1

Savo apeliaciniu skundu FSL Holdings NV, Firma Léon Van Parys NV ir Pacific Fruit Company Italy SpA prašo panaikinti 2015 m. birželio 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą FSL ir kt. / Komisija (T‑655/11, toliau – skundžiamas sprendimas, EU:T:2015:383), kuriuo minėtas teismas tik iš dalies panaikino 2011 m. spalio 12 d. Komisijos sprendimą C(2011) 7273 final dėl procedūros pagal [SESV] 101 straipsnį (byla COMP/39482 – Egzotiški vaisiai (bananai)) (toliau – ginčijamas sprendimas).

2

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 12 straipsnyje nustatyta:

„1.   Komisija ir valstybių narių konkurencijos institucijos turi teisę [SESV 101 ir 102] straipsnių taikymo tikslu teikti viena kitai ir naudoti kaip įrodymą bet kurį faktais patvirtintą ar teisės dalyką, įskaitant konfidencialią informaciją.

2.   Apsikeista informacija galima naudotis kaip įrodymu tik siekiant taikyti [SESV 101 ar 102] straipsnį ir tik dėl dalyko, kuriam ją surinko informaciją perduodančioji institucija. Tačiau kai nagrinėjant tą pačią bylą lygiagrečiai Bendrijos konkurencijos teisei taikomi nacionaliniai konkurencijos įstatymai, ir šio taikymo rezultatas nesiskiria, pagal šį straipsnį apsikeista informacija galima naudotis ir taikant nacionalinius konkurencijos įstatymus.

<…>“

3

Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje nurodyta:

„Nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.“

4

Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje nustatyta:

„Teisingumo Teismas turi neribotą jurisdikciją peržiūrėti sprendimus, kuriais Komisija yra nustačiusi vienkartinę ar periodinę baudą. Jis gali panaikinti, sumažinti arba padidinti skirtą vienkartinę ar periodinę baudą.“

5

Komisijos pranešime apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155; toliau – 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo) apibrėžiamos sąlygos, kurioms esant įmonėms, bendradarbiaujančioms su Komisija šiai atliekant tyrimą dėl kartelio, gali būti neskiriama arba sumažinama bauda, kuri kitaip joms būtų paskirta. Šio pranešimo 11 punkto a papunktyje šiuo klausimu pažymima, kad įmonė be išlygų, be pertrūkio ir operatyviai turi bendradarbiauti su Komisija per administracinę procedūrą ir suteikti jai visus turimus įrodymus arba įrodymus, kuriuos gali gauti, dėl įtariamo pažeidimo.

6

Apeliantės FSL Holdings NV ir Firma Léon Van Parys NV (dvi pagal Belgijos teisę įsteigtos bendrovės) ir Pacific Fruit Company Italy SpA (pagal Italijos teisę įsteigta bendrovė) importuoja ir prekiauja prekių ženklu „Bonita“ žymimais bananais Europoje.

7

2005 m. balandžio 8 d.Chiquita Brands International Inc. (toliau – Chiquita) pateikė prašymą atleisti nuo baudos pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo dėl į Europą importuotų bananų, ananasų ir kitų šviežių vaisių platinimo, prekybos ir pardavimo veiklos. Šis prašymas buvo užregistruotas bylos numeriu COMP/39188 – Bananai (toliau – Šiaurės Europos byla) Šis atleidimas nuo baudos jai buvo suteiktas 2005 m. gegužės 3 d.

8

2007 m. liepos 26 d. Komisija iš Guardia di Finanzia (Finansų policija, Italija) gavo dokumentus, kurie, atliekant nacionalinį mokestinį patikrinimą, rasti per kratas Pacific Fruit Company Italy darbuotojo namuose ir darbo vietoje.

9

2007 m. lapkričio 26 d. Komisija informavo Chiquita, kad jos pareigūnai 2007 m. lapkričio 28 d. atliks patikrinimus šios įmonės patalpose. Taip pat Chiquita buvo informuota, kad bus atliekamas naujas tyrimas dėl veiklos Graikijoje, Italijoje ir Portugalijoje (toliau – Pietų Europos byla). Jai buvo priminta, kad jai suteiktas sąlyginis atleidimas nuo baudų visoje Europos Sąjungoje, todėl ji privalo bendradarbiauti.

10

2007 m. lapkričio 28–30 d. Komisija atliko patikrinimus bananų importuotojų patalpose Ispanijoje ir Italijoje. Per patikrinimus Romoje (Italija) Pacific Fruit Company Italy patalpose Komisija rado du puslapius užrašų, kuriuos jai jau buvo pateikusi Guardia di Finanzia.

11

Chiquita buvo paprašyta nurodyti, kokios jos žodinių parodymų Šiaurės Europos byloje dalys, kaip ji mano, yra susijusios ir su šia Pietų Europos byla.

12

2008 m. spalio 15 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2008) 5955 final dėl procedūros pagal [SESV 101] straipsnį (byla COMP/39188 – Bananai), jame konstatavo, kad keli Šiaurės Europos dideli bananų importuotojai, be kita ko, Chiquita, pažeidė EB 81 straipsnį, derindamos veiksmus ir vienodindamos referencines bananų kainas, kiekvieną savaitę nustatomas įvairiose valstybėse narėse nuo 2000 m. iki 2002 m. FSL Holdings ir Firma Léon Van Parys nebuvo šio sprendimo adresatės.

13

2009 m. gruodžio 10 d. Komisija Pietų Europos byloje priėmė pranešimą apie kaltinimus, skirtą, be kita ko, Chiquita ir apeliantėms. Susipažinusios su byla visos šio pranešimo adresatės pateikė Komisijai savo pastabas ir dalyvavo 2010 m. birželio 18 d. surengtoje apklausoje.

14

2011 m. spalio 12 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, jame konstatavo, kad Chiquita ir apeliantės pažeidė SESV 101 straipsnį, dalyvaudamos kartelyje dėl bananų importo, prekybos ir pardavimo Graikijoje, Italijoje ir Portugalijoje nuo 2004 m. liepos 28 d. iki 2005 m. balandžio 8 d., kai šios įmonės koordinavo kainų strategiją minėtose trijose valstybėse, ir skyrė joms baudas, apskaičiuotas taikant Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gaires (OL C 210, 2006, p. 2, toliau – 2006 m. gairės) ir 2002 m pranešimą dėl bendradarbiavimo.

15

Komisija pirmiausia nustatė skirtinos baudos bazinį dydį:

16

Paskui Komisija konstatavo, kad Pietų Europos byloje nėra ypatingų Šiaurės Europos bylos aplinkybių, dėl kurių ji bazinį baudos dydį sumažino 60 %, kad būtų atsižvelgta į konkrečią bananų sektoriaus reglamentavimo tvarką ir tai, kad pastarojoje byloje buvo koordinuojamos referencinės kainos.

17

Galiausiai Komisija nusprendė visoms aptariamoms įmonėms bazinį baudos dydį sumažinti 20 %.

18

Po šio koregavimo buvo nustatyti tokie baziniai skirtinų baudų dydžiai:

19

Vis dėlto Chiquita buvo atleista nuo baudos pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo. Kadangi apeliantėms bazinis baudos dydis nebuvo daugiau koreguojamas, joms bendrai ir solidariai skirta 8919000 EUR galutinė bauda.

20

Ieškiniu, Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu 2011 m. gruodžio 22 d., apeliantės prašė panaikinti ginčijamą sprendimą.

21

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas tik iš dalies patenkino jų reikalavimus.

22

Konstatavęs, kad pažeidimas buvo laikinai nutrauktas nuo 2004 m. rugpjūčio 12 d. iki 2005 m. sausio 19 d., Bendrasis Teismas panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, kiek jis susijęs su šiuo pažeidimo laikotarpiu ir su FSL Holdings, Firma Léon Van Parys ir Pacific Fruit Company Italy, ir ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nustatytą naudą sumažino nuo 8919000 EUR iki 6689000 EUR.

23

Savo apeliaciniu skundu apeliantės Teisingumo Teismo prašo:

24

Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

25

Grįsdamos savo apeliacinį skundą apeliantės remiasi keturiais pagrindais.

26

Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su esminių procedūrinių reikalavimų ir teisės į gynybą pažeidimu, nes Bendrasis Teismas Guardia di Finanzia Komisijai pateiktų įrodymų panaudojimą nepripažino neteisėtu.

27

Jos šiuo klausimu tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 80 punkte tik priminė, kad minėtų įrodymų pateikimo Komisijai teisėtumas išplaukia tik iš Italijos teisinės sistemos, nors šis dokumentų pateikimas turi atitikti ir Sąjungos teisę.

28

Jos tvirtina, jog Komisija, be kita ko, turi siekti, kad dėl tokių įrodymų pateikimų nebūtų nepataisomai pažeista teisę į gynybą, o tai reiškia, kad ji turi išsiaiškinti, ar pateikti dokumentai tikrai naudojami tik tam vieninteliam tikslui, dėl kurio juos surinko nacionalinės valdžios institucija, kaip numatyta Reglamento Nr. 1/2003 12 straipsnio 2 dalyje, vykstant konkurenciją prižiūrinčių institucijų bendradarbiavimui.

29

Apeliantės taip pat tvirtina, kad Komisija pažeidė teisę į gynybą, nes apie iš nacionalinės valdžios institucijos gautus nagrinėjamus dokumentus jas informavo tik praėjus beveik dvejiem metams po jų gavimo.

30

Apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, skundžiamo sprendimo 67 ir 68 punkte nuspręsdamas, kad klausimas, ar du užrašų puslapiai Italijos valdžios institucijų buvo pateikti neteisėtai, neturėjo reikšmės jų panaudojimo teisėtumui, nes šiuos dokumentus Komisija taip pat rado per 2007 m. liepos mėn. patikrinimą. Iš tikrųjų jos tvirtina, kad, atvirkščiai, nei nurodyta skundžiamo sprendimo 68 punkte, jos ginčijo Komisijos atliktų patikrinimų teisėtumą. Jos taip pat remiasi 2015 m. birželio 18 d. Sprendimu Deutsche Bahn ir kt. / Komisija (C‑583/13 P, EU:C:2015:404), tvirtindamos, kad, atsižvelgiant į dokumentų, kuriais remdamasi Komisija atliko patikrinimą, pateikimo neteisėtumą, per šį patikrinimą rasti dokumentai negalėjo būti panaudoti kaip įrodymai.

31

Komisija mano, kad pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

32

Dėl grindžiant pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą išdėstyto pirmo aspekto pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo 45 ir 80 punktuose Bendrasis Teismas pagrįstai nurodė, jog, pirma, prokuroro ar konkurencijos srityje kompetentingų institucijų pagal nacionalinę baudžiamąją teisę gautos informacijos perdavimo Komisijai teisėtumas yra nacionalinės teisės klausimas, ir, antra, Sąjungos teismas neturi kompetencijos tikrinti nacionalinės institucijos priimto akto teisėtumo nacionalinės teisės atžvilgiu (2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Dalmine / Komisija, C‑407/04 P, EU:C:2007:53, 62 punktas).

33

Neatsižvelgiant į tai, ar pripažindamas, kad nagrinėjamus dokumentus Komisija gavo teisėtai, Bendrasis Teismas galėjo skundžiamo sprendimo 80 punkte tik konstatuoti, kad jų perdavimas nacionalinio teismo nebuvo pripažintas neteisėtu, reikia pažymėti, kad šių dokumentų pateikimo sąlygas Bendrasis Teismas ne tik išnagrinėjo skundžiamo sprendimo 82–89 punktuose, bet ir jo 71–79 punktuose teisingai kaip nepagrįstą atmetė apeliančių argumentą, kad atsižvelgiant į tai, kas numatyta Reglamento Nr. 1/2003 12 straipsnyje dėl keitimosi informacija tarp konkurenciją prižiūrinčių institucijų, Guardia di Finanzia Komisijai perduoti dokumentai gali būti jos naudojami kaip įrodymai tik tuo tikslu, dėl kurio jie buvo tos nacionalinės institucijos surinkti.

34

Kaip išvados 45 punkte nurodė generalinė advokatė, Reglamento Nr. 1/2003 12 straipsnio konkretus tikslas yra supaprastinti ir paskatinti bendradarbiavimą Europos konkurencijos institucijų tinkle, palengvinant keitimąsi informacija. Jo 1 dalyje numatyta, kad taikydamos SESV 101 ir 102 straipsnius Komisija ir valstybių narių konkurenciją prižiūrinčios institucijos turi teisę teikti viena kitai ir naudoti kaip įrodymą bet kurią faktinę ar teisinę aplinkybę, įskaitant konfidencialią informaciją, o 2 dalyje nurodomos šios informacijos panaudojimo sąlygos.

35

Taigi iš šių nuostatų negalima daryti išvados, kad jos aiškiai nustato bendrą taisyklę, kuri draudžia Komisijai naudoti jai kitų, nei valstybių narių konkurenciją prižiūrinčių nacionalinės valdžios institucijų perduotą informaciją vien dėl to, kad ši informacija buvo gauta kitais tikslais.

36

Taip pat reikia pažymėti, kad, kaip skundžiamo sprendimo 79 punkte nurodo Bendrasis Teismas, tokia taisyklė neproporcingai apsunkintų Komisijos vaidmenį prižiūrint tinkamą Sąjungos konkurencijos teisės taikymą.

37

Vadinasi, Bendrasis Teismas tinkamai atsakė į apeliančių prieštaravimus dėl Guardia di Finanzia pateiktų dokumentų panaudojimo teisėtumo.

38

Dėl apeliančių argumento, kad šių dokumentų panaudojimas kitais tikslais nei tie kuriais buvo surinkti, gali nepataisomai pažeisti teisę į gynybą, reikia priminti, kad Sąjungos teisėje vyrauja laisvo įrodymų vertinimo principas, o vienintelis svarbus kriterijus pateiktiems įrodymams vertinti yra jų patikimumas (žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Dalmine / Komisija, C‑407/04 P, EU:C:2007:53, 63 punktą).

39

Apeliantės taip pat priekaištauja Bendrajam Teismui, jog šis nekonstatavo, kad Komisija pažeidė jų teisę į gynybą, nes minėta institucija laukė beveik dvejus metus prieš pranešdama, kad turi šiuos dokumentus.

40

Šiuo klausimu reikia priminti, kad teisės į gynybą užtikrinimas reikalauja, kad atitinkamai įmonei per administracinę procedūrą būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumo ir reikšmingumo, taip pat dėl dokumentų, kuriais Komisija grindžia savo teiginį, kad buvo padarytas pažeidimas (žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Dalmine / Komisija, C‑407/04 P, EU:C:2007:53, 44 punktą ir jame nurodytą teismų jurisprudenciją).

41

Taigi vykstant SESV 101 straipsnio taikymo procedūrai svarbu atskirti du etapus: etapą prieš pranešimą apie kaltinimus ir etapą po jo (be kita ko, žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Prym ir Prym Consumer / Komisija, C‑534/07 P, EU:C:2009:505, 27 punktą).

42

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Komisija iki pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo neprivalo informuoti atitinkamos įmonės apie turimus įrodymus, nes, pirma, pranešimo apie kaltinimus išsiuntimas ir, antra, galimybė susipažinti su bylos medžiaga, leidžiančia šio pranešimo adresatui susipažinti su įrodymais Komisijos byloje, užtikrina teisę į gynybą, ir kad atitinkama įmonė gali visiškai pasinaudoti teise į gynybą po minėto pranešimo išsiuntimo (be kita ko, žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Dalmine / Komisija, C‑407/04 P, EU:C:2007:53, 58 ir 59 punktus).

43

Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat yra nurodęs, kad Komisija turi užtikrinti, kad teisė į gynybą nebūtų pažeista ir tyrimo procedūros etape iki pranešimo apie kaltinimus (be kita ko, žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 63 punktą).

44

Atmesdamas argumentus, kad Komisija turėjo tam tikrus dokumentus gerokai prieš pranešimą apie kaltinimus Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 98 punkte aiškiai nurodė, kad ji šiame pranešime rėmėsi Italijos valdžios institucijų pateiktais dokumentais ir kad šiuos dokumentus Komisija apeliantėms perdavė kelis mėnesius prieš minėtą pranešimą.

45

Be to, skundžiamo sprendimo 99 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad apeliantės nenurodė priežasčių, kaip nežinojimas apie minėtus dokumentus tyrimo etape galėjo paveikti jų gynybos galimybes vėlesniame po pranešimo apie kaltinimus ėjusiame etape (pagal analogiją žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Dalmine / Komisija, C‑407/04 P, EU:C:2007:53, 61 punktą).

46

Taip jis pagrįstai atmetė šią apeliančių argumentų dalį.

47

Galiausiai dėl tvirtinimo, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, reikia priminti, kad iškraipymas konstatuotinas tik tuomet, kai, nesant naujų įrodymų, turimų įrodymų vertinimas akivaizdžiai klaidingas (be kita ko, žr. 2010 m. birželio 17 d. Sprendimo Lafarge / Komisija, C‑413/08 P, EU:C:2010:346, 17 punktą).

48

Kaip išvados 65 punkte nurodė generalinė advokatė, apeliantas turi nurodyti, kokie tiksliai įrodymai buvo iškraipyti, ir įrodyti padarytas vertinimo klaidas (be kita ko, žr. 2010 m. birželio 17 d. Sprendimo Lafarge / Komisija, C‑413/08 P, EU:C:2010:346, 16 punktą).

49

Vis dėlto apeliantės ginčija ne Bendrojo Teismo atliktą nagrinėjamų dokumentų vertinimą, bet jų priimtinumą, jei Guardia di Finanzia atliktas jų pateikimas būtų pripažintas neteisėtu, tačiau tai, bet kuriuo atveju nebuvo įrodyta.

50

Remiantis išdėstytais argumentais, turi būti atmestas visas pirmasis apeliacinio skundo pagrindas.

51

Savo antrajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nekonstatavęs, jog Komisija pažeidė 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, nes atleido nuo baudos Chiquita, ir nenusprendęs, kad vykstant administracinei procedūrai šios įmonės Komisijai perduota informacija, dėl kurios buvo suteiktas minėtas atleidimas nuo baudos, turėjo būti pašalinta iš bylos.

52

Jos tvirtina, kad, kalbant apie Pietų Europos bylą, ši įmonė per visą procedūrą nebendradarbiavo be išlygų, be pertrūkio ir operatyviai, kaip reikalaujama pagal šio pranešimo 11 punkto a papunktį.

53

Be to, tam tikra Komisijos gauta informacija yra konfidenciali, todėl negalėjo būti naudojama kaip įrodymai, nes apeliantės negalėjo su ja susipažinti.

54

Apeliantės pažymi, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su teisės klausimu dėl to, kaip Komisija laikosi pačios nustatytų taisyklių, ir kad tai nėra naujas pagrindas atsižvelgiant konkrečiai į jų ieškinio 42 punktą ir jų dubliko 21 punktą.

55

Komisija tvirtina, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas, nes susijęs su faktinių aplinkybių, dėl kurių apeliaciniame skunde netvirtinama, kad jos buvo iškraipytos, vertinimu, taip pat yra naujas ir bet kuriuo atveju nereikšmingas, nes net jei atleidimas nuo baudos Chiquita nebūtų suteiktas, informacija, kurią ji pateikė, neturėtų būti pašalinta iš bylos.

56

Subsidiariai Komisija tvirtina, kad Chiquita prašymas atleisti nuo baudos neapsiribojo tik Šiaurės Europos byla ir apėmė aplinkybes, susiklosčiusias Europos ekonominėje erdvėje. Ji mano, kad ši įmonė laiku pateikė įrodymus, susijusius ir su neteisėtu elgesiu Pietų Europos byloje.

57

Komisija priduria, kad argumentas, jog norėdama įrodyti kartelį ji negali remtis konfidencialia informacija, yra ne tik nepriimtinas, nes nesusijęs su antruoju apeliacinio skundo pagrindu, bet ir bet kuriuo atveju nepagrįstas, nes apeliantės per administracinę procedūrą Komisijos patalpose galėjo susipažinti su aptariama informacija.

58

Neatsižvelgiant net į klausimą, ar antrasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti pripažintas nauju pagrindu arba ar 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 11 punkto a papunkčio pažeidimas gali turėti įtakos Chiquita Komisijai pateiktos informacijos panaudojimo teisėtumui, klausimas, ar įmonė bendradarbiavo be išlygų, be pertrūkio ir operatyviai, kaip tai suprantama pagal minėtą punktą, bet kuriuo atveju yra fakto klausimas, o Bendrojo Teismo pateiktas jo vertinimas nepriklauso Teisingumo Teismo atliekamos kontrolės sričiai nagrinėjant apeliacinį skundą, nebent Bendrojo Teismo išvados būtų iš esmės klaidingos ar iškraipytos, ir tai aiškiai būtų matyti iš bylos medžiagos, tačiau šioje byloje taip nebuvo teigiama.

59

Dėl apeliančių argumento, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nekonstatavęs, jog tam tikrų Chiquita šiuo klausimu pateiktų parodymų Komisija negalėjo panaudoti dėl jų konfidencialumo, reikia pažymėti, jog iš tikrųjų tai yra naujas, be kita ko, nepakankamai pagrįstas pagrindas.

60

Taigi antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

61

Savo trečiajame subsidiariai nurodytame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė veiksmingos teisminės apsaugos principą, užtikrinamą pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos, pasirašytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje, 6 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos 47 straipsnį, nes neatliko baudos ribotos teisminės kontrolės ir nepasinaudojo neribota jurisdikcija, jam suteikta pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį. Todėl Bendrasis Teismas taip pat klaidingai apskaičiavo baudą.

62

Darydamos nuorodą į 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens (C‑441/11 P, EU:C:2012:778) 80 punktą jos priduria, kad Teisingumo Teismas, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, turi pats įvertinti bylos aplinkybes ir nagrinėjamo pažeidimo pobūdį, kad nustatytų baudos dydį.

63

Jos tvirtina, kad Sąjungos teismas turi atlikti teisėtumo kontrolę, remdamasis apeliančių pateikta informacija apeliacinio skundo pagrindams pagrįsti, ir pažymi, kad atlikdamas šią kontrolę jis negali remtis Komisijos turima diskrecija šioje srityje. Konkrečiai šiuo klausimu jos remiasi 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimu KME Germany ir kt. / Komisija (C‑389/10 P, EU:C:2011:816, 129 punktas).

64

Vis dėlto, kalbant apie pažeidimo sunkumo vertinimą, skundžiamo sprendimo 525 punkte Bendrasis Teismas tik pacitavo 2006 m. gaires, kad konstatuotų, jog Komisija, vertindama pardavimo vertės dalį, į kurią bus atsižvelgiama tokių pažeidimų atveju, pagrįstai taikė 15 % koeficientą.

65

Jis lygiai taip pat pasielgė ir atmesdamas jų argumentus dėl būtinybės atsižvelgti į nedidelę bendrai užimamos rinkos dalį ir nedidelę pažeidimo geografinę apimtį.

66

Jos taip pat tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 532 punkte tvirtino, jog nebuvo būtina, kad Komisija atsižvelgtų į faktines ar papildomas aplinkybes, nors ji turėjo įvertinti objektyvius veiksnius, kaip antai antikonkurencinių veiksmų turinį ir trukmę, jų skaičių ir intensyvumą, paveiktos rinkos dydį ir žalą viešajai ekonominei tvarkai, atsakingų įmonių santykinę svarbą ir rinkos dalis, taip pat galimą recidyvą, nepaisant to, kad jos aiškiai tai nurodė, remdamosi 2004 m. sausio 7 d. Sprendimu Aalborg Portland ir kt. / Komisija (C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 91 punktas).

67

Jos panašią kritiką pateikia ir dėl lengvinančių aplinkybių vertinimo, kurį skundžiamo sprendimo 544–554 punktuose pateikė Bendrasis Teismas.

68

Jos taip pat tvirtina, kad jei Bendrasis Teismas būtų tinkamai išnagrinėjęs baudos dydį, būtų turėjęs nuspręsti, kad taikytinas toks pats 60 % sumažinimas, kokį Komisija pritaikė Šiaurės Europos byloje, nes du veiksniai, į kuriuos toje byloje atsižvelgė Komisija, t. y. specialus teisinis reglamentavimas ir pažeidimas dėl tikslo, yra ir nagrinėjamoje byloje.

69

Atsakydamos į Komisijos prieštaravimą dėl priimtinumo jos pažymi, kad Bendrojo Teismo prašė pasinaudoti neribota jurisdikcija.

70

Komisija tvirtina, kad apeliantės neprašė Bendrojo Teismo pasinaudoti neribota jurisdikcija, todėl trečiasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas kaip nepriimtinas, ir kad bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas išnagrinėjo ypatingas bylos aplinkybes, laikydamasis teisminės apsaugos principo reikalavimų.

71

Klausimas, ar Bendrasis Teismas turėjo sumažinti baudą ne mažiau kaip 60 %, kaip tai Komisija padarė Šiaurės Europos byloje, nes tai irgi pažeidimas dėl tikslo, yra fakto klausimas.

72

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad apeliantės Bendrojo Teismo prašė pasinaudoti neribota jurisdikcija ir panaikinti ar sumažinti joms skirtą baudą, kaip tai matyti iš jų ieškinio 142 punkto, ir kad dėl to trečiasis jų apeliacinio skundo pagrindas nėra naujas.

73

Dėl Komisijos skirtos baudos už konkurencijos teisės pažeidimą teisminės kontrolės reikia priminti, kad Sąjungos teismas turi atlikti teisėtumo kontrolę, remdamasis ieškovo nurodytomis aplinkybėmis pateiktiems ieškinio pagrindams pagrįsti. Atlikdamas šią kontrolę teismas negali remtis Komisijos turima diskrecija, nei kiek tai susiję su pasirinktais elementais, į kuriuos atsižvelgta taikant gairėse nurodytus kriterijus, nei kiek tai susiję su šių elementų vertinimu, kad atsisakytų vykdyti išsamią teisinę ir faktinę kontrolę (žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor / Komisija, C‑386/10 P, EU:C:2011:815, 62 punktą).

74

Teisėtumo kontrolę papildo neribota jurisdikcija, kuri Sąjungos teismui buvo suteikta pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį, remiantis SESV 261 straipsniu. Ši jurisdikcija, be paprastos sankcijos teisėtumo kontrolės, teismui suteikia teisę pakeisti Komisijos vertinimą savuoju ir dėl to panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę ar periodinę baudą (be kita ko, žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor / Komisija, C‑386/10 P, EU:C:2011:815, 63 punktą).

75

Siekdamas įvykdyti veiksmingos teisminės gynybos principo reikalavimus ir atsižvelgdamas į tai, jog Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad baudos dydis turi būti nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę, Bendrasis Teismas, įgyvendindamas SESV 261 ir 263 straipsniuose numatytus įgaliojimus, turi išnagrinėti visus su teisės ir fakto klausimais susijusius kaltinimus, kuriais siekiama parodyti, kad baudos dydis neatitinka pažeidimo sunkumo ir trukmės (be kita ko, žr. 2016 m. birželio 9 d. Sprendimo Repsol Lubricantes y Especialidades ir kt. / Komisija, C‑617/13 P, EU:C:2016:416, 86 punktą).

76

Nagrinėjant apeliacinį skundą Teisingumo Teismo vaidmuo yra patikrinti, ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, tam tikru būdu priėmęs sprendimą dėl jam pateikto nagrinėti ieškinio (be kita ko, žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor / Komisija, C‑386/10 P, EU:C:2011:815, 46 punktą).

77

Be to, apeliacinėje byloje priimdamas sprendimą teisės klausimais Teisingumo Teismas negali teisingumo sumetimais savo vertinimu pakeisti Bendrojo Teismo įgyvendinant neribotą jurisdikciją pateikto vertinimo dėl įmonėms už Sąjungos teisės pažeidimą skirtų baudų dydžio (be kita ko, žr. 2016 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Pilkington Group ir kt. / Komisija, C‑101/15 P, EU:C:2016:631, 72 punktą).

78

Tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas manytų, kad sankcijos dydis yra ne tik netinkamas, bet ir toks didelis, kad jį galima laikyti neproporcingu, reikėtų konstatuoti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą dėl to, kad baudos dydis yra netinkamas (be kita ko, žr. 2016 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Pilkington Group ir kt. / Komisija, C‑101/15 P, EU:C:2016:631, 73 punktą).

79

Kaip išvados 85 punkte nurodė generalinė advokatė, nagrinėjamoje byloje negalima kaltinti Bendrojo Teismo šiuo klausimu rėmusis 2006 m. gairėmis, nes apeliančių pirmojoje instancijoje nurodytas pagrindas susijęs, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 501 punkto, su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalies ir 2006 m. gairių pažeidimu konkrečiai dėl netinkamo pažeidimo sunkumo ir lengvinančių aplinkybių vertinimo.

80

Taip pat reikia priminti, kad neribotos jurisdikcijos įgyvendinimas neprilygsta patikrinimui savo iniciatyva ir kad, išskyrus su viešąja tvarka susijusius pagrindus, kuriuos teismas tikrina savo iniciatyva, būtent ieškovas turi nurodyti su ginčijamu sprendimu susijusius pagrindus ir pateikti įrodymų šiems pagrindams pagrįsti (be kita ko, žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor / Komisija, C‑386/10 P, EU:C:2011:815, 64 punktą).

81

Dėl pažeidimo sunkumo skundžiamo sprendimo 525 punkte Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, kad didžiausių ribojimų atveju, kaip šioje byloje, Komisija galėjo nustatyti ne mažesnį kaip 15 % pardavimo vertės koeficientą, kuris už tokio pobūdžio pažeidimą yra „skalės viršutinės dalies“ minimumas, kaip tai suprantama pagal 2006 m. gairių 23 punktą (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Gosselin Group / Komisija, C‑429/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:463, 124 punktą).

82

Skundžiamo sprendimo 528–533 punktuose Bendrasis Teismas taip pat pakankamai įvertino ir atsakė į apeliančių argumentą, kad apskaičiuodama taikytiną pardavimo vertės dalį Komisija turėjo atsižvelgti į bendros rinkos ir pažeidimo geografinės aprėpties ribotumą. To sprendimo 530 punkte jis pagrįstai nusprendė, kad sunkiausių ribojimų atveju šis padidinimas turi būti bent jau didesnis nei 15 %.

83

Nors skundžiamo sprendimo 532 punkte pateiktas Bendrojo Teismo teiginys, kad, kai Komisija taiko didžiausių ribojimų atveju numatytą minimalų 15 % pardavimo vertės ar labai panašų koeficientą, nebūtina atsižvelgti į papildomas aplinkybes, a priori yra klaidingas, vis dėlto jis neatspindi Bendrojo Teismo šiame sprendime realiai atliktos analizės, nes konkrečiai skundžiamo sprendimo 533 punkte buvo vertinamas apeliančių ieškinyje nurodytų aplinkybių dėl pažeidimo sunkumo analizės reikšmingumas (pagal analogiją žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Gosselin Group / Komisija, C‑429/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:463, 129 punktą). Taip pat reikia pažymėti, kad dėl to, jog skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, jog nagrinėjamas pažeidimas yra labai sunkus pažeidimas, į įmonių individualų elgesį buvo atsižvelgta.

84

Be to, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei nurodyta skundžiamo sprendimo 531 punkte, iš ginčijamo sprendimo 329 konstatuojamosios dalies negalima daryti išvados, jog 15 % pardavimo vertės koeficientą Komisija nustatė remdamasi tik pažeidimo pobūdžiu, nes minėtoje konstatuojamojoje dalyje kalbama ir apie kitas bylos aplinkybes.

85

Galiausiai, kalbant apie lengvinančių aplinkybių vertinimą, Bendrasis Teismas ne tik skundžiamo sprendimo 549 punkte priminė apie Komisijos diskreciją, bet ir to sprendimo 551 punkte nusprendė, kad vieno iš dviejų veiksnių, kuriais remiantis buvo sumažinta bauda Šiaurės Europos byloje (referencinių kainų derinimas), nebuvimas šioje byloje nebuvo konstatuotas, o tai pateisina baudos sumažinimo skirtumą.

86

Kalbant apie apeliančių argumentą, kad Bendrasis Teismas vis dėlto turėjo atsižvelgti į tai, jog šioje byloje, kaip ir Šiaurės Europos byloje, kalbama apie pažeidimą dėl tikslo, pažymėtina, kad juo ne tik ginčijamas faktinių aplinkybių vertinimas, bet jis bet kuriuo atveju yra nereikšmingas, nes tokia aplinkybė negali būti laikoma lengvinančia aplinkybe.

87

Be to, skundžiamo sprendimo 552 ir 553 punktuose Bendrasis Teismas pagrįstai priminė motyvus, dėl kurių Komisija neprivalo laikytis ankstesnės sprendimų praktikos, todėl vien tai, kad anksčiau ji už tam tikrą elgesį tam tikra dalimi sumažindavo baudą, nereiškia, kad per vėlesnę administracinę procedūrą vertindama panašų elgesį ji privalo atitinkamai sumažinti baudą.

88

Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, naudodamasis teisminės kontrolės įgaliojimais.

89

Vadinasi, trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

90

Savo ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės nurodo, kad Bendrasis Teismas pažeidė antikonkurencinį tikslą turinčio susitarimo sąvoką, nes neatsižvelgė į nagrinėjamo susitarimo ekonominį ir teisinį kontekstą, ir su tuo susijusią teisę į gynybą.

91

Jos priekaištauja Bendrajam Teismui, kad konkrečiai skundžiamo sprendimo 466 punkte šis nusprendė, jog Komisija pagrįstai padarė išvadą, kad šalys savo elgesiu siekė kliudyti konkurencijai vidaus rinkoje, ją riboti ar iškraipyti.

92

Jos tvirtina, kad nagrinėjamo susitarimo ekonominio ir teisinio konteksto analizė yra būtina norint nustatyti, ar pažeidimu buvo siekta riboti konkurenciją (2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Allianz Hungária Biztosító ir kt., C‑32/11, EU:C:2013:160, 36 ir 48 punktai; 2015 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Maxima Latvija, C‑345/14, EU:C:2015:784, 16 punktas).

93

Jos priduria, kad konkurencijos ribojimo dėl tikslo sąvoka turi būti aiškinama siaurai, kad Bendrais Teismas turi pagrįsti motyvus, dėl kurių šis ribojimas yra pakankamai kenksmingas konkurencijai ir kad jis analogišku elgesiu, kuris ankstesnėje jurisprudencijoje buvo pripažintas pažeidimu dėl tikslo, gali remtis tik jei šis elgesys yra pakankamai artimas nagrinėjam (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204).

94

Taigi jos daro išvadą, kad skundžiamo sprendimo 468 punkte Bendrasis Teismas negalėjo tik konstatuoti, kad nagrinėjamas elgesys patenka į SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto, kuris susijęs tik su kainų nustatymu, o ne paprasčiausių pranešimu apie ketinimus keisti kainas, taikymo sritį.

95

Jos tvirtina, kad jei Bendrasis Teismas būtų atsižvelgęs į prekių pobūdį, rinkos veikimo sąlygas ir jos struktūrą, būtų konstatavęs, kad nagrinėjamo susitarimo tikslas nebuvo antikonkurencinis.

96

Šiuo klausimu jos konkrečiai nurodo, kad tuo metu, kai buvo daromas pažeidimas, Europos bananų rinkai buvo taikomas bendras rinkų organizavimas, o tai lėmė nelankstumą ir didelį kiekio bei kainų skaidrumą, kurie ilgainiui paskatino konkurentus tarpusavyje užmegzti verslo santykius. Jos priduria, kad nagrinėjamas keitimasis informacija buvo retas ir kad nebuvo jokio akivaizdaus ryšio tarp šių kontaktų datų ir atitinkamų kainų nustatymo datų. Jos taip pat tvirtina, kad pažeidimą darė tik du konkurentai rinkoje, kad Pacific Fruit Company Italy tik prisitaikydavo prie kainų ir negalėjo pati nustatyti jų savo klientams ir kad pažeidimas apėmė tik nedidelę Europos bananų rinkos dalį.

97

Jos mano, kad skundžiamame sprendime pateiktos pavienės nuorodos į bylos kontekstą, nesusijusį su nagrinėjamo elgesio pripažinimu pažeidimu dėl tikslo, neleidžia nuspręsti, kad į šį kontekstą iš tikrųjų buvo atsižvelgta kvalifikuojant pažeidimą dėl tikslo.

98

Dėl teisės į gynybą pažeidimo jos taip pat pažymi, kad klaidinga išvada dėl antikonkurencinio tikslo atėmė iš jų rungimosi galimybę ir galimybę išsamiai padiskutuoti dėl jų elgesio poveikio.

99

Komisija tvirtina, kad ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas dėl to, kad yra naujas, ir dėl to, jog argumentais dėl nagrinėjamo pažeidimo teisinio ir ekonominio konteksto yra ginčijamas faktinių aplinkybių vertinimas.

100

Bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas pakankamai atsižvelgė į nagrinėjamo susitarimo ekonominį bei teisinį kontekstą ir nepadarė teisės klaidos.

101

Dėl ketvirtojo pagrindo naujumu pagrįsto Komisijos prieštaravimo dėl priimtinumo reikia konstatuoti, kad iš Bendrajam Teismui pateikto ieškinio 135 punkto matyti, jog apeliantės ginčijo kvalifikavimą kaip pažeidimo dėl tikslo, „atsižvelgiant, be kita ko, į bylos faktines aplinkybes“, tačiau jos šiuo klausimu tik nurodė, kad nagrinėjamas susitarimas buvo susijęs tik su labai nereguliariu keitimusi bendro pobūdžio informacija apie bendras rinkos tendencijas.

102

Vis dėlto, nesant reikalo nagrinėti ketvirtojo pagrindo priimtinumo, reikia konstatuoti, kad jis bet kuriuo atveju nepagrįstas.

103

Reikia priminti, kad konkurencijos ribojimo „dėl tikslo“ sąvoką reikia aiškinti siaurai ir ji gali būti taikoma tik tam tikroms konkurencijai pakankamai žalingoms įmonių veiksmų derinimo rūšims, kad būtų galima teigti, jog jų poveikio tyrimas nereikalingas. Iš tikrųjų tam tikras įmonių veiksmų koordinavimo formas dėl jų pačių pobūdžio galima laikyti kenksmingomis geram normalios konkurencijos veikimui (be kita ko, žr. 2015 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Maxima Latvija, C‑345/14, EU:C:2015:784, 17 punktą ir 2016 m. sausio 20 d. Sprendimo Toshiba Corporation / Komisija, C‑373/14 P, EU:C:2016:26, 26 punktą).

104

Esminis teisinis kriterijus nustatant, ar susitarimas – konkurencijos ribojimas „dėl tikslo“, yra konstatavimas, jog toks susitarimas savaime daro didelę žalą konkurencijai, kad būtų galima daryti išvadą, jog nereikia tirti jo poveikio (be kita ko, žr. 2015 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Maxima Latvija, C‑345/14 P, EU:C:2015:784, 20 punktą).

105

Šiuo atveju reikia remtis nagrinėjamo susitarimo sąlygų turiniu, juo siekiamais tikslais ir ekonominiu bei teisiniu kontekstu (be kita ko, žr. 2016 m. sausio 20 d. Sprendimo Toshiba Corporation / Komisija, C‑373/14 P, EU:C:2016:26, 27 punktą).

106

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, konkrečiai – iš jo 246, 524 ir 550 punktų, Komisija konstatavo, jog apeliantės dalyvavo kartelyje, kurio tikslas buvo nustatyti kainas, ir kad tokiam faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimui Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime neprieštaravo.

107

Tokių susitarimų, kurie pripažintini ypač sunkiais konkurencijos pažeidimais, atveju elgesio ekonominio ir teisinio konteksto analizė gali būti apribota tuo, kas yra griežtai būtina, siekiant padaryti išvadą apie konkurencijos ribojimo dėl tikslo buvimą (pagal analogiją su susitarimais dėl rinkų pasidalijimo žr. 2016 m. sausio 20 d. Sprendimo Toshiba Corporation / Komisija, C‑373/14 P, EU:C:2016:26, 29 punktą).

108

Taigi skundžiamo sprendimo 466 punkte darydamas nuorodą į faktinių aplinkybių analizę, pateiktą nagrinėjant trečiąjį ieškinio pagrindą, Bendrasis Teismas tinkamai atsakė į apeliančių šiuo klausimu ieškinyje nurodytą argumentą.

109

Be to, bet kuriuo atveju, kaip išvados 104 punkte nurodė generalinė advokatė, apeliančių nurodyti argumentai ketvirtajam apeliacinio skundo pagrindui pagrįsti, susiję su bylos ekonominiu ir teisiniu kontekstu, neturi reikšmės nagrinėjant klausimą dėl antikonkurencinio tikslo, todėl negalima pagrįstai priekaištauti Bendrajam Teismui neatsižvelgus į juos skundžiamame sprendime.

110

Be to, kai kuriais iš jų siekiama įrodyti kainų koordinavimo nebuvimą ir iš esmės paneigti patį susitarimą. To iš tikrųjų siekiama argumentu dėl Europos bananų rinkos bendro organizavimo.

111

Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 473 punkte nusprendė, kad Komisija pagrįstai nurodė, jog pažeidimą buvo galima kvalifikuoti kaip konkurencijos ribojimą dėl tikslo.

112

Be to, negalima Bendrajam Teismui pagrįstai priekaištauti pažeidus rungimosi principą, nes antikonkurencinį tikslą turinčio susitarimo kvalifikacija atėmė iš apeliančių galimybę remtis antikonkurencinio poveikio nebuvimu.

113

Darytina išvada, kad ketvirtasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

114

Kadangi nė vienam iš apeliančių nurodytų pagrindų apeliaciniam skundui pagrįsti negalima pritarti, reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

115

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi apeliantės pralaimėjo bylą, o Komisija reikalavo priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidas, jos turi padengti šias išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: