1. 

Šioje byloje Teisingumo Teismo pirmą kartą prašoma išaiškinti 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/675/TVR dėl atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse narėse naujose baudžiamosiose bylose ( 2 ) nuostatas.

2. 

Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti „baudžiamosios bylos“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal šio pamatinio sprendimo 3 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų jis klausia, ar ši sąvoka apima procedūrą, kurios tikslas – valstybės narės teismo paskelbtos bausmės vykdymas, kai turi būti atsižvelgiama į kitos valstybės narės paskelbtą ankstesnį apkaltinamąjį nuosprendį.

3. 

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar pagal tą pačią nuostatą draudžiamas toks nacionalinės teisės aktas kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kuriame numatyta, kad prašymo atsižvelgti į kitos valstybės narės teismo paskelbtą ankstesnį apkaltinamąjį nuosprendį negali tiesiogiai pateikti nuteistas asmuo.

4. 

Galiausiai trečiasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas susijęs su konkrečia tvarka, kaip nacionalinis teismas atsižvelgia į kitos valstybės narės teismo paskelbtą ankstesnį apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo paskirta bausmė yra visiškai įvykdyta.

5. 

Šioje išvadoje pirmiausia nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, jog tam, kad valstybėje narėje, kurioje iškelta nauja baudžiamoji byla, remiantis Pamatinio sprendimo 2008/675 nuostatomis būtų atsižvelgta į kitos valstybės narės, priklausančios laisvės, saugumo ir teisingumo erdvei, teismo sprendimą, jis pirma neturi būti pripažintas, taikant specialią procedūrą, pavyzdžiui, numatytą Nakazatelno-protsesualen kodeks (Bulgarijos baudžiamojo proceso kodeksas).

6. 

Paskui nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad Pamatinio sprendimo 2008/675 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje numatyta „baudžiamoji byla“ yra procedūra, kurios tikslas – valstybės narės teismo paskelbtos bausmės vykdymas, kai reikia atsižvelgti į kitos valstybės narės teismo paskelbtą ankstesnį apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat siūlysiu Teisingumo Teismui nuspręsti, jog šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad prašymą atsižvelgti į kitos valstybės narės teismo paskelbtą ankstesnį apkaltinamąjį nuosprendį gali tiesiogiai pateikti pats nuteistas asmuo.

7. 

Toliau paaiškinsiu priežastis, kodėl manau, kad šio pamatinio sprendimo 3 straipsnio 1 ir 3 dalis reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiamas toks nacionalinės teisės aktas kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kuriame numatyta, kad jeigu iškeliama nauja baudžiamoji byla, nacionalinis teismas iš naujo išnagrinėja kitos valstybės narės paskirtą bausmę, kuri jau įvykdyta, siekdamas paskirti bendrą laisvės atėmimo bausmę, į kurią įskaičiuojama tos kitos valstybės narės paskelbta bausmė.

8. 

Galiausiai manau, kad, siekiant užtikrinti minėto pamatinio sprendimo veiksmingumą, nacionalinis teismas prireikus ir laikydamasis šioje nuostatoje nustatytų sąlygų ir išlygų turi taikyti to paties pamatinio sprendimo 3 straipsnio 1, 3 ir 5 dalis, aiškinamas atsižvelgiant į jo 8 ir 9 konstatuojamąsias dalis.

9.

Pamatinio sprendimo 2008/675 1 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad tikslui puoselėti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę pasiekti reikia, kad į informaciją apie kitose valstybėse narėse priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius būtų galima atsižvelgti už apkaltinamąjį nuosprendį priėmusios valstybės narės ribų, kad būtų užkirstas kelias naujiems teisės pažeidimams ir nagrinėjant naujas baudžiamąsias bylas.

10.

Šio pamatinio sprendimo 8 ir 9 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

11.

Pamatinio sprendimo 2 straipsnyje numatyta:

„Šiame pamatiniame sprendime „apkaltinamasis nuosprendis“ – bet kuris galutinis baudžiamojo teismo sprendimas, nustatantis asmens kaltę dėl baudžiamosios veikos.“

12.

Pamatinio sprendimo 2008/675 3 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad baudžiamojoje byloje prieš tam tikrą asmenį į ankstesnius kitose valstybėse narėse dėl to paties asmens priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius dėl kitų faktų, apie kuriuos buvo gauta informacija pagal taikomus dokumentus dėl tarpusavio teisinės pagalbos arba keitimosi informacija apie teistumą, būtų atsižvelgta tokia apimtimi, kokia atsižvelgiama į ankstesnius nacionalinius apkaltinamuosius nuosprendžius, ir kad jiems būtų priskirtos teisinės pasekmės, lygiavertės toms, kurios pagal nacionalinę teisę priskiriamos ankstesniems nacionaliniams apkaltinamiesiems nuosprendžiams.

2.   1 dalis taikoma atliekant ikiteisminį tyrimą, teisminio nagrinėjimo metu ir vykdant apkaltinamąjį nuosprendį, visų pirma atsižvelgiant į taikytinas procesines taisykles, įskaitant taisykles, susijusias su laikinu sulaikymu, teisės pažeidimo sąvokos apibrėžimu, bausmės rūšimi bei dydžiu, ir taisykles, reglamentuojančias sprendimo vykdymą.

3.   Atsižvelgimo į ankstesnius kitose valstybėse narėse priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, kaip numatyta 1 dalyje, pasekmės negali būti ankstesnių apkaltinamųjų nuosprendžių ir visų su jų vykdymu susijusių sprendimų užprotestavimas, panaikinimas ar peržiūrėjimas naują bylą nagrinėjančioje valstybėje narėje.

4.   Remiantis 3 dalimi, 1 dalis netaikoma, jei, tuo atveju, jei ankstesnis apkaltinamasis nuosprendis būtų buvęs nacionalinis apkaltinamasis nuosprendis, priimtas naują bylą nagrinėjančioje valstybėje narėje, pagal tos valstybės narės nacionalinę teisę atsižvelgiant į ankstesnį apkaltinamąjį nuosprendį būtų užprotestuojamas, panaikinamas arba peržiūrimas ankstesnis apkaltinamasis nuosprendis arba su jo vykdymu susijęs sprendimas.

5.   Jeigu teisės pažeidimas, dėl kurio nagrinėjama nauja byla, buvo padarytas prieš paskiriant arba visiškai įvykdžius ankstesnį nuosprendį, 1 ir 2 dalimis nereikalauja iš valstybių narių skiriant bausmes taikyti nacionalinių taisyklių, kai taikant šias taisykles užsienio šalyse priimtiems apkaltinamiesiems nuosprendžiams, būtų ribojamos teisėjo galimybės paskirti bausmę naujose bylose.

Tačiau valstybės narės užtikrina, kad tokiais atvejais jų teismai kita vertus gali atsižvelgti į kitoje valstybėje narėje priimtus ankstesnius apkaltinamuosius nuosprendžius.“

13.

Pagal nuo 2011 m. gegužės 27 d. galiojusios redakcijos Nakazatelen kodeks (Baudžiamasis kodeksas; toliau – Baudžiamasis kodeksas) 8 straipsnio 2 dalį į kitoje Sąjungos valstybėje narėje paskelbtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuris jau yra įsiteisėjęs, priimtą dėl veikos, kuri pagal šį kodeksą laikoma nusikaltimu, atsižvelgiama kiekvienoje baudžiamojoje byloje, iškeltoje tam pačiam asmeniui Bulgarijoje.

14.

Šio kodekso 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu vieną veiką sudaro keli padaryti nusikaltimai arba vienas asmuo įvykdė kelis atskirus nusikaltimus, dar neįsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui dėl vieno iš jų, teismas, atskirai nustatęs bausmę už kiekvieną nusikaltimą, skiria griežčiausią iš jų.

15.

Pagal minėto kodekso 25 straipsnio 1 ir 2 dalis jo 23 straipsnio nuostatos taip pat taikomos tais atvejais, kai asmuo yra nuteistas atskirais apkaltinamaisiais nuosprendžiais. Be to, jeigu vienu iš apkaltinamųjų nuosprendžių skirta bausmė atlikta visiškai ar iš dalies, ji atimama, jei yra tos pačios rūšies kaip nustatyta subendrinta atliktina bausmė.

16.

Baudžiamojo kodekso 24 straipsnyje taip pat numatyta, kad jeigu paskirtos bausmės yra tos pačios rūšies, kaip yra šiuo atveju, teismas gali padidinti bendrą bausmę ne daugiau kaip 50 %, tačiau taip padidinta bausmė negali viršyti dviejų maksimalių dydžių, būtent, pirma, už šios rūšies nusikaltimą nustatytų bausmių maksimalaus dydžio, antra, ir bet kuriuo atveju, maksimalaus griežčiausios bausmės dydžio.

17.

2010 m. galiojusios redakcijos Nakazatelno-protsesualen kodeksin (Baudžiamojo proceso kodeksas) 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Bulgarijos valdžios institucijos nevykdo kitos valstybės teismo paskelbto apkaltinamojo nuosprendžio, kuris yra įsiteisėjęs ir kuris nėra pripažintas pagal Bulgarijos teisės aktuose numatytą procedūrą. Šio straipsnio 3 dalyje patikslinta, kad jo 2 dalis netaikoma, jei ratifikuotoje, paskelbtoje ir įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje, kurios viena iš šalių yra Bulgarijos Respublika, numatyta kitaip.

18.

Šio kodekso skirsnyje, kuriame reglamentuojamas užsienio valstybės teismo paskelbto apkaltinamojo nuosprendžio pripažinimas ir vykdymas, esančiame 463 straipsnyje nurodyta, kad Bulgarijos valdžios institucijos pripažįsta ir vykdo užsienio valstybės teismo priimtą nuosprendį, kuris jau įsiteisėjo, jeigu pagal Bulgarijos teisės aktus veika, dėl kurios pateiktas prašymas, yra nusikaltimas ir ją padaręs asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu apkaltinamais nuosprendis paskelbtas visiškai laikantis 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytoje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir su ja susijusiuose protokoluose, kurių šalis yra Bulgarijos Respublika, įtvirtintų principų, jeigu veiką padaręs asmuo nėra nuteistas už nusikaltimą, kuris laikomas politiniu nusikaltimu, arba už nusikaltimą, susijusį su politiniu nusikaltimu, arba už karo nusikaltimą, jeigu Bulgarijos Respublika nėra pripažinusi kito užsienio valstybės teismo paskelbto nuosprendžio dėl to paties asmens ir dėl to paties nusikaltimo ir jeigu apkaltinamasis nuosprendis neprieštarauja pagrindiniams Bulgarijos baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso principams.

19.

Šio kodekso 466 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendimas, kuriuo pripažįstamas užsienio valstybės teismo paskelbtas apkaltinamasis nuosprendis, turi tokią pačią galią kaip Bulgarijos teismo paskelbtas apkaltinamasis nuosprendis.

20.

2010 m. gruodžio 13 d.Landesgericht Klagenfurt (Klagenfurto apygardos teismas, Austrija) nuosprendžiu Bulgarijos pilietis Trayan Beshkov už nusikalstamu būdu įgyto turto slėpimą 2010 m. lapkričio 14 d. Austrijos teritorijoje buvo nuteistas aštuoniolikos mėnesių laisvės atėmimo bausme, iš jų šešių mėnesių bausmę atliekant faktiškai, o dvylikos mėnesių bausmės vykdymą atidedant trejiems metams.

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad dalis faktinės šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės buvo atlikta nuo 2010 m. gruodžio 13 d. iki 2011 m. gegužės 14 d., atėmus laikotarpį, per kurį T. Beshkov buvo laikomas prevenciškai suimtas. Nuo 2011 m. gegužės 14 d. buvo pradėtas skaičiuoti bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpis.

22.

2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu Sofiyski Rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas, Bulgarija) nuteisė T. Beshkov vienų metų laisvės atėmimo bausme už tai, kad jis 2008 m. lapkričio 19 d. Sofijoje padarė nusikaltimą – nesunkų kūno sužalojimą iš chuliganiškų paskatų, sukėlusį sveikatos sutrikimą.

23.

Kadangi T. Beshkov yra ieškomas Bulgarijos valdžios institucijų, ši bausmė dar neįvykdyta.

24.

2015 m. gegužės 14 d.Sofiyski Rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas) gavo T. Beshkov prašymą, kurį atsiuntė jo ad litem įgaliotas gynėjas ir kuriuo jis prašė taikyti Baudžiamojo kodekso 23 straipsnio 1 dalį ir 25 straipsnio 1 dalį. Taigi jis siekia, kad vykdant 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę jam būtų paskirta viena subendrinta laisvės atėmimo bausmė, prilygstanti griežčiausiai iš Austrijos ir Bulgarijos teismų paskirtų bausmių.

25.

Kadangi vieną iš šių bausmių paskyrė užsienio valstybės teismas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar jis turi prieš tai pripažinti Austrijos teismo nuosprendį, o gal pagal Pamatinį sprendimą 2008/675 jis gali ar net turi patenkinti T. Beshkov prašymą.

26.

Abejodamas dėl to, kaip aiškinti Sąjungos teisę, Sofiyski Rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27.

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas formaliai to nenurodo savo klausimuose Teisingumo Teismui, jis klausia, ar Landesgericht Klagenfurt (Klagenfurto apygardos teismas) priimtas nuosprendis turi būti prieš tai pripažintas kaip užsienio teismo sprendimas laikantis Baudžiamojo proceso kodekso 463 straipsnyje numatytos specialios procedūros.

28.

Kadangi šis klausimas yra esminis, įtrauksiu jį į savo argumentavimą tradiciškai performuluodamas prejudicinius klausimus.

29.

Man atrodo, kad yra akivaizdus neigiamas atsakymas.

30.

Iš tiesų, kadangi Austrijos Respublika, kaip ir Bulgarijos Respublika, yra laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės narės, teismų sprendimų judėjimui ir taikymui šioje erdvėje turi būti taikomas tarpusavio pripažinimas, laikantis galiojančiuose teisės aktuose nustatytų taisyklių, kaip jas yra išaiškinęs Teisingumo Teismas. Taigi reikia priminti, kad, remiantis jurisprudencija, pirmą kartą suformuota 2003 m. vasario 11 d. Sprendimu Gözütok ir Brügge ( 3 ), taikant tarpusavio pripažinimą valstybės narės teismas turi įvykdyti kitos valstybės narės teismo sprendimą taip, lyg tai būtų jo paties sprendimas, net jei pagal nacionalinę teisę būtų priimtas kitoks sprendimas.

31.

Kalbant apie Pamatinį sprendimą 2008/675, kurio 2 konstatuojamojoje dalyje nurodomas tarpusavio pripažinimas, reikia konstatuoti, kad toks išankstinis pripažinimas prieštarautų ne tik pačiam pamatinio sprendimo tekstui, kuriame toks formalumas tikrai nenustatomas, bet ir pirmesniame punkte nurodytiems principams.

32.

Atsižvelgiant į tai, reikia sugrįžti prie Teisingumo Teismui šioje byloje pateiktų klausimų, susijusių su viena iš labiau techninių, taigi sudėtingesnių, baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso sričių, t. y. bausmių teise.

33.

Kalbant konkrečiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo keliami klausimai susiję su Pamatinio sprendimo 2008/675, kuriame numatyta, kad valstybės narės nacionaliniai teismai atsižvelgia į kitoje valstybėje narėje priimtus nuosprendžius, įgyvendinimu.

34.

Ši atsižvelgimo pareiga yra viena iš tiesioginių Sąjungos savo piliečiams siūlomos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės egzistavimo pasekmių.

35.

Konkreti šios erdvės išraiška yra tai, kad nacionalinės teisės aktai ir praktika galėtų derėti taip, kad nebūtų nesuderinamumų, kurie sudarytų kliūčių ne tik tarpusavio pripažinimui, bet ir paprastam, kasdieniam teismų bendradarbiavimui. Priešingu atveju būtų sukurtos teritorinės erdvės, kuriose nusikaltėliams būtų užtikrinamas prieglobstis ir jiems nebūtų taikomi prašymai dėl suėmimo ar teisėtai kitose valstybėse narėse paskelbtų bausmių vykdymo, arba susiklostytų tapačios situacijos, tačiau jos būtų vertinamos skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar pažeidimas (-ai) padarytas (-i) viename ar kitame upės krante, ir taip susidarytų viena iš tokių sienų, kurią sukuriant laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę būtent ir siekiama pašalinti ( 4 ).

36.

Iš tiesų jau vien kalbant apie pačią vienos erdvės baudžiamojoje srityje sąvoką būtina atsižvelgti į nusikaltėlių elgesio realumą ir bendras taisykles, kurios yra bendrieji bausmių teisės principai.

37.

Nusikaltėliai juda bendroje erdvėje, lygiai kaip ir sąžiningi piliečiai valstybių narių teritorijoje. Jie gali padaryti atskirų nusikalstamų veikų ar jų daugetą ir valstybėje narėje, ir visoje Sąjungoje. Nacionalinės teisės aktuose pirmosios ir antrosios veikos suprantamos skirtingai. Esant nusikalstamų veikų daugetui paprastai daroma prielaida dėl recidyvo, prielaida dėl nusikaltimų pakartotinumo arba vadinamoji „realiosios nusikaltimų sutapties“ prielaida.

38.

Teisiškai recidyvas yra tada, kai, apkaltinamajam nuosprendžiui įsiteisėjus, juo labiau tapus vykdytinam, nusikaltėlis padaro naują nusikaltimą, identišką ankstesniajam, arba nusikaltimą, kuris kvalifikuojamas kaip toks pagal teisės aktus.

39.

Nusikaltimų pakartotinumas yra panašus dalykas, tačiau yra esminis skirtumas – esant pakartotinumui nusikaltimas ar nusikaltimai, padaryti po pirmojo apkaltinamojo nuosprendžio, neturi pirmesniame punkte nurodyto panašumo.

40.

Realioji nusikaltimų sutaptis yra tada, kai visi nusikaltimai padaryti tada, kai nusikalstamų veikų neskiria joks laikotarpis, per kurį priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis.

41.

Dėl recidyvo padidėja maksimali bausmė, kuri gali būti skiriama už paskesnį nusikaltimą. Be to, gali būti panaikintas anksčiau atidėtas bausmės vykdymas, taip pat asmuo gali prarasti galimybę pasinaudoti tam tikromis lengvatinėmis priemonėmis, kaip antai bausmės vykdymo atidėjimu. Šis griežtumas paaiškinamas tuo, kad, gavęs pirmąjį apkaltinamąjį nuosprendį, nusikaltėlis bent jau įsisąmonino tai, kad bausmė už nusikaltimą yra reali, kad ji gali būti nenaudinga jam, o kadangi nusikaltimas padarytas pirmą kartą, jam gali būti pritaikyta švelnesnė bausmė arba apribojimas, taip suteikiant galimybę pasitaisyti ir nuo šiol rinktis teisėtą kelią. Šiuo požiūriu recidyvas rodo nusikalstamo elgesio įtvirtinimą, nes tas pats nusikaltimas padaromas vėl, todėl pateisina griežtesnį socialinį atsaką į jį.

42.

Pakartotiniai nusikaltimai rodo mažesnį konkretaus nusikalstamo elgesio įtvirtinimo lygį. Taigi dėl jų maksimali bausmė, kuri gali būti skiriama už paskesnius nusikaltimus, nedidinama, tačiau atsiranda pagrindas griežtesnei bausmei, galimai atšaukiant anksčiau atidėtą bausmės vykdymą, be to, gali išnykti galimybė taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ateityje.

43.

Kai yra realioji nusikaltimų sutaptis, situacija skiriasi. Įspėjimo, kuriuo pirmuoju apkaltinamuoju nuosprendžiu siekiama pažadinti nusikaltėlio sąmoningumą, nėra. Todėl nusikaltimų daugeto negalima vertinti taip, kaip apibūdinta pirmiau, ir socialinis atsakas negali būti toks pat.

44.

Vis dėlto teismui tenka nagrinėti keletą nusikaltimų, kai už kiekvieną nusikaltimą teoriškai taikytina atskira bausmė. Konkreti situacija, kuri susiklosto tokiu atveju, gali turėti du aspektus: dėl visų padarytų nusikaltimų pradedamas arba vienas baudžiamasis procesas, arba keli atskiri baudžiamieji procesai; pirmuoju atveju klausimas išsprendžiamas vienu apkaltinamuoju nuosprendžiu; antruoju atveju reikės nustatyti, ar paskirtas skirtingas bausmes reikia sudėti, ar ne, ir tada nustatyti, kaip bausmių taikymo klausimą sprendžiantis teisėjas galėtų ar turėtų suderinti savo nuosprendį su kito teismo priimtais nuosprendžiais.

45.

Tie „kiti“ teismai yra tos pačios valstybės narės teismai arba bent iš dalies – skirtingų valstybių narių. Būtent šį problema nagrinėjama pagrindinėje byloje. Laimei, šią keblią problemą galima išspręsti vadovaujantis bendraisiais bausmių teisės principais.

46.

Iš tiesų paties bausmės vykdymo negalima susiaurinti iki paprasto įkalinimo dienų skaičiaus nustatymo. Be orumo klausimų, susijusių su esminėmis įkalinimo sąlygomis, baudžiamosios sankcijos vykdymas taip pat turi atitikti tą funkciją, kurią turi atlikti bausmė.

47.

Reikėtų priminti, kad bausmės funkcija, nors ji neišreikšta nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, nei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, turi aiškią reikšmę tiek žmonių santykiams visuomenėje, tiek žmogaus gebėjimui pasitaisyti ir reintegruotis.

48.

Iš pradžių bausmė buvo suvokiama primityviai – kaip kerštas, vėliau ji pavirto sankcija, iš pradžių skiriama kaip atpildas, tada – kaip reparacija, o dabar, vadovaujantis šiuolaikine samprata, – kaip priemonė, kuri turi leisti nuteistajam reintegruotis į visuomenę. Nusikalstamų veikų recidyvas iš karto iškėlė jų prevencijos klausimą. Labai greitai paaiškėjo, kad nors nusikaltėlio laisvės apribojamas, kuris sudaro laisvės atėmimo bausmės esmę, daugeliu atvejų ir yra neišvengiamas, užuot užkirtęs kelią recidyvui, jis kaip tik gali jį paskatinti. Taip atsirado reintegracinė bausmės funkcija, kuri jos vykdymo etapu susijusi su pagrindiniu jos individualizavimo principu.

49.

Jeigu, kaip šioje byloje, yra realioji nusikaltimų sutaptis, kalbama būtent apie bausmės individualizavimo principą. Matematinis visų bausmių, paskirtų už veikas, padarytas per laikotarpį, per kurį nebuvo nei jokio įspėjimo, nei atsakomybės prisiėmimo, sudėjimas dažniausiai gali atrodyti neproporcingas, atsižvelgiant į nusikaltėlio asmenį ir veikų padarymo aplinkybes, taigi ir neteisingas. Neteisingas todėl, kad greičiausiai bausmė sukels maištą, taigi recidyvą, o ne pasitaisymą. Todėl čia pasiteisina teismui suteikti įgaliojimai taikant būtiną individualizavimą ir laikantis teisės aktuose nustatytų apribojimų geriausiai suderinti sankcijas, taikomas už per šį nusikaltėlio gyvenimo laikotarpį padarytus nusikaltimus.

50.

Šios sankcijos gali būti labai įvairios, pavyzdžiui, už kai kuriuos nusikaltimus skiriama trumpa, tačiau griežta bausmė, o už kitus – ilgesnė bausmė, tačiau bausmės vykdymas gali būti atidėtas paprastai arba nustatant bandomąjį laikotarpį ir pan., ir tai reiškia, kad teismas turi diskreciją, leidžiančią jam sprendimą, kurį jis priims, pritaikyti atsižvelgiant į veikų sunkumą, jų padarymo aplinkybes ir nusikaltėlio asmenybę, be kita ko, jo amžių.

51.

Be to, kalbant apie atsižvelgimą į kelių valstybių narių teismų priimtus nuosprendžius ir jų suderinimą, taip pat reikia paisyti atitinkamai taikytinuose teisės aktuose numatytų ypatumų, jeigu jais nekvestionuojami Sąjungos teisės vienovės, efektyvumo ir viršenybės klausimai.

52.

Pamatiniame sprendime 2008/675 įtvirtintas būtent šis principas.

53.

Šio pamatinio sprendimo 4 ir 5 konstatuojamosiose dalyse aiškiai nurodyta, kad jeigu nacionalinės teisės aktuose atsižvelgiama tik į nacionalinių teismų priimtų nuosprendžių pasekmes, teismas turi atsisakyti juos taikyti. Šio pamatinio sprendimo 5 konstatuojamojoje dalyje valstybių narių teismai įpareigojami kitose Sąjungos valstybėse narėse priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui priskirti teisines pasekmes, kurios pagal nacionalinę teisę priskiriamos nacionalinių teismų priimtiems nuosprendžiams.

54.

Šis reikalavimas aiškiai susijęs su laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės kūrimu ir tarpusavio pripažinimu, pagal kurį reikalaujama ne tik atsižvelgti į užsienyje priimtą sprendimą, bet ir jo paisyti.

55.

Todėl, atsižvelgdamas į šį ankstesnį užsienyje priimtą sprendimą, vėliau jį nagrinėjantis teismas negali jo vienaip ar kitaip pakeisti. Žinoma, tai reiškia, kad, norėdamas taikyti savo paties sprendimą, paskutinės instancijos teismas negali nei padidinti, nei sumažinti anksčiau paskirtos bausmės, nei atšaukti bausmės vykdymo atidėjimo, kuris galėjo būti paskirtas. Šis principas įtvirtintas Pamatinio sprendimo 2008/675 3 straipsnio 3 dalyje.

56.

Reikia, kad bylą kaip paskutinė instancija nagrinėjantis teismas nuspręstų, jog šis sprendimas sukelia tokias pasekmes, kokias sukelia anksčiau priimtas nacionalinis sprendimas.

57.

Atsižvelgiant į tai, reikia konkrečiau išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltus klausimus.

58.

Šiuo klausimu man atrodo, kad atsakyti į pirmąjį ir antrąjį klausimus nesunku.

59.

Dėl pirmojo klausimo manau, kad pradėta procedūra neginčijamai yra baudžiamojo pobūdžio, ir taip yra dėl joje nagrinėjamo klausimo, t. y. bausmės vykdymo. Procedūra gali būti baudžiamoji net ir nevykdant naujo baudžiamojo persekiojimo. Šiuo atveju kalbama apie bausmės vykdymą, procedūrą, kuriai vykstant taikomos baudžiamosios teisės technikos ir principai, ir apie konkretų jos tikslą, prisidedantį prie jos autonomijos. Be to, jeigu teisės aktų leidėjas būtų norėjęs Pamatinį sprendimą 2008/675 taikyti tik baudžiamajam persekiojimui, jis tikrai tai būtų išreiškęs būtent šia tikslia sąvoka „persekiojimas“, o ne bendra sąvoka „byla“.

60.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad sąvoka „baudžiamoji byla“ apibrėžta Pamatinio sprendimo 2009/315/TVR ( 5 ) 2 straipsnio b punkte kaip „ikiteisminis tyrimas, pats teisminis nagrinėjimas ir apkaltinamojo nuosprendžio vykdymas“. Šis pamatinis sprendimas ir Pamatinis sprendimas 2008/675 glaudžiai susiję tarpusavyje, nes pirmuoju siekiama palengvinti valstybių narių tarpusavio keitimąsi informacija apie valstybėje narėje nuteisto asmens teistumą, o antrasis leidžia atsižvelgti į apkaltinamąjį (-uosius) nuosprendį (-ius), apie kurį (-iuos) sužinota šiuo būdu. Be to, pažymėtina, kad Pamatinio sprendimo 2008/675 tekste keletą kartų nurodytas bausmės vykdymas, ir, man atrodo, toliau šiuo klausimu nėra reikalo diskutuoti ( 6 ).

61.

Kalbant apie antrąjį klausimą, pažymėtina, kadangi minėtas pamatinis sprendimas susijęs su bausmės vykdymu ir individualizavimu, akivaizdu, kad pastarasis principas įtvirtintas tiek dėl visuomenės, tiek dėl nuteistojo interesų, ir to pakanka, kad jis galėtų remtis nacionalinėmis taisyklėmis, kuriose numatyta, kad reikia atsižvelgti į kitoje valstybėje narėje paskelbtą ankstesnį apkaltinamąjį nuosprendį. Jeigu bausme siekiama jau minėtos reintegracijos funkcijos, akivaizdu, kad iškyla du interesai – nusikaltimą padariusio asmens interesas sugrįžti į doros kelią ir visuomenės interesas, kad būtų vienu nusikaltėliu mažiau.

62.

Be to, šios teisės pripažinimas šiam asmeniui yra ne kas kita kaip teisės kreiptis į teismą principo taikymas, juo labiau kad, priimdamas nuosprendį, teismas gali geriausiai individualizuoti bausmę.

63.

Kaip patikslina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Bulgarijos nacionalinės teisės akte taip pat aiškiai numatyta nuteistojo teisė pradėti procesą teismuose, kad jam būtų paskirta bendra bausmė, atitinkanti griežčiausią iš paskirtų bausmių, jeigu visus apkaltinamuosius nuosprendžius paskelbė nacionaliniai teismai. Jeigu ši teisė nebūtų suteikta nuteistajam, kuriam bausmę paskyrė kitos valstybės narės teismas, Pamatinis sprendimas 2008/675 taptų visiškai neveiksmingas, nes iniciatyvą turėtų tik prokuratūra, kuri nebūtinai žinos apie užsienyje anksčiau priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius (o taip, beje, yra šioje byloje), todėl dėl jos neveikimo nuteistasis prarastų bet kokią galimybę, kad jam bus paskirta bendra bausmė. Be to, taip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje būtų diskriminuojami asmenys, kurių padėtis panaši.

64.

Šiuo atžvilgiu išimtiniai generalinės prokuratūros įgaliojimai kyla iš nacionalinės teisės, nes užsienio valstybės apkaltinamasis nuosprendis pirma turi būti pripažintas. Kaip jau minėjau šioje išvadoje, pagal tarpusavio pripažinimo principą kitoje valstybėje narėje anksčiau paskelbtą apkaltinamąjį nuosprendį privaloma pripažinti netaikant jokių kitų formalumų, be kita ko, prieš tai nepradedant pripažinimo procedūros, kaip siūlo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

65.

Galiausiai manau, kad taip būtų pažeistas lygiavertiškumo principas, kuriuo taip pat grindžiama Pamatinio sprendimo 2008/675 filosofija. Todėl šiomis aplinkybėmis manau, kad nacionalinė nuostata, kuria nustatomas toks skirtingas požiūris, paprasčiausiai neturi būti taikoma.

66.

Trečiasis klausimas kelia daugiau keblumų. Kaip galima išspręsti tokią situaciją, kuri susiklostė pagrindinėje byloje? Primenu, kad iš esmės nekalbama nei apie recidyvą, nei apie vieną baudžiamąjį persekiojimą.

67.

Pirma, dėl pirmiau šioje išvadoje nurodytų priežasčių ir bendrųjų principų vien matematinis sumavimas negali būti laikomas priimtinu sprendimu. Paties Pamatinio sprendimo 2008/675 9 konstatuojamojoje dalyje antrą bylą nagrinėjančiam teismui pripažįstama laisvė netaikyti neproporcingos sankcijos, automatiškai atsižvelgiant į ankstesnį nuosprendį, jeigu bausmės tikslą galima pasiekti švelnesne bausme.

68.

Antra, teismas gali sudėti paskelbtas bausmes, neviršydamas maksimalios bausmės, paskirtos už sunkiausią iš padarytų nusikaltimų.

69.

Trečia, jam gali atrodyti, kad pirmiau paskelbta bausmė yra pakankama, ir jis gali paskelbti tokio pat pobūdžio ir dydžio bausmę, patikslindamas, kad ji sutampa su anksčiau paskelbtąja. Jei ši bausmė paskirta, bet dar neįvykdyta, antrąją bylą nagrinėjantis teisėjas turės užmegzti dialogą su savo kolega užsienyje, siekdamas įsitikinti, kad užsienio teismas įvykdė anksčiau paskelbtą nuosprendį, arba paprašyti patikėti jam šios bausmės vykdymą, tačiau šis sprendimas turi būti priimtas laikantis taisyklių, įtvirtintų Pamatiniame sprendime 2008/909/TVR ( 7 ).

70.

Tokiu atveju bus paisoma viso užsienyje priimto nuosprendžio, o kartu gerbiamas ir jį paskelbusio teismo suverenitetas.

71.

Be šių klasikinių, Sąjungoje plačiai paplitusių atvejų, yra ir kitų, kuriuos lemia konkrečios nuostatos, būdingos tam tikriems nacionalinės teisės aktams.

72.

Atsižvelgiant į tai, ką nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, kad taip yra Bulgarijos teisėje.

73.

Šiuo klausimu galima tik apgailestauti, kad nei Bulgarijos vyriausybė, nei kuri nors kita vyriausybė nemanė, kad reikėtų dalyvauti teismo posėdyje, todėl Teisingumo Teismui teko atšaukti posėdį, kuris vis dėlto iš pradžių buvo numatytas. Todėl savo argumentus pateikiu neturėdamas galimybės išsiaiškinti svarbių detalių ar išgirsti valstybių narių, kurių teismai kasdien susiduria su šio pobūdžio problemomis.

74.

Iš tiesų manau, kad pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašytą situaciją nacionalinės teisės aktams būdingos šios ypatybės:

75.

Manau, kad tai sukelia tokias pasekmes: jeigu siekiant įvykdyti Bulgarijoje skirtą bausmę būtų atsižvelgta į Austrijoje paskirtą apkaltinamąjį nuosprendį, pirmiau aprašytomis aplinkybėmis būtų pakeistas Austrijoje paskirtos bausmės vykdymo būdas, nes, nustatydamas bendrą bausmę, Bulgarijos teismas turėtų ją pakeisti realia ( 8 ).

76.

Tačiau Pamatinis sprendimas 2008/675 būtent draudžia keisti užsienio teismo nuosprendį, nes į jį reikia tiesiog atsižvelgti, kaip tai patikslinta šio pamatinio sprendimo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintoje taisyklėje, kurioje paaiškinta, kad atsižvelgiant į užsienyje anksčiau priimtą apkaltinamąjį nuosprendį jis negali būti iš naujo peržiūrimas, o taip būtų, jeigu būtų taikomos Bulgarijos nacionalinės teisės aktų nuostatos.

77.

Tai konstatavus, reikėtų nuspręsti, kad nacionalinis Bulgarijos teismas negali sujungti bausmių pagal savo vidaus teisėje nustatytas taisykles. Iš tiesų minėtam pamatiniam sprendimui taikomas lygiavertiškumo principas ( 9 ). Pagal šį principą nacionalinis teismas, nagrinėjantis naują baudžiamąją bylą, turi atsižvelgti į kitos valstybės narės anksčiau paskelbtus apkaltinamuosius nuosprendžius, tik jeigu į juos atsižvelgti įmanoma esant išimtinai vidaus situacijai.

78.

Taigi darau išvadą, kad Bulgarijos teismas neprivalo atsižvelgti į Landesgericht Klagenfurt (Klagenfurto apygardos teismas) paskelbtą apkaltinamąjį nuosprendį.

79.

Taigi šiuo atveju manau, kad nėra galimas joks sujungimas, nes šis klausimas kyla tik esant dviem apkaltinamiesiems nuosprendžiams, iš kurių į vieną negalima atsižvelgti.

80.

Iš to konkrečiai išplaukia, kad T. Beshkov iš tikrųjų turėtų būti paskirta Bulgarijoje paskelbta dvylikos mėnesių reali laisvės atėmimo bausmė, prie jos pridedant Austrijoje jau atliktą šešių mėnesių bausmę. Ši situacija Bulgarijos teismui galėtų pasirodyti pernelyg griežta.

81.

Todėl, atsižvelgdamas į mano pirmiau nurodytą bausmės funkciją, nacionalinis teismas galėtų pasinaudoti jam Pamatiniu sprendimu 2008/675 suteikiama galimybe užtikrinti bausmės individualizavimo principo taikymą taikant mechanizmą, susijusį su proporcingumo principu.

82.

Iš tiesų pagal šio pamatinio sprendimo 3 straipsnio 5 dalį, kurią reikia aiškinti atsižvelgiant į jo 8 ir 9 konstatuojamąsias dalis, jeigu, negalėdamas taikyti savo taisyklių (o taip yra šioje byloje), nacionalinis teismas būtų priverstas priimti per griežtą sprendimą (atrodo, kad pagal pateiktą klausimą taip ir yra), jis galėtų paskelbti švelnesnę bausmę, jeigu manytų, kad tai leidžia nusikaltimo padarymo aplinkybės, ir jeigu užtikrinama, kad bausmės tikslas bus pasiektas.

83.

Pirmiau apibūdinti atvejai ir konkretūs sprendimai tėra tik mano samprotavimų rezultatas, nes bet kuriuo atveju tik nacionalinis teismas turi nustatyti Bulgarijoje paskirtos bausmės vykdymo taisykles, remdamasis savo vidaus teise ir atsižvelgdamas į Pamatiniame sprendime 2008/675 numatytas taisykles.

84.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, Teisingumo Teismui siūlau į Sofiyski rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas, Bulgarija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: