TEISINGUMO TEISMO (dešimtoji kolegija) SPRENDIMAS

2017 m. lapkričio 16 d. ( *1 )

„Apeliacinis skundas – Arbitražinė išlyga – Šeštoji pamatinė mokslo tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos programa (2002–2006) – Dalies apeliantei išmokėtų sumų grąžinimas – Fiksuotos kompensacijos“

Byloje C‑250/16 P

dėl 2016 m. gegužės 2 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo

Ludwig‑Bölkow‑Systemtechnik GmbH, įsteigta Otobrune (Vokietija), atstovaujama advokato M. Núñez Müller,

apeliantė,

dalyvaujant kitai proceso šaliai

Europos Komisijai, atstovaujamai T. Maxian Rusche ir F. Moro,

atsakovei pirmojoje instancijoje,

TEISINGUMO TEISMAS (dešimtoji kolegija)

kurį sudaro kolegijos pirmininko pareigas einantis A. Borg Barthet (pranešėjas), teisėjai M. Berger ir F. Biltgen,

generalinis advokatas M. Campos Sánchez‑Bordona,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

Savo apeliaciniu skundu Ludwig‑Bölkow‑Systemtechnik GmbH prašo panaikinti 2016 m. vasario 19 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Ludwig‑Bölkow‑Systemtechnik / Komisija (T‑53/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:88, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas iš dalies patenkino šios bendrovės ieškinį, kuriame ji prašė pripažinti, pirma, kad Europos Komisija neturi teisės reikalauti, kad apeliantė grąžintų avansą, sumokėtą pagal tris sutartis, ir, antra, kad apeliantė neprivalo sumokėti Komisijai fiksuotos kompensacijos.

Ginčo aplinkybės

Skundžiamo sprendimo 1–19 punktuose ginčo aplinkybės apibūdintos taip:

„1

Pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2321/2002 dėl taisyklių, reglamentuojančių įmonių, mokslinių tyrimų centrų ir universitetų dalyvavimą įgyvendinant Europos Bendrijos šeštąją pamatinę programą (2002–2006 m.) ir platinant jos mokslinių tyrimų rezultatus (OL L 355, 2002, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 31 t., p. 46), ir pagal 2002 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą 1513/2002/EB dėl Europos bendrijos šeštosios pamatinės mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos programos, prisidedančios prie Europos mokslinių tyrimų srities kūrimo ir naujovių (2002–2006 m.) (OL L 232, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 576), Komisija ir Europos Bendrijos sudarė tris dotacijų sutartis, be kita ko, su ieškove [Ludwig‑Bölkow‑Systemtechnik], konsultavimo technologijos ir strategijos klausimais įmone, vykdančia veiklą daugiausia energijos, judumo ir tvarumo srityse.

Pirmojoje sutartyje dėl projekto „Development of a harmonised ‘European Hydrogen Energy RoAdmap’ by a balanced group of partners from industry, European regions and technical and socio‑economic scenario and modelling experts“ („Suderinto Europos vandenilio energijos kūrimo plano plėtra, vykdoma grupės, kurią sudaro po lygiai pramonės partnerių, Europos regionų ir techninių ir socialinių bei ekonominių scenarijų ir modeliavimo ekspertų“) (toliau – projektas „HyWays“) ir antrojoje sutartyje dėl projekto „Handbook for Approval of Hydrogen Refuelling Stations“ („Vandenilio degalinių patvirtinimo instrukcija“) (toliau – projektas „HyApproval“) ieškovė numatyta kaip koordinatorė. Trečiojoje sutartyje dėl projekto „Harmonisation of Standards and Regulations for a sustainable Hydrogen and Fuel Cell Technology“ („Normų ir teisės aktų, reglamentuojančių tvarią vandenilio ir kuro elementų technologiją, suderinimas“) (toliau – projektas „HarmonHy“) ji yra tik viena iš konsorciumo sutarties šalių.

3	Pagal šių sutarčių 12 straipsnį joms taikoma Belgijos teisė.

4	Šių sutarčių 13 straipsnyje yra įtvirtinta arbitražinė išlyga, pagal kurią tik Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nagrinėti Komisijos ir susitariančiųjų šalių ginčus dėl šių sutarčių galiojimo, taikymo ar aiškinimo.

Bendrųjų sąlygų, kurios pagal kiekvienos sutarties 14 straipsnį yra sudedamoji sutarties dalis, pirmoji dalis, be kita ko, skirta projektų vykdymui, sutarčių pasibaigimui ir atsakomybei (II.2–II.18 punktai), antroji dalis – finansinėms nuostatoms, kontrolei, auditui, lėšų grąžinimui ir sankcijoms (II.19–II.31 punktai), o trečioji dalis – intelektinės nuosavybės teisėms (II.32–II.36 punktai).

Bendrųjų sąlygų II.19 punkto 1 dalyje apibrėžiamos reikalavimus atitinkančios Europos Sąjungos finansuotinos išlaidos; joje nustatyta:

„Įgyvendinant projektą patirtos finansuotinos išlaidos turi atitikti šias sąlygas:

a)	jos turi būti realios, ekonomiškai racionalios ir būtinos projektui įgyvendinti;

b)	jos turi būti nustatytos vadovaujantis įprastais sutarties šalies apskaitos principais;

c)	jos turi būti patirtos per <…> 4 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą projekto įgyvendinimo laikotarpį;

jos turi būti įtrauktos į sutarties šalies, kuri jas patyrė, apskaitą vėliausiai iki II.26 straipsnyje numatyto audito sertifikato parengimo. Apskaitos procedūros, naudojamos išlaidoms ir pajamoms užfiksuoti, turi atitikti valstybės, kurioje įsisteigusi sutarties šalis, apskaitos taisykles ir leisti tiesiogiai susieti įgyvendinant projektą patirtas išlaidas ir gautas pajamas su visomis deklaracijomis, susijusiomis su visa sutarties šalies veikla <…>“

7	Bendrųjų sąlygų II.19 punkto 2 dalies a–h punktuose yra išvardijamos aštuonios nefinansuotinų išlaidų kategorijos. II.19 punkto 2 dalies i punkte paaiškinama, kad nefinansuotinos yra visos išlaidos, kurios neatitinka 1 dalyje nustatytų sąlygų.

Bendrųjų sąlygų II.20 ir II.21 punktuose, esant II.19 punkte nurodytoms sąlygoms, apibrėžiamos dviejų rūšių finansuotinos išlaidos: pirma, tiesioginės išlaidos, priskirtinos tiesiogiai projektams, ir, antra, netiesioginės išlaidos, kurių negalima tiesiogiai priskirti projektams, tačiau kurias sutarties šalies apskaitos sistema leidžia identifikuoti ir patvirtinti kaip išlaidas, susijusias su tiesioginėmis išlaidomis.

Bendrųjų sąlygų II.22 punkto 1 dalyje numatomi trys išlaidų deklaravimo modeliai: tarp jų yra bendrųjų išlaidų modelis, kurį sutarties šalys naudoja siekdamos priskirti tiesiogines ir netiesiogines finansuotinas išlaidas, ir bendrųjų išlaidų fiksuotos sumos modelis, kurį sutarties šalys naudoja tiesioginėms finansuotinoms išlaidoms priskirti, o fiksuota suma skirta netiesioginėms išlaidoms. Ši fiksuota suma apskaičiuojama iš sumos, sudarančios 20 % visų tiesioginių išlaidų, atėmus subrangos sutarčių išlaidas; gauta suma turi padengti visas įgyvendinant projektą sutarties šalies patirtas netiesiogines išlaidas.

10	Bendrųjų sąlygų II.24 punkto 2 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad Sąjungos finansinis įnašas negali būti sutarties šalių pelno šaltinis.

Pagal bendrųjų sąlygų II.29 punkto 1 dalį Komisija bet kada galiojant sutarčiai ir nepraėjus penkeriems metams nuo projekto pabaigos gali atlikti auditą. Per auditą gali būti tikrinami moksliniai, finansiniai, techniniai ar kiti aspektai, kaip antai apskaitos ir vadybos principų laikymasis, susiję su tinkamu projekto ir sutarties įgyvendinimu.

Bendrųjų sąlygų II.30 punktas suformuluotas taip:

„Nepažeidžiant kitų šioje sutartyje numatytų priemonių, sutarties šalys susitaria, kad [Sąjunga], siekdama apsaugoti savo finansinius interesus, turi teisę reikalauti fiksuoto dydžio žalos atlyginimo iš sutarties šalies, kurios išlaidos, kaip nustatyta, buvo per didelės ir kuri dėl to gavo nepagrįstą [Sąjungos] finansinį įnašą. Fiksuota kompensacija mokama papildomai, be to, sutarties šalis turi grąžinti nepagrįstai gautą finansinį įnašą.

Fiksuotos kompensacijos dydis turi būti proporcingas per didelių išlaidų sumai ir nepagrįstai [Sąjungos] paramos daliai. Fiksuotos kompensacijos dydis apskaičiuojamas pagal tokią formulę:

fiksuota kompensacija = nepagrįsta finansinė parama × (per didelių išlaidų suma / visa prašoma suma).

Apskaičiuojant fiksuotą kompensaciją atsižvelgiama tik į laikotarpį, susijusį su sutarties šalies prašomu [Sąjungos] įnašu tuo laikotarpiu. Ji neskaičiuojama atsižvelgiant į visą [Sąjungos] įnašą.

2.	Komisija registruotu laišku su gavimo patvirtinimu sutarties šaliai, kuri, jos nuomone, turi sumokėti fiksuotą kompensaciją, praneša apie savo reikalavimą sumokėti. Sutarties šalis per 30 dienų turi atsakyti į Komisijos reikalavimą sumokėti kompensaciją.

3.	Nepagrįsto finansinio įnašo grąžinimo ir fiksuotos kompensacijos mokėjimo procedūra nustatoma pagal II.31 punkto nuostatas.

4.	Komisija turi teisę reikalauti kompensacijos už kiekvieną deklaruotą per didelių išlaidų sumą, nustatytą pasibaigus sutarčiai, pagal 1–6 dalių nuostatas.

Šio straipsnio nuostatos neturi įtakos nei administracinėms ar finansinėms nuobaudoms, kurias Komisija gali skirti kiekvienai įsipareigojimų nevykdančiai sutarties šaliai pagal Finansinį reglamentą, nei bet kurioms kitoms civilinėms žalos atlyginimo priemonėms, į kurias Komisija ar kita sutarties šalis gali turėti teisę. Be to, šiomis nuostatomis nepaneigiama valstybių narių valdžios institucijų teisė pradėti baudžiamąjį persekiojimą.

Kita vertus, kaip nurodyta Finansiniame reglamente, nustačius, kad sutarties šalis padarė rimtą sutartinių įsipareigojimų pažeidimą, jai gali būti taikomos finansinės nuobaudos, kurios sudaro 2–10 % jos gautos [Sąjungos] finansinio įnašo sumos vertės. Ši norma gali būti padidinta iki 4–20 %, jeigu buvo pakartotinai nusižengta per penkerius metus nuo pirmojo pažeidimo.“

13	2008 m. vasario mėn. Komisija pagal bendrųjų sąlygų II.29 punktą pradėjo auditą dėl ginčijamų sutarčių tinkamo vykdymo.

14	2011 m. kovo 17 d. Komisija pateikė ieškovei audito ataskaitos projektą. 2011 m. balandžio 21 ir 22 d. laiškuose ieškovė išsakė savo poziciją dėl šio projekto.

2011 m. liepos 25 d. Komisija perdavė ieškovei audito ataskaitos galutinę versiją. Ataskaitoje padaryta išvada, kad ieškovė nurodė per dideles finansuotinas personalo išlaidas. Be to, pagal šią ataskaitą tyrimų išlaidos klaidingai kvalifikuotos kaip valdymo išlaidos. Galiausiai nedeklaruotos iš viso 1707,40 euro palūkanos už avansus.

16	Kiek tai susiję su trimis sutartimis, kurios šiuo metu jau įvykdytos ir pagal kurias sumokėtas visas Sąjungos įnašas, Komisija pranešė ieškovei, kad pateiks jai debeto avizas.

17	Nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d. tęsėsi ieškovės ir Komisijos susirašinėjimas; šalys ginčijosi dėl galutinės audito ataskaitos išvadų.

2013 m. gruodžio 9 d. Komisija pateikė ieškovei kelias debeto avizas. Iš šių avizų matyti, kad Komisija siekia susigrąžinti 218539,62 euro už projektą „HyWays“, 75407,06 euro už projektą „HyApproval“ ir 47128,39 euro už projektą „HarmonHy“. Be to, Komisija pareikalavo iš ieškovės sumokėti fiksuotas kompensacijas pagal bendrųjų sąlygų II.30 punktą, t. y. 60402,30 euro už projektą „HyWays“, 11019,61 euro už projektą „HyApproval“ ir 10002,17 euro už projektą „HarmonHy“.

19	Po to, kai buvo pareikštas ieškinys, Komisija pateikė ieškovei kredito avizas Nr. 3233150004, 3233150005 ir 3233150006, kuriose nurodytos atitinkamai 108753,52 euro, 10875,35 euro ir 23404,88 euro sumos.“

Ieškinys Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

2014 m. sausio 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliantės ieškinį, kuriuo ji prašė pripažinti, pirma, kad, Komisija trijų projektų išlaidas skaičiavo ne pagal sutarčių nuostatas, antra, kad apeliantės gautas Sąjungos finansinis įnašas už projektą „HyWays“ buvo mažesnis, nei nurodyta Komisijos priimtose dviejose debeto avizose, trečia, kad Komisija projekte „HyApproval“ valdymo išlaidas klaidingai perkvalifikavo į tyrimo išlaidas, ketvirta, kad apeliantė neprivalėjo sumokėti Komisijai fiksuotų kompensacijų už tris projektus ir, penkta, kad Komisija klaidingai priėmė ginčijamas debeto avizas, nes apeliantės mokėtinos sumos yra mažesnės už nurodytąsias šiose avizose.

Grįsdama ieškinį apeliantė iš esmės rėmėsi keturiais pagrindais. Remdamasi pirmuoju pagrindu apeliantė tvirtino, kad Komisija klaidingai atsisakė taikyti jos pasiūlytą projekto išlaidų skaičiavimo metodą. Remdamasi antruoju pagrindu apeliantė tvirtino, kad Komisija darė klaidingą prielaidą, jog už projektą „HyWays“ ji gavo 604240,79 euro finansinį įnašą. Trečiasis pagrindas grindžiamas tuo, kad klaidingai perkvalifikuotos tam tikros išlaidos, patirtos vykdant sutartį dėl projekto „HyApproval“. Galiausiai ketvirtasis pagrindas susijęs su tuo, kad Komisija klaidingai prašo fiksuotos kompensacijos.

5	Dėl ieškinio antrojo ir trečiojo reikalavimų Bendrasis Teismas nusprendė, kad dėl jų nereikia priimti sprendimo, nes priimdama kredito avizas Nr. 3233150004 ir 3233150006 Komisija pripažino apeliantės teiginių pagrįstumą.

Bendrasis Teismas atmetė apeliantės ieškinio pirmąjį reikalavimą, susijusį su projekto išlaidų skaičiavimo metodu. Skundžiamo sprendimo 58 punkte jis nusprendė, kad Komisija teisingai netaikė išlaidų įtraukimo į apskaitą metodo, kuriam teikė pirmenybę apeliantė, nes dėl šio metodo deklaruotos išlaidos, kurios nėra nei realios, nei ekonomiškai racionalios, nei būtinos projektui įgyvendinti, kaip tai suprantama pagal bendrųjų sąlygų II.19 punkto 1 dalies a papunktį.

Dėl ieškinio ketvirtojo reikalavimo, susijusio su fiksuotomis kompensacijomis, pasakytina, kad Bendrasis Teismas nagrinėjo, ar Komisija bendrųjų sąlygų II.30 punktą pagrindinės bylos aplinkybėmis taikė pagal Belgijos civilinio kodekso nuostatas, kuriose reglamentuojamas baudos sąlygos taikymas. Tai išnagrinėjęs jis padarė išvadą, kad pagal Belgijos civilinio kodekso 1231 straipsnį reikia sumažinti apeliantės mokėtinas fiksuotas kompensacijas iki sumos, kuri sudaro 10 % jos neteisėtai gautų avansų.

Šalių reikalavimai

Apeliaciniu skundu apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

–	panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek juo Bendrasis Teismas atmetė apeliantės ieškinio pirmąjį ir penktąjį reikalavimus,

–

panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek jame Bendrasis Teismas nusprendė sumas, kurias apeliantė turi sumokėti kaip fiksuotą kompensaciją, sumažinti iki sumos, kuri sudaro 10 % avansų, grąžintinų už projektus „HyWays“, „HyApproval“ ir „HarmonHy“, ir nuspręsti, kad apeliantė neprivalo mokėti fiksuotų kompensacijų,

–	panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek jame Bendrasis Teismas įpareigojo apeliantę padengti savo bylinėjimosi išlaidas, ir

–	priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, patirtas ir apeliacinėje, ir pirmojoje instancijose.

9	Komisija prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

10	Ji tvirtina, kad apeliacinis skundas yra nepriimtinas, kiek jis susijęs su bylinėjimosi išlaidų, susijusių su ieškinio antruoju ir trečiuoju pagrindais, dėl kurių Bendrasis Teismas nusprendė, kad nebereikia priimti sprendimo, paskirstymu, kaip nusprendė Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime.

Dėl apeliacinio skundo

Dėl apeliacinio skundo reikalavimų, kiek jie susiję su ginčijamomis sutartimis

11	Apeliacinį skundą apeliantė grindžia penkiais pagrindais, susijusiais su motyvavimo stoka, sąžiningumo principo pažeidimu, įrodymų iškraipymu, Belgijos civilinio kodekso 1162, 1134 ir 1135 straipsnių pažeidimu ir galiausiai teisės klaidomis taikant fiksuotas kompensacijas.

Dėl pirmojo pagrindo

– Šalių argumentai

Remdamasi pirmuoju pagrindu apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 51, 55 ir 58 punktuose pažeidė pareigą motyvuoti, nes nepritarė jos naudotam valandinio tarifo apskaičiavimo metodui dėl to, kad pagal šį metodą gautos didesnės išlaidos, kurios nėra „nei realios, nei ekonomiškai racionalios, nei būtinos projektui įgyvendinti“, ir dėl to Komisija, be kita ko, turėjo „padengti visas apeliantės išlaidas, neatsižvelgiant į jų sąsajos su projektais analizę“.

Apeliantė nurodo, kad šiuose punktuose pateikti motyvai nesuprantami, nes dalmuo, kuriam ji teikė pirmenybę (išlaidos / į apskaitą įtraukiamos darbo valandos), daug glaudžiau susijęs su sutartyse nurodytais projektais negu Komisijos naudotas dalmuo (išlaidos / visos darbo valandos, įtraukiamos ir neįtraukiamos į apskaitą). Iš tiesų naudojant pastarąjį metodą įtraukiami ne tik kiti projektai, bet ir visos su projektais nesusijusios darbo valandos.

Dublike apeliantė nurodo, kad stebint projektą ir jį tobulinant įgytos žinios užtikrina ir pagerina visų projektų, įskaitant ginčijamus projektus, kokybę. Darytina išvada, kad, remiantis bendrųjų sąlygų II.19 punkto 1 dalimi ir II.20 punkto 1 dalimi, projekto stebėsenos ir tobulinimosi išlaidos yra finansuotinos.

15	Komisija mano, kad pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

– Teisingumo Teismo vertinimas

Primintina, kad SESV 296 straipsnyje numatyta pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas ir jį reikia skirti nuo motyvų pagrįstumo, nuo kurio priklauso, ar ginčijamas aktas yra teisėtas iš esmės. Iš tikrųjų sprendimas motyvuojamas formaliai išdėstant motyvus, kuriais jis grindžiamas. Jeigu šiuose motyvuose yra klaidų, jos lemia sprendimo turinio neteisėtumą, bet ne jo motyvavimo trūkumą, nes motyvavimo gali pakakti, net jei pateikiami klaidingi motyvai. Vadinasi, kaltinimai ir argumentai, kuriais siekiama užginčyti akto pagrįstumą, neturi reikšmės nagrinėjant pagrindą, grindžiamą motyvavimo nebuvimu ar stoka (2015 m. birželio 18 d. Sprendimo Ipatau / Taryba, C‑535/14 P, EU:C:2015:407, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Tiek, kiek apeliantės argumentus, kuriais ji remiasi grįsdama pirmąjį pagrindą, galima suprasti taip, kad ji ginčija Bendrojo Teismo vertinimo, susijusio su valandinio tarifo skaičiavimo metodu, pagrįstumą arba teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 51, 55 ir 58 punktuose pateikė prieštaringus ir dviprasmiškus savo vertinimo motyvus, šie argumentai turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

Iš tiesų Bendrasis Teismas savo sprendimo 46–48 punktuose priminė Sąjungos finansavimo, skiriamo pagal subsidijų sutartis, specifines savybes, o paskui atsižvelgdamas į šias savybes vertino, ar Komisija turėjo teisę netaikyti apeliantės taikomo finansuotinų išlaidų nustatymo metodo remdamasi tuo, kad šis metodas neatitiko sutarties nuostatų.

To sprendimo 51 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad apeliantės skaičiavimo metodas „lemia, kad skaičiuojant valandinį tarifą neįskaičiuojamos kai kurios jos darbuotojų išdirbtos valandos, kaip antai susijusios su projekto stebėsena, tobulinimusi, dalyvavimu konferencijose, klientų paieška ir ryšių su jais palaikymu, dėl to, kad šis laikas neskirtas [paslaugoms visiems užsakovams teikti], todėl neįtraukiamas į apskaitą“. Anot Bendrojo Teismo, „darytina išvada, kad skaitiklis yra mažesnis negu bendras darbo valandų skaičius, todėl valandinis tarifas išeina didesnis“, taigi „pritaikius jį valandoms, faktiškai išdirbtoms įgyvendinant projektus, deklaruojamos didesnės išlaidos“.

Skundžiamo sprendimo 55 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad „valandinio tarifo skaičiavimo pagrindas sumažėjo ir dėl to padidėjo finansuotinos išlaidos, todėl Komisija turi padengti visas ieškovės išlaidas, neatsižvelgiant į jų sąsajos su Sąjungos finansuojamais projektais analizę“. To sprendimo 56 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad „nors toks požiūris teisiškai suprantamas įprastoje paslaugų sutartyje, <…> jis nesuderinamas su nagrinėjamų subsidijų sutarčių ypatumais“.

Iš to matyti, kad Bendrasis Teismas manė, jog svarbiausia žinoti ne tai, ar apeliantės taikytas dalmuo glaudžiai susijęs su subsidijų sutartyse nurodytais projektais, o tai, ar taikant šį dalmenį išlaidos paskirstomos visoms darbo valandoms ir taip užtikrinama, kad iš Sąjungos biudžeto nefinansuojamos išlaidos, susijusios su projekto stebėsena, tobulinimusi, dalyvavimu konferencijose, klientų paieška ir ryšių su jais palaikymu.

Taigi tai, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 58 punkte nusprendė, jog Komisija teisingai netaikė išlaidų įtraukimo į apskaitą metodo, kuriam pirmenybę teikė apeliantė, nes taikant šį metodą deklaruotos išlaidos, kurios nėra nei realios, nei ekonomiškai racionalios, nei būtinos projektui įgyvendinti, kaip tai suprantama pagal bendrųjų sąlygų II.19 punktą.

23	Darytina išvada, kad pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

Dėl antrojo pagrindo

– Šalių argumentai

24	Remdamasi antruoju pagrindu apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas, nepripažinęs, kad Komisija pažeidė bendrąjį sąžiningumo principą, kuris yra pagrindinis Sąjungos institucijų ir ūkio subjektų santykių principas, pats pažeidė šį principą.

Antrojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė tvirtina, kad Komisija pažeidė minėtą principą, nes bendrųjų sąlygų II.19 ir paskesniuose punktuose konkrečiai nenurodė, kaip sutarties šalis turi skaičiuoti finansuotinas išlaidas. Ji teigia, kad Komisija tik išdėstė bendruosius principus ir bendrųjų sąlygų II.19 punkto 1 dalies b papunktyje tik pateikė nuorodą į įprastus sutarties šalies apskaitos principus. Ji taip pat nurodo, kad sąžiningumo principas yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, kuriuos įtvirtino Teisingumo Teismas. Šiuo klausimu ji remiasi keliais sprendimais, tarp kurių yra 1957 m. liepos 12 d. Sprendimas Algera ir kt. / Assemblée commune (7/56 ir 3/57–7/57, EU:C:1957:7, 114 ir 115 punktai) ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas IPK‑München ir Komisija (C‑199/01 P ir C‑200/01 P, EU:C:2004:249, 78 punktas).

Antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas taip pat pažeidė šį principą, kai skundžiamo sprendimo 50–63 punktuose atmetė valandinio tarifo skaičiavimo metodą, kuriam ji teikė pirmenybę, ir to sprendimo 59 punkte teigė, kad nuoroda į bendrųjų išlaidų modelį neįrodo apeliantės naudoto skaičiavimo metodo suderinamumo, be kita ko, su bendrųjų sąlygų II.19 punkto 1 dalies a papunkčiu.

27	Komisija pirmiausia teigia, kad antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną, o papildomai – kad jis nepagrįstas.

– Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos tuo, kad Komisija pažeidė Sąjungos teisėje įtvirtintą sąžiningumo principą, konstatuotina, kad argumentais, pateiktais šiai daliai pagrįsti, apeliantė tik ginčija Komisijos sprendimą. Taigi argumentai, kurie nėra nukreipti prieš skundžiamą sprendimą, apeliaciniame procese nepriimtini.

Dėl šio pagrindo antros dalies, grindžiamos tuo, kad Bendrasis Teismas pažeidė sąžiningumo principą, primintina, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją leidimas šaliai Teisingumo Teisme pirmą kartą remtis pagrindu, kuris nebuvo pateiktas Bendrajame Teisme, reikštų leidimą jai pateikti Teisingumo Teismui nagrinėti platesnės apimties ginčą nei tas, kurį nagrinėjo Bendrasis Teismas. Apeliaciniame procese Teisingumo Teismo jurisdikcija iš esmės apsiriboja Bendrojo Teismo atliktu ieškinio pagrindų, dėl kurių jame ginčytasi, vertinimo nagrinėjimu. Vis dėlto argumentas, kuris nebuvo nurodytas pirmojoje instancijoje, nėra naujas pagrindas, kuris yra nepriimtinas apeliacinio skundo stadijoje, jeigu juo tik išplečiami argumentai, pateikti pagrinde, išdėstytame Bendrojo Teismo nagrinėtame ieškinyje (2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Tomana ir kt. / Taryba ir Komisija, C‑330/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:601, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30	Kiek šio pagrindo antroje dalyje apeliantė tvirtina, jog Bendrasis Teismas turėjo pripažinti, kad Komisija pažeidė sąžiningumo principą, konstatuotina, kad šie argumentai nebuvo pateikti Bendrajame Teisme. Todėl jie yra nauji ir laikytini nepriimtinais.

31	Taigi antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

Dėl trečiojo pagrindo

– Šalių argumentai

32	Remdamasi trečiuoju pagrindu apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą iškraipius įrodymus.

Šio pagrindo pirmoje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus ir faktines aplinkybes, kuriuos ji nurodė grįsdama savo argumentus, kai skundžiamo sprendimo 55, 56 ir 58 punktuose teigė, kad apeliantės taikytas išlaidų apskaičiavimo metodas lėmė tai, kad ji deklaravo išlaidas, kurios nėra nei realios, nei ekonomiškai racionalios, nei būtinos projektui įgyvendinti ir todėl nelaikytinos finansuotinomis siekiant įgyvendinti atitinkamus projektus. Šiuo klausimu ji nurodo, kad skundžiamo sprendimo 46 punkte Bendrasis Teismas priminė, jog „finansuotinos išlaidos negali lemti sutarties šalies pelno“. Pirma, apeliantė savo ieškinyje pirmojoje instancijoje teigė, kad dėl taikyto skaičiavimo metodo ji pelno negavo, – priešingai, taip ji galėjo padengti visas su projektais susijusias išlaidas, o dėl Komisijos taikyto skaičiavimo metodo ji patyrė didelių nuostolių. Antra, minėto sprendimo 58 punkte pateikti motyvai grindžiami klaidingomis aplinkybėmis, nes jos prieštarauja toms, kurias pateikė ir įrodė apeliantė.

34	Šio pagrindo antroje dalyje apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis, nesurinkęs įrodymų dėl jos taikyto skaičiavimo metodo, nusprendė, kad ji gavo pelno ir kad nėra pakankamai glaudaus ryšio tarp prašomų padengti išlaidų ir aptariamų projektų.

35	To paties pagrindo trečioje dalyje apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis nepateikė „visų išlaidų“ apibrėžties, kai skundžiamo sprendimo 55 punkte nurodė, kad dėl apeliantės taikyto skaičiavimo metodo Komisija turėjo „padengti visas apeliantės patirtas išlaidas“.

Galiausiai trečiojo pagrindo ketvirtoje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas akivaizdžiai iškraipė Komisijos argumentus, nes skundžiamo sprendimo 61 punkte teigė, kad yra „aišku“, kaip aiškinti bendrųjų sąlygų II.19 ir paskesnius punktus. Vis dėlto šių sąlygų aiškinimas nebuvo aiškus ir pačiai Komisijai, nes skaičiuodama valandinį tarifą skaitiklyje ji įrašė arba „personalo išlaidas“, arba „bendrą išlaidų sumą“.

37	Komisija mano, kad trečiąjį pagrindą reikia atmesti.

– Teisingumo Teismo vertinimas

Pagal jurisprudenciją tik Bendrasis Teismas turi kompetenciją nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo išvados iš esmės neatitinka jam pateiktų bylos dokumentų, ir įvertinti pateiktus įrodymus. Šių faktinių aplinkybių konstatavimas ir įrodymų vertinimas, išskyrus atvejus, kai jie buvo iškreipti, savaime nėra Teisingumo Teismo kontrolei priklausantis teisės klausimas (2015 m. spalio 29 d. Sprendimo Komisija / ANKO, C‑78/14 P, EU:C:2015:732, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Jeigu apeliantas tvirtina, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, pagal SESV 256 straipsnį, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punktą jis turi aiškiai nurodyti, kokius įrodymus jis iškraipė, ir įrodyti nagrinėjimo klaidas, dėl kurių Bendrasis Teismas, atlikdamas vertinimą, šitaip iškraipė įrodymus. Be to, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos medžiagos, nesant reikalo iš naujo įvertinti faktinių aplinkybių ir įrodymų (2016 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija ir Orange, C‑486/15 P, EU:C:2016:912, 99 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Nors apeliantės trečiasis pagrindas paremtas įrodymų iškraipymu, vis dėlto konstatuotina, kad šio pagrindo pirmoje ir ketvirtoje dalyse apeliantė tik kritikuoja Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, pateiktą skundžiamo sprendimo 55, 56 ir 58 punktuose, pagal kuriuos iš esmės dėl apeliantės taikyto skaičiavimo metodo deklaruotos išlaidos, kurios nėra nei realios, nei ekonomiškai racionalios, nei būtinos aptariamiems projektams įgyvendinti, ir to sprendimo 61 punkte, pagal kurį bendrųjų sąlygų II.19–II.21 punktai yra aiškūs. Iš tiesų apeliantė siekia, kad Teisingumo Teismas pateiktų naują faktinių aplinkybių vertinimą šiuo aspektu, tačiau nenurodo, kokius įrodymus Bendrasis Teismas iškraipė. Todėl trečiojo pagrindo pirma ir ketvirta dalys turi būti laikomos nepriimtinomis.

Dėl šio pagrindo antros dalies pasakytina, kad Bendrojo Teismo negalima kaltinti, kad jis nesurinko įrodymų, nes prireikus pati apeliantė turėjo pateikti visus įrodymus, kurie pagrįstų jos argumentus, nurodytus Bendrajam Teismui pateiktame ieškinyje (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 30 d. Nutarties Evropaïki Dynamiki / Komisija, C‑575/14 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2015:443, 21 punktą).

Dėl trečiojo pagrindo trečios dalies, kurioje apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis nepateikė skundžiamo sprendimo 55 punkte vartojamo žodžių junginio „visos išlaidos“ apibrėžties, pakanka konstatuoti, kad šis teiginys sunkiai suprantamas ir nereikšmingas nagrinėjant pagrindą, grindžiamą įrodymų iškraipymu, nes nesusijęs su įrodymais.

43	Taigi trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

Dėl ketvirtojo pagrindo

– Šalių argumentai

Remdamasi ketvirtuoju pagrindu apeliantė tvirtina, jog skundžiamo sprendimo 61 punkte nusprendęs, kad yra aišku, kaip aiškinti bendrųjų sąlygų II.19–II.21 punktus, kiek tai susiję su ginčijamu išlaidų skaičiavimo metodu, ir kad dėl to nereikia remtis Belgijos civilinės teisės principais, Bendrasis Teismas pažeidė Belgijos civilinio kodekso 1162, 1134 ir 1135 straipsnius.

Šiuo klausimu ji teigia, kad Komisija turėjo dar prieš sudarant aptariamas sutartis konkrečiai ir aiškiai nurodyti išlaidų skaičiavimo tvarką. Ji tvirtina, kad tai nebuvo paaiškinta, todėl sutartys šiuo aspektu yra netikslios. Taigi jos turėjo būti išaiškintos atsižvelgiant į minėtas Belgijos teisės nuostatas, pagal kurias, kilus abejonių dėl susitarimo aiškinimo, aiškinama jį suformulavusio asmens nenaudai ir įsipareigojimą prisiėmusio asmens naudai ir susitarimo šalys privalo susitarimus vykdyti sąžiningai. Anot apeliantės, Bendrasis Teismas turėjo nuspręsti, kad jos siūlytas valandinio tarifo skaičiavimo metodas suderinamas su aptariamų sutarčių bendrosiomis sąlygomis ir minėtomis Belgijos civilinio kodekso nuostatomis. Ji tvirtina, kad tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas turėjo ginčijamas debeto avizas pripažinti prieštaraujančiomis sutartims ir dėl to neteisėtomis.

Apeliantė šiuo klausimu taip pat tvirtina, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, visų pirma pagal 2015 m. vasario 26 d. Sprendimą Planet / Komisija (C‑564/13 P, EU:C:2015:124, 21 punktas), Belgijos civilinio kodekso 1162, 1134 ir 1135 straipsnių, kaip nacionalinės teisės, sutartims taikytinos remiantis arbitražine išlyga, aiškinimas ir taikymas yra teisės klausimas, kurį Teisingumo Teismui galima pateikti apeliaciniame skunde.

47	Komisija tvirtina, kad ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną arba nereikšmingą.

– Teisingumo Teismo vertinimas

Remdamasi ketvirtuoju pagrindu apeliantė iš esmės kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis skundžiamo sprendimo 61 punkte netaikė Belgijos civilinio kodekso 1162, 1134 ir 1135 straipsnių remdamasis tuo, jog bendrųjų sąlygų II.19–II.21 punktuose vartojamų tiesioginių ir netiesioginių finansuotinų išlaidų sąvokų apibrėžtis yra aiški ir dėl to nereikia remtis Belgijos civilinės teisės principais dėl sutarčių aiškinimo.

Vis dėlto konstatuotina, kad šitaip apeliantė iš tiesų ginčija subsidijų sutarčių bendrųjų sąlygų II.19–II.21 punktų, kurie, Bendrojo Teismo teigimu, yra aiškūs, išaiškinimą. Bendrojo Teismo atliktas sutarties nuostatos išaiškinimas yra fakto klausimas, savaime nepriklausantis Teisingumo Teismo kontrolei, atliekamai per apeliacinį procesą (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 29 d. Sprendimo Komisija / ANKO, C‑78/14 P, EU:C:2015:732, 23 punktą).

50	Todėl ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

Dėl penktojo pagrindo

– Šalių argumentai

Penktojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti, kai skundžiamo sprendimo 79 punkte be jokio išsamesnio paaiškinimo apeliantės argumentus, grindžiamus tuo, kad bendrųjų sąlygų II.30 punktas esą prieštarauja nusistovėjusiems moralės principams, saugomiems pagal Belgijos civilinio kodekso 1172 straipsnį, atmetė kaip „akivaizdžiai nepagrįstus“.

Šio pagrindo antroje dalyje apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis nenagrinėjo bendrųjų sąlygų II.30 punkto negaliojimo, nors, anot jos, šis punktas pažeidžia Belgijos civilinio kodekso 1172 ir 1231 straipsnius. Apeliantė pripažįsta, kad Bendrasis Teismas apribojo bendrųjų sąlygų II.30 punkto taikymo pasekmes. Pirma, skundžiamo sprendimo 94 punkte jis teigė, kad minėtas punktas netaikomas žalai, atsiradusiai dėl vėlavimo grąžinti nepagrįstai gautus avansus. Antra, jis rėmėsi Belgijos civilinio kodekso 1231 straipsnyje numatyta galimybe fiksuotų kompensacijų, kurių turi teisę reikalauti Komisija, dydį sumažinti 10 % grąžintinų avansų dydžio. Taigi Bendrasis Teismas sumažino grąžintinas sumas ir kartu nagrinėjamu atveju taikė bendrųjų sąlygų II.30 punktą. Vis dėlto apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas turėjo pripažinti šį II.30 punktą niekiniu, nes jis prieštarauja Belgijos civilinio kodekso 1172 straipsniui, taigi ir pripažinti, kad apeliantė neprivalo mokėti kompensacijos.

Šiuo klausimu apeliantė remiasi jurisprudencija, suformuota nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse toje srityje, kurioje Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad kompetentingas teismas negali sutrumpinti nesąžiningų sutarties bendrųjų sąlygų taip, kad liktų tik galiojanti jų dalis, – priešingai, šis teismas privalo jų netaikyti sutarties šaliai (2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Banco Español de Crédito, C‑618/10, EU:C:2012:349, 58 ir paskesni punktai). Apeliantė mano, kad šią jurisprudenciją galima taikyti nagrinėjamu atveju, nes ji, kaip ir vartotojai, yra sutarties dėl Sąjungos finansavimo silpnesnioji šalis, kuriai yra privalomos Komisijos sutarčių bendrosios sąlygos, ir negali dėl jų derėtis.

54	Komisija mano, kad penktąjį pagrindą reikia atmesti.

– Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl penktojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos motyvavimo trūkumu, primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją nagrinėjant apeliacinį skundą Teisingumo Teismo vykdomos kontrolės paskirtis – visų pirma patikrinti, ar Bendrasis Teismas teisės požiūriu pakankamai išnagrinėjo visus apelianto nurodytus argumentus, ir, antra, pagrindas, grindžiamas tuo, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo pirmojoje instancijoje pateiktų argumentų, iš esmės prilygsta rėmimuisi pareigos motyvuoti, kylančios iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto, kuris Bendrajam Teismui taikomas pagal šio statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą, 36 straipsnio ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 117 straipsnio, pažeidimu (2017 m. gegužės 11 d. Sprendimo Dyson / Komisija, C‑44/16 P, EU:C:2017:357, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Šiuo klausimu iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad pagal Bendrajam Teismui tenkančią pareigą motyvuoti iš jo nereikalaujama pateikti paaiškinimo, kuriame išsamiai ir vienas po kito būtų išnagrinėti visi ginčo šalių pateikti argumentai, ir dėl to motyvai gali būti implicitiniai, jeigu jie leidžia suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priežastis, dėl kurių Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti jam pavestą kontrolę (2017 m. gegužės 11 d. Sprendimo Dyson / Komisija, C‑44/16 P, EU:C:2017:357, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 79 punkte atmetė kaip akivaizdžiai nepagrįstus apeliantės argumentus, grindžiamus tuo, kad bendrųjų sąlygų II.30 punktas esą prieštarauja nusistovėjusiems moralės principams, saugomiems pagal Belgijos civilinio kodekso 1172 straipsnį. Šitaip jis tik atmetė šiuos argumentus, bet nenurodė jokių motyvų, pagrindžiančių jo vertinimą.

Nors apeliantės teiginys buvo atmestas kaip „akivaizdžiai“ nepagrįstas, ieškovo pateikto argumento atmetimas, kad ir koks akivaizdus, neatleidžia Bendrojo Teismo nuo pareigos motyvuoti savo sprendimą. Taigi Bendrojo Teismo vertinimas nepakankamai motyvuotas, tačiau nagrinėjamu atveju tai nelemia skundžiamo sprendimo panaikinimo.

Iš tiesų, kaip nurodė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 76 punkte, išnagrinėjus ketvirtąjį reikalavimą, susijusį su fiksuotomis kompensacijomis, reikėjo patikrinti, ar Komisija tinkamai taikė šį punktą nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis, t. y. ar tai atitinka Belgijos civilinio kodekso nuostatas dėl baudos sąlygos taikymo. Kadangi Belgijos teisėje, taikomoje ginčijamoms subsidijų sutartims, numatytas šios sąlygos taikymas ir pritaikius tokią baudos sąlygą, kaip nurodyta Belgijos civilinio kodekso 1229 straipsnyje ir kaip priminė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 81 ir 82 punktuose, kompensuojamas vėlavimas įvykdyti pagrindinę prievolę arba jos neįvykdymas, bendrųjų sąlygų II.30 punkte numatyta baudos sąlyga nelaikytina neteisėta ar prieštaraujančia nusistovėjusiems moralės principams.

60	Dėl penktojo pagrindo antros dalies konstatuotina, kad ji grindžiama prielaida, jog pažeisti Belgijos civilinio kodekso 1172 ir 1231 straipsniai.

Kaip matyti išnagrinėjus penktojo pagrindo pirmą dalį, Bendrasis Teismas nepažeidė Belgijos civilinio kodekso 1172 straipsnio. Dėl šio kodekso 1231 straipsnio pakanka priminti, kad, kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 90 punkte, ši nuostata neturi reikšmės baudos sąlygos galiojimui; ji leidžia teismui sumažinti kreditoriaus prašomą sumą, jei ji akivaizdžiai viršija sumą, kurią šalys galėjo nustatyti kaip žalos dėl atitinkamo susitarimo neįvykdymo atlyginimą.

Be to, dėl 2012 m. birželio 14 d. Sprendimu Banco Español de Crédito (C‑618/10, EU:C:2012:349) grindžiamo argumento, kad Bendrasis Teismas turėjo pripažinti bendrųjų sąlygų II.30 punktą netaikytinu, konstatuotina, kad jis Teisingumo Teisme pateikiamas pirmą kartą, todėl jį reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodyta šio sprendimo 29 punkte.

63	Taigi penktojo pagrindo negalima patenkinti.

Dėl apeliacinio skundo reikalavimų, kiek jie susiję su bylinėjimosi pirmojoje instancijoje išlaidomis

64	Apeliantė prašo panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą, kiek jame Bendrasis Teismas nurodė jai padengti savo bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su ieškinio antruoju ir trečiuoju reikalavimais, dėl kurių nuspręsta, kad nereikia priimti sprendimo.

Reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio antrą pastraipą „apeliacinis skundas negali būti paduotas vien dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio ar šalies, kuriai buvo priteista jas atlyginti“. Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją, jei visi kiti apeliacinio skundo pagrindai buvo atmesti, reikalavimai dėl esą neteisėto Bendrojo Teismo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų remiantis šia nuostata turi būti atmesti kaip nepriimtini (be kita ko, žr. 2005 m. rugsėjo 16 d. Nutarties Schmoldt ir kt. / Komisija, C‑342/04 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2005:562, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

66	Darytina išvada, jog, kadangi visi kiti apeliacinio skundo pagrindai buvo atmesti, reikalavimus dėl esą neteisėto Bendrojo Teismo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų reikia pripažinti nepriimtinais.

67	Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad visas apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir apeliantė pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

1.	Atmesti apeliacinį skundą.

2.	Priteisti iš Ludwig‑Bölkow‑Systemtechnik GmbH bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: vokiečių.