir padarė išvadą, kad jų geras vardas nebuvo įrodytas taip, kad galima būtų taikyti Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį, vertinimą.

53

Konkrečiau kalbant, EUIPO iš esmės tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalį ir gero administravimo principą, siejamus su Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalies c punktu ir Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalimi, kai nusprendė, kad, pirma, Protestų skyriui Puma„tinkamai nurodė“ tris ankstesnius EUIPO sprendimus ir, antra, taikydama gero administravimo ir vienodo požiūrio principus, atsižvelgiant į tai, kaip jie išaiškinti jurisprudencijoje, suformuotoje 2011 m. kovo 10 d. Sprendimu Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT (C‑51/10 P, EU:C:2011:139), Apeliacinė taryba turėjo atsižvelgti į šiuos sprendimus ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą, ar ne; be to, ji neturėjo galimybės nukrypti nuo ankstesnių EUIPO sprendimų visiškai nepaaiškinusi priežasčių, dėl kurių mano, kad minėtuose trijuose sprendimuose padarytos su faktais susijusios išvados nesvarbios arba nebesvarbios.

54

Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalies formuluotės matyti, kad ši nuostata gali būti taikoma, kai įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos: pirma, prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra tapatūs arba panašūs; antra, ankstesnis prekių ženklas, kuriuo grindžiamas protestas, turi gerą vardą ir, trečia, egzistuoja galimybė, kad dėl neteisėto prašomo įregistruoti prekių ženklo naudojimo būtų nesąžiningai pasinaudota ankstesnio prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar geru vardu arba jiems būtų pakenkta (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Nutarties Arnoldo Mondadori Editore / VRDT, C‑548/14 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2015:624, 54 punktą).

55

Konkrečiau kalbant apie antrąją sąlygą, susijusią su prekių ženklo geru vardu, dėl kurio vienintelio nagrinėjamu atveju kyla klausimas, pažymėtina, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog prekių ženklas turi gerą vardą, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, kai jį žino didelė dalis visuomenės, suinteresuotos šiuo prekių ženklu žymimomis prekėmis ar paslaugomis, didelėje susijusios teritorijos dalyje (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Iron & Smith (C‑125/14, EU:C:2015:539, 17 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

56

Gero vardo buvimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visus konkrečiu atveju svarbius elementus, ypač į prekių ženklo užimamą rinkos dalį, jo naudojimo intensyvumą, geografinį paplitimą ir trukmę, taip pat į investicijų, kurias įmonė atliko reklamuodama šį prekių ženklą, dydį (1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo General Motors, C‑375/97, EU:C:1999:408, 27 punktas).

57

Nors išvada, ar ankstesni prekių ženklai įgijo gerą vardą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį, priskirtina Bendrojo Teismo vykdomam faktų vertinimui, dėl kurio negalima pateikti apeliacinio skundo, nebent buvo iškraipyti šiam teismui pateikti faktai ir įrodymai (šiuo klausimu žr. 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Hesse / VRDT, C‑50/15 P, EU:C:2016:34, 29 punktą), tai, ar įrodymai, skirti tam, kad būtų patvirtintas geras vardas, buvo gauti teisėtai ir ar buvo paisyta bendrųjų teisės principų ir procesinių normų, taikomų įrodinėjimo pareigai ir įrodymų pateikimui, yra teisės klausimas, kurį galima pateikti nagrinėti Teisingumo Teismui (šiuo klausimu žr. 2012 m. gegužės 10 d. Sprendimo Rubinstein ir L’Oréal / VRDT, C‑100/11 P, EU:C:2012:285, 74 punktą).

58

Kiek tai susiję su įrodinėjimo pareiga ir įrodymų pateikimu, pažymėtina, kad tuo atveju, kai prekių ženklo savininkas siekia remtis Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalyje numatytu atsisakymo registruoti pagrindu, Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 1 dalyje ir 2 dalies c punkte nurodyta, kad EUIPO protestą reiškiančiai šaliai suteikia galimybę nurodyti faktus, pateikti įrodymus ir pastabas savo protestui pagrįsti, įskaitant patvirtinimą, kad ankstesnis prekių ženklas turi gerą vardą, ar papildyti jau nurodytus faktus, pateiktus įrodymus ir pastabas. Kadangi reglamentuose Nr. 207/2009 ir Nr. 2868/95 neišvardyti įrodymai, kuriais protestą pareiškęs asmuo gali remtis tam, kad patvirtintų, jog ankstesnis prekių ženklas turi gerą vardą, iš principo toks asmuo turi diskreciją pasirinkti įrodymo, kurį mano esant naudinga nurodyti EUIPO ankstesne teise grindžiamo protesto atveju, formą ir EUIPO privalo nagrinėti protestą pareiškusio asmens pateiktus įrodymus ir a priori negali neleisti jų pateikti dėl jų formos (pagal analogiją žr. 2018 m. balandžio 19 d. Sprendimo EUIPO / Group, C‑478/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:268, 56–59 punktus).

59

Be to, Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, vykstant procedūrai EUIPO, ji iš esmės turi nagrinėti faktus ex officio. Tačiau šioje nuostatoje taip pat numatyta, kad procedūros dėl atsisakymo registruoti paraiškas tokių santykinių pagrindų, kaip minėto reglamento 8 straipsnio 5 dalyje numatytas pagrindas, atveju nagrinėjami tik šalių nurodyti faktai, įrodymai ir argumentai ir siekiamas reikalavimų patenkinimo būdas.

60

Be to, pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, EUIPO savo įgaliojimus turi vykdyti vadovaudamasi bendraisiais Sąjungos teisės principais, įskaitant vienodo požiūrio ir gero administravimo principus (2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT, C‑51/10 P, EU:C:2011:139, 73 punktas ir 2013 m. balandžio 11 d. Nutarties Asa / VRDT, C‑354/12 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2013:238, 41 punktas).

61

Teisingumo Teismas patikslino, kad, remdamasi šiais principais, EUIPO privalo atsižvelgti į dėl panašių paraiškų priimtus sprendimus ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą, ar ne; be to, kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 20 punkte, šių principų taikymas turi būti suderintas su vienodo požiūrio principo laikymusi, o tai reiškia, kad visos registracijos paraiškos turi būti nagrinėjamos griežtai ir išsamiai ir toks nagrinėjimas turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT, C‑51/10 P, EU:C:2011:139, 74, 75 ir 77 punktus ir 2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Reber Holding / VRDT, C‑141/13 P, nepaskalbtas Rink., EU:C:2014:2089, 45 punktą; taip pat žr. 2016 m. balandžio 14 d. Nutarties KS Sports / EUIPO, C‑480/15 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:266, 37 punktą).

62

Tokiomis aplinkybėmis svarbu nuo pat pradžių atmesti EUIPO argumentą, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad principus, kurie nurodyti 2011 m. kovo 10 d. Sprendime Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT (C‑51/10 P, EU:C:2011:139), reikia taikyti per procedūras, grindžiamas tokiu santykiniu atmetimo pagrindu, koks nurodytas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalyje.

63

Nors iš tiesų šiuos principus Teisingumo Teismas nustatė byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl absoliutaus atmetimo pagrindo, būtent nurodyto 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) 7 straipsnio 1 dalies c punkte, vėliau Teisingumo Teismas aiškiai nusprendė, kad šie principai taikytini ir vykstant protesto procedūroms, kuriose remiamasi santykinio atmetimo pagrindu (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Reber Holding / VRDT, C‑141/13 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:2089, 46 punktą; 2013 m. balandžio 11 d. Nutarties Asa / VRDT, C‑354/12 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2013:238, 42 punktą; 2015 m. spalio 15 d. Nutarties Cantina Broglie 1 /VRDT, C‑33/15 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2015:705, 49 punktą; 2015 m. spalio 15 d. Nutarties Cantina Broglie 1 / VRDT, C‑34/15 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2015:704, 49 punktą ir 2016 m. balandžio 14 d. Nutarties KS Sports / EUIPO, C‑480/15 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:266, 37 punktą).

64

Teisingumo Teismas taip pat jau patikslino (ir Bendrasis Teismas tai nurodė skundžiamo sprendimo 18 ir 19 punktuose), kad teisė į gerą administravimą apima, be kita ko (pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį), administracijos pareigą motyvuoti savo sprendimus. Ši pareiga, kuri išplaukia ir iš Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio, turi dvejopą tikslą: pirma, leisti suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priemonės priėmimo priežastis tam, kad galėtų ginti savo teises, ir, antra, leisti Sąjungos teismui vykdyti atitinkamo sprendimo teisėtumo kontrolę (šiuo klausimu žr. 2012 m. gegužės 10 d. Sprendimo Rubinstein ir L’Oréal / VRDT, C‑100/11 P, EU:C:2012:285, 111 punktą ir 2016 m. kovo 17 d. Sprendimo Naazneen Investments / VRDT, C‑252/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:178, 29 punktą).

65

Be to, šios pareigos apimtis sutampa su pareigos, išplaukiančios iš SESV 296 straipsnio antros dalies, pagal kurią reikalaujama, kad motyvai aiškiai ir nedviprasmiškai atspindėtų teisės akto autoriaus pagrindimą, nors nebūtina, kad tokie motyvai apimtų visus svarbius fakto ir teisės aspektus, apimtimi; vis dėlto vertinant, ar teisės akto motyvavimas tenkina minėtus reikalavimus, turi būti atsižvelgta ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei į atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (šiuo klausimu žr. 2004 m. spalio 21 d. Sprendimo KWS Saat / VRDT, C‑447/02 P, EU:C:2004:649, 63–65 punktus ir 2016 m. balandžio 14 d. Nutarties KS Sports / EUIPO, C‑480/15 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:266, 32 punktą).

66

Iš to, kas nurodyta, matyti, kad tokiomis aplinkybėmis, kai protestą pareiškęs asmuo Protestų skyriui kaip ankstesnio prekių ženklo, kuriuo remiasi grįsdamas savo protestą, gero vardo, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį, įrodymą tiksliai nurodo ankstesnius EUIPO sprendimus dėl to paties prekių ženklo gero vardo, EUIPO padaliniai privalo atsižvelgti į anksčiau priimtus savo sprendimus ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą, laikantis šio sprendimo 61 punkte nurodytos jurisprudencijos. Jeigu tokie padaliniai nusprendžia laikytis pozicijos, kuri skiriasi nuo įtvirtintos minėtuose ankstesniuose sprendimuose, atsižvelgdami į aplinkybes, kuriomis jie priima naują sprendimą (rėmimasis tokiais ankstesniais sprendimais yra viena iš šių aplinkybių), jie privalo aiškiai motyvuoti, kodėl laikosi pozicijos, kuri skiriasi nuo įtvirtintos minėtuose sprendimuose.

67

Būtent atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia išnagrinėti, ar šiuo atveju, kaip tvirtina EUIPO, Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalį ir gero administravimo principą, siejamus su Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalies c punktu ir Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalimi.

68

Pirma, dėl EUIPO argumento, kad skundžiamo sprendimo 31 punkte Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Puma„tinkamai nurodė“ tris ankstesnius sprendimus, kuriais pripažinta, kad ankstesni prekių ženklai turi gerą vardą, visų pirma reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 30 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad į šiuos tris ankstesnius sprendimus Puma atkreipė dėmesį Protestų skyriui pateiktuose dokumentuose.

69

Kaip nurodyta šio sprendimo 58 punkte, iš principo protestą pareiškęs asmuo gali laisvai pasirinkti įrodymo, kurį mano esant naudinga pateikti EUIPO, formą. Tokiomis aplinkybėmis nėra jokių kliūčių kaip ankstesnio prekių ženklo gero vardo įrodymais remtis ankstesniais EUIPO sprendimais, kuriais konstatuojamas tokio gero vardo buvimas, vykstant procedūroms inter partes, visų pirma, jeigu tokie sprendimai tiksliai nurodyti ir jeigu jų esminis turinys protesto procedūros kalba išdėstytas proteste, kaip ir buvo nagrinėjamu atveju.

70

Dėl to, jog EUIPO teigia, kad iš skundžiamo sprendimo 31 punkte pateiktos išvados matyti, kad Bendrasis Teismas pripažino, jog Puma nuoroda į šiuos sprendimus pripažintina tinkama nuoroda į visą EUIPO vertinimą ir į įrodymus, kuriuos Puma pateikė vykstant šioms ankstesnėms procedūroms, taigi, ši nuoroda yra tinkamas įrodymas patvirtinti, kad ankstesni prekių ženklai turi gerą vardą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalies c punktą, reikia pažymėti, kad šis argumentas grindžiamas klaidingu minėto 31 punkto aiškinimu; jis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į kontekstą.

71

Šiuo klausimu pažymėtina, kad analizė, kurią Bendrasis Teismas pateikė skundžiamo sprendimo 30 ir 31 punktuose, buvo skirta siekiant atsakyti į Puma argumentą, kuris apibendrintas minėto sprendimo 28 punkte ir pagal kurį Apeliacinė taryba negalėjo nukrypti nuo savo „ankstesnių sprendimų“, kuriais pripažintas ankstesnių prekių ženklų geras vardas, nepaaiškinusi, kuo pateisinamas toks nukrypimas nuo trijų ankstesnių sprendimų.

72

Kadangi EUIPO atsikirto į šį argumentą darydama nuorodą, kaip tai matyti iš skundžiamo sprendimo 29 punkto, į ginčijamo sprendimo motyvus, pagal kuriuos EUIPO sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas remiantis tik Reglamentu Nr. 207/2009, o ne ankstesniais EUIPO ar nacionalinių tarnybų sprendimais, skundžiamo sprendimo 30 punkte Bendrasis Teismas nurodė, koks yra trijų ankstesnių sprendimų turinys, įvardijo, kokį vertinimą (jis nurodytas šiuose sprendimuose) atliko kompetentingi EUIPO padaliniai, ir nurodė įrodymus, kuriais remiantis buvo priimti šie sprendimai.

73

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 28–30 punktų, Bendrasis Teismas pateikė šią informaciją tam, kad atsakytų į klausimą, ar priimdama ginčijamą sprendimą EUIPO įvykdė pareigas, kurios išplaukia iš gero administravimo principo, visų pirma motyvavimo pareigą, nurodytą šio sprendimo 64 ir 65 punktuose, tada tam, kad pagrįstų savo protestą, Puma rėmėsi ankstesniais EUIPO sprendimais, kuriuose padaryta išvada, kad tie patys ankstesni prekių ženklai turi gerą vardą, ir juos aiškiai nurodė, taip pat pateikdama šių sprendimų turinio santrauką procedūros kalba ji nurodė svarbias šių sprendimų ištraukas ir juose minimus įrodymus.

74

Taigi atsižvelgęs būtent į šias aplinkybes skundžiamo sprendimo 31 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad Puma„tinkamai nurodė“ tris ankstesnius sprendimus, tačiau nepripažino, kad nuoroda į juos laikytina tinkama nuoroda į visus įrodymus, kurie buvo pateikti vykstant ankstesnėms procedūros EUIPO padaliniuose.

75

Tai reiškia, kad negalima teigti, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 31 punkte pripažino, kad Puma„tinkamai nurodė“ tris ankstesnius sprendimus.

76

Antra, dėl EUIPO argumento, kad Bendrasis Teismas nesilaikė gero administravimo principo ir neatsižvelgė į EUIPO tenkančios pareigos motyvuoti apimtį, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 61, 64 ir 65 punktuose nurodytos jurisprudencijos ir to, kas nurodyta šio sprendimo 66 punkte, EUIPO turėjo atsižvelgti į tris ankstesnius sprendimus, kuriais nagrinėjamu atveju rėmėsi Puma, ir, jeigu jos pozicija skiriasi nuo minėtuose sprendimuose nurodytos pozicijos dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo, t. y. dėl klausimo, kuris buvo nagrinėjamas pastaruosiuose sprendimuose ir keliamas šiuo atveju, ji turėjo, atsižvelgdama į ginčijamo sprendimo kontekstą, aiškiai motyvuoti, kodėl laikosi kitokios pozicijos.

77

Šiuo klausimu reikia priminti, kad tris ankstesnius sprendimus, kuriais Puma rėmėsi Protestų skyriuje, Bendrasis Teismas išnagrinėjo skundžiamo sprendimo 30 punkte, o jo turinys šiuo atveju pateiktame apeliaciniame skunde neginčijamas, ir nurodė minėtų sprendimų esminį turinį. Toliau skundžiamo sprendimo 33 punkte Bendrasis Teismas atkreipė dėmesį, kad tai, jog ankstesni prekių ženklai turi gerą vardą, EUIPO konstatavo minėtuose trijuose ankstesniuose sprendimuose, kuriuos patvirtino keli nacionaliniai sprendimai, susiję su tais pačiais ankstesniais prekių ženklais, prekėmis, kurios tapačios šiuo atveju nagrinėjamoms prekėms ar į jas panašios, ir su kai kuriomis valstybėmis narėmis, kurios minimos nagrinėjamu atveju; jis pridūrė, kad išvada dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo pagrįsta faktais ir nepriklauso nuo prašomo įregistruoti prekių ženklo.

78

Skundžiamo sprendimo 34 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad „tokiomis aplinkybėmis“ ir atsižvelgiant į pareigas, kylančias iš gero administravimo ir vienodo požiūrio principų, „Apeliacinė taryba negalėjo nukrypti nuo EUIPO ankstesnių sprendimų nepateikusi jokių paaiškinimų, dėl kokių priežasčių ji nusprendė, kad [trijuose ankstesniuose] sprendimuose padarytos faktais grindžiamos išvados dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo nesvarbios ar nebesvarbios“.

79

Taigi, Bendrasis Teismas tinkamai nagrinėjo klausimą, ar ginčijamame sprendime tik priminusi, kad EUIPO neprivalo vadovautis savo ankstesniais sprendimais, Apeliacinė taryba įvykdė jai tenkančią motyvavimo pareigą, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, į atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas ir gero administravimo ir vienodo požiūrio principus.

80

Priešingai, nei tvirtina EUIPO, negalima teigti, kad aiškindamas šiuos principus Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš tiesų EUIPO padalinių negali automatiškai saistyti jų ankstesni sprendimai, nes, kaip teisingai skundžiamo sprendimo 20 punkte nurodė Bendrasis Teismas, visos registracijos paraiškos turi būti nagrinėjamos griežtai ir išsamiai, siekiant, kad prekių ženklai nebūtų įregistruoti nepagrįstai, taigi, gero vardo klausimas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes (pagal analogiją žr. 2009 m. vasario 12 d. Nutarties Bild digital ir ZVS, C‑39/08 ir C‑43/08, nepaskelbta Rink., EU:C:2009:91, 17 punktą; šiuo klausimu taip pat žr. 2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT, C‑51/10 P, EU:C:2011:139, 77 punktą). Tačiau tai nereiškia, kad šie padaliniai neturi laikytis šio sprendimo 66 punkte primintų pareigų, kurios išplaukia iš gero administravimo ir vienodo požiūrio principų, įskaitant motyvavimo pareigą.

81

Pastaroji pareiga dar svarbesnė esant aplinkybėms, kokios susiklostė šioje byloje, kurios primintos šio sprendimo 77 punkte ir kurioms esant negalima ginčyti, kad, norint visapusiškai įvertinti, ar nagrinėjamas ankstesnis prekių ženklas turi gerą vardą, tam tikri ankstesni EUIPO sprendimai, kuriais remtasi jos padaliniuose, yra svarbūs; toks vertinimas, kaip iš esmės nurodė Bendrasis Teismas, nepriklauso vien nuo prašomo įregistruoti prekių ženklo.

82

Todėl Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, kad tokiomis aplinkybėmis EUIPO padaliniai negalėjo įvykdyti jiems tenkančios motyvavimo pareigos tik priminę, kad EUIPO sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas remiantis tik Reglamentu Nr. 207/2009, o ne jų ankstesniais sprendimais.

83

Galiausiai dėl EUIPO teiginio, kad skundžiamo sprendimo 31 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nurodė, kad ginčijame sprendime trys ankstesni sprendimai „nebuvo analizuojami“ ir „net nebuvo minimi“, užtenka pažymėti, kad jam negalima pritarti, nes negalima manyti, kad Bendrojo Teismo išvada prieštaravo ginčijamo sprendimo turiniui.

84

Nors iš tiesų ginčijamo sprendimo dalyje „Šalių pagrindai ir argumentai“ Apeliacinė taryba nurodė, kad Puma rėmėsi argumentu, grindžiamu tuo, kad ankstesnių prekių ženklų geras vardas buvo pripažintas „keliuose Tarnybos sprendimuose“, vis dėlto, nurodydama „protestą pareiškusio asmens pateiktus įrodymus“, Apeliacinė taryba į jų sąrašą neįtraukė trijų ankstesnių sprendimų, o ginčijamo sprendimo dalyje „Sprendimo motyvai“ ji nenurodė minėtų trijų sprendimų ir neanalizavo nei jų turinio, nei jų įrodomosios galios, kiek tai susiję su galimu ankstesnių prekių ženklų geru vardu, nors taip darė kelių nacionalinių tarnybų sprendimų atveju.

85

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad Bendrasis Teismas nepažeidė Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalies ir gero administravimo principo, siejamų su Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalies c punktu ir Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalimi, kai konstatavo, kad tik priminusi, jog esant aplinkybėms, kurios susiklostė šiuo atveju, EUIPO sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas remiantis tik Reglamentu Nr. 207/2009, kaip jį aiškino Sąjungos teismas, o ne ankstesniais EUIPO ar nacionalinių tarnybų sprendimais, Apeliacinė taryba pažeidė gero administravimo principą ir visų pirma pareigą motyvuoti savo sprendimus, todėl ginčijamas sprendimas neteisėtas.

86

Taigi apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmą ir antrą dalis reikia atmesti kaip nepagrįstas.

87

Remdamasi apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečia dalimi ir antruoju pagrindu, kuriuos reikia nagrinėti kartu, EUIPO teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalį, siejamą su gero administravimo principu, ir šio reglamento 76 straipsnio 2 dalį, siejamą su Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalimi, kai skundžiamo sprendimo 37 punkte nurodė, kad nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis Apeliacinė taryba privalėjo prašyti, kad Puma pateiktų papildomų įrodymų dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo (net jeigu tik tam, kad juos atmestų); tokia galimybė jai suteikta Reglamento Nr. 2868/95 50 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa.

88

EUIPO, be kita ko, teigia, kad, taip aiškinant minėtas nuostatas ir minėtus principus, buvo pažeistas rungimosi principas, įtvirtintas Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalyje, kiek tai susiję su EUIPO vykstančiomis procedūromis inter partes, ir neatsižvelgiama į tai, kad EUIPO pareiga pasinaudoti savo diskrecija nuspręsti, ar atsižvelgti į pavėluotai nurodytus faktus ir pateiktus įrodymus, taikoma tik tuo atveju, kai šalys savo iniciatyva nurodo faktus arba pateikia įrodymus.

89

Taigi savo argumentais EUIPO iš esmės nurodo, kad Bendrasis Teismas diskreciją, kurią Apeliacinė taryba turi pagal Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalį, siejamą su Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalimi, kiek tai susiję su teise nuspręsti, ar atsižvelgti į papildomus faktus ir įrodymus, kurie atitinkamai nurodyti ir pateikti pasibaigus Protestų skyriaus nustatytiems terminams, pakeitė į pareigą; EUIPO teigimu, ši pareiga klaidingai taikoma ir faktams, ir įrodymams, kuriuos šalys atitinkamai nurodė ir pateikė ne savo iniciatyva.

90

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 35 punkto, EUIPO Bendrajame Teisme tvirtino, kad Apeliacinė taryba neprivalėjo atsižvelgti į tris ankstesnius sprendimus dėl to, kad Puma Protestų skyriui nepateikė procedūrose, kurioms pasibaigus priimti minėti sprendimai, pateiktų įrodymų, kad ankstesni prekių ženklai turi gerą vardą. EUIPO teigė, kad ieškovė iš naujo privalėjo pateikti šiuos įrodymus arba daryti į juos aiškią nuorodą.

91

Atsakydamas į šiuos argumentus skundžiamo sprendimo 36 punkte Bendrasis Teismas teisingai priminė jurisprudenciją, pagal kurią Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečia pastraipa EUIPO apeliacinei tarybai suteikiama diskrecija nuspręsti, ar atsižvelgti į naujus arba papildomus faktus ir įrodymus, kurie nebuvo pateikti per Protestų skyriaus nustatytą ar nurodytą terminą. Pagal šias nuostatas tuo atveju, jei įrodymai pateikiami per EUIPO nustatytą terminą (taip yra nagrinėjamu atveju), galima pateikti papildomų įrodymų (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 21 d. Sprendimo EUIPO / Grau Ferrer, C‑597/14 P, EU:C:2016:579, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

92

Tačiau skundžiamo sprendimo 37 punkte nurodydamas, kad „atsižvelgiant į ankstesnius neseniai priimtus sprendimus, kuriuos patvirtina santykinai didelis nacionalinių sprendimų skaičius ir Bendrojo Teismo sprendimas, laikydamasi gero administravimo principo <…> Apeliacinė taryba turėjo prašyti, kad ieškovė pateiktų papildomus įrodymus dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo (net jeigu ji tokius įrodymus norėtų tik atmesti), kaip jai tai leidžiama pagal Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečią pastraipą“, Bendrasis Teismas rėmėsi ne Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečia pastraipa, bet gero administravimo principu.

93

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo 30, 33 ir 37 punktų matyti, kad proteste esminį trijų ankstesnių sprendimų turinį Puma pateikė procedūros kalba, taigi, reikia pripažinti, kad jų turinys buvo nurodytas tiek Protestų skyriui ir Apeliacinei tarybai, tiek Gemma Group.

94

Iš skundžiamo sprendimo 30 punkto taip pat matyti, kad minėtuose trijuose ankstesniuose sprendimuose kompetentingi EUIPO padaliniai konstatavo, kad, „remiantis dideliu įrodymų skaičiumi“, vienas iš ankstesnių prekių ženklų pripažintas „turi[nčiu] labai gerą vardą bent jau Prancūzijoje“ ir kad, „remiantis įvairiais pateiktais įrodymais“, kitas iš šių prekių ženklų taip pat pripažintas „dėl naudojimo įg[ijusiu] labai gerą vardą Sąjungoje“, ir kad jie turėjo „ryškų skiriamąjį požymį, kurį lėmė „ilgą laiką [trukęs] intensyvus“ jo naudojimas ir „labai platus pripažinimas““. Bendrasis Teismas taip pat nustatė, kad kai kuriuose iš minėtų sprendimų buvo pateiktas detalus įrodymų, kuriais remiantis padaryta išvada, kad ankstesni prekių ženklai turėjo gerą vardą, aprašymas.

95

Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad trys ankstesni sprendimai, kiek juose nurodyta, kad ankstesni prekių ženklai turi gerą vardą, yra svarbus rodiklis, kad, vykstant nurodytai protesto procedūrai, tokie prekių ženklai taip pat galėtų būti laikomi turinčiais gerą vardą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį (kaip jau nurodyta šio sprendimo 81 punkte).

96

Taigi, kaip konstatuota šio sprendimo 76 punkte, EUIPO privalėjo atsižvelgti į tris ankstesnius sprendimus, kuriais rėmėsi Puma, ir nagrinėjamu atveju privalėjo aiškiai motyvuoti savo sprendimą, nes, kiek tai susiję su ankstesnių prekių ženklų geru vardu, ji nusprendė laikytis pozicijos, kuri skyrėsi nuo minėtuose sprendimuose įtvirtintos pozicijos.

97

Jeigu pati Apeliacinė taryba padarytų išvadą, kad negali įvykdyti pareigų, kurios išplaukia iš gero administravimo principo, visų pirma šiame kontekste – iš motyvavimo pareigos, kuri priminta šio sprendimo 66 punkte, nes neturi įrodymų, pateiktų per EUIPO vykusias ankstesnes procedūras, reikia pripažinti, kaip tai padarė Bendrasis Teismas, kad ši taryba turėtų pasinaudoti turima teise prašyti pateikti tokių įrodymų tam, kad galėtų pasinaudoti savo diskrecija ir visapusiškai išnagrinėti protestą.

98

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, iš Reglamento Nr. 207/2009 63 straipsnio 2 dalies, siejamos su šio reglamento 78 straipsniu, matyti, kad, siekdama išnagrinėti jai pateiktą apeliaciją iš esmės, EUIPO apeliacinė taryba ne tik šalims pasiūlo tiek kartų, kiek reikia, per jos joms nustatytą terminą pateikti pastabas dėl jos pateiktų pranešimų, bet ir gali nuspręsti dėl tyrimo priemonių, įskaitant faktinių aplinkybių nurodymą arba įrodymų pateikimą. Tokios nuostatos patvirtina galimybę papildyti faktines aplinkybes per įvairias procedūros EUIPO stadijas (2007 m. kovo 13 d. Sprendimo VRDT / Kaul, C‑29/05 P, EU:C:2007:162, 58 punktas ir 2018 m. vasario 28 d. Sprendimo mobile.de / EUIPO, C‑418/16 P, EU:C:2018:128, 57 punktas).

99

Atsižvelgiant į šią jurisprudenciją, taip pat į šio sprendimo 91 punkte primintą jurisprudenciją, pagal kurią tuo atveju, jei įrodymai pateikiami per EUIPO nustatytą terminą, galima pateikti papildomų įrodymų, reikia pripažinti, kad pareiga, kurią, remdamasis gero administravimo principu, Bendrasis Teismas nustatė skundžiamo sprendimo 37 punkte, negali būti laikoma prieštaraujančia Reglamento Nr. 207/2009 nuostatoms.

100

Todėl tame pačiame skundžiamo sprendimo 37 punkte Bendrasis Teismas, nepadarydamas teisės klaidos, galėjo padaryti išvadą, kad nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis laikydamasi gero administravimo principo Apeliacinė taryba turėjo nurodyti priežastis, dėl kurių manė, kad trijuose ankstesniuose sprendimuose padarytos EUIPO išvados dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo nagrinėjamu atveju turėjo būti atmestos, arba turėjo prašyti, kad Puma pateiktų papildomus įrodymus dėl ankstesnių prekių ženklų gero vardo.

101

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečią dalį ir antrąjį pagrindą kaip nepagrįstus.

102

Kadangi buvo atmesti visi pagrindai ir argumentai, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas, reikia atmesti apeliacinį skundą.

103

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

104

Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

105

Kadangi EUIPO pralaimėjo bylą, o Puma reikalavo priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas, iš EUIPO priteisiamos šios išlaidos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: