1

Ieškiniu Europos Sąjungos Taryba prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2013 m. spalio 3 d. Komisijos sprendimą C(2013) 6355 final dėl Susitarimo dėl Šveicarijos Konfederacijos finansinio įnašo memorandumo priedo pasirašymo (toliau – ginčijamas sprendimas).

2

1992 m. gruodžio 6 d. nusprendusi neprisijungti prie 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 19 t., p. 146) Šveicarijos Konfederacija su Europos Sąjunga ir jos valstybėmis narėmis konkrečiose srityse sudarė nemažai dvišalių susitarimų. 2003 m. balandžio mėn. Taryba ir valstybių narių vyriausybių atstovai priėmė išvadas, kuriose Europos Komisija įgaliota pradėti derybas su Šveicarijos Konfederacija dėl būtinų Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo (OL L 114, 2002, p. 6) pataisų, atsižvelgiant į 2004 m. gegužės mėn. Europos Sąjungos plėtrą. Be to, tose pačiose išvadose Taryba leido Komisijai pradėti derybas dėl susitarimo dėl finansinio įnašo prisidedant prie išsiplėtusios Sąjungos ekonominės ir socialinės sanglaudos, laikantis derybų nurodymų, pridėtų prie šių išvadų, ir konsultuojantis su Europos laisvosios prekybos asociacijos darbo grupe (toliau – ELPA darbo grupė).

3

Pagal šiuos derybų nurodymus tikslas buvo derėtis „dėl finansinio įnašo siekiant sumažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtusioje [Sąjungoje]“. Šiuose derybų nurodymuose taip pat buvo teigiama, kad „už galimybę naudotis išsiplėtusia vidaus rinka [Šveicarijos Konfederacija], taip pat kaip Norvegija, Islandija ir Lichtenšteinas, finansiškai prisideda prie išsiplėtusios [Sąjungos] socialinės ir ekonominės sanglaudos“.

4

Vykstant deryboms Šveicarijos Konfederacija nurodė, kad dėl jos vidaus sąlygų negali būti sudarytas joks privalomas su tokiu įnašu susijęs susitarimas, dėl to derybų pabaigoje reikėjo parengti susitarimo memorandumą, kuriuo remiantis vėliau turėjo būti sudaromi dvišaliai susitarimai su kiekviena valstybe nare paramos gavėja.

5

2006 m. vasario 27 d. Šveicarijos Federalinės Tarybos narys, Tarybos pirmininkas ir Komisijos pirmininkas pasirašė susitarimo memorandumą (toliau – susitarimo memorandumas). Remiantis šio susitarimo memorandumo 1 punktu, Tarybos pirmininkas ir Šveicarijos Federalinė Taryba priėmė „gaires“, pagal kurias ši tarsis su susitarimo memorandume išvardytomis naujomis dešimt valstybių narių dėl Šveicarijos finansinio įnašo per penkerius metus, prasidedančius Šveicarijos parlamentui patvirtinus vieno milijardo Šveicarijos frankų (CHF) (apie 905422671,45 euro) dydžio finansavimą.

6

Pagal minėto susitarimo memorandumo 8 punktą Federalinė Taryba pasiūlys Šveicarijos parlamentui pritarti dėl vieno milijardo CHF (apie 905422671,45 EUR) dydžio lėšų skyrimo. Remiantis šio susitarimo memorandumo 2 punktu, minėtu įnašu taip pat gali būti finansuojami regioniniai ir nacionaliniai projektai bei projektai ir programos. Šio susitarimo memorandumo 5 punkte numatyta, kad Šveicarijos Federalinė Taryba ir Komisija reguliariai pagal poreikius keisis informacija apie Šveicarijos įnašo naudojimą. Be to, Komisija įsipareigoja patikrinti pasiūlytų projektų ir programų atitiktį Sąjungos tikslams ir apie tai informuos Šveicarijos Federalinę Tarybą.

7

2008 m. birželio 25 d. Šveicarijos Konfederacijos Federalinės Tarybos narys, Tarybos pirmininkas ir Komisijos pirmininkas pasirašė susitarimo memorandumo priedą, dėl kurio derėjosi Tarybos pirmininkas Komisijai padedant ir kuriuo pritaikomas Šveicarijos finansinis įnašas, kad būtų atsižvelgta į Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos Respublikos įstojimą į Europos Sąjungą.

8

2012 m. gruodžio 20 d. Taryba ir valstybių narių vyriausybių atstovai priėmė išvadas, kuriuose, be kita ko, atkreipė dėmesį į Kroatijos norą pasinaudoti Šveicarijos finansiniu įnašu, proporcingu sumoms, dėl kurių dydžio susitarta 2006 m. ir 2008 m. ir kurios skirtos kitoms valstybėms narėms. Be to, jos paragino Komisiją, glaudžiai bendradarbiaujant su Tarybai pirmininkaujančia valstybe nare, „dalyvauti būtinose diskusijose“ su Šveicarijos Federaline Taryba dėl Kroatijos Respublikai skirto Šveicarijos finansinio įnašo ir reguliariai teirautis ELPA darbo grupės apie diskusijų pažangą (toliau – 2012 m. išvados).

9

Tą pačią dieną Komisija padarė pareiškimą, kuris buvo įtrauktas į Nuolatinių atstovų komiteto (Coreper) posėdžio protokolą, ir patvirtino, kad šios išvados yra politinis sprendimas pagal ESS 16 straipsnį, kuriuo Tarybai suteikiami politikos formavimo įgaliojimai, todėl šios išvados turi būti suprantamos ne kaip valstybių narių sprendimas, o kaip Tarybos politinis sprendimas.

10

2013 m. liepos 25 d. Komisija informavo ELPA darbo grupę, kad derybos su Šveicarijos Konfederacija sėkmingai baigtos.

11

2013 m. spalio 3 d. Komisija, remdamasi ESS 17 straipsniu, priėmė ginčijamą sprendimą, jo 8 konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad „[s]iūlomu priedu jokiai jo šaliai nesukuriama ir nesiekiama sukurti jokių privalomų ar teisinių įsipareigojimų pagal nacionalinę ar tarptautinę teisę“. Vieninteliame ginčijamo sprendimo straipsnyje numatyta, kad Komisija pritaria susitarimo memorandumo priedui dėl Kroatijai skirto Šveicarijos finansinio įnašo (toliau – 2013 m. priedas) ir Sąjungos vardu jį pasirašyti suteikiamas leidimas už išorės santykius atsakingam jos pirmininko pavaduotojui ir nariui, atsakingam už regioninę politiką.

12

2013 m. spalio 15 ir 23 d. vykusiuose ELPA darbo grupės posėdžiuose valstybės narės ir Taryba ginčijo Komisijos sprendimą dėl 2013 m. priedo pasirašymo negavus išankstinio Tarybos leidimo. Jos teigė, kad Komisija nepaisė valstybių narių kompetencijos šioje srityje. 2013 m. spalio 31 d. vykusiame posėdyje ši darbo grupė parengė išvadų projektą, kad pateiktų Tarybai ir valstybių narių vyriausybių atstovams; pagal tą projektą Tarybos pirmininkui pavesta pasirašyti 2013 m. priedą; jame patvirtinta, kad Komisija įgaliota vykdyti koordinavimo ir priežiūros funkcijas ir pasirašyti šį priedą. Per šį posėdį Europos išorės veiksmų tarnyba nurodė, kad Komisija nepritarė numatomoms priimti išvadoms.

13

2013 m. lapkričio 7 d. už išorės santykius atsakingas Komisijos pirmininko pavaduotojas ir už regioninę politiką atsakingas jos narys pasirašė 2013 m. priedą Sąjungos vardu.

14

Remiantis šiuo priedu, Šveicarijos Federalinė Taryba sutinka vesti derybas su Kroatijos Respublika dėl susitarimo, kuriame nustatomas 45 milijonų CHF (apie 40744020,22 euro) dydžio Šveicarijos įnašas per penkerių metų laikotarpį, prasidedantį Šveicarijos parlamentui patvirtinus lėšų skyrimą. Be to, Šveicarijos Federalinė Taryba sutinka pasiūlyti Šveicarijos parlamentui patvirtinti šį įnašą.

15

2013 m. lapkričio 19 d. Taryba ir valstybių narių vyriausybių atstovai oficialiai priėmė Tarybos išvadas, kuriose šios pirmininkas įgaliotas pasirašyti 2013 m. priedą, o Komisija – vykdyti koordinavimo ir priežiūros funkcijas. 2013 m. gruodžio 9 d. Taryba patvirtino poziciją, kurioje išreikštas jos nepritarimas tam, kaip veikė Komisija.

16

2015 m. birželio 30 d. Šveicarijos Konfederacija ir Kroatijos Respublika pasirašė dvišalį pagrindų susitarimą dėl Šveicarijos ir Kroatijos bendradarbiavimo programos, kuria siekiama sumažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje, įgyvendinimo.

17

Taryba Teisingumo Teismo prašo:

18

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

19

Čekijos Respublikai, Vokietijos Federacinei Respublikai, Graikijos Respublikai, Prancūzijos Respublikai, Lietuvos Respublikai, Vengrijai, Nyderlandų Karalystei, Lenkijos Respublikai, Suomijos Respublikai ir Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų. Tačiau Nyderlandų Karalystė nedalyvavo jokiame šio proceso etape.

20

Grįsdama ieškinį Taryba nurodo du ieškinio pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su ESS 13 straipsnio 2 dalyje nustatyto įgaliojimų suteikimo principo ir institucinės pusiausvyros principo pažeidimu. Antrasis ieškinio pagrindas susijęs su toje pačioje nuostatoje įtvirtinto lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimu.

21

Taryba, palaikoma visų įstojusių į bylą valstybių narių, teigia, kad priėmusi ginčijamą sprendimą ir pasirašiusi 2013 m. priedą be išankstinio Tarybos leidimo Komisija pažeidė ESS 13 straipsnio 2 dalyje nustatytą įgaliojimų suteikimo principą, taigi ir institucinės pusiausvyros principą.

22

Susitarimo memorandumas, kuriame numatytas Šveicarijos finansinis įnašas, ir jo priedai yra politiniai neprivalomi šalių susitarimai. Todėl SESV 218 straipsnis netaikomas, o ESV sutartyje nenumatyta jokios specialios procedūros, susijusios su derybomis dėl jų ir jų sudarymu. Vis dėlto ši nuostata svarbi tiek, kiek atspindi bendrą Sąjungos institucijų įgaliojimų padalijimą, kaip antai įtvirtintą ESS 16 ir 17 straipsniuose.

23

Remdamasi Teisingumo Teismo praktika, įtvirtinta 2004 m. kovo 23 d. Sprendime Prancūzija / Komisija (C‑233/02, EU:C:2004:173, 40 punktas), Taryba tvirtina, kad to, jog aktas neturi privalomosios galios, nepakanka, kad Komisijai būtų suteikta kompetencija jį priimti. Iš tikrųjų ši institucija neturi kompetencijos pagal ESS 17 straipsnį Sąjungos vardu pasirašyti neprivalomą tarptautinį susitarimą, kaip antai 2013 m. priedą, negavusi išankstinio Tarybos leidimo. Tad Komisija pati save įgaliojo priimti sprendimą dėl Sąjungos politikos ir taip pažeidė ESS 13 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje įtvirtintą įgaliojimų suteikimo principą, taigi ir institucinės pusiausvyros principą.

24

Taigi Komisija nustatė Sąjungos politiką, vienašališkai nusprendusi leisti pasirašyti 2013 m. priedą ir pritarti jo turiniui nesuteikiant Tarybai galimybės pareikšti savo pozicijos šiuo klausimu. Be to, Komisija nustatė Sąjungos politiką, nusprendusi, kad 2013 m. priedas priskirtinas prie išimtinės Sąjungos kompetencijos, ir pakeitė šio priedo signatarus, viena pati pasirašydama Sąjungos vardu. Pasirašiusi 2013 m. priedą Komisija veikė nepaisydama Tarybos aiškiai išdėstytos pozicijos.

25

Komisija pritaria Tarybos ir valstybių narių pozicijai, kad susitarimo memorandumas ir jo priedai neprivalomi; su tuo sutinka ir Šveicarijos Konfederacija. Kaip ir Taryba, Komisija teigia, kad SESV 218 straipsnyje numatyta procedūra nagrinėjamu atveju netaikoma, dėl to turėtų būti laikomasi ESS 13 straipsnio 2 dalyje, 16 straipsnio 1 dalyje ir 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto įgaliojimų suteikimo principo. Institucijos nesutaria tik dėl procedūros, kurios turi būti laikomasi tvirtinant ir pasirašant tokius dokumentus.

26

Šiuo klausimu Komisija teigia, kad pagal ESS 16 straipsnio 1 dalį Taryba formuoja Sąjungos politiką ir užtikrina Sąjungos išorės veiksmų darną. Komisija savo ruožtu turi šią politiką įgyvendinti ir užtikrinti Sąjungos atstovavimą išorės santykiuose. Vaidmuo, kuris šioje srityje jai suteikiamas pagal SESV 17 straipsnio 1 dalį, reikalauja, kad ji turėtų tam tikros autonomijos. Šioje nuostatoje ji tiesiogiai įgaliojama įgyvendinti Sąjungos politiką ir pasirašyti neprivalomus politinio pobūdžio dokumentus Sąjungos vardu, jeigu jie atspindi Tarybos patvirtintą poziciją, ir joks išankstinis šios leidimas nebūtinas. Be to, neprivalomo dokumento, kaip antai 2013 m. priedo, pasirašymas yra Tarybos pirma nustatytos politinės pozicijos atstovavimo išorės santykiuose, kaip jis suprantamas pagal ESS 17 straipsnio 1 dalį, veiksmas. Kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, įtvirtintos 2010 m. balandžio 20 d. Sprendime Komisija / Švedija (C‑246/07, EU:C:2010:203, 77 punktas), nebūtina, kad bendroji pozicija būtų apibrėžtos formos, kad būtų laikoma egzistuojančia.

27

Nagrinėjamu atveju 2012 m. išvados yra politinis sprendimas, kaip jis suprantamas pagal ESS 16 straipsnio 1 dalį, kuriame Taryba, įgyvendindama suformuotą Sąjungos politiką, nustatė, kad finansinė parama Kroatijos Respublikai turėtų būti apskaičiuojama taip pat, kaip numatyta ir sutarta susitarimo memorandume ir 2008 m. birželio 25 d. pasirašytame priede. Ginčijamame sprendime nenukrypta nuo šios pozicijos, nors Taryba to nenurodė. Be to, Taryba nepateikė jokių prieštaravimų nei dėl derybų su Šveicarijos Konfederacija rezultato, nei dėl ginčijamo sprendimo esmės, jos prieštaravimai susiję tik su procedūra.

28

Be to, 2013 m. priedo pasirašymas priskirtinas prie Komisijos vykdomųjų ir valdymo funkcijų, kurias Komisija įsipareigojo vykdyti įgyvendinant susitarimo memorandumą ir jo priedus. Šios vykdomosios ir valdymo funkcijos taip pat pavestos Komisijai pagal ESS 17 straipsnio 1 dalį.

29

Galiausiai Komisija teigia, kad Tarybos argumentai dėl 2013 m. priedo turinio ir aplinkybės, kad jis neatitinka 2012 m. išvadų, yra nepriimtini, nes pirmą kartą nurodyti tik dublike. Bet kuriuo atveju šie argumentai pateikti ne dėl Tarybos įgaliojimų, bet dėl 2013 m. priedo pobūdžio, dėl to jų niekaip negalima pagrįsti remiantis ESS 16 straipsniu.

30

Nurodydama pirmąjį ieškinio pagrindą Taryba, palaikoma visų į bylą įstojusių valstybių, iš esmės tvirtina, kad Komisija, negavusi išankstinio Tarybos leidimo, neturėjo kompetencijos priimti ginčijamo sprendimo, kuriuo leista pasirašyti 2013 m. priedą Sąjungos vardu, dėl to priimdama šį sprendimą ji pažeidė ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įgaliojimų suteikimo principą bei institucinės pusiausvyros principą.

31

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sutartimis buvo sukurta įgaliojimų padalijimo tarp Sąjungos institucijų sistema, pagal kurią kiekvienai institucijai priskiriama konkreti funkcija Sąjungos institucinėje struktūroje ir įgyvendinant konkrečias Sąjungai numatytas užduotis (šiuo klausimu žr. 1990 m. gegužės 22 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑70/88, EU:C:1990:217, 21 punktą).

32

Pagal ESS 13 straipsnio 2 dalį kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų bei tikslų. Ši nuostata išreiškia institucinės pusiausvyros principą, būdingą Sąjungos institucinei struktūrai, pagal kurį kiekviena institucija vykdo savo įgaliojimus, paisydama kitų institucijų įgaliojimų (2015 m. balandžio 14 d. Sprendimo Taryba / Komisija, C‑409/13, EU:C:2015:217, 64 punktas ir 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Taryba / Komisija, C‑73/14, EU:C:2015:663, 61 punktas).

33

Kalbant apie Tarybos įgaliojimus, reikia pažymėti, kad ESS 16 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje numatyta, kad ji vykdo politikos formavimo ir koordinavimo funkcijas, laikydamasi Sutartyse nustatytų sąlygų. Konkrečiai dėl Sąjungos išorės veiksmų ESS 16 straipsnio 6 dalies trečioje pastraipoje nurodyta, kad Užsienio reikalų taryba, vadovaudamasi Europos Vadovų Tarybos nubrėžtomis strateginėmis gairėmis, parengia Sąjungos išorės veiksmus ir užtikrina, kad Sąjungos veiksmai būtų nuoseklūs.

34

Dėl Komisijos įgaliojimų ESS 17 straipsnio 1 dalies pirmame, penktame ir šeštame sakiniuose numatyta, kad Komisija remia bendruosius Sąjungos interesus ir imasi atitinkamos iniciatyvos šiuo tikslu, atlieka koordinavimo, vykdomąsias ir valdymo funkcijas Sutartyse nustatytomis sąlygomis ir, išskyrus bendrą užsienio ir saugumo politiką bei kitus Sutartyse nustatytus atvejus, užtikrina Sąjungos atstovavimą išorės santykiuose.

35

Komisija teigia, kad neprivalomo susitarimo pasirašymas yra atstovavimo išorės santykiuose, kaip tai suprantama pagal ESS 17 straipsnio 1 dalį, veiksmas, jei šis neprivalomas susitarimas atspindi Tarybos jau nustatytą poziciją ar Sąjungos politiką. Tokiu atveju pasirašant tokį neprivalomą dokumentą nebūtinas išankstinis Tarybos leidimas. Nagrinėjamu atveju Taryba 2012 m. išvadose nustatė „Sąjungos poziciją“. 2013 m. priedas atitinka šią poziciją, todėl Komisija mano, kad galėjo pasirašyti šį priedą negavusi šiuo tikslu išankstinio Tarybos leidimo.

36

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad vien to, jog Komisija turi įgaliojimą atstovauti Sąjungai išorės santykiuose, kaip tai suprantama pagal ESS 17 straipsnio 1 dalį, nepakanka, kad būtų galima atsakyti į Tarybos pirmajame ieškinio pagrinde iškeltą klausimą, ar, siekdama paisyti ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto įgaliojimų suteikimo principo, prieš Sąjungos vardu pasirašydama 2013 m. priedą Komisija turėjo gauti išankstinį Tarybos leidimą (pagal analogiją dėl SESV 335 straipsnio žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Taryba / Komisija, C‑73/14, EU:C:2015:663, 59 ir 60 punktus).

37

Dėl 2012 m. išvadų reikia pažymėti, kad nors jose Komisija įgaliota „pradėti būtinas derybas“ su Šveicarijos Federaline Taryba dėl finansinės paramos Kroatijos Respublikai, vis dėlto, kaip savo išvados 115 punkte pažymėjo generalinė advokatė, jose nesuteikiamas leidimas Komisijai Sąjungos vardu pasirašyti priedo, kuris yra šių derybų rezultatas. Komisija šiuo klausimu taip pat nepateikė įrodymų, leidžiančių teigti, jog 2012 m. išvadose Taryba jai suteikė įgaliojimą pasirašyti 2013 m. priedą.

38

Šiomis aplinkybėmis negalima pripažinti, kad Komisija dėl pagal ESS 17 straipsnio 1 dalį jai suteikto įgaliojimo atstovauti išorės santykiuose, turi teisę pasirašyti neprivalomą susitarimą, kuris yra derybų su trečiąja šalimi rezultatas.

39

Iš tikrųjų priimant sprendimą dėl susitarimo su trečiąja šalimi, nesvarbu, ar jis privalomas, ar neprivalomas, pasirašymo vienoje iš sričių, priklausančioje Sąjungos kompetencijai, paisant Europos Vadovų Tarybos apibrėžtų strateginių krypčių bei ESS 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų Sąjungos išorės veiksmų principų ir tikslų, reikia įvertinti Sąjungos interesus palaikant santykius su atitinkama trečiąja šalimi ir derinti skirtingus interesus, kylančius dėl šių santykių.

40

Taigi sprendimas dėl neprivalomo susitarimo pasirašymo, kaip antai nagrinėjamas šiuo atveju, yra vienas iš veiksmų, kuriais formuojama Sąjungos politika ir rengiami jos išorės veiksmai, kaip tai suprantama pagal ESS 16 straipsnio 1 dalies antrą sakinį ir 6 dalies trečią pastraipą.

41

Šios analizės nepaneigia tai, kad Taryba jau vertino Sąjungos interesus, priimdama sprendimą pradėti derybas, kurioms pasibaigus parengtas neprivalomas susitarimas.

42

Iš tikrųjų pasirašydama neprivalomą susitarimą Sąjunga turi įvertinti, ar šis susitarimas ir toliau atitinka jos interesą, kurį Taryba apibrėžė būtent sprendime pradėti derybas dėl susitarimo sudarymo.

43

Atliekant tokį vertinimą reikia patikrinti, be kita ko, konkretų neprivalomo susitarimo, parengto kaip derybų su trečiąja šalimi rezultatas, kaip antai 2013 m. priedo, turinį, kuris negali būti iš anksto apibrėžtas ar numatytas priimant sprendimą pradėti tokias derybas. Taigi vien to, kad neprivalomo susitarimo, dėl kurio Komisija derėjosi su trečiąja valstybe, turinys atitinka Tarybos suteiktą įgaliojimą vesti derybas, nepakanka, kad Komisijai būtų suteikta teisė pasirašyti tokį neprivalomą aktą negavus išankstinio Tarybos leidimo, motyvuojant tuo, kad ji laikėsi Tarybos anksčiau apibrėžtos pozicijos.

44

Nagrinėjamu atveju reikia pridurti, kad, be abejo, kaip tvirtina Komisija, papildomą Šveicarijos Konfederacijos įnašą, nurodytą 2013 m. priede, kaip atitinkamą finansavimą turėjo patvirtinti Šveicarijos parlamentas. Be to, dėl šių lėšų suteikimo tvarkos vėliau turėjo susitarti Šveicarijos Konfederacija ir Kroatijos Respublika.

45

Vis dėlto, be to, kas jau buvo nurodyta šio sprendimo 39–43 punktuose, šio priedo 1 punkte nurodyta informacija, susijusi su pačia šio įnašo suma, t. y. 45 milijonai CHF (apie 40744020,22 EUR), ir jo laikotarpiu, yra esminiai Sąjungos politikos formavimo aspektai, kiek tai susiję su Šveicarijos finansinio įnašo pritaikymu siekiant Šveicarijos Konfederacijos galimybės patekti į vidaus rinką, išplėstą Kroatijos Respublikai įstojus į Sąjungą.

46

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad prieš Sąjungos vardu pasirašydama 2013 m. priedą Komisija turėjo gauti išankstinį Tarybos leidimą. Taigi Sąjungos vardu pasirašiusi 2013 m. priedą be išankstinio Tarybos leidimo Komisija pažeidė ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įgaliojimų suteikimo principą ir institucinės pusiausvyros principą.

47

Todėl pirmasis ieškinio pagrindas yra pagrįstas.

48

Taigi reikia panaikinti ginčijamą sprendimą ir nereikia nagrinėti Komisijos grindžiant ieškinį nurodyto antrojo pagrindo.

49

Taryba, palaikoma Čekijos Respublikos, Prancūzijos Respublikos, Vengrijos ir Suomijos Respublikos, prašo Teisingumo Teismo, jei ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, palikti galioti jo padarinius, kol bus priimtas naujas sprendimas.

50

Pagal SESV 264 straipsnio antrą pastraipą, jei Teisingumo Teismas mano, kad tai reikalinga, jis nurodo, kurie paskelbto negaliojančiu akto padariniai lieka galutiniai.

51

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad, atsižvelgiant į su teisiniu saugumu susijusius motyvus, tokio akto padariniai gali likti galioti, be kita ko, jeigu jo panaikinimo įsigaliojimas nedelsiant lemtų rimtų neigiamų padarinių atitinkamiems asmenims ir jei ginčijamo akto teisėtumas ginčijamas ne dėl jo tikslo ar turinio, bet dėl jo rengėjo kompetencijos trūkumo ar procedūrinių reikalavimų pažeidimo (Sprendimo Parlamentas ir Komisija / Taryba, C‑103/12 ir C‑165/12, EU:C:2014:2400, 90 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

52

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime leista pasirašyti 2013 m. priedą, kuriuo Komisija Sąjungos vardu patvirtino jos ir Šveicarijos Konfederacijos derybų pabaigą ir pastarosios šiame priede numatytą politinį įsipareigojimą.

53

Panaikinus ginčijimą sprendimą ir nepalikus galioti jo padarinių galėtų kilti ypač neigiamų pasekmių Sąjungos ir Šveicarijos Konfederacijos santykiams.

54

Todėl Teisingumo Teismas turi pasinaudoti SESV 264 straipsnio antroje pastraipoje jam suteikta teise ir palikti galioti ginčijamo sprendimo padarinius, kol per protingą terminą bus priimtas naujas jį pakeičiantis sprendimas.

55

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Taryba prašė priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, o ši pralaimėjo bylą, ji turi padengti šias išlaidas.

56

Remiantis to paties reglamento 140 straipsnio 1 dalimi, įstojusios į šią bylą Čekijos Respublika, Vokietijos Federacinė Respublika, Graikijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Lietuvos Respublika, Vengrija, Nyderlandų Karalystė, Lenkijos Respublika, Suomijos Respublika ir Jungtinė Karalystė padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: