—

„ERGO Insurance“SE, veikiančios per „ERGO Insurance“SE Lietuvos filialą, atstovaujamos advokato M. Navicko,

—

„Gjensidige Baltic“AAS, veikiančios per „Gjensidige Baltic“AAS Lietuvos filialą, atstovaujamos A. Rjabovs,

—

„If P&C Insurance“AS, veikiančios per „If P&C Insurance“AS filialą, atstovaujamos A. Kunčiuvienės,

—

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos R. Krasuckaitės, G. Taluntytės ir D. Kriaučiūno,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Kemper,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Steiblytės ir M. Wilderspin,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL L 263, p. 11) 14 straipsnio b punkto, 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (OL L 177, p. 6; toliau – reglamentas „Roma I“) ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (OL L 199, p. 40; toliau – reglamentas „Roma II“) išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant draudimo įmonių ginčus, t. y. „ERGO Insurance“SE su „If P&C Insurance“AS ir „Gjensidige Baltic“AAS (toliau – Gjensidige Baltic) su UAB DK„PZU Lietuva“ (toliau – PZU Lietuva), dėl atgręžtiniam reikalavimui tarp šių šalių, įvykus eismo įvykiams Vokietijoje, taikytinos teisės.

3

Pagal Reglamento „Roma I“ 7 konstatuojamąją dalį:

4

Reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1 dalyje taip apibrėžiama jo taikymo sritis:

„Šis reglamentas teisės kolizijos atvejais taikomas sutartinėms prievolėms civilinėse ir komercinėse bylose.

Jis netaikomas fiskaliniams, muitų ir administraciniams klausimams.“

5

Šio reglamento 4 straipsnyje „Teisė, taikytina šalims nepasirinkus sutarties teisės“ numatyta:

„1.   Tiek, kiek šalys nepasirinko sutarčiai taikytinos teisės pagal 3 straipsnį, ir nedarant poveikio 5–8 straipsnių taikymui, sutarčiai taikytina teisė nustatoma taip:

2.   Jei sutarties neapima 1 dalis arba jei sutarties elementams būtų taikomas daugiau nei vienas iš 1 dalies a–h punktų, tai sutarčiai taikoma šalies, turinčios įvykdyti tai sutarčiai būdingiausią pareigą, įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė.

3.   Jei pagal visas bylos aplinkybes aišku, kad sutartis yra akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe nei nurodyta 1 ar 2 dalyje, taikoma tos kitos valstybės teisė.

4.   Kai taikytinos teisės neįmanoma nustatyti pagal 1 ar 2 dalį, sutarčiai taikoma valstybės, su kuria ji glaudžiausiai susijusi, teisė.“

6

Šio reglamento 7 straipsnis „Draudimo sutartys“ suformuluotas taip:

Tiek, kiek šalys nepasirinko taikytinos teisės, draudimo sutarčiai taikoma draudiko įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė. Jei konkrečiu atveju iš visų aplinkybių paaiškėja, kad sutartis akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe, taikoma tos kitos valstybės teisė.

<…>

7

Remiantis šio reglamento 15 straipsniu „Subrogacija pagal įstatymą“:

„Jei asmuo (kreditorius) pagal sutartį turi reikalavimą kito asmens (skolininko) atžvilgiu, o trečiasis asmuo turi pareigą patenkinti kreditoriaus reikalavimą arba jau faktiškai patenkino kreditoriaus reikalavimą įvykdydamas tą pareigą, tai pagal teisę, kuri reglamentuoja trečiojo asmens pareigą patenkinti kreditoriaus reikalavimą, nustatoma, ar trečiasis asmuo gali skolininko atžvilgiu naudotis teisėmis, kurias kreditorius turėjo skolininko atžvilgiu pagal jų santykius reglamentuojančią teisę, ir kokia apimtimi gali tomis teisėmis naudotis.“

8

Reglamento „Roma I“ 16 straipsnyje „Skolininkų daugetas“ nustatyta:

„Jei kreditorius turi reikalavimą kelių pagal tą patį reikalavimą atsakingų skolininkų atžvilgiu, ir vienas skolininkų jau įvykdė visą arba dalį reikalavimo, skolininko prievolei kreditoriaus atžvilgiu taikoma teisė taip pat taikoma to skolininko teisei pateikti atgręžtinius reikalavimus kitiems skolininkams. Kiti skolininkai gali remtis kreditoriaus atžvilgiu turėtomis gynybos priemonėmis, kiek tai leidžiama pagal jų prievolėms kreditoriaus atžvilgiu taikomą teisę.“

9

Šio reglamento 23 straipsnyje „Santykis su kitomis Bendrijos teisės nuostatomis“ numatyta:

„Šis reglamentas, išskyrus 7 straipsnį, neturi įtakos tam, kaip taikomos Bendrijos teisės nuostatos, kuriomis tam tikrais klausimais nustatomos su sutartinėmis prievolėmis susijusios teisės kolizijos taisyklės.“

10

Reglamento „Roma II“ 7 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

11

Pagal šio reglamento 4 straipsnį „Bendra taisyklė“:

„1.   Jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies teisė, kurioje atsirado žala, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje įvyko žalą sukėlęs įvykis ir neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse atsirado netiesioginių to įvykio pasekmių.

2.   Tačiau jei abiejų asmenų – traukiamo atsakomybėn asmens ir žalą patyrusio asmens – įprastinės gyvenamosios vietos žalos atsiradimo metu yra toje pačioje šalyje, taikoma tos šalies teisė.

3.   Jeigu pagal visas bylos aplinkybes yra aišku, kad deliktas yra akivaizdžiai glaudžiau susijęs su kita nei 1 ar 2 dalyse nurodyta šalimi, taikoma tos kitos šalies teisė. Akivaizdžiai glaudesnis ryšys su kita šalimi gali būti pagrįstas visų pirma remiantis prieš tai jau egzistuojančiais santykiais tarp šalių, pavyzdžiui, su konkrečiu deliktu glaudžiai susijusia sutartimi.“

12

Reglamento „Roma II“ 15 straipsnyje „Taikytinos teisės apimtis“ numatyta:

„Pagal šį reglamentą nesutartinėms prievolėms taikytina teisė visų pirma reglamentuoja:

<…>“

13

Šio reglamento 18 straipsnyje „Tiesioginis ieškinys atsakingo asmens draudikui“ numatyta:

„Žalą patyręs asmuo atsakingo asmens draudikui gali tiesiogiai pareikšti savo ieškinį dėl žalos atlyginimo, jeigu tai numato nesutartinėms prievolėms taikytina teisė ar draudimo sutarčiai taikytina teisė.“

14

To paties reglamento 19 straipsnis „Subrogacija“ suformuluotas taip:

„Tais atvejais, kai asmuo (kreditorius) turi nesutartinę reikalavimo teisę kito asmens (skolininko) atžvilgiu, o trečiasis asmuo turi pareigą patenkinti kreditoriaus reikalavimus arba jau faktiškai patenkino kreditoriaus reikalavimus tą pareigą įvykdydamas, pagal teisę, kuri reglamentuoja trečiojo asmens pareigą patenkinti kreditoriaus reikalavimus, nustatoma, ar ir kokia apimtimi trečiasis asmuo turi teisę skolininko atžvilgiu naudotis teisėmis, kurias kreditorius turėjo skolininko atžvilgiu pagal teisę, reglamentuojančią jų santykius.“

15

Reglamento „Roma II“ 20 straipsnyje „Daugeto atsakomybė“ teigiama:

„Jeigu kreditorius turi reikalavimą keliems skolininkams, kurie yra atsakingi pagal tą patį reikalavimą, ir jeigu vienas iš skolininkų jau visiškai ar iš dalies patenkino reikalavimą, to skolininko teisę reikalauti kompensacijos iš kitų skolininkų reglamentuoja teisė, taikytina to skolininko turimai nesutartinei prievolei kreditoriaus atžvilgiu.“

16

Minėto reglamento 27 straipsnyje „Ryšys su kitomis Bendrijos teisės nuostatomis“ numatyta:

„Šis reglamentas neturi poveikio Bendrijos teisės nuostatų, kuriose konkretiems dalykams nustatomos su nesutartinėmis prievolėmis susijusios kolizinės teisės normos, taikymui.“

17

Direktyvos 2009/103 26 konstatuojamojoje dalyje reglamentuojama:

18

Šios direktyvos 3 straipsnio „Pareiga apdrausti transporto priemones“ trečioje pastraipoje nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad draudimo sutartis taip pat užtikrintų apsaugą:

<…>“

19

Minėtos direktyvos 14 straipsnis „Vienkartinė įmoka“ išdėstytas taip:

„Valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys:

20

Direktyvos 2009/103 nuostatos į vidaus teisę perkeltos 2004 m. kovo 5 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (TPVCAPDĮ) (Žin., 2004, Nr. 46-1498) su pakeitimais, padarytais 2007 m. gegužės 17 d. Įstatymu Nr. X-1137 (Žin., 2007, Nr. 61-2340; toliau – Privalomojo draudimo įstatymas).

21

Privalomojo draudimo įstatymo 10 straipsnio „Draudimo sutarties galiojimo teritorija“ 1 dalyje numatyta:

„Įprastinė [transporto priemonės, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje,] ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė. <…>“

22

Privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnyje „Draudimo sumos ir įmokos“ nustatyta:

„<…>

3.   Už žalą, padarytą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, draudikas moka išmoką pagal tos valstybės teisės aktuose nustatytas draudimo sumas arba pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimo sumas, jei šios draudimo sumos yra didesnės.

<…>“

23

Minėto įstatymo 16 straipsnio „Išmokos mokėjimo principai“ 1 dalyje numatyta:

„Atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

<…>“

24

2011 m. rugsėjo 1 d. Manhaimo apylinkėse (Vokietija) vilkikas su priekaba sukdamasis apvirto. Remiantis į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų nustatytomis aplinkybėmis, atsakingu už eismo įvykį buvo pripažintas vilkiko vairuotojas. Todėl šios transporto priemonės draudikas „ERGO Insurance“SE filialas išmokėjo per šį eismo įvykį nukentėjusiems asmenims 7760,02 LTL (apie 2255 EUR) išmoką. Tuomet šis draudikas kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, prašydamas įpareigoti priekabos draudiką – AS„If P&C Insurance“ filialą – padengti pusę jo sumokėtos draudimo išmokos, nes už padarytą žalą jis turi atsakyti solidariai.

25

Pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kyla neaiškumų dėl šių dviejų draudikų ginčui taikytinos teisės nustatymo.

26

Šiomis aplinkybėmis Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27

2011 m. sausio 21 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, per kurį vilkikas su priekaba apgadino kitiems asmenims priklausantį turtą. Eismo įvykio metu vilkiko valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta Gjensidige Baltic Lietuvos filiale. Priekabos valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta civilinės atsakomybės draudimo sutartimi, sudaryta su PZU Lietuva.

28 Pagal per eismo įvykį nukentėjusių asmenų Vokietijoje pateiktą pretenziją Gjensidige Baltic išmokėjo 4331,05 LTL (apie 1254,36 EUR) draudimo išmokas. Gjensidige Baltic manymu, kadangi šios išmokos padengė visą nukentėjusiųjų patirtą žalą, ji galėjo pareikšti atgręžtinį reikalavimą PZU Lietuva, kad būtų priteista atlyginti pusę minėtos sumos, t. y. 2165,53 LTL (apie 629 EUR).

29 Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 2 d. sprendimu Gjensidige Baltic ieškinį tenkino. Jis priteisė iš PZU Lietuva sumokėti Gjensidige Baltic2165,53 LTL draudimo išmokų sumą ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos. Jis nurodė, kad žala dėl eismo įvykio atsirado Vokietijoje, todėl pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma Vokietijos teisė. Pagal Vokietijos teisę atsakomybė už per eismo įvykį vilkiko su priekaba padarytą žalą laikoma bendra. Vienam iš draudikų atlyginus žalą, jis įgyja teisę reikalauti iš kito draudiko atlyginti pusę išmokėtos sumos.

30 Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir atmetė Gjensidige Baltic atgręžtinį reikalavimą. Apeliacinis teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės klausimai turėtų būti sprendžiami remiantis transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi, o reglamento „Roma II“ nuostatos netaikytinos. Iš tiesų, kadangi pagrindinėje byloje buvo sudaryta privalomojo draudimo sutartis, nagrinėjamoje situacijoje nekyla civilinė deliktinė atsakomybė. Kadangi PZU Lietuva pareiga kyla iš privalomojo draudimo sutarties, minėtas teismas padarė išvadą, kad taikytina Lietuvos teisė.

31

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateiktu kasaciniu skundu Gjensidige Baltic prašo panaikinti minėtą sprendimą ir palikti galioti 2013 m. sausio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą.

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad ginčas iš esmės susijęs su tarp velkančiosios ir velkamosios transporto priemonių draudikų susiklosčiusių santykių kvalifikavimu ir taikytinos teisės šiems santykiams nustatymu. Šis kvalifikavimas turi lemiamą reikšmę sprendžiant ginčą, nes Lietuvos ir Vokietijos teisės sistemose įtvirtinti skirtingi atsakomybės paskirstymo tarp vilkiko ir priekabos draudikų principai, kai žala padaryta šių transporto priemonių junginio.

33

Be to, būtina išsiaiškinti, ar, kaip tvirtina Gjensidige Baltic, Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkte įtvirtinta taikytinos teisės nustatymo taisyklė, pagal kurią draudikų ginčui, kaip nagrinėjamajam pagrindinėje byloje, taikytina eismo įvykio vietos teisė.

34

Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

35

2014 m. lapkričio 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑359/14 ir C‑475/14 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

36

Pateiktais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės nori išsiaiškinti, kaip reikėtų aiškinti reglamentus „Roma I“ ir „Roma II“ ir Direktyvą 2009/103 siekiant nustatyti teisę, taikytiną vilkiko draudiko, kuris sumokėjo draudimo išmoką per šios transporto priemonės vairuotojo sukeltą įvykį nukentėjusiam asmeniui, atgręžtiniam reikalavimui per šį įvykį vilktos priekabos draudikui.

37

Primintina, kad, kaip matyti iš reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“ 1 straipsnių, jais suvienodintos atitinkamai sutartinėms ir nesutartinėms prievolėms civilinėse ir komercinėse bylose taikytinos teisės kolizinės normos. Šioms dviem prievolių kategorijoms taikytina teisė nustatoma pagal viename iš šių dviejų reglamentų įtvirtintas nuostatas, tačiau nepažeidžiant reglamento „Roma I“ 23 ir 25 straipsniuose ir reglamento „Roma II“ 27 ir 28 straipsniuose nurodytų teisės normų.

38

Pastaruoju klausimu, pirma, atsakant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje C‑475/14 pateiktą klausimą, reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su draudikų atgręžtiniais reikalavimais, Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkte neįtvirtinta specialioji taikytinos teisės nustatymo taisyklė, palyginti su reglamentuose „Roma I“ ir „Roma II“ įtvirtintomis kolizinėmis taisyklėmis, todėl jis neatitinka sąlygų, nustatytų atitinkamai reglamento „Roma I“ 23 straipsnyje ir reglamento „Roma II“ 27 straipsnyje.

39

Direktyvoje 2009/103 valstybėms narėms nustatoma pareiga imtis priemonių, kurios užtikrintų apsaugą per eismo įvykį nukentėjusiam asmeniui ir šiame įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytojui. Pagal šios direktyvos 12 konstatuojamąją dalį bendrasis jos tikslas – užtikrinti per eismo įvykius nukentėjusių asmenų apsaugą garantuojant, kad jie gaus minimalias draudimo sumas.

40

Nei iš Direktyvos 2009/103 teksto, nei iš jos tikslų nematyti, kad ja būtų siekiama nustatyti kolizines teisės normas.

41

Konkrečiau tariant, šios direktyvos 14 straipsnyje, siejamame su jos 26 konstatuojamąja dalimi, valstybės narės įpareigojamos imtis visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad transporto priemonių draudimo sutartys sumokėjus vienkartinę įmoką ir visą sutarties terminą galiotų visoje Europos Sąjungos teritorijoje ir, sumokėjus šią įmoką, užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė.

42

Taigi šioje nuostatoje reglamentuojami tik draudimo apsaugos geografinė apimtis ir lygis, kuriuos turi užtikrinti draudikas, kad būtų garantuota tinkama per kelių eismo įvykius nukentėjusių asmenų apsauga. Negalima daryti išvados, kad joje įtvirtinta taisyklė, jog taip nustatyti valstybės narės įstatymai reglamentuoja atsakomybės paskirstymą tarp draudikų.

43

Antra, dėl atitinkamos reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“ taikymo srities pažymėtina, kad juose vartojamos „sutartinės prievolės“ ir „nesutartinės prievolės“ sąvokos turi būti aiškinamos savarankiškai, iš esmės remiantis šių reglamentų sistema ir tikslais (pagal analogiją žr. Sprendimo ÖFAB, C‑147/12, EU:C:2013:490, 27 punktą). Be to, reikia atsižvelgti, kaip matyti iš kiekvieno iš šių dviejų reglamentų 7 konstatuojamosios dalies, į nuoseklumo siekį taikant abu šiuos reglamentus, taip pat reglamentą „Briuselis I“, kurio 5 straipsnyje, be kita ko, daromas skirtumas tarp bylų dėl sutarties ir bylų dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto.

44

Iš Teisingumo Teismo praktikos dėl šio reglamento matyti, kad tik laisvai prisiimta vieno asmens teisinė prievolė kito asmens atžvilgiu, kuria grindžiamas ieškovo ieškinys, priskirtina „byloms dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 5 straipsnio 1 punktą (žr. Sprendimo Kolassa, C‑375/13, EU:C:2015:37, 39 punktą). Pagal analogiją ir vadovaujantis šio sprendimo 43 punkte nurodytu nuoseklumo siekiu laikytina, kad „sutartinės prievolės“ sąvoka pagal reglamento „Roma I“ 1 straipsnį reiškia vieno asmens laisvai prisiimtą teisinę prievolę kito asmens atžvilgiu.

45

Dėl sąvokos „nesutartinė prievolė“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma II“ 1 straipsnį, reikia priminti, kad sąvoka „byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punktą, taikoma visiems ieškiniams, kuriais siekiama nustatyti atsakovo atsakomybę ir kurie nesusiję su „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal šio 5 straipsnio 1 punktą (Sprendimo ÖFAB, C‑147/12, EU:C:2013:490, 32 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Be kita ko, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš reglamento „Roma II“ 2 straipsnio, jis taikomas prievolėms, kilusioms dėl žalos, t. y. bet kokių pasekmių, atsiradusių dėl delikto, nepagrįsto praturtėjimo, negatorium gestio arba culpa in contrahendo.

46

Atsižvelgiant į tai, „nesutartinė prievolė“ pagal reglamentą „Roma II“ turi būti suprantama kaip prievolė, kurios atsiradimo pagrindas yra vienas iš šio reglamento 2 straipsnyje išvardytų įvykių, kurie pakartoti pirmesniame punkte.

47

Šiose bylose iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad draudikus atitinkamai su vilkiko valdytojais arba vairuotojais ir priekabos valdytojais sieja sutartinės prievolės, kaip tai suprantama pagal reglamentą „Roma I“. Tačiau tarp dviejų draudikų jokio sutartinio įsipareigojimo nėra.

48

Be to, pareigos išmokėti draudimo išmoką pagrindinėse bylose nukentėjusiems asmenims egzistavimas ir apimtis pirmiausia priklauso nuo vertinimų, susijusių su nagrinėjamą žalą sukėlusiais eismo įvykiais. Šie vertinimai, kurie yra deliktinio pobūdžio, neturi ryšio su sutartiniais santykiais, kurie sieja draudikus su atitinkamais draudėjais.

49

Kalbant apie vilkiko draudiko, atlyginusio visą dėl įvykio, kuriame dalyvavo ir šis vilkikas, ir prie jo prikabinta priekaba, nukentėjusio asmens patirtą žalą, galimybę pareikšti atgręžtinį reikalavimą priekabos draudikui, nurodytini tam tikri aspektai.

50

Pirma, pats vilkiko, kurio vairuotojas sukėlė įvykį, draudiko teisės pareikšti ieškinį velkamos priekabos draudikui egzistavimas, išmokėjus išmoką nukentėjusiam asmeniui, negali būti kildinamas iš draudimo sutarties, bet suponuoja, kad kyla bendra deliktinė minėtos priekabos valdytojo atsakomybė to paties nukentėjusio asmens atžvilgiu.

51

Taigi pažymėtina, kad tokia priekabos valdytojo žalos atlyginimo pareiga turi būti laikoma „nesutartine prievole“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma II“ 1 straipsnį. Todėl šiai prievolei taikytiną teisę reikia nustatyti atsižvelgiant būtent į šio reglamento nuostatas.

52

Remiantis minėto reglamento 4 straipsniu, nebent reglamente būtų numatyta kitaip, tokiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies, kurioje atsirado žala, teisė, būtent pagrindinėse bylose – šalies, kurioje dėl įvykio tiesiogiai patirta žala, teisė (šiuo klausimu žr. Sprendimo Lazar, C‑350/14, EU:C:2015:802, 24 punktą). Pagal reglamento „Roma II“ 15 straipsnio a ir b punktus ši teisė reglamentuoja atsakomybės pagrindą, apimtį ir šios atsakomybės pasidalijimo pagrindus.

53

Vadinasi, prievolės atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui skolininkus ir prireikus priekabos valdytojo ir vilkiko valdytojo ar vairuotojo atitinkamą indėlį padarant žalą nukentėjusiam asmeniui reikės nustatyti atsižvelgiant į tiesioginės žalos atsiradimo vietos teisę, nagrinėjamu atveju – Vokietijos teisę.

54

Antra, primintina, kad draudiko pareiga atlyginti nukentėjusiam asmeniui žalą atsiranda ne iš šiam padarytos žalos, bet kyla iš jį su atsakingu draudėju siejančios sutarties. Taigi tokia žala atlyginama remiantis sutartine prievole, o tokiai prievolei taikytina teisė turi būti nustatyta pagal reglamento „Roma I“ nuostatas.

55

Taigi reikia išsiaiškinti, atsižvelgiant į atitinkamai vilkikų, kaip nagrinėjamųjų pagrindinėje byloje, draudimo sutarčiai ir prie jų prikabintų priekabų draudimo sutarčiai taikytiną teisę, ar draudikai iš tiesų pagal šias sutartis privalėjo išmokėti išmokas dėl šių transporto priemonių sukeltų įvykių nukentėjusiems asmenims.

56

Trečia, dėl klausimo, ar vilkiko draudikas, kuris išmokėjo išmoką nukentėjusiam asmeniui, prireikus turi subrogacinę teisę pareikšti ieškinį priekabos draudikui, reikia pažymėti, kad reglamento „Roma II“ 19 straipsnyje atskiriami deliktinei ir sutartinei sritims priskirtini klausimai. Ši nuostata taikoma, be kita ko, tokioje situacijoje, kai trečiasis asmuo, t. y. draudikas, išmokėjo išmoką per įvykį nukentėjusiam asmeniui – deliktinės žalos atlyginimo prievolės kreditoriui transporto priemonės valdytojo ar vairuotojo atžvilgiu, vykdydamas pareigą patenkinti kreditoriaus reikalavimus.

57

Konkrečiau tariant reglamento „Roma II“ 19 straipsnyje numatyta, kad tokiu atveju galimą nukentėjusio asmens teisių subrogaciją reglamentuoja trečiojo asmens, būtent civilinės atsakomybės draudiko, prievolei atlyginti žalą šiam nukentėjusiam asmeniui taikytina teisė.

58

Taigi, kadangi draudiko pareiga padengti draudėjo civilinę atsakomybę nukentėjusio asmens atžvilgiu kyla iš su draudėju sudarytos draudimo sutarties, sąlygos, kuriomis draudikas gali įgyvendinti per įvykį nukentėjusio asmens turimas teises už įvykį atsakingų asmenų atžvilgiu, priklauso nuo šią draudimo sutartį reglamentuojančios nacionalinės teisės, nustatomos pagal reglamento „Roma I“ 7 straipsnį.

59

Tačiau teisė, taikytina nustatant asmenis, kurie gali būti pripažinti atsakingais, taip pat galimam atsakomybės tarp jų ir atitinkamų jų draudikų paskirstymui taikytina teisė, remiantis minėtu reglamento „Roma II“ 19 straipsniu, nustatoma pagal jo 4 ir paskesnius straipsnius.

60

Be kita ko, reikia manyti, kad tuo atveju, kai pagal teisę, taikytiną remiantis pastarosiomis reglamento „Roma II“ nuostatomis, per vilkiko, sukabinto su priekaba, sukeltą įvykį nukentėjęs asmuo turi teises tiek priekabos valdytojo, tiek jos draudiko atžvilgiu, vilkiko draudikas, sumokėjęs išmoką nukentėjusiam asmeniui, turi teisę pareikšti ieškinį priekabos draudikui tiek, kiek pagal reglamento „Roma I“ 7 straipsnį nustatytoje draudimo sutarčiai taikytinoje teisėje numatyta draudiko teisė įgyvendinti nukentėjusio asmens teises.

61

Todėl prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai pirmiausia turi nustatyti, kaip nukentėjusiems asmenims mokėtinas žalos atlyginimas turi būti paskirstytas, viena, vilkiko vairuotojui ir valdytojui ir, antra, priekabos valdytojui, remiantis nacionalinės teisės nuostatomis, taikytinomis pagal reglamentą „Roma II“.

62

Toliau, remiantis reglamento „Roma I“ 7 straipsniu, reikia nustatyti draudikų ieškovų pagrindinėse bylose su atitinkamais draudėjais sudarytoms draudimo sutartims taikytiną teisę, siekiant nustatyti, ar ir kiek šie draudikai gali subrogacijos būdu įgyvendinti nukentėjusio asmens teises priekabos draudiko atžvilgiu.

63

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punktą reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje neįtvirtinta specialioji kolizinė norma, pagal kurią nustatoma vieno draudiko atgręžtiniam reikalavimui kitam draudikui taikytina teisė tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėse bylose.

64

Reglamentus „Roma I“ ir „Roma II“ reikia aiškinti taip, kad teisė, taikytina vilkiko draudiko, atlyginusio žalą per šios transporto priemonės vairuotojo sukeltą įvykį nukentėjusiems asmenims, atgręžtiniam reikalavimui per šį įvykį vilktos priekabos draudikui, nustatoma pagal reglamento „Roma I“ 7 straipsnį, jeigu šiam įvykiui taikytinos deliktinės atsakomybės taisyklės pagal reglamento „Roma II“ 4 ir paskesnius straipsnius numato pareigos atlyginti žalą paskirstymą.

65

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šie teismai. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 14 straipsnio b punktą reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje neįtvirtinta specialioji kolizinė norma, pagal kurią nustatoma vieno draudiko atgręžtiniam reikalavimui kitam draudikui taikytina teisė tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėse bylose.

2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) reikia aiškinti taip, kad teisė, taikytina vilkiko draudiko, atlyginusio žalą per šios transporto priemonės vairuotojo sukeltą įvykį nukentėjusiems asmenims, atgręžtiniam reikalavimui per šį įvykį vilktos priekabos draudikui, nustatoma pagal Reglamento Nr. 593/2008 7 straipsnį, jeigu šiam įvykiui taikytinos deliktinės atsakomybės taisyklės pagal Reglamento Nr. 864/2007 4 ir paskesnius straipsnius numato pareigos atlyginti žalą paskirstymą.