—

Online Games Handels GmbH, atstovaujamos advokatų P. Ruth ir D. Pinzger,

—

F. Breuer, N. Enter ir A. Walden, atstovaujamų advokato F. Maschke,

—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer, F. Herbst ir G. Trefil,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos L. Van den Broeck ir M. Jacobs, padedamų advokatų P. Vlaemminck ir R. Verbeke,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos H. Tserepa-Lacombe ir G. Braun,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 49 ir 56 straipsnių, kaip jie aiškinami, be kita ko, 2014 m. balandžio 30 d. Sprendime Pfleger ir kt. (C‑390/12, EU:C:2014:281), išaiškinimo, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnį.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Online Games Handels GmbH (toliau – Online Games), Frank Breuer, Nicole Enter ir Astrid Walden ginčą su Landespolizeidirektion Oberösterreich (Aukštutinės Austrijos federalinės žemės policijos direkcija) dėl pastarosios jiems skirtų baudžiamojo pobūdžio administracinių sankcijų už lošimo automatų eksploatavimą neturint leidimo.

3

Bundes-Verfassungsgesetz (Federalinis konstitucinis įstatymas, BGBl. 1/1930), iš dalies pakeisto (BGBl. I, 102/2014) (toliau – B-VG), trečiame skyriuje „Federacijos įgyvendinimas“ yra, be kita ko, 90 ir 94 straipsniai. B-VG 90 straipsnyje numatyta:

„1.   Civilinėse ir baudžiamosiose bylose, kurias nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėjimas vyksta žodžiu ir yra viešas. Išimtis numato įstatymas.

2.   Baudžiamasis procesas vyksta laikantis kaltinimo principo.“

4

B-VG 94 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Visų instancijų teisminės institucijos atskirtos nuo administracinių institucijų.“

5

B-VG septintasis skyrius pavadintas „Konstitucinės ir administracinės garantijos“. Jame esančiame B-VG 130 straipsnyje nustatyta:

„1.   Administraciniai teismai [Verwaltungsgerichte] nagrinėja skundus:

<…>

4.   Baudžiamojo pobūdžio administracinėse bylose dėl 1 dalies 1 punkte nurodytų skundų administracinis teismas turi pats priimti sprendimą dėl bylos esmės. <…>

<…>“

6

Glücksspielgesetz (Azartinių lošimų įstatymas, BGBl. 620/1989) su pakeitimais, paskelbtais BGBl. I, 76/2011 (toliau – GSpG 2011), 50 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.   Kompetenciją nagrinėti baudžiamąsias bylas ir bylas dėl įmonių uždarymo pagal šį federalinį įstatymą pirmąja instancija turi regionų (Bezirk) administracinės institucijos <…>, o antrąja instancija – Verwaltungsstrafgesetz [(Administracinis baudžiamasis įstatymas)] 51 straipsnio 1 dalyje nurodyti nepriklausomi administraciniai senatai.

2.   Šios institucijos gali pasinaudoti bendradarbiavimu su viešąją priežiūrą vykdančiomis institucijomis, o nagrinėdamos šio federalinio įstatymo nuostatose nurodytus faktų klausimus – bendradarbiavimu su 1 straipsnio 3 dalyje nurodytais ekspertais. Bet kuriuo atveju prie viešąją priežiūrą vykdančių institucijų priskiriamos valstybės saugumo tarnybos ir mokesčių tarnybų institucijos.

<…>“

7

GSpG 2011 52 straipsnyje „Nuostatos dėl administracinių sankcijų“ buvo numatyta:

„1.   Padariusiu administracinį nusižengimą, už kurį administracinė institucija gali paskirti iki 22000 EUR baudą, laikomas:

<…>

2.   Jei dalyvaudami loterijose lošėjai ar kiti asmenys moka didesnes nei 10 EUR įmokas už lošimą, tai nelaikoma nedidele suma, todėl iš šio federalinio įstatymo galinti kilti atsakomybė yra papildoma, palyginti su atsakomybe, galinčia kilti pagal Strafgesetzbuch [(Baudžiamasis kodeksas)] 168 straipsnį. <…>

<…>“

8

GSpG 2011 53 straipsnis buvo suformuluotas taip:

„1.   Administracinė institucija gali nurodyti konfiskuoti lošimo automatus <…>, jeigu:

<…>“

9

Dar vienas Federalinio azartinių lošimų įstatymo pakeitimas buvo paskelbtas BGBl. I, 13/2014 (toliau – GSpG 2014).

10

GSpG 2014 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kompetenciją nagrinėti baudžiamąsias bylas ir bylas dėl įmonių uždarymo pagal šį federalinį įstatymą turi apylinkių (Bezirk) administracinės institucijos <…>. Jų sprendimai gali būti skundžiami federalinės žemės administraciniam teismui.“

11

GSpG 2014 52 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Padariusiu administracinį nusižengimą, už kurį administracinė institucija 1 punkte numatytais atvejais gali paskirti iki 60000 EUR baudą, o 2–11 punktuose numatytais atvejais – iki 22000 EUR baudą, laikomas:

<…>

3.   Jeigu veika turi ir 52 straipsnyje, ir Baudžiamojo kodekso 168 straipsnyje nurodytų požymių, už ją turi būti skiriamos tik 52 straipsnyje numatytos administracinės sankcijos.

<…>“

12

Verwaltungsgerichtsverfahrensgesetz (Proceso administraciniuose teismuose įstatymas, BGBl. I, 33/2013) su pakeitimais, paskelbtais BGBl. I, 122/2013 (toliau – VwGVG), 18 straipsnyje nustatyta:

„Institucija, kuri yra atsakovė, irgi yra šalis.“

13

VwGVG 38 straipsnyje numatyta:

„Jeigu šiame federaliniame įstatyme nenustatyta kitaip, procesuose dėl skundų pagal B-VG 130 straipsnio 1 dalį pagal analogiją taikomos 1991 m. Administracinio baudžiamojo įstatymo nuostatos <…> ir, be to, tos procesinės federalinių arba federalinių žemių įstatymų nuostatos, kurias institucija taikė ar turėjo taikyti prieš procesą Verwaltungsgericht [(administracinis teismas)] vykusioje procedūroje.“

14

VwGVG 46 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Verwaltungsgericht [(administracinis teismas)] turi surinkti ginčui išspręsti reikalingus įrodymus.“

15

VwGVG 50 straipsnio nuostatose nustatyta:

„Jeigu skundas neturi būti atmestas arba jeigu procesas neturi būti nutrauktas, Verwaltungsgericht [(administracinis teismas)] sprendimą dėl B‑VG 130 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų skundų pagrįstumo turi priimti pats.“

16

Allgemeines Verwaltungsverfahrensgesetz (Bendrasis administracinių bylų teisenos įstatymas, BGBl. I, 51/1991) su pakeitimais, paskelbtais BGBl. I, 161/2013 (toliau – AVG), 8 straipsnyje numatyta:

„Asmenys, kurie kreipiasi į instituciją arba kuriems skirtas jos aktas, yra suinteresuotieji asmenys; jie yra šalys, jeigu byla su jais susijusi dėl teisės ar teisinio intereso.“

17

AVG 37 straipsnyje nustatyta:

„Tyrimo procedūros tikslas – nustatyti administracinei bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir suteikti šalims galimybę pareikšti savo teises ir teisinius interesus.

<…>“

18

AVG 39 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Tyrimo procedūrai taikomos administracinės taisyklės.

2.   Jeigu administracinėse taisyklėse nėra jokių nuostatų šiuo klausimu, institucija turi veikti ex officio ir nustatyti tyrimo procedūros vykdymo eigą, laikydamasi šio skirsnio nuostatų. Visų pirma ji gali ex officio arba vienos iš šalių prašymu surengti posėdį ir, siekdama bendrai nagrinėti, sujungti kelias administracines bylas arba jas vėl išskirti. Taikydama visas šias proceso organizavimo priemones, institucija turi vadovautis siekiu kiek įmanoma labiau atsižvelgti į tikslingumą, greitumą, paprastumą ir išlaidų taupymą.

<…>“

19

Verwaltungsstrafgesetz (Administracinis baudžiamasis įstatymas, BGBl. 52/1991) su pakeitimais, paskelbtais BGBl. I, 33/2013 (toliau – VStG), 24 straipsnyje nustatyta:

„Jeigu šiame federaliniame įstatyme nenustatyta kitaip, AVG taikomas ir administracinėse baudžiamosiose bylose. <…>“

20

VStG 25 straipsnyje numatyta:

„1.   Už administracinius nusižengimus turi būti persekiojama ex officio <…>

2.   Į lengvinančias aplinkybes turi būti atsižvelgiama taip pat, kaip ir į sunkinančias.

<…>“

21

Landesverwaltungsgericht Oberösterreich (Aukštutinės Austrijos federalinės žemės administracinis teismas) nagrinėja dvi bylas. Pirmoji susijusi su aparatų, dėl kurių naudojimo gali būti pažeistas federalinės valstybės azartinių lošimų srityje turimas monopolis, konfiskavimo teisėtumu, o antroji – su baudų, skirtų už azartinių lošimų tokiais aparatais organizavimą arba leidimą organizuoti tokius lošimus, teisėtumu.

22

Pirmoji byla iškelta po to, kai 2012 m. kovo 8 d. Aukštutinės Austrijos federalinės žemės policijos direkcijos prašymu mokesčių tarnybos atliko patikrinimą Velse (Austrija) esančioje kavinėje „SJ-Bet Sportbar“.

23

Konstatavusios, kad kyla įtarimų, jog aštuoni aparatai naudojami pažeidžiant Austrijos federalinės valstybės azartinių lošimų srityje turimą monopolį, minėtos tarnybos juos areštavo. Šio patikrinimo metu buvo nurodyta, kad vienas iš šių aparatų priklauso bendrovei Online Games.

24

2012 m. balandžio 17 d. sprendimu Aukštutinės Austrijos federalinės žemės policijos direkcija, vadovaudamasi GSpG 2011 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, nurodė neterminuotam laikui konfiskuoti aparatą, kuris, kaip preziumuojama, priklausė bendrovei Online Games.

25

Online Games apskundė tą sprendimą Unabhängiger Verwaltungssenat Oberösterreich (Aukštutinės Austrijos nepriklausomas administracinis senatas), dabar – Landesverwaltungsgericht Oberösterreich (Aukštutinės Austrijos federalinės žemės administracinis teismas). 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu šis skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

26

2015 m. spalio 1 d. sprendimu Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas, Austrija) patenkino bendrovės Online Games apeliacinį skundą dėl 2012 m. gegužės 21 d. sprendimo ir jį panaikino motyvuodamas tuo, kad jame pakankamai tiksliai nebuvo konstatuota didžiausia statymų, kuriuos galėjo pateikti lošėjai naudodami vėliau konfiskuotus aparatus, suma, siekiant nustatyti, ar kompetenciją nagrinėti tą bylą turi bendrosios kompetencijos baudžiamieji, ar administraciniai teismai. Todėl byla buvo grąžinta Landesverwaltungsgericht Oberösterreich (Aukštutinės Austrijos federalinės žemės administracinis teismas).

27

Paaiškėjo, kad šioje pirmojoje byloje azartinių lošimų, kuriuose lošėjai galėjo dalyvauti naudodami vėliau konfiskuotą aparatą, organizatorius yra Brno, Čekijos Respublikoje, įsteigta ribotos atsakomybės bendrovė.

28

Antrojoje byloje 2014 m. rugpjūčio 14 d. mokesčių tarnybos atliko patikrinimą kavinėje „Café Vegas“, esančioje Lince (Austrija).

29

Konstatavusios, kad yra aštuoni aparatai, ir nusprendusios, jog jie naudojami pažeidžiant federalinės valstybės azartinių lošimų srityje turimą monopolį, šios tarnybos juos konfiskavo.

30

2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Aukštutinės Austrijos federalinės žemės policijos direkcija, vadovaudamasi GSpG 2014 52 straipsnio 1 dalies 1 punktu, skyrė F. Breuer, N. Enter ir A. Walden po 24000 EUR dydžio baudą už azartinių lošimų organizavimą arba dalyvavimą organizuojant azartinius lošimus kavinėje „Café Vegas“.

31

Tuos sprendimus F. Breuer, N. Enter ir A. Walden apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Skunde jie nurodė, kad nagrinėjamus aparatus aptarnauja Slovakijoje esantis lošimo programų serveris.

32

Kaip nurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą, esminis pagrindinių bylų dalykas yra tai, ar bendrovei Online Games priklausančio aparato galutinis konfiskavimas ir F. Breuer, N. Enter ir A. Walden skirtos baudos atitinka teisę, įskaitant Sąjungos teisę.

33

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas surengė du posėdžius – vieną 2015 m. lapkričio 11 d. pirmojoje byloje ir kitą 2015 m. gruodžio 11 d. antrojoje byloje.

34

2015 m. lapkričio 11 d. posėdyje dalyvavo Online Games atstovas ir Linco miesto mokesčių tarnybų atstovas. Aukštutinės Austrijos federalinės žemės policijos direkcijai posėdyje nebuvo atstovauta. 2015 m. gruodžio 11 d. posėdis vyko dalyvaujant Aukštutinės Austrijos federalinės žemės policijos direkcijai ir mokesčių tarnyboms. Nors F. Breuer, N. Enter ir A. Walden patarėjas pastarajame posėdyje ir nedalyvavo, tačiau pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui įrodymus, kuriais grindžiama jų gynyba. Tiek pirmojoje, tiek antrojoje byloje mokesčių tarnybos ir Aukštutinės Austrijos federalinės žemės policijos direkcija, siekdamos pateisinti atitinkamų nacionalinės teisės aktų, būtent GSpG 2011 ir GSpG 2014, atitiktį Sąjungos teisei, nurodė įvairius pagrindus.

35

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas) yra skirtingos nuomonės dėl baudžiamojo pobūdžio administracines procedūras reglamentuojančio principo, pagal kurį faktines bylos aplinkybes nagrinėjančiam teismui suteikiamas aktyvus vaidmuo aiškinantis tiesą ir tas teismas turi užpildyti baudžiamąjį persekiojimą atliekančių institucijų paliktas spragas ir atlikti neatliktus veiksmus, apimties.

36

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, Teisingumo Teismui priėmus 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimą Pfleger ir kt. (C‑390/12, EU:C:2014:281), bylą, dėl kurios buvo priimtas tas sprendimas, nagrinėjęs nacionalinis teismas 2014 m. gegužės 9 d. sprendime konstatavo, kad Austrijos valstybės azartinių lošimų srityje turimas monopolis neatitinka SESV 56 straipsnio. Federalinei finansų ministerijai pateikus kasacinį skundą, 2014 m. gruodžio 15 d.Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas) panaikino tą sprendimą ir grąžino bylą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. 2015 m. gegužės 29 d. pastarasis teismas dar kartą patvirtino, kad Austrijos valstybės azartinių lošimų srityje turimas monopolis neatitinka Sąjungos teisės. Tas sprendimas vėl buvo apskųstas Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas).

37

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, ar VwGVG 38 straipsnyje, siejamame su VStG 24 ir 25 straipsniais ir AVG 39 straipsnio 1 dalimi, įtvirtintas principas, pagal kurį bylą nagrinėjantis teismas turi ex officio ištirti faktines aplinkybes, kurios gali būti baudžiamojo pobūdžio administraciniai nusižengimai, atitinka Chartijos 47 straipsnį ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnį.

38

Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tokia pareiga gali turėti įtakos teismo nešališkumui, nes jo vaidmuo sutaptų su kaltinimą turinčios palaikyti institucijos vaidmeniu. Todėl ši pareiga nesuderinama su Chartijos 47 straipsniu, siejamu su EŽTK 6 straipsniu.

39

Tas teismas mano, kad iš 2014 m. balandžio 30 d. Sprendime Pfleger ir kt. (C‑390/12, EU:C:2014:281) suformuotos jurisprudencijos matyti, jog kompetentingos institucijos turi įrodyti, kad nacionalinės priemonės, kuriomis valstybei suteikiamas monopolis azartinių lošimų srityje, pateisinamos siekiu sumažinti galimybes lošti ar kovoti su nusikalstamumu, ir faktines aplinkybes nagrinėjančiam teismui pateikti įrodymų šiuo klausimu, iš kurių būtų matyti, kad nusikalstamumas arba priklausomybė nuo lošimų iš tiesų buvo didelė problema klostantis faktinėms aplinkybėms, todėl bet kokia administracinio teismo pareiga atlikti specialius tyrimus šiuo klausimu prieštarauja šiai jurisprudencijai.

40

Šiomis aplinkybėmis Landesverwaltungsgericht Oberösterreich (Aukštutinės Austrijos federalinės žemės administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar SESV 56 straipsnis ir SESV 49 ir paskesni straipsniai, atsižvelgiant į EŽTK 6 straipsnį, siejamą su [Chartijos] 47 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad šios nuostatos, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (visų pirma žr. 2010 m. gegužės 18 d. EŽTT sprendimą byloje Ozerov prieš Rusiją, CE:ECHR:2010:0518JUD006496201, 54 punktą) reikalaujamą teismo objektyvumą ir nešališkumą, draudžia nacionalinės teisės normą, pagal kurią baudžiamojo pobūdžio administraciniame procese pateiktinus įrodymus, siekiant pateisinti pagal baudžiamąją teisę saugomas beveik visiško monopolio nacionalinėje azartinių lošimų rinkoje taisykles, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją (visų pirma žr. 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimą Pfleger ir kt., C‑390/12, EU:C:2014:281), pirmiausia išdėsto ir apibrėžia, o tuomet savarankiškai, atlikusios tyrimą, nustato ir įvertina ne teisėsaugos institucijos (ar kitos persekiojimą vykdančios valstybės institucijos), vykdydamos kaltinimo atstovo funkciją, bet – savo iniciatyva ir nepriklausomai nuo proceso šalių veiksmų – teismas, kuriam pavesta priimti sprendimą dėl skundžiamos baudžiamosios priemonės teisėtumo (kaip vienas ir tas pats asmuo, atliekantis tą pačią funkciją)?“

41

Austrijos vyriausybė pateikė prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą ir jį motyvavo tuo, kad, pirma, klausimas yra hipotetinis, nes kyla dėl klaidingo nacionalinės teisės aiškinimo, ir, antra, prašyme priimti prejudicinį sprendimą nepakankamai nurodomos faktinės pagrindinių bylų aplinkybės, kad Teisingumo Teismas galėtų pateikti naudingą atsakymą.

42

Šiuo klausimu primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytą teisinį pagrindą ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pagal SESV 267 straipsnį pateikto prejudicinio klausimo tik tuomet, jeigu, be kita ko, neįvykdyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje nustatyti reikalavimai dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinio ar kai akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašomas Sąjungos teisės normos išaiškinimas arba jos galiojimo įvertinimas visiškai nesusiję su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, arba kai problema yra hipotetinė (2017 m. kovo 28 d. Sprendimo Rosneft, C‑72/15, EU:C:2017:236, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad, siekiant pateikti nacionaliniam teismui naudingą Sąjungos teisės išaiškinimą, būtina, kad tas teismas apibrėžtų faktines aplinkybes ir teisinį pagrindą, su kuriais susiję jo pateikiami klausimai, arba bent jau paaiškintų faktines hipotezes, dėl kurių kyla šie klausimai. Be to, prašyme priimti prejudicinį sprendimą turi būti nurodytos tikslios priežastys, dėl kurių nacionalinis teismas kelia Sąjungos teisės aiškinimo klausimus ir mano, jog būtina Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą (2013 m. balandžio 18 d. Sprendimo Mulders, C‑548/11, EU:C:2013:249, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Nagrinėjamu atveju prašyme priimti prejudicinį sprendimą pakankamai išsamiai aprašytas pagrindinių bylų teisinis pagrindas ir faktinės aplinkybės, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija leidžia nustatyti pateikto klausimo apimtį.

45

Dėl argumento, kad klausimas yra hipotetinis, pažymėtina, jog jis grindžiamas prielaida, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškindamas nacionalinės teisės normą padarė klaidą. Vis dėlto svarbu priminti, kad Teisingumo Teismas neturi išdėstyti savo pozicijos dėl nacionalinės teisės nuostatų aiškinimo, nes toks aiškinimas iš tiesų priklauso išimtinei nacionalinių teismų kompetencijai. Teisingumo Teismas, kai nacionalinis teismas jam pateikia prašymą priimti prejudicinį sprendimą, taip pat turi laikytis to teismo pateikto nacionalinės teisės aiškinimo (žr., be kita ko, 2009 m. spalio 27 d. Sprendimo ČEZ, C‑115/08, EU:C:2009:660, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, negali būti ginčijama tai, kad sprendimų, kuriuos turi priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atitiktis Sąjungos teisei priklauso nuo atsakymo į pateiktą klausimą.

46

Šiomis aplinkybėmis prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti laikomas priimtinu.

47

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 49 ir 56 straipsniai, kaip jie aiškinami, be kita ko, 2014 m. balandžio 30 d. Sprendime Pfleger ir kt. (C‑390/12, EU:C:2014:281), atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiama nacionalinė proceso tvarka, pagal kurią sprendimą dėl naudojimąsi Europos Sąjungos pagrindine laisve, pavyzdžiui, įsisteigimo laisve arba laisve teikti paslaugas Sąjungos viduje, apribojančios teisės normos atitikties Sąjungos teisei baudžiamojo pobūdžio administraciniame procese priimti turintis teismas, nagrinėdamas administracinių nusižengimų buvimą, turi ex officio ištirti savo nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes.

48

Pirmiausia pažymėtina, kad 2014 m. balandžio 30 d. Sprendime Pfleger ir kt. (C‑390/12, EU:C:2014:281) Teisingumo Teismas išnagrinėjo klausimus, pateiktus tik dėl SESV 56 straipsnyje numatytos laisvės teikti paslaugas, ir nenagrinėjo jų SESV 49 straipsnyje įtvirtintos įsisteigimo laisvės požiūriu. Tačiau, kaip savo išvados 34 punkte iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, atsižvelgiant į SESV 62 straipsnį, to sprendimo motyvai dėl laisvės teikti paslaugas gali būti taikomi ir dėl įsisteigimo laisvės.

49

Primintina, kad iš 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Pfleger ir kt. (C‑390/12, EU:C:2014:281) matyti, jog SESV 56 straipsniu draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią draudžiama eksploatuoti lošimo automatus be išankstinės administracinių institucijų išduotos licencijos, kai tokia teisės norma iš tiesų nesiekiama nurodyto lošėjų apsaugos arba kovos su nusikalstamumu tikslo ir ji tikrai neatitinka pastangų nuosekliai ir sistemingai mažinti galimybes lošti ar kovoti su nusikalstamumu, susijusiu su azartiniais lošimais (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Pfleger ir kt., C‑390/12, EU:C:2014:281, 56 punktą).

50

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad būtent valstybės narės kompetentingos institucijos, siekiančios pasiremti tikslu, kuriuo galima pateisinti laisvės teikti paslaugas kliūtį, turi pateikti sprendimą šiuo klausimu turinčiam priimti nacionaliniam teismui visą informaciją, kuri leistų šiam įsitikinti, jog minėta priemonė atitinka Teisingumo Teismo nustatytus reikalavimus, kad galėtų būti laikoma pateisinama (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Pfleger ir kt., C‑390/12, EU:C:2014:281, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

51

Toliau šis nacionalinis teismas turi patikrinti, kokių tikslų iš tiesų siekiama atitinkama nacionalinės teisės norma ir ar ja nustatyti apribojimai atitinka iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos išplaukiančias jų proporcingumo sąlygas. Atsižvelgdamas visų pirma į konkrečias atitinkamos ribojamosios teisės normos taikymo sąlygas, jis visų pirma turi įsitikinti, kad ji iš tiesų atitinka pastangas sumažinti galimybes lošti, nuosekliai ir sistemingai riboti veiklą šioje srityje ir kovoti su nusikalstamumu, susijusiu su šiais lošimais (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Pfleger ir kt., C‑390/12, EU:C:2014:281, 47–49 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

52

Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad nacionalinis teismas turi bendrai įvertinti ribojamųjų teisės nuostatų priėmimo ir įgyvendinimo aplinkybes (2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Pfleger ir kt., C‑390/12, EU:C:2014:281, 52 punktas).

53

Be to, atliekant proporcingumo tikrinimą, nacionalinio teismo požiūris turi būti ne statiškas, o dinamiškas, nes jis turi atsižvelgti į aplinkybių pokyčius priėmus šias teisės nuostatas (2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Admiral Casinos & Entertainment, C‑464/15, EU:C:2016:500, 36 punktas).

54

Taip pat primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją valstybių narių teismai, vadovaudamiesi ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu lojalaus bendradarbiavimo principu, turi užtikrinti teisių, kurias asmenys kildina iš Sąjungos teisės, teisminę gynybą. Be to, ESS 19 straipsnio 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos numatyti teisių gynimo priemones, būtinas veiksmingai teisminei apsaugai, kaip tai suprantama, be kita ko, pagal Chartijos 47 straipsnį, Sąjungos teisei priklausančiose srityse užtikrinti (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Lesoochranárske zoskupenie VLK, C‑243/15, EU:C:2016:838, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

55

Šio Chartijos straipsnio taikymo sritis, kiek tai susiję su valstybių narių veiksmais, yra apibrėžta jos 51 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę; šioje nuostatoje patvirtinama suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos visais atvejais, kuriuos reglamentuoja Sąjungos teisė, tačiau negali peržengti šių atvejų ribų (2016 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Lesoochranárske zoskupenie VLK, C‑243/15, EU:C:2016:838, 51 punktas).

56

Kaip savo išvados 30 punkte pažymėjo generalinė advokatė, kai valstybė narė priima priemonę, kuri nukrypsta nuo pagal ESV sutartį garantuojamos pagrindinės laisvės, kaip antai įsisteigimo laisvės arba laisvės teikti paslaugas Sąjungos viduje, tokia priemonė patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.

57

Pagal Chartijos 47 straipsnio pirmą pastraipą kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

58

Taip pat aišku, kad pagrindinėse bylose pareiškėjai tvirtina, jog dėl konfiskavimo priemonių ir sankcijų buvo pažeistos teisės į laisvę teikti paslaugas ir į įsisteigimo laisvę, kurias jie turi atitinkamai pagal SESV 56 ir 49 straipsnius; todėl jie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašo panaikinti šias priemones ir sankcijas. Taigi Chartijos 47 straipsnis nagrinėjamu atveju yra taikytinas.

59

Nors nacionaliniams teismams tenkančios pareigos, susijusios su Sąjungos pagrindinę laisvę apribojančios teisės normos pateisinimo nagrinėjimu, buvo nustatytos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, pažymėtina, kad kiekvienos valstybės narės nacionalinės teisės sistemoje turi būti nustatytos ieškinių, skirtų teisių, kurias asmenys kildina iš Sąjungos teisės, apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesinės taisyklės. Nesant Sąjungos teisės normos, valstybėms narėms tenka atsakomybė kiekvienu atveju užtikrinti veiksmingą šių teisių apsaugą ir visų pirma garantuoti Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir nešališką teismą laikymąsi (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Lesoochranárske zoskupenie VLK, C‑243/15, EU:C:2016:838, 65 punktą).

60

Kalbant apie Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje numatytą teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, pažymėtina, kad „nepriklausomumo“, kuris yra neatsiejamas nuo teismo misijos, sąvoka susijusi su dviem aspektais. Pirmasis – išorinis – aspektas suponuoja tai, kad institucija turi būti apsaugota nuo išorinės įtakos ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jos narių sprendimų nepriklausomumui, kiek tai susiję su jiems nagrinėti pateiktomis bylomis (2014 m. spalio 9 d. Sprendimo TDC, C‑222/13, EU:C:2014:2265, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

61

Antrasis – vidinis – aspektas susijęs su „nešališkumo“ sąvoka ir pagal jį reikalaujama būti neutraliam bylos šalių ir su bylos dalyku susijusių atitinkamų jų interesų atžvilgiu. Pagal šį aspektą, dėl kurio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuogąstauja, jog nagrinėjamu atveju į jį neatsižvelgta, reikalaujama, kad būtų paisoma objektyvumo ir kad nebūtų jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, o tik būtų griežtai taikomos teisės normos (2014 m. spalio 9 d. Sprendimo TDC, C‑222/13, EU:C:2014:2265, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

62

Šios nepriklausomumo ir nešališkumo garantijos reikalauja, kad egzistuotų taisyklės, reglamentuojančios, be kita ko, teismo sudarymą ir procesą, kad teisės subjektams nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar šiam teismui nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl jo neutralumo susikertančių interesų atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 9 d. Sprendimo TDC, C‑222/13, EU:C:2014:2265, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

63

Nagrinėjamu atveju iš šio sprendimo 3–5 ir 12–20 punktuose pacituotų nacionalinės teisės nuostatų matyti, kad administracinių institucijų sprendimai gali būti skundžiami administraciniuose teismuose prašant tuos sprendimus panaikinti dėl neteisėtumo; šie teismai priima sprendimus dėl šių skundų pagrįstumo. Vykdydamas savo funkcijas, teismas turi ištirti jo nagrinėjamos bylos aplinkybes, neviršydamas bylos nagrinėjimo ribų ir vienodai atsižvelgdamas į lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Šiuose procesuose administracinė institucija, kuri pritaikė baudžiamojo pobūdžio administracinę sankciją, turi šalies statusą.

64

Remiantis vien šiais aspektais neturi būti manoma, kad dėl tokios proceso tvarkos galėtų kilti abejonių dėl nacionalinio teismo nešališkumo, nes jis turi ištirti jo nagrinėjamą bylą ne tam, kad palaikytų kaltinimą, o tam, kad nustatytų tiesą. Be to, ši tvarka iš esmės grindžiama idėja, kad teisėjas yra ne vien arbitras šalių ginče, bet atstovauja bendrajam visuomenės interesui. Būtent siekdamas šio intereso nacionalinis teismas turės taip pat išnagrinėti Sąjungos pagrindinę laisvę apribojančios teisės normos pateisinimą pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

65

Dėl ryšio tarp nacionalinėje teisėje nacionaliniams teismams nustatytos pareigos ex officio ištirti faktines jų nagrinėjamų bylų aplinkybes ir 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Pfleger ir kt. (C‑390/12, EU:C:2014:281) pažymėtina, kad šio sprendimo 50–52 punktuose priminta, jog pagal Sąjungos teisę šie teismai turi bendrai įvertinti ribojamųjų teisės nuostatų priėmimo ir įgyvendinimo aplinkybes, remdamiesi įrodymais, pateiktais kompetentingų valstybės narės institucijų, siekiančių įrodyti tikslų, galinčių pateisinti pagal ESV sutartį garantuojamos pagrindinės laisvės kliūtį ir jos proporcingumą, egzistavimą.

66

Nors šie teismai pagal nacionalines proceso taisykles gali būti priversti imtis priemonių, kurios būtinos siekiant paskatinti tokių įrodymų pateikimą, jie, kaip generalinė advokatė pažymėjo savo išvados 51–56 ir 68 punktuose, neprivalo vietoje minėtų institucijų pateikti pateisinimų, kuriuos pagal 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimą Pfleger ir kt. (C‑390/12, EU:C:2014:281) turi pateikti šios institucijos. Jeigu šių pateisinimų nepateikiama dėl to, kad jų nėra, arba dėl minėtų institucijų pasyvumo, nacionaliniai teismai turi galėti daryti bet kokias iš tokio nepateikimo išplaukiančias išvadas.

67

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: SESV 49 ir 56 straipsniai, kaip jie aiškinami, be kita ko, 2014 m. balandžio 30 d. Sprendime Pfleger ir kt. (C‑390/12, EU:C:2014:281), atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, turi būti aiškinami taip, kad jais nedraudžiama nacionalinė proceso tvarka, pagal kurią sprendimą dėl naudojimąsi Europos Sąjungos pagrindine laisve, kaip antai įsisteigimo laisve arba laisve teikti paslaugas Europos Sąjungos viduje, apribojančios teisės normos atitikties Sąjungos teisei baudžiamojo pobūdžio administraciniame procese priimti turintis teismas, nagrinėdamas administracinių nusižengimų buvimą, turi ex officio ištirti nagrinėjamos bylos aplinkybes, jeigu tokios tvarkos pasekmė nėra tai, kad tas teismas turi pakeisti atitinkamos valstybės narės kompetentingas institucijas, kurios turi pateikti įrodymus, būtinus tam, kad minėtas teismas galėtų patikrinti, ar šis apribojimas yra pateisinamas.

68

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

SESV 49 ir 56 straipsniai, kaip jie aiškinami, be kita ko, 2014 m. balandžio 30 d. Sprendime Pfleger ir kt. (C‑390/12, EU:C:2014:281), atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, turi būti aiškinami taip, kad jais nedraudžiama nacionalinė proceso tvarka, pagal kurią sprendimą dėl naudojimąsi Europos Sąjungos pagrindine laisve, kaip antai įsisteigimo laisve arba laisve teikti paslaugas Europos Sąjungos viduje, apribojančios teisės normos atitikties Sąjungos teisei baudžiamojo pobūdžio administraciniame procese priimti turintis teismas, nagrinėdamas administracinių nusižengimų buvimą, turi ex officio ištirti nagrinėjamos bylos aplinkybes, jeigu tokios tvarkos pasekmė nėra tai, kad tas teismas turi pakeisti atitinkamos valstybės narės kompetentingas institucijas, kurios turi pateikti įrodymus, būtinus tam, kad minėtas teismas galėtų patikrinti, ar šis apribojimas yra pateisinamas.