TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2018 m. birželio 27 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos pilietybė – Direktyva 2004/38/EB – 10 straipsnio 1 dalis – Prašymas išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę – Išdavimas – Terminas – Sprendimo priėmimas ir pranešimas apie jį – Šešių mėnesių termino nesilaikymo pasekmės – Valstybių narių procesinė autonomija – Veiksmingumo principas“

Byloje C‑246/17

dėl Conseil d'État (Valstybės Taryba, Belgija) 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2017 m. gegužės 10 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Ibrahima Diallo

prieš

État belge

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė R. Silva de Lapuerta (pranešėja), teisėjai C. G. Fernlund, J.‑C. Bonichot, A. Arabadjiev ir S. Rodin,

generalinis advokatas Y. Bot,

posėdžio sekretorė V. Giacobbo-Peyronnel, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. sausio 11 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–	I. Diallo, atstovaujamo advokato D. Andrien,

–	Belgijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pochet, M. Jacobs, L. Van den Broeck ir P. Cottin, padedamų advokato F. Motulsky,

–	Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–	Europos Komisijos, atstovaujamos G. Wils ir E. Montaguti,

susipažinęs su 2018 m. kovo 7 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77, klaidų ištaisymai: OL L 229, 2004, p. 35, ir OL L 197, 2005, p. 34; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46), 10 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2	Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Gvinėjos piliečio Ibrahima Diallo ir État belge (Belgijos valstybė) ginčą dėl atmesto prašymo išduoti Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyvenimo šalyje kortelę.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL L 251, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 224) 2 skyriuje, reglamentuojančiame šeimos narius, esančio 4 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta:

„Valstybės narės įstatymu ar kitais teisės aktais šiems šeimos nariams gali leisti atvykti [į šalį] ir [joje] gyventi pagal šią direktyvą ir laikantis IV skyriuje nustatytų sąlygų:

a)	globėjo arba jo ar jos sutuoktinio pirmos giminystės eilės pagal tiesiąją aukštutinę liniją giminėms [pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiams], jei juos išlaiko globėjai ir jei jie neturi deramos šeimos paramos kilmės šalyje“.

Direktyvos 2004/38 5 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Visų Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje turėtų būti suteikiama ir jų šeimos nariams, neatsižvelgiant į pilietybę, jei ta teise naudojamasi pagal objektyvius laisvės ir orumo reikalavimus. <…>“

Direktyvos 2004/38 1 straipsnyje numatyta:

„Ši direktyva nustato:

a)	naudojimosi Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo ir gyvenimo valstybių narių teritorijoje teise reikalavimus;

b)	nuolatinio gyvenimo valstybių narių teritorijoje teisę Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams;

c)	a ir b punktuose nustatytų teisių ribas, atsižvelgiant į valstybinės politikos [viešosios tvarkos], visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežastis.“

Tos pačios direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

„šeimos narys“ – tai:

a)	sutuoktinis;

b)	partneris, su kuriuo Sąjungos pilietis sudarė registruotą partnerystę, remiantis valstybės narės teisės aktais, jei priimančioji valstybė narė traktuoja registruotą partnerystę kaip lygiavertę santuokai ir laikantis atitinkamuose priimančiosios valstybės narės teisės aktuose nustatytų reikalavimų;

piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metų amžiaus, arba išlaikytiniai [tiesioginiai palikuonys, kurie nėra sulaukę 21 metų amžiaus arba yra išlaikomi, ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą tiesioginiai palikuonys];

d)	piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą išlaikomi tiesioginiai giminaičiai, esantys aukščiau pagal giminystės liniją [tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai];

3)	„priimančioji valstybė narė“ – tai valstybė narė, į kurią atvyksta Sąjungos pilietis, pasinaudodamas savo laisvo judėjimo ir gyvenimo teise.“

Direktyvos 2004/38 3 straipsnio „Naudos gavėjai [Asmenys, kuriems taikoma direktyva]“ 1 dalyje numatyta:

„Ši direktyva taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir [2 straipsnio 2 punkte] apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų.“

Tos pačios direktyvos 5 straipsnio „Įvažiavimo teisė“ 2 dalyje nustatyta:

„Šeimos nariai, kurie nėra valstybės narės piliečiai, turi turėti įvažiavimo vizą pagal [2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus (OL L 81, 2001, p. 1), 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 65] nuostatas arba, kai taikytina, nacionalinės teisės aktus. Pagal šią direktyvą iš tokių šeimos narių, kurie turi 10 straipsnyje nurodytą galiojančią leidimo gyventi šalyje kortelę, nereikalaujama turėti vizos.

Valstybės narės suteikia tokiems asmenims visas galimybes gauti būtinas vizas. Tokios vizos turi būti išduodamos nemokamai, kuo greičiau ir skubos tvarka.“

Direktyvos 2004/38 10 straipsnyje nurodyta:

„1. Teisė gyventi šalyje Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, patvirtinama išduodant dokumentą, vadinamą „Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortele“, ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo paraiškos pateikimo dienos. Prašymo suteikti leidimo gyventi šalyje kortelę sertifikatas išduodamas nedelsiant.

2. Leidimo gyventi šalyje kortelei išduoti valstybės narės reikalauja pateikti tokius dokumentus:

a)	galiojantį pasą;

b)	dokumentą, patvirtinantį šeimyninius santykius ar registruotą partnerystę;

c)	registracijos sertifikatą arba, jei registracijos sistemos nėra, bet kokį kitą Sąjungos piliečio, kurį jie lydi ar pas kurį atvyksta, gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje įrodymą;

d)	2 straipsnio 2 dalies c ir d punktuose nurodytais atvejais – dokumentais patvirtintą įrodymą, kad laikomasi ten [šioje nuostatoje] nustatytų reikalavimų;

<…>“

Belgijos teisė

Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal 1980 m. gruodžio 15 d.Loi sur l’accès au territoire, le séjour, l’établissement et l’éloignement des étrangers (Įstatymas dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, gyvenimo, įsikūrimo šalyje ir išsiuntimo iš jos; Moniteur belge, 1980 m. gruodžio 31 d., p. 14584; toliau – 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymas) 42 straipsnio 1 dalį teisė gyventi Belgijos teritorijoje pripažįstama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos.

1981 m. spalio 8 d.Arrêté royal sur l’accès au territoire, le séjour, l’établissement et l’éloignement des étrangers (Karaliaus dekretas dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, gyvenimo, įsikūrimo šalyje ir išsiuntimo iš jos; Moniteur belge, 1981 m. spalio 27 d., p. 13740; toliau – 1981 m. spalio 8 d. Karaliaus dekretas) 52 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad jeigu nepriimamas joks sprendimas dėl Sąjungos piliečio šeimos nario teisės per šešių mėnesių terminą nuo prašymo dėl šios teisės pripažinimo pateikimo dienos, asmeniui išduodama Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelė.

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

12	2014 m. lapkričio 25 d. Gvinėjos pilietis I. Diallo, kaip Belgijoje gyvenančio Nyderlandų pilietybę turinčio vaiko tėvas, pateikė prašymą išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę.

13	2015 m. gegužės 22 d.État belge atmetė šį prašymą ir įpareigojo I. Diallo išvykti iš šalies teritorijos. Apie šį sprendimą I. Diallo buvo pranešta 2015 m. birželio 3 d.

14	Gavusi I. Diallo skundą, Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu panaikino 2015 m. gegužės 22 d. sprendimą dėl to, kad pastarasis nemotyvuotas.

2015 m. lapkričio 9 d. kompetentingos Belgijos valdžios institucijos priėmė naują sprendimą nesuteikti leidimo gyventi šalyje kartu su įpareigojimu išvykti iš šalies. Apie šį sprendimą I. Diallo buvo pranešta 2015 m. lapkričio 26 d. Tame sprendime iš esmės buvo nurodyta, kad I. Diallo per nustatytą terminą neįrodė, kad jis turi teise gyventi šalyje ilgiau nei tris mėnesius „kaip Sąjungos piliečio šeimos narys“. Tai yra État belge nusprendė, kad, pirma, I. Diallo nepateikė pakankamų išteklių įrodymų ir, antra, tinkamai neįrodė išlaikąs savo vaiką, Nyderlandų pilietį, arba iš tiesų jį prižiūrįs.

16	2015 m. gruodžio 11 d. I. Diallo apskundė 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą Užsieniečių ginčų tarybai prašydamas jį panaikinti. 2016 m. vasario 23 d. sprendimu ši institucija skundą atmetė.

Dėl šio sprendimo 2016 m. kovo 25 d. I. Diallo padavė administracinį kasacinį skundą Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija). Grįsdamas šį skundą, I. Diallo, be kita ko, teigia, kad pagal Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalį apie sprendimą dėl prašymo pripažinti teisę gyventi šalyje prašytojui turi būti pranešta per šešis mėnesius nuo prašymo pateikimo ir kad nacionalinė teisė turi būti aiškinama laikantis šio reikalavimo. Jis taip pat mano, kad jeigu po pirmojo sprendimo panaikinimo atitinkamai kompetentingai nacionalinei valdžios institucijai būtų vėl suteiktas šešių mėnesių terminas, Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalis taptų neveiksminga.

Savo ruožtu, État belge teigia, be kita ko, kad nėra įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų, kuriuose būtų nustatytas sprendimo dėl prašymo išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę pranešimo terminas. Jo teigimu, kompetentinga nacionalinės valdžios institucija tik privalo priimti tokį sprendimą per šešis mėnesius. Be to, ji nurodo, kad Direktyva 2004/38 nereglamentuoja iš 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dėl panaikinimo išplaukiančių pasekmių, t. y. termino, per kurį kompetentinga nacionalinės valdžios institucija turi priimti naują sprendimą, teisme panaikinus pirmąjį sprendimą, nes tai yra nacionalinės teisės klausimas. Bet kuriuo atveju ji mano, kad neįrodyta, jog, teisme panaikinus pirmąjį sprendimą, vėl suteiktas šešių mėnesių terminas priimti sprendimą dėl prašymo išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę yra nepagrįstas.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia pažymi, kad nacionalinėje teisėje tik numatyta, kad teisė gyventi šalyje turi būti pripažinta ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo prašymo pateikimo datos, nepatikslinant, ar apie sprendimą dėl teisės gyventi šalyje pripažinimo suinteresuotajam asmeniui turi būti pranešta per šį terminą. Šis teismas mano, kad, norint taikyti nacionalinę teisę laikantis Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, reikia patikrinti, ar ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad apie sprendimą dėl teisės gyventi šalyje turi būti pranešta per šešis mėnesius.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo, kad Direktyva 2004/38 nereglamentuoja sprendimo dėl prašymo išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę pasekmių. Konkrečiai kalbant, šiam teismui neaišku, per kokį terminą kompetentinga nacionalinė valdžios institucija turi priimti sprendimą dėl prašymo išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę teisme panaikinus pirmąjį sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta pripažinti nagrinėjamą teisę. Šiuo atžvilgiu ji mano, kad, siekiant nustatyti šį naują terminą, būtina sužinoti, ar veiksmingumo principas draudžia, kad kompetentingai nacionalinės valdžios institucijai, panaikinus jos sprendimą, vėl būtų suteiktas visas Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje numatytas šešių mėnesių terminas.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, remiantis nacionalinių teismų praktika, atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas yra imperatyvus, ir į teismo sprendimo dėl panaikinimo pasekmes, kompetentingai nacionalinės valdžios institucijai nuo pranešimo apie teismo sprendimą dėl panaikinimo suteikiamas visas terminas priimti sprendimą dėl prašymo išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę, o ne tik likęs laikotarpis, skaičiuojamas nuo datos, kai buvo priimtas vėliau panaikintas aktas.

Galiausiai šiam teismui kyla klausimas, ar pagal Direktyvą 2004/38 draudžiama prašytojui automatiškai išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę dėl to, kad buvo praleistas šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas, net jeigu šis prašytojas netenkina jai gauti reikalaujamų sąlygų. Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad jei paaiškėtų, kad iš tiesų buvo praleistas Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas ir kad ši direktyva nedraudžia, jog dėl šio termino praleidimo atsirastų pareiga išduoti prašomą gyventi šalyje kortelę, 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimas, kuriuo atsisakoma suteikti leidimo gyventi šalyje kortelę I. Diallo, turėtų būti laikomas neteisėtu.

Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar [Direktyvos 2004/38] [10 straipsnio 1 dalį] reikia aiškinti taip, kad pagal ją reikalaujama, kad sprendimas dėl teisės gyventi šalyje nustatymo būtų priimtas ir apie jį būtų pranešta per šešių mėnesių terminą, [arba kad pagal ją] leidžiama per šį terminą priėmus sprendimą apie jį pranešti vėliau? Jei apie minėtą sprendimą galima pranešti vėliau, per kokį terminą tai reikia padaryti?

Ar [Direktyvos 2004/38] [10 straipsnio 1 dalį], siejamą su [šios direktyvos] 5 straipsniu, <…> Direktyvos 2003/86 <…> [5 straipsnio 4 dalimi] ir [Europos] Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 20, 21 ir 41 straipsniais, reikia aiškinti ir taikyti taip, kad šiuo pagrindu priimant sprendimą tai turi būti padaryta per nustatytą šešių mėnesių terminą, tačiau nėra nustatyta jokio pranešimo apie jį termino ir nėra jokio poveikio teisei gyventi šalyje, jei apie sprendimą pranešama jau pasibaigus šiam terminui?

Ar, siekiant užtikrinti Sąjungos piliečio šeimos nario teisės gyventi šalyje veiksmingumą, pagal veiksmingumo principą nacionalinei institucijai po to, kai panaikinamas sprendimas dėl minėtos teisės, draudžiama iš naujo suteikti visą šešių mėnesių terminą, kurį ji turėjo pagal [Direktyvos 2004/38] [10 straipsnio 1 dalį]? Jeigu atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, kokį terminą [ši] nacionalinė institucija dar turi panaikinus jos sprendimą, kuriuo atsisakoma pripažinti nagrinėjamą teisę?

Ar [Direktyvos 2004/38] 5, 10 ir 31 straipsniai, siejami su [1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos] Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 ir 13 straipsniais, <…> [Pagrindinių teisių chartijos] 7, 24, 41 ir 47 straipsniais ir [SESV] 21 straipsniu, yra suderinami su jurisprudencija ir nacionalinėmis nuostatomis, kaip antai 1980 m. gruodžio 15 d. [į]statymo 39/2 straipsnio 2 dalimi, 40, 40bis, 42 ir 43 straipsniais ir 1981 m. spalio 8 d. Karaliaus dekreto 52 straipsnio 4 dalimi, kuriomis vadovaujantis sprendimas panaikinti Užsieniečių ginčų tarybos sprendimą, kuriuo pagal šias nuostatas atsisakoma suteikti leidimą gyventi šalyje, turi naikinamąjį, o ne stabdomąjį poveikį imperatyviam šešių mėnesių terminui, nustatytam Direktyvos 2004/38 10 straipsnyje, 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 42 straipsnyje ir 1981 m. spalio 8 d. Karaliaus dekreto 52 straipsnyje?

Ar pagal [Direktyvą 2004/38] reikalaujama, kad su jos [10 straipsnio 1 dalyje] numatyto šešių mėnesių termino praleidimu būtų siejama konkreti pasekmė, o jeigu taip, kokia pasekmė turėtų būti su tuo siejama? Ar pagal tą pačią [Direktyvą 2004/38] reikalaujama ar leidžiama, kad šio termino praleidimo pasekmė būtų automatinis prašomos leidimo gyventi šalyje kortelės išdavimas, nenustačius, ar prašytojas tikrai atitinka reikalaujamas sąlygas, kad jam būtų suteikta teisė gyventi šalyje, kurios jis reikalauja?“

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos ir prejudicinių klausimų priimtinumo

24	Belgijos vyriausybė tvirtina, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus todėl, kad pareiškėjo pagrindinėje byloje situacija, nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.

Ši vyriausybė tvirtina, kad pirmiausia I. Diallo negali remtis Direktyvos 2004/38 nuostatomis, nes jis nėra „šeimos narys“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punktą. Antra, pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija nepatenka ir į Direktyvos 2003/86 taikymo sritį, nes I. Diallo prašė išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę nurodydamas tik tai, kad jis yra Sąjungos piliečio tiesiosios aukštutinės linijos giminaitis. Trečia, Belgijos vyriausybė mano, kad pareiškėjui pagrindinėje byloje negali būti pripažinta jokia teisė gyventi šalyje remiantis SESV 20 ir 21 straipsniais.

Šiuo atžvilgiu reikėtų pažymėti, kad prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į kitas šios direktyvos, Direktyvos 2003/86, SESV ir Pagrindinių teisių chartijos nuostatas.

Beje, siekiant atsakyti į klausimą, ar trečiosios valstybės pilietis patenka į Direktyvos 2003/86 ir (arba) Direktyvos 2004/38 taikymo sritį, reikia išaiškinti Sąjungos teisę, be kita ko, Direktyvos 2003/86 4 straipsnyje ir Direktyvos 2004/38 2 ir 3 straipsniuose nustatytas sąlygas (šiuo atžvilgiu žr. 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo CS, C‑304/14, EU:C:2016:674, 22 punktą ir 2017 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Lounes, C‑165/16, EU:C:2017:862, 44 punktą).

28	Pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl, be kita ko, Sutarčių, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ir prejudiciniuose klausimuose nurodytų direktyvų išaiškinimo.

Tiek, kiek Belgijos vyriausybės argumentais iš tiesų ginčijamas prejudicinių klausimų priimtinumas, primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (šiuo atžvilgiu žr., be kita ko, 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Associação Sindical dos Juízes Portugueses, C‑64/16, EU:C:2018:117, 23 punktą).

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kodėl, siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje, būtina, kad Teisingumo Teismui išaiškintų pateiktus klausimus. Iš tiesų, iš šių paaiškinimų matyti, kad Teisingumo Teismo atsakymas į šiuos klausimus gali turėti tiesioginį poveikį vertinant I. Diallo asmeninę padėtį, be kita ko, ar kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turėjo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę.

31	Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus ir kad jie laikytini priimtinais.

Dėl esmės

Dėl pirmojo ir antrojo klausimų

Savo pirmuoju ir antruoju prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sprendimas dėl Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės turi būti priimtas ir apie jį pranešta per šioje nuostatoje nustatytą šešių mėnesių terminą.

Šiuo atžvilgiu pagal Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalį teisė gyventi šalyje Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, patvirtinama išduodant dokumentą, vadinamą „Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelė“, ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos.

34	Taigi iš paties šios nuostatos teksto matyti, kad valstybės narės privalo išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę Sąjungos piliečio šeimos nariams, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punktą, per maksimalų šešių mėnesių terminą nuo prašymo padavimo dienos.

Iš tiesų, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 44 punkte, iš formuluotės „ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos“ aiškiai matyti, kad valstybės narės privalo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę suinteresuotajam asmeniui per tą terminą.

Tačiau, kaip iš esmės pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 45 ir 46 punktuose, Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje esanti „išdavimo“ sąvoka reiškia, kad per šioje nuostatoje nurodytą šešių mėnesių terminą kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos privalo išnagrinėti prašymą, priimti sprendimą ir, jei prašytojas atitinka teisės gyventi šalyje suteikimo sąlygas remiantis Direktyva 2004/38, išduoti prašytojui šią leidimo gyventi šalyje kortelę.

Kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 49 punkte, šį aiškinimą, beje, patvirtina ir Teisingumo Teismo jurisprudencija: šis teismas nusprendė, kad, kiek tai susiję su Direktyvoje 2004/38 numatytu leidimo gyventi šalyje kortelės išdavimu, Sąjungos teisės aktų leidėjas šios direktyvos 10 straipsnyje iš esmės tik išvardijo dokumentus, kuriuos reikia pateikti siekiant gauti tokią kortelę, kuri savo ruožtu turi būti išduota per šešis mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos (2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Rahman ir kt., C‑83/11, EU:C:2012:519, 42 punktas).

Tuo remiantis darytina išvada, kad valstybių narių pareiga išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę Sąjungos piliečio šeimos nariui per Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą imperatyvų šešių mėnesių terminą neišvengiamai reiškia, kad sprendimas turi būti priimtas ir apie jį suinteresuotajam asmeniui pranešta prieš pasibaigiant šiam terminui.

39	Tas pats taikytina tais atvejais, kai kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos suinteresuotajam asmeniui atsisako išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės.

Iš tikrųjų, vykstant Direktyvos 2004/38 10 straipsnyje numatytai administracinei procedūrai, kuria siekiama per šešių mėnesių terminą patikrinti atskirų trečiųjų valstybių piliečių padėtį atsižvelgiant į Sąjungos teisės nuostatas ir, be kita ko, tai, ar šie trečiųjų valstybių piliečiai atitinka sąvoką „šeimos narys“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos gali priimti tiek teigiamą, tiek neigiamą sprendimą.

41	Tokiomis aplinkybėmis prašytojui apie sprendimą dėl prašymo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę negalima pranešti per nevienodą terminą pagal tai, ar kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos sprendimas yra teigiamas ar neigiamas.

Todėl, jeigu, išnagrinėjusi prašymą išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę, kompetentinga nacionalinės valdžios institucija konstatuoja, kad šiuo atžvilgiu nustatytos sąlygos nėra įvykdytos, ši institucija privalo priimti sprendimą neišduoti leidimo gyventi šalyje ir prašytojui apie jį pranešti per tą patį šešių mėnesių terminą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad sprendimas dėl prašymo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę turi būti priimtas ir apie jį pranešta per šioje nuostatoje numatytą šešių mėnesių terminą.

Dėl penktojo klausimo

Savo penktuoju prejudiciniu klausimu, kurį reikia nagrinėti prieš aptariant trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvą 2004/38 reikia aiškinti taip, kad ja draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, įpareigojantys kompetentingas nacionalinės valdžios institucijas automatiškai suinteresuotajam asmeniui išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę, kai praleidžiamas Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje nurodytas šešių mėnesių terminas, nors nebuvo konstatuota, kad suinteresuotasis asmuo iš tiesų atitinka Sąjungos teisėje numatytas sąlygas gyventi priimančiojoje valstybėje narėje.

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Direktyvoje 2004/38 nėra jokios nuostatos, reglamentuojančios pasekmes, kylančias praleidus Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje nurodytą šešių mėnesių terminą, tad šis klausimas iš principo priskirtinas valstybių narių procesinės autonomijos principui, jeigu laikomasi veiksmingumo ir ekvivalentiškumo principų (šiuo klausimu žr. 2016 m. kovo 17 d. Sprendimo Bensada BenallalC‑161/15, EU:C:2016:175, 24 punktą).

46	Šiuo aspektu, nors pagal Sąjungos teisę valstybėms narėms nedraudžiama nustatyti implicitinių sprendimų dėl prašymų tenkinimo ar leidimų išdavimo tvarkos, dar reikia, kad tokia tvarka nepakenktų Sąjungos teisės veiksmingumui.

Šiuo klausimu, kaip matyti iš Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalies, teisė gyventi šalyje Sąjungos piliečio šeimos nariams, kaip tai suprantama pagal šio direktyvos 2 straipsnio 2 punktą, yra „patvirtinama“ išduodant Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę. Šiuo tikslu tos pačios direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje nurodyti dokumentai, kurie įrodo „šeimos nario“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/38, statusą ir kuriuos trečiųjų valstybių piliečiai privalo pateikti siekdami gauti šią leidimo gyventi šalyje kortelę.

Taigi, kaip matyti iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje numatytas leidimo gyventi šalyje trečiosios valstybės piliečiui išdavimas turi būti laikomas ne teises suteikiančiu veiksmu, bet valstybės narės veiksmu, skirtu konkrečiai tokio piliečio padėčiai pagal Sąjungos teisės nuostatas konstatuoti (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Dias, C‑325/09, EU:C:2011:498, 48 punktą ir 2014 m. kovo 12 d. Sprendimo O. ir B., C‑456/12, EU:C:2014:135, 60 punktą).

Leidimų gyventi šalyje deklaratyvus pobūdis reiškia, kad jais siekiama patvirtinti jau egzistuojančią suinteresuotojo asmens teisę gyventi šalyje (2008 m. liepos 25 d. Sprendimo Metock ir kt., C‑127/08, EU:C:2008:449, 52 punktas ir 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Dias, C‑325/09, EU:C:2011:498, 54 punktas).

50	Tuo remiantis darytina išvada, kad pagal Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalį draudžiama Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę išduoti trečiosios valstybės piliečiui, kuris netenkina tokiai kortelei suteikti nustatytų sąlygų.

Šiomis aplinkybėmis, nors nedraudžiama nacionalinės teisės aktuose numatyti, kad kompetentingos administracijos veiksmų nesiėmimas per šešių mėnesių terminą nuo prašymo pateikimo būtų prilygintas sprendimui atmesti prašymą, pagal pačią Direktyvos 2004/38 formuluotę draudžiama, kad tai būtų prilyginta sprendimui tenkinti prašymą.

Vis dėlto pagrindinėje byloje, pirma, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje neturi Sąjungos piliečio „[tiesiosios aukštutinės linijos išlaikomo]“ giminaičio, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punkto d dalies ir Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 2 dalies a punktą, statuso, todėl jis negali būti laikomas „šeimos nariu“, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Iida, C‑40/11, EU:C:2012:691, 54 punktą).

Taip pat reikia priminti, kad, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal Direktyvą 2004/38 teisės atvykti į valstybę narę ir joje gyventi suteikiamos ne visiems trečiųjų valstybių piliečiams, o tik tiems, kurie yra Sąjungos piliečio, kuris, naudodamasis teise laisvai judėti, įsikūrė kitoje nei savo pilietybės valstybėje narėje, „šeimos nariai“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 punktą (2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Iida, C‑40/11, EU:C:2012:691, 51 punktas).

Antra, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos ir per teismo posėdį Belgijos vyriausybės išdėstytų paaiškinimų, pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose numatyta sistema, pagal kurią kompetentinga nacionalinė valdžios institucija privalo prašytojams automatiškai išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje korteles, kai praleidžiamas Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje nurodytas šešių mėnesių terminas.

55	Tokia sistema, kiek ji leidžia išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę asmeniui, kuris neatitinka jai išduoti nustatytų sąlygų, prieštarauja Direktyva 2004/38 siekiamiems tikslams.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į penktąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvą 2004/38 reikia aiškinti taip, kad ja draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, įpareigojantys kompetentingas nacionalinės valdžios institucijas automatiškai suinteresuotajam asmeniui išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę, kai praleidžiamas Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje nurodytas šešių mėnesių terminas, nors nebuvo konstatuota, kad suinteresuotasis asmuo iš tiesų atitinka Sąjungos teisėje numatytas sąlygas gyventi priimančiojoje valstybėje narėje.

Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų

Trečiuoju ir ketvirtuoju prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Sąjungos teisę reikia aiškinti kaip draudžiančią nacionalinių teismų jurisprudenciją, kaip nagrinėjamą pagrindinėje byloje, pagal kurią, teisme panaikinus sprendimą neišduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės, kompetentingai nacionalinei valdžios institucijai automatiškai vėl suteikiamas šešių mėnesių terminas, numatytas Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje.

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Direktyvoje 2004/38 nėra jokių nuostatų, reglamentuojančių kompetentingų nacionalinės valdžios institucijos sprendimų neišduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės, teisminio panaikinimo pasekmes, be kita ko, klausimą, koks po tokio panaikinimo terminas suteikiamas šioms institucijoms naujam sprendimui priimti.

Taigi, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, jeigu nėra šią sritį reglamentuojančių Sąjungos taisyklių, pagal procesinės autonomijos principą jos turi būti įtvirtintos kiekvienos valstybės narės teisės sistemoje su sąlyga, kad jos nebūtų mažiau palankios nei taisyklės, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netaptų praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr. 2016 m. kovo 17 d. Sprendimo Bensada Benallal, C‑161/15, EU:C:2016:175, 24 punktą ir 2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo El Hassani, C‑403/16, EU:C:2017:960, 26 punktą).

60	Pagrindinėje byloje klausimas kyla tik dėl veiksmingumo principo.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi nacionalinių teismų jurisprudencija, pagal kurią dėl administracinės institucijos priimto sprendimo panaikinimo teisme per imperatyvų terminą automatiškai suteikiamas – nuo sprendimo dėl panaikinimo dienos – visas terminas, kokį ši institucija turėjo sprendimui priimti. Taigi, pagal šią jurisprudenciją kompetentinga nacionalinės valdžios institucija, teisme panaikinus jos pirminį sprendimą, vėl turėjo Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalimi pagrįstą šešių mėnesių terminą pateikti atsakymą į I. Diallo prašymą išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę.

Tokiame kontekste laikytina, kad dėl automatiško naujo šešių mėnesio termino suteikimo po to, kai teisme buvo panaikintas pirminis kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos sprendimas, Sąjungos piliečio šeimos nariui tampa pernelyg sudėtinga pasinaudoti teise, kad būtų priimtas sprendimas dėl jo prašymo išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę pagal Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalį.

Iš tiesų, pirma, kaip buvo priminta šio sprendimo 40 punkte, Direktyvos 2004/38 10 straipsnyje įtvirtinta administracinė procedūra, kuria per imperatyvų šešių mėnesių terminą turi būti patikrinama atskirų trečiųjų valstybių piliečių padėtis pagal Sąjungos teisės nuostatas. Konkrečiai kalbant, tai reiškia, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos per šį terminą turi tik patikrinti, ar trečiosios valstybės pilietis gali įrodyti, pateikdamas minėtos direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje nurodytus dokumentus, kad jis patenka į Sąjungos piliečio „šeimos nario“ sąvoką, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/38, kad gautų leidimo gyventi šalyje kortelę.

Antra, iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos išplaukia, kad Direktyva 2004/38 siekiama supaprastinti naudojimąsi pagrindine asmenine teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį tiesiogiai suteikiama Sąjungos piliečiams, ir sustiprinti šią teisę. Šios direktyvos 5 konstatuojamojoje dalyje, beje, pabrėžiama, jog siekiant, kad minėta teise būtų naudojamasi pagal objektyvius orumo reikalavimus, ji turėtų būti suteikiama ir šių piliečių šeimos nariams, neatsižvelgiant į pilietybę (2017 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Lounes, C‑165/16, EU:C:2017:862, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

65	Šiam tikslui pasiekti reikia, kad trečiosios valstybės piliečiui, kuris pateikia įrodymą, kad jis patenka į Sąjungos piliečio „šeimos nario“ sąvoką, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/38, būtų kuo greičiau išduota šį statusą įrodanti leidimo gyventi šalyje kortelė.

Iš tiesų, pirma, kaip iš esmės nurodo Europos Komisija, deklaratyvus patvirtinamasis šios leidimo gyventi šalyje kortelės pobūdis leidžia trečiosios valstybės piliečiui, kuris išlieka teisinio netikrumo situacijoje, kiek tai susiję su jo gyvenimo šalyje teisėtumu, patvirtinti jo išvestinės teisės gyventi šalyje buvimą, jeigu įvykdytos esminės sąlygos, kad būtų suteikta teisė gyventi šalyje, palengvinant tiek šios teisės įgyvendinimą, tiek asmens integraciją į priimančią valstybę narę.

Antra, reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2004/38 5 straipsnio 2 dalį tik iš valstybės narės pilietybės neturinčių Sąjungos piliečio šeimos narių, kurie turi galiojančią leidimo gyventi šalyje kortelę, nereikalaujama gauti įvažiavimo į valstybių narių teritoriją vizos. Kaip matyti iš šios direktyvos 8 konstatuojamosios dalies, ši išimtis numatyta siekiant palengvinti Sąjungos piliečio šeimos narių, trečiųjų valstybių piliečių, laisvą judėjimą (2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo McCarthy ir kt., C‑202/13, EU:C:2014:2450, 40 ir 41 punktai).

68	Taigi, teisme panaikinus sprendimą neišduoti leidimo gyventi šalyje kortelės, naujo šešių mėnesių termino suteikimas yra neproporcingas atsižvelgiant į Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinės procedūros ir šios direktyvos tikslą.

Tuo remiantis darytina išvada, kad veiksmingumo principas ir Direktyvai 2004/38 būdingas spartumo tikslas draudžia, kad nacionalinėms valdžios institucijoms būtų automatiškai iš naujo suteiktas šešių mėnesių terminas po to, kai teisme panaikinamas pirmasis sprendimas neišduoti leidimo gyventi šalyje kortelės. Šios institucijos privalo naują sprendimą priimti per pagrįstą terminą, kuris bet kuriuo atveju negali viršyti Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus reikia atsakyti, kad Sąjungos teisę reikia aiškinti taip, kad ji draudžia nacionalinių teismų jurisprudenciją, kaip nagrinėjamą pagrindinėje byloje, pagal kurią, teisme panaikinus sprendimą neišduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės, kompetentingai nacionalinei valdžios institucijai automatiškai iš naujo suteikiamas Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje nurodytas šešių mėnesių terminas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 10 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad sprendimas dėl prašymo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę turi būti priimtas ir apie jį pranešta per šioje nuostatoje numatytą šešių mėnesių terminą.

Direktyvą 2004/38 reikia aiškinti taip, kad ja draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, įpareigojantys kompetentingas nacionalinės valdžios institucijas automatiškai suinteresuotajam asmeniui išduoti Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę, kai praleidžiamas Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje nurodytas šešių mėnesių terminas, nors nebuvo konstatuota, kad suinteresuotasis asmuo iš tiesų atitinka Sąjungos teisėje numatytas sąlygas gyventi priimančiojoje valstybėje narėje.

Sąjungos teisę reikia aiškinti taip, kad ji draudžia nacionalinių teismų jurisprudenciją, kaip nagrinėjamą pagrindinėje byloje, pagal kurią, teisme panaikinus sprendimą neišduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės, kompetentingai nacionalinei valdžios institucijai automatiškai iš naujo suteikiamas Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje nurodytas šešių mėnesių terminas.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: prancūzų.