I. Įžanga

II. Teisinis pagrindas

A. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija

B. Europos Sąjungos sutartis

C. Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo

D. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija

E. Direktyva 2000/78

F. Vokietijos teisės aktai

III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

IV. Nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą

V. Vertinimas

A. Apžvalga

B. Preliminarios pastabos

1. Religinių organizacijų veikla ir Sąjungos teisės taikymo sritis

2. Chartijos taikymo taisyklės ir pagrindinė byla

3. Darbo santykiams ir religinėms organizacijoms Vokietijoje taikoma teisminė peržiūra

C. Pirmasis klausimas

1. Religinėms organizacijoms, veikiančioms kaip darbdaviai, taikomos teisminės peržiūros apribojimai pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją

2. Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalis

a) Įžanginės pastabos

b) Ar Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalimi remiami valstybių narių konstitucijose nustatyti teisminės peržiūros apribojimai?

1) Formuluotės

2) Kontekstas ir tikslas

3) Genezė

3. SESV 17 straipsnis

4. Išvada dėl pirmojo klausimo

D. Trečiasis klausimas

E. Antrasis klausimas

F. Baigiamosios pastabos

VI. Atsakymai į prejudicinius klausimus

1.

Perskaičiusi darbo skelbimą, kuris buvo paskelbtas 2012 m. lapkričio mėn., Vera Egenberger nesėkmingai kandidatavo į darbą pagal terminuotą 18 mėnesių sutartį su Evangelisches Werk für Diakonie und Entwicklung e. V. (toliau – atsakovė). Tai ne pelno, labdaros ir religinių tikslų siekianti asociacija, kuriai taikoma privatinė teisė ir kuri yra Evangelische Kirche in Deutschland (evangelikų bažnyčia Vokietijoje) pagalbinė organizacija. Dirbant skelbime nurodytoje darbo vietoje reikėtų parengti ataskaitą, kaip Vokietija laikosi Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (toliau – ataskaita apie rasinę diskriminaciją). Vera Egenberger (toliau – ieškovė) turi ilgalaikę patirtį toje srityje ir yra daugelio tos srities leidinių autorė ( 2 ).

2.

Ieškovė teigia, kad minėtos darbo vietos negavo dėl nepriklausymo jokiai religinei bendruomenei ir kad taip buvo pažeista jos teisė į tikėjimą, numatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 10 straipsnyje; taip pat, kad ji patyrė diskriminaciją dėl tikėjimo pažeidžiant Chartijos 21 straipsnį ir 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (toliau – Direktyva 2000/78) ( 3 ), 1 ir 2 straipsnius.

3.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės argumentai grindžiami Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalimi, šis ginčas iš esmės susijęs su skirtingu požiūriu dėl tikėjimo vykdant profesinę veiklą „bažnytinėse ir kitose valstybinėse arba privačiose organizacijose, kurių veiklą reguliuojančios normos grindžiamos religija ar įsitikinimais“, kaip numatyta toje nuostatoje. Tačiau Teisingumo Teismo pirmą kartą prašoma išaiškinti Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalį ( 4 ), tad kyla sudėtingų klausimų dėl šios nuostatos ryšio su įvairiomis Chartijos nuostatomis, įskaitant 22 straipsnį, kuriame numatyta, kad „Sąjunga gerbia kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę“, ir SESV 17 straipsniu, pagal kurį Sąjunga nepažeidžia bažnyčių ir religinių asociacijų ar bendruomenių ir filosofinių ir nereliginių organizacijų „statuso“, nustatyto pagal nacionalinę teisę ( 5 ).

4.

Be to, pranešama, kad su bažnyčia susijusios įstaigos yra antras pagal dydį darbdavys Vokietijoje ir kai kuriuose regionuose ir veiklos srityse užima beveik monopolinę padėtį ( 6 ). Taigi būtų sunku pervertinti pusiausvyros trapumą bandant suderinti ES religinių organizacijų teisę į autonomiją ir apsisprendimą ( 7 ) (ir tai yra pagrindinė atsakovės argumentų dalis dėl nevienodo požiūrio nagrinėjamu atveju) ir būtinumą veiksmingai taikyti diskriminacijos dėl religijos ir tikėjimo draudimą etniniu ir religiniu požiūriu įvairioje ES darbo rinkoje, kai vienoda galimybė įsidarbinti ir tobulėti profesijoje yra itin svarbi visiems ne tik kaip būdas užsidirbti pragyvenimui ir užsitikrinti savarankišką gyvenimą, bet ir kaip saviraiškos ir asmeninio potencialo realizavimo būdas ( 8 ).

5.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 9 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, atliekant apeigas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar jo laikantis.

2.   Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti apribojama tik tiek, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek tai būtina demokratinėje visuomenėje jos apsaugos interesais, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“

6.

ESS 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš Sutartis bei nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą. Ji gerbia esmines valstybines jų funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą. Kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga visų pirma už savo nacionalinį saugumą.“

7.

SESV 10 straipsnyje nustatyta:

„Nustatydama ir įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus, Sąjunga siekia kovoti su bet kokia diskriminacija dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos.“

8.

SESV 17 straipsnyje nustatyta:

„1.   Sąjunga gerbia ir nepažeidžia valstybių narių bažnyčių ir religinių asociacijų ar bendruomenių statuso, nustatyto pagal nacionalinę teisę.

2.   Sąjunga vienodai gerbia filosofinių ir nereliginių organizacijų statusą, nustatytą nacionalinėje teisėje.

3.   Pripažindama tų bažnyčių ir organizacijų savitumą ir konkretų įnašą, Sąjunga palaiko su jomis atvirą, skaidrų nuolatinį dialogą.“

9.

Chartijos 10 straipsnis – „Minties, sąžinės ir religijos laisvė“. 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar atliekant apeigas.“

10.

Chartijos 22 straipsnyje „Kultūrų, religijų ir kalbų įvairovė“ nustatyta:

„Sąjunga gerbia kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę.“

11.

Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje. Ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą.“

12.

Chartijos 53 straipsnyje „Apsaugos lygis“ nustatyta:

„Jokia šios Chartijos nuostata negali būti aiškinama kaip ribojanti ar kitaip varžanti žmogaus teises ir pagrindines laisves, kurias atitinkamoje taikymo srityje pripažįsta Sąjungos teisė <…>, įskaitant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, taip pat valstybių narių konstitucijos.“

13.

Direktyvos 2000/78 24 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„prie Amsterdamo sutarties Baigiamojo akto pridėtoje Deklaracijoje Nr. 11 dėl bažnytinių ir nereliginių organizacijų statuso Europos Sąjunga atvirai pripažino gerbianti ir nepažeidžianti pagal nacionalinę teisę valstybių narių bažnytinėms ir religinėms asociacijoms ar bendruomenėms suteikto statuso ir kad ji vienodai gerbia filosofinių bei nereliginių organizacijų statusą. Todėl valstybės narės gali toliau taikyti arba nustatyti specialias nuostatas dėl įprastų, teisėtų ir pateisinamų profesinių reikalavimų, kurių gali prireikti profesinei veiklai vykdyti.“

14.

Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje „Tikslas“ nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“

15.

Direktyvos 2000/78 2 straipsnis – „Diskriminacijos sąvoka“. 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.“

16.

2 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta:

„Šio straipsnio 1 dalyje:

17.

Direktyvos 2000/78 4 straipsnis – „Profesiniai reikalavimai“. Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:

„Valstybės narės gali toliau taikyti šios direktyvos priėmimo dieną galiojančius nacionalinius teisės aktus arba numatyti ateityje priimti teisės aktus, kuriuose būtų taikoma šios direktyvos priėmimo dieną galiojusi nacionalinė praktika, pagal kuriuos bažnytinių ir kitų valstybinių arba privačių organizacijų, kurių veiklą reguliuojančios normos grindžiamos religija ar įsitikinimais, skirtingas požiūris profesinėje veikloje dėl asmens religijos ar įsitikinimų nėra diskriminacija, jei dėl tokios veiklos pobūdžio arba dėl aplinkybių, kuriomis ji vykdoma, asmens išpažįstama religija ar įsitikinimai atsižvelgiant į organizacijos veiklos normas yra įprastas, teisėtas ir pateisinamas profesinis reikalavimas. Taikant skirtingą požiūrį atsižvelgiama į valstybių narių konstitucines nuostatas ir principus bei į bendruosius Bendrijos teisės principus ir diskriminavimas dėl kitos priežasties yra nepateisinamas.“

18.

Grundgesetz (Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinis įstatymas, toliau – GG) 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Tikėjimo ir sąžinės laisvė ir laisvė turėti religinių ir ideologinių įsitikinimų yra neliečiama.

2.   Laisvė išpažinti religiją garantuojama.“

19.

GG 140 straipsnyje numatyta, kad neatsiejama Pagrindinio įstatymo dalis yra Verfassung des Deutschen Reiches (Vokietijos valstybės konstitucija, toliau – WRV) 136–139 ir 141 straipsniai. Reikšmingos WRV 137 straipsnio nustatytos suformuluotos taip:

„1.   Valstybinės bažnyčios nėra.

2.   Laisvė kurti religines bendruomenes garantuojama. <…>

3.   Religinės bendruomenės reguliuoja ir tvarko savo reikalus savarankiškai laikydamosi visiems galiojančių įstatymų. Jos paskirsto savo darbo vietas nesikišant centrinei vyriausybei ar vietos valdžios institucijoms.

<…>

7.   Asociacijos, kurios siekia skatinti tam tikrą visuomenės ideologinį įsitikinimą, turi tokį patį statusą kaip religinės bendruomenės.

<…>“

20.

Allgemeines Gleichbehandlungsgesetz (Bendrasis įstatymas dėl vienodo požiūrio, toliau – AGG) 1 straipsnyje nustatyta:

„Šio įstatymo tikslas – užkirsti kelią bet kokiai diskriminacijai dėl rasės, etninės kilmės, lyties, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos arba ją išnaikinti.“

21.

AGG 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Darbuotojai neturi būti diskriminuojami dėl 1 straipsnyje išvardytų pagrindų. Šis draudimas taikomas ir tais atvejais, kai diskriminuojantis asmuo tik daro prielaidą dėl vieno iš 1 straipsnyje išvardytų pagrindų buvimo.“ ( 9 )

22.

AGG 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nepažeidžiant [šio įstatymo] 8 straipsnio nuostatų, skirtingas požiūris dėl religijos ar tikėjimo taip pat priimtinas įsidarbinant religinėse bendruomenėse ar joms pavaldžiose įstaigose, neatsižvelgiant į jų teisinį statusą, arba asociacijose, kurios siekia visuomenėje skatinti religiją ar tikėjimą, kai tam tikros religijos ar tikėjimo išpažinimas sudaro pagrįstą profesinį reikalavimą, atsižvelgiant į darbdavio apsisprendimą, jo teisę į autonomiją arba veiklos pobūdį.“

23.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamame skelbime nustatyta:

„Būtina sąlyga – narystė evangelikų arba Arbeitsgemeinschaft Christlicher Kirchen in Deutschland (Vokietijos krikščionių bažnyčių asociacija) priklausančioje bažnyčioje ir pasirengimas diakoninei tarnystei. Gyvenimo aprašyme prašome nurodyti išpažįstamą religiją.“

24.

Tame pačiame skelbime išvardytos užduotys – vykdant projektą asmeniškai atstovauti Vokietijos diakonijai politiniame pasaulyje, visuomenėje ir žmogaus teisių apsaugos organizacijose ir bendradarbiauti su atitinkamomis institucijomis. Taip pat numatyta užduotis teikti informaciją Vokietijos diakonijai ir derinti nuomonių formavimo procesą su ta organizacija.

25.

Kaip jau minėta, ieškovė, nepriklausanti jokiai religinei bendruomenei, nesėkmingai pretendavo į paskelbtą darbo vietą. Į šias pareigas buvo atrinktas kandidatas, kuris savo gyvenimo aprašyme nurodė, kad yra „evangelikas krikščionis“ ir priklauso Berlyno žemės bažnyčiai.

26.

Ieškovė pareiškė ieškinį Arbeitsgericht Berlin (Berlyno darbo teismas, Vokietija) dėl ne mažiau kaip 9788,65 EUR dydžio kompensacijos. Arbeitsgericht (Darbo teismas) pripažino, kad ieškovė nukentėjo dėl diskriminacijos, bet priteisė jai tik 1957,73 EUR žalos atlyginimą. Sprendimas apeliacine tvarka apskųstas Landesarbeitsgericht Berlin-Brandenburg (Berlyno‑Brandenburgo žemės darbo teismas, Vokietija), paskui kasacine tvarka Bundesdesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija).

27.

Kadangi pastarasis teismas nėra tikras, kaip bylos aplinkybėmis teisingai aiškinti Sąjungos teisę, jis pagal SESV 267 straipsnį pateikė Teisingumo Teismui šiuos klausimus:

28.

Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė ieškovė, atsakovė, Vokietijos vyriausybė, Airija ir Europos Komisija. 2017 m. liepos 18 d. posėdyje dalyvavo visos šalys, išskyrus Airiją.

29.

Pagrindinėje byloje nebuvo ginčo dėl to, kad įtvirtinusi atitinkamas AGG nuostatas Vokietija įgyvendino Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatytą galimybę „toliau taikyti Direktyvos 2000/78 priėmimo dieną galiojančius nacionalinės teisės aktus“ arba „numatyti ateityje priimti teisės aktus, kuriuose būtų taikoma šios direktyvos priėmimo dieną galiojusi nacionalinė praktika“, kiek tai susiję su „įprastu, teisėtu ir pateisinamu profesiniu reikalavimu“ ( 10 ). Kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ieškovė teigia, jog tai, kad nagrinėjamoje atrankos į darbo vietą procedūroje atsižvelgiama į religiją (kaip matyti iš skelbimo), nesuderinama su AGG 7 straipsnio 1 dalyje nustatytu diskriminacijos draudimu, bent jau kai ta nuostata išaiškinama atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Atsiradusios diskriminacijos negalima pateisinti AGG 9 straipsnio 1 dalimi. Taip pat akivaizdu, kad atsakovė nesiremia išpažįstama religija nuosekliai visuose dėl laisvų darbo vietų skelbiamuose konkursuose, o šią paskelbtą darbo vietą, be kita ko, iš projekto lėšų finansuoja jokiai bažnyčiai nepriklausantys tretieji asmenys.

30.

Atsakovė mano, kad skirtingas požiūris dėl religijos šiuo atveju pateisinamas pagal AGG 9 straipsnio 1 dalį. Remiantis evangelikų bažnyčios Vokietijoje taisyklėmis, priklausymas krikščionių bažnyčiai yra būtina sąlyga kuriant darbo santykius. Teisė nustatyti tokį reikalavimą yra bažnyčios apsisprendimo teisės, saugomos pagal Vokietijos konstitucinę teisę ir išplaukiančios iš GG 140 straipsnio, aiškinamo kartu su WRV 137 straipsnio 3 dalimi, dalis. Tai suderinama su Sąjungos teise, ypač atsižvelgiant į SESV 17 straipsnį. Be to, atsižvelgiant į atsakovės organizacijos identitetą, konfesinė priklausomybė yra pateisinamas profesinis reikalavimas dėl nagrinėjamos veiklos pobūdžio.

31.

Dėl pirmojo klausimo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, jog pagal aiškiai išreikštą Vokietijos teisės aktų leidėjo valią Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalis turėjo būti įgyvendinama taip, kad galiojantys teisės aktai ir praktika būtų taikomi ir toliau; tokį sprendimą nacionalinis teisės aktų leidėjas priėmė atsižvelgęs į Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas, Vokietija) jurisprudenciją ir pateikė aiškią nuorodą į GG 140 straipsnį, aiškinamą kartu su WRV 137 straipsnio 3 dalimi, dėl „privilegijos laisvai apsispręsti“. Taigi remiantis Vokietijos teise atliekant teisminę peržiūrą pagal Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalį vertinamas tik įtikinamumas, atsižvelgiant į religinį identitetą, kurį lemia tikėjimas. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas klausia, ar toks AGG 9 straipsnio 1 dalies aiškinimas suderinamas su Sąjungos teise.

32.

Kalbėdamas apie antrąjį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija reikia apsvarstyti, ar draudimas diskriminuoti dėl religijos yra subjektinė teisė, dėl kurios nereikia taikyti su ja nesuderinamų valstybės narės teisės nuostatų, net kilus dviejų privačių asmenų ginčui ( 11 ). Tačiau dar nenuspręsta, ar tai taikytina tais atvejais, kai darbdavys vadovaujasi pirminės Sąjungos teisės aktais, kaip antai SESV 17 straipsniu, kad pateisintų nepalankesnį požiūrį dėl religijos.

33.

Trečiuoju klausimu siekiama išsiaiškinti, kaip, aiškinant Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalį, būtų galima pritaikyti Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nustatytus kriterijus dėl lojalumo tikėjimui nusistovėjusiuose darbo santykiuose problemų, kaip tai vadinama nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Tarp tų kriterijų pirmiausia paminėtinas atitinkamos darbo vietos pobūdis ( 12 ), artimas veiklos ryšys su tikėjimo sklaidos užduotimi ( 13 ) ir kitų asmenų teisių apsauga, pavyzdžiui, katalikų universiteto suinteresuotumas, kad jame dėstomi dalykai būtų orientuoti į katalikų tikėjimą ( 14 ). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat siekia suderinti konkuruojančias teises ir interesus ( 15 ).

34.

Savo analizę pradėsiu nuo trijų preliminarių klausimų.

35.

Pirma, apsvarstysiu, ar, norint atsakyti į pateiktus prejudicinius klausimus, reikia išnagrinėti, ar paskelbusi kvietimą nurodytų krikščionių bažnyčių nariams parengti ataskaitą apie rasinę diskriminaciją ir būti atsakovės profesiniu atstovu bei galiausiai atrinkusi tokį asmenį atsakovė dalyvavo „ekonominėje veikloje“.

36.

Antra, išsamiai paaiškinsiu, kaip ir kodėl Chartijos 52 straipsnio 3 dalis ir 53 straipsnis yra svarbiausi sprendžiant pagrindinėje byloje kylančias teisines problemas. Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia pati. 52 straipsnio 3 dalyje priduriama, kad ta nuostata „nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą“. Svarbiausia 53 straipsnio dalis susijusi su teiginiu, kurį Teisingumo Teismas išaiškino Sprendime Melloni ( 16 ), kad jokia „šios Chartijos nuostata negali būti aiškinama kaip ribojanti ar kitaip varžanti žmogaus teises ir pagrindines laisves, kurias atitinkamoje taikymo srityje pripažįsta Sąjungos teisė ir <…> valstybių narių konstitucijos“.

37.

Trečia, išsamiai pristatysiu Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos nenuoseklumą, kiek tai susiję su tiksliu Vokietijos teisės aktų turiniu, išaiškintu Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje dėl religinėms organizacijoms, pasinaudojančioms bažnyčių privilegija laisvai apsispręsti darbo teisės srityje, taikomos teisminės peržiūros ribų.

38.

Paskui atsakysiu į pateiktus prejudicinius klausimus. Pirma atsakysiu į pirmąjį ir trečiąjį klausimus, nes į juos atsakant reikia išaiškinti Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalį atsižvelgiant į pirminę Sąjungos teisę, įskaitant SESV 17 straipsnį, ir svarbią Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją.

39.

Atsakant į pirmąjį klausimą bus nagrinėjama, ar SESV 17 straipsnyje esančios nuorodos į religinių organizacijų „statusą“ pagal valstybių narių teisę kartu su nuoroda į valstybių narių konstitucines nuostatas ir principus Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje ( 17 ) pakanka, kad būtų daroma nuoroda (renvoi) į valstybių narių ir pagrindinėje byloje Vokietijos teisę, susijusią su teisminės peržiūros mastu ir intensyvumu, kai darbuotojas arba galimas darbuotojas ( 18 ) apskundžia tai, kad religinė organizacija remiasi Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalimi, siekdama pateisinti nevienodą požiūrį dėl religijos ar tikėjimo darbo santykiuose.

40.

Remdamasis atsakant į pirmąjį klausimą pateikta analize, nustatysiu trečiajame klausime nurodytus „reikalavimus“ (kuriuos savo analizėje geriau vadinsiu svarbiais „veiksniais“), susijusius su veiklos pobūdžiu arba aplinkybėmis, kuriomis ji vykdoma, kurie, atsižvelgiant į organizacijos veiklos normas, laikytini įprastais, teisėtais ir pateisinamais profesiniais reikalavimais, kaip numatyta Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalyje.

41.

Antrasis klausimas, paskutinis, kurį apsvarstysiu, susijęs su pasekmėmis imantis teisių gynimo priemonių, kurių kils jeigu nagrinėjamam ginčui išspręsti svarbių Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimas bus taip nesuderinamas su taikytinomis Vokietijos teisės aktų nuostatomis, kad šių bus neįmanoma aiškinti laikantis Sąjungos teisės.

42.

Tas klausimas kyla todėl, kad Sąjungos teisėje įtvirtinta pagrindinė teisė nepatirti diskriminacijos dėl tikėjimo konkrečiai išreikšta ES direktyvoje ( 19 ), o pagrindinė byla susijusi su horizontaliąja padėtimi, kurioje abi ginčo šalys viena prieš kitą remiasi ta direktyva, ieškovė yra privatus asmuo, o atsakovė – asociacija, kuriai taikoma privatinė teisė ( 20 ). Ieškovė prieš atsakovę remiasi Direktyvos 2000/78 1 ir 2 straipsniais, o atsakovė prieš ieškovę – Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalimi. Vis dėlto Teisingumo Teismas visada nuspręsdavo, kad direktyva pati savaime negali įpareigoti privataus asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš privatų asmenį ( 21 ).

43.

Valstybių narių teismų pareiga aiškinti valstybių narių teisę taip, kad ji būtų suderinama su Sąjungos teise, turi ir kitų apribojimų. Pavyzdžiui, nacionalinio teismo pareiga aiškinant ir taikant ginčui svarbias nacionalinės teisės normas atsižvelgti į Sąjungos teisę apribota bendraisiais teisės principais ir ja negalima grįsti nacionalinės teisės aiškinimo contra legem ( 22 ).

44.

Taigi ta klasikinio horizontaliojo tiesioginio direktyvų veikimo draudimo išraiška nesuderinama su kita Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išdėstyta taisykle. Tai reiškia, jog, nors pagrindinė teisė nepatirti diskriminacijos dėl amžiaus aiškiai įtvirtinta ES direktyvoje, jai vis dėlto būdingas toks horizontalusis tiesioginis veikimas, kad reikia netaikyti visų nacionalinių priemonių, kurios su ja nesuderinamos, net contra legem priemonių ir net ginčuose, kuriuose vienas privatus asmuo bylinėjasi su kitu ( 23 ).

45.

Taigi antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas siekia išsiaiškinti, ar diskriminacijos dėl religijos ir tikėjimo draudimas patenka į tą pačią teisių kategoriją kaip ir diskriminacijos dėl amžiaus draudimas, tad nacionalinis teismas privalėtų netaikyti visų su Sąjungos teise (visų pirma su Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalimi) nesuderinamų nacionalinių priemonių, neatsižvelgdamas į horizontalųjį nagrinėjamo ginčo pobūdį ( 24 ). Be to, jei ne iš pačios antrojo klausimo formuluotės, tai iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aišku, kad nacionalinis teismas taip pat prašo patarti, ar SESV 17 straipsnis apskritai svarbus atsakant į šį klausimą.

46.

Nė vienoje iš trijų sutarčių, kuriomis įsteigiama Europos ekonominė bendrija, Europos anglių ir plieno bendrija arba Europos atominės energijos bendrija, nėra su religija susijusių nuostatų. Be to, dėl dabar kukliai atrodančių Romos sutarties tikslų, kuriais iš esmės buvo siekiama ekonominės integracijos ( 25 ), ankstesnėje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje buvo nustatytos aplinkybės, kuriomis dalyvavimui religinės ar kitokios ideologija grindžiamos bendruomenės veikloje Bendrijos teisė buvo taikoma tik ekonominiu požiūriu.

47.

1988 m. Sprendime Steymann Teisingumo Teismas nusprendė, jog į Bendrijos teisės taikymo sritį narystė religinėje ar kitokioje ideologija grindžiamoje bendruomenėje patenka tiek, kiek tokia narystė gali „būti laikoma ekonomine veikla, kaip tai suprantama pagal Sutarties 2 straipsnį“ ( 26 ), o tais pačiais metais paskelbtoje išvadoje byloje Humbel ir Edel generalinis advokatas G. Slynn pažymėjo, kad religinės bendruomenės „įdarbina asmenis ir moka už šilumą ir elektrą“ ir kad jos „taip pat gali imti mokestį už tam tikras paslaugas“. Generalinis advokatas G. Slynn vis dėlto pabrėžė, kad „svarbiausias kriterijus yra tai, ar paslaugos teikiamos vykdant ekonominę veiklą“ ( 27 ).

48.

Vis dėlto vėliau iš dalies pakeitus Sutartį ES kompetencija mažiau grindžiama ekonomine integracija ( 28 ), tad nagrinėjant materialines Sąjungos teisės nuostatas religinės organizacijos dalyvavimas ar nedalyvavimas „ekonominėje veikloje“ ne visada bus svarbus. Pavyzdžiui, tokios organizacijos priešinosi laisvo judėjimo apribojimams, turėjusiems poveikį jų interesams, kuriuos valstybės narės siekė pagrįsti su viešąja tvarka susijusiomis priežastimis ( 29 ), ir tai gali paskatinti atsižvelgti į „moralinio ir filosofinio pobūdžio“ argumentus ( 30 ). Pagal dabartinę Europos Sąjungos konstitucinę sistemą ir religinės organizacijos ( 31 ), ir pavieniai asmenys ( 32 ) kaip ieškovai gali naudotis Chartijos 10 straipsnyje numatyta apsauga apskųsdami ES ( 33 ) ir valstybių narių (joms įgyvendinant Sąjungos teisę) ( 34 ) institucijų, įstaigų, tarnybų ir agentūrų veiksmus, kuriais pažeidžiama jų teisė į religijos laisvę, neatsižvelgiant į tai, ar tokiomis priemonėmis būtinai siekiama reguliuoti ekonominę veiklą. Tas pats pasakytina apie horizontaliojo pobūdžio ginčus, kaip antai kilusį pagrindinėje byloje, kuriuose valstybių narių teisės aktai, kiek įmanoma, aiškinami taip, kad jie būtų suderinami su direktyva ( 35 ).

49.

Taigi, neatsižvelgiant į Komisijos atstovų teismo posėdyje pateiktus argumentus, man susidarė įspūdis, jog nagrinėjant pagrindinėje byloje keliamus klausimus nesvarbu, ar paskelbusi, kad ieško pagalbininko rengti ataskaitą apie rasinę diskriminaciją, atsakovė dalyvavo ekonominėje veikloje, skirtoje tik galimiems kandidatams, priklausantiems konkrečiai krikščionių tikėjimo kategorijai, ir atrinko vienos iš tų kategorijų kandidatą.

50.

Taikant Komisijos siūlomą požiūrį iš tikrųjų gali nepagrįstai sumažėti SESV 17 straipsnio ratione materiae taikymo sritis ir bažnyčių, religinių asociacijų ar bendruomenių ir filosofinių ar nereliginių organizacijų statusas pagal nacionalinę teisę būtų pripažįstamas tik joms vykdant ekonominę veiklą. Be to, Sąjungos teisės aktų ratione materiae taikymo tokioms organizacijoms sritis gali dar labiau sumažėti, ir tai būtų nesuderinama su šiuolaikine ESS ir SESV numatytų ES kompetencijos sričių struktūra.

51.

Pavyzdžiui, jeigu religinei organizacijai, kuri stato didelį garbinimo centrą, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/92 dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo ( 36 ) reikalavimai nebūtų taikomi vien todėl, kad šis centras bus naudojamas ne komerciniais tikslais, o tik garbinimui, tos religinės organizacijos nebūtų galima laikyti vykdančia ekonominę veiklą? Atsakymas į šį klausimą privalo būti neigiamas ( 37 ).

52.

Chartija turi būti taikoma pagrindinėje byloje laikantis toliau nurodytų taisyklių.

53.

Pirma, pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją antrinės Sąjungos teisės taikymo taisyklės turi būti aiškinamos ir taikomos gerbiant pagrindines teises ( 38 ). Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad „Chartijos 10 straipsnio 1 dalyje garantuota teisė atitinka EŽTK 9 straipsnyje garantuotą teisę, o remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi jos esmė ir taikymo sritis yra tokia pati“ ( 39 ). Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje siekiama užtikrinti Chartijoje įtvirtintų teisių ir atitinkamų pagal EŽTK garantuojamų teisių suderinamumą, nedarant neigiamo poveikio Sąjungos teisės ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo autonomijai ( 40 ). Taigi religinių bendruomenių, kaip antai atsakovės, teisė egzistuoti autonomiškai garantuojama kaip „minimali apsauga“ ( 41 ), nustatyta Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Į tokį religijos laisvės forum externum būtina atsižvelgti aiškinant Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalį ir SESV 17 straipsnį.

54.

Antra, atsižvelgiant į tai, kad EŽTK 9 straipsnyje taip pat garantuojamas religijos ir tikėjimo laisvės forum internum ( 42 ), įskaitant laisvę neišpažinti jokios religijos ( 43 ), aiškinant Direktyvos 2000/78 1 ir 2 straipsnius būtina taip pat tinkamai atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kuri yra svarbi šiai EŽTK 9 straipsnio daliai, nustatant, ar pagal Sąjungos teisę ieškovė patyrė neteisėtą diskriminaciją arba jai buvo pagrįstai taikytas nevienodas požiūris ( 44 ). Žinoma, ir ieškovė, ir atsakovė turi teisę imtis veiksmingų teisių gynimo priemonių, kad pasinaudotų teisėmis pagal Chartijos 47 straipsnį ( 45 ).

55.

Atsižvelgdamas į tai, pereinu prie trečiojo aspekto, dėl kurio Chartija svarbi pagrindinei bylai. Ir Teisingumo Teismo, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje numatyta, kad esant teisių kolizijai ar konkurencijai, teismai privalo atlikti savo esminę funkciją, t. y. kruopščiai suderinti konkuruojančius šalių interesus ( 46 ). Toks pats požiūris turi būti neišvengiamai taikomas siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje, kurioje nėra tiesioginės privataus asmens ir valstybės pagrindinių teisių apsaugos kolizijos, bet valstybė yra priešingų teisių sergėtoja ( 47 ).

56.

Taigi Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalį galima vertinti kaip EŽTK 9 ir 11 straipsniuose numatytos atsakovės teisės į autonomiją ir apsisprendimą apsaugos išraišką Sąjungos teisės aktuose, o sakinio dalis „atsižvelgiant į organizacijos veiklos normas“ yra esminis Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalies elementas, kurį reiškia aiškinti atsižvelgiant į atitinkamą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją. Direktyvos 2000/78 1 ir 2 straipsniais teisėkūroje išreikšta ieškovės teisė nepatirti diskriminacijos dėl religijos ar tikėjimo, saugoma pagal EŽTK 9 ir 14 straipsnius, o Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 5 dalyje ir pagal ją valstybėms narėms suteiktais įgaliojimais imtis priemonių, būtinų, be kita ko, „kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugai“, išreikšta teismų pareiga derinti skirtingus interesus, kai nagrinėja konkuruojančias teises ( 48 ).

57.

Ketvirta, kitas Chartijos 52 straipsnio 3 dalies elementas kartu su Chartijos 53 straipsnio tekstu yra itin svarbus nagrinėjant pagrindinėje byloje iškeltus klausimus. 52 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad ta nuostata „nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą“, o 53 straipsnyje „Apsaugos lygis“, be kita ko, numatyta, kad jokia Chartijos nuostata „negali būti aiškinama kaip ribojanti ar kitaip varžanti žmogaus teises ir pagrindines laisves, kurias atitinkamoje taikymo srityje pripažįsta Sąjungos teisė ir <…> valstybių narių konstitucijos“ ( 49 ).

58.

Kalbant apie „didesnę apsaugą“, kurią Sąjunga gali numatyti pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį, kaip bus paaiškinta toliau V dalies C skyriuje atsakant į pirmąjį klausimą, reikia tinkamai apsvarstyti, ar SESV 17 straipsnis ir Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalis ir yra tie atvejai, kai Sąjunga nusprendė numatyti „didesnę apsaugą“, nei užtikrinama pagal EŽTK, kalbant apie sprendimų, kuriais religinės organizacijos, kaip antai atsakovė, siekia pasinaudoti teisėmis į autonomiją ir apsisprendimą, teisminės peržiūros mastą ir intensyvumą, o atsakant į trečiąjį klausimą reikia nustatyti veiksnius, į kuriuos teismas turi atsižvelgti derindamas pagal Direktyvos 2000/78 1 ir 2 straipsnius saugomą teisę nepatirti diskriminacijos dėl religijos ar tikėjimo ( 50 ) ir Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalyje pripažintą religinių organizacijų teisę į apsisprendimą ir autonomiją.

59.

Dėl Chartijos 53 straipsnio byloje Melloni Teisingumo Teismas nusprendė, jog ta nuostata turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės konstitucinėje tvarkoje numatytų pagrindinių teisių standartų taikyti negalima, jeigu dėl to tos valstybės teritorijoje nukenčia „Sąjungos teisės viršenybė, vieningumas ir veiksmingumas“ ( 51 ).

60.

Atsakovė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio nacionalinio teismo būtent to ir prašo, todėl menkesnis diskriminacijos dėl tikėjimo draudimo, numatyto Direktyvos 2000/78 1 ir 2 straipsniuose, kartu atsižvelgiant į išsamias ir griežtai suformuluotas toje direktyvoje įtvirtintas teisių gynimo priemonių taisykles ( 52 ), poveikis neišvengiamai pasireikštų dėl nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aprašytų ir Vokietijos konstitucinėje teisėje nustatytų apribojimų, taikomų organizacijų, kaip antai atsakovės, pateikiamų nevienodo požiūrio dėl religijos ar tikėjimo darbo santykiuose pateisinimų teisminės peržiūros intensyvumui. Tad reikia nuspręsti, ar kartu taikant SESV 17 straipsnį ir Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalį tokia tvarka suderinama su Sąjungos teise.

61.

Galiausiai svarbu pažymėti, kad Teisingumo Teismui pateikiami nenuoseklūs Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) jurisprudencijos turinio aprašymai, taip pat nenuosekliai pristatoma tai, kiek pagal ją apribojama darbdavių funkciją atliekančių religinių organizacijų teisminė peržiūra siekiant apsaugoti jų bažnytinę teisę laisvai apsispręsti pagal WRV 137 straipsnį ir ypač pagal 137 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį.

62.

Remiantis nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kai pareiškiamas ieškinys dėl kompensacijos dėl diskriminavimo skyrimo į pareigas (paraiškų teikimo) procese, įtikinamumo patikrinimas reiškia, kad pats bažnyčios nurodytas kriterijus neturi būti tikrinamas, juo turi būti remiamasi automatiškai, jei kaip darbdavys veikianti bažnyčia gali įtikinamai paaiškinti, jog būtina įdarbinimo sąlyga – tam tikra išpažįstama religija – yra tikėjimo nulemta religinės tapatybės išraiška.

63.

Vis dėlto teismo posėdyje Vokietijos vyriausybės atstovas pabrėžė, kad Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) neatleido bažnytinių darbdavių nuo teisminės peržiūros, ir šiuo požiūriu nepritarė nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktai analizei ( 53 ). Vokietijos vyriausybės atstovas pareiškė, jog Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) faktiškai sukūrė dviejų etapų peržiūros procedūrą, taikytiną kilus tokiam konfliktui kaip pagrindinėje byloje ( 54 ).

64.

Vokietijos vyriausybės atstovas pažymėjo, jog pirmiausia atsižvelgiama į tai, kad bažnytiniai darbdaviai gali patys spręsti, dėl kurios veiklos turi būti reikalaujama išpažinti tam tikrą religiją norint užimti tam tikrą darbo vietą, ir pirmajame etape atlikti įtikinamumo patikrinimą. Šiame etape Vokietijos darbo teismai gali įvertinti klasifikaciją, kurią pasirinko bažnytinis darbdavys, nors ir neatsižvelgia į doktrinos klausimus, kaip antai Šventojo Rašto išaiškinimą. Paskui antrajame etape darbo teismai gali atlikti bendrą vertinimą lygindami bažnyčios interesus ir religijos laisvę su konkuruojančiomis pagrindinėmis darbuotojo teisėmis ( 55 ).

65.

Nagrinėdamas prašymus priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas neturi aiškinti atitinkamų valstybių narių teisės nuostatų ( 56 ). Laikydamasis jurisdikcijos padalijimo tarp ES ir nacionalinių teismų principo, Teisingumo Teismas turi remtis tokiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kurios nurodytos prašyme priimti prejudicinį sprendimą ( 57 ). Teisingumo Teismui išaiškinus SESV 17 straipsnį ir Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalį, kaip prašoma pirmajame ir trečiajame klausimuose, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas turės nustatyti, ar WRV 137 straipsnį ir AGG 9 straipsnio 1 dalį galima išaiškinti laikantis Sąjungos teisės, ir, jeigu ne, pritaikyti Teisingumo Teismo atsakymą į antrąjį klausimą.

66.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad darbdavys, kaip antai atsakovė nagrinėjamoje byloje, arba bažnyčia jo vardu pats (pati) privalomai gali nustatyti, kad tam tikra kandidato išpažįstama religija dėl veiklos pobūdžio arba dėl aplinkybių, kuriomis ji vykdoma, atsižvelgiant į atsakovės veiklos normas yra įprastas, teisėtas ir pateisinamas profesinis reikalavimas.

67.

Pirmiausia bus analizuojama Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kuri yra svarbi, kalbant apie teisminės peržiūros apribojimus, kai religinių organizacijų teisė į autonomiją, saugoma pagal EŽTK 9 ir 11 straipsnius, konkuruoja su kokia nors kita pagal EŽTK taip pat garantuojama teise, kaip antai 8 straipsnyje įtvirtinta teise į privatų gyvenimą. Toliau bus analizuojama Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalis siekiant nustatyti, ar joje numatyta didesnė religinių organizacijų teisės į autonomiją ir apsisprendimą apsauga, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį, kalbant apie religinėms organizacijoms, pasinaudojusioms šia teise darbo santykiuose, taikomos teisminės peržiūros mastą ir intensyvumą. Trečia, tuo pačiu tikslu bus nagrinėjamas SESV 17 straipsnis.

68.

Man susidarė įspūdis, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nėra remiamas tokio masto, kaip apibūdinta pirmajame klausime, teisminės peržiūros apribojimas.

69.

Sprendimuose bylose, kur tariamo EŽTK įtvirtintos teisės pažeidimo teisminė peržiūra pagal susitariančiosios šalies teisę buvo ribojama dėl su religinių organizacijų autonomija susijusių priežasčių, remiantis Konstitucijos ar kitomis nuostatomis, Žmogaus Teisių Teismas patvirtino, jog valstybės numatytos teisminės peržiūros parametrai vis dėlto turi būti pakankami, kad būtų galima nustatyti, ar gerbiamos kitos pagal EŽTK ginamos teisės. Šiuo atžvilgiu taikytinas skirtingų interesų derinimas nepriklauso nuo to, ar ginčas susijęs su įdarbinimu ar su atleidimu iš darbo; Direktyvos 2000/78 3 straipsnyje, kuriame apibrėžta jos taikymo sritis, šio skirtumo taip pat nedaroma.

70.

Pavyzdžiui, byla Fernández Martínez prieš Ispaniją ( 58 ) susijusi su septynerius metus vidurinėje mokykloje išdirbusio katalikų religijos mokytojo, kuris buvo įdarbintas Ispanijos valdžios institucijos ir gavo iš jos atlyginimą, teise į privatų ir šeimos gyvenimą pagal EŽTK 8 straipsnį, kai paviešinus jo, kaip vedusio kunigo, asmeninę padėtį nebuvo pratęsta darbo sutartis. Byloje, kurioje nagrinėtas Tribunal Constitucional (Ispanijos Konstitucinis Teismas) požiūris į teisminę peržiūrą, susijusią su katalikų bažnyčios pagrindine teise į religijos laisvę kolektyviniu ar bendruomenės mastu, sprendimo punkte „[Religinių organizacijų] autonomijos ribos“ Žmogaus Teisių Teismas nurodė:

„vien religinės bendruomenės teiginio, kad kyla faktinė ar galima grėsmė jos autonomijai, nepakanka tam, kad kišimasis į jos narių teises į privatų ar šeimos gyvenimą būtų suderinamas su Konvencijos 8 straipsniu. Be to, atsižvelgdama į konkretaus atvejo aplinkybes, atitinkama religinė bendruomenė taip pat turi įrodyti, kad tariamas pavojus yra tikėtinas ir didelis ir kad ginčijamas kišimasis į teisę į privatų gyvenimą neviršija to, kas yra būtina šiam pavojui pašalinti, ir taip nėra siekiama jokių kitų tikslų, nesusijusių su religinės bendruomenės autonomijos užtikrinimu. Be to, neturi būti daromas poveikis teisės į privatų ir šeimos gyvenimą esmei. Nacionaliniai teismai privalo užtikrinti, kad šios sąlygos būtų įvykdytos, atlikdami išsamų bylos aplinkybių nagrinėjimą ir kruopščiai derindami konkuruojančius interesus.“ ( 59 )

71.

Taigi pritariu nuomonei, kad jeigu religinė bendruomenė ar organizacija įtikinamai neįrodo, jog valstybės kišimasis, kuris pagrindinėje byloje pasireiškia kaip Sąjungos teisės aktų dėl vienodo požiūrio taikymas teismine tvarka, kelia tikrą grėsmę jos autonomijai, ji negali reikalauti, kad valstybė savo teisėje nereglamentuotų atitinkamos tos bendruomenės veiklos. Šiuo požiūriu religinės bendruomenės negali nepatekti į valstybės jurisdikciją ( 60 ).

72.

Iš tiesų Sprendime Schüth prieš Vokietiją ( 61 ), kuriame nagrinėjamam ginčui buvo svarbi ir AGG 9 straipsnio 1 dalis, ir WRV 137 straipsnis, Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, jog Vokietija neįvykdė pareigos imtis aktyvių veiksmų apsaugoti EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintai teisei į privatų ir šeimos gyvenimą, kai Eseno katalikų parapijos Švento Lamberto bažnyčios vargonininkas ir kapelmeisteris buvo atleistas iš pareigų dėl nesantuokinių santykių, kai gimė vaikas. Buvo nuspręsta, kad Vokietija pažeidė EŽTK 8 straipsnį dėl nacionalinio darbo teismo atliktos teisminės peržiūros kokybės.

73.

Sprendime Schüth Europos Žmogaus Teisių Teismas atkreipė dėmesį į nacionalinio apeliacinio darbo teismo argumentų, susijusių su išvadomis, kurias reikėjo padaryti dėl ieškovo elgesio, glaustumą ( 62 ) ir pažymėjo, kad nebuvo užtikrinta bažnyčios, kaip darbdavio, interesų ir EŽTK 8 straipsnyje numatytos pareiškėjo teisės į privatų ir šeimos gyvenimą pusiausvyra ( 63 ).

74.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad apeliacinis darbo teismas nenagrinėjo pareiškėjo veiklos ir bažnyčios vykdomos tikėjimo sklaidos artumo, bet, atrodo, vadovavosi bažnyčios, kaip darbdavio, nuomone tuo klausimu ir papildomo patikrinimo neatliko. Europos Žmogaus Teisių Teismas padarė išvadą, kad, nors pagal EŽTK darbdavys, kurio veiklos normos grindžiamos religija ar ideologiniais įsitikinimais, gali nustatyti savo darbuotojams tam tikras lojalumo pareigas, sprendimui atleisti darbuotoją dėl tokios pareigos neįvykdymo kompetentingas nacionalinis darbo teismas negali taikyti tik ribotos kontrolės, remdamasis darbdavio teise į autonomiją, neatsižvelgdamas į nagrinėjamos darbo vietos pobūdį ir tinkamai nederindamas susijusių interesų pagal proporcingumo principą ( 64 ).

75.

Taigi Vokietijai neįvykdžius nurodytos pareigos imtis aktyvių veiksmų, buvo pažeistas EŽTK 8 straipsnis.

76.

Šiuo požiūriu norėčiau pateikti dvi preliminarias pastabas.

77.

Pirma, padėtis pagrindinėje byloje susijusi su tiesiogine ieškovės diskriminacija dėl tikėjimo arba dėl nepriklausymo jokiai religinei bendruomenei. Tiesioginė diskriminacija yra tada, kai vienam asmeniui dėl tikėjimo taikomos prastesnės sąlygos, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti taikomos kitam asmeniui ( 65 ). Taigi tiesioginė diskriminacija yra tada, kai tariamai diskriminuojanti priemonė „neatsiejamai susijusi su nagrinėjamu skirtingo požiūrio pagrindu“ ( 66 ).

78.

Taigi, priešingai nei neseniai nagrinėtose bylose, kuriose Teisingumo Teismo buvo paprašyta įvertinti horizontaliąją religijos laisvės konkurenciją netiesioginės diskriminacijos sąlygomis su kita pagrindine teise, būtent su laisve užsiimti verslu ( 67 ), atsakovė negali remtis Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunkčiu nevienodam požiūriui pateisinti. Toje nuostatoje numatyta, kad netiesioginė diskriminacija nepripažįstama, kai jeigu atitinkamas sąlygas, kriterijus ar taikomą praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjama tiesioginė diskriminacija, atsakovė gali remtis tik tais pateisinimais, kurie įtvirtinti Direktyvoje 2000/78 ( 68 ). Pagrindinėje byloje svarbūs pateisinamieji pagrindai išdėstyti Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalyje ir 2 straipsnio 5 dalyje ( 69 ), aiškinamose atsižvelgiant į ES pirminės teisės aktus, visų pirma į SESV 17 straipsnį ir Chartijos 47 straipsnį ( 70 ).

79.

Antra, nors pritariu, kad Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalis, kaip ir tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 5 dalis, yra nukrypti nuo nediskriminavimo principo leidžiančios nuostatos, kurias reikia aiškinti griežtai ( 71 ), Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 1 dalies teksto išaiškinimo negali būti taikoma aiškinant Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalies tekstą. Pastaroji nuostata yra specialioji taisyklė, kuri buvo sukurta siekiant ją taikyti ypatingomis aplinkybėmis, kai religinės organizacijos, kurioms taikomas Direktyvos 2000/78 3 straipsnis, gali teisėtai taikyti nevienodą požiūrį. Taip atsirado straipsnio dalis, visai nepanaši į Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 1 dalį, ir atitinkama jurisprudencija, kuri neturi įtakos aiškinant Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalies tekstą.

80.

Pavyzdžiui, Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalyje nenurodoma su religiniais įsitikinimais susijusių „savybių“, o dėmesys „savybėms“ yra itin svarbus aiškinant Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 1 dalį ( 72 ). Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti „įprasti ir lemiantys“ profesiniai reikalavimai ir aiškiai nustatyta, kad skirtingas požiūris dėl Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje išvardytų pagrindų turi būti pagrįstas teisėtais tikslais ir proporcingais reikalavimais. Tačiau 4 straipsnio 2 dalyje nurodyti „atsižvelgiant į organizacijos veiklos normas <…> įprast[i], teisėt[i] ir pateisinam[i] profesini[ai] reikalavima[i]“, o proporcingumo principas tiesiogiai nenurodomas (žr. šios išvados V dalies D skyrių).

81.

Pripažįstu, kad Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nuoroda į valstybių narių teisę daroma dviem aspektais ( 73 ). Pirma, daroma nuoroda į galiojančių teisės aktų tolesnį taikymą ir naujų teisės aktų priėmimą įtraukiant į juos nacionalinę praktiką, galiojusią tuo metu, kai buvo priimta Direktyva 2000/78.

82.

Nors tai apima ir WRV 137 straipsnį, ir AGG 9 straipsnio 1 dalį, negaliu sutikti, kad tai reiškia, jog Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) jurisprudencija dėl tų nuostatų aiškinimo yra „įšaldyta“ tuo metu, kai buvo priimta Direktyva 2000/78. Toks aiškinimas būtų nesuderinamas su Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalies formuluote, nors joje nurodyti tik teisės aktai, ir valstybių narių teismų pareiga prireikus pakeisti suformuotą jurisprudenciją, jeigu ji grindžiama nacionalinės teisės aiškinimu, kuris yra nesuderinamas su direktyvos tikslais ( 74 ).

83.

Antra, Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad toje nuostatoje nurodytas požiūrio skirtumas taikomas atsižvelgiant į valstybių narių konstitucines nuostatas ir principus (taip pat žr. Chartijos 52 straipsnio 4 dalį dėl valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ( 75 )). Tačiau Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalies formuluotėje nėra patvirtinama mažesnio teismų vaidmens peržiūrint, kaip religinė organizacija remiasi Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalimi, ypač nesant jokios aiškios nuorodos toje nuostatoje į valstybės narės teisę „norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį“ ( 76 ). Pačiam Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalyje numatytam apribojimui turi būti suteikta autonominė reikšmė, privalomai atsižvelgiant į šios nuostatos kontekstą ir Direktyva 2000/78 siekiama tikslą ( 77 ).

84.

Be to, Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 5 dalyje apibūdinama teismų atliekama interesų derinimo funkcija, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 2000/78 tikslas, nustatytas jos 37 konstatuojamojoje dalyje, yra ES sukurti „vienodas galimybes užimtumo ir profesinėje srityje“, tinkamai atsižvelgiant į valstybės narės teisėje nustatytą religinių organizacijų „statusą“, kaip išsamiai paaiškinta Direktyvos 2000/78 24 konstatuojamojoje dalyje ir SESV 17 straipsnyje (žr. šios išvados V dalies C skyriaus 3 skirsnį).

85.

Galiausiai man nepavyko 4 straipsnio 2 dalies travaux préparatoires nustatyti nieko, kuo būtų pagrįstas tokio masto valstybės narės konstitucinės teisės vaidmuo, kokį mini atsakovė. Pavyzdžiui, nėra konkretaus pasiūlymo (ir juo labiau susitarimo) susiaurinti kurias nors Direktyvos 2000/78 nuostatas, kuriomis siekiama užtikrinti griežtą Direktyvos 2000/78 teisminį vykdymo užtikrinimą ( 78 ) laikantis nacionalinėje konstitucinėje teisėje nustatytų teisminės peržiūros standartų ( 79 ). Nėra jokios nuorodos į tai, kad Direktyvos 2000/78 10 straipsnyje nustatytos svarbios taisyklės dėl įrodinėjimo pareigos netaikytinos nagrinėjant tos direktyvos 4 straipsnio 2 dalį ( 80 ). Nėra siūloma priimti tokių specialiųjų taisyklių, kokios pagal Direktyvos 2000/78 15 straipsnį taikomos Šiaurės Airijai dėl diskriminacijos religijos pagrindu arba kokios numatytos Direktyvos 2000/78 6 straipsnyje dėl skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimo, ar Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią Direktyvos 2000/78 nuostatos dėl diskriminacijos negalios ar amžiaus pagrindu netaikomos ginkluotosiose pajėgose ( 81 ).

86.

Vis dėlto pripažįstu, kad rengiant Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalį buvo padaryta nemažai pakeitimų ( 82 ), kaip ir tuo atveju, kai dėl SESV 17 straipsnio kilo nesutarimų konvente, kuriame buvo priimtas Sutarties dėl Konstitucijos Europai projektas ( 83 ) (taip pat žr. šios išvados V dalies C skyriaus 3 skirsnį). Atsižvelgiant į tai, būtų galima daryti išvadą, kad pagal Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalį valstybės narės turi didelę diskreciją dėl darbo veiklos, kurioje religija ar įsitikinimai yra įprastas, teisėtas ir pateisinamas profesinis reikalavimas, atsižvelgiant į veiklos pobūdį ar aplinkybes, kuriomis ji vykdoma ( 84 ), bet visais atvejais remiantis Teisingumo Teismo pasiūlytu tos nuostatos išaiškinimu. Vis dėlto galiu daryti tik tokią išvadą iš travaux preparatoires, kuriuose atsispindi sudėtingos derybos, kurioms pasibaigus galiausiai buvo priimtas kompromisinis tekstas, iš dalies dėl nesutarimo dėl Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalies turinio ( 85 ).

87.

Taigi darytina išvada, jog pačioje Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatyti taikytinos teisminės peržiūros parametrai, kai apskundžiama religinės organizacijos pozicija, kad nevienodas požiūris dėl įsitikinimų nėra neteisėta diskriminacija. Taigi ar, atsižvelgiant į veiklos pobūdį ar aplinkybes, kuriomis ji vykdoma, asmens išpažįstama religija ar įsitikinimai atsižvelgiant į organizacijos veiklos normas yra įprastas, teisėtas ir pateisinamas profesinis reikalavimas? Šios nuostatos reikalavimus išnagrinėsiu atsakydamas į trečiąjį klausimą.

88.

Kai tenka aiškinti Sąjungos antrinės teisės nuostatą, kiek įmanoma pageidautina laikytis Sutarčių nuostatų ir bendrųjų Sąjungos teisės principų ( 86 ). Tad SESV 17 straipsnio 1 ir 2 dalys turi tiesioginės svarbos aiškinant Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalį. Vis dėlto, mano nuomone, SESV 17 straipsnio poveikis ES konstitucinei aplinkai mažesnis, nei teigia atsakovė.

89.

Dėl bendresnės Sąjungos konstitucinės sandaros, pirmiausia jos įsipareigojimų laikytis pagrindinių teisių lygio neįmanomas SESV 17 straipsnio 1 dalies aiškinimas, pagal kurį visomis įsivaizduojamomis aplinkybėmis Sąjunga gerbia ir „nepažeidžia valstybių narių bažnyčių ir religinių asociacijų ar bendruomenių statuso, nustatyto pagal nacionalinę teisę“, ypač jei pagal nacionalinę teisę šioms organizacijoms suteiktas statusas neleidžia apsaugoti jų pagrindinių teisių.

90.

Tai atitinka suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus ( 87 ).

91.

Iš tikrųjų, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją dėl religinių organizacijų teisės į autonomiją ir apsisprendimą, Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje garantuojama minimali apsauga sukelia esminės svarbos padarinių SESV 17 straipsnio aiškinimui. Nors SESV 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Sąjunga „gerbia ir nepažeidžia valstybių narių bažnyčių ir religinių asociacijų ar bendruomenių statuso, nustatyto pagal nacionalinę teisę“, tai negali reikšti, jog su bažnyčių ir kitų religinių organizacijų autonomijos apsauga susijusios taisyklės, sukurtos pagal EŽTK 9 ir 11 straipsnius (kurios bus išsamiai išnagrinėtos šios išvados V dalies D skyriuje), galėtų būti tiesiog netaikomos, jeigu pagal valstybės narės teisę būtų sumažintas bažnyčių, religinių asociacijų ir bendruomenių arba ideologinių ir nereliginių organizacijų statusas, nors SESV 17 straipsnio 1 ir 2 dalių tekstą vertinant atskirai gali atrodyti, kad yra būtent taip.

92.

Tokiu atveju ir Teisingumo Teismas, ir valstybės narės teismai, vykdydami savo pareigas pagal Chartijos 47 straipsnį ir laikydamiesi ESS 19 straipsnio ir jame nustatytos pareigos valstybėms narėms numatyti „teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse“ ( 88 ), Sąjungos teisės taikymo srityje privalėtų ir toliau užtikrinti minties, sąžinės ir religijos laisvę, kaip numatyta Chartijos 10 straipsnyje, ir asociacijų laisvę pagal Chartijos 12 straipsnį ( 89 ), gerbdami Sąjungos pagrindines teises ir užtikrindami religinių organizacijų autonomijos apsaugą, numatytą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Kaip minėta rašytinėse Komisijos pastabose, „teisinės valstybės principais grindžiamoje Europos Sąjungoje [Sąjungos teisės laikymąsi] turi užtikrinti jos teismai“ ( 90 ).

93.

Kitaip tariant, mano nuomone, būtų klaidinga SESV 17 straipsnio 1 ir 2 dalis aiškinti taip, tarsi tai būtų koks nors konstitucinės teisės metaprincipas ( 91 ), pagal kurį Sąjunga visais atvejais privalėtų gerbti valstybių narių teisėje nustatytą bažnyčių, religinių asociacijų ir bendruomenių ideologinių ir nereliginių organizacijų statusą. Toks požiūris būtų nesuderinamas su kitomis Sąjungos pirminės teisės aktų nuostatomis, kaip antai ESS 7 straipsnyje numatytu mechanizmu, pagal kurį reikia imtis veiksmų, kai kyla „aiškus pavojus, kad kuri nors valstybė narė gali šiurkščiai pažeisti“ ESS 2 straipsnyje nurodytas vertybes, kuriomis grindžiama Sąjunga. Be to, derėtų atsižvelgti į SESV 10 straipsnį ir tikslus, kurių Sąjunga siekia nustatydama ir įgyvendindama savo politiką ir veiksmus, taip pat į Chartijos 22 ir 47 straipsnius: pirmuoju straipsniu remiama įvairovė, o antrasis atspindi bendrąjį teisės į veiksmingą teisminę gynybą principą, jeigu būtų pažeistos Sąjungos teisėje garantuojamos teisės ir laisvės. Ši taisyklė iš esmės buvo įtraukta į ES pagrindinių teisių sistemą kilus ginčui dėl ES vienodo požiūrio teisės aktų pažeidimo ( 92 ).

94.

Pripažįstu, jog gali būti teigiama, kad ESS 5 straipsniu ir jame esančia nuoroda į „subsidiarumą“ remiama išimtinė valstybių narių kompetencija dėl religinių organizacijų veiksmų, kuriais diskriminuojama dėl religijos ir tikėjimo darbo santykiuose, teisminės peržiūros masto ir intensyvumo, ir kad ESS 4 straipsnio 2 dalyje pabrėžiama Europos Sąjungos pareiga gerbti valstybių narių nacionalinį savitumą ir pagrindines politines ir konstitucines struktūras.

95.

Vis dėlto taip pat pritariu, jog, nors SESV 17 straipsniu papildoma ESS 4 straipsnio 2 dalis ir jai suteikiamas specialus poveikis ( 93 ), iš pastarosios nuostatos „negalima daryti išvados, kad tam tikroms dalykinėms arba veiklos sritims Direktyva 2000/78 visai netaikoma. Priešingai, taikant šią direktyvą negali būti pažeidžiamas nacionalinis valstybių narių savitumas. Todėl dėl nacionalinio savitumo direktyvos taikymo sritis savaime neapribojama, o į jį reikia tinkamai atsižvelgti aiškinant direktyvoje nustatytą vienodo požiūrio principą ir galimo skirtingo požiūrio pateisinimo pagrindus“ ( 94 ). ESS 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta apsauga apima, pavyzdžiui, kompetencijos paskirstymą tarp valstybių narių valdymo institucijų, kaip antai federalinių žemių. ( 95 )

96.

Taigi Sutartyse yra nepakankamai griežtai suformuluotų pirminės teisės nuostatų, pagal kurias, kilus pagrindinių teisių konkurencijai derinami skirtingi interesai – tai daro ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, ir Teisingumo Teismas ( 96 ) – arba, kai religinė organizacija remiasi Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalimi, apribojama ES kompetencija, susijusi su diskriminacijos dėl religijos draudimui taikoma teismine apsauga ( 97 ).

97.

To negalima tiesiogiai numatyti ir iš SESV 17 straipsnio tikslų, kuriuos lemia jo genezė ( 98 ). SESV 17 straipsnio tekstas buvo nagrinėjamas konvente, kuriame priimta Sutartis dėl Konstitucijos Europai ( 99 ) ir kuriame, kaip pranešama, aktyvius raginimus tekste nurodyti religinį ir ypač krikščionišką Europos paveldą ( 100 ) taip pat aktyviai atmesdavo pasaulietinės grupės ir valstybės narės, kur bažnyčia griežtai atskirta nuo valstybės ( 101 ). Kilusią įtampą atspindi tai, kad konvente pasiūlyta nuoroda į „dvasinį postūmį“, kuriai bet kuriuo atveju priešinosi kai kurios religinės grupės, nes joje nėra aiškiai minima krikščionybė, nebuvo įtraukta į galutinį Sutarties dėl Konstitucijos Europai variantą ( 102 ). Galiausiai Deklaracijos Nr. 11 tekstas, anksčiau įtrauktas kaip Amsterdamo sutarties priedas ( 103 ) (per tą pačią peržiūrą buvo išplėsti ES įgaliojimai kovoti su diskriminacija, be kita ko, dėl religijos ir įsitikinimų) ( 104 ), buvo priimtas kaip SESV 17 straipsnio 1 ir 2 dalys ( 105 ), o SESV 17 straipsnio 3 dalis įtraukta siekiant sustruktūrinti jau vykstantį ES institucijų ir tikėjimo ir religinių bendruomenių dialogą ( 106 ). Iš tikrųjų ESS preambulėje įkvėpimo semiamasi iš įvairių „kultūrinio, religinio ir humanistinio paveldo“ šaltinių.

98.

Akivaizdu, kad nėra jokių įrodymų, jog SESV 17 straipsnyje ketinama numatyti tam tikrą bendrą nevienodo požiūrio dėl religijos ar įsitikinimų pateisinimo teisminės peržiūros perkėlimą į valstybių narių teisę, kai tokį nevienodą požiūrį taiko religinės organizacijos, kurioms taikomas Direktyvos 2000/78 3 straipsnis. SESV 17 straipsnį labiau sieju su ESS 5 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią, kaip rašytinėse pastabose pažymi atsakovė, bažnyčių statusas patenka į išimtinės valstybių narių kompetencijos sritį.

99.

Taigi SESV 17 straipsnio 1 ir 2 dalys reiškia, kad valstybės narės turi absoliučią diskreciją pasirinkti savo santykių su religinėmis organizacijomis ir bendruomenėmis modelį, o Sąjunga privalo likti šiuo požiūriu neutralioje padėtyje ( 107 ). Toks valstybių narių nacionalinėje teisėje įtvirtinto „statuso“ aiškinimas pagal SESV 17 straipsnį atitinka ESS 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos Sąjungos pareigos gerbti valstybių narių pagrindines politines ir konstitucines struktūras apimtį ( 108 ).

100.

Galiausiai iš SESV 17 straipsnio matyti, kad ES konstitucinės nuostatos atspindi tai, ką vienas tyrėjas vadina „vertybių įvairove“. Atsižvelgiant į tai, skirtingų teisių ar požiūrių į jas kolizija laikoma normalia ir įveikiama derinant priešingus elementus, o ne hierarchine tvarka suteikiant pirmenybę kuriam nors vienam iš jų ( 109 ). Tai atsispindi ESS 2 straipsnyje, Chartijos 22 straipsnyje ir Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 5 dalyje.

101.

Taigi į pirmąjį klausimą siūlau atsakyti taip.

Direktyvos 2000/78/EB 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad darbdavys, kaip antai atsakovė nagrinėjamoje byloje, arba bažnyčia jo vardu pats (pati) negali privalomai nustatyti, kad tam tikra kandidato išpažįstama religija dėl veiklos pobūdžio arba dėl aplinkybių, kuriomis ji vykdoma, atsižvelgiant į darbdavio (bažnyčios) veiklos normas yra įprastas, teisėtas ir pateisinamas profesinis reikalavimas.

102.

Ne visi veiksmai saugomi pagal įstatymą vien todėl, kad susiję su tam tikrais religiniais įsitikinimais ( 110 ). Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas siekia išsiaiškinti, kokie reikalavimai, atsižvelgiant į organizacijos veiklos normas, būtų įprasti, teisėti ir pateisinami profesiniai reikalavimai, kaip numatyta Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalyje.

103.

Kaip matyti iš pirma pateiktos atsakymo į pirmąjį klausimą analizės, pagal Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalį esama įtampos tarp, viena vertus, religinių organizacijų teisės į autonomiją ir apsisprendimą, forum externum, ir, kita vertus, darbuotojų bei galimų darbuotojų teisės į tikėjimo laisvės forum internum ir laisvės nepatirti diskriminacijos dėl tų įsitikinimų.

104.

Toje analizėje ne tik suformuotas atsakymo į pirmąjį klausimą pagrindas, bet ir nustatyti toliau išvardyti veiksniai ar reikalavimai, kaip jie vadinami trečiajame klausime, svarbūs sprendžiant, ar, atsižvelgiant į veiklos pobūdį ar aplinkybes, kuriomis ji vykdoma, ir į organizacijos veiklos normas, su religija ar įsitikinimais susiję profesiniai reikalavimai yra įprasti, teisėti ir pateisinami:

105.

Kadangi Chartijos 10 ir 12 straipsniai „atitinka“ EŽTK 9 ir 11 straipsnius, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį, religinių organizacijų teisei į autonomiją ir apsisprendimą taikoma bent jau toliau nurodyta apsauga pagal Sąjungos teisę.

106.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nusprendęs, jog visiškai išimtiniais atvejais naudojantis pagal EŽTK garantuojama teise į religijos laisvę valstybė negali turėti jokios diskrecijos nustatyti, ar religiniai įsitikinimai arba jiems išreikšti naudojamos priemonės yra teisėtos ( 113 ). Religinės bendruomenės teisė autonomiškai egzistuoti yra EŽTK 9 straipsnyje įtvirtintų garantijų pagrindas ir tokia pat būtina siekiant demokratinėje visuomenėje užtikrinti įvairovę ( 114 ). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją valstybei draudžiama kištis į bažnyčių vidaus organizavimą ( 115 ), o nustatyti religinės bendruomenės religinį priklausymą turi tik aukščiausios dvasinės institucijos, o ne valstybė ( 116 ). Jeigu bendruomenės organizavimas nebūtų apsaugotas pagal 9 straipsnį, visi kiti asmens religijos laisvės aspektai taptų pažeidžiami ( 117 ).

107.

Valstybei draudžiama įpareigoti religinę bendruomenę priimti naujus narius arba pašalinti esamus ( 118 ). Valstybė taip pat negali įpareigoti religinės bendruomenės tam tikram asmeniui patikėti atlikti tam tikrą religinę užduotį ( 119 ). Pagarba valstybės pripažintų religinių bendruomenių autonomijai pirmiausia reiškia, kad valstybė turėtų pripažinti tokių bendruomenių teisę laikantis savo taisyklių ir interesų reaguoti į organizacijos viduje vykdomus disidentų veiksmus, kurie gali kelti grėsmę jų sanglaudai, įvaizdžiui ar vieningumui ( 120 ). Valstybės įsikišimą galima pateisinti tik labai rimtomis ir įtikinamomis priežastimis ( 121 ), tad valstybės, pavyzdžiui, galėtų patikrinti, ar judėjimas arba asociacija, tariamai siekdami religinių tikslų, vykdo veiklą, kuria daroma žala gyventojams arba visuomenės saugumui ( 122 ). Apskritai EŽTK 9 straipsnyje numatyta apsauga suteikiama taikant tik vieną sąlygą, kad religinės organizacijos nariai išpažintų tam tikro įtikinamumo, rimtumo, vientisumo ir svarbos lygio pažiūras ( 123 ).

108.

Nagrinėjant religinės bendruomenės organizavimą 9 straipsnį reikia aiškinti atsižvelgiant į 11 straipsnį, pagal kurį asociacijos saugomos nuo nepateisinamo valstybės kišimosi ( 124 ). Šiuo požiūriu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne vieną kartą nusprendęs, kad religijos laisvė reiškia laisvę išpažinti savo religiją „tarp bendratikių“ ( 125 ).

109.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pabrėžęs valstybės, kaip neutralios ir nešališkos įvairių religijų, tikėjimų ir įsitikinimų išpažinimo organizatorės, vaidmenį, nes manė, kad tas vaidmuo užtikrina viešąją tvarką, religinę harmoniją ir tolerantiškumą demokratinėje visuomenėje ( 126 ). Valstybei bandant atlikti arbitrės vaidmenį tarp religinių bendruomenių ir įvairių nepaklūstančių grupių, kurių gali būti arba atsirasti, gali kilti pavojus atitinkamų bažnyčių autonomijai ( 127 ). Nuspręsta, kad valstybės kišimasis savo nuožiūra į bažnyčios vidaus vadovybės ginčus ir atitinkamai į jos vidaus organizavimą nėra proporcingas ir juo pažeidžiamas EŽTK 9 straipsnis ( 128 ).

110.

Vis dėlto nepritariu atsakovės argumentams, jog draudimas valdžios institucijoms tikrinti religinių įsitikinimų teisėtumą arba kištis į religinių organizacijų vidaus organizavimą neišvengiamai reiškia, kad tik religinės organizacijos, bet ne teismai, gali spręsti, ar profesinis reikalavimas yra įprastas, teisėtas ir pateisinamas, atsižvelgdamos į veiklos pobūdį ir aplinkybes, kuriomis ji vykdoma, kaip numatyta Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalyje. Man priimtini Airijos rašytinėse pastabose ir Komisijos teismo posėdyje pateikti argumentai, kad religijos normos yra subjektyvios ir atskirtos nuo veiklos, kuri yra vykdoma siekiant jų laikytis ir kuri yra teismų peržiūrėtinas objektyvus dalykas. Kitaip tariant, atsakovė supainiojo dvi skirtingas sąvokas. Nors bažnyčios veiklos normų teisminė peržiūra turi būti ribota, kaip matyti iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos ir atitinkamai valstybių narių konstitucinių tradicijų ( 129 ), tai nereiškia, jog valstybės narės teismas gali nevertinti nagrinėjamos veiklos atsižvelgdamas į beveik neperžiūrėtinas religijos normas, kad nustatytų, ar nevienodas požiūris dėl tikėjimo yra įprastas, teisėtas ir pateisinamas.

111.

Į kitus tris veiksnius prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas turės atsižvelgti, kai spręs, ar priklausymas krikščionių tikėjimui yra įprastas, teisėtas ir pateisinamas profesinis reikalavimas kandidatuojant į pareigas, kurias einant reikia parengti ataskaitą apie rasinę diskriminaciją, užtikrinti atsakovės viešąjį ir profesinį atstovavimą ir koordinuoti nuomonių formavimo procesą šioje institucijoje ( 130 ):

112.

iv ir v punktus reikėtų paaiškinti detaliau.

113.

Sąjungos priemonių aiškinimo taisyklės išsamiai aptartos šios išvados 81–85 punktuose. Dėl iv punkto, mano nuomone, lemiamos reikšmės turi tai, kad travaux préparatoires atsispindi Liuksemburgo delegacijos pasiūlymas žodį „būtinas“ pakeisti žodžiu „pateisinamas“, pateiktas atsižvelgiant į Jungtinės Karalystės vyriausybės pasiūlymą žodį „būtinas“ pakeisti žodžiu „tinkamas“ ar „svarbus / atitinkamas“ ( 135 ). Mano nuomone, tai rodo laipsnišką Sąjungos teisės aktų leidėjo pritarimą (vartojant žodį „pateisinamas“) bendrojo proporcingumo principo pirmos dalies taikymui. Dėl to reikia įvertinti nagrinėjamos priemonės tinkamumą teisėtam tikslui pasiekti ( 136 ).

114.

Dėl v punkto šią išvadą padariau remdamasis žodžių „įprastas, teisėtas“ vartojimo kontekstu; jie susiję ir su „organizacijos veiklos normomis“, ir su atitinkamos veiklos „pobūdžiu“ ar „aplinkybėmis, kuriomis ji vykdoma“. Be to, įvairios kalbinės versijos skiriasi. Anglišką žodį genuine atitinka versijos švedų (verkligt), maltiečių (ġenwin), latvių (īstu), suomių (todellinen), danų (regulært), kroatų (stvarni) ir vengru (valódi) kalbomis, o versijoje prancūzų kalba vartojamas žodis essentielle, kurį atitinka versijos ispanų (esencial), italų (essenziale), portugalų (essencial), rumunų (esențială), nyderlandų (wezenlijke), vokiečių (wesentliche), estų (oluline), bulgarų (основно), slovakų (základnú), čekų (podstatný), lenkų (podstawowy), slovėnų (bistveno) ir graikų (ουσιώδης) kalbomis. Versijoje lietuvių kalba vartojamą žodį „įprastas“ galima laikyti angliškų žodžių common, usual ar regular atitikmeniu.

115.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją nuostata, kurios kalbinės versijos skiriasi, turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, priėmimo aplinkybes ir tikslą ( 137 ). Kadangi dėl versijų įvairiomis kalbomis skirtumų žodžių „įprastas, teisėtas“„aiškus ir vienodas aiškinimas negalimas“ ( 138 ), padariau išvadą, kad schematiškai žvelgiant į Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalį ir remiantis ja siekiamu tikslu apsaugoti religinių organizacijų autonomiją ir apsisprendimą ( 139 ), nagrinėjamos profesinės veiklos ir religinės organizacijos vykdomos tikėjimo sklaidos artumas turi esminės reikšmės šios sąvokos aiškinimui. Sąjungos teisėje tai atsispindi Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalyje vartojant žodžius „įprastas, teisėtas“.

116.

Taigi į trečiąjį klausimą siūlau atsakyti taip:

Pagal Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalį vertindamas įprastus, teisėtus ir pateisinamus profesinius reikalavimus, atsižvelgdamas į veiklos pobūdį ar aplinkybes, kuriomis ji vykdoma, ir į organizacijos veiklos normas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas turi atsižvelgti į šiuos aspektus:

117.

Antrasis klausimas susijęs su neįprasta aplinkybe, kai bendrasis Sąjungos teisės principas, kaip antai teisė į vienodą požiūrį dėl įsitikinimų ( 140 ), konkrečiai išreiškiamas direktyvoje (šiuo atveju – Direktyvoje 2000/78), bet valstybės narės teismas negali išaiškinti nacionalinės teisės laikydamasis direktyvos, nes tokiu atveju nacionalinė teisė būtų aiškinama contra legem, o tai draudžiama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją horizontaliųjų dviejų privačių šalių ginčų atveju ( 141 ). Ar, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas nuspręstų, kad WRV 137 straipsnio 3 dalies ir AGG 9 straipsnio 1 dalies neįmanoma išaiškinti laikantis Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalies ir SESV 17 straipsnio, kuriuos savo ruožtu išaiškins Teisingumo Teismas sprendime pagrindinėje byloje, WRV 137 straipsnio 3 dalies ir AGG 9 straipsnio 1 dalies reikėtų netaikyti?

118.

Taikydami nacionalinę teisę nacionaliniai teismai turi ją aiškinti atsižvelgdami į šios teisės normų visetą ir taikyti joje pripažintus aiškinimo metodus taip, kad ši teisė būtų išaiškinta kuo labiau atsižvelgiant į atitinkamos direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos ( 142 ). Kaip jau minėjau, tam reikia pakeisti jų suformuotą jurisprudenciją, jeigu joje pateikiamas nacionalinės teisės išaiškinimas nesuderinamas su direktyvos tikslais ( 143 ).

119.

Vis dėlto padariau išvadą, kad diskriminacijos dėl religijos ar įsitikinimų draudimas pagal Chartijos 21 straipsnį nėra subjektyvioji teisė, taikytina horizontaliai tarp privačių šalių, kai ji konkuruoja su religinių organizacijų teise į autonomiją ir apsisprendimą, o valstybės narės teisės nuostatų negalima aiškinti laikantis Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalies ( 144 ). Jeigu tai paaiškėtų pagrindinėje byloje ją grąžinus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam nacionaliniam teismui, pagal Sąjungos teisę ieškovė galėtų ginti savo teises pareikšdama Vokietijai ieškinį dėl valstybės atsakomybės už privatiems asmenims padarytą žalą ( 145 ).

120.

Šią išvadą padariau dėl toliau nurodytų priežasčių.

121.

Pirma, kaip jau aptarta, pagal SESV 17 straipsnio 1 ir 2 dalis valstybės narės turi išimtinę teisę pačios pasirinkti bažnyčios ir valstybės santykių modelį. Jeigu renkantis tokį modelį paaiškėja, kad teisės aktų nuostatos neatitinka valstybių narių lygiagrečiųjų pareigų pagal Sąjungos teisę, kiek tai susiję su Direktyvos 2000/78 effet utile užtikrinimu, valstybė narė turi prisiimti atsakomybę už padarytą žalą.

122.

Antra, kaip nurodyta Airijos rašytinėse pastabose, jeigu diskriminacijos dėl religijos draudimas turėtų tiesioginį horizontalųjį poveikį, tai būtų nesuderinama su pagal Direktyvos 2000/78/EB 4 straipsnio 2 dalį valstybėms narėms suteikiama didele diskrecija spręsti, kas yra įprastas, teisėtas ir pateisinamas profesinis reikalavimas, atsižvelgiant į veiklos pobūdį ar aplinkybes, kuriomis ji vykdoma.

123.

Trečia, kaip taip pat nurodyta Airijos rašytinėse pastabose, priešingai nei kitų SESV 19 straipsnyje išvardytų diskriminacijos pagrindų atveju, pagal nacionalines konstitucines tradicijas nepakankamai vienodai vertinamos aplinkybės, kuriomis skirtingas požiūris dėl religijos gali būti įprastas, teisėtas ir pateisinamas. Iš tikrųjų tai buvo patvirtinta priėmus SESV 17 straipsnį ir Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalį.

124.

Taigi į antrąjį klausimą siūlau atsakyti taip:

Pagrindinės bylos aplinkybėmis nėra būtina netaikyti nacionalinės teisės nuostatos, kaip šiuo atveju AGG (Allgemeines Gleichbehandlungsgesetz, Bendrasis įstatymas dėl vienodo požiūrio) 9 straipsnio 1 dalies pirmos alternatyvos, leidžiančios skirtingą požiūrį dėl religijos, jeigu darbdavys yra religinė bendruomenė ar jai priklausanti įstaiga, kai tam tikra religija, atsižvelgiant į šios religinės bendruomenės identitetą ir jos teisę laisvai apsispręsti, yra pateisinamas profesinis reikalavimas, jeigu šios nuostatos neįmanoma išaiškinti laikantis Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalies.

125.

AGG 9 straipsnis kelia problemų. Jį sukritikavo Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komitetas dėl jo nesuderinamumo su Jungtinių Tautų konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ( 146 ). Jis jau buvo Komisijos prieš Vokietiją pradėtos pažeidimo tyrimo procedūros dalykas ( 147 ) ir dėl jo abejonių reiškė net Vokietijos vyriausybės įstaiga, atsakinga už diskriminaciją draudžiančių teisės nuostatų laikymosi stebėseną toje valstybėje narėje ( 148 ).

126.

Iš fakto, kad Vokietijoje religinės organizacijos įdarbina apie 1,3 mln. žmonių ( 149 ), akivaizdu, jog toje valstybėje narėje bažnyčios ir su jomis susijusios organizacijos viešojoje srityje veikia gana aktyviai ( 150 ). Vis dėlto manau, kad dėl šios situacijos kylančią įtampą, kaip matyti pagrindinėje byloje, pavyko įveikti priėmus SESV 17 straipsnį ir Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalį ir pripažinus religinių organizacijų teisę į autonomiją ir apsisprendimą kaip pagal Sąjungos teisę saugomą pagrindinę teisę, kartu taikant Chartijos 10, 12 straipsnius ir 52 straipsnio 3 dalį.

127.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta į Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) pateiktus klausimus siūlau atsakyti taip: