–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Gavela Llopis,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos P. Cottin ir M. Jacobs,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos K. Boskovits, E. Zisi ir A. Dimitrakopoulou,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos P. Arenas ir M. Wasmeier,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės (OL L 309, 2005, p. 9) 9 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Lu Zheng ir Ministerio de Economía y Competitividad (Ekonomikos ir konkurencijos ministerija, Ispanija) ginčą dėl jam skirtos baudos neįvykdžius pareigos deklaruoti tam tikras iš Ispanijos teritorijos išvežamas grynųjų pinigų sumas.

3

Reglamento Nr. 1889/2005 2 ir 3 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

4

Šio reglamento 1 straipsnyje numatyta:

„1.   Šis reglamentas papildo Direktyvos [91/308] nuostatas dėl sandorių, vykdomų per finansų bei kredito įstaigas ir tam tikra profesine veikla užsiimančius asmenis, nustatydamas kompetentingų institucijų atliekamos į Bendriją įvežamų ar iš jos išvežamų grynųjų pinigų kontrolės suderintas taisykles.

2.   Šis reglamentas neužkerta kelio taikyti nacionalines grynųjų pinigų gabenimo Bendrijos viduje kontrolės priemones, kai tokių priemonių imamasi pagal [SESV 65] straipsnį.“

5

To paties reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Bet kuris fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ar išvykstantis iš jos ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10000 EUR, deklaruoja tą pinigų sumą pagal šį reglamentą valstybės narės, per kurią jis atvyksta į Bendriją ar išvyksta iš jos, kompetentingai institucijai. Prievolė deklaruoti laikoma neįvykdyta, jeigu pateikta informacija yra neteisinga ar neišsami.“

6

Reglamento Nr. 1889/2005 9 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kiekviena valstybė narė nustato sankcijas, taikytinas tuo atveju, kai nevykdoma 3 straipsnyje nustatyta prievolė deklaruoti. Tokios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.“

7

Iš 2010 m. balandžio 28 d.Ley 10/2010 de prevención del blanqueo de capitales y de la financiación del terrorismo (Įstatymas 10/2010 dėl pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos; BOE, Nr. 103, 2010 m. balandžio 29 d.) 2 straipsnio 1 dalies v punkto ir 34 straipsnio nuostatų matyti, kad fiziniai asmenys, kurie į nacionalinę teritoriją įveža ar iš jos išveža 10000 EUR ar didesnę sumą, privalo iš anksto pateikti deklaraciją, kurioje nurodyti tikslūs duomenys apie mokėjimo priemonių gabentoją, savininką, gavėją, gabenamą sumą, šių priemonių kilmę, numatomą panaudojimą, gabenimo maršrutą ir transporto priemones.

8

Šio įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nedeklaruojama, kai to reikalaujama, arba jeigu deklaracijoje pateikti duomenys neteisingi, kai tai ypač svarbu, muitinės ar policijos pareigūnai sulaiko visas rastas mokėjimo priemones, išskyrus būtiną pragyvenimo sumą.

9

Pagal Įstatymo Nr. 10/2010 52 straipsnio 3 dalies a punktą prievolės deklaruoti neįvykdymas laikytinas sunkiu pažeidimu, kuris, remiantis šio įstatymo 57 straipsnio 3 dalimi, užtraukia baudą nuo 600 eurų iki dvigubos nedeklaruotos grynųjų pinigų sumos.

10

Šio įstatymo 59 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Nustatant sankciją už 34 straipsnyje numatytos prievolės deklaruoti neįvykdymą, sunkinančiomis aplinkybėmis laikytinos:

11

2014 m. rugpjūčio 10 d. Kinijos pilietis L. Zheng įregistravo savo bagažą Gran Kanarijos (Ispanija) oro uoste skrydžiui į Honkongą (Kinija) su persėdimais Madride (Ispanija) ir Amsterdame (Nyderlandai).

12

Per kontrolę, vykdytą persėdant Madrido Barachaso oro uoste, buvo konstatuota, kad L. Zheng bagaže yra 92900 EUR grynųjų pinigų suma, kurios, pažeisdamas Įstatymo Nr. 10/2010 34 straipsnyje nustatytą pareigą, jis nedeklaravo.

13

Beveik visa ši suma buvo konfiskuota, atskaityta tik 1000 EUR suma, būtina minimalioms pragyvenimo išlaidoms, kaip tai numatyta šio įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje.

14

2015 m. balandžio 15 d. Secretario General del Tesoro y Política Financiera (Iždo ir finansų politikos Generalinio sekretorius, Ispanija), priskirtas prie Ekonomikos ir konkurencijos ministerijos, L. Zheng skyrė 91900 EUR administracinę baudą, nes buvo sunkinančių aplinkybių: didelė nedeklaruota pinigų suma, nepateikta įrodymų apie grynųjų pinigų teisėtą kilmę, nenuoseklūs suinteresuotojo asmens pareiškimai apie vykdomą profesinę veiklos ir aplinkybė, kad grynieji pinigai buvo tokioje vietoje, kuri rodė aiškų ketinimą juos nuslėpti.

15

L. Zheng apskundė sprendimą, kuriuo jam skirta bauda, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme; jis prašė panaikinti baudą, skirti minimalią arba padarytam pažeidimui proporcingą sankciją. Šiuo atžvilgiu jis remiasi proporcingumo principo pažeidimu.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės mano, kad nors pagrindinėje byloje nagrinėjami grynieji pinigai buvo Europos Sąjungos teritorijoje, L. Zheng turėjo prievolę deklaruoti, kuri numatyta Reglamento Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalyje, nes suinteresuotasis asmuo negalėjo prieiti prie pinigų, esančių Gran Kanarijos oro uoste registruotame bagaže tol, kol neatvyks į Kinijos teritoriją.

17

Atsižvelgiant į šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies aiškinimą, kurį Teisingumo Teismas pateikė savo 2015 m. liepos 16 d. Sprendime Chmielewski (C‑255/14, EU:C:2015:475), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl šios nuostatos reikšmės ir tam tikrų nacionalinės teisės aktų, kuriuose nustatomos sankcijos už prievolės deklaruoti grynųjų pinigų judėjimą neįvykdymą, aspektų atitikties šiai nuostatai.

18

Tokiomis aplinkybėmis Tribunal Superior de Justicia de Madrid (Madrido aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19

Ispanijos vyriausybė tvirtina, kad pirmasis prejudicinis klausimas nepriimtinas, nes pagrindinėje byloje nagrinėjama bauda yra mažesnė nei nedeklaruota grynųjų pinigų suma, todėl toli gražu nesudaro dvigubos šios sumos vertės. Taigi atsakymas į šį klausimą nėra būtinas sprendimui pagrindinėje byloje priimti.

20

Šiuo klausimu reikia priminti, jog tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimu arba galiojimu (2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt., C‑62/14, EU:C:2015:400, 24 punktas).

21

Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas arba galiojimo vertinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt., C‑62/14, EU:C:2015:400, 25 punktas).

22

Šiuo atveju Ispanijos vyriausybė neginčija to, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai leidžia skirti baudą, kuri gali sudaryti iki dvigubos nedeklaruotos grynųjų pinigų sumos. Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimas 9 punkto, Įstatymo Nr. 10/2010 57 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, neįvykdžius prievolės deklaruoti, kaip yra pagrindinėje byloje, gali būti skiriama bauda nuo 600 EUR iki dvigubos nedeklaruotos grynųjų pinigų sumos.

23

Nors pagrindinėje byloje nagrinėjama bauda nesiekia maksimalios šiais teisės aktais leidžiamos sumos, vis dėlto šios baudos dydis buvo nustatytas taikant tuos teisės aktus ir atsižvelgiant į juose numatytą maksimalią sumą.

24

Taigi nėra akivaizdu, kad pateiktas pirmasis klausimas yra hipotetinis ar nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku.

25

Tokiomis aplinkybėmis šį klausimą reikia pripažinti priimtinu.

26

Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, pateiktais dėl Reglamento Nr. 1889/2005 9 straipsnio 1 dalies išaiškinimo, konkrečiai norima sužinoti, ar pagal šią nuostatą draudžiami valstybės narės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, numatantys, kad prievolės deklaruoti dideles grynųjų pinigų sumas, kurios įvežamos į šios valstybės teritoriją ar išvežamos iš jos, neįvykdymas užtraukia baudą, kuri apskaičiuojama atsižvelgiant į tam tikras sunkinančias aplinkybes ir kurios suma gali siekti iki dvigubos nedeklaruotos pinigų sumos.

27

Pirmiausia reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, vykstant SESV 267 straipsnyje įtvirtintai nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai, pastarasis nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išnagrinėti jam pateiktą bylą. Tam Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti pateiktus klausimus. Be to, Teisingumo Teismui gali tekti atsižvelgti į Sąjungos teisės normas, kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nebuvo nurodęs savo klausimuose (2016 m. spalio 13 d.M. ir S., C‑303/15, EU:C:2016:771, 16 punktas ir ten nurodyta jurisprudencija).

28

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas grynųjų pinigų gabenimas laikytinas jų išvežimu iš Sąjungos teritorijos, nes L. Zheng negalėjo prieiti prie pinigų, kurie buvo Gran Kanarijos oro uoste registruotame lagamine tol, kol neatvyks į Kinijos teritoriją.

29

Šiomis aplinkybėmis primintina, kad Reglamento Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta prievolė deklaruoti taikytina tik fiziniams asmenims, įvežantiems į Sąjungą ar iš jos išvežantiems ne mažesnę kaip 10000 EUR grynųjų pinigų sumą. Be to, iš šiuos nuostatos išplaukia, kad pagal šį reglamentą deklaraciją atitinkamas fizinis asmuo privalo pateikti kompetentingoms institucijoms tos valstybės narės, per kurią jis atvyksta į Sąjungą ar išvyksta iš jos.

30

Nors šiame reglamente nėra apibrėžta į Sąjungą „atvykstančio ar išvykstančio iš jos fizinio asmens“ sąvoka, Teisingumo Teismas jau konstatavo, kad ši sąvoka yra aiški ir turi būti suprantama įprastai, t. y. kaip nurodanti fizinio asmens judėjimą iš vietos, kuri nėra Sąjungos teritorijos dalis, į vietą, kuri yra šios teritorijos dalis, arba iš pastarosios vietos į vietą, kuri nėra minėtos teritorijos dalis (2017 m. gegužės 4 d. Sprendimo El Dakkak ir Intercontinental, C‑17/16, EU:C:2017:341, 19–21 punktai).

31

Tuo remiantis darytina išvada, kad Reglamento Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad bet kuris fizinis asmuo, kaip antai L. Zheng, kuris fiziškai išvyksta iš Sąjungos su ne mažiau kaip 10000 EUR grynųjų pinigų suma, privalo gabenamą sumą deklaruoti valstybės narės, per kurią fiziškai išvyksta iš Sąjungos, kompetentingoms institucijoms.

32

Šiuo atveju, kadangi iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad L. Zheng turėjo iš Sąjungos teritorijos išvykti per Amsterdamo oro uostą, remiantis minėtu reglamentu, pagrindinėje byloje nagrinėjamus grynuosius pinigus jis privalėjo deklaruoti ne Ispanijos institucijoms, bet kompetentingoms Nyderlandų institucijoms.

33

Vis dėlto pripažintina, kad Reglamentas Nr. 1889/2005 iš principo nedraudžia valstybės narės teisės aktų, kuriais nustatomos kitos nei jame numatytosios deklaravimo prievolės.

34

Iš tiesų iš šio reglamento 3 konstatuojamosios dalies ir 1 straipsnio 2 dalies matyti, kad jis neužkerta kelio valstybių narių galimybei, vadovaujantis galiojančiomis SESV nuostatomis, ypač jos 65 straipsniu, taikyti nacionalines grynųjų pinigų gabenimo Sąjungos viduje kontrolės priemones.

35

Taigi, reikia suprasti, kad pirmuoju ir antruoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar SESV 63 ir 65 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jie draudžia valstybės narės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, numatančius, kad prievolės deklaruoti dideles grynųjų pinigų sumas, kurios įvežamos į šios valstybės teritoriją ar išvežamos iš jos, neįvykdymas užtraukia baudą, kuri apskaičiuojama atsižvelgiant į tam tikras sunkinančias aplinkybes ir gali siekti iki dvigubos nedeklaruotos pinigų sumos.

36

SESV 65 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad SESV 63 straipsnis, kuris pagal suformuotą jurisprudenciją apskritai draudžia visus kapitalo judėjimo tarp valstybių narių apribojimus (2018 m. kovo 6 d. Sprendimo SEGRO ir Horváth, C‑52/16 ir C‑113/16, EU:C:2018:157, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), nepažeidžia valstybių narių teisės, be kita ko, nustatyti duomenų apie kapitalo judėjimą deklaravimo tvarką administravimo ar statistinės informacijos tikslais arba imtis priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo požiūriu.

37

Tad nacionalinės priemonės, kuriomis ribojamas laisvas kapitalo judėjimas, gali būti pateisinamos SEV 65 straipsnyje nurodytais pagrindais, jeigu atitinka proporcingumo principą, pagal kurį reikalaujama, kad tokios priemonės būtų tinkamos norint įgyvendinti teisėtai siekiamą tikslą ir neviršytų to, kas būtina jį įgyvendinant (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 6 d. Sprendimo SEGRO ir Horváth, C‑52/16 ir C‑113/16, EU:C:2018:157, 76 ir 77 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

38

Šiuo atžvilgiu konstatuotina, kad Teisingumo Teismas jau pripažino, kad su viešosios tvarkos apsaugos tikslu sietina kova su pinigų plovimu laikoma teisėtu tikslu, galinčiu pateisinti Sutartimi garantuojamų pagrindinių laisvių kliūtis (2013 m. balandžio 25 d. Sprendimas Jyske Bank Gibraltar, C‑212/11, EU:C:2013:270, 64 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

39

Beje, konkrečiai dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos prievolės deklaruoti nurodytina, kad iš suformuotos jurisprudencijos išplaukia, jog laisvas kapitalo judėjimas, kaip nustatytasis sutartimis, nedraudžia to, kad būtų taikomas reikalavimas dėl išankstinio banknotų išvežimo deklaravimo (šiuo klausimu žr. 1995 m. vasario 23 d. Sprendimo Bordessa ir kt., C‑358/93 ir C‑416/93, EU:C:1995:54, 31 punktą ir 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Sanz de Lera ir kt., C‑163/94, C‑165/94 ir C‑250/94, EU:C:1995:451, 10 punktą).

40

Vis dėlto proporcingumo principo reikia laikytis ne tik nustatant pagrindinius pažeidimą sudarančius elementus, bet ir numatant taisykles, susijusias su baudų griežtumu, ir vertinant veiksnius, į kuriuos galima atsižvelgti nustatant baudas (šiuo klausimu žr. 2012 m. vasario 9 d. Sprendimo Urbán, C‑210/10, EU:C:2012:64, 53 ir 54 punktus).

41

Konkrečiai kalbant, nurodytina, kad nacionalinės teisės aktais leidžiamos taikyti administracinės ar baudžiamosios priemonės neturi viršyti to, kas būtina šių teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti (pagal analogiją žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Chmielewski, C‑255/14, EU:C:2015:475, 22 punktą).

42

Tokiame kontekste sankcijų griežtumas turi atitikti pažeidimų, už kuriuos jos skiriamos, sunkumą (pagal analogiją žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Chmielewski, C‑255/14, EU:C:2015:475, 23 punktą).

43

Šiuo atžvilgiu primintina, kad Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors pagal Reglamento Nr. 1889/2005 9 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi diskreciją pasirinkti, kokias sankcijas nustatyti siekiant užtikrinti šio reglamento 3 straipsnyje numatytos prievolės deklaruoti laikymąsi, bauda, kuri skiriama pažeidus šią prievolę ir kurios dydis atitinka 60 % nedeklaruotos grynųjų pinigų sumos, kai ši suma didesnė nei 50000 eurų, neatrodo proporcinga, atsižvelgiant į atitinkamo pažeidimo pobūdį. Iš tiesų Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokia bauda viršija tai, kas būtina norint užtikrinti šios prievolės laikymąsi ir garantuoti šiuo reglamentu siekiamų tikslų įgyvendinimą, nes šiame 9 straipsnyje numatyta sankcija siekiama bausti ne už sukčiavimą ar neteisėtą veiklą, bet tik už minėtos prievolės neįvykdymą (2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Chmielewski, C‑255/14, EU:C:2015:475, 29–31 punktai).

44

Taigi šiuo atveju konstatuotina, kad, kaip ir Reglamento Nr. 1889/2005 9 straipsniu, Įstatymo Nr. 10/2010 57 straipsnio 3 dalimi siekiama bausti ne už sukčiavimą ar neteisėtą veiklą, bet už prievolės deklaruoti neįvykdymą.

45

Be to, net jeigu tokia bauda apskaičiuojama atsižvelgiant į tam tikras sunkinančias aplinkybes – su sąlyga, kad jos atitinka proporcingumo principą – tai, kad maksimalus baudos dydis gali siekti dvigubą nedeklaruotą grynųjų pinigų sumą ir kad bet kuriuo atveju, kaip šioje byloje, bauda gali būti nustatyta tokio dydžio, kuris beveik 100 % siekia šią sumą, viršija tai, kas būtina siekiant užtikrinti prievolės deklaruoti laikymąsi.

46

Remiantis tuo, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad SESV 63 ir 65 straipsniai aiškintini taip, kad jie draudžia valstybės narės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, kurie numato, kad prievolės deklaruoti dideles grynųjų pinigų sumas, įvežamas į šios valstybės teritoriją ar išvežamas iš jos, neįvykdymas užtraukia baudą, kuri gali siekti iki dvigubos nedeklaruotos pinigų sumos.

47

Savo trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar pagrindinėje byloje reikšminga Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad proporcingumo reikalavimą atitinka bauda, kuri, neatsižvelgiant į gabenamą pinigų sumą, gali siekti 25 % nedeklaruotos grynųjų pinigų sumos.

48

Šiuo atžvilgiu, nors, kaip buvo priminta šio sprendimo 20 ir 21 punktuose, klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, siekiant pateikti nacionaliniam teismui naudingą Sąjungos teisės išaiškinimą, būtina, kad tas teismas apibrėžtų faktines aplinkybes ir teisinį pagrindą, su kuriais susiję jo pateikiami klausimai, arba bent jau paaiškintų faktines hipotezes, kuriomis pagrįsti tie klausimai. Be to, sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą turi būti nurodytos tikslios priežastys, dėl kurių nacionalinis teismas kelia Sąjungos teisės aiškinimo klausimus ir mano, kad būtina Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą (2017 m. birželio 14 d. Sprendimo Online Games ir kt., C‑685/15, EU:C:2017:452, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Šiuo atveju iš nutarties pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ekonominė sankcija, kurią trečiajame prejudiciniame klausime nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neatitinka tos, kuri buvo skirta ieškovui pagrindinėje byloje, ir, beje, kaip tokia, regis, neegzistuoja Ispanijos teisinėje sistemoje. Bet kuriuo atveju Teisingumo Teismo turimi bylos medžiagos dokumentai nepatvirtina tokios sankcijos egzistavimo.

50

Taigi šį klausimą reikia pripažinti nepriimtinu, nes pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismui suteikta funkcija prisidėti prie teisingumo vykdymo valstybėse narėse, o ne pateikti konsultacines nuomones dėl bendrų ar hipotetinių klausimų (2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

51

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

SESV 63 ir 65 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jie draudžia valstybės narės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, kurie numato, kad prievolės deklaruoti dideles grynųjų pinigų sumas, įvežamas į šios valstybės teritoriją ar išvežamas iš jos, neįvykdymas užtraukia baudą, kuri gali siekti iki dvigubos nedeklaruotos pinigų sumos.