1.

2017 m. sausio 23 d. nutartimi Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos teisės, visų pirma lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų išaiškinimo.

2.

XC, YB ir ZA (toliau – suinteresuotieji asmenys) buvo pareikšti įtarimai slėpus mokesčius ir įvykdžius kitas nusikalstamas veikas Šveicarijos teritorijoje. Pagal 1990 m. birželio 19 d. Šengene (Liuksemburgas) pasirašytos ir 1995 m. kovo 26 d. įsigaliojusios Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo, įgyvendinimo ( 2 ) (toliau – KŠSĮ) 50 straipsnio 1 dalį Sankt Galeno (Šveicarija) kantono prokuratūra pateikė kelis savitarpio pagalbos prašymus Feldkircho (Austrija) prokuratūrai dėl suinteresuotųjų asmenų apklausos kaip kaltinamųjų.

3.

Baigus nagrinėti baudžiamąją bylą Austrijoje, suinteresuotieji asmenys kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą prašydami atnaujinti baudžiamąją bylą, užbaigtą įsiteisėjusiu teismo sprendimu, remdamiesi 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ar jos papildomų protokolų (toliau kartu – EŽTK) pažeidimu. Ši teisių gynimo priemonė Austrijos teisėje buvo numatyta siekiant įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimus, kuriais konstatuotas EŽTK pažeidimas.

4.

Savo pareiškime suinteresuotieji asmenys, be kita ko, rėmėsi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 50 straipsnyje ir KŠSĮ 54 straipsnyje įtvirtinto ne bis in idem principo pažeidimu. Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė, visų pirma lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nacionalinis teismas, nagrinėdamas tokį pareiškimą, privalo įvertinti Sąjungos teisės pažeidimo, be kita ko, Chartijos 54 straipsnyje ir KŠSĮ 50 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės pažeidimo buvimą, nors nacionalinėje teisėje tokia kontrolė numatyta tik EŽTK pažeidimų atveju.

5.

Siūlysiu Teisingumo Teismui į šį klausimą atsakyti neigiamai, nes Teisingumo Teismas yra nustatęs „konstitucinį pagrindą“ ( 3 ), užtikrinantį Sąjungos teisės veiksmingumą dar prieš nacionaliniams teismo sprendimams įsiteisėjant, ir šiam pagrindui nėra atitikmens, kiek tai susiję su EŽTK.

6.

KŠSĮ buvo sudaryta siekiant užtikrinti 1985 m. birželio 14 d. Šengene pasirašyto susitarimo tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo ( 4 ) įgyvendinimą.

7.

KŠSĮ 50 straipsnio 1 dalyje, esančioje KŠSĮ III antraštinės dalies 2 skyriuje „Savitarpio pagalba baudžiamosiose bylose“, numatyta:

„Susitariančiosios Šalys įsipareigoja viena kitai teikti pagal 48 straipsnyje minėtą konvenciją ir sutartį savitarpio pagalbą tiriant savo įstatymų ir kitų teisės aktų dėl akcizų, [PVM] ir muitų pažeidimus. <...>.“

8.

KĮŠS 54 straipsnis įtrauktas į šios konvencijos III antraštinės dalies 3 skyrių „Ne bis in idem principo taikymas“ ir suformuluotas taip:

„Asmuo, kurio teismo procesas vienoje Susitariančiojoje Šalyje yra galutinai baigtas, už tas pačias veikas negali būti persekiojamas kitoje Susitariančiojoje Šalyje, jei jau paskirta bausmė, ji jau įvykdyta, faktiškai vykdoma arba pagal nuosprendį priėmusios Susitariančiosios Šalies įstatymus nebegali būti vykdoma.“

9.

1997 m. kovo 1 d. Austrijos baudžiamojo proceso kodeksas (Strafprozessordnung, toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas) buvo papildytas 363a straipsniu. Šioje nuostatoje numatyta:

10.

Šveicarijos Sankt Galeno kantono prokuratūra vykdė baudžiamąjį tyrimą dėl XC, YB ir kitų asmenų, įtariamų slėpus mokesčius pagal Šveicarijos įstatymo dėl PVM (Mehrwertsteuergesetz) 96 straipsnio 1 dalies b punktą ir padarius kitas nusikalstamas veikas. Minėti asmenys įtariami nurodę klaidingus duomenis Šveicarijos mokesčių administratoriui pateiktose deklaracijose ir taip neteisėtai susigrąžinę iš viso 835374,17 Šveicarijos frankų (CHF) (apie 698327,41 EUR) PVM.

11.

Atlikdama šį tyrimą Sankt Galeno kantono prokuratūra pateikė Feldkircho (Austrija) prokuratūrai savitarpio pagalbos prašymą.

12.

2013 m. kovo 15 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus prieštaravimus ir skundą, Oberlandesgericht Innsbruck (Insbruko aukštesnysis apygardos teismas, Austrija), nagrinėdamas bylą antrąja instancija, pripažino priimtinu Kantonales Untersuchungsamt (Kantono tyrimo tarnyba, Šveicarija) savitarpio pagalbos prašymą, kuriuo YB buvo prašoma apklausti kaip kaltinamąjį. Kartu jis atmetė prieštaravimus, pagrįstus KŠSĮ 54 straipsniu ir tuo, kad 2011 ir 2012 m. Heilbrono (Vokietija) prokuratūra ir Fürstliches Landgericht du Liechtenstein (Lichtenšteino kunigaikštystės pirmosios instancijos teismas) užbaigė bylas. Nutartyje taip pat buvo aiškiai pabrėžtas su prekių eksportu ir su iš viso 835374,17 CHF (apie 698327,41 EUR) dydžio PVM susigrąžinimu susijęs kaltinimas.

13.

XC ir YB dėl šio sprendimo pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pareiškimą atnaujinti bylą. 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi Oberster Gerichtshof panaikino 2012 m. gruodžio 31 d.Landesgericht Feldkirch (Feldkircho apygardos teismas, Austrija) nutartį ir 2013 m. kovo 15 d.Oberlandesgericht Innsbruck (Insbruko aukštesnysis apygardos teismas) nutartį tiek, kiek jos buvo nesusijusios su savitarpio teisinės pagalbos prašymu dėl įtarimų įvykdžius nusikalstamas veikas Šveicarijos mokesčių administratoriaus atžvilgiu. Savitarpio teisinės pagalbos prašymo dalis, susijusi su panaikintomis nutartimis, buvo atmesta. Dėl savitarpio teisinės pagalbos prašymo dalies, kuriai nutarčių panaikinimas neturėjo poveikio, Oberster Gerichtshof nutarties motyvuose patikslino, kad „pareiškime atnaujinti bylą neginčijamą pavedimą dėl apklausos, susijusį su įtarimu įvykdžius nusikalstamas veikas Šveicarijos mokesčių administratoriaus atžvilgiu, prokuratūra turi tenkinti“.

14.

Feldkircho prokuratūra toliau tęsė procedūrą, kiek ji buvo susijusi su įtarimu nusikalstamomis veikomis, padarytomis Šveicarijos mokesčių administratoriaus atžvilgiu. Sankt Galeno kantono prokuratūra nusiuntė Feldkircho prokuratūrai pavedimus surengti papildomas apklausas, paskutinis iš šių pavedimų buvo susijęs su ZA kaip kaltinamuoju. XC ir YB vėliau pateikė prieštaravimus, juos Landesgericht Feldkirch (Feldkircho apygardos teismas) atmetė, remdamasis tuo, kad sprendimas jau įgijo res judicata galią. Skundai dėl kitų teismo sprendimų taip pat buvo atmesti.

15.

2015 m. spalio 9 d. nutartimi Oberlandesgericht Innsbruck (Insbruko aukštesnysis apygardos teismas) atmetė suinteresuotųjų asmenų skundus dėl 2015 m. rugpjūčio 13 d.Landesgericht Feldkirch (Feldkircho apygardos teismas) nutarties. Šis teismas motyvuose nurodė, kad 2015 m. balandžio 23 d. savitarpio pagalbos prašymas taip pat apsiribojo kaltinimais nusikalstamomis veikomis, padarytomis Šveicarijos mokesčių administratoriui. Minėtas teismas nenustatė jokių aplinkybių, rodančių, kad ZA apklausa galėtų pažeisti KŠSĮ 54 straipsnį.

16.

Remdamasis Baudžiamojo proceso kodeksu Oberlandesgericht Innsbruck (Insbruko aukštesnysis apygardos teismas) išnagrinėjęs bylą antrąja ir paskutine instancija 2015 m. spalio 9 d. priėmė nutartį. Taigi ši nutartis įsiteisėjo.

17.

Būtent dėl šios nutarties suinteresuotieji asmenys 2016 m. balandžio 18 d. pateikė pareiškimą atnaujinti bylą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Suinteresuotieji asmenys teigia, kad suteikus savitarpio pagalbą Sankt Galeno prokuratūrai buvo pažeistas EŽTK 6 straipsnis, EŽTK protokolo Nr. 7 4 straipsnis, Chartijos 50 straipsnis ir KŠSĮ 54 straipsnis. Pirmiausia jie prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atnaujinti baudžiamąją bylą ir pripažinti savitarpio pagalbą neleistina.

18.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad Austrijoje EŽTK yra konstitucinio pobūdžio teisės aktas. Šis teismas primena, kad kreiptis į EŽTT dėl EŽTK pažeidimo galima tik išnaudojus visas vidaus teisių gynimo priemones. Todėl, siekiant įgyvendinti EŽTT sprendimus, kuriais konstatuota, kad įsiteisėjęs sprendimas (nuosprendis) ar kitas aktas pažeidžia EŽTK, Baudžiamojo proceso kodekso 363a straipsnyje leidžiama pateikti pareiškimą „atnaujinti“ baudžiamąją bylą.

19.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas 2007 m. rugpjūčio 1 d. svarbiame sprendime konstatavo, kad pagal šią nuostatą ankstesnis EŽTK pažeidimo konstatavimas EŽTT nėra būtina baudžiamosios bylos atnaujinimo sąlyga. Taigi šis teismas gali patenkinti prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą pats konstatavęs, kad žemesnės instancijos baudžiamųjų bylų teismo sprendimu (nuosprendžiu) ar kitu aktu pažeidžiama EŽTK.

20.

Taigi nagrinėjant baudžiamąją bylą ir remiantis Austrijos teisės aktų nuostatomis, kuriomis kodifikuojamos pagrindinės teisės, EŽTK pažeidimu galima tiesiogiai remtis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, pateikiant pareiškimą pagal Baudžiamojo proceso kodekso 363a straipsnį, net jei nėra priimta EŽTT sprendimo. Nuo minėto teismo sprendimo paskelbimo šia teisių gynimo priemone buvo naudojamasi vis dažniau.

21.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagal lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, kaip juos yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, kyla pareiga baudžiamosios bylos atnaujinimo procedūrą taikyti ir Chartijos ar kitų Sąjungos teisės nuostatų pažeidimų, kuriais kaltinama, atvejais.

22.

Šiomis aplinkybėmis Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Sąjungos teisę, visų pirma ESS 4 straipsnio 3 dalį, siejamą su iš jos kylančiais lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais, reikia aiškinti taip, kad pagal ją [nacionalinis teismas] įpareigojamas suinteresuotojo asmens prašymu patikrinti, ar baudžiamųjų bylų teismo galutiniu sprendimu, kaip tvirtinama, pažeista Sąjungos teisė (šiuo atveju – [Chartijos] 50 straipsnis ir [KŠSĮ] 54 straipsnis), kai pagal nacionalinę teisę <...> toks patikrinimas numatytas tik dėl įtariamo [EŽTK] pažeidimo?“

23.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje užregistruotas 2017 m. gegužės 4 d.

24.

Rašytines pastabas pateikė Austrijos, Vengrijos vyriausybės ir Europos Komisija.

25.

2018 m. kovo 20 d. teismo posėdyje dalyvavo ir žodines pastabas pateikė Austrijos, Vengrijos vyriausybės ir Komisija.

26.

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė, visų pirma lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nacionalinis teismas privalo vidaus teisių gynimo priemonės, pagal kurią EŽTK pažeidimo atveju leidžiama atnaujinti baudžiamąją bylą, užbaigtą įsiteisėjusiu nacionaliniu teismo sprendimu, taikymą išplėsti Sąjungos teisės pažeidimų atvejams, be kita ko, kai pažeidžiamos Chartijos 50 straipsnyje ir KŠSĮ 54 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės.

27.

Pirmiausia primenu, kad Chartijos 50 straipsnis ir KŠSĮ 54 straipsnis susiję su pagrindine teise nebūti du kartus teisiamam ar baudžiamam už tą pačią nusikalstamą veiką arba ne bis in idem principu.

28.

Visos pastabas Teisingumo Teismui pateikusios šalys laikosi nuomonės, kad į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai. Dėl toliau nurodytų priežasčių ir aš laikausi tos pačios nuomonės.

29.

Pagal suformuotą jurisprudenciją, jeigu konkreti sritis nereglamentuojama Sąjungos teisės, ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių mokesčių mokėtojų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesinės taisyklės, įskaitant taisykles, kuriomis įgyvendinamas res judicata galios principas, pagal valstybių narių procesinės autonomijos principą turi būti nustatytos jų vidaus teisės sistemoje. Vis dėlto jos neturi būti mažiau palankios, nei reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų neturi tapti praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti pagal Sąjungos teisę suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) ( 5 ).

30.

Šioje byloje neginčijama, kad nėra Sąjungos teisės aktų, kuriais būtų reglamentuojama tokia teisių gynimo priemonė, dėl kurios pagrindinėje byloje kilo ginčas, t. y. teisių gynimo priemonė, leidžianti suinteresuotiesiems asmenims teigti, kad įsiteisėjusiu sprendimu baudžiamojoje byloje pažeidžiama pagrindinė teisė – šiuo atveju EŽTK užtikrinama pagrindinė teisė, ir prireikus prašyti atnaujinti šią baudžiamąją bylą.

31.

Dėl šios priežasties ir pagal minėtą jurisprudenciją reikia išnagrinėti, ar dėl to, kad tokia dėl EŽTK pažeidimų numatyta teisių gynimo priemonė netaikoma Sąjungos teisės pažeidimų atvejams pažeidžiami lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai, kaip juos yra išaiškinęs Teisingumo Teismas. Šios išvados B ir C dalyse nagrinėsiu šiuos du aspektus atskirai.

32.

Pirmiausia nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad Austrijos vyriausybės pateiktas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas turi būti atmestas (A dalis).

33.

Austrijos vyriausybė pateikė šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą. Kaip nurodo ši vyriausybė, abejotina, ar situacijos, dėl kurių buvo iškelta pagrindinė byla, patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, nes Baudžiamojo proceso kodekso 363a straipsnyje teisių gynimo priemonė numatyta ne Sąjungos teisės, o EŽTK pažeidimo atveju.

34.

Pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, pateiktiems atsižvelgus į jo paties nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus ( 6 ).

35.

Dėl Austrijos vyriausybės pateikto pirmojo argumento, primenu, kad KŠSĮ iš pradžių buvo tarpvalstybinė sutartis, nepriskiriama prie Europos Sąjungos teisės sistemos. Tačiau Amsterdamo sutartimi Šengeno acquis buvo įtraukta į šią teisės sistemą ( 7 ). Todėl, kaip byloje E teisingai pažymėjo generalinė advokatė J. Kokott ( 8 ), KŠSĮ tapo sudedamąja Sąjungos teisės dalimi, kurią turi taikyti Šengeno erdvės valstybės narės.

36.

Taigi, jeigu valstybės narės valdžios institucijos patenkina KŠSĮ grindžiamą savitarpio pagalbos prašymą, kaip yra pagrindinės bylos aplinkybėmis, tai reiškia, kad jos įgyvendina Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Šį aiškinimą patvirtina Sprendimas M, kuriame Teisingumo Teismas patikslino, kad KŠSĮ turi būti aiškinama atsižvelgiant į Chartijos 50 straipsnį ( 9 ), ir Sprendimas Spasic, kuriame Teisingumo Teismas nagrinėjo KŠSĮ 54 straipsnio galiojimą Chartijos 50 straipsnio atžvilgiu ( 10 ).

37.

Be to, Austrijos vyriausybė teigia, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė tikslių priežasčių, dėl kurių kelia Sąjungos teisės aiškinimo klausimus ir mano esant būtina Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą. Dėl šio antrojo argumento manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai išdėstė jam kylančias abejones dėl galimos pareigos Baudžiamojo proceso kodekso 363a straipsnyje numatytos teisių gynimo priemonės taikymą išplėsti Sąjungos teisės pažeidimų atvejams, be kita ko, kai pažeidžiamos Chartijoje ar KŠSĮ įtvirtintos pagrindinės teisės.

38.

Reikėtų pridurti, kad šis klausimas gali būti reikšmingas pagrindinei bylai išspręsti, nes Chartija pagal jos 53 straipsnį gali būti suteikiama platesnė apsauga nei numatyta EŽTK. Taip iš tikrųjų yra kalbant apie ne bis in idem principą, kuriuo remiamasi pagrindinėje byloje. Iš tiesų, kaip pažymima su Chartija susijusiuose išaiškinimuose ( 11 ), nors EŽTK Protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto ne bis in idem principo taikymo sritis apsiriboja kiekvienos valstybės teritorija atskirai ( 12 ), Chartijos 50 straipsnyje šio principo taikymas išplečiamas Sąjungos teritorijai, laikomai viena visuma ( 13 ). Kaip ir Chartijos 50 straipsnio, KŠSĮ 54 straipsnio teritorinę taikymo sritį sudaro visų Šengeno erdvės valstybių teritorija, laikoma viena visuma.

39.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, man atrodo prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas neginčytinas.

40.

Siekiant įvertinti, ar buvo pažeistas Sąjungos teisės veiksmingumo principas, reikia nustatyti, ar dėl negalėjimo ginčyti įsiteisėjusio sprendimo baudžiamojoje byloje, remiantis Sąjungos teisės pažeidimu, būtent Chartijos 50 straipsnyje ir KŠSĮ 54 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės pažeidimu, tampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti pagal Sąjungos teisę suteiktomis teisėmis, kaip tai suprantama pagal šios išvados 29 punkte primintą jurisprudenciją.

41.

Mano nuomone, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, išskyrus išimtinius atvejus, pagal Sąjungos teisės veiksmingumo principą nereikalaujama, kad būtų galima ginčyti, be kita ko, nustatant specifinę teisių gynimo priemonę, Sąjungos teisei prieštaraujančių nacionalinių teismo sprendimų res judicata galią. Ši jurisprudencija paaiškinama tuo, kad yra Teisingumo Teismo nustatytas konstitucinis pagrindas, užtikrinantis Sąjungos teisės veiksmingumą dar prieš nacionaliniams teismo sprendimams įsiteisėjant (1 dalis).

42.

Teisingumo Teismas yra apribojęs nacionalinių teismo sprendimų res judicata galios paisymo principą tuo atveju, kai asmuo neturėjo galimybės remtis jam pagal Sąjungos teisę suteikiamomis teisėmis. Tačiau šis apribojimas pagrindinės bylos aplinkybėmis neturi reikšmės (2 dalis).

43.

Dėl veiksmingumo principo Teisingumo Teismas jau daug kartų nusprendė, kad kiekvieną atvejį, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės procesinės nuostatos Sąjungos teisės taikymas tampa neįmanomas ar pernelyg sudėtingas, reikia nagrinėti atsižvelgiant į šios nuostatos svarbą visame procese, į proceso eigą ir jo ypatumus įvairiuose nacionaliniuose teismuose. Prireikus būtina atsižvelgti ir į pagrindinius nacionalinės teismų sistemos principus, kaip antai teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą ( 14 ).

44.

Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat yra daug kartų pažymėjęs res judicata galios principo svarbą tiek Sąjungos, tiek nacionalinėse teisės sistemose. Kad būtų užtikrintas teisės ir teisinių santykių stabilumas ir geras teisingumo vykdymas, svarbu tai, kad teismų sprendimai, kurie, išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus naudojimosi jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami ( 15 ).

45.

Negalima paneigti, kad šie du principai šiek tiek kertasi tarpusavyje. Iš tiesų, jeigu nėra galimybės ginčyti įsiteisėjusio nacionalinio teismo sprendimo, juo labiau jeigu aišku, kad jis prieštarauja Sąjungos teisei, praktiškai tikrai sumažėja Sąjungos teisės veiksmingumas.

46.

Vis dėlto toks rezultatas savaime nereiškia, kad yra pažeidžiamas Sąjungos teisės veiksmingumo principas, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas. Iš tiesų pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teisė nenustato nacionaliniams teismams pareigos netaikyti vidaus proceso taisyklių, suteikiančių teismo sprendimui res judicata galią, net jei tai leistų ištaisyti Sąjungos teisės pažeidimą ( 16 ).

47.

Teisingumo Teismas, be kita ko, nepripažįsta Sąjungos teisės veiksmingumo principo pažeidimo tais atvejais, kai res judicata galios principas neleidžia nacionaliniam teismui nagrinėti arbitražo teismų sprendimų galiojimo atsižvelgiant į SESV 101 straipsnį ( 17 ) ar Sąjungos normas, susijusias su nesąžiningomis sąlygomis sutartyse su vartotojais ( 18 ). Be to, Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad res judicata galios principas neleidžia nacionaliniam teismui nagrinėti teismų sprendimų teisėtumo atsižvelgiant į Sąjungos normas, susijusias su nacionalinių teismų tarptautine jurisdikcija ( 19 ), su viešuoju darbų pirkimu ( 20 ), ar į SESV 110 straipsnį ( 21 ).

48.

Taigi paprastai pagal Sąjungos teisės veiksmingumo principą valstybės narės neįpareigojamos kvestionuoti nacionalinių teismo sprendimų res judicata galios, be kita ko, nustatant konkrečią teisių gynimo priemonę, kaip antai numatytą Baudžiamojo proceso kodekso 363a straipsnyje, kiek tai susiję su EŽTK pažeidimais.

49.

Mano nuomone, ši jurisprudencija paaiškinama tuo, kad yra konstitucinis pagrindas, suteikiantis Sąjungos teisei daugiausia savitumo ( 22 ) ir užtikrinantis Sąjungos teisės veiksmingumą dar prieš nacionaliniams teismo sprendimams įsiteisėjant.

50.

Pirma, privalomos Sąjungos teisės nuostatos gali tiesiogiai suteikti teises teisės subjektams ( 23 ). Šis tiesioginio veikimo principas reiškia, kad Sąjungos teisė susijusi ne tik su santykiais tarp valstybių, bet ir suteikia asmenims teises, kuriomis jie gali remtis bet kurioje valstybės valdžios institucijoje, be kita ko, bet kuriame nacionaliniame teisme.

51.

Kalbant apie pagrindinėje byloje nagrinėjamą pagrindinę teisę, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas neseniai Sprendime Garlsson Real Estate ir kt. ( 24 ) pabrėžė, kad Chartijos 50 straipsnį įtvirtintas non bis in idem principas suteikia asmenims tiesiogiai taikomą teisę.

52.

Antra, pagal Sąjungos teisės viršenybės principą kiekvienas nacionalinis teismas privalo užtikrinti visišką tiesiogiai taikomų šios teisės nuostatų veiksmingumą ir, jeigu būtina, savo iniciatyva atsisakyti taikyti bet kokią joms prieštaraujančią, net ir vėlesnę nacionalinės teisės nuostatą, ir neprivalo prašyti, kad ši nacionalinė nuostata būtų panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis, arba laukti, kol tai bus padaryta ( 25 ).

53.

Sąjungos teisės tiesioginio veikimo ir viršenybės sukeliamas bendras poveikis lemia tai, kad kiekvienas pagrindinę bylą nagrinėjantis Austrijos teismas privalo ištaisyti bet kokį Chartijos 50 straipsnyje ir KŠSĮ 54 straipsnyje užtikrinamo ne bis in idem principo pažeidimą. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai konstatavo, kad Baudžiamojo proceso kodekse suinteresuotiesiems asmenims suteikiamos kelios teisių gynimo priemonės, kad jie baudžiamajame procese galėtų remtis jiems Sąjungos teisės sistemoje suteikiamomis teisėmis, įskaitant iš Chartijos 50 straipsnio kylančią teisę. Be to, pagal minėto teismo aprašytas faktines aplinkybes suinteresuotieji asmenys iš tikrųjų turėjo galimybę pateikti kelis skundus prieš juos pradėtoje baudžiamojoje byloje, remdamiesi, be kita ko, Sąjungos teisės nuostatų, kaip antai KŠSĮ 54 straipsnio, pažeidimu ( 26 ).

54.

Trečia, iš SESV 267 straipsnio antros pastraipos, kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, darytina išvada, kad nacionaliniai teismai turi didelę diskreciją kreiptis į Teisingumo Teismą, jei mano, kad jų nagrinėjamose bylose kyla klausimų dėl Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo ar galiojimo vertinimo, dėl kurių jie turi priimti sprendimą ( 27 ). Taigi kiekvienas nacionalinis teismas prieš priimdamas sprendimą dėl nagrinėjamos bylos gali kreiptis į Teisingumo Teismą, prašydamas Sąjungos teisės išaiškinimo, kuris jam bus privalomas. Pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą ši teisė netgi tampa pareiga, išskyrus acte clair atvejį ( 28 ), jeigu toks klausimas iškeliamas nacionaliniame teisme, kurio sprendimų pagal vidaus teisę negalima apskųsti teismui, nagrinėjamoje byloje ( 29 ).

55.

Mano nuomone, šis konstitucinis pagrindas iš esmės užtikrina kiekvienam įprastai rūpestingam asmeniui galimybę pasinaudoti jam Sąjungos teisės sistemoje suteiktomis teisėmis dar prieš priimant dėl jo sprendimą, kuris įgyja res judicata galią. Taigi šis konstitucinis pagrindas užtikrina Sąjungos teisės veiksmingumą, nesant reikalo numatyti teisių gynimo priemonės, leidžiančios ginčyti įsiteisėjusius nacionalinius teismo sprendimus.

56.

Norėčiau pridurti, kad šis konstitucinis pagrindas papildomas valstybėms narėms tenkančia pareiga numatyti teisių gynimo priemonę, leidžiančią patraukti valstybę atsakomybėn už Sąjungos teisės pažeidimą dėl įsiteisėjusio nacionalinio teismo sprendimo ( 30 ). Priešingai nei pirma aprašyti trys konstituciniai principai, ši pareiga atsiranda po to, kai nacionalinis teismo sprendimas įsiteisėja. Teisingumo Teismas šiuo aspektu yra patikslinęs, kad res judicata galios principas neprieštarauja tam, kad būtų pripažintas valstybės atsakomybės už galutinės instancijos teismo sprendimą principas ( 31 ).

57.

Iš to, kas nurodyta pirma, darytina išvada, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis Sąjungos teisės veiksmingumo principas nepažeidžiamas nesant galimybės ginčyti baudžiamojoje byloje priimto įsiteisėjusio sprendimo, remiantis Sąjungos teisės pažeidimu, visų pirma Chartijos 50 straipsnyje ir KŠSĮ 54 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės pažeidimu.

58.

Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad Teisingumo Teismas yra nustatęs nacionalinių teismo sprendimų res judicata galios paisymo išimtį tuo atveju, jeigu dėl šio principo laikymosi nacionalinė procedūra, dėl kurios tam tikrų struktūrinių požymių neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės sistemoje suteikiamomis teisėmis, taptų neliečiama.

59.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad su veiksmingumo principu nėra suderinama nacionalinė taisyklė, pagal kurią mokesčių srities bylose, kai galutinis sprendimas konkrečioje byloje susijęs su esminiu kitoms byloms bendru klausimu, dėl šio klausimo jis turi privalomą galią. Iš tiesų dėl tokios taisyklės pirmajame sprendime pateiktas aiškinimas, be kita ko, susijęs su piktnaudžiavimu PVM srityje, tampa privalomas erga omnes, nesant galimybės ištaisyti klaidingo Sąjungos teisės aiškinimo ( 32 ).

60.

Kitoje byloje Teisingumo Teismas patikslino, kad pagal Sąjungos teisės veiksmingumo principą taip pat draudžiama taikyti nacionalinę taisyklę, pagal kurią nacionaliniam teismui neleidžiama imtis priemonių dėl SESV 108 straipsnio 3 dalies trečiame sakinyje įtvirtinto draudimo įgyvendinti valstybės pagalbos priemones pasekmių, nes yra įsiteisėjęs nacionalinio teismo sprendimas, kuriuo konstatuota, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutartys lieka galioti, tačiau klausimas, ar šios sutartys sudaro valstybės pagalbą, nebuvo nagrinėjamas. Toje byloje nagrinėtu atveju dėl šios taisyklės nebuvo įmanoma niekaip patikrinti, ar minėto draudimo buvo laikomasi ( 33 ).

61.

Vis dėlto patikslinu, kad vien nerūpestingumo įgyvendinant Sąjungos teisėje suteikiamas teises nepakanka, kad būtų galima ginčyti nacionalinių teismo sprendimų res judicata galią ( 34 ). Kitaip tariant, šio principo ginčijamas siekiant išlaikyti Sąjungos teisės veiksmingumą yra susijęs tik su tomis procedūromis, dėl kurių tam tikrų struktūrinių požymių tampa neįmanoma ar pernelyg sudėtinga įgyvendinti Sąjungos teisės sistemoje suteiktas teises.

62.

Šiuo atveju Teisingumo Teismui pateikta bylos medžiaga neleidžia daryti prielaidos, kad taip yra pagrindinėje byloje ( 35 ).

63.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, manau, jog Sąjungos teisės veiksmingumo principas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nacionalinis teismas neprivalo vidaus teisėje numatytos teisių gynimo priemonės, leidžiančios EŽTK pažeidimo atveju atnaujinti baudžiamąją bylą, užbaigtą įsiteisėjusiu nacionaliniu teismo sprendimu, taikymo išplėsti Sąjungos teisės pažeidimų atvejams, be kita ko, kai pažeidžiamos Chartijos 50 straipsnyje ir KŠSĮ 54 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės, jeigu asmuo vykstant šiam procesui turėjo teisę remtis jam Sąjungos teisėje suteiktomis teisėmis.

64.

Siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, dar reikia nustatyti, ar lygiavertiškumo principas pažeidžiamas dėl to, kad yra nustatoma teisių gynimo priemonė, pagal kurią EŽTK pažeidimo atveju leidžiama atnaujinti baudžiamąją bylą, užbaigtą įsiteisėjusiu teismo sprendimu, tačiau šios teisių gynimo priemonės taikymas neišplečiamas Sąjungos teisės pažeidimų atveju, be kita ko, kai pažeidžiamos Chartijos 50 straipsnyje ir KŠSĮ 54 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės.

65.

Pagal šios išvados 29 punkte primintą jurisprudenciją lygiavertiškumo principas reiškia, kad ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių mokesčių mokėtojų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesinės taisyklės neturi būti mažiau palankios, nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams.

66.

Dėl toliau nurodytų priežasčių laikausi nuomonės, kad pagal lygiavertiškumo principą valstybės narės neprivalo tokios teisių gynimo priemonės, kuri yra nagrinėjama pagrindinėje byloje, taikyti Sąjungos teisės pažeidimų atveju.

67.

Pirma, EŽTK grindžiama teisių gynimo priemonė nėra „panaši vidaus teise grindžiama teisių gynimo priemonė“, kaip tai suprantama pagal minėtą jurisprudenciją, nes nėra susijusi su vidaus teisės normų pažeidimu. Neatsižvelgiant į statusą, kuris pagal nacionalinės teisės sistemos normų hierarchiją yra suteiktas EŽTK ( 36 ), mano nuomone, sąvoka „vidaus teisė“ apima tik tas normas, kurias gali pakeisti arba panaikinti atitinkamos valstybės narės institucijos. Kitaip tariant, sąvoka „vidaus teisė“ yra susijusi tik su normomis, įtvirtintomis atitinkamos valstybės narės vidaus teisės sistemoje. Akivaizdu, kad EŽTK, kaip ir bet kuriame kitame tarptautinės teisės dokumente, nėra tokių normų.

68.

Šis aiškinimas atitinka lygiavertiškumo principo tikslą užkirsti kelią valstybės narės procesinio protekcionizmo praktikai, kai vidaus normoms yra suteikiamas privilegijuotas statusas, palyginti su Sąjungos teisei suteikiamu statusu. Sprendime Târşia Teisingumo Teismas šiuo klausimu patikslino, kad pagal šį principą reikalaujama vienodai vertinti ieškinius, grindžiamus nacionalinės teisės pažeidimu, ir panašius ieškinius, grindžiamus Sąjungos teisės pažeidimu ( 37 ).

69.

Vis dėlto tai, kad EŽTK ar visoms tarptautinės teisės normoms suteikiamas privilegijuotas statusas, nėra diskriminacija, kaip tai suprantama pagal šią jurisprudenciją. Kitaip tariant, taikant lygiavertiškumo principą, EŽTK suteiktas statusas nėra tinkamas palyginimui. Jeigu būtų atsižvelgta į šį statusą, lygiavertiškumo principas būtų paverstas „palankiausios normos“ sąlyga, pagal kurią valstybės narės numatytas palankiausias procesinis vertinimas, nesvarbu, ar jis susijęs su vidaus, ar su tarptautinės teisės normomis, automatiškai turėtų būti taikomas ir Sąjungos teisei.

70.

Antra, net darant prielaidą, kad EŽTK grindžiamas skundas turėtų būti prilygintas vidaus teise grindžiamam skundui, reikėtų pripažinti, kad lygiavertiškumo principas pagrindinės bylos aplinkybėmis nėra pažeistas, nes EŽTK grindžiamas skundas nėra „panašus“ į Sąjungos teise grindžiamą skundą.

71.

Pagal suformuotą jurisprudenciją iš tiesų pagal lygiavertiškumo principą nustatoma pareiga vienodai vertinti ieškinius, grindžiamus Sąjungos teisės pažeidimu, ir „panašius“ vidaus teise grindžiamus ieškinius ( 38 ). Todėl šis principas negali būti aiškinamas kaip įpareigojantis valstybę narę savo palankiausią vidaus tvarką taikyti visiems pareiškiamiems ieškiniams, susijusiems su tam tikra Sąjungos teisės sritimi ( 39 ), arba visiems ieškiniams, grindžiamiems Sąjungos teisės pažeidimu ( 40 ).

72.

Pagal šią jurisprudenciją reikia patikrinti atitinkamų ieškinių panašumą, kiek tai susiję su jų dalyku, pagrindu ir pagrindinėmis aplinkybėmis, prireikus atsižvelgiant į nagrinėjamų taisyklių panašumą pagal jų vietą procese, proceso eigą ir taisyklių ypatumus ( 41 ).

73.

Vis dėlto atitinkamai EŽTK ir Sąjungos teise grindžiamos teisių gynimo priemonės negali būti laikomos panašiomis, visų pirma atsižvelgiant į šių normų vietą nacionaliniame procese, kaip tai suprantama pagal minėtą suformuotą jurisprudenciją.

74.

Kaip jau pažymėjau, Sąjungos teisei būdinga tai, kad ji turi konstitucinį pagrindą, kuriuo valstybės narės įpareigojamos užtikrinti Sąjungos teisės veiksmingumą dar prieš įsiteisėjant nacionaliniams teismo sprendimams ( 42 ).

75.

Vis dėlto pagal EŽTK 35 straipsnio 1 dalį peticijų priimtinumo EŽTT sąlyga yra vidaus teisių gynimo priemonių išnaudojimas. Šis reikalavimas neabejotinai reiškia, kad EŽTT sprendimas, kuriuo konstatuojamas EŽTK pažeidimas, gali būti priimtas tik po to, kai sprendimą priima vidaus teismas, nagrinėjantis bylą kaip galutinė instancija, todėl daroma prielaida, kad šis sprendimas turi res judicata galią. Kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Baudžiamojo proceso kodekso 363a straipsnio teisių gynimo priemonė buvo numatyta būtent siekiant tai įgyvendinti.

76.

Mano nuomone, šis objektyvus skirtumas tarp Sąjungos teisės ir EŽTK reiškia, kad vidaus teisių gynimo priemonės, atitinkamai grindžiamos šiomis dviem teisės normų sistemomis ir susijusios su įsiteisėjusių nacionalinių teismo sprendimų teisėtumu, negali būti laikomos panašiomis.

77.

Iš tiesų EŽTT priimtų sprendimų, kuriais konstatuojamas EŽTK pažeidimas, veiksmingumas priklauso nuo atitinkamos valstybės narės veiksmų po to, kai yra išnaudojamos vidaus teisių gynimo priemonės, be kita ko, nustatant teisių gynimo priemonę, kuri leistų tikrinti įsiteisėjusius sprendimus, kaip antai numatytą Baudžiamojo proceso kodekso 363a straipsnyje.

78.

Vis dėlto Sąjungos teisės, visų pirma Teisingumo Teismo sprendimų veiksmingumo principas nereikalauja, kad tokia teisių gynimo priemonė būtų nustatyta, nes konstitucinis pagrindas, kurį sudaro tiesioginis veikimas, viršenybė ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą, užtikrina veiksmingumą dar prieš nacionaliniams teismo sprendimams įsiteisėjant.

79.

Šiuo klausimu, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo Nuomonėje 2/13, kertinis Sąjungos teisminės sistemos akmuo yra procesas dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, kuriuo, užmezgant dialogą tarp teismų, t. y. Teisingumo Teismo ir valstybių narių teismų, siekiama užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą ir taip garantuoti jos nuoseklumą, visišką veiksmingumą, autonomiją ir galiausiai savitą Sutartimis sukurtos teisės pobūdį ( 43 ).

80.

Pažymėtina, kad EŽTK protokolo Nr. 16 (toliau – Protokolas Nr. 16) įsigaliojimas 2018 m. rugpjūčio 1 d., po to, kai tų pačių metų balandžio 12 d. jį ratifikavo Prancūzijos Respublika ( 44 ), negali paneigti šios išvados dėl panašumo nebuvimo. Iš tiesų, viena vertus, Austrijos Respublikos nėra tarp šį protokolą pasirašiusių valstybių ( 45 ).

81.

Kita vertus, ir bet kuriuo atveju manau, kad net kalbant apie Protokolą Nr. 16 pasirašiusias valstybes, jis negali padidinti EŽTK veiksmingumo iki Sąjungos teisės lygmens, kol nacionaliniai teismo sprendimai dar nėra įsiteisėję.

82.

Neginčijama, kad Protokole Nr. 16 numatyta teisė prašyti EŽTT pateikti konsultacines išvadas dėl principinių klausimų, susijusių su EŽTK ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu. Tačiau tarp šio mechanizmo ir SESV 267 straipsnyje nustatyto mechanizmo yra trys svarbūs skirtumai. Pirma, pagal minėto protokolo 1 straipsnį ši teisė yra suteikiama tik Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių „aukščiausiesiems teismams“. Antra, EŽTT pagal šio protokolo 2 straipsnį sprendžia dėl tokių prašymų priimtinumo. Trečia, Protokolo Nr. 16 5 straipsnyje nurodyta, kad tokios konsultacinės išvados nėra privalomos.

83.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, manau, kad vidaus teisių gynimo priemonės, atitinkamai grindžiamos Sąjungos teise ir EŽTK ir susijusios su įsiteisėjusių nacionalinių teismo sprendimų teisėtumu, negali būti laikomos panašiomis. Todėl lygiavertiškumo principas negali suteikti pagrindo nustatyti pareigos teisių gynimo priemonės, pagal kurią įsiteisėjusius sprendimus numatyta tikrinti atsižvelgiant į EŽTK, kaip antai įtvirtintos Baudžiamojo proceso kodekso 363a straipsnyje, taikyti ir kiek tai susiję su Sąjungos teise.

84.

Šio nepanašumo nepaneigia tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pats gali konstatuoti EŽTK pažeidimą nagrinėdamas pareiškimą pagal Baudžiamojo proceso kodekso 363a straipsnį, nelaukdamas EŽTT sprendimo ( 46 ). Žinoma, ši galimybė didina EŽTK veiksmingumą, leidžiant asmeniui nesikreipiant į EŽTT pasiekti, kad įsiteisėjusiu sprendimu užbaigta baudžiamoji byla būtų atnaujinta. Vis dėlto EŽTK ir EŽTT sprendimų veiksmingumas nėra užtikrinamas, kol nacionaliniai teismo sprendimai dar nėra įsiteisėję, kitaip nei Sąjungos teisės ir, be kita ko, Teisingumo Teismo sprendimų atveju.

85.

Tai patikslinęs, manau, kad pareigos išplėsti šios teisių gynimo priemonės taikymą Sąjungos teisės pažeidimų atvejui nebuvimas nereiškia draudimo išplėsti. Iš tiesų kiekviena valstybė narė, įgyvendindama savo procesinę autonomiją ( 47 ), gali numatyti teisių gynimo priemonę, leidžiančią ginčyti įsiteisėjusius nacionalinius teismo sprendimus, kai pažeidžiama Sąjungos teisė.

86.

Taigi pagrindinės bylos aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali taikyti Sąjungos teisę, kiek tai susiję su Baudžiamojo proceso kodekso 363a straipsnyje nustatyta teisių gynimo priemone. Šiuo klausimu iš Austrijos vyriausybės rašytinių ir žodinių pastabų matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo byloje konstatavo KŠSĮ 54 straipsnio pažeidimą.

87.

Vis dėlto patikslinu, kad, jeigu šia galimybe pasinaudojama, tai nereiškia, kad bent jau pagal Sąjungos teisę ir visų pirma lygiavertiškumo principą atsiranda pareiga toliau taikyti Sąjungos teisę, kai naudojamasi šia teisių gynimo priemone. Iš tiesų ši aplinkybė negali pakeisti pirma nurodytų motyvų, kad teisių gynimo priemonės, atitinkamai grindžiamos Sąjungos teise ir EŽTK, negali būti laikomos panašiomis.

88.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, manau, kad lygiavertiškumo principas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nacionalinis teismas neprivalo vidaus teisių gynimo priemonės, pagal kurią EŽTK pažeidimo atveju leidžiama atnaujinti baudžiamąją bylą, užbaigtą įsitesėjusiu nacionaliniu teismo sprendimu, taikymo išplėsti Sąjungos teisės pažeidimų atvejams, be kita ko, kai pažeidžiamos Chartijos 50 straipsnyje ir KŠSĮ 54 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės.

89.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) taip atsakyti į pateiktą prejudicinį klausimą:

Sąjungos teisė, visų pirma lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nacionalinis teismas neprivalo Sąjungos teisės pažeidimų atvejams, būtent, kai pažeidžiamos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnyje ir 1990 m. birželio 19 d. Šengene (Liuksemburgas) pasirašytos ir 1995 m. kovo 26 d. įsigaliojusios Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo, įgyvendinimo 54 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės, išplėsti vidaus teisėje numatytos teisių gynimo priemonės, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ar vieno iš jos papildomų protokolų pažeidimo atveju leidžiama atnaujinti baudžiamąją bylą, užbaigtą įsiteisėjusiu nacionaliniu teismo sprendimu, jeigu nagrinėjant šią bylą asmuo turėjo galimybę remtis Sąjungos teisėje jam suteikiamomis teisėmis.