—

M. Orsi, atstovaujamo advokato V. Di Vaio,

—

L. Baldetti, atstovaujamo advokatų V. Di Vaio ir V. D’Amore,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. Galluzzo,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos J. Vláčil ir M. Smolek,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues, D. Colas ir F.‑X. Bréchot, E. de Moustier ir S. Ghiandoni,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos F. Tomat, M. Owsiany‑Hornung ir H. Krämer,

1

Prašymai priimti prejudicinius sprendimus pateikti dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 50 straipsnio ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) protokolo Nr. 7 4 straipsnio išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant dvi baudžiamąsias bylas, iškeltas atitinkamai Massimo Orsi ir Luciano Baldetti, dėl nusikaltimų, kuriuos jie kaltinami padarę pridėtinės vertės mokesčio (PVM) srityje.

3

EŽTK protokolo Nr. 7 4 straipsnyje „Teisė nebūti dukart teisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą“ nustatyta:

„1.   Niekas negali būti antrą kartą persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

2.   Ankstesnės dalies nuostatos nedraudžia atnaujinti bylos proceso pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą tuo atveju, kai iškyla nauji ar naujai paaiškėję faktai, ar nustatomos esminės ankstesnio proceso klaidos, galėjusios turėti reikšmės bylos baigčiai.

3.   Neleidžiama nukrypti nuo šio straipsnio įsipareigojimų remiantis Konvencijos 15 straipsniu.“

4

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyti sandoriai, kurie yra PVM objektas.

5

Šios direktyvos 273 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės gali nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai renkamas PVM ir užkertamas kelias sukčiavimui, atsižvelgdamos į reikalavimą vienodai traktuoti apmokestinamųjų asmenų vykdomus nacionalinius sandorius ir sandorius tarp valstybių narių, tačiau dėl šių prievolių prekyboje tarp valstybių narių neturi atsirasti su sienų kirtimu susijusių formalumų.

<…>“

6

1997 m. gruodžio 18 d.Decreto legislativo n. 471, Riforma delle sanzioni tributarie non penali in materia di imposte dirette, di imposta sul valore aggiunto e di riscossione dei tributi, a norma dell’articolo 3, comma 133, lettera q), della legge 23 dicembre 1996, n. 662 (Įstatyminis dekretas Nr. 471 dėl ne baudžiamųjų sankcijų tiesioginių mokesčių, pridėtinės vertės mokesčio ir mokesčių surinkimo srityje reformos pagal 1996 m. gruodžio 23 d. Įstatymo Nr. 662 3 straipsnio 133 pastraipos q punktą) (GURI, Nr.°5, 1998, sausio 8 d., paprastasis priedas) 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Asmeniui, kuris per nustatytą terminą visiškai ar iš dalies nesumoka avansinių įmokų, periodinių mokėjimų, pagal deklaraciją mokėtinų išlyginamųjų įmokų ar mokesčio likučio, apskaičiuoto tokiais atvejais atskaičius periodinių mokėjimų ir avansinių įmokų, net jeigu jie nesumokėti, sumas, taikoma administracinė sankcija, lygi 30 % kiekvienos nesumokėtos sumos, net jeigu ištaisius esmines ar skaičiavimo klaidas, konstatuotas tikrinant metinę deklaraciją, matyti, kad mokestis yra didesnis arba atskaitoma suma mažesnė. <…>“

7

2000 m. kovo 10 d.Decreto legislativo n. 74, Nuova disciplina dei reati in materia di imposte sui redditi e sul valore aggiunto, a norma dell’articolo 9 della legge 25 giugno 1999, n. 205 (Įstatyminis dekretas Nr. 74 dėl naujų taisyklių pažeidus pajamų ir pridėtinės vertės mokesčių tvarką pagal 1999 m. birželio 25 d. Įstatymo Nr. 205 9 straipsnį) (GURI, Nr. 76, 2000 m. kovo 31 d., toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 74/2000) 10bis straipsnyje nustatyta:

„Asmuo, kuris per metinei mokesčio prie pajamų šaltinio deklaracijai pateikti nustatytą terminą nesumoka mokesčių mokėtojams išduotoje pažymoje patvirtintų išskaičiuotų mokesčių, kurių suma už vieną mokestinį laikotarpį viršija penkiasdešimt tūkstančių eurų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo šešių mėnesių iki dvejų metų.“

8

Šio dekreto 10ter straipsnyje „PVM nesumokėjimas“ nustatyta:

„10bis straipsnio nuostata laikantis joje numatytų apribojimų taip pat taikoma asmeniui, nesumokėjusiam pridėtinės vertės mokesčio, kuris turi būti sumokėtas pagal metinę deklaraciją iki avansinės įmokos už paskesnį mokestinį laikotarpį sumokėjimo termino.“

9

Pagrindinėse bylose nagrinėjamais mokestiniais laikotarpiais M. Orsi buvo S. A. COM Servizi Ambiente e Commercio Srl teisinis atstovas, o L. Baldetti – Evoluzione Maglia Srl teisinis atstovas.

10

M. Orsi ir L. Baldetti iškeltos bylos Tribunale di Santa Maria Capua Vetere (Santa Marijos Kapua Veterės teismas, Italija) dėl nusikaltimų, numatytų ir baudžiamų pagal Įstatyminio dekreto Nr. 74/2000 10ter straipsnį, siejamą su šio dekreto 10bis straipsniu, nes jie, kaip šių bendrovių teisiniai atstovai, per įstatyme nustatytus terminus nesumokėjo PVM, mokėtino remiantis metine deklaracija už pagrindinėse bylose nagrinėjamus mokestinius laikotarpius. Nesumokėto PVM suma kiekvienu atveju buvo daugiau negu milijonas eurų.

11

Šie baudžiamieji procesai prasidėjo po to, kai Agenzia delle Entrate (Mokesčių inspekcija) pranešė apie šiuos nusikaltimus Procura della Repubblica (Respublikos prokuroras). Per šiuos baudžiamuosius procesus buvo areštuotas M. Orsi ir L. Baldetti turtas; kiekvienas jų pateikė prašymus dėl sprendimų, priimtų šiuo klausimu, peržiūros.

12

Iki šių baudžiamųjų procesų mokesčių inspekcija priėmė sprendimą, jame ne tik nurodė padengti su pagrindinėse bylose nagrinėjamomis PVM sumomis susijusią mokestinę skolą, bet ir paskyrė COM Servizi Ambiente e Commercio ir Evoluzione Maglia 30 % PVM dydžio baudą. Sudarius susitarimą dėl šių padengimo priemonių, jos nebuvo užginčytos ir tapo galutinės.

13

Tokiomis aplinkybėmis Tribunale di Santa Maria Capua Vetere (Santa Marijos Kapua Veterės teismas) nusprendė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar, atsižvelgiant į EŽTK protokolo Nr. 7 4 straipsnį ir Chartijos 50 straipsnį, Įstatyminio dekreto Nr. 74/2000 10ter straipsnio nuostata atitinka Sąjungos teisę, kiek pagal ją leidžiama baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenį, dėl kurio už tą pačią veiką (PVM nesumokėjimą) valstybės mokesčių inspekcija jau priėmė <…> galutinį sprendimą nurodyti padengti mokestinę skolą ir kuriam skyrė administracinę baudą?“

14

Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas savo klausimu iš esmės siekia sužinoti, ar EŽTK protokolo Nr. 7 4 straipsnis ir Chartijos 50 straipsnis turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės aktą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėse bylose, pagal kurį leidžiama vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už PVM nesumokėjimą po to, kai už tas pačias veikas paskirta galutinė mokestinė sankcija.

15

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi ne tik Chartijos 50 straipsniu, bet ir EŽTK protokolo Nr. 7 4 straipsniu, reikia priminti, kad nors, kaip tvirtinama ESS 6 straipsnio 3 dalyje, EŽTK pripažįstamos pagrindinės teisės sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus ir nors pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį Chartijoje įtvirtintoms teisėms, atitinkančioms EŽTK užtikrinamas teises, suteikiama ta pati prasmė ir apimtis kaip ir toms, kurias suteikia minėta konvencija, vis dėlto pastaroji, kadangi Sąjunga prie jos neprisijungusi, nėra į jos teisės sistemą formaliai integruota teisės priemonė (2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 44 punktas ir 2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N., C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 45 punktas ir ten nurodyta jurisprudencija). Taigi, nagrinėjant pateiktą klausimą reikia remtis tik pagrindinėmis teisėmis, kurias užtikrina Chartija (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Conseil des ministres, C‑543/14, EU:C:2016:605, 23 punktą ir nurodytą jurisprudenciją ir 2016 m. spalio 6 d. Sprendimo Paoletti ir kt., C‑218/15, EU:C:2016:748, 22 punktą).

16

Dėl Chartijos 50 straipsnio reikia priminti, kad mokestinėmis sankcijomis ir baudžiamuoju procesu dėl nusikaltimų PVM srityje, kuriais, kaip antai nagrinėjamais pagrindinėse bylose, siekiama užtikrinti viso šio mokesčio surinkimą ir išvengti sukčiavimo, įgyvendinami Direktyvos 2006/112 2 ir 273 straipsniai bei SESV 325 straipsnis, taigi Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 24–27 punktus ir 2015 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Taricco ir kt., C‑105/14, EU:C:2015:555, 49, 52 ir 53 punktus). Todėl nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis reglamentuojamas baudžiamasis persekiojimas už nusikaltimus PVM srityje, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, priklauso Chartijos 50 straipsnio taikymo sričiai.

17

Siekiant taikyti Chartijos 50 straipsnyje įtvirtintą ne bis in idem principą visų pirma reikalaujama, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 32 punkte, kad asmuo, kuriam taikomos sankcijos ar kuriam keliama baudžiamoji byla, turi būti tas pats.

18

Iš šio straipsnio formuluotės, kad „[n]iekas negali būti antrą kartą teisiamas ar baudžiamas už nusikalstamą veiką, dėl kurios Sąjungoje jis jau buvo galutinai išteisintas ar pripažintas kaltu pagal įstatymą“, matyti, jog pagal šį straipsnį draudžiama tą patį asmenį teisti arba nubausti už tą pačią nusikalstamą veiką daugiau kaip vieną kartą.

19

Šį Chartijos 50 straipsnio aiškinimą patvirtina su Pagrindinių teisių chartija susiję paaiškinimai (OL C 303, 2007, p. 17), į kuriuos turi būti atsižvelgta ją aiškinant (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 20 punktą). Kalbant apie šį straipsnį, šiuose paaiškinimuose pateikiama nuoroda į Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl ne bis in idem principo, kuris pripažintas bendruoju Sąjungos teisės principu iki Chartijos įsigaliojimo. Pagal šią jurisprudenciją šis principas bet kuriuo atveju negali būti pažeidžiamas, jeigu asmuo, nubaustas daugiau kaip vieną kartą už tą pačią nusikalstamą veiką, nėra tas pats (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 338 punktą ir 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Coop de France bétail et viande ir kt. / Komisija, C‑101/07 P ir C‑110/07 P, EU:C:2008:741, 127 punktą).

20

Teisingumo Teismas patvirtino minėtą jurisprudenciją įsigaliojus Chartijai (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 34 punktą).

21

Nagrinėjamu atveju iš nutartyse dėl prašymų priimti prejudicinius sprendimus esančios informacijos, patvirtintos tam tikra Teisingumo Teismo turima ir Italijos vyriausybės per posėdį pateikta bylos medžiaga, matyti, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos mokestinės sankcijos buvo paskirtos dviem bendrovėms, turinčioms juridinio asmens statusą, t. y. S.A. COM Servizi Ambiente e Commercio ir Evoluzione Maglia, o pagrindinės baudžiamosios bylos iškeltos M. Orsi ir L. Baldetti, kurie yra fiziniai asmenys.

22

Atrodo, kad, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 36 punkte, mokestinė sankcija ir baudžiamosios bylos susijusios su skirtingais asmenimis, t. y. byloje C‑217/15 su S.A. COM Servizi Ambiente e Commercio, kuriai paskirta mokestinė sankcija, ir M. Orsi, kuriam iškelta baudžiamoji byla, o byloje C‑350/15 su Evoluzione Maglia, kuriai paskirta mokestinė sankcija, ir L. Baldetti, kuriam iškelta baudžiamoji byla, todėl ne bis in idem principo taikymo sąlyga, kad sankcijos taikomos ar baudžiamoji byla keliama tam pačiam asmeniui, atrodo, neįvykdyta; tai vis dėlto turi patikrinti teismas.

23

Šiuo aspektu tai, kad M. Orsi ir L. Baldetti iškeltos baudžiamosios bylos už veikas, kurias jie atliko kaip bendrovių, kurioms paskirtos mokestinės sankcijos, teisiniai atstovai, negali paneigti ankstesniame punkte pateiktos išvados.

24

Galiausiai, remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi, kadangi šios Chartijos 50 straipsnyje įtvirtinta teisė, atitinkanti nustatytąją EŽTK protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, reikia preziumuoti, kad aiškinant Chartijos 50 straipsnį, kaip nurodyta pirma, garantuojamas toks pats kaip EŽTK užtikrinamas apsaugos lygis (pagal analogiją žr. 2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N., C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 77 punktą).

25

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją mokestinių ir baudžiamųjų sankcijų skyrimas nėra EŽTK protokolo Nr. 7 4 straipsnio pažeidimas, jei nagrinėjamos sankcijos susijusios su teisiškai atskirais fiziniais arba juridiniais asmenimis (2014 m. gegužės 20 d. EŽTT sprendimas Pirttimäki prieš Suomiją, CE:ECHR:2014:0520JUD00353211, 51 punktas).

26

Kadangi sąlyga, pagal kurią sankcijos turi būti taikomos ar baudžiamoji byla turi būti keliama tam pačiam asmeniui, neįvykdyta, kalbant apie pagrindinėse bylose nagrinėjamus procesus, nereikia nagrinėti kitų Chartijos 50 straipsnio taikymo sąlygų.

27

Vadinasi, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Chartijos 50 straipsnis turi būti aiškinamas kaip nedraudžiantis nacionalinės teisės akto, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėse bylose, pagal kurį leidžiama vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už nesumokėtą PVM po to, kai už tas pačias veikas paskirta galutinė mokestinė sankcija, jeigu ši sankcija paskirta juridinio asmens statusą turinčiai bendrovei, o baudžiamoji byla iškelta fiziniam asmeniui.

28

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnis turi būti aiškinamas kaip nedraudžiantis nacionalinės teisės akto, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėse bylose, pagal kurį leidžiama vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už nesumokėtą pridėtinės vertės mokestį po to, kai už tas pačias veikas paskirta galutinė mokestinė sankcija, jeigu ši sankcija paskirta juridinio asmens statusą turinčiai bendrovei, o baudžiamoji byla iškelta fiziniam asmeniui.